Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) :: Temos rodymas - KODĖL JOGAILA IR VYTAUTAS TAPO PRIEŠAIS? GEDIMINAIČIŲ KOVOS DĖL VALDŽIOS

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/

KODĖL JOGAILA IR VYTAUTAS TAPO PRIEŠAIS? GEDIMINAIČIŲ KOVOS DĖL VALDŽIOS http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=9&t=15900	Puslapis 1 iš 1

Autorius:	Žygeivis [ 12 Spa 2026 13:54 ]
Pranešimo tema:	KODĖL JOGAILA IR VYTAUTAS TAPO PRIEŠAIS? GEDIMINAIČIŲ KOVOS DĖL VALDŽIOS
Gediminas Ragauskas DI turinys KODĖL JOGAILA IR VYTAUTAS TAPO PRIEŠAIS? GEDIMINAIČIŲ KOVOS DĖL VALDŽIOS IR 1390 METŲ VILNIAUS PUOLIMAS Lietuvos istorijoje Jogaila ir Vytautas Didysis dažniausiai prisimenami kaip valdovai, kurių kariuomenės 1410 metais Žalgirio mūšyje nugalėjo Vokiečių ordiną. Tačiau gerokai mažiau kalbama apie laikotarpį, kai šie du pusbroliai buvo politiniai priešininkai, kariavo tarpusavyje, ieškojo kryžiuočių paramos, o Vytautas 1390 metais kartu su Vokiečių ordinu net puolė Lietuvos sostinę Vilnių. Kaip taip atsitiko? Juk jų tėvai, Algirdas ir Kęstutis, buvo broliai, daugiau kaip tris dešimtmečius kartu valdę Lietuvą. Kodėl jų sūnūs tapo priešais, kaip į šias kovas įsitraukė Vokiečių ordinas ir kuo viskas baigėsi? Šiame pasakojime nuosekliai apžvelgsime šiuos įvykius, paaiškinsime Gediminaičių giminystės ryšius ir prisiminsime vieną sudėtingiausių XIV amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpių. Kviečiame visus, besidominčius Lietuvos istorija, prisijungti prie mūsų grupės, skaityti istorinius pasakojimus, dalytis žiniomis ir dalyvauti diskusijose. Čia nagrinėjame ne tik gerai žinomus Lietuvos istorijos įvykius, bet ir mažiau aptariamas jų aplinkybes, remdamiesi istoriniais šaltiniais bei tyrinėtojų darbais. ALGIRDAS IR KĘSTUTIS – BROLIAI, KARTU VALDĘ LIETUVĄ Norint suprasti Jogailos ir Vytauto konfliktą, pirmiausia reikia susipažinti su jų tėvais. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas turėjo kelis sūnus. Du iš jų – Algirdas ir Kęstutis – XIV amžiaus viduryje tapo svarbiausiais Lietuvos valdovais. 1345 metais Algirdas ir Kęstutis nušalino nuo didžiojo kunigaikščio sosto savo brolį Jaunutį. Algirdas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir valdė iš Vilniaus, o Kęstutis išsaugojo Trakų kunigaikštystę bei įgijo išskirtinį bendravaldžio statusą. Abu broliai pasidalijo svarbiausias politinės veiklos kryptis. Algirdas daugiausia rūpinosi rytinėmis Lietuvos valstybės žemėmis, santykiais su Rusios kunigaikštystėmis, Maskva ir Aukso orda. Kęstutis vadovavo kovoms su Vokiečių ordinu, gynė vakarines Lietuvos žemes, rūpinosi Žemaitijos ir Trakų gynyba. Toks valdymo modelis veikė daugiau kaip tris dešimtmečius. Nors aukščiausioji valdžia priklausė Algirdui, Kęstutis buvo savarankiškas ir įtakingas valdovas. Broliai bendradarbiavo, kartu organizavo karo žygius ir gynė Lietuvos valstybę. Jų sūnūs buvo būsimi Lietuvos valdovai. Algirdas buvo vedęs du kartus. Iš pirmosios santuokos su Marija Vitebskiete turėjo kelis sūnus, tarp jų Andrių Algirdaitį. Antrojoje santuokoje su Julijona Tveriete gimė Jogaila, Skirgaila, Karigaila, Kaributas ir kiti vaikai. Kęstučio ir Birutės sūnus buvo Vytautas, vėliau pavadintas Didžiuoju. Taigi giminystės ryšius galima prisiminti labai paprastai: Gediminas → Algirdas → Jogaila Gediminas → Kęstutis → Vytautas Jogaila ir Vytautas buvo pusbroliai, nes jų tėvai Algirdas ir Kęstutis buvo tikri broliai. Skirgaila ir Karigaila taip pat buvo Vytauto pusbroliai, o Jogailos – broliai. Šie giminystės ryšiai svarbūs norint suprasti vėlesnius įvykius. 1377 METAI – ALGIRDO MIRTIS IR PIRMIEJI NESUTARIMAI 1377 metais Algirdas mirė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė jo sūnus Jogaila. Nors Jogaila nebuvo vyriausias Algirdo sūnus, tėvas jį buvo pasirinkęs savo įpėdiniu. Kęstutis pripažino Jogailos valdžią ir iš pradžių su juo bendradarbiavo. Atrodė, kad Algirdo ir Kęstučio sukurta bendro valdymo sistema galės veikti ir toliau. Tačiau Jogailos padėtis nebuvo paprasta. Vyresnysis jo pusbrolis pagal tėvą, tiksliau – vyresnysis netikras brolis Andrius Algirdaitis, valdęs Polocką, taip pat pretendavo į didžiojo kunigaikščio valdžią. Jį rėmė dalis kitų Algirdo sūnų ir išorės sąjungininkai. Jogailai reikėjo įtvirtinti savo valdžią ir apsisaugoti nuo vidaus priešininkų. Tuo pat metu Lietuvos vakarines žemes nuolat puldinėjo kryžiuočiai, o Rytuose reikėjo spręsti santykių su Maskva klausimus. Šiomis aplinkybėmis Jogaila pasirinko sprendimą, kuris sugriovė jo santykius su dėde Kęstučiu. 1380 METAI – SLAPTA JOGAILOS SUTARTIS SU KRYŽIUOČIAIS 1380 metų gegužės 31 dieną Jogaila slapta sudarė Dovydiškių sutartį su Vokiečių ordinu. Susitarimas buvo sudarytas per specialiai surengtą medžioklę, kad nekiltų įtarimų dėl vykstančių derybų. Pagal šią sutartį Jogaila įsipareigojo nepadėti Kęstučiui ir jo vaikams, jeigu kryžiuočiai pultų jų valdomas žemes. Jogaila siekė užsitikrinti saugų užnugarį, kol sprendė konfliktus su broliais ir jų sąjungininkais. Tačiau toks susitarimas tiesiogiai grėsė Kęstučio interesams. Kęstutis dešimtmečius vadovavo Lietuvos kovoms su Vokiečių ordinu. Dabar paaiškėjo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis, jo paties sūnėnas, slapta susitarė su tuo pačiu priešu. Apie sutartį Kęstutis sužinojo iš kryžiuočių pareigūno. Ordino pajėgos tuo metu jau puldinėjo jo valdas. 1381 metų lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, nušalino Jogailą ir pats tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jogailai buvo paliktos Krėvos ir Vitebsko žemės, tačiau jis turėjo pasižadėti nebesiekti aukščiausios valdžios. Taip prasidėjo atvira Gediminaičių dinastijos vidaus kova. 1382 METAI – JOGAILOS SUGRĮŽIMAS IR KĘSTUČIO ŽŪTIS Jogaila nesusitaikė su valdžios praradimu. Remiamas savo brolių Skirgailos, Kaributo ir kitų šalininkų, jis pradėjo rengtis susigrąžinti didžiojo kunigaikščio sostą. 1382 metų birželį Kęstutis buvo išvykęs malšinti Kaributo sukilimo Severianų Naugarde. Tuo pasinaudojęs Jogaila birželio 12 dieną užėmė Vilnių ir susigrąžino didžiojo kunigaikščio valdžią. Liepos 6 dieną prie Trakų jis sudarė Bražuolės sutartį su Vokiečių ordinu, kuris įsipareigojo neremti Kęstučio ir jo sūnų. Liepos 20 dieną Jogailos ir Ordino pajėgos užėmė Trakus. Kęstutis ir Vytautas telkė savo kariuomenę, siekdami susigrąžinti prarastą valdžią. Juos rėmė ir žemaičių kariai. Rugpjūčio pradžioje prie Trakų susitiko abiejų priešiškų pusių kariuomenės, tačiau didelio mūšio neįvyko. Kęstutis ir Vytautas, pakviesti į Jogailos stovyklą derėtis, buvo suimti. Abu išgabenti į Krėvos pilį. Netrukus Kęstutis Krėvoje mirė. Istorinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad jis buvo nužudytas, greičiausiai pasmaugtas. Vis dėlto tiesioginis Jogailos įsakymas nužudyti Kęstutį nėra patikimai įrodytas. Vytautui pavyko pabėgti iš nelaisvės. Po Kęstučio žūties jo valdytą Trakų kunigaikštystę Jogaila perdavė savo broliui Skirgailai. Vytautas neteko tėvo, o kartu ir galimybės paveldėti svarbiausias jo valdas. Taip kova dėl valdžios tapo tiesioginiu konfliktu tarp Vytauto ir Jogailos. VYTAUTAS PIRMĄ KARTĄ SUSIDEDA SU KRYŽIUOČIAIS 1382 metų rudenį Vytautas pasitraukė į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Kryžiuočiai sutiko jį paremti kovoje prieš Jogailą. Ordinas tikėjosi, kad padėjęs Vytautui įsitvirtinti Lietuvos valdžioje galės išsiderėti sau palankias teritorines ir politines sąlygas. 1383 metais Vytautas Tepliavoje buvo pakrikštytas Vygando vardu. 1384 metų sausio 30 dieną Karaliaučiuje sudarytu susitarimu Vytautas pažadėjo, tapęs Lietuvos valdovu, perleisti Vokiečių ordinui Žemaitiją iki Nevėžio. Tai buvo didelė nuolaida. Žemaitija turėjo strateginę reikšmę, nes skyrė Vokiečių ordino valdas Prūsijoje nuo jo Livonijos šakos. Tačiau Jogaila suprato, kad Vytauto ir kryžiuočių sąjunga kelia rimtą grėsmę jo valdžiai. Todėl prasidėjo naujos derybos. 1384 metų vasarą Vytautas susitaikė su Jogaila, nutraukė sąjungą su Ordinu, sunaikino kelias kryžiuočių jam perduotas pilis prie Nemuno ir grįžo į Lietuvą. Jogaila jam grąžino dalį Kęstučio valdų – Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir kitas žemes. Tačiau svarbiausios tėvo valdos, Trakų kunigaikštystė, Vytautui nebuvo sugrąžintos. Jas ir toliau valdė Skirgaila. Susitaikymas laikinai sustabdė karą, bet neišsprendė pagrindinio nesutarimo. Beje, tuo pačiu laikotarpiu ir Jogaila buvo sudaręs susitarimus su Vokiečių ordinu. 1382 metų Dubysos sutartimis jis taip pat buvo pažadėjęs Ordinui Žemaitijos teritoriją, šį kartą iki Dubysos. Tačiau šie susitarimai nebuvo ratifikuoti ir neįsigaliojo. Taigi kovodami dėl valdžios abu pusbroliai skirtingu metu buvo pasirengę daryti kryžiuočiams teritorines nuolaidas. JOGAILA TAMPA LENKIJOS KARALIUMI, O LIETUVOJE DIDĖJA ĮTAMPA 1385 metais buvo sudarytas Krėvos susitarimas, o 1386 metais Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą, buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1387 metais pradėtas oficialus Lietuvos krikštas, įsteigta Vilniaus vyskupija, Lietuvos bajorams katalikams suteiktos privilegijos. Jogaila išsaugojo savo valdžią Lietuvoje, tačiau, tapęs Lenkijos karaliumi, turėjo rūpintis ir Lenkijos valstybės reikalais. Svarbiausiu jo atramos žmogumi Lietuvoje tapo brolis Skirgaila, kuriam buvo pavesta valdyti didelę dalį Lietuvos žemių, įskaitant Trakus. Vytautui tokia padėtis buvo nepriimtina. Jo tėvo Kęstučio valdytus Trakus kontroliavo Skirgaila, o pats Vytautas, nors ir turėjo valdų, nebuvo gavęs tokios politinės padėties, kokios siekė. Nesutarimus didino ir dalies Lietuvos bajorijos nepasitenkinimas augančia Lenkijos politine įtaka bei Jogailos valdžios pertvarkymais. 1389 metais Vytautas jau mėgino netikėtai perimti Vilnių. Pagal istoriniuose šaltiniuose išlikusius pasakojimus, jis rengė sąmokslą, kuriuo siekta užimti sostinės pilis. Tačiau planas buvo atskleistas ir nepavyko. Apie Vytauto ketinimus Jogailos šalininkus įspėjo kunigaikštis Sudimantas. Po šios nesėkmės Vytautas antrą kartą kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordiną. 1390 METAI – VYTAUTAS SU KRYŽIUOČIAIS PUOLA VILNIŲ 1390 metų sausį Vytautas atnaujino susitarimus su Vokiečių ordinu ir pasitraukė į Prūsiją. Jo tikslas buvo karine jėga įsitvirtinti Lietuvoje ir perimti aukščiausią valdžią. Tų pačių metų vasarą Vokiečių ordinas pradėjo rengti didelį karo žygį prieš Vilnių. Jame dalyvavo Ordino pajėgos iš Prūsijos ir Livonijos, Vytauto šalininkai, žemaičių kariai bei riteriai iš Vakarų Europos. Tarp jų buvo ir Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV. Jis atvyko su savo karių būriu, kuriame buvo patyrusių lankininkų. Tai buvo ne eilinis pasienio antpuolis. Jungtinės pajėgos žygiavo prieš pačią Lietuvos sostinę. 1390 metų rugsėjo pradžioje prasidėjo Vilniaus pilių apgultis. Tuo metu Vilniaus gynybinį kompleksą sudarė trys pagrindinės pilys: Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji. Kreivoji pilis stovėjo dabartinio Kalnų parko teritorijoje, ties Trijų Kryžių kalnu. Ji buvo medinė ir sudarė svarbią sostinės gynybos sistemos dalį. Kreivąją pilį gynė kunigaikštis Karigaila – Jogailos brolis ir Vytauto pusbrolis. Puolimo metu Kreivoji pilis užsiliepsnojo. Dalis istorinių šaltinių leidžia įtarti, kad gaisras galėjo kilti dėl išdavystės ar tyčinio padegimo, tačiau tikslios jo aplinkybės nėra nustatytos. Ugniai išplitus, pilies gynėjų padėtis tapo beviltiška. Prasidėjo panika, dalis žmonių žuvo liepsnose ir kovose, kiti pateko į nelaisvę. Kreivoji pilis buvo užimta ir sunaikinta. Vėliau ji nebebuvo atstatyta. Ordino vadovybės laiškuose minima, kad žuvo apie tūkstantį žmonių, o maždaug du tūkstančiai pateko į nelaisvę. Šie skaičiai rodo, kokio masto nelaimė ištiko pilies gynėjus ir joje prisiglaudusius gyventojus, nors tikslaus aukų skaičiaus šiandien nustatyti neįmanoma. Tarp žuvusiųjų buvo ir kunigaikštis Karigaila. KARIGAILOS ŽŪTIS – IKI ŠIOL DISKUTUOJAMAS ISTORIJOS EPIZODAS Karigailos žūtis sukėlė didelį politinį ginčą. Jogaila kaltino Vokiečių ordiną nužudžius jo brolį. Vėlesniuose šaltiniuose pasirodė pasakojimų, kad Karigaila buvo paimtas į nelaisvę, jam nukirsta galva, o ši pamauta ant ieties ir demonstruota pilies gynėjams. Tačiau Ordino vadovybė tvirtino, kad Karigaila žuvo puolimo metu kilusiame sąmyšyje, nes užpuolikai jo neatpažino. Skirtinguose metraščiuose pateikiamos ir kitos įvykių versijos. Kai kuriuose gerokai vėlesniuose pasakojimuose kaltė dėl Karigailos nužudymo priskiriama pačiam Vytautui, tačiau patikimų vienalaikių įrodymų, kad jis būtų asmeniškai įsakęs nužudyti pusbrolį, nėra. Šią istoriją išsamiai tyrinėjo istorikas Antanas Petrilionis, 2018 metais paskelbęs straipsnį „Viduramžių detektyvas: kaip žuvo kunigaikštis Karigaila? 1390 m. rugsėjo įvykiai ir jų atmintis“. Tyrimas atskleidžia, kaip skirtingos konflikto pusės Karigailos žūtį aiškino pagal savo politinius interesus. Todėl istoriškai pagrįsta teigti, kad Karigaila žuvo ginant Kreivąją pilį, tačiau tiksliai nustatyti jo mirties aplinkybių neįmanoma. AR VYTAUTUI PAVYKO UŽIMTI VILNIŲ? Nors Kreivoji pilis buvo sunaikinta, viso Vilniaus pilių komplekso užimti nepavyko. Aukštutinė ir Žemutinė pilys atsilaikė. Jas gynė Jogailai ir Skirgailai ištikimos Lietuvos, rusėnų bei Lenkijos pajėgos. Puolėjai bandė pralaužti jų gynybą, tačiau susidūrė su atkakliu pasipriešinimu. Apgultis truko beveik penkias savaites. Artėjant rudeniui, prastėjant orams, senkant atsargoms ir nepasiekiant pagrindinio tikslo, Vokiečių ordino ir Vytauto kariuomenė spalio 7 dieną pasitraukė nuo Vilniaus. Vytautas sostinės neužėmė. Tačiau Kreivosios pilies sunaikinimas ir daugybė žuvusiųjų tapo viena skaudžiausių šio vidaus karo pasekmių. Kovos tuo nesibaigė. 1391 metais Vytautas ir Vokiečių ordinas vėl rengė žygius į Lietuvą, o 1392 metais Vytauto pajėgos toliau puolė Jogailos šalininkų valdas. Abiem pusėms darėsi akivaizdu, kad besitęsiantis konfliktas silpnina Lietuvą, o didžiausią naudą iš jo gauna Vokiečių ordinas. 1392 METAI – ASTRAVOS SUTARTIS IR PUSBROLIŲ SUSITAIKYMAS 1392 metų rugpjūčio 4 dieną Jogaila ir Vytautas sudarė Astravos sutartį. Šiuo susitarimu buvo užbaigtas ilgametis jų tarpusavio karas. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvo Kęstučio valdytas žemes. Jam taip pat buvo perduotas Lietuvos valdymas Jogailos vietininko teisėmis, įskaitant Vilnių. Jogaila išsaugojo aukščiausiojo Lietuvos valdovo teises, tačiau faktinė valdžia Lietuvoje perėjo Vytautui. Netrukus Vytautas įsitvirtino kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, o 1401 metų Vilniaus–Radomo susitarimais jo valdžia ir didžiojo kunigaikščio titulas buvo oficialiai patvirtinti iki gyvos galvos. Po Astravos sutarties Jogailos ir Vytauto santykiai iš esmės pasikeitė. Buvę priešininkai tapo politiniais sąjungininkais, nors jų interesai ne visada sutapdavo. Įdomu tai, kad 1394 metais Vokiečių ordinas vėl surengė didelį Vilniaus puolimą. Tik šį kartą Vytautas jau buvo Lietuvos valdovas, o ne kryžiuočių sąjungininkas. Vilniaus pilys ir vėl atsilaikė. NUO VILNIAUS PUOLIMO IKI ŽALGIRIO MŪŠIO Praėjus vos dvidešimčiai metų po 1390 metų Vilniaus puolimo, Jogaila ir Vytautas jau kartu vadovavo Lietuvos ir Lenkijos valstybių kovai prieš Vokiečių ordiną. 1410 metų liepos 15 dieną jų kariuomenės Žalgirio mūšyje pasiekė istorinę pergalę. Tačiau kelias iki šios pergalės nebuvo tiesus. Vytautas, kuris 1390 metais kartu su kryžiuočiais puolė Vilnių, vėliau tapo vienu svarbiausių Ordino priešininkų. Jogaila, kuris 1380 metais slapta sudarė prieš Kęstutį nukreiptą sutartį su kryžiuočiais, po dviejų dešimtmečių vadovavo sąjungininkų kariuomenei Žalgirio mūšyje. Abiejų valdovų politika keitėsi kartu su aplinkybėmis, valdžios santykiais ir valstybės interesais. KĄ MUMS ATSKLEIDŽIA ŠI ISTORIJA? Pirmiausia tai, kad Jogailos ir Vytauto konfliktas nebuvo jų tėvų nesantaikos tęsinys. Algirdas ir Kęstutis daugiau kaip tris dešimtmečius sėkmingai bendradarbiavo valdydami Lietuvos valstybę. Konfliktas kilo jau po Algirdo mirties, kai pasikeitė valdžios pusiausvyra ir prasidėjo kova dėl aukščiausiojo valdovo teisių. Jogailos slapta sudaryta Dovydiškių sutartis su Vokiečių ordinu tapo vienu svarbiausių konflikto lūžių. Kęstučio nušalinimas nuo valdžios, jo suėmimas ir žūtis Krėvoje dar labiau paaštrino Gediminaičių tarpusavio kovas. Vytautas, siekdamas atgauti tėvo palikimą ir įsitvirtinti Lietuvos valdžioje, du kartus kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordiną. Už karinę paramą jis buvo pasirengęs perleisti Ordinui Žemaitiją. Tuo tarpu Jogaila, kovodamas dėl savo valdžios išsaugojimo, taip pat naudojosi kryžiuočių parama ir buvo jiems žadėjęs teritorinių nuolaidų. Vokiečių ordinas pasinaudojo Gediminaičių vidaus nesutarimais, siekdamas savo politinių ir teritorinių tikslų. 1390 metų Vilniaus puolimas parodė, kokių skaudžių pasekmių šios kovos galėjo turėti pačiai Lietuvai ir jos gyventojams. Vis dėlto 1392 metais pasiektas Jogailos ir Vytauto susitarimas leido užbaigti vidaus karą ir sukurti naują politinio bendradarbiavimo pagrindą. Ši istorija primena, kad net ir žymiausių Lietuvos valdovų biografijose buvo ne tik pergalių, bet ir skaudžių sprendimų, politinių klaidų, kompromisų bei tarpusavio kovų. Norint suprasti Lietuvos istoriją, svarbu pažinti visą šį laikotarpį, o ne vien vėlesnes Vytauto ir Jogailos pergales. Kęstutis Čeponis ---Jogaila jam grąžino dalį Kęstučio valdų – Gardiną, Lietuvos Brastą, Palenkę ir kitas žemes.--- Tikras istorinis šios jotvingių žemės pavadinimas yra Palėkė - nuo Lėkos upės pavadinimo. Dabar tai Elk Lenkijoje. Pavadinimas Palenkė - vertinys iš sulenkinto lotyniško Palėkės vardo užrašymo Polexia. -----1381 metų lapkritį Kęstutis užėmė Vilnių, nušalino Jogailą ir pats tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.---- Kęstutis tapo Lietuvos karaliumi (rex). Kada mes atsisakysime tų mums primetamų rusiškų titulų?

Puslapis 1 iš 1	Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/