Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko derybos dėl krikšto 1351 m. ir Kęstučio priesaika

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko derybos dėl krikšto 1351 m. ir Kęstučio priesaika

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko derybos dėl krikšto 1351 m. ir Kęstučio priesaika

Parašytas: 21 Gru 2023 21:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko derybos dėl krikšto 1351 m.

https://tabala.lt/kunigaikstis-kestutis ... priesaika/

1351 metais lenkų karalius Kazimieras, nebepajėgdamas atremti dažnai pasikartojančių Kęstučio ir Liubarto užpuolimų, pasikvietė talkon prieš lietuvius vengrų karalių Liudviką.

Jono Dubnicensio „Kronikose“ rašoma, kad vengrų karalius Liudvikas išvyko iš Budos (Pešto) ir per Košičių nuvyko į Krokuvą. Ten su savo kariuomene sustojo aštuonių dienų poilsiui. Iš Krokuvos nuvyko į Liubliną (Liblen), buvusį netoli Lietuvos sienų.

Į Liubliną atvyko 1351 metais birželio mėn. 19 dieną. Lenkų karalių Kazimierą rado sunkiai sergantį, Šis Liudviko atvykimu labai apsidžiaugė, nes patsai nebepajėgė vadovauti savo kariuomenei ir ginti kraštą ir žmones nuo lietuvių užpuolimų. Todėl, nieko nelaukdamas, visą valdžią pavedė vengrų karaliui Liudvikui, Liudvikas pareikalavo lenkų kunigaikščių ir bajorų ištkimumo priesaikos.

Lenkų didikams prisiekus vengrų karalių Liudviką laikyti savo valdovu ir visuose karo žygiuose klausyti jo vadovybės, tasai, nieko nelaukdamas, ėmėsi vadovauti karo žygiui prieš lietuvius. Surinkęs savo ir lenkų kariuomenės pulkus, iškeliavo į Lietuvą. Po penkiolikos laimingai pavykusios kelionės dienų pasiekė Lietuvos kunigaikštijos sieną. Čia su savo kariuomenės įgula sustojo ir nusiuntė pas Kęstutį tris pasiuntinius, kviesdamas Didįjį Lietuvos Kunigaikštį atvykti į jo stovyklą derėtis.

Kęstutis vengrų karaliaus Liudviko pasiuntinius paliko kaip įkaitus savo pilyje. Pats su lietuvių didikais išvyko derėtis.

Į vengrų karaliaus Liudviko stovyklą atvyko 1351 m. rugpjūčio mėn. 15 dieną, kur dalyvaujant lietuvių ir lenkų didikams, sudarė taikos sutartį tokiomis sąlygomis:

Kęstutis priims krikščionių tikėjimą ir apkrikštys visą lietuvių tautą; už tai, vengrų karaliui Liudvikui tarpininkaujant, iš popiežiaus gaus karaliaus karūną;

Lenkų ir vengrų karaliai padės lietuviams atsiimti Kryžeivių ordino užimtus Lietuvos teritorijos plotus ir visada gins Lietuvą nuo priešų užpuldinėjimų;

Kęstutis leis steigti Lietuvoje vyskupijas, arkivyskupijas ir įvairias bažnytines bei religines įstaigas;

Kęstutis krikštytis turi Budoje (Pešte), kur nuvyks kartu su vengrų karaliumi Liudviku;

Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos valstybės laikys tarpusavio taiką, o tų trijų valstybių gyventojai galės niekieno nekliudomi ir nedraudžiami keliauti iš vienos valstybės į kitas.

Tai tokią sutartį Kęstutis pasirašė su vengrų karaliumi Liudviku. Ją dar, lietuvišku papročiu, patvirtino priesaika, atlikta su kraujo aukomis.

Bet po trijų dienų svečiavimosi vengrų karaliaus Liudviko stovykloje sutartį sulaužė ir nakties metu pabėgo į Lietuvą.

Grįžęs namo, Kęstutis paleido vengrų karaliaus pasiuntinius, liepdamas jiems grįžti pas savo karalių.

Vengrų karalius Liudvikas, nusivylęs lenkais, taip nevykusiai saugojusiais Kęstutį ir leidusiais jam pasprukti, žygiuoti į Lietuvą nebesiryžo. Galiausiai pasuko atgal į Krokuvą.

Dabar įdomu pažiūrėti, kokia buvo ta lietuviška Kęstučio priesaika, kurios apeigos buvo atliekamos su kraujo aukomis. Ar iš viso lietuviai bus dievams aukoję kraujo aukas.

Su priesaika susijusios apeigos

XIII—XIV amž. lietuvių priesaika ir su ja susijusios apeigos buvo labai būdingos, todėl jomis labai domėjosi Lietuvą lankiusieji svetimšaliai, ir todėl jos buvo plačiai aprašytos kronikininkų. Ypačiai plačiai aprašė Jonas Dubnicensis savo „Kronikose“ D. L. Kunigaikščio Kęstučio priesaiką, kuri atlikta tokiu būdu:

Kęstutis liepė atvesti rudą jautį ar taurą ir pririšti tarp dviejų medžių arba kuolų. Kai jautis buvo pririštas, Kęstutis paėmė peilį ir priėjęs nudūrė jį smūgiu į kaklą. Nužudyto jaučio krauju Kęstutis ir visi su juo buvę lietuvių didikai pasidažė rankas ir veidus, tardami lietuviškus priesaikos žodžius.

Po to pats kunigaikštis Kęstutis savo rankomis nukirto jaučio galvą ir visi priesaikos dalyviai tris kartus praėjo tarp jaučio galvos ir kūno (Mierzynskis lygina Jono Dubnicensio „Kronikos“ žodžius „ligare super duos stipites“ su kronikininko Vygando vieno kryžeivio užmušimo ir aukavimo aprašymu, kur sakoma „quendam fratrem captivatum abligabanf ad arboremet lanceolis suis multis vulneribus oceisum diis obtulerunt“. Bet „Scriptores rerum Prussicarum“ II tomo 549 puslapyje yra įsakmiai nurodyta, kad Kęstutis neleido dievams aukoti į nelaisvę paimto vokiečio, o už kiekvieną laimėtą kovą dievų garbei užmušdavo ir aukodavo jautį ar taurą).

Tiriant Jono Dubnicensio „Kronikos“ aprašytą lietuvių priesaiką, reikia atsiminti, kad lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, garbino jaučius ir taurus, kurie buvo laikomi dievų simboliais. Indai ir semitai dievus vaizduoja ir simbolizuoja gyvulių pavidalais. Egiptiečiai jaučio pavidale vaizdavosi dievą Apis, indų giesmėse dievas Dyaš vaizduojamas kaipo rudas jautis. Be to, Indra, Agnis (prus, agni, liet, ugnis, latv. uguns) ir Parjanya (liet. Perkūnas) vaizduojami jaučių pavidalais. Kultūros ir religijų istorijos tyrinėtojas Sigmundas Feistas savo veikalo „Kultur der Indogermanen“ (išl. 1913 m.) 333 pusl., kalbėdamas apie theriomorfizmą, nurodo, kad indogermanai jaučio kultą bus pasisavinę iš babiloniečių ir pirminių Azijos tautų.

Kraujo auka

Dr. Richard Lasch veikale „Der Eid. Seine Entstehung und Beziehung zu Glaube und Brauch der Naturvolker“ (išl. 1908 m.) etnologiškai išaiškina daugelį primityvių tautų priesaikų, kurioms patvirtinti reikalinga kraujo auka, tik šiuo atveju karvės arba kiaulės. Aukai skirtas gyvulys su tam tikromis apeigomis užmušamas, nukertama galva, išimama širdis ir sukapojamas į tiek dalių, kiek priesaikos apeigose dalyvauja tautelių ir giminių vadų. Gyvulio kapojimas į dalis, — tai perspėjimas priesaikos dalyviams, kad visi tie, kurie nesilaikys laike priesaikos apeigų ištartų priesaikos keiksmo žodžių, bus tokiu pat būdu nužudyti ir sukapoti. Kraujas simbolizuojąs kraujo brolių priesaikos ryšį ir norą laikytis taikos.

Kraujo auka buvo labai paplitusi, ji buvo aukojama ne vien priesaikos apeigose, bet ir laidotuvėse ir vestuvėse ir kituose svarbesniuose gyvenimo momentuose. Kraujo aukos pėdsakai mums giminingoje latvių tautoje dar ir dabar užeinami, žinoma, burtų ir prietarų prasme. Latvijoje, kaip jau esu rašęs 1890 m. išleistame savo veikale „Vytebsko gubernijos latvių etnografijos medžiaga“, laidotuvių metu užmuša gaidį, per kurį perlipa visi laidotuvių dalyviai, Paskui gaidį išverda ar iškepa ir suvalgo. Ten pat yra nurodyta, kad vestuvių metu gaidžio krauju apšlakstomas klėties slenkstis, per kurį paskiau vedami jaunavedžiai.

Iš to, kas čia pasakyta, susidaro išvada: senieji indoeuropiečiai, o tarp jų ir lietuviai, žinojo kraujo aukas ir savo dievams aukodavo gražiausius savo bandų galvijus. Lietuviai, kaipo žemdirbių tauta, garbino Perkūną. Galima spėlioti, kad lietuviai simbolizuodavo jį jaučio pavidalu. Kauno miesto herbas čia duoda šiokių tokių argumentų. Tiktai kryžius tarp jaučio ragų, christianizavus Lietuvą, turbūt, pakeistas iš seniau buvusio kirvuko arba titnaginio peilio (Doppelaxt).

Priesaikos sulaužymo motyvai

Kad kunigaikštis Kęstutis sulaužė vengrų karaliui Liudvikui duotą priesaiką, kuri buvo net kraujo auka patvirtinta, tam faktui išaiškinti yra keli motyvai.

Gali būti, kaip mano prof. Ignas Jonynas ir kiti lietuvių istorikai, įvairių amatininkų, krikščionių įsikūrimas Lietuvoje bus paveikęs lietuvių pasaulėžiūrą ir įnešęs naujų elementų į senąją religiją.

Todėl Kęstutis su savo palydovais, prisiekdamas senuoju lietuvių papročiu ir būdu, galėjo tai priesaikai ir netikėti, galėjo ją atlikti politiniais sumetimais.

Tokiam žygiui Kęstutis turėjo pakankamai pavyzdžių iš lenkų ir Kryžiuočių ordino, kurie sudarydavo su lietuviais įvairias sutartis, jas patvirtindavo priesaikomis ir pirmai progai pasitaikius sulaužydavo.

Bet galėjo būti, kad kraujo priesaika lietuviams simbolizavo giminingumo ryšius tik tarp, tos pačios tautos ir tuos pačius dievus garbinančių gyventojų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstučio ir Vengrijos karaliaus Liudviko derybos dėl krikšto 1351 m. ir Kęstučio priesaika

Parašytas: 21 Gru 2023 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Plačiau apie Kęstučio priesaiką žiūrėti temoje:

Vadinamoji "Kęstučio priesaika" Dubnicos kronikoje (Cronicon Dubnicense) 1351 m. lotyniškame įraše
viewtopic.php?f=9&t=11825

Chronicon Dubnicense

PDF formate:
https://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id= ... 19&size=75

Žiūr. apie Kęstučio derybas ir priesaiką 160-162 puslapyje, pastraipa 169

---------------------------------------------

Chronicon Dubnicense, parengė M. Florianus (Mátyás Florián), Lipsiae, 1884. (Language latin)
Quinque-Ecclesiis, [Budapestini], 1884
https://search.worldcat.org/formats-editions/18729270

Chronicon Dubnicense cum codicibus Sambuci, Acephalo et Vaticano, chronicisque Vindobonensi Picto et Budensi accurate collatum. Accesserunt: II. Adnotationes chronologicae seculi XII et XIII-i; III. Chronicon monacense; IV. Chronicon zagrabiense et varadiense; V. Joannis de Vtino Brevis narratio de regibus Hungariae

CHRONICON DUBNICENSE : cum codicibus sambuci acephalo et vaticano, cronicisque vindobonensi... picto et budensi accurate collatum
https://search.worldcat.org/title/1355804556
Author:M. FLORIANUS
Print Book, Latin, 2022
FORGOTTEN BOOKS, [S.l.], 2022

https://www.dymocks.com.au/book/chronic ... 1141176472

Title: Chronicon Dubnicense
Author: Anonymous
Publisher: BiblioLife
ISBN: 9781141176472
Length: 0.61 inch
Width: 7.44 inch
Languages: English; Latin

Subtitle: Cum Codicibus Sambuci, Acephalo Et Vaticano, Chronicisque Vindobonensi Picto Et Budensi Accurate Collatum. Accesserunt: II. Adnotationes Chronologicae Seculi XII Et XIII-I; III. Chronicon Monacense; IV. Chronicon Zagrabiense Et Varad

Format: PaperBack
Category: History
Subjects: History, History / General
Publication Date: 31/12/2009
Pages: 292
Height: 9.69 inch
Weight: 1.16 pound

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: