Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Rimvydas Petrauskas. Apie užmirštą karalių Mindaugą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Rimvydas Petrauskas. Apie užmirštą karalių Mindaugą

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Rimvydas Petrauskas. Apie užmirštą karalių Mindaugą

Parašytas: 01 Sau 2022 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Rimvydas Petrauskas. LDK istorija: apie užmirštą karalių Mindaugą

https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiracia ... u-mindauga

Publikuota: 2016-07-06
Rimvydas Petrauskas

Liepos 6-ąją, švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo šventę – Valstybės dieną.

Ta proga VŽ publikuoja prof. dr. Rimvydo Petrausko, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano, straipsnį, parengtą pagal leidyklos „Aidai“ išleistą knygą – straipsnių rinkinį „Karalius Mindaugas“ (2008).

1413 m. Jogailos ir Vytauto bylos su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos sienos metu lietuvių kunigaikščių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities.

Ordino atstovai pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo dokumentus, kuriais šis perleido ordinui Žemaitijos žemes ir kai kurias kitas teritorijas.

Turbūt iš anksto prognozuojant lietuvių reakciją, kartu buvo pristatytos ir popiežių patvirtinimo bulės.

Lenkų ir lietuvių pusė į ordino pateiktus raštus atsakė sudėtingais išvedžiojimais, kurių esmę galima nusakyti maždaug taip: nėra tiksliai žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno. Net jei ir taip, jo įsipareigojimai lietuvių neliečia, nes „Lietuvos žemės tikrieji paveldėtojai visada buvo tik minėto pono karaliaus [Jogailos] ir Vytauto pirmtakai“, o Mindaugas, matyt, buvęs vienas iš smulkiųjų kunigaikščių, su ordino pagalba bandęs įsigalėti Lietuvoje.

Kaip vertinti šiuos Jogailos ir Vytauto įgaliotinių žodžius?

Ar tai eilinis išradingojo ir faktus laisvai traktuojančio kunigaikščio ginčų sprendimo meno pavyzdys? O gal už dviprasmiško lietuvių atsakymo išties slypi sutrikimas nežinomybės akivaizdoje? Ir pagaliau – ką šis pasažas apskritai mums sako apie to meto valstybę, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, kurios kūrėju istorikai pagrįstai laiko Mindaugą?

„Nurašyta“ istorija

Istoriografinė tradicija Lietuvoje pradėjo formuotis tik po šalies krikšto.

Pirmajame, dar Vytauto dvare suredaguotame, Lietuvos metraščių variante „didžiųjų kunigaikščių istorija“ – tik Gedimino laikų pabaigą siekianti naujausioji šalies istorija, o iš esmės – Jogailos ir Kęstučio konflikto apybraiža.

Mindaugo vardas pasirodo XVI a. trečiajame dešimtmetyje sukurtame plačiajame Lietuvos metraščių sąvade – Bychovco kronikoje.

Visa metraštinė „Mindaugo istorija“ – beveik pažodžiui perpasakotas rusų Ipatijaus metraščio epizodas, priderintas prie kito, anksčiau užrašyto teksto, vadinamojo Vidurinio metraščių sąvado.

Legendinėje jo dalyje teigiama, kad vienas Lietuvą valdžiusios Palemono giminės kunigaikščių Ringaudas mirė, nepalikdamas palikuonių.

Ipatijaus metraštyje atradus Mindaugo valdymo aprašymą, buvo galima šią kunigaikščių seką pratęsti dar bent keliomis kartomis. Tai padarė Bychovco kronikos autoriai ir atrastą Mindaugą pavertė Ringaudo sūnumi.

Mindaugas buvo būtent atrastas, nes XV–XVI a. nežinoma jokia vietinė su juo susijusi tradicija.

Bychovco kronikoje visa informacija apie jį paimta iš Ipatijaus metraščio, be vietinių papildymų. Taigi – ar galima teigti, kad Mindaugo vardas lietuvių istorinėje tradicijoje iki tol neegzistavo, kad jis buvo užmirštas?

Mindaugas XIV– XV a. Lietuvos šaltiniuose

Ankstyviausieji duomenys tokie: pirmą kartą lietuviškuose šaltiniuose Mindaugas minimas 1322 m. Gedimino laiške popiežiui Jonui XXII.

Jame didysis kunigaikštis teigia, „kad mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atvirtęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių ordino brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė.“

Verta pastebėti, kad ordino brolių žiaurumą kaip Mindaugo atkryčio priežastį nurodo 1299 m. Rygos arkivyskupo Jono raštas popiežiui.

Taigi „Mindaugo intarpas“ Gedimino laiške gali būti siejamas su iš Rygos gauta informacija. Bet ar kartu su retorika iš livoniškos tradicijos buvo perimtas ir karaliaus vardas?

Į akis pirmiausia krinta lietuvių valdovo vardo forma – Mindowe.

Toks pat užrašymas sutinkamas Mindaugo donaciniuose dokumentuose ordinui, Rygos miesto tarybos ir arkivyskupo laiškuose, taip pat – Livonijos istoriografinėje tradicijoje (Eiliuotoji Livonijos kronika, Hermano Vartbergiečio kronika).

Ką nors daugiau iš šio trumpo Gedimino laiško fragmento mums rūpimu klausimu pasakyti sunku.

Kitą, ir galima iš anksto pasakyti, – paskutinį (iki XVI a. „atradimų“) kartą Mindaugo vardas lietuvių politiniame gyvenime išnyra per minėtąjį 1413 / 1420 m. Jogailos ir Vytauto su Vokiečių ordinu ginčą dėl Žemaitijos sienų.

Šio ginčo diskurse nuo pat pradžių išryškėjo kultūriniai abiejų pusių skirtumai.

Lietuvių kunigaikščiai savo teises įrodinėjo kviesdami liudyti „senus žmones“, o ordinas ištraukė sau skirtus Mindaugo donacinius dokumentus.

Ordino kronikos bei Mindaugo donacinių dokumentų transumptų istorija atskleidžia, kad ordino valstybėje buvo puoselėjamas Mindaugo, o dar labiau – jo žmonos Mortos atminimas, kuri, kaip atrodo, visai pagrįstai, buvo laikoma krikščionybės ir krikščionių užtarėja.

Viename XIV a. pab. ordino politiniame traktate jai priskiriami nuopelnai gelbstint žiauriai mirčiai pasmerktus Mindaugo Lietuvoje gyvenančius krikščionis.

XVI a. kronikininkai (Simonas Grunau), turbūt norėdami geriau paaiškinti Mortos poelgius, net išgalvojo fiktyvią jos kilmę iš Švedijos.

Su paties Mindaugo vaizdiniu ordinas, tiesa, elgėsi prieštaringai: skirtinguose kontekstuose jis buvo laikomas tiek teisėtu žemių donatoriumi, tiek krikščionybės persekiotoju.

Pirmoji Jogailos ir Vytauto atstovų reakcija į ordino pateiktus dokumentus buvo lakoniška ir nenuosekli. Viena vertus, abejojama apskritai tokio valdovo egzistavimu. Kita vertus, reiškiama abejonių dėl jo valdymo Lietuvoje masto.

Negalima nepastebėti, kad lenkų ir lietuvių pusės apologetai „Mindaugo klausimu“ judėjo labai siauru informaciniu takeliu. Visi duomenys apie lietuvių karalių, įskaitant ir vardą, buvo perimti iš ordino dosjė, tik savaip interpretuoti.

Vėl kyla tas pats klausimas: kas buvo žinoma XIV–XV a. Lietuvoje apie jos pirmąjį karalių?

Atsakyti į šį klausimą, remiantis vienalaikiais šaltiniais, vargu ar įmanoma. Juo labiau kad išsprendus ginčą dėl Žemaitijos Mindaugo vardas iš šių šaltinių vėl išnyksta. Atsakymo galima ieškoti tik gilinantis į tuometinės istorinės sąmonės horizontą.

Genealoginės sąmonės paradoksas

Viena esminių viduramžiško istorinio mąstymo sudėtinių dalių yra genealoginė sąmonė.

Palikę nuošalyje bažnytinę, sakralinę istoriją, kuri stipriai veikė tuometinį istorinį suvokimą, tačiau mus dominančiame kontekste pasireikšdavo tik istoriniais archetipais, nesunkiai pastebėsime pagrindinį domėjimosi praeities įvykiais motyvą – norą pagrįsti savo paties ir savo giminės dabartinę padėtį.

Genealoginės sąmonės turinys priklauso nuo kultūrinių ir socialinių veiksnių – rašto kultūros sklaidos ir pokyčių giminės sampratoje. Iš kartos į kartą perduodamų pasakojimų apie protėvių žygius tradicija būdinga įvairioms kultūroms.

Kitas dalykas yra tokių pasakojimų turinys ir paplitimas.

Kaip parodė ankstyvosios monarchijos laikų giminės sampratos Lietuvoje tyrimai, šią sampratą išreiškė ne tiek „vertikali“ – genealoginė, kiek „horizontali“ savimonė, kai buvo pažįstami tos pačios kartos šalutinių linijų, svaininiai (vedybų) giminaičiai, bet užmirštami protėviai.

Taigi, nors visuotinai buvo tikima kilus iš garbingų protėvių, didesnio konkrečių „istorinių“ žinių poreikio nebuvo.

Nūdienos istorikų rekonstruotos daugelio didikų giminių genealogijos kelia klaidinamą ilgalaikės giminių tradicijos egzistavimo iliuziją.

Originalios Lietuvos bajorų genealogijos, liudijančios susidomėjimo istorinėmis giminės šaknimis atsiradimą, žinomos tik nuo XVI šimtmečio, o jose nėra patikimų žinių, vedančių toliau už XIV–XV a. sandūros.

Net dinastinei valdančios Gediminaičių giminės savimonei, kurios bruožai ryškūs jau XIV a. antroje pusėje, nebūdingos konkrečios žinios apie tolesnę praeitį.

Duomenys apie ankstyvąją Gediminaičių istorinę tradiciją yra labai skurdūs.

Vytauto dvare surašytame Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių metraštyje, atspindinčiame ir paties didžiojo kunigaikščio interesus, valdovų istorija pradedama nuo Vytauto senelio Gedimino.

Atrodo, kad ankstesnė giminės istorija Vytauto nedomino.

Tiesa, žinomas vienas fragmentas su kur kas senesne Gediminaičių genealogija.

Prieš keletą dešimtmečių lenkų istorikas Jerzy Ochmanskis paskelbė ištrauką iš XIV a. pab. Maskvos valstybėje sukurtos poemos „Uždonė“ („Zadonščina“), kurioje Algirdo sūnūs Andrius ir Dimitrijus vadinami Skalmanto (Skolomendo) proanūkiais.

Ochmanskis visiškai pagrįstai Skalmantą pavadino Gediminaičių pirmtaku. Jis ir kai kurie kiti tyrėjai viduramžių autoriams priekaištavo, kad neužrašė visko, ką žinojo ir jiems pasakojo Gedimino palikuonys.

Bet galbūt viskas buvo kaip tik priešingai. Gilesne istorine savimone ir platesnėmis žiniomis disponuojantys knygininkai į savo herojų lūpas galėjo įdėti savo pačių kituose kūriniuose atrastus duomenis.

Šioje vietoje verta prisiminti Stepheno C. Rowello hipotezę, kad „Uždonės“ autorius Skalmanto vardą galėjo perimti iš Ipatijaus metraščio. Aišku, tai nepaneigia „skalmantiškos“ Gediminaičių genealogijos, bet leidžia į šią hipotezę žvelgti labiau diferencijuotai.

Bet mus čia labiau domina vietinės istorinės tradicijos ir jos kūrimo problema. Taigi net jei sutiksime su tuo, kad Skalmanto vardas išliko Algirdaičių atmintyje, vargu ar galime joje įžvelgti ką nors daugiau nei vardą. Čia greičiausiai susiduriame su vienu iš atvejų, kai šaltinių tyla atitinka tuometinės istorinės sąmonės ribas.

Naujos tradicijos kūrimas

Kita Mindaugo užmiršimo istorijos tema susijusi su dinastiniais pokyčiais XIII a. antros pusės Lietuvoje. Nors dėjo milžiniškų pastangų, istorikams nepavyko įrodyti Mindaugo ir Gediminaičių giminystės.

XIII–XIV a. sandūroje didžiojo kunigaikščio soste įsitvirtinę Gediminaičiai pradėjo kurti savąją dinastinės kilmės legendą, kurioje vietos ankstesniems valdovams nebeliko.

Gediminui ir jo sūnums valdant, galutinai susiformavo samprata apie šalį valdyti gimusią dinastiją, kultūrinę išraišką ši samprata įgijo Jogailos ir Vytauto laikų tekstuose. Tokia dinastinė valdžios teorija teisę į Lietuvos valstybės valdymą grindė kilmės, o ne kokiais nors abstrakčiais valstybės tęstinumo argumentais.

Vienintelis vertinamas tęstinumas – tai karališko / didžiakunigaikštiško kraujo perdavimas.

Tiesa, genealoginė atmintis nubrėžė šio tęstinumo ribas – Gedimino valdymas ir įsitikinimas apie anksčiau gyvenusius ir visą šalį valdžiusius „protėvius“.

Greičiausiai ši patikimų žinių apie Gedimino kilmę stoka lėmė, kad Jogailos ir Vytauto valdžią diskredituoti siekiantys XV a. pr. ordino politiniai teoretikai juos kildino iš Vytenio arklininko Gedimino, o lietuvių pusė į šiuos pseudoistorinius teiginius atsakė pykčio proveržiais, bet ne istoriniais liudijimais.

Tokiame kontekste išniręs Mindaugo vardas viską galėjo dar labiau sujaukti.

Išsimokslinę lenkų ir lietuvių valdovų atstovai minėtame ginče su ordinu teigė, esą „jokiose kronikose negalima rasti, kad Mindaugas buvęs tiek galingas, kad būtų valdęs visas Lietuvos žemes, nes dabartinių kunigaikščių giminė visada buvo labiau žinoma ir galinga tarp visų Lietuvos kunigaikščių“.

Štai kodėl XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje savo karūnacijos projektą puoselėjantis Vytautas nepasinaudojo senosios karalystės atkūrimo idėja, kurią jam galėjo pasufleruoti tuometiniai jo sąjungininkai – Romos karalius ir Vokiečių ordinas.

Vytautas ir jo aplinka nemėgino įtraukti Mindaugo į neilgą jiems žinomų didžiųjų kunigaikščių grandinę, bet tiesiog rado jam vietą šalia anoniminių Vytauto ir Jogailos protėvių tolimoje ir miglotai suvokiamoje epochoje.

Juolab kad atrasta Mindaugo istorija buvo „sutepta“ sąjungos su ordinu ir atsimetimo nuo krikščionybės. Pirmojo karaliaus „prikėlimas“ buvo problemiškas ir senojo ginčo su ordinu kontekste.

Bet Melno taika (1422 m.) išsprendus Žemaitijos priklausomybės klausimą ši problema neteko aktualumo. Mindaugo užmiršimo priežastis slypi sunkiai prieinamoje dinastinės-istorinės tradicijos kūrimo(si) sferoje, kurią suprasti padeda ne tik atminties, bet ir užmaršties pėdsakai.

Mindaugo atradimas

XV–XVI a. LDK diduomenėje atsirandanti depersonalizuota valstybės samprata keitė istorinės sąmonės formas. Svarbus tapo ne tiek valdovo kraujo, kiek karaliaus / didžiojo kunigaikščio institucijos tęstinumas.

Tuo metu iškilo poreikis ieškoti tautos ir valstybės istorijos pradžios.

Pirmuosius šių ieškojimų rezultatus matome XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose. Metraštininkai sugebėjo sukonstruoti išsamią didžiųjų kunigaikščių grandinę, tačiau jau nemėgino įrodyti, kad Lietuvą nuo pat Palemono laikų valdė tos pačios giminės atstovai.

Šalia didžiųjų kunigaikščių dinastijos idėjos atsirado politinės bendrijos perimamumo idėja, ji atsispindėjo lietuvių bajorijos bei jos valdovų kilmės iš romėnų teorijoje.

Nepaisant pretenzijų sukurti ištisinę ir vientisą Lietuvos valstybės istoriją, šių kūrinių (pirmiausia – Lietuvos metraščių) autoriai taip ir nesugebėjo įsisąmoninti Mindaugo istoriškumo. Ypač gerai tai matyti Lietuvos karalystės sukūrimo projekte, kuris radosi 1526 m. LDK Ponų taryboje.

Šios institucijos priešakyje tuomet stovėjo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas, jis buvo ir vienas minėtos naujosios Lietuvos istorijos koncepcijos iniciatorių.

Lietuvos karalystės sukūrimo projekte vienintelis istorinis atskaitos taškas, istoriškai pagrindžiantis Lietuvos karalystės idėją, yra prieš 100 m. neįvykusi Vytauto karūnacija.

Apie Mindaugo atvejį neištarta nė žodžio, nors kaip tik popiežiaus palaiminimu ir vyskupo patepimu sankcionuota Mindaugo karūnacija galėjo tapti precedentu, kuris kaip joks kitas tiko tuometiniam politinės polemikos stiliui semtis argumentų iš praeities.

Prisimenant neryškų Mindaugo vaizdinį vienalaikėje Bychovco kronikoje, šį tylėjimą galima paaiškinti tik nežinojimu. Pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius buvo užmirštas antrąkart.

Istorinės savimonės sklaida ir didėjantis susidomėjimas istorija, aiškiai pastebimas bajoriškoje XVI a. LDK visuomenėje, vertė vėl atsigręžti į šaltinius ir atgaivinti pamirštus vardus.

Augustino Rotundo ir Mykolo Lietuvio kūriniuose, rašytuose apie XVI a. vidurį ir pirmiausia lenkų kronikininkų įtakoje Mindaugo įvaizdis jau kur kas labiau išplėtotas nei amžiaus pradžios metraščiuose.

Karališkąją Mindaugo didybę rusų, vokiečių ir lenkų šaltinių pagrindu XVI a. antroje pusėje rekonstravo Motiejus Stryjkovskis.

Tačiau aštrios konfesionalizacijos sąlygomis, apostaze paženklintas Mindaugo portretas netiko naujai istorinei vizijai sukurti. Visuose istoriniuose siužetuose, išskyrus galbūt trumpą pasažą Mykolo Lietuvio traktate, lietuvių karalius vertinamas gana kritiškai.

Tradicinius įvaizdžius peržengiantis krikščioniškojo karaliaus Mindaugo paminėjimas sutinkamas viename XVII a. pab. pamokslų rinkinyje, kuriame nurodomas jo krikštas ir karūnacija, kalbama apie jo karines pergales, smurtinę mirtį, bet nieko nerašoma apie atsimetimą.

Vienas retų Mindaugo pėdsakų didikų giminių istorinėje tradicijoje, galbūt pranašaujantis naują vertinimą, yra XVIII a. pab. tekstas, siejantis su Mindaugu kunigaikščius Giedraičius.

Tačiau bendras istorinis vaizdinys nepakito.

Skirtingai nuo pirmojo frankų karaliaus Chlodvigo, su kuriuo vėliau istorikai mėgo Mindaugą lyginti ir kuris iš barbarų kario ilgainiui virto krikščionišku riteriu, Mindaugo paveikslas tokios transformacijos nepatyrė.

Lietuvių istorinėje savimonėje iki pat XIX a. jis liko greičiau savotiškas antipodas šviesiam krikščioniškų valdovų Vytauto ir Jogailos įvaizdžiui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: