Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Biecionys ir Mažulonių bei Vėlionių piliakalniai, ežeras Vėlys

    Biecionių oficiali („sulietuvinta“) forma yra Bėčionys. Tai nedidelis kaimelis Ignalinos seniūnijoje. Greta jo teka upelis Narsupė. Upelio pakrantėje yra labai senos Biecionių kapinės, vadinamos Kapeliais. Šalia Biecionių yra keli ežerai: Viksvojis (kitos formos: Viksvojas, Viksvojus), Paviksvojis, Daržinėlės (pavadinimas kilęs iš dviejų kupetos formos kalvelių, esančių ežero pakrantėje) ir Krakinis.

    Kitoje pusėje upelio ant kalno yra kaimeliai Narsutiškė I ir Narsutiškė II. Reikia atkreipti dėmesį, kad LDK laikais Narsutiškė buvo karališkasis kaimas. Jo gyventojai buvo ne baudžiauninkai, o eidavo lažą- atlikdavo įvairias prievoles karaliui. Šis faktas patvirtina hipotezę, kad Lietuvos valdovai, užkariavę šį kraštą, atkėlė į jį savo karius, kurie turėjo ginti valdovo interesus, saugoti pilis, prižiūrėti sargybos ir signalinius bokštus.

    Būtent todėl šių karių palikuonys netapo kurio nors dvaro baudžiauninkais, o liko karališkaisiais valstiečiais. Tokią pat teisinę padėtį turėjo ir Girminių kaimo valstiečiai. Girminiai - kaimas greta buvusio Budrių kaimo (dabar dalis Ignalinos miesto), pakeliui į Ažušilę.
 
    Narsupės ištakos yra netoliese. Tai šiame krašte pagarsėjęs ežeras Vėlys (vietine tarme – Vielys), apie kurį pasakojama daugybė legendų ir padavimų.

    Vėlio ežero pakrantėje yra labai garsus Mažulonių piliakalnis. Jo papėdėje piliakalnio gyvavimo metu buvo nemaža gyvenvietė, o vėliau jos vietoje įkurtos senosios Mažulonių kapinės.

     Atrodo, kad Mažulonių piliakalnyje XII a. stovėjo pagrindinė šio krašto pilis. Tai rodo piliakalnio dydis, aplink jį buvusių gynybinių įtvirtinimų gausa, papilėje buvusi nemaža gyvenvietė, taip pat už kelių šimtų metrų į šiaurę esantis kitas, mažesnis, Vėlionių piliakalnis (taip jį pavadino piliakalnio radėjas archeologas Gintautas Zabiela; šis piliakalnis, matyt, turėjo saugoti pagrindinės pilies prieigas).

     Hipatijaus kronika mini, kad šiaurės-rytų Lietuvoje XIII amžiuje buvo labai stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs visas šio krašto pilis.

     Tuo pat metu, matyt XIII amžiaus pradžioje, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo paimta šturmu ir sudeginta. Priešai galėjo pasinaudoti žemės drebėjimo padariniais ir užgrobti sugriautą pilį.

     Dabartinis ežero pavadinimas Vėlys gali būti susijęs su pilies ir gyvenvietės sunaikinimu, po kurio čia liko tik žuvusiųjų vėlės, kadangi pilis taip ir nebuvo atstatyta.

     Iki šiol buvo manoma, kad pilį sunaikino kalavijuočiai (kasinėjant yra rasta arbaleto strėlių antgalių). Tačiau dabar yra iškelta hipotezė, jog tai yra Lietuvos kunigaikščių tarpusavio kovų rezultatas.

     Gali būti, kad pilį sudegino Dausprungui ar jo broliui Mindaugui (o gal dar jų tėvui Ringaudui) - taip jį vadina Livonijos eiliuotoji kronika) pavaldi kariauna, tuo pačiu įtvirtindama visame šiame krašte Mindaugo Lietuvos valdžią. Juk netoliese esantys Švenčionys tais laikais buvo labai svarbus Mindaugo valdžios įtvirtinimo punktas.

     Kraštotyrininkas Antanas Karmonas mano, kad Nalšios pusėje viso to krašto politiniu centru buvo Švenčionys, o kitas jo minimas centras buvo pilis, stovėjusi ant Mažulonių (Vėlionių) piliakalnio prie Vėlio ežero.

     A. Karmono nuomone, ant Mažulonių piliakalnio stovėjo kunigaikščiui Daugeručiui (Dangeručiui) pavaldi pilis, o Daugeručio centrinė pilis buvo ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

     Manoma, kad Daugerutis buvo vienas iš vyresniųjų lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščių. Jis minimas Henriko Latvio kronikoje. Garsus Jersikos kunigaikštystės (Latgaloje) kunigaikštis Visvaldis buvo vedęs Daugeručio dukterį. 1213 m. Daugerutis sudarė sąjungą su Didžiojo Novgorodo kniaziumi (kunigaikščiu) Mstislavu Narsiuoju, tačiau grįžtant namo Daugerutis pakliuvo į kalavijuočių nelaisvę ir, įkalintas Cėsių pilyje, 1213 m. nusižudė. Jo žemes, kol jis buvo kalinamas, užgrobė kiti lietuvių kunigaikščiai. Istorikai (pvz., Edvardas Gudavičius) spėja, kad jo žemių užgrobimas ir paskatino Daugerutį nusižudyti.

    Aš manau, remdamasis Rėkučių gynybinio pylimo (skirto apsaugai nuo grėsmės iš šiaurės, tai yra nuo Mažulonių pusės) egzistavimu, kad maždaug iki XI- XII a. Mažulonių pilis buvo senuoju istoriniu šio krašto politiniu centru Sėlos pusėje, analogišku Nalšios pusėje esantiems Švenčionims.

    Tiesa, beveik galima neabejoti, jog XII a. gale reali politinė valdžia čia jau priklausė ne vietiniams sėlių giminių ir genčių vadams, o šią teritoriją jau anksčiau užkariavusiems lietuvių kunigaikščiams- greičiausiai, Mindaugo ir jo tėvo konkurentams.

    Nereikia pamiršti, jog tuo metu (XII a. gale – XIII a. pradžioje) lietuvių žemių, genčių, genčių junginių ir jų kunigaikščių buvo gana daug. Ne be reikalo, vykstant Mindaugo (o gal dar ir jo tėvo, hipotetinio Ringaudo) vadovaujamai lietuvių ekspansijai į šiaurę, Mažulonių (Vėlionių) pilis buvo sunaikinta (tiesa, pagal kitą versiją, ją sunaikino kalavijuočiai) ir užmiršta (kaip ir daugelis kitų senųjų šios žemės pilių).

    Nuo tada viso šio krašto pagrindiniu politiniu-administraciniu centru daugeliui amžių tapo Švenčionys.

    Daugėliškis (Senasis) liko tik vietinio lygio administraciniu centru, o apie Mažulonių (Vėlionių) pilį išliko tik gausios legendos ir padavimai.

    Norint tiksliau įvertinti visas šias hipotezes, reikėtų tiksliau nustatyti, kada buvo sudeginta Mažulonių pilis. Būtina taip pat nepamiršti, jog tais laikais pilis tikriausiai turėjo kitą vardą, kadangi piliakalnį Mažulonių vardu, pasinaudoję netoliese esančio kaimelio vardu, pavadino archeologai tik XX amžiuje.

    Kai kur literatūroje ir vietinių žmonių legendose piliakalnis vadinamas Vėlionių vardu. Dabar Vėlionys - vienos trobos kaimas Vėlio ežero pakrantėje. Greta yra ir viensėdis Pavėlė, o greta Vėlio ežero – ežeriukas Vėlykštis. Tarp kitko, priesaga -ykšt- akivaizdžiai įrodo, jog kažkada šiose vietose gyveno sėliai.  

   Praktiškai, būtent nuo XIII amžiaus vidurio Švenčionys tampa nemažos dalies šiaurės-rytų Lietuvos pagrindiniu administraciniu-politiniu centru. XIII- XIV a. buvo Švenčionių valsčiaus centru, vienu iš trijų pagrindinių Ašmenos pavieto (apskrities) centrų, vėliau Užnerio pavieto (apskrities) centru, o dar vėliau Švenčionių apskrities centru, kuriam priklausė ir Daugėliškio seniūnija kartu su centru karališkojoje Senojo Daugėliškio pilyje.

   Daugėliškio seniūnija apėmė nemažą dalį dabartinio Ignalinos rajono. Jai tuo metu priklausė ir Vidiškių dvaras su visais savo palivarkais ir kaimais, tai yra ir su visomis dabartinės Ignalinos užimamomis teritorijomis.      

Kraštotyrininkas   Kęstutis Čeponis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.