Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Puslapis 1 iš 1

[ 20 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 30 Lie 2011 12:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=35903351

Eglė Samoškaitė
http://www.DELFI.lt
2010 rugpjūčio mėn. 28 d. 00:02

Britai savo monarchę vadina karaliene, nors popiežius jos nekarūnavo. Japonai savo imperatorių taip pat vadina imperatoriumi, nors toks titulas jam nėra suteiktas pagal jokias tarptautines normas.

Tuo tarpu lietuviai savo monarchus, išskyrus Mindaugą, vadina kunigaikščiais. „Didesnės gėdos aš nesu matęs“,

- teigia istorikas Aivaras Lileika, kurio nuomone, toks fenomenas tik atskleidžia, jog lietuviai savęs negerbia ir yra kamuojami Stokholmo sindromo būsenos, kai auka jaučia prielankumą skriaudėjui.

„Tai yra tas pats kas pasakyti, jog Antanas Sniečkus buvo Lietuvos prezidentas – Maskvoje patvirtintas ir iš Maskvos prižiūrimas emisaras“, - pridūrė A. Lileika, skaitęs paskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) sąsajas su Sarmatija, istorine teritorija, aptinkama dar Klaudijaus Ptolemėjaus žemėlapiuose, datuojamuose II a.

Lietuvių protėviai ne baltai ar aisčiai, o sarmatai?

Skaitytoje paskaitoje A. Lileika pabrėžė, jog didžiausią įtaką mūsų valstybingumo raidos sampratai yra padarę tam tikri istoriniai lūžiai, kurie dažniausiai susiję su okupacijomis, valstybės padalijimais ir kitomis panašiomis negandomis. Pasak jo, tai lemia ir faktą, jog savo istorinių ištakų mes neieškome toliau nei mums nurodo galingiausių tuometinių jėgų istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, Kvedlinburgo analai, kuriuose Lietuvos vardas 1009 m. paminimas pirmą kartą.

„Mes visi ieškome baltų, ieškome aisčių, ieškome Lietuvos šaknų ir ties tais 1009 m. visi stovime kaip ties siena ir niekas nieko neberanda“, - kalbėjo istorikas.

Dėl šios priežasties A. Lileika pasakoja ėmęsis ieškoti kitokių istorinių šaltinių, nebūtinai raštinių. Istorikas teigia susidomėjęs kartografija ir ėmęs tyrinėti įvairiausius senuosius žemėlapius, kurie buvo naudojami prekybos tikslais.

„Jeigu tam tikri kartografiniai dokumentai buvo naudojami paskutinius du tūkstantmečius, tai kas galėjo suklysti – ar žmonės, kurie naudojo tuos žemėlapius, ar nūdienos mokslininkai, kurie naudoja tam tikrus terminus, kurie yra labiau politiniai, o ne istoriniai“, - kalbėjo A. Lileika, kalbėdamas apie „baltų“ ir „aisčių“ genčių terminų atsiradimą.

Jo tvirtinimu, terminas „baltai“ vokiečių kalbininkų pradėtas vartoti tik 1847 m., o mūsų krašte jis atsirado tik XX a. pradžioje. Žodis „aisčiai“, anot A. Lileikos, taip pat radosi tik XX a. pradžioje.

„Visi žinome žodį „baltas“. Sniegas baltas, baltiniai balti, žmogus kai numiršta, taip pat pabąla, tai yra baltas. Tas žodis iššoka istorinėje arenoje Adomo Brėmeniečio kalboje kaip lotyniškas žodis beltum – diržas, veržiantis gotų-sarmatų tautas, kaip jis įvardino“ – pasakojo istorikas.

Jo tvirtinimu, iš tiesų lietuvių protėviai yra ne baltai ir ne aisčiai, o sarmatai. Apie europinės Sarmatijos egzistavimą galima sužinoti iš tuometinių žemėlapių, pavyzdžiui K. Ptolemėjaus, kur teritorija prie Baltijos vadinama Sarmatija, Baltijos jūra – Sarmatų vandenynu. Jame taip pat buvo pažymėtos didžiausios upės – Rubonas (Dauguva) ir Chrononas (Nemunas) bei dvi gentys – sudinai (sūduviai) ir galindai. Sarmatija, prasidedanti iškart už Germanijos, pasak A. Lileikos, nurodoma ir Romos imperijos ūkinėje knygoje, datuojamoje 370-405 m., bei kituose žemėlapiuose.

Sarmatų genomas – kaip indų brahmanų

Kalbėdamas apie du tūkstančius metų senumo žemėlapius, naudotus laivybai ir prekybai, A. Lileika sako, jog patyrinėjus tuometinės Europos gyventojų genetiką iš archeologinių kapų, matyti, kad baltai (sarmatai), slavai, Mikėnų graikai, makedoniečiai pasižymėjo R1a genomu, o italai, keltai, vokiečiai, hetitai ir dalis armėnų (osetinai) – R1b. A. Lileikos teigimu, tai liudija apie šių tautų ar genčių genetinį artimumą, nes R1a ir R1b genomai esą labai artimi.

Maža to, pasak A. Lileikos, Indijoje net 72,2 proc. brahmanų kastos indų turi tokį patį genomą kaip ir mes, tačiau baltai arba sarmatai Europoje asimiliavosi su fino-ugrais, tad kiek daugiau nei ketvirtadalis mūsų genetikos susiję su jais. „Baltai asimiliavo vietinius fino-ugrus ir todėl mūsų yra dar 40 proc. suomių, jeigu taip paprastai pasakyti. Viena dalis yra sarmatai, kita – tiesiog suomiai“, - sakė istorikas.

Jo tvirtinimu, Lietuva kaip Sarmatijos dalis yra įvardijama iki pat XVIII a., be to, jo tvirtinimu, baltais yra tiesiog kitaip pavadinti sarmatai, o sarmatai yra kitaip pavadinti gotai, kurie buvo viena didžiausių ir stipriausių rytų germanų genčių, apie IV a. išsiskyrusi į ostgotus ir vestgotus.

Anot istoriko, vietovardžių, genčių, tautų bei įvairių reiškinių vadinimas istorijoje visuomet buvo nugalėtojų privilegija, dėl šios priežasties viskas istoriniuose šaltiniuose vadinama taip, kaip to nori nugalėtojai.

„Galutinis smūgis į mūsų žemes buvo suduotas tik po to, kai mūsų žemės buvo visiškai izoliuotos. Venecijiečiai, genujiečiai užima Bizantiją, Bosforo sąsiaurį, dabartinį Krymo pusiasalį, Kryžiuočių ordinas (švč. Mergelės vienuolija lietuviškai) atsikelia prie Dunojaus upės iš pradžių, pastatomos pilys Dauguvos upės žiotyse, po to Vysla užimama, po to Naugardas. Iš esmės mūsų žemės yra apsukamos tos ideologijos, su kuria mes ir kariavome. Iš geopolitinės pusės – mes turime viską įvardinti savais vardais – jei neįvardinsi, neturėsi geopolitikos, turėsi tik politiką“, - svarstė A. Lileika.

Jo teigimu, akivaizdu, kad iš pradžių mums kovoti visiškai nesisekė, mat buvome nepasiruošę nei kariškai, nei ekonomiškai. „Pažiūrėkite – mes netenkame Pamarių, netenkame Prūsijos, aisčių, rytų žemių, Livonijos, Žiemgalos, kuršių žemės – tai yra okupuojama, mums nesiseka kariauti, ne mes nebuvome karinė valstybė“, - pasakojo istorikas.

Sergame Stokholmo sindromu?

Esminis lūžis tame laikmetyje, pasak A. Lileikos, yra 1253-ieji, kai buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau istorikas negailėjo kritikas, kad lietuviai savo monarchų nevadina karaliais, o tik kunigaikščiais, mat jų nekarūnavo popiežius.

„Yra vienas neįtikėtinas savęs negerbimo fenomenas arba Stokholmo sindromo fenomenas, kuris kamuoja mūsų tautą ir mūsų valstybę. Aš dar tokios gėdos nesu matęs. Pasižiūrėkite: anglai karalienę vadina karaliene, nežiūrint į tai, kad popiežius jos nekarūnavo. Japonai imperatorių vadina imperatoriumi, nežiūrint į tai, kad popiežius jo nekarūnavo. Švedai karaliene, taip pat ir karaliumi vadina žmones, kuriuos karūnavo. O mes karaliumi vadiname tik tai tą, kurį karūnavo popiežius“, - piktinosi A. Lileika.

Stokholmo sindromu vadinamas psichologinis reiškinys, kai pagrobimo atveju įkaitai ar aukos jaučia teigiamus jausmus pagrobėjams, nepaisydami gresiančio pavojaus jų gyvybei.

Dar viena svarbia data A. Lileika įvardija 1260 m., kuriais vyko Durbės mūšis ir kuriais Mindaugas, jo tvirtinimu, oficialiai atsisakė karūnos. Nuo tos akimirkos, anot A. Lileikos, valstybė pajungiama karui, centralizuojama, o pati valstybė auga kaip ant mielių.

„Beje, dar vienas svarbiausių yra toks antras mūšis – Irpenės, kuris vyko 1321 m., kai Gediminas yra išrenkamas visos Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, dar kitaip caru.

Jūs prisimenate Gedimino laiškus, kuriuose jis pasirašo ir Rusijos karaliumi. Bet kažkodėl mes nekalbame, kad Gediminas buvo visos Rusijos karaliumi.

Ne tik Gediminas buvo karaliumi – bet karaliais buvo ir Mindaugas, Treniota, Vaišelga, Švarcas, Traidenis, Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila ir Kęstutis.

Jie visi buvo ir yra mūsų karaliais. Ir gėda lietuviui, kuris jų nepripažįsta karaliais, gėda valstybei, kuri jų nepripažįsta karaliais“, - piktinosi A. Lileika.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 30 Lie 2011 12:34. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Lie 2011 12:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

1. Lileika absoliučiai teisus teigdamas, kad "gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais".

2. Kalbant apie lietuvių kilmę iš sarmatų (iranėnų) irgi yra "tiesos grūdas" - kalbiniai tyrimai rodo, kad lietuvių protėviai yra gyvenę greta dabartinės pietryčių Ukrainos stepėse klajojusių iranėnų genčių (skitų, sarmatų) - maždaug iki 4-5 mūsų eros amžių, kada iš rytų atėjusios hunų ir kitos klajoklių gentys "pajudino" ir "pastūmė" greta stepių miškų zonoje gyvenusius lietuvių protėvius.

Dalis šių rytinių baltų genčių pajudėjo į vakarus ir pasiekė dabartines Ašmenos-Vilniaus apylinkes (tuo metu čia gyveno baltų gentys sėliai ir jotvingiai).

Genetiniai tyrimai irgi rodo, kad lietuvių protėviai senovėje "maišėsi" su stepėse gyvenusiais iranėnais.

Matyt iš jų išmoko auginti žirgus ir naudoti juos karo žygiuose. Ateityje būtent žirgų masiškas naudojimas užtikrino lietuvių kariaunų pergales ir Lietuvos Valstybės įkūrimą bei išplėtimą.

3. Aisčiais romėnai vadino Baltijos jūros pakrantėse gyvenusius prūsų protėvius (tuo metu jie gyveno iki pat dabartinio Gdansko ir dar toliau į vakarus).

Tačiau tik maždaug pradedant 13 amžiumi dalis prūsų palaipsniui irgi susimaišė su lietuviais - tiek dabartinėje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje (taip vadinamoje "Karaliaučiaus srityje"), tiek ir persikėlus daliai prūsų į Lietuvą (pvz., daliai prūsų bartų) (prie Drūkšių ežero ir dabar dar yra persikėlusių prūsų įkurtas kaimas Tilžė).

P.S. Deja, p. "istorikas" Lileika labai rimtai "nusikalba" daugelyje kitų savo "išaiškinimų", tuo pačiu išstatydamas pajuokai ir tai, ką jis labai teisingai pastebi (tai aš išvardijau).

Labai panaši situacija ir su Gedgaudo knyga - dabartiniai mokslininkai atmesdami viską, ką parašė Gedgaudas, išmeta "su vandeniu ir vaiką".

Betgi Gedgaudas surašė visa tai, ką jam pavyko surinkti iš įvairių šaltinių (jų tikrumo netikrinant, nes tam jis tiesiog neturėjo nei žinių, nei galimybių) 19 amžiaus viduryje, o p. Lileika vis tik gyvena 21 amžiuje ir gali naudotis žymiai platesne dokumentine baze bei internetu... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 31 Kov 2012 16:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - Karalystės
Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo
2012 m. kovo 25 d. pareiškimas

LIETUVOS DK - KARALYSTĖ
http://www.youtube.com/user/LIETUVOSDK

Lietuvos DK - Karalystės įgyvendinimo konferencijos pareiškimas 2012-03-25

(Pareiškimą paskelbė Aivaras Lileika, Milvydas Juškauskas, Dalė Petraitienė)

http://www.youtube.com/watch?v=uw22lIjPhLg

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - Karalystės Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo 2012 m. kovo 25 d. pareiškimas:
http://www.lietuvos.org/ldk/2012-03-25- ... -LDK_2.jpg

Pradininkai:

Petras Cidzikas, Aivaras Lileika, Milvydas Juškauskas, Vincentas Sakas, Dalė Petraitienė, Valentinas Gumbinas, Vaidas Lekstutis, Violeta Sirvydytė, Aidas Birgėla, Vaidenis Čapskis, Algimantas Sakalauskas, Vladas Motieka, Artūras Gotautas, Eglė Žaltauskienė, Vytautas Žaltauskas, Vaidas Želvys, Giedrius Litvinas.

*************************************************************

Kitos temos šiuo klausimu:

Lietuvos Karalystė - jos niekas nepanaikino ir to negali padaryti
viewtopic.php?f=48&t=1510

DĖL KARALYSTĖS TĘSTINUMO
viewtopic.php?t=2959

VATIKANO ARCHYVUOSE 2011 04 05-6 - Matyti tikrai, kad 1251 LIETUVOS VALSTYBĖ-KARALYSTĖ
viewtopic.php?f=9&t=6362

Lietuvos Valstybės juridinis tęstinumas (Lietuvos Karalystė, Didžioji Kunigaikštystė, Respublika)
viewtopic.php?f=121&t=1520

Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai
viewtopic.php?f=48&t=2950

Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje
viewtopic.php?f=48&t=5475

LIETUVOS VALDOVO VYTAUTO TITULATŪRA: KADA VYTAUTAS IMA TITULUOTIS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU?
viewtopic.php?f=48&t=5473

Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais
viewtopic.php?f=122&t=6966

13-18 amžiuose Lietuva buvo Karalystė, o nuo 14 amžiaus - ir Didžioji Lietuvos Imperija!!!
viewtopic.php?f=10&t=4853

Siūloma po mirties karūnuoti Vytautą Didįjį
viewtopic.php?f=48&t=4264

Lietuvos taryba 1918 m. balandžio 9 d. pakvietė karaliumi Wilhelm von Urach Graf von Wuerttenberg
viewtopic.php?f=48&t=3664

**********************************************************

Lietuvos karalystė

http://www.lietuvoskaralyste.lt/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 31 Kov 2012 18:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Raginimai atkurti LDK: pokštas ar istorijos išniekinimas?

http://www.lrytas.lt/-13329277971331988 ... inimas.htm

Artūras Jančys 2012-03-28 14:52

Naujienų agentūros ELTA salėje trečiadienį paskelbtas kreipimasis į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų valstybių žmones, raginantis atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę-Karalystę.

Pareiškimą pasirašė mįslinga organizacija, pasivadinusi LDK Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo pradininkais.

Jos branduolį sudaro verslininkas Milvydas Juškauskas, save Londono Metropoliteno universiteto lektoriumi vadinantis Aivaras Lileika ir lektorė Dalė Petraitienė.

Išrėžę pompastišką pareiškimą apie LDK veiklos atnaujinimą, iš tiesų primenantį artėjančios balandžio 1-sios pokštą, trijulė išdidžiai atsisakė daugiau komentuoti šia tema. Lietuvos istorikai būgštauja, kad skambiu vardu pasivadinusi kompanija kompromituoja pačią LDK idėją ir net gali sukelti tarptautinį skandalą.

„Visus gyvenančius istorinėse LDK žemėse kviečiame atvykti į Lietuvos Didžiosios Karalystės Tarybos narių atnaujinimo susirinkimą, įvyksiantį 2012 m. rugsėjo 22 d. Ožkiniuose, Šilainėje greta Punsko miestelio Lenkijoje“, – sakoma trečiadienį paskelbtame „LDK Atkuriamosios tarybos“ pareiškime, kurį pasirašė 17 narių, tarp jų – buvęs didisentas Petras Cidzikas.

Žymūs istorikai Alfredas Bumblauskas ir Alvydas Nikžentaitis iniciatyvą atkurti LDK vertina nevienareikšmiškai. Jų nuomone, skatinti tyrinėti LDK istoriją, ugdyti patriotinius jausmus yra teigiamas dalykas, tačiau mokslininkas pabrėžė, jog tikroji LDK labai skiriasi nuo jos tautinės romantikos šydu apgaubto įvaizdžio.

„LDK nebuvo tautinė valstybė, lietuvių kalba net nebuvo valstybinė rašto kalba, aukštuomenė, miestiečiai net buityje ilgainiui ėmė vartoti lenkų kalbą. LDK gyventojai buvo ne tauta ir ne tautų katilas, o tautinių valstybių lopšys“, – pabrėžė A. Bumblauskas.

Istorikas pripažino, kad dvi LDK atkūrimo iniciatorių pavardės, M. Juškausko ir A. Lileikos, jam sukėlė įtarimų, kad raginimai atkurti LDK tėra tariamų intelektualų kvailiojimai, galintys pakenkti ir LDK įvaizdžiui, ir lietuvių santykiams su kaimyninėmis tautomis.

„M. Juškauską ir A. Lileiką mano studentai yra aprašę vadinamojoje Kvailysčių enciklopedijoje. Jų skelbiamos teorijos apie Sarmatiją, tariamą Europos kultūros ir valstybingumo lopšį, neturi nieko bendro su istorijos mokslu. Tai diletantų paikiojimai“, – griežtai kalbėjo A. Bumblauskas.

Įvairiose auditorijose „alternatyvios Lietuvos istorijos“ tema paskaitas skaitantys M. Juškauskas ir A. Lileika remiasi Amerikos lietuvio Česlovo Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant“, kurį labiau apsiskaitę akademinės istorijos kritikai vadina kliedesiais.

Istorikas A. Nikžentaitis teigė, jog su LDK idėja reikia elgtis labai atsargiai: „Jeigu LDK veiklos atnaujinimas suprantamas kaip raginimas dabar stiprinti regioninį bendradarbiavimą tarp praeityje LDK sudariusių tautų, tai sveikintinas dalykas. Bet jei pabrėžiama, kad reikia atkurti Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tai yra lietuviškojo nacionalizmo apraiška.“

Istorikai neatmetė grėsmės, kad raginimus atkurti LDK kai kurie visuomenės sluoksniai Rusijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje gali suprasti kaip Lietuvos teritorines pretenzijas kaimyninėms valstybėms.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13329277971331988995&view=6

183. Žygeivis
2012-03-31 18:46

Kai ką priminsiu:

Iš Vikipedijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Vilhelmas_Urachas

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o Lietuvos karaliumi tą pačią dieną išrinko (iš 6 ar 7 kandidatų) Vilhelmą fon Urachą (Mindaugą II).

Po poros dienų Taryba išrinktąjį karalių oficialiai pakvietė užimti Lietuvos karaliaus sostą.

Už V. fon Uracho pakvietimą balsavo 13 Tarybos narių; protestuodami prieš monarchijos atkūrimą, iš Tarybos tada pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis; Petras Klimas balsavo prieš V. fon Uracho pakvietimą, bet iš Tarybos nepasitraukė.

V. fon Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi, kaip aiškus Lietuvos Tarybos nepaklusnumo vokiečių okupacinei valdžiai ženklas, Berlyne sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą.

Liepos 25 d. Vokietijos kancleriui Georgui fon Hartlingui (Georg von Hertling) atsisakius pripažinti Lietuvos karalystės nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryboje kilo krizė.

1918 m. spalio 20 d. karą bepralaiminčiai Vokietijai pagaliau pripažinus Lietuvos teisę į nepriklausomą gyvenimą, lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė savo liepos 11 d. nutarimą dėl V. fon Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi, o teisę galutinai apspręsti Lietuvos valstybės formą rezervavo (tą dieną priimtoje laikinojoje Lietuvos konstitucijoje) Steigiamajam Seimui.

184. Žygeivis (papildymas)
2012-03-31 18:54

Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis:

Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj - kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) - tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas "malonių bei nurodymų iš aukščiau"... :)

Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar - ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti. O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.

Tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.

Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys - jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.

Strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos. Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Plačiau:

Kęstutis Čeponis: Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
viewtopic.php?f=136&t=3782

185. Žygeivis (antras papildymas)
2012-03-31 19:11

Visiškai akivaizdu, jog Lietuvos Karalystės atkūrimo idėją ypatingai aršiai puls Lenkija ir jos interesus Lietuvoje nuolankiai atstovaujantys mūsų politikai bei "mokslininkai", tokie kaip Bumblauskas ir Nikžentaitis.

Tai jau dabar labai aiškiai matosi - pvz., "paguglinkite" internete ką, kada ir už ką apdovanojo Lenkijos ordinais - ir jums viskas bus aišku... :)

Manau, kad ši idėja Rusijos imperijai irgi labai nepatiks.

Juk ne taip jau seniai Lietuva, paskelbdama kitą idėją - Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimą 1990 m. kovo 11 d., pastūmėjo tą "akmenį", kuris sukėlė milžinišką geopolitinę "griūtį", visiškai sunaikinusią "raudonąją" Rusijos imperiją - SSSR.

Dabar Lietuva, paskelbdama Lietuvos Karalystės Atkūrimo idėją, faktiškai ir vėl iškyla Europinėje geopolitinėje erdvėje kaip būsimas Rusijos potencialus geopolitinis priešas Europoje, bendra istorine idėja suvienijantis labai įvairius ir senus Rusijos imperijos priešus.

110. E Trachtinbergas-pataria
2012-03-28 15:55
IP: 50.13.31.64

LDK atgimimo organizatoriai galetu pakviesti Kunigaikscio Gedimino Berzanskio Klausucio aini, dabar gyvenanti Vilniuje Kunigaiksti Gintauta Berzinska - Berza JR,taip pat iskilu iseivijos istorika - kulturos darbuotoja, LDK atkurimo ideju propoguotoja JAV - Algimanta Barniski.

Tai butu grazus patriotinis ir protingas zestas is organizatoriu puses.

Dideles sekmes atkuriant LDK.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 20 Lap 2012 23:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Ar Gediminas buvo karalius?

http://www.voruta.lt/ar-gediminas-buvo-karalius/

Voruta
2012-11-19, 14:16

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Tokį klausimą esu gavęs ne iš vieno „Vorutos“ skaitytojo. Jiems rūpi karaliaus sąvoka.

Ką vadiname karaliais?

Ar senosios Lietuvos valstybės valdovus galima vadinti karaliais?

Apie visa tai ir bus šiame straipsnyje kalbama.

Karaliai yra, vaizdingai kalbant, dviejų rūšių:

1) valdovai, neturintys virš savęs siuzereno (turinčio jam pavaldžių vasalų – žemesnio rango valdovėlių), taigi niekam nepriklausantys, ne submonarchai ir

2) popiežiaus nurodymu pateptieji valdovai.

Pirmajai rūšiai priklauso visi senosios Lietuvos valstybės valdovai.

Dėl XIII-XIV a. Lietuvos valdovų negali kilti net abejonių. Jie patys save laikė karaliais ir juos taip vadino kitų šalių valdovai, net popiežius.

Tai matyti iš tarpusavio susirašinėjimų.

Antai popiežius Jonas XXII laiške Prancūzijos karaliui 1323 m. lapkričio 7 d. rašė: Gediminas, kuris save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi (se regem Lethoviae et ruthenorum intitulyat).

Livonijos kronikoje skaitome: Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą.

Toje pačioje kronikoje: karalius Kęstutis kartu su savo sūnumis ir Algirdo sūnumis, savo sūnėnais, su didele kariuomene, kurioje buvo ir rusų, kaip priešai įsiveržė i Kuršą.

Tokių pavyzdžių daug

Juose lietuvių karaliai niekuo neišskiriami iš kitų kraštų karalių. Ir mes neturime jų skirti.

Todėl istoriko prof. Alfredo Bumblausko siūlymas juos vadinti nesisteminiais karaliais, t. y. išskirti iš kitų, yra nevykęs.

Kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje karaliais buvo vadinami tiek dar nekrikštyti pagonys, tiek jau ir pakrikštyti – krikščionys. Tikyba šiuo atveju neturėjo reikšmės.

Antrosios rūšies karalius (popiežiaus nurodymu pateptasis) buvo Mindaugas.

Vėliau, Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, šia sąvoka piktnaudžiaudami lenkai stengėsi pavergti Lietuvą, ją prisijungti prie savo tada daug mažesnės valstybės. Lenkai popiežiaus nepateptus savus valdovus buvo linkę vadinti karaliais, tačiau tik ne lietuvius. Taigi jie taiko dvigubus standartus. Tai jiems nedaro garbės.

Lietuvoje valdovai iš seno buvo vadinami germanų kilmės žodžiu kunigas.

Po krikšto lenkų ksiądz įtakoje šis žodis gavo dvasininko reikšmę. Tada pasaulietiniam valdovui vadinti buvo pasidarytas vedinys kunigaikštis, su priesaga –aikštis.

Terminas didysis kunigaikštis buvo lygiavertis karaliui. Dėl to, pavyzdžiui, didžiojo kunigaikščio Butigeidžio bataliono pavadinimas – tai tas pats, kas karaliaus Butigeidžio batalionas.

Kijevo Rusioje kniazj reiškė valdovą, pavaldų siuzerenui, kuriuo buvo totorių-mongolų chanas. Klaidingai sutapatinus velikij kniazj su didžiuoju kunigaikščiu, ilgainiui imta ir mūsų didįjį kunigaikštį suvokti kaip vasalinį valdovą.

Tokį didžiojo kunigaikščio sąvokos vartojimą dabar perima Vakarų šalys ir tuo būdu Lietuvos karaliai yra nužeminami iki vasalinių valdovų lygio. Tai didelė neteisybė.

Žodžiui karalius, kaip ir lenkų krol, gudų karolj ir kt. pradžią davė Karolio Didžiojo vardas.

Plg., žodį ciesorius, rusų carj, kilusį iš Romos imperatoriaus Cezario vardo.

Žodis valdovas jau randamas senuosiuose mūsų raštuose, tad tai yra ne koks naujadaras. Senovėje jis tapatintas su karaliumi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 14 Sau 2013 17:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Kaip vadinti Lietuvos valdovus - kunigaikščiais ar karaliais?

https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/ ... s--5134233
http://www.lrytas.lt/sroves/istorija/ka ... aliais.htm

Dovydas Pancerovas 2012-11-13 21:48

Mūsų valstybės valdovas Mindaugas galėjo būti ne vienintelis Lietuvos karalius.

Nors Gediminas ir Algirdas nebuvo karūnuoti, jie taip pat buvo suverenūs monarchai.

Lietuvos istorikai padėjo pirmąjį akmenį diskusijose apie tai, kaip reikėtų vadinti XIII-XIV amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovus – kunigaikščiais ar karaliais.

Mes didžiojo kunigaikščio titulą suvokiame kaip svarbiausio valstybės valdovo. Tačiau Vakarų Europoje šis titulas reiškia monarchui pavaldų vasalą.

„Kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, tai mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau bendraudami su užsienio šalių partneriais supratome, kad jie mūsų istoriją vertina kitaip.

Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. Mes kunigaikštį suprantame kaip aukščiausią valdovą, o jie – kaip submonarchą“, - problemą įvardijo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento karininkas Tomas Balkus.

Pavyzdžiui, populiariame amerikiečių kompiuteriniame žaidime „Medieval II: Total War“ žaidėjai gali tapti ir LDK valdovais. Tai svarbus įvertinimas mūsų valstybės istorijai. Tačiau LDK lyderius Gediminą ir Algirdą žaidimo kūrėjai vadina titulu „Grand Duke“ – aukščiausiam monarchui pavaldžiais vasalais.

Padėti išspręsti šią istorijos ir viešųjų ryšių problemą Lietuvos kariuomenės atstovai paprašė akademinės bendruomenės. Idėjas surėmė garsūs istorikai - Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas. Pirmojoje akademinėje diskusijoje taip pat dalyvavo istorikai Romas Batura, Valdas Rakutis, Antanas Tyla, archeologas Aleksiejus Luchtanas, gynybos politikos ekspertas, žurnalistas Aleksandras Matonis.

Lietuva buvo nesisteminė karalystė

Profesorius A. Bumblauskas pabrėžė, kad patys LDK valdovai save vadino karaliais. Jie puikiai suprato, kad yra suverenūs monarchai, kurie valdo savarankišką civilizaciją.

Pavyzdžiui, Gediminas savo laiškuose prisistatinėjo kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius. Algirdas save vadino aukščiausiuoju valdovu, didžiuoju karaliumi. Jogaila dar iki 1386 metų, kai buvo karūnuotas Lenkijos valdovu, prisistatinėjo karaliumi.

Todėl istorikas A. Bumblauskas juokavo, kad LDK valdovus galima pavadinti „nemandagiais suverenais“.

„Laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistatė, kaip lietuvių ir daugelio rusų karalius. Šioje vietoje Gediminas yra nemandagus. Tačiau jis puikiai tai suprato, todėl pats pabrėžė, kad yra mažiausias iš visų valdovų. Net savo antspaudo aprašyme Gediminas nesiryžo vaizduoti savęs su karūna ant galvos – karūną jis laiko rankoje. Tai rodo, kad Gediminas suvokė to meto diplomatijos etiketą“, - paaiškino A. Bumblauskas.

O popiežius Jonas XXII, atsakydamas į Gedimino laišką, taip kreipėsi į LDK valdovą: „Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui, garbinti Dievą ir bijoti jo (linki) vyskupas Jonas, Dievo tarnų tarnas.“

Karaliais LDK valdovai buvo vadinami ir vokiečių ordinų šaltiniuose, kuriuose net rusų žemių kunigaikščiai nebuvo taip tituluojami. Pavyzdžiui, kai lietuviai užėmė Tervetės pilį, „Livonijos kronikose“ buvo rašoma: „1345 metais Lietuvos karalius Algirdas surinko stiprią kariuomenę ir įsiveržė į brolių kraštą.“ Skirtingu laiku tame pačiame šaltinyje karaliumi buvo įvardijamas ir Kęstutis.

Istorikas A. Bumblauskas paaiškino, kad terminą „didysis kunigaikštis“ Lietuvos valdovai perėmė iš savo varžovų maskvėnų.

Profesorius pabrėžė, kad bent jau iki Jogailos karūnavimo 1386 metais Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste. Nors ir ne su visais Vakarų pripažinimo atributais.

Anot jo, tai savotiška arba nesisteminė karalystė. Juolab, kad Lietuva iš tikro tapo unikalia valstybe Europoje, kartais net laikoma savarankiška civilizacija.

Paskutinis viduramžių karalius

A. Bumblausko nuomonei nepritaria profesorius R. Petrauskas. Jis pabrėžė, kad karaliais gali būti vadinami tik tie valdovai, kurie gavo popiežiaus patepimą. Pavyzdžiui, Lietuvos karalius Mindaugas.

„Viduramžiais įsitvirtino krikščioniškos karalystės ir krikščioniško karaliaus samprata. Karalius buvo išaukštinamas per sankcionuotą, vyskupo arba arkivyskupo lydimą, patepimo ceremoniją.

Karūnacijos ceremonialas ir patepimas tą karūnuojamą asmenį išskyrė iš daugelio kitų, galinčių pretenduoti į politinę valdžią. Todėl krikščioniška karūnacijos tradicija buvo tokia svarbi“, - paaiškino istorikas R. Petrauskas.

Ši tvarka Vakarų pasaulyje užsimezgė 754 metais. Tada įvyko pirmoji vainikavimo ir bažnytinio patepimo ceremonija - popiežius Steponas II frankų karaliumi vainikavo Pipiną jaunesnįjį.

Brandžiaisiais viduramžiais karalysčių steigimo ir karūnavimo tvarka išplito visoje Europoje.

Paskutinis šios tvarkos susiformavimo etapas Europoje vyko 1204-1253 metais. Tada vienas po kito buvo karūnuoti net keli karaliai. Tarp jų - ir Lietuvos valdovas Mindaugas.

Istorikas R. Petrauksas iškėlė tezę, kad LDK lyderis buvo paskutinis pateptas karalius, o mūsų valstybė – paskutinė viduramžių karalystė.

Karališko rango tęstinumas

R. Petrauskas pabrėžė, kad karališkasis rangas Lietuvoje galėjo būti pratęstas - popiežiaus Aleksandras IV atskiru dokumentu leido karaliumi iš anksto vainikuoti Mindaugo sūnų, sosto įpėdinį.

„Mindaugo ir jo teisėtų palikuonių nužudymas popiežiaus ir kitų krikščioniškų valdovų buvo suvokiamas kaip krikščioniškos karalystės pabaiga“, - sakė profesorius.

Net ir po Mindaugo nužudymo dar buvo galimybė Lietuvoje atkurti karalystę.

1268 metais popiežius Klemensas IV bule kreipėsi į Čekijos karalių, kuris rengė kryžiaus žygį į LDK, ir pavedė jam „pastatyti Lietuvoje karališką sostą“. Tačiau įvyko kitaip – Lietuvoje neliko ne tik karalystės, bet ir Mindaugo valdžios tęstinumo.

„Mindaugo karalystės precedentu vėliau savo veiksmų nerėmė nė vienas Lietuvos valdovas. Pavyzdžiui, 1526 metais buvo vėl bandoma atkurti Lietuvos karalystę, tačiau tęstinumas buvo matomas ne Mindaugo, bet Vytauto istorijoje. Lietuvos teisinis argumentas buvo neįvykusi Vytauto karūnacija“, - pasakojo istorikas R. Petrauskas.

Kad suprastų užsieniečiai

Anot profesoriaus R. Petrausko, nagrinėjant iškeltą problemą, labai svarbu atkreipti dėmesį į istorijos šaltinius. Tokiam tyrimui pirmaeiliai yra dokumentiniai šaltiniai ir laiškai. Tai yra Lietuvos valdovų tarptautinės sutartys ir jų korespondencija su užsienio šalių subjektais. Naratyvinių šaltinių, įvairių kronikų svarba yra daug mažesnė, nes jų autoriai valdovų titulus vartoja perdėtai laisvai.

„Svarbios yra Lietuvos valdovų intituliacijos - savęs įvardinimas diplomatiniuose laiškuose. Taip pat inskripcijos – kaip kita pusė titulavo Lietuvos valdovus jiems skirtuose laiškuose.

Intituliacinės dokumento dalys turi politinį, ideologinį pobūdį. Tai yra politinių idėjų, dažnai net pretenzijų išraiška. Tokių vietų svarba yra dar didesnė, kai kalbame apie senąją istoriją, kurią liudijančių istorinių šaltinių yra nedaug. Tie negausūs dokumentai yra vienintelė galimybė rekonstruoti mūsų valdovų savimonę, politines pretenzijas“, - aiškino mokslininkas R. Petrauskas.

Anot jo, tik Mindaugo laiškuose galima įžvelgti aiškų karalius titulo suvokimą ir to deklaravimą. Negausiuose laiškuose Livonijos ordinui jis pabrėžė, kad buvo karūnuotas karaliumi, ir nuosekliai save vadina „Dievo malone Lietuvos karaliumi“.

Po Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovai save vadino įvairiais titulais. Todėl R. Petrauskas teigia, kad iki XV amžiaus Lietuvos valdovų titulatūra nebuvo nusistovėjusi.

„Lietuvos monarchai visada save tituluodavo atsižvelgdami į kitos pusės titulatūros tradicijas. Tai buvo sąmoninga Lietuvos valdovų strategija, kaip pabrėžti savo valdžios suverenumą.

Popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistatė kaip „lietuvių ir daugelio rusų karalius“.

Tačiau Konstantinopolio patriarchui Algirdas graikiškai prisistato taip, kaip, jam ir jo aplinkai atrodo, reikia išreikšti suverenaus valdovo titulą – bazilėjumi.

Rusiškuose dokumentuose Lietuvos valdovai tituluojasi didžiaisiais kunigaikščiais, nes tuo metu nebuvo tokio rusiško žodžio „karalius“.

Taip, Lietuvos valdovai yra karaliai, tačiau tik santykiuose su Vakarų valdovais.

Taip, jie yra didieji kunigaikščiai santykiuose su rusiškais kraštais.

Taip, jie yra bazilėjai, bet tik santykiuose su Konstantinopolio patriarchu.

Tokia titulų įvairovė yra Lietuvos politinio elito tradicija – vartoti tokį terminą, kuris yra suprantamas kitai politinio dialogo pusei“, - aiškino istorikas R. Petrauskas.

Profesorius pabrėžė, kad karaliais save vadino ne tik tokie LDK monarchai, kaip Gediminas bei Algirdas, bet ir kiti kunigaikščiai. Tai pastebima ne tik naratyviniuose šaltiniuose, bet ir dokumentiniuose.

„Pavyzdžiui, 1367 metais buvo sudaryta Algirdo ir Kęstučio taikos sutartis su Livonijos ordinu. Intituliacijoje parašyta „Algirdas ir Kęstutis broliai, Lietuvos karaliai“. Akivaizdu, kad terminas „karalius“ vartojamas, kaip valdovo sinonimas. Juk negalėjo būti dviejų karalių“, - kalbėjo R. Petrauksas.

Požiūrį į Lietuvos valdovus atspindi 1358 metų Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV laiškas LDK kunigaikščiams jų krikšto klausimu. Šis laiškas adresuojamas „Lietuvos valdovui ir jo broliams kunigaikščiams“. Anot istoriko, imperatorius akivaizdžiai vengė Lietuvos valdovą vadinti karaliumi, taip pabrėždamas savo, kaip pasaulio karaliaus, teisę steigti karalystes.

Kitas pavyzdys – 1351 metais Vengrijos karalius Liudvikas Anžu žadėjo Kęstučiui, kad tarpininkaus iš popiežiaus gaunant karaliaus vainiką. „Tokie pažadai būtų beprasmiai, jei Lietuvos valdovai būtų traktuojami kaip visaverčiai karaliai“, - situaciją komentavo istorikas R. Petrauskas.

Anot profesoriaus, Vakarų Europos dvaruose aiškiai buvo suprantama, kad LDK valdovai nėra karaliai ta jų vartojama prasme.

Vadinti valdovais arba monarchais

Pirmojoje akademinėje diskusijoje buvo prieita prie išvados, kad iškelta problema yra svarbi Lietuvos visuomenei, tačiau reikalauja gilaus tyrimo. Tokiose diskusijose turėtų dalyvauti ir užsienio šalių istorikai. „Lietuvos viduramžių istorija yra ne vien lietuvių istorikų, bet gilias tradicijas turinti tarptautinė disciplina“, - sakė mokslininkas R. Petrauskas.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius, istorikas V. Rakutis pasiūlė naudotis pačių LDK valdovų gudrybe – mūsų valstybės monarchus įvardyti tokiais titulais, kokie yra suprantami užsienio šalių partneriams.

„Jeigu, tarkime, britai nesupranta, kad didieji kunigaikščiai nėra submonarchai, tai reikia jiems paaiškinti. Reikia aiškiai pasakyti, kad Lietuvos valdovai buvo suverenūs monarchai“, - apibendrino profesorius A. Bumblauskas.

Šiame diskusijų etape buvo sutarta, kad LDK lyderius galima vadinti valdovais arba monarchais. Taip būtų pabrėžta, kad mūsų šalį valdę didieji kunigaikščiai buvo savarankiški ir nepriklausomi.

„XIV amžiaus Lietuvos monarchai buvo visiškai suverenūs valdovai. Jų vaidmens tikrai nenuvertinsime, jeigu vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais, monarchais. Sinonimiškai galima ir karaliais ar imperatoriais. Tokiu atveju nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų karalių Gedimino ir Algirdo bei tik didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo“, - sakė istorikas R. Petrauskas.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13528074471350727336&view=6

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 14 Sau 2013 18:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Senieji lietuviški Lietuvos Valstybės monarchų titulai:

Viešpats,

Visavaldis (Visvaldis),

Valdovas,

Valdonas,

Rikis,

Kunigas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 28 Spa 2013 17:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Neišnarpliota Lietuvos karalystės byla

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/neis ... yla/165903

Deja, straipsnis "Lietuvos žiniose" 2020-02-17 jau ištrintas (kodėl?), tačiau jis buvo perspausdintas keliose kitose vietose - galite jį perskaityti "Vorutoje" http://www.voruta.lt/neisnarpliota-liet ... stes-byla/

Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013-10-23 06:00

Dėl istorinių terminų painiavos mokslininkų elitas nedrįsta praeities Lietuvos vadinti karalyste, o ant Gedimino paminklo įrašyti žodį "rex". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Literatūrologas Algimantas Bučys, palyginęs šešis popiežiaus laiškų Mindaugui originalus ir šių dienų istorikų vertimą, konstatavo: "Falsifikatas. "Lithuaniae regnum" (karalystė) sąmoningai išversta į "Lietuvos kraštas".

Mokslininkų elitas neseniai aiškinosi, kodėl vadinamosios Lietuvos karalystės bylos iki šiol nesiseka išnagrinėti.

Bendrame Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos kariuomenės organizuotame seminare "Lietuvos valstybės statusas XIII-XIV amžiuje" svarstyta, kaip reikėtų vadinti pagoniškos Lietuvos valdovus, kodėl imta vartoti vienokius ar kitokius terminus ir kodėl iš mūsų sąmonės buvo ištrintas Lietuvos karalystės vardas.

Falsifikatas?

A.Bučys pabrėžė, kad autoritetinga mokslinė institucija falsifikuoja istoriją.

"Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris gana iškalbingai tai įrodo, - sakė jis. - Lietuvos istorijos institutas 2005 metais išleido svarbių istorinių dokumentų rinkinį "Mindaugo knyga. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių".

Pateikti šešių dar prieš Mindaugo karūnavimą, 1251 metų, popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai.

Visur Mindaugas vadinamas Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau susiraskime tų laiškų originalus. Ir ką matome? Nė viename lotyniškai rašytame laiške Mindaugas nevadinamas "dux" (kunigaikščiu), o tik "rex" (karaliumi)."

A.Bučiui dar nesuprantamiau, kodėl ne tik "rex" verčiamas "kunigaikščiu", bet ir "Lithuaniae regnum" (Lietuvos karalystė) - "Lietuvos kraštu".

"Karalystės ir karaliaus nelieka nė kvapo, - stebėjosi jis. - Neatrodo, kad popiežiaus laiškus iš lotynų į lietuvių kalbą vertęs puikus vertėjas Darius Antanavičius nežinotų, kaip reikia versti žodį "rex". Manau, taip pakoreguota sąmoningai. Tokie laiškų vertimai prilygsta istorijos falsifikavimui ir visuomenės klaidinimui. Vertimas įžūliai iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas."

A.Bučys priekaištavo ir leidinio sudarytojams - istorikams Dariui Baronui, Artūrui Duboniui, Rimvydui Petrauskui, kad knygoje nepateikti laiškų originalai. Tada juos būtų galima palyginti su vertimais.

Literatūrologas bandė suprasti istorikus ir jų logiką, leidusią taip drastiškai kraipyti istorinius dokumentus.

"Man atrodo, tai yra akivaizdus, ne tik sovietinėje, bet ir šių dienų Lietuvoje populiarus praeities titulų ir statusų menkinimas, naikinimas. Paprastai pasaulio tautų istoriografijoje savo praeities valdovams mėginama suteikti kilnesnius titulus. Lietuvoje matome priešingą variantą", - stebėjosi A.Bučys ir priminė meno istorikės Rasos Gečaitės pastabą, kad Lietuva yra turbūt vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurios "istorikai, nebodami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV amžiaus šaltinių, po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos karalystę pervadino didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius - didžiaisiais kunigaikščiais".

Seminare dalyvavęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis minėtą knygą siūlė paskelbti falsifikatu.

Užburtas ratas

"Kaip išeiti iš šio užburto mazochistinės istoriografijos rato?" - klausė A.Bučys.

Pateikęs argumentų, kodėl Lietuvą reikia priskirti Šiaurės, o ne Rytų Europai, jis siūlė pažvelgti, kaip savo valdovus iki krikščionybės vadino Šiaurės Europos šalys.

"Visi anglosaksų ir skandinavų ikikrikščioniški valdovai vadinti "rex", o jų valdos - "regnum", - tvirtino literatūrologas. - Į anglų kalbą šie titulai išversti "king" ir "kingdom" - karalius ir karalystė."

Šiaurės Europoje jau ankstyvaisiais viduramžiais veikė bendra monarchų titulavimo sistema, kurią įprasta vadinti anglosaksiška arba skandinaviška.

Karalių įšventinimo ceremonijos pagal anglosaksišką sistemą skyrėsi nuo frankiškosios, susijusios su katalikybe.

"Šiaurės Europai priklausę senovės baltai turėjo kitokias "rex" statuso, rinkimo ir įšventinimo ceremonijas, - aiškino A.Bučys. - Tuo metu Vakarų Europoje įsigalėjus frankiškai sistemai nuo pat pradžių buvo kultivuota su Romos katalikų bažnyčia susijusi ceremonija - reikėjo popiežiaus leidimo karūnuoti, o karūną turėjo uždėti vyskupas arba pats popiežius."

Literatūrologo teigimu, neatskyrus šių dviejų skirtingų sistemų atsirado daug painiavos, todėl ir vadinamosios Lietuvos karalystės bylos iki šiol nesiseka išnarplioti.

Popiežius neklydo

"Popiežius Inocentas IV buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto žmonių. Jis gerai žinojo, kad Šiaurės Europoje egzistavo daug Romos katalikybės nepriėmusių karalių, kurie de facto ir de jure buvo suverenūs savo šalių valdovai. Popiežiaus rūpestis buvo patraukti pagonių karalių ir visą karalystę į Šventojo Sosto globą bei teisinę nuosavybę - kitaip tariant, pagonių karalių paversti katalikų karaliumi. Tai ir padaryta 1253 metais - Mindaugas karūnuotas pagal Romos katalikų ceremoniją. Tačiau popiežius buvo teisus, dar 1251 metais vadindamas Lietuvą karalyste ir į Mindaugą jau tada kreipdamasis kaip į karalių. Neteisūs jo tekstus paredagavę istorikai", - kalbėjo A.Bučys.

Literatūrologas nesutinka su tais, kurie įrodinėja, kad iki katalikiškos karūnavimo ceremonijos nebuvo nei Lietuvos karaliaus, nei Lietuvos karalystės.

"Be to, istorikus erzina faktas, kad po Mindaugo mirties praėjus 60 metų kitas popiežius Jonas XXII į Gediminą vėl kreipiasi "rex". Tik popiežius vengia jį vadinti karaliumi iš Dievo malonės (abu žinojo, ką viduramžiais reiškė "iš Dievo malonės"), tačiau neprieštarauja Gedimino teisei taip vadintis", - sakė A.Bučys.

V.Landsbergio nuomone, ne taip svarbu, kaip mes vadiname ar norime vadinti savo valdovus, svarbiau yra suvokti, kad jie - suverenūs valdovai.

"Gediminas vadino save "rex", taip į jį kreipėsi ir popiežiai, Europos valdovai. Mes kažin kodėl nenorime to girdėti. Kai Vilniuje buvo pastatytas paminklas Gediminui, man labai norėjosi, keletą kartų ir siūliau, kad ten būtų užrašytas jo parašas "Rex Gedeminne".

Tačiau nei miesto valdžia, nei paminklo autorius to nesuprato. Gal kada nors dar bus galima tai įrašyti, - vylėsi V.Landsbergis. - Tačiau nesureikšminkime simbolikos. Vytautas Didysis nespėjo užsidėti karūnos, bet jis vis tiek karalius. Ir garsiojoje Stasbūro freskoje Lietuva pavaizduota su karūna."

Seminare dalyvavęs kalbos istorikas Zigmas Zinkevičius pabrėžė, kad jam čia viskas aišku ir labai paprasta:

"Senovėje Gediminas, Algirdas ir kiti Lietuvos valdovai buvo vadinami karaliais, nes valdė savarankiškai. Todėl juos karaliais ir reikia vadinti. Rusios valdovai negalėjo būti vadinami karaliais toje epochoje, kurioje jie buvo pavaldūs mongolų chanams."

Z.Zinkevičiaus teigimu, žongliruodami skirtingų epochų požiūriais lenkai stengėsi lietuvius pažeminti, jų valdovams klijavo iš Rytų atėjusias didžiųjų kunigaikščių etiketes.

Ne viskas paprasta

Istorikas Albinas Kuncevičius mano, jog nereikia priiminėti kokių nors rezoliucijų karalystės ir karalių klausimu.

"Labai gerbiu Z.Zinkevičių, bet nesutinku, kad čia viskas paprasta ir aišku, - kalbėjo jis. - Ir ne sovietmetis kaltas dėl įsigalėjusių terminų. Lietuvos istoriografija skysta, vienus terminus perėmėme iš slavų, kitus - iš vakariečių. Neturiu atsakymo, kaip reikėtų vadinti. Dėl terminų yra painiavos. Pavyzdžiui, jei rašydami angliškai minėsite gediminaičių dinastiją, niekas jūsų nesupras, teks rašyti - jogailaičių. Arba, tarkime, kai Dubingiuose radome Radvilų palaikus, ant antkapio galėjome užrašyti jų originalias pavardes - Radziwill, tačiau pasitarėme su kolegomis ir užrašėme lietuviškai - Radvilos. Kai Dubingius pristatome užsienyje, turime sakyti - Radziwill."

Istoriko žodžiais, gerai, kad kariuomenė kelia šį klausimą. Jei neaišku, kaip vadinti pulkus - kunigaikščio ar karaliaus Kęstučio, jis ragino pasidomėti, kaip daroma kitose šalyse. Pavyzdžiui, JAV yra Kennedy pulkas (be jokio titulo). "Gal ir mes pavadinkime tiesiog Kęstučio pulku, o kam bus neaišku, kas tas Kęstutis, paaiškinsime", - siūlė A.Kuncevičius.

Išeitis - vadinti valdovais

Archeologo Aleksiejaus Luchtano teigimu, mūsų valdovai istoriniuose šaltiniuose įvardyti labai įvairiai: pavyzdžiui, Jogaila ant savo vienos monetos yra pasirašęs "Wladislaw rex", o ant kitos, kur įrašas kirilica, - jau "kniaz" (kunigaikštis). Gaila, bet neturime Mindaugo laikų monetos.

"Su panašia problema susiduria ir Chorvatija, kurią mes kažin kodėl pradėjome vadinti Kroatija, - aiškino A.Luchtanas. - XX amžiaus pradžioje buvo įkurta Chorvatijos karalystė, būsimoji Jugoslavija. Jų istorikai irgi aiškinosi, kaip pavadinti savo valdovus. Kol jie kadaise priklausė Frankų imperijai, buvo kunigaikščiai. Klausimas, kaip juos vadinti, iškilo X amžiuje, kai tapo laisvi. Buvo pažvelgta į korespondenciją. Bizantijos imperatoriai, popiežiai laiškus rašė Chorvatijos karaliui. Ir viskas pasidarė aišku, mokslininkų diskusija baigėsi."

A.Luchtano manymu, dėl mūsų valdovų nebūtina priimti jokių kategoriškų sprendimų.

"Svarbu, kad jie buvo nepriklausomi valdovai, valdę nuo jūros iki jūros. Norėtųsi tikėti, jog istorikai nieko bloga nenorėdami popiežiaus laiškus išvertė tiesiog būdami ištikimi rusiškai istoriografijai, kai tradiciškai mūsų valdovai vadinami kunigaikščiais, nors vakariečiams jie neabejotinai yra karaliai. Tačiau lotynišką tekstą reikia versti tiksliai. Jei iš rusiško "kniaz" verčiame "kunigaikštis", iš lotyniško "rex" reikia versti "karalius", - tvirtino jis.

Istorikas Romas Batūra pabrėžė, kad senoji Lietuva, žvelgiant iš krikščioniškų tradicijų, dažnai nepelnytai menkinama ir niekinama. Jis siūlė titulus vartoti kūrybiškai, nes ir kelių skirtingų metraštininkų rašytuose metraščiuose jie įvairuoja. Geriausia, istoriko nuomone, Gediminą, Mindaugą ir kitus vadinti valdovais, o verčiant į anglų kalbą - karaliais.

Daugelio nuomone, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rado puikią išeitį, kaip pavadinti valdžiusiuosius Lietuvą, - jie įvardyti tiesiog valdovais (ne kunigaikščiais ir ne karaliais).

Komentarai
http://lzinios.lt/lzinios/165903/k

aha 78.56.150.51
2013-10-23 22:47

"radome Radvilų palaikus, ant antkapio galėjome užrašyti jų originalias pavardes - Radziwill"

Originalios - tai iš kokios kalbos yra kilę? Nejaugi čia lenkiškos kilmės ir darybos pavardės, o, istoriko nuomone, lietuviai jas perdirbo?

O gal vis tik lenkai perdirbo iš lietuviškų, tai originalios yra lietuviškos?

Istorikas taip neatsakingai vartoja sąvoką "originalios"?

Pagaliau 92.20.77.107
2013-10-23 20:41

Net žodis "kunigaikštis" atsirado vėlai, o Lietuviai savo valdovą vadino "kunigs" arba "kunigas", o tai buvo atėję iš vokiečių kalbos "Koenig" - ir reiškė ne ką kitą, o "karalius".

Lotyniški rex ar Carolus atsirado vėliau rašytiniuose šaltiniuose.

Deja prie Lietuvos statuso menkinimo per amžius labai prisidėjo lenkiško stiliaus tamsybiška katalikų bažnyčia.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 17 Lap 2013 18:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Kunigaikščiai karaliai

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... i-karaliai

Vaidotas Bartkus (Kęstutis K. Urba)
2013-10-11

Paveldimos, o esant būtinybei ir skiriamos, valstybių valdovų pareigybės istoriniai vardai Europoje gali atskleisti svarbius diplomatinius derybinius momentus bei vykusiais politines intrigas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tų vardų būta visokių. Jų įvairovėje ir lietuviškas kunigaikštis giminingas anglų king verčiamam mūsuose į karalių, germanų „kionigui“, kilusiam iš senosios formos *kuning bei slavų kniazj. Romėnų valdovui – jų karaliui naudotas lotyniškas žodis rex, turintis aisčių žemėse atitikmenį – rikis, o karalienei - regina. Graikiškoje karaliaus įvardijimo tradicijoje yra „bazilėjus“, iš kur kilę ir slaviški vardai – Vasilijus. Slavai valstybės valdovui, kaip ir germanai savo karingam valdovui naudojo ir caro, kaizerio įvardijimus, kilusius nuo Cezario. Gi pats karaliaus pavadinimas yra pakankamai vėlyvas, nes jis radęsis iš frankų valdovų karolingų-merovingų dinastijos, siaubusios aplinkines žemes VIII-X a. mėgdžiojimo.

Mokslų akademijos salėje prieš savaitę susirinkę į seminarą garbūs mokslininkai ir politikai bei kariškiai svarstė išsiplėtojusią šviesuomenės ir kariškių sluoksniuose diskusiją – ar galime, ir ar turime savo didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais arba šiek tiek ironizuojant iš šalies – ar turime giminingą germaniškai anglosaksiškam vadinimą didžiuoju kunigaikščiu keisti į frankišką? Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš Vytauto Landsbergio komentaro – laikykimės tradicijos, tačiau pastebėkime, kad turėtas prūsų karalius Netimeras, o Popiežius rašydamas Gediminui jį įvardijo rex. Daug aiškumo į šią problematiką įnešė guvaus proto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, kurio trejetas monografijų yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų istorijos bei senosios literatūros baruose. Jis pirmiausiai paaiškino, kad Europoje nuo seno egzistavo germaniškas, romėniškas, baltiškas, slaviškas valstybės valdovo – karaliaus inauguravimo ritualas, o po to ir frankiškas, kurie nors ir vykdavo dalyvaujant aukštiesiems dvasiškiams, tačiau Popiežiaus „patepimas“ tam, anaiptol, nebuvo būtinas. Pastarasis gi buvo vėlesnio diplomatinio ritualo atributas. A.Bučys pabrėžė, kad tiek Mindaugui, tiek ir Gediminui rašytuose Popiežių laiškuose į juos aiškiai kreiptasi rex, kai tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kai kuriems lenkų didikams rašyta – dux, taigi, kreipimasi į Lietuvos valdovus nebuvęs tik pagarbos ženklas, bet tai atspindėjo realią mūsų valdovų padėtį ir jų karalysčių – regnum pripažinimą. Šis mokslo vyras, taip pat, nusistebėjo ir apgailestavo, kad mūsų kai kurių istorikų Popiežių laiškų Lietuvos valdovams vertiniuose regnum, taigi, karalystė išversta į ... kraštą, o rex-karalius, atitinkamai, į kunigaikštį. Tai laikytina ne tik aukščiausio lygio neprofesionalumu, bet ir istorijos falsifikavimu. Prof.Z.Zinkevičius priminė ir istorines lenkų intrigas sulaikant Popiežiaus siųstą karūną.

Diskusija kunigaikščių – karalių tema žiniasklaidoje vartaliojasi jau senokai. Dailiai išleistame Karininkų Ramovės leidinėlyje – lankstinyje „Lietuvos karaliai“ piktinamasi, kad sutapatinus Rusios velikij kniazj, kuris tebuvo chanų vietininkas su mūsų didžiuoju kunigaikščiu, pastarasis nūdienos vakarų Europoje prarado savo svarumą ir atitikimą karaliaus titului. Ne be reikalo pabrėžiama, kad didysis kunigaikštis tėra žinomas iš vytautinių laikų, kai buvo itin aktualūs kariniai politiniai reikalai rytų žemėse, o iki tol mus valdė karalium dabar vadinamas buvęs rex, kuris taip ir pasirašydavo. Dabar galime spėlioti, kaip savo titulą lietuviškai, o ne lotyniškai įvardijo Lietuvos valdovai. Linkęs manyti, kad rikiu, kuris gal bus kilęs nuo rėkti ir rikiuoti germanų žemėse, nes valstybės valdovas mūsuose buvo ir kariuomenės vadu. Dabar pereikime prie svarstymo, kaipgi, iš tikrųjų mes turėtume vadinti savo valdovus? Mindaugo ir kitų prieš jį, bei po jo valdžiusių iki Vytauto vadinimas didžiuoju kunigaikščiu, kaip išaiškino A.Bučys neatitinka realybės, o telaikytinas tendencinga sovietinės istoriografijos tradicija, atseit Mindaugas nebuvo karalium iki Popiežiaus pagarbos ženklo – karūnos, kuri buvo siųsta krikščionybės baltų žemės įsigaliojimo intencija. Taigi, beliktų rikis bei karalius. Kadangi pastarasis mumyse yra įsitvirtinęs kaip bendrinis valstybės vadovo feodalo pavadinimas, tai belieka, pirmiausiai, visus mokyklinius vadovėlius perrašyti atlikus atitinkamus pakeitimus – karalius Mindaugas iki Popiežiaus karūnavimo ir po jo, išsilavinusiam žmogui žinant, kad jis buvo rex ir, gal būt, rikis, o ne joks kunigas, kuris atėjus krikščionybei buvo pakeistas pridėjus priesagą į kunigaikštis. Kiek tai susiję su aisčiais galime tik paspėlioti – galėjo suveikti netgi pasąmoninė paralelė. Pagal prof.A.Bumblausko mokymą, Lietuva, visgi, buvo ir nesisteminė karalystė, nes tai priklauso nuo įėjimo į vakarų tradicijos krikščionišką sistemą. Dar pridurkime, ironizuodami - neaibinė karalystė, nes ji nepriklausė chanatų aibei. Tęskime toliau – nekuopinė nesultoninė nekaganatinė karalystė, nes nesibičiuliavo su tiurkais, chazarais ir dar kuo tik nori. Dalykas tame, kad neretai valdovų santykiai su Popiežium būdavo, anaiptol, ne patys geriausi, tataigi, kaip Jums skamba Jungtinė nesisteminė Karalystė su sostine Londone? Tokie moksliniai išsigalvojimai jais ir teliktų, jei, pavyzdžiui, Nerijai Putinaitei nutaikius momentą nešautų į galvą sudėti į vadovėlius – nesisteminė LDK, todėl visuomenėje yra reikalingas ir tam tikras budrumas, kurio šį sykį nepristigo ir kariškiams. Taigi, valio Lietuvos karaliams ir jų karalystės gyventojams, kaip ir Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris vertiniuose, pavyzdžiui, į anglų kalbą turėtų būti ne pažodžiui - grand duke, t.y. didysis hercogas, tačiau, vertus pagal tikrąją prasmę - Grand King, prisimenant, kuningo – kionigo – didžiojo kunigaikščio lingvistinės kilties atitikimą. Pastarosios *kuning ištakos, beje, ieškotinos graikų kalboje ir laikytinos geriausio, taigi vyriausio medžiotojo, kuris buvo vikrus ir kiaunių kūnus nukauti.Beje ir Anglijos karaliaus jūreivis Vulfstanas IXa. raportuodamas apie aisčių žemes ir jų besipešusius karalius panaudojo senosios anglų kalbos žodį – cyninge, kuris irgi yra tos pačios kilties.

Visų skaudžiausia yra kad prie mūsų Valdovų rūmų įėjimo akis bado tos pačios rūšies neteisybė – LDK išversta vėlgi pažodžiui, o ne pagal prasmę: atvertus atgal bus Lietuvos didžioji hercogystė. Dėl šios priežasties daugelis turistų tebekraipo galvas ir klausinėja: visų, o ir jūsų didysis hercogas Varšuvoj, Rygoj, Minske ar Maskvoj sėdėjo? Reikia paprasčiausiai tiesiai daug nesikuklinant užrašyti, kad Lietuva, tai Grand Kingdom – didžioji karaslystė, kadangi yra buvę bei tebėra pasaulyje ir mažų, netgi nykštukinių karalysčių - didžiausia savo laiku Europos valstybė to neabejotinai nusipelnė.

Tiesą sakant, ši visa diskusija su loginėmis lingvistinėmis pratybomis, nors ir labai svarbi, bet atleiskite man, yra šiek tiek ir butaforinė visuotinio dvasinio pakrikimo laikmečiu, nes istorijos variklis į priekį, visgi, priešingai kaip bandoma įteigti - ne valdovų sprendimai ir potvarkiai, o didžiųjų technologijų materialiųjų daiktų ir žmonių aplinkoje, kaip ir dvasinių kultūrinių pokyčių slinktys. Metalų, elektros, naujos komunikacijos atradimas, naujoviškos medžiagos, vaistai, pagaliau ir lietuviškos, skaniausios pasaulyje duonos atradimas, taikos misijos kilę iš humanizmo tradicijos yra tarp didžiausių vertybių, priklausančių ir pasiekiamų daugeliui. Visgi, neužmirškime, kad Ivano rūsčiojo ar karaliaus Mindaugo giminės tragedija disonuoja Kęstučio teisingumui ir garbei, kurią pripažino net patys kryžiokai. Ta verpstė Vingio parke su visomis iškaltomis pavardėmis pastatyta trenkimo į misionieriaus galvą tūkstantmečiui turėtų kuo dažniau būti prisimenama bei primenama, kaip ir anksčiau minėtas istorijos tėvo Herodoto garsiausios pasaulio istorijos knygos skirsnis 4.6, kuriame latvių-lietuvių ištakos paralatuose ir skolotuose neabejotinai liudijamos prieš du su puse tūkstančių metų. Pažiūrėkite kokią veiklą vykdo Rusijos TV kanalai, greta mūsų blizgučių-niekučių „skiedalų“ ir ne tik jie. Ištisą parą transliuojami kultūros, keletas istorinių, dokumentikos kanalai pastaruoju metu aiškiai formuoja ir stiprina rusų istorinį mentalumą, dargi ir su kyštelimais negardžiais „prieskoniais“ apie „iskonno „rusų“ žemes Pabaltijyje, o jų valdžia yra rimtai susirūpinusi „nacionalinės idėjos įgyvendinimu“ ne tik žodžiais. Pasižiūrėkite į internetan sukeltą jų kalbotyros, etnologijos klasiką, naujas įdomiausias disertacijas, kurios pavyzdžiui Pskovo didžiuosius pilkapius –„kurganus“ drąsiai skiria baltams priešingai sovietinės istoriografijos tradicijai. Visa gausi istorinė archyvinė kultūrinė medžiaga iš popieriaus yra verčiama į skaitmeną pasitelkus pažangiausią vakarų techniką. Pas mus kultūrinė veikla gyva, graži, tačiau neretai vien atskirų piliečių, pasišventėlių pastangomis, tačiau pabandykite bent jau Kazimiero Būgos raštus aptikti internete - nepasiseks. Baisi man ta savamokslio trakų frygų sąsajų su lietuvių kalba ieškotojo Rimšos tragedija – kur jo triūso, kad ir ne absoliučiai mokslo kanonų ir dogmų internetinis variantas? Istorijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę sovietmečiu įgijęs disidentų šeimos narys Antanas Burokas prieš keturis dešimtmečius nuvykęs į Osetiją nustebino vietinius geru jų praeities žinojimu. Jis dar ir išrinko iš osetinų, kildinamų nuo alanų genties, epo ne vieną dešimtį žodžių, nesuprantamų slavams, tačiau suvokiamų ar interpretuojamų lietuvių kalboje. Jei mūsų mokslininkai patvirtintų tų žodžių artumą mums, tada ir Jordano „Getikoje“ garsiajame tų laikų mūšyje šiaurės Prancūzijos laukuose 451 m. greta alanų genties kvojusius liticiani, prie kurių prof.E.Skržinskaja padėjo klaustuką dar prieš penkis dešimtmečius, galėtume drąsiai laikyti lietuvių pulkais po Romos vėliava, o ne vien galvoti, kodėl taip manė Č.Gedgaudas. Kam ši karyba bei istorija rūpi ir turėtų būti svarbu tyrimų planuose? Vlastybės mokslo įstaigoms. Pirmeiviams gi būna sunkiausia – dažniausiai jie totaliai atmetami, ignoruojami, ar net scholastiškai paširpiami, tačiau teisybė turi tokią savybę, kad ji, vis vien, kaip nors, anksčiau ar vėliau nugali. Geriau daug nelaukiant.

Visgi, Lietuvos valstybės prestižas šiais laikais irgi ne paskutinėje vietoje, todėl nepasitvarkymas netgi tokiuose paprastuose dalykuose – užrašuose prie Valdovų rūmų ar vadovėliuose pirmininkaujant ES tėra dar vienas abuojumo bendriems reikalams simptomas. Dėl šios priežasties šnektelėjau su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc.D.Vaišniene ir abu išsiaiškinome, kad šių dalykų tvarkomoji eiga yra visuomenės rankose: vertėjų, istorikų gildijos turėtų oficialiai kreiptis į Kultūros bei Švietimo ministerijas, o šioms nebūtų kur dėtis, nes yra ne tik Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią laikas išmokti pritaikyti.

Karališki dalykai prieš keletą savaičių jau vienuoliktą kartą buvo paminėti Maišiagalos piliakalnio papėdėje – trimis autobusais ir lengvosiomis sugužėję vilniečiai bei keletas vietinės šviesuomenės atstovų pasigėrėjo dvejais vaidinimais, skirtais Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, paklausė istorikų, pasidžiaugė netilusiomis dainomis ir kilmingųjų šokiais. Ši šventė, kaip ir visa kultūrinė Karininkų Ramovės veikla varoma su visais itin šiltai, paprastai bendraujančio Gaudento Aukštikalnio yra verta ir aukšto įvertinimo – solinis dainavimas, kankliavimas scenoje, kaip ir daugelio renginių programų bent jau dalys būna tobuliausių standartų, o jauna, bet nuoširdi sceninė vaidyba dar geriau atrodė nei scenoje, prie vis dar apleistoko piliakalnio, kurio aikštelė gali lygiuotis link Gedimino kalno. Gaila, kad kasmetės karaliaus Algirdo šventės nėra tapę ir viso miestelio, ir apylinkių – kermošius turėtų tapti ir neatsiejama šventės dalimi bei seniūno rūpesčiu.

Piliakalnio papėdėje istorikų buvo papasakota ir paminklo Algirdui aktualija Vitebske. Jį sumanius pastatyti centrinėje aikštėje ir atliejus, Baltarusijos valdžią pasiekė laiškas, kad anis žmudzinas buvęs „zladiejus“ ir jam ten ne vieta. Betgi, mūsų gausios kultūrinės draugijos neįstengia surašyti laiško tai valdžiai, kad karalius Algirdas, visų pirma, buvo didysis slavų žemių nuo mongolų totorių anplūdžio gynėjas, sumušęs piktadarius prie Mėlynųjų vandenų ir tai ant paminklo vertėtų užrašyti didžiosiomis raidėmis, juolab istorikų aptikti gausūs karaliaus Algirdo laikų slaviški dirbiniai Kernavėje, kaip tvirtinama, rodo ir jų diduomenės bei geriausių amatininkų slėpimąsi mūsų senovės sostinėje . Gi jo sūnūs, kunigaikščiui Donskojui kritus nuo sužeidimo Kulikovo mūšio pradžioje gerai vadovavo flangams, o ir centre reiškėsi bei nesudrebėjo, todėl tas istorinis didysis mūšis ir buvo laimėtas. Kas gi jei ne algirdaitis karalaitis organizavo ir kremliaus gynybą, tačiau patikėjęs klastūnais išėjo už vartų derėtis ir buvo nužudytas. Senokai pribrendęs reikalas parašyti solidžią studiją apie istorinį Lietuvos vaidmenį gelbstint Europą nuo hunų , avarų bei jų palikuonių mongolų totorių ordų. Tai ko gi dar laukiama – ar sunku laišką surašyti ir santykius su kaimynais gerinti? Patys deramų paminklų stokojame, bet tik vamzdį tesugebame įmaklinti garbingiausion vieton: įmontavę į pilių parko kraštovaizdį, kuris yra viena didžiausių sostinės landšafto vertybių. Negi tik minėta preambulė mus tegina?

Sakoma, kad sutiks pagal apsirengimą, išlydės pagal žodį. Apsitaisę daug kur tebesame nebe taip, kaip derėtų ir galėtume, o ir žodžio reikiamo dar daug kur pritrūkstame, tačiau išdygusi nauja šiuolaikė mokykla visai netoli piliakalnio ir bus tas geras ženklas kuria kryptim ilgai ir kantriai reikia eiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 07 Gru 2013 19:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Jonas Užurka. Taisykime istorinę klaidą - atstatykime savo protėvių ir savo garbę

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/j-uz ... d=63096758

Jonas Užurka,
rašytojas, kūrybinio projekto „Lietuvos istorija romanuose“ autorius
2013 m. spalio 22 d. 12:46

Kaip gi kuriama istorija, kaip įtaigiai modeliuojami tūkstantmetiniai įvykiai, kaip keliama tautų praeitis? Galima atsakyti įprastai - archeologiniai radiniai, istoriniai šaltiniai, tautosaka, papročiai ir yra istorijos atkūrimo pamatas. Iš tiesų tautų, valstybių istorijos, priklauso nuo laikmečio politikos, „autoritetų“ užgaidų, vis rašomos ir perrašomos, vis taisomos, kuriamos įvairiausios versijos.

Mes net ir nepagalvojame, kas ir kada rašė tuos raštus, kurie įkalti į mūsų galvas. Nedrįstame suabejoti šitais teiginiais. Negi galime žinoti, kad tautų istorijos perrašomos politinei valdžiai pasikeitus pagal valdžių užgaidas. Iki šių dienų, nepalikdama nė mažiausio kompromiso kitokiai nuomonei, istorinei tiesai, rytų politistorikai įžūliai perša [sovietmečiu ir mūsų istorikams sutinkant] pasauliui falsifikuotą teoriją apie mūsų valdovus, žeminančiai tituluoja juos tik „kunigaikščiais“.

Darytina pagrįsta išvada, kad oficialioji politistorija, iš tiesų nėra mokslas, o tik politinis konjunktūrinis pataikavimas laikmečiui, sumanus manipuliavimas turimais faktais, jų makiaveliškas klastojimas dažniausiai atmetant sveiką logiką ir analizės metodus.

Jeigu būtų kitaip, tada nebūtų lyg šiol kalamos į mūsų galvas kryžiuočių, lenkų vyskupų raštininkų Dlugošų kronikos, slavų nestorų ir kitų letopiscų sukurtos apie mus klastotės. Seniai ir mūsų istorinius valdovus tituluotume tais titulais, kuriais jie patys titulavosi, tais, kuriais juos ir civilizuoto pasaulio valdovai titulavo. Deja, kol kas užsispyrusiai, nepelnytai pažemindami, mūsų valdovus tituluojame „kunigaikščiais“. Šioje vietoje stabtelėsiu ir panagrinėsiu kiek giliau.

Kiekvienam turėtų būti aišku, kad kunigaikštis europiečio supratimu yra pavaldus vasalas, neprilygstantis karaliui - nesavarankiškas valdovas. Manau, tai reiškia, kad mes savo valdovus (ne tik Traidenį, Vytenį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį) tituluodami kunigaikščiais (duke), o ne valdovais arba karaliais (rex) pasaulio akyse pažeminame ne tik juos, bet ir save kaip tautą, valstybę, pripažįstame savo nevisavertiškumą, nesavarankiškumą, priklausymą ir amžiną pavaldumą kam nors (kaimynams), neleistinai žeminančiai, klaidingai traktuojama mūsų garbingai galinga praeitis, mūsų istorija.

Dokumentai gi tvirtina ką kita: Gediminas raštuose prisistatydavo kaip lietuvių ir daugelio rusų žemių karalius; Algirdas prisistatydavo aukščiausiuoju valdovu; Jogaila (dar iki karūnavimo Lenkijos karaliumi) pristatydavo kaip karalius. O ir visi Lietuvos valdovai nuo Mindaugo iki Vytauto istoriniuose rašytiniuose Europos šaltiniuose tituluojami REX arba KONING, t. y karaliais. Kaip antai Livonijos kronikose Algirdas (kaip kad ir Kęstutis) tituluojami Lietuvos karaliais.

Pagaliau mūsų istorija yra labai unikali. Mes buvome ne tik savarankiška valstybė bet mes, baltai, mūsų gilios praeities protėviai buvome (esame) ir savarankiškai unikali civilizacija. Vertėtų priminti, kad gilioje senovėje mūsų valdovai titulavosi kunigo titulais (nieko bendro neturi šis valdovo titulas su vėlyvųjų laikų krikščioniškuoju vertimu iš lenkų „ksiądz“). O ir žodis „karalius“ mūsų seniesiems valdovams netiko, nes šis žodis kilęs daug vėliau iš Karolio Didžiojo vardo. Titulas - valdovas - yra senas mūsų savarankiškos tautos, galingos civilizacijos valdovo titulas, niekaip neatitinkantis menkinančiam slavų kilmės titului „kunigaikštis“.

Mano galva, drąsiai galime daryti išvadą ir pagrįstai teigti, kad mūsų valstybė tūkstantmečiais, kaip kad ir mūsų valdovai, nepriklausė nei Rytų, nei Vakarų pasauliui, nuo istorinių ištakų buvo ir yra savarankiška savose žemėse, kalbanti sava kalba klestinti civilizacija. Beje, mūsų istorikai-vertėjai, manau, sąmonigai vertė ir verčia originalių dokumentų rašytų mūsų valdovams bei kronikų raštus: vietoj karalius verčia kunigaikštis, o vietoj karalystės atsiranda kunigaikštystė.

Mes, šiandien vis pagrįsčiau suvokdami per kelis paskutinius šimtmečius mums primestą ir įdiegtą tokią istorinę klastotę, privalome ištaisyti mus žeminančiai primestą istorinę klaidą. Džiugu, kad ir šį kartą, kaip ir dera, pirmieji mūsų valstybės prestižo atstatymu susirūpino kariai, į talką pasikviesdami mūsų istorijos puoselėtojus, tyrinėtojus. Tikiu, kad ir meno kūrėjai suskubs darniau populiarinti mūsų garbingą praeitį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Komentarai
http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/j-uz ... 096758&com

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 08 Bal 2014 23:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Č. Iškauskas. Lietuvos Respublika ar Lietuvos Karalystė?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-i ... d=61782947

Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt,
www.DELFI.lt
2013 m. liepos 6 d. 10:06

Perfrazuojant žinomą posakį apie mišką ir medžius, galima būtų tvirtinti, kad kuo giliau į istoriją, tuo daugiau nežinomųjų. O prieš 760 metų įvykęs pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vainikavimas apskritai apgaubtas spėlionių ir ginčų rūko.

Tai tarsi pagrindžia savaitraščio „Veidas“ ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ birželio antroje pusėje atliktų tyrimų rezultatus, pagal kuriuos Valstybės dienos ir apskritai valstybės švenčių nešvenčia apie 15 proc. apklaustųjų.

Gi vienas iš ryškiausių valstybingumo simbolių – šiomis dienomis atidaromi LDK Valdovų rūmai – tik penktoje vietoje pagal Lietuvos reprezentavimo pasaulyje svarbą. Svarbiausiu jį išskyrė vos 1,6 proc. apklaustų gyventojų, kai šiaip jau antraeilės, bet gražiomis pasakomis apipintos Gedimino pilies simbolį pabrėžė daugiau kaip 45 proc., o Trakų pilies – apie 40 proc.

Mindaugo ir jo žmonos kunigaikštienės Mortos karūnavimo dieną liepos 6-ąją Valstybės švente Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nustatė 1990 m. spalio 25 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“.

Bet ši diena buvo minima nepriklausomoje Lietuvoje jau prieš sovietinę okupaciją, nors tuomet Mindaugą nustelbė Vytauto Didžiojo – Užkariautojo asmenybė. Sovietų laikais Mindaugo karūnavimo prisiminimas buvo išblukintas, nes buvo ignoruojama visa, kas tautiška, kas žadina patriotinius jausmus, istorinę atmintį, kas netelpa į didžiosios daugiatautės tėvynės sampratą.

Atkūrus nepriklausomybę žinių apie mūsų valstybingumo istoriją troškulys buvo toks didžiulis, kad lietuviai daugiau jėgų švaistė kovai su tais, kurie jį slopino, negu istorinių aplinkybių aiškinimuisi. Dabar jaunimas kur kas daugiau žino apie kitą Mindaugą – jauną krepšinio talentą Mindaugą Kuzminską...

Tad XIII a. vidurys atrodė tokia miglota ir abejotina praeitis, kad vargu ar verta joje kapstytis. Lygiai kaip ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktis prieš trejus metus.

Tai, kad Lietuvos vardas pirmą kartą buvo paminėtas Kvedlinburgo analuose, aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. vasario 14 d. arba kovo 9 d., sukėlė įvairias interpretacijas, ginčus ir net pašaipas.

Suprantama: juk ji minima Rusios metraščiuose tik dėl to, kad buvo rengiami rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva buvo įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė...

Mindaugo karalystė, gyvavusi vos kokia 10 metų, irgi apgaubta nežinomybės ir prieštaringų žinių migla. Atspirties tašku 1253 m. liepos 6 d. vykusiam karūnavimui istorikai laiko rusų tyrinėtojo Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. septintame dešimtmetyje iškeltą ir ukrainiečių mokslininko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtotą hipotezę, kad būtent Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę.

D.Ilovaiskis – garsus vadinamosios Normanų teorijos, kuri Rusią kildina iš šiaurės vikingų, priešininkas, konservatyvių pažiūrų mokslininkas, kurį, jau būnant virš 80 m. amžiaus, bolševikai kelis kartus kalino. Mindaugą jis išaukština savo 1896 m. išleistoje studijoje „Maskvos ir Lietuvos periodas arba Rusios surinkėjai“.

Ukrainiečių istorikas V. Antonovičius pagal daktarinę disertaciją parengtoje ir Tarnopolyje išleistoje apybraižoje „Očerk istorii velykogo kniažestva Litovskogo do polovini XV stoletija“ (knygoje „Istorija Velikogo kniažestva Litovskogo“) padėjo pagrindus moksliniam ankstyvosios Lietuvos istorijos tyrinėjimui. Tačiau Lietuvos istorija V. Antonovičių domino visų pirma kaip Ukrainos istorijos dalis, ir tai nulėmė tendenciją vėlinti Lietuvos valstybės ištakas.

Apybraižoje autorius siekė jas priartinti prie Lietuvos periodo Ukrainos istorijoje pradžios: ,,Pirmasis bandymas sukurti Lietuvos valstybę ir kartu pirmasis lietuvių pasirodymas rusų teritorijoje įvyko XIII a. viduryje; šį bandymą galutinai vainikavo sėkmė tik XIV a. pradžioje, apjungus kunigaikščių iš lietuvių giminės valdžioje buvusią beveik visą rusų žemės vakarinę pusę”. Beje, pirmąjį valstybės sukūrimo bandymą atlikęs Mindaugas, pasak autoriaus, neapsiėjo be rusų paramos.

O habil. dr. Benediktas Jankauskas „Vorutoje“ paskelbtame straipsnyje apie Giedraičių giminę rašė, kad XV a. gyvenęs Lietuvos valstybingumo pradžią Mykolas Giedraitis atsekė dar nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios, pradedant Ringaudo valdymu.

Mokslininkas tvirtina, kad esą be reikalo užmiršti Ringaudo (Ringoldo) nuopelnai Lietuvos valstybingumui. Pasak 2007 m. Klaipėdoje išleistos prancūzų istoriko Charles‘o L. Thourot Pichelio knygos „Žemaitija. Nežinoma istorijoje“ (jos anotacija yra čia), Ringaudas buvo pirmasis valdovas, suvienijęs visas aisčių gentis į ryžtingai veikiančią karinę sąjungą. Kartu jis nepažeidė mažesnių kunigaikščių, turinčių paveldėjimo teises, autonomijos ir veikė Žemaitijos labui.

Kaip ten bebūtų, nelaikyti Mindaugo pirmuoju Lietuvos karaliumi ir valstybės įkūrėju nėra pagrindo. Ant mano darbo stalo – trys didžiuliai veikalai apie Lietuvos istoriją, parengti Adolfo Šapokos (1936 m. buvo išleista didžiausiu iki tol 17 500 egz. knygos tiražu), 1999 m. prof. Edvardo Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tomas (taip pat 1998 m. išleista atskira jo studija „Mindaugas“) ir prof. Adolfo Bumblausko gausiai iliustruota pažintinė „Senosios Lietuvos istorija. 1009-1795“, išleista 2005 m.

Mokslininkai kone vieningai tvirtina, kad kunigaikštis Mindaugas, apsigynęs nuo Ordino kariaunos, įveikęs savo vidaus priešus ir gavęs trumpą atokvėpį, 1251 m. pradžioje (spėjama, kad kovo 1 d.) su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas, o tų metų liepos 17 d. gavo Popiežiaus Inocento IV sutikimą karūnuotis.

Tačiau jo ir Mortos karūnavimas įvyko beveik po dviejų metų. Mat, per tą laiką reikėjo įveikti į Rygą pasitraukusio ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasiskelbusio, apsikrikštijusio bei Livonijos ordino paramą gavusio Tautvilo, daugumos aukštaičių, rytinių žemaičių, nalšėnų, jotvingiu didikų pasipriešinimą. Bet prof. E.Gudavičius dar 2006 m. liepos 8 d. savo interviu savaitraščiui „Panorama“ tvirtino, kad vis tiek Mindaugo vainikavimo ceremonija buvo skubotas aktas, o ir liepos 6-oji nėra tiksli karūnavimo diena, nes ji sudėliota tik iš loginės mozaikos.

Nežinoma ir dar daug kas: pavyzdžiui, kodėl nutylimi karalienės Mortos nuopelnai, neaišku, kur palaidotas Mindaugas, koks karūnos likimas, kaip vyko krikštijimasis, kaip buvo valdoma Lietuva iki valstybės atsiradimo ir t.t.

Tyrinėtojai sutaria, kad tuomet apie Lietuvą Europa beveik nieko nežinojo. Iki krikšto tai buvo niekieno teritorija. Apie karūną daugiau nutuokė Mindaugo priešai. Nors valdovai ėmė laikytis krikščionybės dogmų, tačiau pagonių tikėjimas ir dievai niekur neišnyko. Kita vertus, krikščionybė buvo laikoma valstybingumu, bet tai truko neilgai. Mindaugas pradėjo kariauti su Livonijos ordinu, šis paskelbė, kad karalius atsimetė nuo krikščionybės, ir tepraėjus 10 metų, kai 1263 m. rugsėjį jis sąmokslininkų buvo nužudytas, išsikvėpė ir Lietuvos valstybė.

Po to ne kartą ji buvo gaivinama, buvo apsireiškę netikri karaliai ir monarchai, kažkokie Mindaugas II, paskui gediminaičių palikuonis Sanguška, dabar Vilniaus senamiesty girdisi tariamų karalių neblaivių balsų, kažkodėl traukiančių nepatriotišką „Amerika, Amerika...“

Diskutuoti apie monarchijos atgaivinimą (apie tai mes rašėme), lyginti to meto ir šiuolaikinius valdymo tipus reikia ir sveika – tautai ir valdžiai. Kaip teigė E.Gudavičius, tai padės siekti išlaikyti valstybingumą, atsilaikyti prieš grėsmes, puoselėti respublikos tradicijas ir, kas svarbiausia – diegti pasididžiavimą savo valstybe, savo Tėvyne, stiprinti istorinę atmintį.

Perdaug būtų paprasta, neturint pakankamai žinių, vengti klausimo, kas geriau – 1918-ųjų Respublika ar 1253-ųjų Monarchija.

www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 09 Bal 2014 00:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Ar kausimės už Lietuvos karalystę

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/ar-k ... ste/163814

Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013-09-24 06:00

Gediminą ir kitus didžiuosius kunigaikščius iki Vytauto teisėtai galime laikyti karaliais. Lietuvos kariškiai, teigdami, jog daugelį metų valdovai buvo nepagrįstai menkinami, nori apginti jų garbę. Svarstoma, ar Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintų batalionų nepervadinti karalių vardais.

NATO valstybių karo akademijose studijuojantys Lietuvos karininkai dažnai lieka nesuprasti, kai savo šalies karo istorijos temomis rašydami darbus mini Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) ir mūsų didžiuosius kunigaikščius.

"Tada jų klausia: "Jei Lietuva buvo kunigaikštystė, tai kam pavaldi? Kam būdavo pavaldus jūsų didysis kunigaikštis?" Atsakymas, kad didysis kunigaikštis niekam nebuvo pavaldus, europiečiams kelia šypseną. Karališkų šalių NATO karininkai teigia, esą Europoje taip nebuvo", - LŽ pasakojo karo istorikas Karolis Zikaras.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos iniciatyva pernai rengtoje konferencijoje kartu su istorikais bandyta išsiaiškinti kariuomenei labai svarbų klausimą: ar pagrįstai savo valdovus vadiname tik kunigaikščiais?

Daugelis Lietuvos kariuomenės batalionų pavadinta didžiųjų kunigaikščių - Gedimino, Algirdo, Butigeidžio, Kęstučio, Vytauto Didžiojo, Vaidoto - vardais. Išskirtas tik Mindaugas - Karaliaus Mindaugo motorizuotasis pėstininkų batalionas.

Jei spalį vyksiančioje dar vienoje konferencijoje istorikai sutars ir prieis prie galutinės išvados, kad XIII-XIV a. Lietuvos valdovus vis dėlto reikia vadinti karaliais, tai bus rimtas pretekstas ne tik pervadinti batalionus, bet ir perrašyti istorijos vadovėlius.

Pasak K.Zikaro, dauguma istorikų sutinka, kad Lietuvos valdovai iki Vytauto Didžiojo nepelnytai tituluojami tik didžiaisiais kunigaikščiais. Tačiau pasigirsta balsų, esą kaip čia dabar atrodysime pervadindami juos, neva gėda, jog tiek laiko buvome akli. Tačiau tokiu atveju tiktų posakis: geriau vėliau negu niekada.

Kalbininkai: dera vadinti karaliais

Mums patiems lyg ir viskas aišku, kad didysis kunigaikštis - aukščiausias valdovo titulas. Tačiau kai šį titulą verčiame į anglų kalbą, rašome "grand duke". Pasaulinėje praktikoje tai suprantama kaip submonarchas, o tai ne tas pats kaip "king" arba "rex" (karalius).

Įdomu tai, kaip šis titulas įsitvirtino mūsų kalboje.

Kadangi rusai, anot K.Zikaro, neturėjo žodžio "karalius", savo, mūsų ir kitų kraštų valdovus senuose metraščiuose vadino "kniaz velikij". Mes taip ir išsivertėme į lietuvių kalbą - "didysis kunigaikštis".

Kokią darome klaidą, patvirtina ir kalbininkas, kalbos istorikas Zigmas Zinkevičius. Jis teigia, jog Lietuvos valstybės valdovus derėtų vadinti karaliais:

"Dėl XIII-XIV a. valdovų negali kilti nė abejonių. Jie patys laikė save karaliais, taip juos vadino ir kitų šalių valdovai, net popiežius. Karalius - labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, aukštesnis už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį ir tinkamiausias vartoti šių dienų lietuvių kalboje norint apibūdinti XIII-XIV a. Lietuvos monarchus, kurie, nors ir nebuvo popiežiaus nurodymu "pateptieji" karaliai, tačiau buvo aukščiausią valdžią savo rankose sutelkę valdovai, neturintys virš savęs siuzereno ir ne kažin kieno submonarchai."

Net popiežius kreipėsi "rex"

Mūsų valdovų karališką valdžią liudija daugelis istorinių šaltinių.

Pavyzdžiui, Jogaila, kol dar nebuvo atsisėdęs į Lenkijos sostą, 1377-1386 m. savo antspaude pasirašė: "Dei gratia rex in lettow" ("Dievo malone karalius Lietuvoje"). Toks antspaudas yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve, Berlyno ir Varšuvos archyvuose.

O 1386-aisiais tapęs Lenkijos karaliumi, pirmus dvejus metus dokumentus tvirtino antspaudu su užrašu "Wladislaus: dei gratia rex Poloniae, Littvania" ("Vladislovas: Dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius").

Gediminas, 1323 m. rašydamas laišką Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams, pasirašė: "Gedeminne, dei gratia litphinorumrex ruthenorumque rex, prinpeps et dux Semigallie" ("Gediminas, Dievo malone lietuvių, rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis").

Laišką popiežiui Jonui XXII 1322 m. Gediminas taip pat pasirašė: "Gediminne, litwinorum et multorum ruthenorum rex" (Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius").

Popiežius 1324 m. į Gediminą kreipėsi - "Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui".

K.Zikaro nuomone, nevertėtų abejoti popiežiaus kanceliarijos išprusimu. Ji žinojo žaidimo taisykles, žinojo, kaip į ką kreiptis.

Gedimino ir visų to meto užsienio valdovų oficialūs dokumentai, visi metraštininkai jį vadina tik Lietuvos arba Lietuvos ir rusų karaliumi.

Tad ar reikia dar daugiau įrodymų, kad Gediminas jo valdymo metais laikytas karaliumi?

Kaip 1996 m. išleistoje knygoje "Lietuvos didieji kunigaikščiai" pažymi istorikas Ignas Jonynas, Gediminą didžiuoju kunigaikščiu pirmą kartą XV a. pavadino Janas Dlugošas.

Istorikas Alfredas Bumblauskas 2012 metais išleistoje Lietuvos istorijoje teigia, jog "bent jau iki Jogailos tapimo Lenkijos karaliumi 1386 metais Lietuva nusipelno būti vadinama karalyste, tegu ir neturint visų Vakarų pripažinimo atributų - nesistemine karalyste".

Kodėl Vytautas siekė karūnos

Po Lietuvos krikšto įsigaliojo Vakarų taisyklės - karaliais buvo laikomi tie, kurie karūną gaudavo iš popiežiaus rankų. Tačiau iki tol, daugelio istorikų nuomone, mūsų valdovus taip pat galima laikyti karaliais.

Į kiek kitokią situaciją pateko Vytautas Didysis, nes Lietuva jau buvo tapusi krikščioniška.

Pasak istoriko Tomo Baranausko, Vytauto karūnavimo ir jo titulavimo karaliumi pagal vakarietišką krikščionišką tradiciją klausimas buvo aktualus tik jo laikais, nes tuo metu didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu.

"Vytautas buvo laikomas pavaldžiu Lenkijos karaliui. Tad jo žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes tada jis jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po savęs palikti savarankišką valstybę, - aiškina T.Baranauskas. - Vytautas pats savęs tituluoti ar laikyti karaliumi jau negalėjo, nes Lietuva buvo apkrikštyta, pasikeitė žaidimo taisyklės. Tad Vytautas, kad ir kaip būtų gaila, sutarčių su Jogaila pagrindu de jure buvo jam pavaldus, nors de facto tuo metu savarankiškai valdė vieną didžiausių valstybių Europoje. Paprastai tariant, Vytautas buvo priėmęs vakarietiškas žaidimo taisykles ir tik pagal jas jau galėjo tapti karaliumi."

Tad suprantama, kodėl iki Jogailos ir Vytauto visuose metraščiuose, laiškuose mūsų valdovai vadinami "rex", vokiškai "konig".

Nedrįstame vadintis monarchija

Karo istoriko, vieno iš knygos "Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos" K.Zikaro manymu, ne tik Mindaugą, bet ir Traidenį, Vytenį, Butigeidį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir Jogailą reikėtų vadinti Lietuvos karaliais, nes taip į juos kreipdavosi oficialūs Vakarų asmenys, taip jie ir patys save įvardydavo. "Livonijos kronikose Algirdas taip pat vadinamas karaliumi. Pavyzdžių netrūksta, - kalbėjo K.Zikaras. - Tačiau mūsų istorikai kažin ko lūkuriuoja, dar nepersiorientavo.

Jeigu laikysimės nuomonės, kad karaliais galima vadinti tik tuos, kurie gavo karūną iš popiežiaus, pažiūrėkime, kaip elgiasi kitos Europos šalys. Anglijoje valdovai vadinami karaliais nuo pagonybės laikų. Apskritai vakarietiškoje istoriografijoje tiek daug reikšmės karūnai ir popiežiui neteikiama."

Kitos šalys, pavyzdžiui, protestantai skandinavai, ir be karūnos iš popiežiaus rankų savo valdovus vadina karaliais.

Mes kažin kodėl nedrįstame. Tačiau trypčiodami vietoje kenkiame savo valstybės prestižui.

Tuo ypač susirūpinę kariškiai, kuriems svarbi patriotiškumo dvasia. Tad pradžioje jau vien batalionų pervadinimas karalių vardais leistų visuomenei susimąstyti apie nepagrįstai menkintus valdovus ir mūsų istoriją. Juk galime save sieti ne su žemesnio statuso valstybe (to ypač ilgai, remdamasi J.Dlugošo tradicija, siekė Rytų kaimynė), o su istorine didvalstybe - imperinių bruožų turinčia monarchija.

Savinasi mūsų istoriją

Tuo metu, kai mes trypčiojame vietoje ir nedrįstame aiškiai apibrėžti savo istorijos, ją bando savintis kitos kaimynės - Baltarusijos - atstovai. Jei mes - tik "kunigaikštystė", kaimynės šalies istorikai jau prabyla, kad ši kunigaikštystė - Rusios.

Štai internete ("YouTube") platinamas animacinis filmukas, pasakojantis apie Baltarusijos istoriją, vaizduoja geležinį vilką ir Gedimino pastatytą Vilnių.

Anksčiau baltarusiai laikė save rusėnais, pravoslavais, tačiau apsidairė, kad jų šalyje per daug LDK paveldo. Pastaruoju metu, toleruojant oficialiai gretimos valstybės valdžiai, baltarusiai jau ėmė laikyti save litvinais.

Ir tai, jų istorikų interpretacijomis, nieko bendro su lietuviais neturi.

Pavyzdžiui, istorikas Vadimas Deružinskis knygoje "Baltarusijos istorijos paslaptys" rašo: "Daugelis baltarusių nežino, kad mūsų gyventojai iki 1840-ųjų vadinosi litvinais. Viduramžiais jokios Baltarusijos nebuvo, buvo Litva. Tačiau ji su Lietuvos Respublika nieko bendro neturi."

Denisas Gaišunas Baltarusijos spaudoje teigia: "Carinės Rusijos laikais LDK gyvenę litvinai gavo baltarusių pavadinimą. Litvinai - tai dabartiniai baltarusiai, o dabartiniai lietuviai - tai žemaičių ir aukštaičių palikuonys."

Kaip LŽ pabrėžė ir K.Zikaras, Baltarusijos istorikai pastaruoju metu LDK ėmė vadinti slavų stačiatikių dariniu. Pasak istoriko, toks mūsų istorijos savinimasis įgauna grėsmingą mastą, nes į baltarusių interpretaciją įsiklausoma.

Antai neseniai Rusijos liberalų demokratų lyderis Vladimiras Žirinovskis viešai pareiškė, kad jei Baltijos šalys drįs pritarti Vakarų pozicijai dėl Sirijos, bus nubaustos: "Vilniaus kraštą atiduosime Lukašenkai. Juk tai baltarusių žemės."

K.Zikaro žodžiais, save gerbiančios valstybės priešinasi, kai savinamasi jų istorija. Lietuva, deja, net jokio animacinio filmuko apie savo istoriją neturi. O jis galėtų duoti greitą ir veiksmingą atkirtį neteisėtam savinimuisi.

Kariškiai bei karo istorikai, pradėję kovą už Lietuvos karalystę, laukia ir visuomenės pritarimo.

***

Palyginimui kviečiame pasižiūrėti lenkų animacinį filmą, pristatantį savo šalies istoriją. Filmas kainavo 5 mln. zlotų.

http://www.youtube.com/watch?v=ZXlagbg9 ... r_embedded

O latviai savo istoriją vaizduoja štai taip...

http://www.youtube.com/watch?v=2DrXgj1N ... r_embedded

Komentarai
http://lzinios.lt/lzinios/163814/k

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 09 Vas 2015 01:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Apie Lietuvos nepriklausomybės idėją ir „urachiadą“

http://naujienos.vu.lt/mokslas/apie-lie ... urachiada/

Doc. dr. Arūnas Vyšniauskas,
IF Naujosios istorijos katedra |
2015-02-16 07:30
Mokslas

Artėjanti Vasario 16-oji suteikia progą pasidalyti kai kuriomis mintimis apie šio įvykio idėjines šaknis ir tuometines istorines aplinkybes.

Dėmesį sutelksime į porą probleminių klausimų.

Pirmasis susijęs su pirmtakų problema. Kas ir kada pirmasis iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją, numatančią, kad dominuotų lietuviškai kalbantys gyventojai, o valstybinę santvarką lemtų jų renkamas parlamentas?*

Antrasis klausimas – kodėl Lietuvos Taryba, priėmusi Vasario 16-osios nepriklausomybės nutarimą, nelaukdama, kol bus išrinktas Steigiamasis Seimas, tų pačių 1918 m. liepą paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakvietė kilmingą kataliką vokietį iš Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II?

Šie istoriniai klausimai iki šiol žadina susidomėjimą.

Atsakydamas į pirmąjį klausimą, būčiau linkęs pritarti garsaus lenkų istoriko Jerzy Ochmańskio nuomonei, kad pirmasis Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą iškėlė Jonas Šliūpas savo brošiūroje „Išganymas vargdienio“ (Iszganymas wargdienio), kurią parašė Ženevoje 1883 m. rudenį, o išleido Niujorke 1886 m., kai jau turėjo nuosavą spaustuvę.

Ta brošiūra yra parašyta moralizuojančiu tonu, joje nemažai svarstymų apie socialinės lygybės reikalingumą, raginimus to siekti. Skaitytojai buvo įtikinėjami, kad išganymo vargšams reikia ieškoti ne pomirtiniame gyvenime, kaip teigia kunigai, o šiame pasaulyje kovojant prieš esamą neteisingą tvarką ir išnaudojimą. Kadangi tuo metu lietuviškai kalbančių savųjų ponų veik nebuvo, tai raginimai lietuviams susitelkti ir kovoti dėl savo teisių ir padėties pagerinimo leido autoriui didele dalimi lietuvių socialinį išsivadavimą sieti su politiniais tikslais.

Antai minėtos brošiūros 16 puslapyje skaitome:

„Valdžia – tai kuopa, tai būrys. Tiktai pildytojai, įgyvendintojai žmonių noro tegali būti, bet tie tėra tarnais, klausytojais valdžios žmonių, o ne liepėjais; pasidarant kitaip, žmonės juos sviedžia šalin, ir renka kitus. Dėlto ir lietuviai turi turėti būrinę lietuvišką vyresnybę, bet ne maskolišką, vokišką ar lenkišką!“

Vokiška „vyresnybė“ tame kontekste buvo paminėta neatsitiktinai, mat jau tada J. Šliūpas mąstė apie tai, kad reikia sujungti į būsimąją laisvą Lietuvą ne tik Rusijos, bet ir Vokietijos imperijoje (Rytų Prūsijoje) esančias lietuviškas žemes.

J. Šliūpas savais žodžiais išreiškė mintį, kad Lietuvoje turi būti pačių lietuvių renkama valdžia, kuri gintų jų interesus.

O ar tai nėra lietuvių politinio savarankiškumo koncepcija? Ar čia nėra išreiškiama parlamentarizmo, pagrįsto demokratiniais rinkimais, kaip būsimos Lietuvos santvarkos idėja?

J. Šliūpas Šveicarijoje – žemėje „prie Alpių“ žvelgdamas į ateitį pirmasis lietuviškai suformulavo viziją, kad Lietuva bus laisva („valna“), ją valdys ne rusai, vokiečiai ar lenkai, o patys lietuviai ir to reikia siekti.

O jei palyginsime 1883 m. parašytoje brošiūroje keliamas politinės laisvės idėjas su Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, tai galima įžiūrėti nemenką idėjinį ryšį.

Atsakant į antrąjį klausimą ir gilinantis į Lietuvos Tarybos 1917–1918 m. sprendimus pasirinkti monarchiją, reikėtų atsižvelgti, kad nuo 1917 m. pabaigos lietuvių politikai orientavosi į didesnės Lietuvos teritoriją, iš dalies pagrįstą senąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicija.

Projektuojama valstybė turėjo apimti ne tik tuo metu lietuviškai kalbančias žemes su pakraščiais, bet ir nemažus plotus pietuose iki pat Ukrainos, aprėpiant gilesnėje senovėje buvusias jotvingių gentines žemes, kurių didžioji dalis priklausė carinės Rusijos Gardino gubernijai.

Išskyrus jos šiaurinį pakraštį, lietuviškai kalbančiųjų ten nebegyveno, tačiau teritorija etniniu požiūriu nebuvo nei lenkiška, nei rusiška, o istoriškai anksčiau priklausė „tikrajai Lietuvai“ (lot. Lituania Propria, lenk. Litwa Sama).

Verta paminėti, kad 1939 m. rudenį, kai jau buvo aišku dėl Vakarų Ukrainos prijungimo, tuometinis Ukrainos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas prašė Stalino papildomai padidinti Ukrainos SSR ir šiaurėje, prijungiant nemažą Raudonosios armijos rugsėjį užimtos Vakarų Baltarusijos dalį.

Kremliaus valdovas nesutiko, N. Chruščiovas jautė nuoskaudą, bet kai po Stalino mirties pats iškovojo valdžią Kremliuje, tai teritorinius klausimus sprendė naujai ir 1954 m. Ukrainos SSR atidavė Krymo pusiasalį, taip padidindamas jos plotą pietuose. Tuometiniai N. Chruščiovo motyvai dabartiniam Rusijos prezidentui nelabai suprantami, o savo 2014 m. kovo 18 d. „Krymo kalboje“ V. Putinas paliko juos aiškintis istorikams.

1917–1918 m. tarp Lietuvos Tarybos narių buvo aiškus supratimas, kad, siekiant geidžiamo apie 120–125 tūkst. kvadratinių kilometrų valstybės ploto su Belovežo giria ir pietine siena iki Pinsko „balų“ (Pripetės upės baseino pelkių), į valstybės teritoriją paklius milijonai slaviškais maišytais dialektais kalbančių gyventojų.

Suteikus visiems lygias balsavimo teises nebūtų garantijų dėl parlamentinės ir vykdomosios valdžios lietuviškumo. Net jei lietuvių parlamentarai turėtų santykinę daugumą, tai jiems susiskaldžius į partijas ir frakcijas kitų tautybių deputatai galėtų lemti esminių valstybės klausimų sprendimus.

Tuometinės geopolitinės padėties problemiškumą padeda suprasti ir daug vėlesnė raida, kai 1990–1991 m. buvo atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė.

Dėl po Antrojo pasaulinio karo per pusę šimtmečio vykdytos sovietinės kolonizacinės politikos ir smarkiai pasikeitusios demografinės situacijos Latvija ir Estija atsisakė priimti pilietybės „nulinį variantą“.

Tai reiškia, kad rusakalbiai šiose buvusiose sovietinės respublikose atkūrus nepriklausomybę automatiškai pilietybės negavo, taip pat ir teisių dalyvauti tų šalių parlamentų rinkimuose. Tai neužkerta jiems kelio, tačiau jie turi rodyti pastangas pilietybę gauti, išmokti valstybinę kalbą ir išlaikyti jos egzaminą, atlikti kitas su pilietybės įgijimu susijusias procedūras, kaip tai yra priimta daugelyje pasaulio šalių.

Tad ir Lietuvos Taryboje 1917–1918 m. buvo svarstoma, kaip užtikrinti lietuviškumą, jei būtų iškovota didesnė valstybės teritorija.

Mat galėjo atsitikti ir taip, kad lietuviškai kalbantieji galėtų sudaryti vos pusę ar net mažiau kaip pusę šalies gyventojų su iš to išplaukiančiais padariniais elektorato atžvilgiu.

Monarchija čia reiškė tam tikrą ilgalaikį strateginį problemos sprendimą – tai nebuvo vien taktinis manevras!

Dėl to Lietuvos Taryba, pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. liepos 11 d. nutarė paskelbti Lietuvoje monarchinę valstybės santvarką ir išrinkti Uracho hercogą Lietuvos karaliumi, suteikiant jam Mindaugo II vardą.

Po liepos 13 d. redakcinių pataisymų nutarimas paviešintas ir jį siekta įgyvendinti nevengiant konfrontacijos su vokiečių okupacine valdžia.

Reaguodamas į Wilhelmo von Uracho išrinkimą katalikiškos Lietuvos karaliumi popiežius Benediktas XV 1918 m. liepos 24 d. pasiuntė jam iš Vatikano raštą su Apaštališku Palaiminimu (ital. l’Apostolica Benedizione) ir pasirašė lotyniškai „Benedictus PP. XV“, kur PP. reiškia Papa.

Nuorašo kopija yra saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje (F8-276).

Įsigilinus į 1918 m. Lietuvos karaliui lietuvių politikų nustatytas sąlygas ir kurtus konstitucinius projektus, aiškėja, kad į valdžią būtų galėję pakliūti tik asmenys, mokantys ir vartojantys lietuvių kalbą.

Karaliui vokiečiui, kuris turėjo išmokti lietuviškai, buvo numatyti didžiuliai įgaliojimai, tačiau jis pats vienas valstybės suvaldyti tikrai nebūtų galėjęs be atitinkamo valdžios aparato, kurio lietuviškumas buvo užtikrinamas iš anksto.

Tokie veikėjai kaip Antanas Smetona planavo grandiozinę „atlietuvinimo“ programą istorinėse „tikrosios Lietuvos“ žemėse, kurią įgyvendinus vėliau laipsniškai būtų galima pereiti prie demokratiškesnių valdymo formų.

Kaizerinės Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare sujaukė tuos planus.

Nuo 1918 m. lapkričio pradžios reikėjo karaliaus atsisakyti ir įgyvendinti 1918 m. vasario 16-ąją deklaruotąją programą, orientuojantis į Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie realiai 1920 m. įvyko tik apie 50 tūkst. kvadratinių kilometrų plote.

Beje, Wilhelmas von Urachas 1918 m. net ir nespėjo atvykti į Lietuvą, tačiau joje ne kartą lankėsi jo anūkas Inigo von Urachas, Bundesvero atsargos karininkas. 2014 m. spalio 13 d. jis apsilankė ir Vilniaus universitete, apžiūrėjo senąjį architektūrinį ansamblį, bendravo su universiteto istorikais.

Inigo von Urachas 2014 m. spalio 13 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto 214 auditorijoje. V. Jadzgevičiaus nuotr.

* Tai vienas iš klausimų, tiriamų mokslo projekte „Lietuviai ir lenkai“ (1887). Jono Šliūpo pozicija ir valstybingumo vizijos XIX a. pabaigoje.“ Vykdančioji institucija – Vilniaus universitetas, projekto vadovas – dr. Arūnas Vyšniauskas. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT-8-83).

Tekstas publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (2015 m. vasaris, Nr. 1).

*******************************************************************

https://www.facebook.com/groups/5744174 ... p_activity

Kęstutis Čeponis

Štai esmė:

"Lietuvos Taryboje 1917–1918 m. buvo svarstoma, kaip užtikrinti lietuviškumą, jei būtų iškovota didesnė valstybės teritorija.

Mat galėjo atsitikti ir taip, kad lietuviškai kalbantieji galėtų sudaryti vos pusę ar net mažiau kaip pusę šalies gyventojų su iš to išplaukiančiais padariniais elektorato atžvilgiu.

Monarchija čia reiškė tam tikrą ilgalaikį strateginį problemos sprendimą – tai nebuvo vien taktinis manevras!

Dėl to Lietuvos Taryba, pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, 1918 m. liepos 11 d. nutarė paskelbti Lietuvoje monarchinę valstybės santvarką ir išrinkti Uracho hercogą Lietuvos karaliumi, suteikiant jam Mindaugo II vardą."

P.S. Mažosios Lietuvos pietinė dalis (taip vadinamas Karaliaučiaus kraštas) ir Rytų Lietuva (su sienomis pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį) irgi šiuo metu yra teritorijos, gyvenamos įvairių slavakalbių.

Ir todėl šią problema teks spręsti.

Mąstant apie Lietuvos Valstybės ateitį po to, kada Rusijos imperija ir jos satelitai bus likviduoti bei išdalinti (ir ši ateitis jau gana reali), vertėtų atsiminti šiuos mūsų strateginius tikslus ir galimą jų sprendimo metodą.

*****************************************************************

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Kęstutis Čeponis

Geopolitiniu požiūriu atkurti Lietuvos Karalystę būtų labai puiku.

Tai išmuštų visus "švietalus" ir iš mūsų "amžinų draugų" lenkų, ir iš gudų "litvinistų".

Kadangi 1918 m. Lietuvos Taryba, paskelbusi vasario 16 d. Aktu Nepriklausomybės Atkūrimą, vėliau paskelbė ir Lietuvos Karalystės Atkūrimą, tai ir mes dabar galime pratęsti šią istorinę tradiciją.

P.S. Jei kas nežino, tai priminsiu, kad Lietuva oficialiai tapo respublika tik 1920 m., valdant kairiųjų Seimui ir vyriausybei.

Nepaneigiamas faktas - Lietuvos Karalystės atkūrimas būtų galingas smūgis į šikną visokiems antilietuviškiems šūdlenkiams, gudams ir maskoliams, kurie dabar dieną naktį bando pasivogti ir pasisavinti Lietuvos istoriją.

Todėl kiekvienas Lietuvis turi turėti omenyje šį ypatingai svarbų mūsų ateičiai geopolitinį veiksmą.

Beje, Lietuvos Valstybė buvo ne kažkoks ten neaiškus slaviškas vertinys "LDK", o Lietuvos Imperija.

Kai žmonės visame pasaulyje skaito santrumpą LDK, jie mano, kad tai Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė arba Lichtenšteino Didžioji Kunigaikštystė (ir atitinkamo dydžio mikroskopinė valstybėlė).

Deja, bet būtent tokia yra per kelis amžius sukurta propagandinė realybė.

Ir mums būtina ją pakeisti.

Ne be reikalo ypatingai aršiai prieštarauja Lietuvos Imperijos sąvokos vartojimui mūsų įvairūs priešai ir Rytuose, ir Vakaruose.

Vartokime terminus, tinkamus naudoti Vakarų pasaulyje, o ne Rytų.

Tai pirma.

Ir antra - Mindaugo Karalystė nevaldė nei Ukrainos, nei Lenkijos, nei Moskovijos - jai priklausė tik etninės tuometinės Lietuvių Tautos, sudarytos iš įvairių to meto baltų genčių, žemės.

Ir trečia - Danija, Švedija, Norvegija ir kitos Europos karalystės puikiai gyvena, ir jose socializmo, tiesą sakant, žymiai daugiau nei Lietuvoje - ši komentaro dalis skirta "socializmo fanams" ir "proletariato gerbėjams". :)

Mums gyvybiškai būtina keisti savo seną požiūrį į tarptautinę antilietuvišką propagandą.

O ji kasmet vis stiprėja - ir mes šį "istorinių sąvokų" karą pralaimime.

Užtenka pasižiūrėti, ką rašo įvairiomis kalbomis Vikipedijos - tame tarpe net ir lietuvių kalba.

Deja, bet jau seniai tinkamai parinktos sąvokos iš istorinių ir kalbotyrinių sričių "perėjo" į politinių technologijų, propagandos ir netgi geopolitikos sritis.

Ir mes tai turime labai aiškiai suvokti.

Kitaip po kelių dešimtmečių (o gal ir žymiai anksčiau) turėsime labai rimtų problemų.

Jų užuomazgos jau dabar akivaizdžiai matyti, skaitant "litvinistų" ir įvairių "slavofilų" kūrinius, kurie nuosekliai formuoja masinį įvairių mūsų kaimynų (ir ne tik jų) mentalitetą.

Jau dabar visa ta faktiškai antilietuviška "istorinė" ir "kalbotyrinė" propaganda "užlieja" ir angliakalbį bei kitų kalbų internetinį (ir ne tik) pasaulį.

Šiuo metu tarptautiniu geopolitiniu požiūriu nėra skirtumo, kiek ir kokio "lietuviško kraujo" turi būsimas Mindaugas III.

Esmė yra visai kita - mums būtina ruoštis labai rimtiems geopolitiniams sukrėtimams, kurie greitu laiku įvyks Europoje.

Ir Lietuvos Karalystės atstatymo paskelbimas būtų labai puiki priemonė neutralizuoti artėjančias labai neigiamas tų sukrėtimų tarptautines pasekmes.

Beje, vokiška (bavariška ir katalikiška) monarcho kilmė irgi yra šiuo metu labai mums naudingas faktorius. :)

Alvydas Butkus

Pasirodo, net Kęstutis turi baudžiauninko geną. Reikalingas ponas ir dar geriau - kitatautis. Vokietis. :)

Nustebinot, tiesą sakant.

Kęstutis Čeponis

Alvydai, visi mes turime įvairių genų. :)　

Ir mano asmenine nuomone iš tikrųjų visai nesvarbu, kaip vadinsis būsimoji Lietuvos valdymo sistema - demokratija, monarchija, diktatūra, konstitucinė monarchija....

Deja, gyvename plačiame pasaulyje, kuriame reikia derintis prie ten esančių "žaidimo taisyklių".

Tačiau esmė, žinoma, kita - laikas pradėti mąstyti apie Lietuvos ateitį - visų pirma geopolitine prasme. Apie tą ateitį, kuri greitai ir neišvengiamai artėja...

Dabartinė europinė sistema pasmerkta žlugimui. Tai jau akivaizdu.

Juk dabar geopolitinė padėtis yra iš esmės tokia, kaip maždaug 1916 -1917 m., ir artėja 1918 metai, kada buvusios imperijos subyra, ir kyla visai nauji iššūkiai bei susiformuoja nauji jėgų centrai...

Ir aš esu įsitikinęs, kad mums laikas daryti "ėjimą žirgu". Bent jau jam pasirengti.

Todėl ir privalome susitvarkyti savo "išorinį fasadą", iš esmės skirtą būtent "pasaulio opinijai", kuris padės mums susirasti sąjungininkus ir padės išgyventi tuos artėjančius sunkius laikus.

Nes tie, kas miegos, yra pasmerkti pralaimėjimui - absoliučiam.

Tiems, kam sunku suvokti mano minčių eigą, paaiškinsiu išsamiau.

Artėja visiška dabartinės Moskalistano imperijos likvidacija - JAV šį kartą tikrai neleis, kad RF pradėtų diktuoti savo valią Europai ir apskritai pasauliui. Vadinasi imsis bet kokių priemonių, kad RF karinė galia būtų likviduota.

Kaip ta likvidacija bus įvykdyta, kol kas neaišku - tikėkimės, kad atominio karo nebus. Nors tai, žinoma, tik prielaida.

Tačiau jei visa mūsiškė Europos dalis, tikėkimės, nebus sunaikinta, tai bet kuriuo atveju po karo bus nauja tvarka ir Europoje.

Ir vėl pagrindine realia jėga mūsų pašonėje bus Lenkija. Tai yra grįšime į 16 amžiaus vidurio padėtį. JAV geopolitikai kaip tik tokią padėtį ir laiko jiems priimtina.

Tam mes ir turime pasirengti. Pasirūpinti iš anksto realiais sąjungininkais, kurie pajėgs mus palaikyti.

Jau dabar akivaizdu, kad tai bus tik gerokai išaugusi RF sąskaita Ukraina ir Vokietija.

Taigi, jau dabar turime mąstyti, kaip tam pasiruošti.

Ukrainos žmonių ir politikų dauguma ir dabar labai teigiamai žiūri į Lietuvą, o štai su Vokietijos visuomenine nuomone yra rimtų problemų.

Būtent tai galima sutvarkyti iš anksto pakviečiant į Lietuvą karalių vokietį (tiksliau bavarą, kataliką). :) 　

Tuo labiau, kad jis iš tikrųjų turi absoliučią teisę paveldėti savo senelio sostą.

**********************************************************

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Kijevo centre nuvilnijo 200 metrų ilgio Lietuvos trispalvė
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=67182280

www.DELFI.lt
2015 m. vasario 15 d. 14:33

Kęstutis Čeponis

Lietuvos ir Ukrainos interesai, ypač geopolitiniai, iš esmės sutampa jau keli šimtai metų.

Istoriškai pas mus taip pat nėra jokių rimtų skaudulių - Ukrainoje labai teigiamai vertinama mūsų bendra praeitis Lietuvos Imperijoje, skirtingai nuo to, kas buvo po Ukrainos prijungimo prie Lenkijos (ir būtent tai sukėlė Bogdano Chmelnickio sukilimą), o dar vėliau prie Rusijos imperijos.

Alvydas Butkus

Neįsivaizduoju to, pvz., Lenkijoje, Varšuvoje.

Daiva Grigelyte

Kai Lietuva užims Lenkija, tada bus galima įsivaizduoti...

Kęstutis Čeponis

Daiva, sudėk nosines, nes dabar neaišku, kas ką... :)

P.S. Lenkijos mes, žinoma, neužimsime - dėl labai realių geopolitinių priežasčių.

Tačiau mąstyti apie Seinų-Punsko krašto atgavimą yra būtina.

Taigi, reikia sumąstyti, kaip tai būtų įmanoma padaryti... Beje, minčių turiu, bet kol kas čia ir viešai neskelbsiu...

Daiva Grigelyte

Man Lenkija neatrodo neįveikiama. Juk turi būti atsvara nevykusiam Dviejų Tautų forumui.

Kęstutis Čeponis

Daiva, svajoti galima ir netgi patartina, tačiau realybė yra kita...

Visų pirma JAV šiuo metu laiko Lenkiją savo pagrindiniu strateginiu sąjungininku Centrinėje Europoje, ir todėl visapusiškai Lenkiją ginkluoja.

Antra - mes esame tarp "kūjo ir priekalo": Rusijos imperijos (ir jos priedo Baltarusijos) bei Lenkijos.

Istorija jau įrodė, kad atsispirti abiems šioms jėgoms mes neįstengiame. Juk ir Vokietijos istorija įrodė, kad dviem frontais kovoti praktiškai neįmanoma.

Taigi, esame priversti rinktis sąjungininką vienoje arba kitoje pusėje.

Akivaizdu, kad ir vėl, kaip ir 14-15-16 amžiuose, mažesnė blogybė yra sąjunga su Lenkija. Kurią dabar palaiko didžiausia pasaulio karinė galia - JAV.

Taigi, turime balansuoti... Ir ieškoti papildomą "atsvarą".

Manau, ir netgi esu įsitikiinęs, kad tokia pagrindine "atsvara" ir mūsų geopolitinis sąjungininkas yra ir bus Ukraina.

Kartu turime stengtis palaikyti gerus santykius ir su Vokietija - jai, beje, irgi tenka būti tarp kelių "jėgų".

Skirmantas Gluosnis

Jo, na gal čia nepradėkime fantazuoti apie kažkokius užėmimus, ar atsiėmimus...

Situacija dabar visiškai kita, nei buvo Tarpukaryje.

Ir kita ji todėl, kad tiek Lietuva, tiek ir Lenkija yra to paties karinio aljanso narės, taigi - sąjungininkės.

Tai, švelniai tariant, yra labai svarbu.

Lenkija šiaip jau didžiausia karinė galia mūsų regione, ir ateityje tas tik ryškės.

Kęstutis Čeponis

Tame ir esmė.

Bėda kita - visi aljansai anksčiau ar vėliau suyra. Tai istorijos dėsnis.

Ir todėl mes turime iš anksto tai numatyti ir apmąstyti, ką tokiu atveju darysime, su kuo palaikysime sąjungą ir pan.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 22 Kov 2015 19:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Kestutis Urba

Grąžinti monarchiją - tai pats lengviausias kelias, nereikalaujantis jokių pastangų ir todėl yra tuščias reikalas.

Kęstutis Čeponis

Kaip tik atvirkščiai - tai yra pats sunkiausias kelias, kadangi jis turi realią prasmę ir geopolitinį poreikį būti įgyvendintu tik tuo atveju, jei prieš tai bus galutinai likviduota ir išdalinta į normalias tautines vietinių tautų valstybes dabartinė Maskolistano imperija.

O tai padaryti tikrai nėra taip lengva ir paprasta...

Juk pagrindinės priežastys - geopolitinės.

Tai yra Lietuvos Valstybės santykiai - būsimi - su Lenkija, Vokietija ir Gudija, ypač po to, kai Moskalistano imperija bus galutinai panaikinta ir padalinta į krūvą valstybių ir valstybėlių.

O esama geopolitinė padėtis bei jėgų santykiai Centrinėje Europoje kardinaliai pasikeis, ir mes vėl neišvengiamai susidursime su naujai iškilusios jėgos - Lenkijos - ekspansija.

Todėl mums bus būtini pakankamai galingi kariniu ir politiniu požiūriu sąjungininkai pasikeitusioje Europoje - tai visų pirma Ukraina ir Vokietija (bent jau katalikiškoji Bavarija, iš kur kilę Urachai ir kur jie turi nemažai įtakingų draugų).

Iš esmės istorija kartojasi - tai yra 1918 m. padėtis ir vėl mus "pasivijo"... Ir mūsų problemų sprendimas vėl yra tas pats.

Kestutis Urba

Turiu galvoje, kad pats lengviausias kelias yra piliečiui perkelti atsakomybę kitiems - Urachams ir pan, o pačiam pastangų nereikia dėti.

Kęstutis Čeponis

Pastangos visada būtinos - svarbu tik, kad jos nebūtų beprasmės, arba dar blogiau - sukeltų visai priešingą rezultatą, nei tikėjaisi.

Beje, patariu paskaityti, kodėl iš tikrųjų 1918 m. Lietuvos taryba nutarė sugrąžinti į Lietuvą monarchiją, o ne įvesti visuotinius rinkimus. Ir tik 1920 m. galų gale nutarta skelbti respubliką.

Yra labai įdomūs atsiminimai, kurie paaiškina tikrąją monarchijos atgaivinimo priežastį...

Apie Lietuvos nepriklausomybės idėją ir „urachiadą“
http://www.facebook.com/l.php?u=http%3A ... =CAQGMw8SY

Realiame gyvenime vieniems būtina užsiimti dabartimi, o kiti turi mąstyti apie ateitį - tame tarpe ir gana tolimą.

Kitaip ir vėl būsime kaip 1918 m. - "pastatyti prieš įvykusį faktą", nepasirengę ir neturintys aiškių planų, ką toliau daryti...

Kestutis Urba

Tegul Lietuvą valdo protingas vyras, tačiau kas garantuos, kad toks nebus kaip dar vienas Briuselio kopūstgalvis?

Kęstutis Čeponis

Kęstai, aš tau pateikiau nuorodą - paskaityk, kas ten parašyta, tai yra kodėl iš tikrųjų Lietuvos taryba nutarė atgaivinti Lietuvoje monarchiją.

Pasikartosiu - kaip tik todėl monarchija Lietuvai labai pravers tik tada, kai Maskolistano imperija bus galutinai likviduota - priežastis ta pati, kaip ir 1918 m., ir susijusi ji visų pirma su pietine Mažosios Lietuvos dalimi bei Rytų Lietuva, kurios kol kas yra laikinai okupuotos.

O juk mums tada reikės spręsti ir okupuotos Pietų Lietuvos problemą...

Kestutis Urba

Kai lietuviai bus išsilakstę, kumečiais paversti - jie prakeiks ir tave... Briedą stumiate ir tiek.

Kęstutis Čeponis

Kęstai, aš "apie saulę ir mėnulį", o tu "apie ragus ir kanopas".... :)

Kaip jau rašiau, kiekvienas turi užsiimti tuo, ką jis išmano.

Tu, pvz., spręsk išsilakstymo problemą (tiesą sakant ją iš esmės gali išspręsti tik ekonomikos Lietuvoje augimas, ir su tuo susijusių darbo užmokesčių žymus padidėjimas), o aš nagrinėsiu geopolitinių Lietuvos ateities problemų variantus ir jų sprendimo galimybes.

Vienu žodžiu, kiekvienam savo... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 17 Bal 2016 16:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

LIETUVOS KARALYSTĖ--KINGDOM OF LITHUANIA
https://www.facebook.com/groups/2280190 ... 6164881752

Kęstutis Čeponis

Žvelgiant į tolimesnę mūsų valstybinę ateitį platesniu geopolitiniu ir geostrateginiu požiūriu, Lietuvos Valstybei būtų labai naudinga pakeisti savo politinį statusą iš dabartinio "respublikinio" į Lietuvos Karalystę.

Tuo pačiu būtų pasauliniu mastu "įteisintas" mūsų istorinis-politinis paveldas, kol jo dar galutinai nepavogė mūsų "geri" kaimynai - Baltarusija ir Lenkija.

Juk anksčiau ar vėliau supuvusi Maskolistano imperija subyrės, o ir Jievrosojuzas braška per visas "siūles".

Po to Baltarusijoje neabejotinai įvyks labai rimti, ir greičiausiai netgi kardinalūs, politiniai pokyčiai.

O žinant, kokia linkme ten juda jų "istorinis suvokimas", jau dabar pakankamai akivaizdu, kokiu keliu nueis naujoji Baltarusijos valdžia, po to kai atsisakys dabar ten esamos lukašenkinės valdžios propaguojamo "Didžiojo Tėvynės karo vienijančios koncepcijos"....

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 12 Lie 2016 12:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

„Литовское королевство"

http://starosti.ru/article.php?id=47337

26 (13) августа 1915 года
Вечерний Курьер (Москва)

Издающаяся в Берне газета сообщает со слов литовцев, прибывающих из занятой германцами части Ковенской губ., что германцы распространяют среди местного населения брошюру на литовском языке, в которой сообщается, что Германия намерена объединить литовские земли Пруссии и России, и создать из них независимое королевство.

Во главе этого нового государства должен стать король, который будет осуществлять законодательные функции при содействии сената. Для того, чтобы облегчить литовцам выбор короля, германцы услужливо поместили на первой странице брошюры портрет самого младшего сына Вильгельма II - Иоахима.

По поводу этих слухов состоялось в Берне совещание литовских и латышских колоний за границей, на котором решено:

1) выразить свою солидарность с державами четверного согласия, борющимися зa свободу народов, и протестовать против германских способов ведения войны;

2) требовать от союзных народов признания права латышей и литовцев на национальную автономию, которая одна только способна восстановить их разоренную родину.

Для достижения указанной выше цели, совещание решило создать общий совет, учредить национальный фонд и бюро политической информации, которое будет издавать бюллетени на латышском, литовском и нескольких иностранных языках.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 13 Lie 2016 22:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

A.Patackas. Vytautas Didysis - Rex Electus?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/apa ... d=58607097

Algirdas Patackas,
„Kultūros barai“
2012 m. balandžio 27 d. 18:40

Tautos, ypač tos, kurių dabartis yra blankesnė nei praeitis, dažnai išskiria kokį nors vieną tragišką savo istorijos epizodą, tapusį mitiniu ir įsirėžusį visiems laikams į istorinę atmintį.

Serbams – tai Kosovo laukas, pralaimėtos kautynės su turkais, airių katalikams – mūšis prie Boinės, lenkams – Abiejų Tautų Respublikos padalijimai…

Vytauti Magni, Rex Electus (įrašas ant Vytauto bareljefo Romos šv. Petro bazilikoje, lietuviškoje Aušros vartų Mater misericordiae koplyčioje)

Mums, lietuviams, – tai prarasta karališkoji Vytauto karūna. Prarasta ir tiesiogine, ir mitine prasme.

Šis depresyvus sindromas savo šešėliu tebėra užgulęs ir naująją, besiformuojančią istorinę savimonę. Tai atsispindi net naujųjų laikų istorikų žodyne: nepasiskelbusioji imperija, neįvykdžiusi misijos, šiaudinė ir t. t.

Šis klausimas yra sudėtingas, daugiabriaunis, reikalaujantis subtilių ir gilių istorijos žinių, įsigyvenimo į anų laikų aplinkybes.

Istorikai atkakliai bandė išsiaiškinti, kas lėmė šį dramatišką ir nelauktą likimo smūgį, palaužusį LDK gyvybinę energiją, – po to ilgus amžius neatsigauta ir tik naujieji laikai vėl teikia šiokią tokią viltį.

Tačiau istorikų pastangos kol kas bevaisės. Naujų šaltinių neatsiranda ir vargu ar atsiras, plakamasi tose pačiose koncepcijų seklumose kaip ir tarpukariu.

O juk iš esmės šis faktas yra grynai juridinis, beveik nieko nelėmęs – na ir kas, kad LDK netapo karalyste?

Ar tai būtų apsaugoję nuo rytuose, pelkėtų miškų gaurėse ir maksvose tūnančios, bet jau pradedančios grasinti Maskvos ordos, kuri su azijietiško kraujo injekcija gavo stiprų karingumo impulsą?

Ar tai būtų sustabdę gėdingą ir banalų tuometinio elito slavėjimą?

Ar tikroji nuosmukio, primenančio moralinį nuopuolį, priežastis neslypi kažkur giliau, viduje, prigimties klastose, susijusiose visų pirma su savimonės defektais?

Pavyzdžiui, kauniečiai norėjo tiltą per Nemuną pavadinti Karaliaus Vytauto vardu (tai būtų derėję prie šalia esančio Karaliaus Mindaugo prospekto), bet susilaukta tokios įnirtingos istorikų reakcijos, kad šito ketinimo atsisakyta ir paliktas Vytauto Didžiojo pavadinimas...

Mažai žinomas, paradoksaliai dabar atrodantis, ne tiek reikšmingas, kiek atskleidžiantis to meto formalybių painiavą ir jų reliatyvumą, yra faktas, kad Vytautas, taip ir nesulaukęs Lietuvos karaliaus karūnos, 1421 m. buvo gavęs Čekijos (Bohemijos) karaliaus titulą.

1921 m. čekai iškilmingai šventė Vytauto karūnavimo 500 m. jubiliejų.

Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas, 1922 m. paskirtas ambasadoriumi Čekijoje, pasirūpino savo lėšomis padirbdinti sidabrinį sarkofagą, kuriame turėjo būti perlaidoti karališkieji palaikai, jei būtų rasti, o čekai padovanojo puošnų brokatą, kokiu išklojami karališkieji karstai.

Sarkofagas saugomas Signatarų namuose Vilniuje, o jo modelį galima pamatyti Istorinėje prezidentūroje Kaune.

Trumpai prisiminkime įvykių seką.

1429 m. įvyko garsusis Lucko suvažiavimas. Mažą miestelį su keliais tūkstančiais gyventojų užplūdo bene 12 000 svečių. Tai buvo didžiūnai iš visos Europos, kartu su apsauga ir būriais tarnų.

Į Lucką atvyko popiežiaus legatas, Danijos karalius Erikas VII, didysis Maskvos kunigaikštis Bazilijus I (Vytauto žentas), didysis Ordino magistras Paulius von Rusdorfas, Kijevo metropolitas Fotijus, Moldavijos vaivada, Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai ir kt.

Svarbiausia karališkoji persona, renginio patronas buvo pats Šv. Romos imperatorius, Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis.

Nors suvažiavimo tvarkaraštyje buvo įrašyta daug klausimų, tačiau tapo aišku, kad pagrindinis yra Vytauto karūnavimas – aktas, įtvirtinantis naują geopolitinį LDK statusą. Šitaip Lietuva buvo priimta į tuometinę ES.*

Vytauto karūnos epopėja turi ilgą priešistorę.

„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vainikavimo karaliumi idėja subrendo ne 1429 m. Lucko suvažiavime. Šiame suvažiavime ši idėja buvo tik viešai paskelbta.

Visą XIV a., Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais, LDK paskelbimo karalyste klausimas iškildavo kartu su Lietuvos krikšto problema.

Krikštą priėmus, tuometinis jos valdovas Jogaila gavo tik naująjį Lenkijos karaliaus titulą, Lietuvą ir toliau valdydamas kunigaikščio teisėmis.

Viduramžių valdovų hierarchinėje sistemoje kunigaikščių padėtis buvo žemesnė nei karalių, be to, XV a. Europoje kunigaikštystės buvo įtraukiamos į besikuriančias karalystes.

Kovą dėl LDK valdovo karūnos Lietuvos visuomenė suprato kaip kovą dėl savo valstybės suvereniteto, jos nepriklausomybės nuo Lenkijos karalystės išsaugojimą.

Lietuvos paskelbimo karalyste klausimas buvo iškeltas Vidurio ir Rytų Europoje nuo pat Vytauto įsitvirtinimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste 1392 m. ir Salyno sutarties pasirašymo metu 1398 m.“1 (1)

Yra duomenų, kad Salyno sutarties pasirašymo proga susirinkę bajorai paskelbė Vytautą karaliumi, tačiau į šią prielaidą kai kurie istorikai, vertindami įvykius iš tuometinės tarptautinės teisės pozicijų, žvelgia rezervuotai:

„Apie šį įvykį žinome tik iš Vokiečių ordino kronikininko Jono Posilgiečio pasakojimo (tiksliau, vieno sakinio), kurio nei terminija (plati vokiško žodžio konig semantika), nei informacijos pobūdis neleidžia daryti plačių išvadų. Ši istorija gali būti vertinama tik kaip simbolinė lietuvių kilmingųjų ištikimybės Vytautui deklaracija kylančio ginčo su lenkais metu. Nekelia abejonių, kad to meto lietuvių politiniam elitui turėjo būti aišku, kad karūnacijos projektas yra visų pirma tarptautinės ir universalios politikos dalykas, o ne privatus Vytauto ir didikų susitarimas.“2 (2)

Į šį skepticizmą galima atsakyti primenant, kad kronikininkai Lietuvos karaliais vadino ne tik Vytautą.

Antai popiežiškoji Jono XXII kanceliarija Gediminą titulavo rex Lithuanorumet multorum Ruthenorum, o Petras Dusburgietis ir Vytenį vadino Vithenus rex Lethowinorum.

Kuo tad lietuviai prastesni už gotus ir germanus, kurių valdovų titulai buvo natūraliai įtraukti į krikščioniškąją feodalinę terminiją?

Dar vienas dabartinių Lietuvos istorikų argumentas „prieš“ yra tai, kad pats imperatorius Zigmantas 1430 m. dar neturėjo Šv. Romos imperijos valdovo titulo (gavo jį tik 1433 m.), tad negalėjo teikti karališkųjų regalijų.

Tačiau būtent tų laikų tarptautinės teisės (dar nestabilios ir menkai formalizuotos) tradicija leidžia ieškoti argumentų, pateisinančių Vytauto titulą, įrašytą Šv. Petro bazilikoje.

Vargu ar šis įrašas yra dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, kūrusio Vytauto Didžiojo atvaizdą, prasimanymas, mažai tikėtina, kad pagrindinėje katalikiškojo pasaulio šventykloje būtų leidžiama šitokia laisvamanybė.

Juo labiau kad tuo metu, kai buvo įkurta koplyčia, emigracijoje gyveno daug rimtų Lietuvos istorikų, Romoje netrūko istoriją išmanančių lietuvių kunigų, visi jie artimai bendravo tarpusavyje, be to, veikė popiežiškoji Šv. Kazimiero kolegija.

Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a.) Vytautas irgi pavaizduotas su karališkomis regalijomis, lygiai tokiomis kaip ir karalius Jogaila.

Kaip atsirado Rex electus titulas?

Labai supaprastinus, jo istorija tokia: pradžios reikėtų ieškoti tuo laikotarpiu, kai gotų ir kitų barbarų, įsiveržusių į Romos imperiją, valdovai pradėjo savo tradicijas derinti su romėniškomis.

Barbarai savo karalius, kaip žinome, rinkdavo, skirtingai nuo Romos imperatorių.

Padėtis komplikavosi susiklosčius tradicijai, kad karaliaus titului reikia popiežiaus palaiminimo.

Karolį Didįjį Romoje, per 768 m. Kalėdas, popiežius Leonas III palaimino tokiais žodžiais: „Tegyvuoja ir tebūnie palaimintas Deos gratias didysis Romos imperatorius Karolis.“

Taip buvo įkurta Šventoji Romos imperija, universali krikščioniška valstybė, tiesa, netrukus ji suskilo.

Gotų ir germanų karaliai pradėjo vadintis Romos imperatoriais – Rex romanorum. Karalių vadindavo išrinktuoju – Rex electus – nuo išrinkimo iki karūnavimo Romoje, kai popiežius jį palaimindavo, po to jau tituluodavo Rex romanorum.

Kai kurie iš jų taip ir likdavo su Rex electus titulu, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesulaukdavo arba negaudavo popiežiaus palaiminimo, – taip atsitiko ir Vytautui Didžiajam.

(Beje, Romoje, netoli nuo Villa Lituana yra Piazza Re di Roma – Romos karalių aikštė).

Europos istorijoje esama precedentų, kai karalius tituluojamas electus.

Pavyzdžiui, jau vėlesniais laikais, 1508 m., popiežius Julijus II leido imperatoriui Maksimilianui I (1493–1519) tituluoti save Electus Romanorum Imperator, Semper Augustus, Germaniae Rex (išrinktasis Romos imperatorius, amžinai palaimintasis, Germanų karalius).

O imperatoriaus Maksimiliano II visas titulas skambėjo taip: Maximilianus Secundus Diuina fauente clementia electus Romanorum Imperator semper Augustus, ac Germaniae, Hungariae, Bohemiae, Dalmatiae, Croatiae, Sclauoniae, etc. Rex, Archidux Austriae, Dux Burgundiae, Brabantiae, Styriae, Carinthiae, Carnioliae, Lucemburgae, Wirttembergae, ac superioris et inferioris Silesiae, etc.Princeps Sueuiae, Marchio sacri Romani Imperii, Burgouiae, Moraviae, superioris & inferioris Lusatiae, Comes Habsburgi, Tirolis, Ferretis, Kyburgi et Goritiae, etc. Landtgrauius Alsatiae, Dominus Marchiae Sclauonicae, Portus Naonis et Salinarum, etc, nec non electus Rex Poloniae et Magnus Dux Lithuaniae, Russiae, Prussiae, Masouiae, Samogotiae, Kiouiae, Volhiniae, Podlachiae, Liuoniae etc. Dominus (nepainioti su Lenkijos istoriografų vartojamu titulu rex electus – remiantis Articuli Henriciani [Artykuły henrykowskie] taip buvo vadinami Seimo išrinkti karaliai).

Nėra jokių kliūčių šį titulą taikyti ir situacijai, kuri susiklostė tarp 1429 m. (Lucko suvažiavimas) ir Vytauto mirties 1430 m.

Tiesa, į Codex epistoliaris Vitoldi (3) 3 šis titulas neįtrauktas, bent jau nepavyko jo aptikti, tačiau kitko vargu ar galima tikėtis, nes kanceliarinė leksika neleidžia sau juridinių laisvybių.

Tačiau tai nereiškia, kad kitame, universalesniame – kultūriniame ar kasdieniniame kontekste šis titulas nebuvo vartojamas, gal kada nors tai bus aptikta ir rašytiniuose šaltiniuose.

Šiaip ar taip, šis karališkasis titulas – Rex electus – Vytauto Didžiojo atžvilgiu yra visiškai legalus ir toleruotinas šalia įprastinio, nebent koją pakištų pastaruoju metu ypač suklestėjęs seklus pseudoakademiškumas ir naujalietuviškas saviniekos kompleksas...

Išvados: Vytautą Didįjį galima tituluoti Rex electus vidiniame, lietuviškame (ypač Lietuvos iki krikšto) kontekste, kai kalbama apie laikotarpį tarp Lucko suvažiavimo (1429) ir valdovo mirties (1430) bei vėlesnius laikus.

Tarptautiniame juridiniame kanceliariniame kontekste lieka galioti titulas Magnus Dux.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas. XVII–XVIII a. A.Lukšėno nuotr.

Literatūra:

1. Jūratė Kiaupienė, Vytautas ir Lietuvos karalystės idėja Lucko suvažiavime, mkp.emokykla.lt.

2. Rimvydas Petrauskas, Vytauto vainikas: Neįvykusios karūnacijos ir „dingusios karūnos“ reikšmės, Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 10–11.

3. Antoni Prochaska, Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376–1430), Krokuva, 1882 m.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/apa ... d=58607097

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 25 Rgp 2016 20:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... 4487334198

Kęstutis Čeponis

Neturime remtis tik slavų (tai yra ne tik rytų slavų, bet ir lenkų, ypač po 1569 m. metų Unijos) "tradicija", vadinant Lietuvos Valstybę Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Terminas Didžioji Kunigaikštystė yra slaviškos prigimties (beje, ir Kijevo Rusia buvo vadinama Didžiąja Kunigaikštyste, tačiau dabar pas rusus ir ukrainiečius jų literatūroje ir internete tokį pavadinimą jau labai retai berasi).

Priežastis paprasta - laikui bėgant žodis "kunigaikštystė" ("kniažestvo") virto "mažybiniu" - ir dabar, pvz., egzistuoja tokia "galinga" valstybė, kaip Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė :) , arba buvusi Badeno didžioji kunigaikštystė.

Ir dabar visuomenėje (ypač Vakarų) kaip tik taip suprantama ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - kaip kažkoks mažytis ir nežymus užkampis. Ko ir siekiama "išsaugant" šį rusų ir lenkų vartotą pavadinimą.

Deimantas Ramanauskas

Vadinsiu taip, kaip rašoma daugumoje šaltinių.

Kęstutis Čeponis

Kokiame 13 amžiaus šaltinyje Mongolų valstybė vadinama lotynišku terminu "imperija"? :)

Tačiau raskite dabartinį paminėjimą, kuriame ši valstybė nebūtų vadinama imperija https://lt.wikipedia.org/wiki/Mongol%C5%B3_imperija .

P.S. Beje, galiu garantuoti, kad netgi dauguma profesionalių istorikų nežino, kaip patys mongolai vadino savo valstybę (tiesa, dabar šį pavadinimą jau įdėjo įvairios Vikipedijos). :)

Mongolų imperija – Vikipedija

Mongolų imperija (mongol. Их Монгол Улус „Didžioji Mongolų tauta“) – didžiausia vienalytė imperija…
lt.wikipedia.org

Deimantas Ramanauskas

Mes ne mongolai ir valstybės pavadinimą turime paminėtą ir šaltiniuose.

Kęstutis Čeponis

Gana juokingas argumentas, netgi jei jis būtų ir teisingas. :)

Deimantas Ramanauskas

Kodėl juokingas? Galvojat, kad to meto piliečiai nesuprato, kokia yra jų valstybė ir kaip ją reikia vadinti?

Kęstutis Čeponis

To meto valstybėse jokių piliečių (mūsų supratimu) apskritai nebuvo - buvo valstybės valdovų pavaldiniai, laisvieji ir vergai ar baudžiauninkai.

Ir svarbiausia - mes neturime duomenų, kaip patys lietuviai vadino savo valstybę 12 - 13 - 14 - 15 - 16 amžiuose... Tai viena.

O antra - visa kas pažįstama lyginant.

Todėl tiesiog siūlau peržiūrėti, kaip įvairiuose šaltiniuose buvo vadinamos pačios įvairiausios valstybės, kurios šiuo metu visuose straipsniuose, knygose (net ir mokslinėse), interneto svetainėse, vikipedijose ir t.t., yra vadinamos lotynišku terminu "imperija".

Pvz., Japonijos ar Kinijos imperijos kada nors kur nors yra save taip vadinusios? :)

Jos juk turėjo savus pavadinimus, ir jie puikiai žinomi iš daugybės kiniškų ir japoniškų šaltinių, tačiau pasaulinėje literatūroje ir internete jie nenaudojami.

Mongolų valstybės įvairiausių pavadinimų įvairiuose to meto Kinijos, rytų ir vakarų šalių šaltiniuose per akis - tame tarpe yra ir pačių mongolų (rašytų uigurų kalba).

Deja, mes neturime jokių lietuviškų šaltinių iki 17 amžiaus (1639 03 22 Vladislovo Vazos įsakas), kada jau buvo įsigalėjęs slaviškojo pavadinimo vertinys - Mes Wladislaus Ketwirtassis Isch Diewo Malones Karalius Lenku Diddisis Kunigaikschtis Lietuwniku Guddu Prusu Mosuriu Szemaicziu Inflantůsa Smolenska Czernichowa etc. Priegtam ir Schwedu Gothu bei Wandalu Tewiksztinis Karalius etc.

Kitas palyginimas - Didžioji Maskvos kunigaikštystė, o rusiškai Великое Княжество Московское https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0 ... 0%BE%D0%B5 , sutrumpintai ВКМ (tačiau net Vikipedijoje šiame straipsnyje šios santrumpos nėra).

Taigi pabandžiau surasti šią santrumpą internete - ir neradau. 　

O štai santrumpą ВКЛ (Великое Княжечтво Литовское) rasi kiekviename žingsnyje, taip pat ir lietuviškoje literatūroje pilna santrumpų LDK ...

Kaip manote, kodėl toks skirtingas žymėjimas - ВКЛ visur pilna, o štai ВКМ nerasi? :)

Kodėl taip yra?

Atsakymas akivaizdus - santrumpoje dingsta valstybės pavadinimas - Lietuva.

Todėl būtent tokia santrumpa taip mėgstama slavakalbėse svetainėse bei literatūroje.

O štai santrumpą MDK naudoti vengiama labai griežtai. Visur vartoja arba pilną pavadinimą, arba Maskva, arba tiesiog Rusija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 17 Vas 2020 20:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Literatūrologas Algimantas Bučys, palyginęs šešis popiežiaus laiškų Mindaugui originalus ir šių dienų istorikų vertimą, konstatavo: "Falsifikatas. "Lithuaniae regnum" (karalystė) sąmoningai išversta į "Lietuvos kraštas".

Ištrauka iš straipsnio, paskelbto lzinios.lt:

Neišnarpliota Lietuvos karalystės byla

Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013-10-23 06:00

Deja, šiuo metu straipsnis "Lietuvos žiniose" jau ištrintas (kodėl?), tačiau jis buvo perspausdintas keliose kitose vietose - galite jį perskaityti "Vorutoje":
http://www.voruta.lt/neisnarpliota-liet ... stes-byla/

"Kaip išeiti iš šio užburto mazochistinės istoriografijos rato?" - klausė A.Bučys.

Pateikęs argumentų, kodėl Lietuvą reikia priskirti Šiaurės, o ne Rytų Europai, jis siūlė pažvelgti, kaip savo valdovus iki krikščionybės vadino Šiaurės Europos šalys.

"Visi anglosaksų ir skandinavų ikikrikščioniški valdovai vadinti "rex", o jų valdos - "regnum", - tvirtino literatūrologas. - Į anglų kalbą šie titulai išversti "king" ir "kingdom" - karalius ir karalystė."

Šiaurės Europoje jau ankstyvaisiais viduramžiais veikė bendra monarchų titulavimo sistema, kurią įprasta vadinti anglosaksiška arba skandinaviška.

Karalių įšventinimo ceremonijos pagal anglosaksišką sistemą skyrėsi nuo frankiškosios, susijusios su katalikybe.

"Šiaurės Europai priklausę senovės baltai turėjo kitokias "rex" statuso, rinkimo ir įšventinimo ceremonijas, - aiškino A.Bučys. - Tuo metu Vakarų Europoje įsigalėjus frankiškai sistemai nuo pat pradžių buvo kultivuota su Romos katalikų bažnyčia susijusi ceremonija - reikėjo popiežiaus leidimo karūnuoti, o karūną turėjo uždėti vyskupas arba pats popiežius."

Literatūrologo teigimu, neatskyrus šių dviejų skirtingų sistemų atsirado daug painiavos, todėl ir vadinamosios Lietuvos karalystės bylos iki šiol nesiseka išnarplioti.

Falsifikatas?

A. Bučys pabrėžė, kad autoritetinga mokslinė institucija falsifikuoja istoriją.

„Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris gana iškalbingai tai įrodo, – sakė jis. – Lietuvos istorijos institutas 2005 metais išleido svarbių istorinių dokumentų rinkinį „Mindaugo knyga. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių“.

Pateikti šešių dar prieš Mindaugo karūnavimą, 1251 metų, popiežiaus Inocento IV laiškų vertimai. Visur Mindaugas vadinamas Lietuvos kunigaikščiu. Tačiau susiraskime tų laiškų originalus. Ir ką matome? Nė viename lotyniškai rašytame laiške Mindaugas nevadinamas „dux“ (kunigaikščiu), o tik „rex“ (karaliumi).“

A. Bučiui dar nesuprantamiau, kodėl ne tik „rex“ verčiamas „kunigaikščiu“, bet ir „Lithuaniae regnum“ (Lietuvos karalystė) – „Lietuvos kraštu“.

„Karalystės ir karaliaus nelieka nė kvapo, – stebėjosi jis. – Neatrodo, kad popiežiaus laiškus iš lotynų į lietuvių kalbą vertęs puikus vertėjas Darius Antanavičius nežinotų, kaip reikia versti žodį „rex“. Manau, taip pakoreguota sąmoningai. Tokie laiškų vertimai prilygsta istorijos falsifikavimui ir visuomenės klaidinimui. Vertimas įžūliai iškraipo popiežiaus žodžius ir sąvokas.“

A. Bučys priekaištavo ir leidinio sudarytojams – istorikams Dariui Baronui, Artūrui Duboniui, Rimvydui Petrauskui, kad knygoje nepateikti laiškų originalai. Tada juos būtų galima palyginti su vertimais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Istorikas: gėda Lietuvai, kuri savo karalius nužemintai vadina kunigaikščiais

Parašytas: 21 Sau 2024 18:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

P.S. Kęstutis Čeponis:

Visi Lietuvos monarchai buvo paskelbiami valdovais - viešpačiais pagal lietuviškas apeigas, tai yra žinoma iš įvairių šaltinių.

Be abejo nereikia šitų lietuviškų apeigų painioti su katalikiškomis apeigomis ir tradicijomis.

Daugybė karalių pasaulio istorijoje nebuvo ne tik katalikai, bet ir krikščionys.

Beje, mažai kas žino, kad Lenkijoje apie 100 metų jos karalių popiežius nepripažino ir atskyrė nuo bažnyčios - po to kai vienas iš Lenkijos karalių tiesiog katedroje užmušė vyskupą. Tačiau niekas nei pasaulyje, nei tuo labiau Lenkijoje, net nebando teigti, kad tie Lenkijos karaliai nebuvo karaliais.

Terminas "karalius" Europoje reiškia vienvaldį monarchą, kuris nėra niekam pavaldus. O terminas "kunigaikštis" reiškia pavaldumą aukštesniam valdovui, karaliui.

Įvairiose kalbose visi šie titulai skamba skirtingai.

Pvz., lotynų kalboje karalius yra rex, o kunigaikštis - duke. Anglų kalboje - karalius yra king, o kunigaikštis prince. Vokiečių kalboje karalius - der König, kunigaikštis - der Prinz.

Ir taip toliau... - kiekvienoje kalboje yra savi titulai, reiškiantys vienvaldį monarchą ir jam pavaldžius didikus.

Beje, terminą "karalius" (įvairias jo formas) naudoja tik įvairios slavų kalbos, vengrai, lietuviai ir latviai. Kitose kalbose yra kiti terminai - bet visi jie į lietuvių kalbą verčiami terminu "karalius".

Kalbininkų nuomone lietuviškas titulas, dabar įvardijamas žodžiu "karalius", buvo viešpats arba kunigas.

Dabartinėje lietuvių kalboje vienvaldis monarchas vadinamas karaliumi. Žodis "viešpats" dabar taikomas vadinti dievą. O žodis "kunigas" - šventiką.

Taip jau yra, kad laikui bėgant žodžių prasmės keičiasi. Taip yra visose kalbose.

Vienvaldžio valdovo - monarcho - atitikmuo būtų kunigas (atitinka anglų king, vokiečių kionig ir t.t.), tačiau dabartinėje lietuvių kalboje šis žodis seniai jau prarado karaliaus prasmę. O žodis "kunigaikštis" yra mažybinis ir istoriškai reiškė kunigo vaikus - princus, pagal vakarietišką terminologiją. :)

Priesaga -kšt-is lietuvių kalboje reiškia mažybinę funkciją - analogiškai kaip velnias ir velniūkštis, šuo ir šunykštis, vabalas ir vabaliūkštis, bernas ir berniūkštis....

Lietuviai savo monarchus vadino ne kunigaikščiais, o viešpačiais arba kunigais. Deja, dabar šie žodžiai jau netinkami, nes šiuolaikinėje lietuvių kalboje jų reikšmės kardinaliai pakito.

Todėl užteks kartoti tą seną lenkišką propagandą, kurios tikslas visada buvo paniekinti mūsų monarchus ir vaizduoti juos esant žemesnio rango negu Lenkijos karaliai.

Europoje, Amerikoje, o ir visame pasaulyje, absoliučiai daugumai žmonių didysis kunigaikštis (hercogas, princas) yra karaliaus pavaldinys.

Beje, tai visai pagrįsta nuomonė, nes visi Vakarų Europos didieji kunigaikščiai (hercogai, princai) buvo pavaldūs kokiam nors karaliui.

Na o Rusioje po mongolų užkariavimų visi Rusios didieji kniaziai irgi tapo mongolų chano vasalais - bučiuodavo jam batus. O chanas Karakorume arba duodavo jarlyką (leidimą) valdyti kurią nors didžiąją kunigaikštystę (jų Rusioje buvo visa krūva), arba neduodavo ir kniazių pribaigdavo.

Iš Karolio Didžiojo lotyniško vardo Carolus atsiradusį titulą pradėjo naudoti kai kurie slavai, po to vengrai, lietuviai, latviai.

Kitas analogiškas titulas kilo iš Cezario (iš tikro lotyniškai jis tarėsi Kaisar) vardo - pas slavus car, pas vokiečius kaizer.

Tačiau visose kalbose buvo ir savi titulai reiškiantys vienvaldį monarchą.

Lietuvių kalboje dabar toks titulas yra būtent "karalius". Ir jis taikomas visiems vienvaldžiams monarchams pasaulyje.

Galiu pateikti šimtus pvz. karalių, kurie jokių reikalų su popiežiumi niekada neturėjo. Užtenka pasižiūrėti enciklopediją. :)

Galų gale Anglijos karaliams kokie popiežiai suteikinėja jų titulą? Arba Danijos, Švedijos, Norvegijos?

Pasižiūrėkite į senovės Romos karalius - jie gyveno apie 600 metų prieš atsirandant pirmiesiems popiežiams, ir netgi krikščionybė atsirado tik po kelių šimtų metų. Koks popiežius jiems suteikė karaliaus titulą? :)

King of Rome
https://en.wikipedia.org/wiki/King_of_Rome

Septyni Romos karaliai
https://lt.wikipedia.org/wiki/Septyni_Romos_karaliai

Kas karūnuodavo, pvz., Khmerų karalius? Arba Zulusų karalius? :)

Viduramžiais visi iki 15 amžiaus Lietuvos valdovai Vakarų dokumentuose įvardijami titulais, kurie buvo dabartinio titulo "karalius" atitikmuo (pvz. rex, kionig, basileus).

Pvz. Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie

Gediminas, Dievo malone lietuvių, rusėnų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis

Beje, reikia nepamiršti, kad ir iki Mindaugo Lietuvą valdė monarchai - tai yra karaliai: Mindaugo brolis Dausprungas, Daujotas, Živinbudas, Steksė, Daugėrutis, daugmaž legendinis Rimgaudas, ir jų protėviai maždaug iki 8 amžiaus, kada ir buvo įkurta Lietuvos Karalystė.

Tik po unijos su Lenkija pradėta vadinti Lietuvos valdovus didžiaisiais kunigaikščiais - taip pabrėžiant kad jie pavaldūs Lenkijos karaliui.

Pirmą kartą lotyniškai Vytauto titulas, kaip didžiojo kunigaikščio, pavartotas Lietuvos dokumente tik 1413 m. (Horodlės unijoje - "Allexander alias Vytowdus magnus dux Lyttwaniae"), o Lietuva pavadinta Magnus Ducatus Lithuania tik 1430 m. po Vytauto mirties ("in terris nostris ducatus magni Lithuanie").

Beje, Vytautą Lietuvos karaliumi paskelbė Lietuvos didikai ir bajorai dar 1398 m. - pasirašius Salyno sutartį. Be to 1421–1423 m. husitai paskelbė Vytautą Bohemijos (Čekijos) karaliumi.

Na o vėliau Lenkijos (ir Moskovijos bei sovietiniai) istorikai labai pasistengė, kad visuomenės sąmonėje įsitvirtintų stereotipas, jog Lietuvos valdovai visada ir iki krikšto bei unijos su Lenkija buvo tik kunigaikščiai - taip patyliukais suponuojant, jog jie buvo pavaldiniai kažkokio aukštesnio valdovo.

Deja, mes ir nemažai mūsų istorikų (ypač katalikų) iki šiol palaikome iš baudžiavos laikų perimtas svetimas "istorines tradicijas", kurių tikslas iš pat pradžių buvo suniekinti ir pažeminti Lietuvos monarchus.

Manau, kad tarpukario metais Nepriklausomoje Lietuvoje suveikė ne tik ilgametė (šimtmečiais besitęsusi) lenkiška ir rusiška propaganda, o svarbiausia be abejo - tai katalikybės įtaka Lietuvoje.

Vadinti karaliais Lietuvos valdovus-pagonis katalikams istorikams neleido jų religinės pažiūros.

Juk ir dabar dauguma mūsų istorikų atkakliai nenori vadinti Lietuvos monarchų karaliais. Kaip parašė Tomas Baranauskas - "tokia tradicija". :(

O istorinė tiesa, pagrįsta šimtais to meto dokumentų yra "nurašoma". :(

Taip pat būtina nepamiršti, kad Lietuva Vytenio ir Algirdo valdymo laikais ir vėliau jau tapo pačia tikriausia Lietuvių imperija, kurioje gyveno apie 30 tautų, ir buvo įjungtos į imperiją daugybė įvairių valstybių ir žemių - nuo Karelijos iki dalies šiandieninės Moldovos.

Valdant Vytautui Lietuva tapo didžiausia valstybe Europoje - apie 1 milijonas kv. km.

Kita didžiulė valstybė tuo metu buvo tik Mongolų imperija, bet jos pagrindinė dalis buvo Azijoje.

P.S. Pasiskaitykite, ką reiškia terminas "imperija". :)

------------------------------------

Lietuvos karalius Algirdas

Iliustracija iš Gvanjinio Kronikos.

Gvanjinis Aleksandras (Alessandro Guagnini; 1538-1614), italų kilmės Abiejų Tautų Respublikos kronikininkas.

1578 m. Krokuvoje lotynų kalba išspausdino knygą „Europos Sarmatijos aprašymas“. Papildęs išleido šį veikalą lenkų kalba. Iš 700 puslapių Lietuvai skirta tik 100.

Tai pirmasis istorinis darbas su išgalvotais Lietuvos valdovų portretais. Pvz., šarvai pavaizduoti tokie, kokius naudojo 16 amžiuje.

Deja, tikrų Algirdo ir kitų Lietuvos karalių portretų neišliko.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 20 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: