Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
KORNELIU KODRIANU
Korneliu Kodrianu
[justify]1899 rugsėjo 13 dieną, Rumunijoje, Jaso mieste gimė Korneliu Zelia Kodrianu – Rumunijos patriotas ir nacionalistinis aktyvistas, karys ir mąstytojas, krikščioniškosios nacionalsocialistinės rumunų „Geležinės Gvardijos“ organizacijos – legionierių judėjimo vadas (tarp bendražygių žinotas „Kapitono“ titulu).
Jo tėvas, Ion Zelia Kodrianu, tarnavo karininku Rumunijos kariuomenėje, o jo motina buvo rūpestinga namų šeimininkė ir savo vaikų motina. Korneliu Kodrianu nuo pat mažens buvo ugdomas rumunų nacionalizmo, drausmės, ištikimybės ir meilės savo Tėvynei dvasia. Penkeris savo paauglystės metus Kodrianu praleido karo akademijoje, kurioje, turint omeny kad tada tarp Europos tautų dar nebuvo kaip taip stipriai paplitęs dvasinis liberalizmo maras, vyravo atsidavimo savai tautai dvasia. Čia, kaip Kodrianu vėliau rašė savo autobiografijoje, jis „išmoko mylėti tranšėją ir nekęsti salono.“1 Čia įgytas kareiviškas auklėjimas paliko gilią žymę: drausmė ir pareigingumo jausmas jį toliau lydėjo visą gyvenimą. „Žmogiškojo ir kareiviškojo orumo kultas kuriuo mane išugdė karininkai man sukūrė sunkumų ir privertė mane kentėti pasaulyje, kuriame dažnai trūko ir garbės, ir orumo.“2 Galima tvirtai teigti, kad šį auklėjimą pasekusi Kodrianu gyvenimo veikla kuo aiškiausiai išreiškė šią kareivišką dvasią.
 Korneliu Kodrianu pradėjęs lankyti karo akademiją, kartu su savo tėvu
1916 rugpjūtį Rumunijoje paskelbus mobilizaciją, tuo metu namuose buvęs septyniolikmetis Kodrianu paliko namus ir iškeliavo ieškoti savo tėvo būrio fronte, kad galėtų prisijungti prie kovos už savo Tėvynę. Kadangi Kodrianu buvo nepilnametis, jis nebuvo teisiškai priimtas savanoriu į kariuomenę. Nors vėliau jo tėvas turėjo savo sūnų pasiųsti namo, kad jo mirties atveju sūnus prižiūrėtų šeimą, Kodrianu dalyvavo daugelyje svarbių fronto kovų prieš Austrijos-Vengrijos imperijos pajėgas. Grįžęs namo jaunasis patriotas tęsė savo mokslus karo akademijoje, o 1917 rugsėjo 1 pradėjo eiti į Botosanio pėstininkų mokyklą, kurią baigė 1918 liepos 17. Pasibaigus karui jis ruošėsi pradėti studijuoti teisę Jaso universitete.
Nuo XIX amžiaus antrosios pusės veikęs universitetas garsėjo kaip daugelio didžių Kodrianu tautos sūnų, tautinių inteligentų, nacionalistų tvirtovė. Ten taip pat dėstė ir Kodrianu tėvo pažinotas nacionalistas profesorius Kuza, kuris, tarp kitų rumunų tautai svarbių klausimų, išsamiai nagrinėjo ir žydų klausimą. Iki tol Kodrianu jau buvo gana gerai susipažinęs su pagrindinėmis rumunų tautinio judėjimo inteligentų idėjomis, kurias savo autobiografijoje trumpai reziumavo trimis punktais:
„1. Rumunų tautos suvienijimo.
2. Valstietijos pakėlimas žemės reforma ir politinėmis teisėmis.
3. Žydų klausimo sprendimas.“3
 Profesorius Kuza
Pasibaigus karui ir paskelbus Didžiąją Rumuniją, šalį vis labiau ir labiau ėmė spausti auganti bolševizmo grėsmė. Rumunijoje šis judėjimas sistemingai augo, šlovindamas Sovietų Rusiją ir skleisdamas įvairaus pobūdžio antinacionalinę propagandą tarp studentų ir darbininkų, tai pridengdamas po socialinio teisingumo reikalaujančių lozungų skraiste. Visiškai ne nuostabu, kad, kaip ir kitose Europos šalyse, marksistinio judėjimo vadovybę daugiausiai sudarė žydai – žmonės, kuriems svetima meilė ir atsidavimas šaliai, kuri nėra jų ir garbingas elgesys su tautomis, kurios laikomos paprasčiausiais „gojais“.
Kodrianu netrukus pamatė liūdną tikrovę: bolševizmas sistemingai brovėsi ir į nacionalizmo tvirtove buvusį Jaso universitetą, taipogi,sistemingai augo ir ten studijuojančių žydų skaičius. Po profesoriaus Kuzos autoritetu susitelkę nacionalistinės orientacijos studentai buvo vis labiau ir labiau marginalizuojami ir prasidėjo sisteminga agitacija prieš nacionalines idėjas, skatinant kosmopolitizmą po Sovietijos „saule iš rytų“. Kodrianu nedvejodamas pradėjo aktyviai reikštis nacionalistų studentų tarpe, tapdamas gerai žinomu antikomunistiniu aktyvistu. Tai buvo jo politinės veiklos pradžia. Veiklos, kuri buvo daug daugiau nei „tik politika“, veiklos, skirtos tikrojo žmogiškumo realizavimui ir savos nacijos gerovei sukurti.
Studijuodamas teisę Jaso universitete Kodrianu greitai susipažino su naujai kylančia nacionalinio judėjimo figūra – Konstantin Panku, kuris pagal profesiją buvo santechnikas ir elektrikas. Šis žmogus taip pat buvo svarbus nacionalistų aktyvistas. Prie jo nedidelės grupės prisijungė ir Korneliu Kodrianu, aktyviai veikdamas „Nacionalinės Sąmonės Gvardijoje“. Žinoma, nacionalistai į aiškios kovos ir antagonizmo poziciją prieš kylančią bolševizmo bangą, tačiau tai tikrai nereiškė,kad Kodrianu būtų buvęs reakcionierius, neigiantis darbininkų judėjimo teisingą reikalą prieš korupciją, išnaudojimą ir išsigimusią ekonominę sistemą – Kodrianu be jokios abejonės buvo tikro, tautinio socializmo šalininkas. „Neužtenka nugalėti komunizmą. Mes taip pat turime kovoti už darbininkų teises. Jie turi teisę į duoną ir teisę į garbę. Turime kovoti prieš oligarchines partijas, kurdami nacionalines darbininkų organizacijas, kurios savo teises įgytų valstybės rėmuose, o ne prieš valstybę.“4 – sakė Kodrianu. Tad įtakingu Konstantin Panku judėjimo aktyvistu tapęs Kodrianu ėmė agituoti, kartu su visa organizacija, už „krikščionių nacionalsocializmą“, reikalaudamas progresyvinių mokesčių įvedimo, stambiųjų įmonių, gamyklų nacionalizavimo ir valstiečių apgynimo nuo išnaudojimo ir pažeminimo. Atkaklia kova Kodrianu su savo bendražygiais pakėlė nacionalinį judėjimą ne tik Jaso universitete, o ir visame mieste.
Kartu su kitais studentais ir profesoriumi Kuza, Kodrianu ėmėsi dalyvauti bendro nacionalistinio judėjimo – „Nacionalinės Gynybos Lygos“ veikloje. 1922 metais, su finansine kelių savo bendražygių pagalba, Kodrianu išvyko į Vokietiją tęsti savo studijų. Studijuodamas Vokietijoje, Kodrianu norėjo taip pat skleisti nacionalistines idėjas ir tarp vokiečių tautos, tačiau aplink Berlyną jis nerado tokio stipraus judėjimo, koks jau buvo Jase, Rumunijoje. Dauguma studentų Berlyne gilesnės įžvalgos į šiuos klausimus dar neturėjo, bet Kodrianu vis dėlto pavyko rasti bendraminčių ir taip pat paveikti kitus aplinkui jį buvusius vokiečių studentus. Tada būdamas Vokietijoje Kodrianu pirmąkart išgirdo apie Adolfą Hitlerį ir jo iš Bavarijos vadovaujamą Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partiją. Nuo tada jis jau užmezgė ryšius su idėjos draugais iš Vokietijos. Tačiau Kodrianu studijavimas Vokietijoje gana greitai nutrūko: sužinojęs apie Rumunijoje prasidėjusį studentų streiką, kuris, be materialinių sąlygų pagerinimo reikalavo ir žydų skaičiaus Rumunijos universitetuose ribojimo, jis turėjo grįžti į Rumuniją prisidėti prie organizacinės ir propagandinės studentų judėjimo veiklos. Deja, studentų streikas baigėsi nepasiekęs tikslo, nors valdžia ir sutiko su materialiniais reikalavimais.
Tačiau tai tebuvo Kodrianu judėjimo pradžia. Kuzos vadovaujama organizacija augo, o Kodrianu buvo vienas iš pagrindinių nacionalistinio jaunimo ideologų, organizatorių ir propagandistų. 1923 metais, jau žlugus studentų streikui ir priėmus konstitucinę pataisą, suteikusią Rumunijos pilietybę visiems šalyje buvusiems žydams, Kodrianu su saujele bendražygių nutarė suorganizuoti keršto akciją, likviduojant pagrindinius korumpuotus elementus, Rumunijos žydų veikėjus ir masonijai parsidavusius asmenis. Egzekucijų sąrašas buvo gana ilgas, o planas taip ir nepavyko - nacionalistai buvo išduoti savose gretose buvusio išdaviko. Po to Ion Mota, rumunų stačiatikių kunigo sūnus ir idėjinis rumunų nacionalistas, artimas Kodrianu bendražygis, sužinojęs kartu su jais kalėjusio išdaviko tapatybę, gavęs šaunamąjį ginklą jį nušovė. Galutiniame teismo nuosprendyje Mota liko kalėti, o kiti bendražygiai buvo išteisinti (kadangi teisėjai buvo nacionalistų studentų pusėje). Tačiau išėjęs iš kalėjimo Mota dar suvaidino labai svarbų vaidmenį judėjime kaip Kodrianu dešinioji ranka.
Kodrianu išėjus į laisvę ir toliau tęsiantis nacionalistų veiklai korumpuoto režimo represijos prieš nacionalistus augo. Jase nacionalistams savomis rankomis pradėjus statyti „Krikščionių kultūros namus“, daugelis savanoriškumo pagrindu organizuotose statybose dalyvavusių jaunuolių buvo suiminėjami ir mušami bei kankinami policijos. Jaso policijos prefektas vardu Manciu ėmėsi ypač žiaurių represijų prieš kultūros namus stačiusį jaunimą. Jie buvo suimti, mušami ir kankinami, kilo didžiulis pasipiktinimas tiek iš bendražygių, tiek iš tautiškai nusiteikusių dėstytojų ir tėvų pusės, tačiau korumpuotas režimas rėmė prefektą ir trukdė jį teisiškai nubausti. Teismo sesijos metu Manciu su būriu savo pakalikų pamėgino fiziškai užpulti Kodrianu, nenorėdamas pataikauti arogantiškiems sistemos funkcionieriams, Kodrianu išsitraukė savo revolverį ir nušovė Manciu. Netrukus Kodrianu buvo suimtas ir įkalintas, prasidėjo teismo procesas už Manciu nužudymą.
Būdamas kalėjime, gyvendamas sunkiomis šalčio ir alkio sąlygomis, Kodrianu toli gražu nepalūžo, o giliai pajuto savo misijos svarbą, savyje išgyvendamas gilius dvasinius patyrimus. Į kalėjimą Kodrianu sėdo visiškai nesigailėdamas savo veiksmų. Tačiau įrodžius, kad tai buvo savigyna, Kodrianu galiausiai buvo išteisintas ir paleistas į laisvę.
1925 vasarą Kodrianu vedė Eleną Ilinoiu ir paskui, kartu su savo žmona ir Ionu Mota išvyko į doktorantūros studijas Prancūzijoje. Išsekus atsivežtiems, daugiausiai iš draugų paramos surinktiems pinigams, materialinis pragyvenimas tapo sunkus ir Kodrianu su draugais ėmė dirbti pas prancūzų valstiečius, tačiau ir tada jų dieta buvo gana skurdi. Mota turėjo grįžti į Rumuniją, kurioje Kuzos organizacija išgyveno gana gilias vidines problemas, dėl kurių vėliau ypač iškilę nesutarimai privertė Kodrianu ir Kuzos keliams išsiskirti. Dėl jų skurdžios dietos (kurios didžiąją dalį sudarė bulvės), Kodrianu žmona pradėjo kentėti nuo mažakraujystės, o Kodrianu teko perlaikyti jam anksčiau nepavykusį egzaminą. Po to jie sugrįžo į Rumuniją savo mintyse turėdami gerą įspūdį apie prancūzų tautą: „Aš pasinėriau į praeitį, kurioje, savo didžiam džiaugsmui, gyvenau istorinėje Prancūzijoje, krikščioniškoje Prancūzijoje, nacionalistinėje Prancūzijoje, o ne žydomasoniškoje, ateistiškoje, kosmopolitinėje Prancūzijoje – ne Leono Blumo5 , o Bayardo6 Prancūzijoje!“7 – rašė Kodrianu.
 Korneliu Kodrianu su savo žmona
Jam grįžus į Rumuniją jau vyko gana rimti nesutarimai su Kuza dėl organizacijos charakterio ir taktinių klausimų. Nacionalinės Ginybos Lyga kentė vidinį skylimą, o Kuza padėtį vis dėlto vertino teigiamai. Pagrindinėmis šią organizaciją ištikusių problemų priežastimis Kodrianu įvardijo šitaip:
„1. Parlamentinės ir neparlamentinės veiklos nekoordinavimas.
2. Dvasinės vienybės stygius. Vienybės, kuri visiškai būtina organizacijai, kuri iš visų pusių apsupta bet kokiais vidiniais nesutarimais pasinaudoti mėginančių priešų.“8
Daugeliui narių pareiškus kritiką dėl Kuzos vedamos politikos, jie visi buvo pašalinti iš organizacijos, o Kodrianu buvo siūloma jungtis tiek prie „pagrindinės grupės“, tiek ir prie „renegatų“, tačiau jis atsisakė tiek palaikyti Kuzą, tiek ir stoti prie kitos jo vadovybei oponuojančios grupės. Kodrianu turėta nacionalinio judėjimo vizija radikaliai išsiskyrė su Kuzos parlamentinės partijos vizija: Kodrianu norėjo judėjimą paversti drausminga dvasine-revoliucine organizacija, išauklėsiančią Naują Žmogų, o Kuza siekė eilinio parlamentinio politikavimo, įvilkto į nacionalizmo vatą.
Su saujele artimiausių bendražygių, Kodrianu nutarė palikti Kuzą ir imtis savosios nacionalinio judėjimo vizijos įgyvendinimo. Šios naujos organizacijos branduoliu tapo 1923 metų ginkluotą pasikėsinimą planavę ir kartu kalėję bendražygiai. Šie draugai, kartu kalėję Vakarešto kalėjime, davė pradžią rumunų krikščionių nacionalsocialistų organizacijai, vėliau išgarsėjusiai Geležinės Gvardijos vardu. Šitaip savo išsiskyrimą su Kuza ir Arkangelo Mykolo Legiono įkūrimą savo autobiografijoje aprašė Kodrianu:
„Susidūręs su aukščiau minėta padėtimi nusprendžiau neiti neu si viena, nei su kita puse, norėdamas atsistatydinti [iš organizacijos], bet organizuoti jaunimą, savo dvasia ir protu prisiimdamas atsakomybę, toliau kovoti ir nepasiduoti. Šių bėdų apsupty ir kryžkelėje prisiminiau Vakarešto kalėjime mus saugojusią ikoną.9
Nusprendėme uždaryti savo gretas ir tęsti kovą po tos pačios ikonos globa. Turėdami tai omeny mes ją parsinešėme į savo namus Jase nuo Šv. Spiridono bažnyčios altoriaus, kuriame ji buvo padėta prieš trejis metus.
Vakarešto grupė iš karto sutiko su mano planais. Po kelių dienų, 1927 birželio 24, penktadienį, į savo kambarį Jase pasikviečiau Vakarešto grupę ir kelis su mumis esančius studentus.
Likus kelioms minutėms iki susirinkimo pradžios, tai dienai padariau įrašą:
„Šiandien, 1927 metų birželio 24 dieną, penktadienį (Jono Krikštytojo dieną), 10 valandą vakaro mano vadovybėje įkuriamas „Arkangelo Mykolo Legionas“. Tegul kiekvienas be išlygų tikintis stoja į mūsų gretas. Tegul abejojantys lieka nuošalėje. Ikonos apsaugos vadu skelbiu Rodo Milovici.“ Korneliu Zelia Kodrianu
Pirmasis susirinkimas tetruko vieną minutę man perskaičius minėtąjį įsakymą. Paskui visi skirstėsi apmąstyti ar yra pakankamai pasiryžę ir narsūs stoti į organizaciją, neturinčią jokios programos, o tik mano ir mano kalėjimo draugų, kaip patriotų, ligtolinį pavyzdį.
Laiko pamąstyti ir ištirti savo sąžines, kad būtų tikri jog neturi abejonių ar išlygų daviau net ir Vakarešto grupei, nes įstoję ir pradėję jie turėtų eiti pirmyn visą likusį gyvenimą. Ėjimas pirmyn vieningu frontu su Dievo pagalba ir rumunų tautos teisingumu – nesvarbu koks likimas mūsų belauktų, kad ir būtų nugalėtais ir mirti – tai būtų palaimintas likimas, kuris atneštų vaisių mūsų tautai. Profesorius Nikolai Jorga vienąkart sakė: „Tai yra pralaimėjimai ir mirtys, kurios gali pažadinti naciją gyvenimui taip pat kaip yra pergalės, kurios gali ją užmigdyti.“
Tą pačią naktį į tą patį registrą užrašiau ir suredagavau laišką profesoriui Kuzai ir laišką profesoriui Sumulenu.10 Dešimtą valandą visi „vakareštiečiai“ susirinko ir nuėjo į profesoriaus Kuzos namus, trečiajame Kodresku gatvės name. Po tiek daug metų kovų ir sunkių išbandymų mes ėjome su juo atsisveikinti ir paprašyti jo mus atleisti nuo duotų priesaikų.
Profesorius Kuza mus priėmė tame pačiame kambaryje, kuriame prieš dvidešimt aštuonerius metus jis stovėjo mano krikšto dieną. Jis stovėjo už stalo, o mes priešais jį. Aš jam perskaičiau šį laišką:
„Pone, pas jus mes atėjome paskutinį kartą atsisveikinti ir paprašyti jūsų mus atleisti nuo visų duotų priesaikų. Mes nebegalime jumis sekti jūsų pasirinktu keliu, nes mes juo nebetikime. Žygiuoti šalia jūsų be tikėjimo neįmanoma, nes būtent tikėjimas skatino mūsų entuziazmą kovoje. Maldaujame jūsų mus atleisti nuo priesaikų, mes liekame kovoti vieni geriausiu būdu kokį mums nurodys mūsų protai ir širdys.“
Profesorius Kuza mums kalbėjo šitaip:
„Mano mieli draugai, atleidžiu jus nuo jūsų priesaikų ir jums patariu, žengiant vieniems į gyvenimą, nedaryti klaidų. Nes klaidos labai brangios – ypač politikoje. Kaip pavyzdį turite Petre Kamp politines klaidas, kainavusias jam gyvybę. Iš savo pusės jums norėčiau palinkėti viso ko geriausio gyvenime.“
Tada jis kiekvienam iš mūsų paspaudė ranką ir mes išėjome. Mes manėme, kad taip pasielgti iš mūsų pusės buvo teisnga ir tai buvo garbingas kelias, kurį pasirinkti reikalavo mūsų, kaip kovotojų, orumas.
Iš ten mes nuėjome pas profesorių Sumulenu, Suvalesku gatvėje, perskaitydami panašų laišką, kuriame jį ir jo „statutorius“ informavome, kad negalėjome eiti ir su jais ir nuo šiol nusitiesime savo pačių kelią.
Palikdami jį jautėme kokie mes buvome vieniši –vieniši kaip dykumoje – ir savo pačių jėgomis pradėjome tiestis kelią per gyvenimą.“11
Šitaip su nedideliu būriu bendražygių Kodrianu pradėjo Arkangelo Mykolo Legiono organizaciją, su darbu ir laiku išaugusią į galingą nacionalistinį judėjimą. Be jokios abejonės šis judėjimas radikaliai išsiskyrė iš sisteminių politinių partijų, nors šiame kontekste jis veikiau buvo ne „partija“, „Legionierių judėjimas buvo ne paprasta politinė organizacija, o taip pat karinis ir religinis ordinas.“12
 Kodrianu su bendražygiais
Kodrianu šią organizaciją pradėjo kurti beveik neturėdamas finansinių išteklių ir turėdamas nedidelį aktyvistų būrelį. Judėjimas siekė sukurti sveiką ir šviesią tautos ateitį, kam buvo visiškai būtina atmesti korumpuoto režimo ir degeneruojančios visuomenės mentalitetą, grįžtant prie amžinų, transcendentinių dvasinių vertybių ir tautos, rasės dvasios, į priekį iškeliant kilniausias žmogaus savybes. Tai Kodrianu labai aiškiai išreiškė savo paties žodžiais:
„Iš legionieriškosios mokyklos turi išeiti naujas žmogus; didvyriškų savybių žmogus; mūsų istorijos milžinas, susikausiantis ir nugalėsiantis visus mūsų Tėvynės priešus, kurio kova ir pergalė turės žengti netgi už materialinio pasaulio į nematomą priešo erdvę, blogio jėgas. Viskas ką mūsų protas tegali įsivaizduoti, dvasiškai gražesnis; viskas ką mūsų rasė tegali sukurti – didingesnis, teisingesnis, galingesnis, išmintingesnis, tyresnis, darbštesnis ir didvyriškesnis – tokį žmogų mums turi duoti legionieriškoji mokykla. Žmogus, kurieme visos žmogiškosios didybės galimybės, kurias Dievas pasėjo mūsų tautos kraujyje, galėtų maksimaliai vystytis.
Šis didvyris, šis legionieriškojo auklėjimo kūrinys, taip pat mokės formuluoti programas; taip pat mokės išspręsti žydų klausimą,taip pat mokės gerai organizuoti valstybę ir taip pat mokės įtikinti kitus rumunus – o jeigu ne, jis žinos kaip nugalėti, nes todėl jis yra didvyris.
Šis didvyris, šis drąsos, darbo ir teisingumo legionierius su Dievo jo sieloje pasėtomis galiomis ves mūsų Tėvynę savo didybės keliu.“13
Tad tokia buvo Kodrianu „legionieriaus“ vizija. Doras ir kovingas, savo tautai atsidavęs žmogus.
Ne už ilgo legionieriai pradėjo leisti periodinį leidinį „Protėvių žemė“. Tiražas buvo nedidelis ir šiai mažai organizacijai buvo gana sunku finansiškai išsilaikyti, tačiau nariai ir prijaučiantieji savo materialinėmis aukomis sugebėjo išlaikyti ir „Protėvių žemę“, ir pačią organizaciją bei jos veiklą. Kodrianu buvo prieš stambių išorinių rėmėjų bei vadinamųjų „donorų“ ieškojimą, palaikydamas idėją, kad judėjimą išlaikyti privalo jo nariai bei prijaučiantieji: „Vadovas, kuris priima išorinį savo judėjimo finansavimą yra kaip žmogus, kuris savo kūną pripratina gyventi medikamentais. Tiek kiek organizmui yra duodami medikamentai, tiek jis būna pasmerktas negalėti reaguoti pats. Tuo labiau – kai jis netenka medikamento, jis miršta; jis priklausomas nuo farmacininko!“14
Legionierių judėjimas augo susilaukdamas daug naujų narių ne tik iš rumunų studentų, o ir darbininkų bei valstiečių tarpo. Pradinis judėjimo raidos etapas visiškai atsisakė nuo bet kokio dalyvavimo rinkimuose, tai paliekant vėlesniam etapui, kuriame, jau sukūrus stiprų judėjimo branduolį, būtų realios perspektyvos eiti į rumunų tautos mases. Šis ėjimas į mases oficialiai prasidėjo 1929 lapkričio 8 dieną.
Legionieriai rengdavo žygius po Rumunijos kaimus, statydavo pastatus, valstiečiams padėdavo nuiminėti derlių ir aktyviai propagavo tautos dvasinį atgimimą per nacionalizmą ir spartietišką gyvenseną. Judėjimas augo, Kodrianu idėjos ypač didžiulio palaikymo sulaukė iš studentijos, o organizacijos veikla buvo gržindžiama „lizdų“ organizacinių vienetų principu.
„Lizdas“ buvo viena iš esminių organizacinių idėjų, kurias Kodrianu taikė savo judėjime. „Lizdas“ – tai maždaug dešimt ar netgi mažiau aktyvistų turintis vietinis legionierių būrelis, turintis vadovą iš savų gretų, kuris tiesiogiai pavaldus aukštesniajai judėjimo vadovybei. Šiame būrelyje turėjo gyvuoti broliška, draugiška, šeimyniška atmosfera ir atsidavimas visam judėjimui ir nacijai.
Augant ir stiprėjant judėjimui korumpuotas režimas emėsi vis didesnių represijų. Daugelis aktyvistų ir prijaučiančiųjų, įskaitant netgi ir kunigus, būdavo suimami ir kalinami. 1931 sausio 11 dieną vidaus reikalų ministerija uždraudė legionierių judėjimą, visose būstinėse ir Kodrianu bei daugelio bendražygių namuose atliktos kratos, Kodrianu ir daugelis kitų buvo suimti ir įkalinti. Organizacija buvo kaltinama „neteisėtu kėsinimusi į konstitucinę santvarką“. Tačiau, judokratijos nelaimei, po daugiau kaip aštuoniasdešimt dienų tame pačiame Vakarešto kalėjime, Kodrianu su savo bendražygiais buvo paleisti iš kalėjimo, teismui priėmus legionierių judėjimui palankius sprendimus, nepaisant didžiulio antitautinių elementų spaudimo.
Būdamas ne „buržua-patriotinės“, o nacionalsocialistinės orientacijos, legionierių judėjimas sugebėjo daugelį anksčiau bolševizmui prijaučiusių darbininkų pritraukti į nacionalistų stovyklą, taip susilpninant anksčiau buvusį galingą prosovietinį komunistinį judėjimą (o 1936 metais buvo įkurtas oficialus Geležinės Gvardijos darbininkų organizacinis padalinys).
Tų pačių, 1931 metų liepą, Geležinės Gvardijos aktyvistai pirmąkart dalyvavo rinkimuose į Rumunijos parlamentą. Patekti į parlamentą nepavyko režimo funkcionieriams ne tik smurtinėmis represijomis trikdžius legionierių propagandos kampaniją. Tačiau mažiau nei po mėnesio Kodrianu sužinojo apie laisvą parlamentinę vietą Neamto provincijoje ir nusprendė dalyvauti tuose rinkimuose. Turėję žymiai mažesnius materialinius resursus ir mažiau aktyvistų nei rinkimuose dalyvavusios sisteminės partijos, legionieriai rinkimus laimėjo. Tai buvo gana didelis šokas Rumuniją išdavusioms jėgoms ir šitaip Kodrianu tapo „parlamentaru“, žinoma, ne standartine prasme: jo tikslas buvo pašalinti parlamentarizmą, o ne prie jo prisitaikyti.
Pirmąkart gavęs galimybę pasisakyti parlamente 1931 gruodžio 31 dieną, kalboje demaskuodamas įvairių politikierių ryšius su nešvariomis finansinėmis interesų grupuotėmis, pateikdamas aiškią demokratizmo kritiką, pareikšdamas aiškų antagonizmą Sovietų Sąjungai ir solidarumą su vakarų Europos radikalių nacionalistų judėjimais. Pabaigoje jis pateikė septynis reikalavimus, kurie, kaip savo autobiografijoje rašė pats Kodrianu, „... nebuvo kokio nors ilgo apgalvojimo ar ideologinio ieškojimo, o tuometinių pastebėjimų ko tada nedelsiant reikėjo rumunų tautai, rezultatas.“15
Kodrianu reikalavo:
1. Mirties bausmės taikymo už nesąžiningą manipuliavimą valstybės lėšomis, viešaisiais fondais.
2. Turto ištyrimo ir konfiskavimo iš tų, kurie kenkė šaliai
.
3. Visų politikų, rėmusių privačias spekuliacijas ir taip kenkusius šaliai, teismo ir nubaudimo.
4. Uždraudimo politikams priklausyti bankų ar įvairių finansinių institucijų administracinėms taryboms.
5. Išnaudotojų ir atėjūnų išvijimo iš šalies.
6. Rumunijos žemės paskelbimo rumunų nacijos nuosavybe.
7. Visus rinkiminių kampanijų agentus nušalinti ir priversti dirbti fizinius darbus, sukurti vieną vadovybę, suvienysiančią ir įkvėpsiančią tautą.16
Kodrianu pareikalavus čia minėto mirties bausmės taikymo, jis buvo trumpam pertrauktas universitete teologiją dėsčiusio parlamentaro:
„Pone Kodrianu, jūs save vadiname krikščionimi, krikščioniškųjų idealų propaguotoju. Primenu jums, kad jūsų ką tik pristatyta idėja yra antikrikščioniška.“17
Kodrianu atsakė:
„Profesoriau, kai tai yra klausimas tarp manošalies arba vagies mirties, aš renkuosi, kad mirtų vagis ir manau, kad esu geresnis krikščionis, neleisdamas šiam vagiui sužlugdyti ir sunaikinti mano šalį.“18
Savo patyrimą būnant parlamente Kodrianu apibūdino šitaip: „... buvau vienas priešų pasaulio tarpe.“ ... „... negalėjau tapti tokio gyvenimo dalimi. Likau izoliuotas ne tik dėl to, kad vienas buvau prieš kitus, o kad buvau apskritai atsiribojęs nuo tokio gyvenimo.“19
Akivaizdu, kad tokio aukšto dvasinio ir moralinio lygio asmenybei kaip Kodrianu liberalusis parlamentarizmas buvo kažkas žema ir pasišlykštėtina. Į parlamentą jis ėjo protestuodamas prieš pačią degeneratyvią parlamentarizmo dvasią.
Nepaisant antro mėginimo uždrausti legionierių judėjimą, 1932 metais vykusiuose rinkimuose Kodrianu organizacija pasirodė dar sėkmingiau nei anksčiau, nors palyginus su sisteminėmis partijomis, šie rinkiminiai laimėjimai buvo tikrai kuklūs. Represijos ir šmeižtas prieš legionierių judėjimą tęsėsi, o 1933 sausio 30 Vokietijoje valdžią paėmus Adolfo Hitlerio vadovaujamiems vokiečių nacionalsocialistams, legionierius pradėta keikti ir šmeižti kaip tariamus „Vokietijos agentus“.
Tačiau legionierių judėjimas ir toliau augo ir stiprėjo, nepaisant visų prieš jį nukreiptų veiksmų. Prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, Kodrianu dešinioji ranka, Ion Mota, organizavo simbolinį legionierių būrį dalyvauti kovoje kartu su ispanų nacionalistais. Šiame būryje, kartu su Mota, buvo ir kitas garsus legionierių aktyvistas – Vasile Marin. Jie abu žuvo 1937 sausio 13 dieną, Madrido fronte, Madžadahondoje.20 Grąžinus jų palaikus į Rumuniją, Geležinė Gvardija organizavo milžinišką laidotuvių ceremoniją Bukarešte. Palaikai, prieš pasiekdami Bukareštą, buvo gabenami aplink visą Rumuniją traukinių stotyse pasitinkant tūkstantinėms minioms. Bukarešte įvyko milžiniška laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo ne tik dešimtys tūkstančių miestiečių ir daugelis legionierių judėjimo narių, bet ir vokiečių nacionalsocialistų atstovai iš SA ir SS, italų fašistai, ispanų falangistai bei kitų šalių tautinių judėjimų atstovai. Žuvusiųjų palaikai buvo palaidoti šalia Geležinės Gvardijos pagrindinės būstinės įrengtame mauzoliejuje.
 Eitynės per Motos ir Marino laidotuvių ceremoniją
Tais pačiais metais legionierių rinkiminis blokas „Viskas už Tėvynę!“ rinkimuose surinko 15,5% visų balsų ir legionieriai tapo trečia pagal dydį jėga parlamente. Sistemai parsidavusios „nacionalistinės“ partijos su kitomis ir karaliumi Karoliu susivienijo prieš Legioną, neleidžiant nei vieno legionieriaus į ministrų kabinetą. 1938 metais prasidėjo didžiausios represijos ir persekiojimai. Įsitvirtino karaliaus diktatūra, oficiozinė spauda aktyviai kaip niekada anksčiau ėmėsi šmeižto kampanijos prieš Gvardiją ir Kodrianu. Kodrianu buvo suimtas ir įkalintas kartu su daugiau kaip keturiasdešimt legionierių judėjimo vadovų. Nepaisant šios padėties, Kodrianu savo pasekėjams liepė neatsakyti į šias represijas fiziniais veiksmais. Įtampa augo, daugelio aktyvistų namuose vyko kratos, daugelis legionierių buvo kalinami, Kodrianu buvo nuteistas dešimčiai metų katorgos.
Artėjant karaliaus Karolio vizitui į Vokietiją susitikti su Adolfu Hitleriu, legionieriai ėmėsi radikalių veiksmų, kurie valdžios buvo traktuojami kaip teroristiniai, kad iššauktų didesnį Vokietijos ir Adolfo Hitlerio (kuris žavėjosi legionierių judėjimu ir susirašinėjo su Kodrianu) protestą prieš Karolio ir korumpuoto Rumunijos režimo veiksmus. Į tai karalius ir jo funkcionieriai reagavo staigiu susidorojimu ir valstybės organizuojamu teroru prieš Geležinę Gvardiją ir jos vadovybę.
Buvo duoti nurodymai susidoroti su Korneliu Kodrianu ir kartu su juo kalintais bendražygiais. Jie buvo išvežti iš kalėjimų į mišką, kuriame buvo pasmaugti virvėmis. Juos nužudžiusiems žandarams tebuvo pasakyta nužudyti juos tada dar nežinant jų tapatybių, o paskui buvo gasdinami ir terorizuojami, kad tylėtų. Kodrianu ir jo bendražygių kūnai buvo paslėpti po septyniomis tonomis betono Džilavos kalėjime.
Nuo 1938 iki 1940 metų vyko ypač žiaurios kovos tarp režimo ir jau nelegalaus legionierių judėjimo. Legionieriai ėmėsi teroristinės kovos prieš režimo funkcionierius, labiausiai tuos, kurie buvo susiję su Kodrianu nužudymu (nors oficiozinė režimo pateikta šios istorijos versija dar bandė meluoti, kad neva Kodrianu ir jo bendražygiai buvo nušauti per bandymą pabėgti iš kalėjimo). 1938 lapkričio 30 dieną nužudžius Korneliu Kodrianu, nors dar buvo šiokių tokių vidinių nesutarimų, naujuoju Geležinės Gvardijos vadovu tapo Horia Sima, kurio vadovaujamam judėjimui 1940 metais pavyko nuversti karaliaus Karolio režimą ir, kartu su įtakingu Rumunijos kariuomenės veikėju Ion Antonesku, paskelbti Nacionalinę Legionieriškąją Valstybę.
 Legionierių mitingas 1940 metais. Horia Sima (dešinėje) ir Ion Antonesku.
Buvo atrasti ir iškilmingai palaidoti Kodrianu palaikai. Kodrianu asmenybė tapo naujosios Rumunijos oficialiai pripažinta patriarchine figūra – jo didvyriškas gyvenimas ir pasiaukojimas vardan kilnios idėjos sužavėjo ne tik jam pritarusius, o anksčiau netgi su juo ir nesutikusius rumunus. Legionieriai tikėjosi visiškai konsoliduoti valstybės valdymą savo rankose, tačiau šios naujos, atgimusios Legionieriškosios Rumunijos valstybės gyvenimas, deja, truko neilgai.
Jau nuo pradžios egzistavusi trintis tarp legionierių judėjimo ir juos pragmatiniu pagrindu parėmusio Antonesku vis didėjo. Pats Ion Antonesku norėjo atsikratyti legionierių įtaka valdžioje, siekdamas patenkinti savo karjeristines ambicijas. Žinodami, kad jei Antonesku nebus nuverstas, bus nuverstas Legionas, legionieriai pradėjo ruoštis perversmui prieš Antonesku.
Tačiau Rumunijos karinių pajėgų paramą turėjęs ir joms vadovavęs Antonesku taip pat pradėjo ruoštis veiksmams prieš legionierius. 1941 sausio 14 Vokietijoje Antonesku susitiko su Adolfu Hitleriu, nuteikdama nacionalsocialistinę Vokietiją neparemti legionierių, užtikrindamas ir pažadėdamas visišką Rumunijos paramą planuojamame kare prieš Sovietų Sąjungą ir bendradarbiavimą dėl naftos. Tačiau NSDAP buvo dar labai daug Geležinės Gvardijos šalininkų. Sausio 20 dieną prasidėjo tris dienas trukęs legionierių sukilimas.
Kariuomenę ir jos ginkluotę kontroliavęs Antonesku su tankų ir kitos technikos pagalba sugebėjo gana greitai represuoti, palyginus su reguliariąja kariuomene, prastai ginkluotų legionierių sukilimą. Daugelis jų didvyriškai žuvo kovoje, dalis vėliau perėjo į pogrindį, o nemaža dalis aktyvistų ir vadovybės, tame tarpu ir Horia Sima, pasitraukė į Vokietiją. Kadangi Vokietija pragmatiniu pagrindu bendradarbiavo su nuo tada įsitvirtinusiu Antonesku režimu, į Vokietiją pasitraukę legionierių vadovai kartu su Horia Sima buvo įkalinti, turint omeny jų poziciją ir įsitikinimus, jie Vokietijoje gyveno labai geromis materialinėmis sąlygomis, kurias, palyginus su tipinių kalinių, būtų buvę galima laikyti prabangiomis (panašiai kaip Napoleonas Šventosios Elenos saloje). Vis dėlto, jiems buvo draudžiama iškeliauti. Tačiau ne už ilgo vokiečiai suprato tikrąjį Antonesku veidą ir, tuo pačiu, savo klaidą – tačiau tada jau buvo per vėlu.21
1944 sovietinė kariuomenei įsiveržus į Rumuniją, Antonesku mėgino derėtis dėl taikos sąlygų, oportunistiškai išduodamas tiek Rumuniją, tiek ir kitas sąjungininkes Europos šalis kovoje prieš vakarų kapitalizmą ir rytų bolševizmą. Ironiška, bet jis buvo nuverstas, o paskui – nuteistas ir sušaudytas tų pačių sovietų, kuriems jis mėgino pataikauti. 1944 metais Horia Sima su kitais buvo paleistas ir gavo pilną Vokietijos paramą, paskelbęs vyriausybę užsienyje ir nesėkmingai pamėginęs paimti valdžią Rumunijoje. Dalis legionierių vadovybės pasitraukė į vakarus, tačiau be abejonės buvo daugelis, kurie pasiliko Rumunijoje.
Rumunijoje likę legionieriai dalyvavo daugiau nei dešimtmetį trukusiame partizaniniame pasipriešinime Sovietų Sąjungai. Daugelis jų didvyriškai žuvo. Žlugus komunistiniam režimui Rumunijos viešajame gyvenime vėl pradėjo atvirai reikštis Kodrianu idėjas propaguojančios grupuotės, o Kodrianu dvasia paliko gilią žymę ne tik tarp sąmoningų rumunų, o ir tarp visų Europos nacionalistų. Daugelis judėjimų, įskaitant judėjimus Vokietijoje ir Italijoje, gilinasi į Kodrianu istoriją, o pokaryje į anglų kalbą išversta jo autobiografija „Mano legionieriams“ daugeliui kitų šalių nacionalistų padėjo daugiau sužinoti apie šį vyrą ir jo gyvenimą.
Tebūnie Korneliu Kodrianu gyvenimo istorija įkvėpimas ne tik rumunams, bet ir kitiems nacionalistams, įskaitant ir mus – lietuvius. Juk ne veltui Kodrianu buvo net paties Hitlerio pramintas „Europietiškojo nacionalizmo tėvu“!22 Jo tikėjimas, jo idėjos ir dvasia gyva ir šiandien visų tikrųjų nacionalistų širdyse! Kodrianu dvasia nemirė – kol yra nors vienas tikras nacionalistas, tol ji gyvens amžinai!
1. Corneliu Zelea Codreanu, For my Legionaries, Liberty Bell Publications, 2003, 4 psl
2. Ten pat.
3. Ten pat, 7 psl.
4. Ten pat, 15 psl.
5. Leonas Blumas - žydas, socialdemokratų partijos narys, Prancūzijos politikas, du kartus ministras pirmininkas, vedęs kosmopolitinės ir antinacionalinės orientacijos politiką, nacionalinio judėjimo priešininkas.
6. Bayardas – legendinis XVI amžiaus prancūzų karžygys, pasižymėjęs įspūdinga narsa ir ištikimybe.
7. Corneliu Zelea Codreanu, For my Legionaries, Liberty Bell Publications, 2003, 192 psl.
8. Ten pat, 204 psl.
9. Kai po 1923 nepavykusio pasikėsinimo Kodrianu su savo draugais sėdėjo Vakarešto kalėjime, jie meldėsi prie čia minimos Arkangelą Mykolą vaizdojančios ikonos. Ir savo naująją organizaciją odrianu pavadino Arkangelo Mykolo garbei.
10. Sumulenu buvo vedantis „renegatų frakcijos“, protestavusios prieš Kuzos vadovybę, asmuo.
11. Corneliu Zelea Codreanu, For my Legionaries, Liberty Bell Publications, 2003, 211-213 psl.
12. Corneliu Zelea Codreanu, For my Legionaries, Liberty Bell Publications, 2003, vii psl.
13. Ten pat, 221 psl.
14. Ten pat, 252 psl.
15. Ten pat, 304 psl.
16. Ten pat, 303-304 psl.
17. Ten pat, 303 psl.
18. Ten pat, 303 psl.
19.Ten pat, 302 psl.
20. Nuo 1936 iki 1939 metų Madridas buvo kovos laukas tarp marksistinių pajėgų ir ispanų nacionalistų pajėgų.
21. Galima teigti, kad pats pragmatizmas užsienio politikos reikaluose, vietoje principingos, kategoriško solidarumo su idėjos draugais pozicija, dažnai pasireikšdavo kaip gili III Reicho politikos klaida, daug kainavusi ne tik Rumunijos, o ir Vengrijos atveju.
22. Julius Evola, The Tragedy of the Iron Guard: Codreanu[/justify]
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
