Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis. Turkija ir Armėnija. Turkų ir armėnų santykiai. ES požiūris į Turkiją.

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Izraelis (Žydija) ir musulmonų šalys - arabų, tiurkų, iranėnų - Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje ir Centrinėje Azijoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis. Turkija ir Armėnija. Turkų ir armėnų santykiai. ES požiūris į Turkiją.

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis. Turkija ir Armėnija. Turkų ir armėnų santykiai. ES požiūris į Turkiją.

Parašytas: 24 Sau 2007 00:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Iranėnų kalbomis kalbančių tautų paplitimo žemėlapis

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/e ... w_Map8.png

Geopolitinė Turkijos šizofrenija

2007 sausio mėn. 22 d., Arūnas Spraunius, http://www.DELFI.lt

Vis dėlto Turkijai nesiseka. Prieš pat savaitgalį tarptautinė bendruomenė aiktelėjo išgirdusi, kad Stambule nužudytas armėnų kilmės 52 metų žurnalistas Hrantas Dinkas. H.Dinkas daug rašė apie armėnų tautos žudynes paskutinėmis Osmanų imperijos dienomis 1915-aisiais, kurias patys armėnai vadina genocidu, o turkai linkę nutylėti.

Armėnijos parlamento vadovas iškart pareiškė, jog šis nužudymas rodo, kad Turkija apie Europos Sąjungą gali nė nesvajoti. Nužudymą pasmerkė Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga, Prancūzija bei kelios žmogaus teises ginančios grupės.

Tiesa, į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo tūkstančiai protestuotojų, pasipiktinimą žmogžudyste pareiškė ir Turkijos žurnalistai bei politikai. Pagaliau, atrodo, žudikas jau sugautas ir prisipažino.

Vietos Europoje siekiančioje Turkijoje armėnų žudymo tema tebekelia liguistą reakciją. Problemų dėl savo tekstų bei viešų pasisakymų yra turėjęs ir žinomas turkų rašytojas, praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureatas Orhanas Pamukas. Jam teko gintis teisme, kai jo pernykščiai pareiškimai vienam Šveicarijos žurnalui buvo interpretuojami kaip pripažinimas, jog Turkija 1915 metais žudė armėnus. O. Pamukas neseniai Turkijos liberaliame dienraštyje „Radikal“ kritikavo savo šalį už menininkų ir intelektualų persekiojimą.

Turkijos vidaus reikalai, jos santykių su kitomis valstybėmis peripetijos dažnu atveju vos ne akimirksniu internacionalizuojami ir įgauna platų tarptautinį atgarsį. Tai susiję ne tik su šios šalies geopolitinėmis ambicijomis, bet ir dramatiškai dvilype egzistencija.

Šiuo metu į Europos kalbas sparčiai verčiamoje knygoje „Stambulas“ O.Pamukas pasakoja apie save ir miestą, kuriame užaugo. Knygoje atskleidžiamas Stambulo ir veikiausiai didesnės šalies dalies gyvenimas parodo dramatiškai paradoksalią Turkijos padėtį šiuolaikiniame pasaulyje.

Moderniosios Turkijos kūrėjo Atatiurko nubrėžtas atsigręžimas į Vakarus šalies visuomenę veikė nevienodai. Iš pasiturinčiųjų šeimos kilęs O. Pamukas kalba apie tai, kad už savo ponišką gyvenimą jo šeima turėjo dėkoti ne savo turtams, o tam, kad buvo modernūs ir europietiški.

Islamas buvo tarnų religija, o į Vakarus besiorientuojantis šalies elitas pabrėžė savo pasaulietiškumą. Ramadano pasninko laikėsi ir melstis į mečetę vaikščiojo tik virėjai ir vaikų auklės. Anot „Stambulo“ autoriaus, buržuazija bijojo ne Dievo, o įtūžio tų, kurie per daug juo tiki.

Atatiurkas atskyrė valstybę nuo religijos ir įvedė šalyje Grigaliaus kalendorių. Šalies vadovo rezidencijoje imti rengti prašmatnūs Naujųjų metų vakarėliai su šampanu ir anyžių degtine, mėgstamu Atatiurko gėrimu, Stambule pradėta puošti miesto kalėdinė eglė.

Tačiau ginčus ir net konfliktus kurstantis islamo ir vakarietiškų tradicijų susidūrimas išsilaikė per visą 20 amžių iki pat šių dienų.

Kaip ir kasmet, prieš Naujuosius Metus Turkijos spaudoje tarp liberalios visuomenės dalies ir konservatyvių musulmonų įsiplieskė aršus ginčas, ar gali turkai švęsti Kalėdas ir Naujuosius metus ir ar Senelis Šaltis, Turkijoje vadinamas Noel-Baba, nėra piktasis demonas.

Pikto veido monstras ilga barzda ir į ryklio panašiais dantimis – toks Santa Klausas buvo pavaizduotas viename religiniame laikraštyje. Konservatyvi islamistinė Laimės partija, protestavusi prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą Turkijoje, pradėjo kampaniją prieš Senelį Šaltį tvirtindama, kad Kalėdų simboliai yra girtavimas, cigarečių rūkymas, azartiniai žaidimai ir nepadorūs šokiai - dalykai, kuriuos islamas visada smerkė.

Šalies dvilypumą atspindi net kalėdinis stalas – šalia tradicinio vakarietiško kalakuto patiekiamas tradicinis turkų patiekalas dolma, šampanas stovi greta rytietiško šerbeto.

Turkijoje daug vakarietiškam žvilgsniui keistokų derinių, o islamo įtaka išlieka pakankamai didelė. 20 procentų šalies merginų nuo 15 iki 23 metų linkusios rinktis musulmoniškus apdarus. Islamiško stiliaus rūbų gamintojams Turkijoje taikomos mokesčių lengvatos.

Kiekvienas Turkijos moksleivis mokykloje privalo susipažinti su daugiau kaip 150 pasaulio literatūros klasikos kūrinių. Į programą įtraukta daug Vakarų autorių romanų. Kad mokiniai geriau suprastų Vakarų klasikos kūrinius, Švietimo ministerija pasirūpino juos perrašyti, taip sakant, pritaikyti prie Turkijos kultūros.

„Vardan Alacho, duok man truputį duonos.“ – kreipiasi Pinokis į tėvą Karlo. O išradingas amerikiečių neklaužada ir išdykėlis Tomas Sojeris turkiškoje versijoje pavirto pavyzdingu berniuku musulmonu. Tomdžikas – toks yra jo turkiškas vardas – rūpestingai darbuojasi darže ir studijuoja Koraną.

Pasak Stambulo leidyklos „Belsa“ atstovo Melisso Altyntasho, kūrinių adaptacija būtų normalus reiškinys, tik daugelis perrašytojų taip išplėtoja savo idėją, kad romanai faktiškai parašomi iš naujo.

Dar viena Turkijos gyvenimo rykštė, trukdanti jai tapti modernia valstybe, - korupcija. „Transperency International“ duomenimis, Turkija pagal korupcijos lygį užima trečią vietą pasaulyje.

Korupcijos ištakos siekia tolimą praeitį, galima sakyti, ji išardė Osmanų imperiją. Turkų istoriko Ilbero Ortaity teigimu, vadinamieji mokesčiai nuo kyšių imperijos biudžete kai kada sudarydavo 15-20 procentų. 18 amžiuje Osmanų finansų ministerijoje net buvo suformuota „kyšių buhalterija“.

Korupcinių tradicijų nepavyko išnaikinti iki šių dienų. Šiuo metu dėl 2001-aisiais įsiplieskusio finansinio skandalo Turkijoje teisiami du buvę ministrai pirmininkai ir 22 ministrai, neseniai dėl korupcijos suimta daugiau nei šimtas aukštų muitinės pareigūnų.

O ir pastaruoju metu vėl paaštrėjusi Kipro problema tėra grandinės dalis. Po to, kai Turkijos vyriausybė buvo sutikusi įsileisti Kipro graikų laivus į porą savo uostų, didžiuosiuose Turkijos miestuose vyko demonstracijos, šalies premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas kaltintas išdavyste, o įtakingi turkų kariškiai pareiškė nepalaikantys vyriausybės. Atsakydamas į priekaištus, užsienio reikalų ministras Abdullah Gulis pareiškė, jog kritišku derybų su ES momentu ir taip keblios situacijos nedera temdyti vidaus rietenomis. Turkų premjeras dar kartą kreipėsi į Europos lyderius, ragindamas neatstumti jo šalies ir sakydamas, jog Turkija yra europietiška valstybė, galinti suteikti ES raidos impulsų.

R.Erdoganas pabrėžė, kad jo šaliai nebėra ko prarasti, o derybų nutraukimas būtų ES klaida. Turkų spaudoje jau užsimenama apie atsarginį planą, jei derybos su ES nutrūktų. Jo detalės neskelbiamos, tik sakoma, kad Ankara tokiu atveju visiškai nenutrauktų ryšių su ES, tik apribotų bendradarbiavimą saugumo ir kovos su terorizmu klausimais, taip pat sprendžiant Artimųjų Rytų bei Kaukazo problemas.

Kad ir kiek dairytųsi į Europą, Turkijai Artimųjų ir Vidurio rytų reikalai turi, galima sakyti, egzistencinę prasmę ir yra gyvybiškai svarbūs. Tai dar kartą išryškėjo šių metų pradžioje, kai Turkijos premjeras paragino pasaulio bendruomenę bendromis pastangomis užtikrinti stabilumą Irake.

„Irakas šiuo metu mums yra svarbesnis už darybas dėl stojimo į Europos Sąjungą“, – tiesiai šviesiai pareikė Turkijos vyriausybės vadovas parlamente surengtame jo vadovaujamos partijos frakcijos posėdyje.

Jo teigimu, 2007 metai Irakui bus lemtingi, nes galimas šalies susiskaldymas gali turėti rimtų padarinių viso regiono saugumui. Tos lemtingos aplinkybės vardas – kurdai. Pasaulyje gyvena 27-28 milijonai kurdų, jie yra viena didžiausių tautų, neturinti savo valstybės.

Daugiausia – apie 15 milijonų kurdų – būtent ir gyvena Turkijoje. Irake gyvena maždaug 4-6 milijonai kurdų.

Po S. Huseino režimo žlugimo kurdų lyderiai beveik visą laiką spaudžia Irako valdžią, kad Kurdistanas gautų jei ne visišką nepriklausomybę, tai bent labai plačią autonomiją. Kurdistano pretenzijos tapti nepriklausoma valstybe kelia didelį nerimą Turkijai.

Sunku įsivaizduoti, kas dėtųsi Vidurio Rytuose, jei Irako dezintegraciniai procesai baigtųsi „sienų perbraižymu“. Tai dramatiškai paliestų visus, taip pat ir Turkiją. Štai kodėl jos premjeras taip atidžiai ir su nerimu stebi procesus Irake.

Atkakliai mėginanti judėti į Vakarus Turkija egzistenciškai lieka „pririšta“ prie savojo regiono tradicijų ir realijų. Tapti tiltu, jungiančiu modernius Vakarus ir tradicinį islamo pasaulį, nėra paprasta.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

skaila, to skaitytojas, 2007 01 22 13:58

----->Klausimas tik vienas: kodel ta info tik dabar atsiranda, kodel ji guli kazkieno stalciuose tik iki tam tikro momento? kol ateina/arba ne laikas ja paviesinti

----->manau atsakymas labiau nei paprastas - sekam ES agenda ir pamatai, kad tieisog siuometu prasidejo didesnes derybos del Turkijos narystes,

tai susije su visasi balkanais is kuriu jau Kroatija ir Makedonija pasirase Stabilizacijos ir Asociacjos sutartis su ES, kas reliai reiskia ta pati, kai Lietuva pasirase Associacijos sutarti ir prasidejo derybos del stojimo i ES.

Albania taip pat pasirase minetaja ASS, tik belaukia ratifikavimo. Turkija derasi del narystes ES jau nuo 1963 metu...pradejus ancxiau nei snosios ES salys tokios kaip Graikija.

tad Naujosios kaiminystes klausimai siandien vieni is aktualiusiu ES dienotvarkej, todel ir islindo klaustukai is stalciu, kaip pats sakai.

Tuo labiau, kai ES rupi, kaip geriau vaidinti savo vaidmeni tokiuose konfliktiniuose regionuose kaip Irakas (kas taptu naujaja kaimynyste Turkijai istojus i ES) ir, zinoma, dabartines reformos Turkijoje, kurios vis tik zymi didele pazanga, kad ir kokie ji musulmoniski bebutu...)

kuba, 2 skaitytojas, 2007 01 22 13:58

bet kokia info apie turkija yra prieinama (smalsiems). kitas dalykas, kad politikai per ziniasklaida uzpudruoja smegenis tiems, kurie nera smalsus ir tiki visokiais paistalais. juk idealogija - puiki valdymo priemone.

teks, 2007 01 22 14:04

Turkiją priimti į ES. Per jos teritoriją eis gyvybiškai svarbūs naftos ir dujų vamzdynai į Europą iš Persų įlankos.

laisvė, 2007 01 22 14:12

Laisvę kurdams. Visi turi teisę į nepriklausomą valstybę.

skaitytojas, 2007 01 22 15:19
skailai

ES strategai senai zino visa (ar beveik) realia situacija turkijoje. Tam juk ir yra ES valstybiu visokie tyrimu, analiziu centrai, kurie visa susiurbta informacija akumuliuoja ir perduoda tam, kam reikia (bet tai daugiau uzdaras/siauras sluoksnis).

Klausimas tik kodel ta informacija porcijomis ismetama labai nesistemingai placiai visuomenei? Juk realios, esamos padeties suvokimas (turkijoje) gali buti tas atskaitos taskas, nuo kurio galima stebeti visus teigiamus ar ne pokycius. kuo anksciau plati visuomene tai suzino/supranta, tuo lengviau jai suprasti, kas dedasi toje salyje (turkijoje). ir tuo lengviau visiems (visuomenei) projektuoti savo santykius su ta salimi. ir kuo daugiau tamsiu informacijos demiu apie ta sali(turkija), tuo daugiau nemaloniu/ar ne, staigmenu tos visuomenes laukia.

tipo durnas, 2007 01 22 20:09

kiek suprantu, paėmę Evropą, muslimai patvarkys liberalus, nes tie labiausiai ištvirkę.

Paskutinius, aišku, socdemus, nes tie labiausiai prisitaikantys. Apsipjaustys patys.

Radikalas, 2007 01 23 02:13

jau ruosiausi rasyti komentara, bet dar nuklydau i komentatoriaus "kubai 2007 01 22 14:51" nuoroda - 3w tgambit.ru ir t.t.

Na ir apsalau, pasirodo svetaine "naujiesiems rusams" (rusu k.). Zvilgterejau i zemelapius, kliktelejau ant "turkija" paskaiciau istorine "apzvalga".

Nu kaip rusai seniau gyresi, kad ir dvirati ju Kulibinas isrado. Cia turkai skaiciuoja 8000 metu B.C. ir t.t. - pirmas istorikas pasaulyje, pirmas geografas, na bet istorijos skaiciu nepaklastosi - galiausiai prisipazysta, kad i Anatolija atsikrauste tik 1299 metais.

Turkai - tai barbaru gentys atsikrauste is Vidurines Azijos, uzgrobe armenu ir graiku zemes, sunaikine ju civilizacijas. Uzkariautoje teritorijoje pan. kaip sovietai Karaliauciaus kraste iszude vietinius ir pakeite vietovardzius turkiskais.

Lietuvaiciai ar pamirsote, kad butent Vilnaus Universiteto ikurejas Steponas Batoras sustabde turkus prie Vienos ir pradejo stumti atgal. As turkams matau viena vieta pasaulyje - teritorija didele , gyventoju mazai - atgal pas Turkmen Bashi!!!

Specialiai "uf" Vokietijoje del kurdu: kaip turi jaustis 25 milijonu tauta, deka tokiu kuiliu kaip Cercilis isblaskyta per 4 valstybes, braizant "naujo pasaulio" zemelapi ir sukuriant niekad neegzistavusia valstybe vardu "Irakas"?

Man zodis "turkas" tolygu keiksmazozdiui!

Tomas J., 2007 01 23 09:05

"Vietos Europoje siekiančioje Turkijoje armėnų žudymo tema tebekelia liguistą reakciją."

Kai azijiečiai siekia vietos Europoje - tai nenormalu. Tai ekspansija.

petras, 2007 01 23 11:57

Straipsnis labai aktualia tema.

Šitame straipsnyje, taip pat analitinėse ataskaitose, gulinčiose kažkieno stalčiuose, pateikiami faktai apie Turkijos dabartį ir praeitį.

Tačiau kas gali prognozuoti Turkijos įtaką, ją priėmus į ES, ilgalaikėje perspektyvoje, pvz. - po 50 metų. Tiksliau ne Turkijos, o musulmonų, įsileistų į ES, įtaką. Tikriausiai niekas. (šiais permainų laikais abstrakčios prognozės daromos toliausiai iki 2020).

Tačiau žvelkime į tendencijas! Kurias galima matyti tiek iš šimtmečių, tiek iš dabarties istorijos: kaip klostosi musulmonų santykiai su labiau demokratišku pasauliu.

Pradedant nuo islamo invazijos į Indiją IX a. iki šių dienų priemiesčių Prancūzijoje ir Vokietijoje. (Apibendrintos ir analitiškai pateiktos informacijos šia tema praktiškai nėra, bent jau pas mus - nes tai neatitinka valdžios 'linijos').

Tačiau tendencijos apsoliučiai aiškios - netolerancija, nesugebėjimas prisitaikyti, atsilikimas, ir žinoma smurtas! Šie padariniai tiesiogiai plaukia iš islamo pasaulėžiūros ir religinės idiologijos. Skaitykime Koraną - jo turinys apsprendžia tokius pačius santykius su labiau demokratišku pasauliu ateityje.

Šitos tendencijos aiškiai leidžia prognozuoti ateitį. Šie faktai lyg nedomintų šių dienų Europos valdžių, lyg ir nesusieti su 'einamaisiais' tikslais- ekonomikos plėtra, demografinių ir darbo jėgos problemų sprendimu.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje musulmonų įsileidimas į Europą taptų didžiulė klaida. Klausimas paprastas: KODĖL reikia priimti į ES visuomenes, kurių įsitikinimai prieštarauja mūsų konstitucijose įtvirtintoms vertybėms. Visuomenes, kurių religija propoguoja kriminalinius nusikaltimus?! Skaitykime Koraną - ten rasime reikalavimų, kurie mūsų šalyse yra nusikaltimai. Ir nepamirškime (galime tai pasitikslinti pas išpažystančius islamą), kad Koraną reikia suprasti tiesiogiai pažodžiui.

Nekalbama apie rasizmą, neapykantą ar netoleranciją islamo pasauliui. Priešingai, nesunku suprasti, kad ir ten gyvena žmonės, kurie nori būti laimingi ir išvengti kentėjimo. Tačiau skyrtumai yra tiek dideli ir grėsmių tikimybė ilgalaikėje perspektyvoje yra akivaizdžiai per didelė, kad pasikviesti islamą į Europą - priimti Turkiją į ES. Įmanomos įvairios abipusiai naudingos bendradarbiavimo formos ir be tikrosios narystės ES.

Neabejotinai Turkijos priėmimo klausimu būtų kai kuriose šalyse referendumas. Tai precedentas reikalauti referendumo ir kitose šalyse, gal būt ir Lietuvoje. Visi kam žmogaus teisės ir demokratija yra vertybės, privalo turėti aiškią ir argumentuotą poziciją šiuo itin svarbiu ilgalaikėje perspektyvoje klausimu. Net ir tuomet, jei teks būti 'politiškai nekorektiškiems'!

Nacionalistas, 2007 01 24 00:11
Papildymas dėl Turkijos:

Svarstant apie Turkijos priėmimą į ES lietuviams turi rūpėti esminis klausimas:

"Ar tai pakenks lietuvių tautai, ar padės?"

Vienas anglų politikas savo laiku pasakė paprastą mintį:

"Tautos (nacijos) neturi nei draugų, nei priešų - jos turi tik interesus".

Beje, potencialius istorijos žinovus-kritikus galiu iškart nuraminti - jis pasakė būtent "nacijos", o ne "valstybės", kaip dabar, paredagavus originalą, dažniausiai rašoma.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 13 Vas 2010 20:36. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Bal 2007 13:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Europa ir armėnų „genocidas“

2006 spalio mėn. 8 d., Ąžuolas Bagdonas, Fatih universitetas, Stambulas, http://www.DELFI.lt
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=10893804

Kaip bežiūrėtume, Europos parlamento pareiškimas, kad norėdama įstoti į Europos Sąjungą Turkija turės pripažinti 1915 m. armėnų „genocidą“, yra keistas, paradoksalus ir todėl vertas dėmesio.

Nacionalinės istorijos įvertinimas ir perrašymas iki šiol nebuvo narystės sąlyga – vargu, ar šiandien Sąjungoje matytume tiek valstybių, jei iš visų būtų buvę pareikalauta „pripažinti savo praeitį“.

Pamėginkite įsivaizduoti, kas būtų, jei Europos parlamentas rytoj pareikštų, jog norėdama toliau būti Europos Sąjungoje Prancūzija turi nedviprasmiškai pasmerkti savo kolonijinę skerdimo ir kankinimų politiką Alžyre; Didžioji Britanija – pripažinti prekybą vergais nusikaltimu žmonijai, o Ispanija – atgailauti už „genocidą“ Pietų Amerikoje, kurio metu vienaip ar kitaip išžudyta apie 80 milijonų vietinių gyventojų, ir taip toliau. Būtų labai gražu. Bet tuomet Sąjungoje beliktų gal tik Vokietija, kuri už viską jau atsiprašė ir susimokėjo, nors vis dar dvejoja, ar gali vokiečiai imtis taikdariškų misijų Libane (o ką jei prireiks šauti į žydus).

Akivaizdu, kad Turkijai yra keliami išimtiniai reikalavimai. Armėnų „genocidas“ čia irgi tam tikra išimtis, nes net 22 valstybės (tarp jų ir Lietuva) rado reikalą jo faktą pripažinti įstatymais. Kodėl „genocido“ nenori pripažinti Turkija dar galima suprasti, nors sunku pateisinti. Dabartinė Turkijos valstybė remiasi tam tikra rožinėmis spalvomis tapomų Pirmojo Pasaulinio karo įvykių istorine interpretacija. Jau dabar trapią pusiausvyrą tarp sekuliarinę valstybę remiančių kemalistų (respubliką įkūrusio Atatiurko pasekėjų) ir islamistų turi palaikyti kariuomenė. Būgštaujama, kad perrašius istoriją taip, kaip nori armėnai, būtų pasikasta po valstybę klijuojančios ideologijos pamatais, o po to pasikeistų ir politinių jėgų santykis.

Kita vertus, Turkijos istorikai teigia, kad tuo pačiu metu, kai Rusijos karinių veiksmų, pilietinio karo ir gyventojų perkėlimų metu žuvo apie 600 000 armėnų, Anatolijoje ir Kaukaze gyvybės neteko ir beveik 2,5 milijonų musulmonų (dėl tikslaus aukų skaičiaus niekas nesutaria). Istorikams besiginčijant dėl to, kas nukentėjo labiau ir kas kaltesnis, joks politikas nesutiks paskelbti savo valstybę įvykdžius patį baisiausią įmanomą nusikaltimą - genocidą.

Kur kas įdomesnis yra klausimas, kodėl tiek daug valstybių nusprendė istoriją rašyti įstatymais ir parlamentų deklaracijomis, ir kodėl į šį procesą vis garsiau įsitraukia Europos Sąjungos politikai. Dažniausiai aiškinama, kad tai politiškai įtakingos armėnų diasporos darbo vaisius. Kitaip tariant, pavyzdžiui, Prancūzijos politikams gal ir nerūpėtų priimti armėnų „genocido“ neigimą kriminalizuojantį įstatymą, jei nesinorėtų įtikti gausiems Prancūzijos armėnams. Tačiau nors diaspora atlieka svarbų vaidmenį, vargu ar jis čia yra lemiamas. Nepaisant nuolatinių didžiulės armėnų bendruomenės Jungtinėse Valstijose pastangų, ten niekaip nepavyksta priimti „genocidą“ pripažįstantį įstatymą.

Be to, yra valstybių, kur armėnų palyginti nedaug, tačiau įstatymas vis tik „prastumiamas“. Kažin ar tarp mūsų Seimo narių atsirastų nors trys, kurie sugebėtų nesipainiodami paaiškinti, kada vyko armėnų žudymai ir kodėl vyksta ginčai, ar galima juos vadinti genocidu. Lietuvoje užteko prieš balsavimą surengti parodą ir nuo kraupių archyvinių vaizdų apklaikę Seimo nariai be jokių diskusijų priėmė reikiamą rezoliuciją.

Jei diasporos pastangos nėra lemiamas veiksnys, tai tada kas? Man regis, kad tai Europos Sąjungą kamuojanti tapatybės problema. Viena vertus, gimusi kaip tam tikra anti-Holokausto forma, Europos Sąjunga išugdė kelias kartas politikų, kurie alergiški genocido neigimui. Galima reikalą aiškinti psichoanalizės terminais, o galima ir paprasčiau: Europa Turkijoje atpažįsta alternatyvų savo raidos kelią ir jį atmeta. Kita vertus, „genocido“ idėja leidžia simboliškai nubrėžti išorines ES sienas – Europa baigiasi ten, kur prasideda radikalaus blogio erdvė. Kai kuriems ta siena savaime aiški – Europa baigiasi ten, kur prasideda musulmonų pasaulis, tačiau daugumai europiečių toks atskyrimas nepriimtinas (kitaip nereikėtų popiežiui taip stengtis). Todėl iš Turkijos reikalaujama pasirinkti: pripažinti armėnų „genocidą“ ir taip tapti Europos dalimi, arba dar kartą atsisveikinti su viltimi įstoti į Europos Sąjungą.

Paradoksalu tai, kad kolektyvinės kaltės idėja, kuri pagrindžia ryšį tarp dabartinės Turkijos ir saujelės žiaurumus vykdžiusių išsigimėlių Osmanų imperijos saulėlydžio metais yra artimesnė tai minties stovyklai, iš kurios ir kyla visokie genocidai. Reikalaudama pripažinti armėnų „genocidą“, Europos Sąjunga ne skatina, o žlugdo liberalios minties vystymąsi Turkijoje. Reformų galima reikalauti, tačiau pokyčiai mąstyme neateina per parlamentų rezoliucijas. Europa, kuri pavargo ar nebemato prasmės diskutuoti ir ėmėsi įtvirtinti istoriją įstatymuose, turėtų suprasti, kad neapgalvotas, grubus spaudimas tik sustiprins neigimo kultūrą Turkijoje.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis

Parašytas: 05 Bal 2009 15:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Iranėnų kalbomis kalbančių tautų paplitimo žemėlapis

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/e ... w_Map8.png

Paveikslėlis

Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis

Šaltinis - Armėnų genocidas
http://diskusijos.patriotai.lt/diskusij ... 704#p48704

Visa dabar Azerbaidžano bei Turkijos užimama teritorija (bei dabar turkų gyvenamos žemės gretimose valstybėse (pvz. Irane)) yra įvairių ikitiurkinių tautų etninės žemės, kurias tiurkų gentys (o vėliau ir valstybės) užgrobė 7-19 amžiuose, labai dažnai išnaikindamos vietinius gyventojus (čia gyveno daugiausia įvairios indoeuropiečių tautos).

Kadangi tiurkų gentys (kurių dauguma laikui bėgant tapo turkų tauta - o azerbaidžaniečiai iš tikro ir iš esmės yra tie patys turkai) priėmė islamą, tai ypač žiaurios pjautynės vyko ten, kur tiurkai musulmonai susidurdavo su krikščionimis (graikais, armėnais, gruzinais ir kt):

Turkija ir Armėnija. Turkų ir armėnų santykiai. ES požiūris į Turkiją.
viewtopic.php?t=592

Nors dabar ypač arši kova vyksta tarp musulmonų turkų ir musulmonų kurdų (indoeuropiečių iranėnų):

Kurdistano žemėlapis
viewtopic.php?t=2264

Kurdai ir Kurdistanas
viewtopic.php?t=2269

Azerbaidžane kovos vyksta Arcache (kurį turkai pavadino Karabachu) tarp krikščionių armėnų ir turkų (azerbaidžaniečių) musulmonų:

Armėnai Arcache (turkiškai - Kalnų Karabachas)
viewtopic.php?t=2271

Taip pat Azerbaidžane gana aktyviai (ir jau nuo senų laikų) kovoja talyšų (vietinė indoeuropiečių iranėnų tauta, musulmonai) partizanai su Azerbaidžano armija. Deja lietuvių kalba apie talyšus nėra beveik jokios informacijos. Rusiškai:

Талыши
http://www.atropat.narod.ru/istoriya/mugan.html
http://lesgustoy.livejournal.com/1085664.html
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A2%D0% ... 1%88%D0%B8

Талыши-четвертый по численности народ на Кавказе.
http://atropat.narod.ru/zoa.html

Pastaba - dėl geopolitinių realijų (Turkija - Nato narė) armėnai ir talyšai realią paramą visų pirma gauna iš Rusijos, o talyšai - ir iš jiems giminingo Irano.

Sunkiausia Turkijos kurdams - jų atvirai nepalaiko niekas. Irako kurdai šiuo metu jau turi realią nepriklausomybę, o Irane ir Sirijoje juos aršiai persekioja, kaip ir Turkijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 13 Vas 2010 20:29. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Bal 2009 20:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Azerbaidžaniečių genocido minėjimas

Autorius: Tomas Čyvas
2009.04.05 10:04
http://www.balsas.lt/naujiena/246530

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/246530

Žygeivis
2009-04-05 18:00:48

Faktas tas, kad dabartiniai azerbaidžaniečiai tiurkai (o iš tikro - tie patys turkai) gyvena žemėse, kurias jų protėviai ne taip jau ir seniai užgrobė iš talyšų, armėnų ir kitų indoeuropiečių tautų.

Jei žydai turi teisę atkurti savo valstybę, sunaikintą prieš 1800 metų, tai tuo labiau tokią teisę turi armėnai, talyšai, graikai ..., išvyti iš savo istorinių žemių mažiau nei prieš 100 metų.

Tikrojo tautiškumo (nacionalizmo - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimo) ideologiniai principai ir politiniai tikslai:

- pasaulis istoriškai yra padalintas į skirtingas tautas, paprastai kalbančias skirtingomis kalbomis,

- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje,

- istorinės-etninės tautų gyvenamos teritorijos ir politinės tautinių valstybių sienos turi sutapti,

- pasaulyje dar egzistuojančios imperijos turi būti padalintos į tautines valstybes,

- kitataučiai kolonistai ir imigrantai, nelojalūs ir kenkiantys tautinei valstybei, nepripažįstantys tautos teisės valdyti savo žemę ir savo valstybę, turi būti baudžiami ir iškeldinami į jų etninę teritoriją (valstybę), iš kurios atvyko jie patys ar jų protėviai.

Nurchaci to Žygeivis
2009-04-05 18:59:40

Turiu Tamstą nuliūdinti.

1. Tautos nėra amžinos - visos jos kažkada atsirado ir kažkada sunyks. Paprastai tautos gyvuoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių metų (tokių - vos kelios).

2. Nei etninės teritorijos, nei etninės sienos tarp tautų nėra amžinos, jos kinta.

3. Etninių sienų atitikimas valstybinėms sienoms - greičiau išimtis, o ne taisyklė.

Taip ir čia - azerbaidžaniečiai susidarė maždaug prieš tūkstantį metų, o armėnai - maždaug prieš du tūkstančius. Na ir kas? Daug kur per tą laiką situacija keitėsi, ir ne kartą.

Jeigu taip aiškintis tautų gyvenimo vienoje arba kitoje vietovėje pirmumą, kaip tai siūlai tu, visame pasaulyje turėtų prasidėti nesibaigiantis visų karas prieš visus, nes į kai kurias teritorijas pretenduoja net ne dvi ar trys, o dar daugiau tautų.

Žygeivis - Nurchaci
2009-04-05 20:03:28

Būtent todėl ir vyksta nesibaigiantys karai, kadangi įvairūs klajokliai-benamiai lindo ir tebelenda į kitų tautų nuo senovės gyvenamas žemes.

Kaip tik todėl ir būtina palaipsniui sukurti pasaulinį stabilumą, grąžinant visus tokius agresorius bei okupantus (ir jų palikuonis) į jų istorines tėvynes.

Kaip jau rašiau, kadangi tarptautinis, pripažintas JTO lygiu, precedentas jau egzistuoja - žydų grąžinimas į jų istorinę tėvynę, prarastą prieš maždaug 1800 metų, vadinasi tai šiuo metu ir turi būti ankstyviausia "riba laike".

Po WW2 įvairios teritorijos (Čekijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Lietuvoje), užgrobtos bei kolonizuotos vokiečių dar 12-14 amžiuose, buvo "išvalytos" nuo jų palikuonių, perkeliant juos atgal į jų tėvynę.

Paskutinis realus pavyzdys - albanų teisių atkūrimas į jų protėvių istorinę žemę Kosove, užkariautą ir užgrobtą slavų 9-13 amžiuose.

O tam, kad niekas nedrįstų pradėti kokį nors karą, tai būtina sukurti tarptautines pajėgas, turinčias realią ginkluotę (įskaitant branduolinę), kurios tuoj pat "nuramintų" bet kokius agresijos pasireiškimus.

Žygeivis
2009-04-05 20:36:09

Žiūrint strategiškai - į tolimą ateitį - turkų (ir vadinamųjų azerbaidžanų) atžvilgiu reikėtų pasielgti taip, kaip su vokiečiais po WW2 - grąžinti visus juos į jų protėvių istorinę tėvynę - Prieuralę.

O Anatolijoje reikia atkurti graikų valstybę bei sukurti normalią kurdų valstybę, kartu grąžinant armėnams jų žemes.

Tada baigtųsi ir dauguma dabartinių etninių-religinių problemų Europoje bei Kaukaze - ypač atsižvelgiant į vis augančią ir besiplečiančią islamo ekspansiją į Europą ir šio reiškinio keliamą neišvengiamo civilizacijų susidūrimo pavojų.

Prieš tai žinoma, būtina likviduoti Rusijos imperijos likučius. Nes kol ji egzistuoja, tol Turkija, turinti gana galingas karines pajėgas, bus naudinga NATO, ir NATO valstybės (bent jau dauguma) nesutiks ją likviduoti ir "išvalyti".

Žygeivis - Net
2009-04-06 13:24:25
_____________________________________________________
Net to Žygeivis
2009-04-06 00:27:06

Šiaip jau tiurkų protėvynė ne Prieuralėje (tai ugrofinų protėvynė), o Sajanuose ir Vakarų Mongolijoje.

O Anatolijoje pirmieji gyventojai buvo anaiptol ne graikai ar armėnai, o hetitai, hatai, huritai, lidiečiai, likiečiai etc.

Beje, urartai, kuriuos savinasi armėnai, pagal kalbą buvo giminingi dabartiniams čečėnams ir ingušams, o ne armėnams.
______________________________________________________

Istoriją žinau neblogiau nei tu.

Taigi, gal paaiškinsi, ką bendro su visomis tavo išvardintomis senovės tautomis turi dabartiniai tiurkai - turkai ir vadinamieji azerbaidžaniečiai (kurie yra tie patys turkai)?

Nes hetitai, lidiečiai ir likiečiai (o taip pat luviai, kariečiai ir dar keletas tautelių) buvo indoeuropiečiai (Anatolų kalbų grupė).

Jau senovėje išnykę hatai, huritai, urartu - apskritai iš kitų kalbinių šeimų (kol kas tiksliai net ir neaišku, kam jie buvo giminingi). Čečėnų ir ingušų (vainachų) kalbos giminystė su urartais yra tik viena iš daugelio hipotezių.

Tačiau faktas tas, kad armėnų kalboje egzistuoja urartų kalbos substratas, o tai rodo, kad tolimi armėnų protėviai susimaišė su senovės urartais.

Tiurkų protėvynė apima labai plačius Sibiro ir Prieuralės (Pauralės) plotus - nes reikia žiūrėti ir konkretų laikotarpį. O dabartinių turkų (ir azerbaidžaniečių) protėviai - klajokliai atslinko į Užkaukazę ir Anatoliją iš Prieuralės (pietinės dalies). Ugrai gyveno šiauriau.

Bet kokiu atveju jokie tiurkai į Anatolijos ir Užkaukazės autochtonų "pretendentų eilę" nepatenka net iš tolo.

Net to Žygeivis
2009-04-07 01:10:05

Tavo išvardintos Anatolijos indoeuropietiškos tautos nėra armėnų protėviai. Taip, urartų substratas armėnuose akivaizdus, bet lygiai taip pat turkai ir azerbaidžaniečiai sugėrė į save prieš tai tose teritorijose gyvenusias tautas ir gentis.

Beje, daugumos turkų rasiniai bruožai - kur kas "europietiškesni", negu armėnų.

Huritų/urartų kalbų giminingumas vainachų kalboms - jau ne hipotezė.

O geriausiai būtų, jei armėnai ir toliau gyventų tarp musulmonų, suradę ten savo nišą (kaip ir buvo iki XIX amžiaus pabaigos) - nebūtų nei kraujo praliejimo, nei teritorinių problemų. Nustatyti "teisingas" sienas tame regione - praktiškai neįmanoma.

Rainys
2009-04-07 01:31:07

Azerbaidžaniečiai nėra turkai, nors ir artimi jiems.

Skirtingi etniniai komponentai, įėję į šių tautų sudėtį, skirtingas jų susidarymo ir vystymosi istorinis kontekstas. Be to, turkai yra sunitai, o azerbaidžaniečiai - šiitai (persų įtaka).

O svarbiausia, kaip teisingai teigia Mamba - jų skirtinga tautinė savimonė.

Kad armėnai vadina azerbaidžaniečius "turkais" - tai jau armėnų problema.

Žygeivis
2009-04-08 00:24:47

Turkai ir yra turkai - sunitai jie ar šiitai, ar dar kokie nors (kad ir budistai).

Kaip ir arabai yra arabai - sunitai, šiitai, druzai, krikščionys, ... O tai, kad jie tarpusavyje nesutaria ar net pjaunasi, tik parodo jų realų civilizacinį lygį bei mentalitetą.

Lygiai taip pat, kaip ir slavai kroatai pjaunasi su slavais serbais ir slavais bosniais - nors visi kalba ta pačia kalba ir kilę iš tų pačių protėvių.

Vienos tautos, kalbančios ta pačia savo protėvių kalba, skirstymasis į kelias tautas pagal religinius principus, 21 amžiuje yra absoliutus anachronizmas ir feodalizmo atgyvena, ir parodo tautos nesubrendimą.

Deja, ir Lietuvoje vis dar atsiranda "gudročių", kurie bando suskaldyti Lietuvių Tautą - ar pagal religinį principą, ar pagal teritorinį-tarminį ...

---------------------------------------------------------------------------------------

Kalbant apie Europos ateitį, tai geopolitiniu požiūriu būtų tikslinga atlikti ir visos Europos, ir atskirai Anatolijos bei Užkaukazės "rekonkistą" - lygiai taip pat, kaip tai buvo padaryta Ispanijoje, išvejant atgal į Afriką arabus-maurus.

Nes to laiku nepadarius, Europos ir europiečių likimas bus liūdnas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Vas 2010 19:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Chodžaly tragedija - viena iš nutylėtų istorijos detalių

2010.02.13 14:18

http://www.balsas.lt/naujiena/374918/ch ... os-detaliu

Komentarai balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/374918/ ... os-detaliu

Žygeivis
2010-02-13 19:08:50

Tiurkai ir armėnai skerdžia vieni kitus nuo tada, kai klajoklių tiurkų gentys įsiveržė į Užkaukazę ir užgrobė vietinių sėslių tautų žemes.

Nepaneigiamas faktas tas, kad tiurkai yra ateiviai ir Užkaukazėje, ir Anatolijoje (Mažojoje Azijoje), užgrobę vietinių autochtoninių tautų, tame tarpe ir armėnų, senąsias žemes - kaip šiek tiek anksčiau padarė ir slavai baltų bei ilyrų žemėse.

Žygeivis
2010-02-14 23:06:03

----------------------------------------------
Skraidūnas Žygeiviui
2010-02-14 01:49:14
Dažniausiai rašai "į temą", bet su tuo tautiškumu užsiciklinti nereikėtų. Nėra pasaulyje nei vienos tautos, kurios etninės žemės istorijos bėgyje nesikeistų. Visi kažkada kažką puolė, ir patys buvo puolami. Lietuva - ne išimtis, taip kad gal nereikia legendų apie jotvingių pilį Varšuvą.
----------------------------------------------

Varšuvos vietoje stovėjo baltų genties (greičiausiai jotvingių) pilis - tai ne tik kalbinis, bet ir archeologinis faktas.

Lygiai taip pat archeologinis faktas, paremtas ir daugybe išlikusių baltiškų vietovardžių, yra tai, kad Maskva - Mazgava buvo galindų pilis (net Kremliaus teritorijoje neseniai atliekant archeologinius kasinėjimus rado galindų pilies liekanas - kaip rodo radiniai, šią pilį tik 11 amžiuje užgrobė slavai, padedami to meto vietinės finų genties). O tokių galindų gyvenviečių dabartinėje Maskvos teritorijoje jau rasta virš 70. Visos jos sudegintos 11 amžiuje.

Tvanksta, tai yra dabartinis Karaliaučius - Kenigsbergas - Kaliningradas, buvo baltų prūsų genties pilis (tikrąjį vardą - Tvanksta - žinome iš pačių kryžiuočių kronikų).

Visos šios (ir daugybė kitų) baltų gentys yra mūsų - dabartinių lietuvių - tiesioginiai kalbiniai, kultūriniai ir genetiniai protėviai. Tik mes ir latviai likome vieninteliais visų buvusių daugybės baltų genčių palikimo paveldėtojais ir tradicijų bei kalbų palikuonys.

--------------------------------------------
Skraidūnas Žygeiviui
2010-02-14 01:49:14
Turime mes ir taip tikrų priešų - pats gerai žinai kurioje pusėje.
-------------------------------------------

Priešus mes tebeturime tuos pačius kaip ir prieš pusantro tūkstančio metų - tik jie dabar jau apsupo mus beveik iš visų pusių ir užvaldė 90 procentų mūsų protėvių gyventų žemių. Tai irgi faktas, kuri pamiršti gali tik tikri mankurtai.

Nes kaip teisingai parašė vienas mano oponentas:

----------------------------------
to Žygeivis
2010-02-14 10:29:35
Kokį tu čia šūdą mali apie teritorijų grobimus, jei patvirtinta, kad Lietuva susiformavo (šiaip netaip) tik XII a . - Lietuvos žemių konfederacija, tai ko tu čia visur kišus tuos savo baltus? Jei sugebėjo prapist teritorijas, tai kas kaltas? Istorija grindžiama jėga, o ne mistiniu "gerumu".
----------------------------------

Taip, ir tai įrodo, jog mes turime įgyti realią jėgą, nes kitaip mus galutinai sunaikins.

Ir jokia NATO mūsų neišgelbės. Nes jau dabar NATO narė Prancūzija parduoda karinį laivą mūsų aršiausiam priešui - Rusijos imperijai. NATO narė Italija tam pačiam priešui stato automobilių gamyklas, o NATO narė Vokietija apmoka dujotiekio statybą.

Ir ta pati NATO narė Lenkija, suės mus, kai tik pasitaikys tinkama proga - kaip suėdė trečdalį Lietuvos 1920 m. O kol kas daugina Lietuvos Valstybės teritorijoje "penktąją koloną".

Baltarusija, Lukašenkos "geležinės rankos" valdoma kol kas tik dairosi, bet taip amžinai nesitęs. Tai irgi reikia labai gerai suvokti.

Kaip labai teisingai sako rusų patarlė: "На бога надейся, но и сам не зевай".

Esu tvirtai įsitikinęs, kad ateityje pačiu geriausiu mūsų sąjungininku kovoje su visomis šiomis išorinėmis grėsmėmis taps kita slavų valstybė - Ukraina. Nes mūsų ir ukrainiečių geopolitiniai interesai bei potencialūs priešai beveik visiškai sutampa.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis

Parašytas: 07 Rgs 2012 19:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Apie žudiką tautinės neapykantos veidu

http://www.alfa.lt/straipsnis/15054962/ ... -06_07-00/

2012-09-06 07:00 Antanas Manstavičius | Alfa.lt

Sovietų Sąjungos žlugimą lydėję kruvini etniniai konfliktai iki šiol išlieka atvira žaizda, kuri kelia skausmą jaunų valstybių gyventojams bei neleidžia jiems išsivaduoti iš nežabotos neapykantos gniaužtų. Tą parodė naujausias diplomatinis skandalas dėl Azerbaidžano karininkui Ramiliui Safarovui gimtinėje suteiktos malonės.

Po to, kai ES narė Vengrija dėl neaiškių priežasčių (spėjama, jog siekdama finansinės Baku paramos) nusprendė perduoti nuteistą Armėnijos karininko žudiką Azerbaidžanui, šios šalies prezidentas kalinį oro uoste pasitiko kaip nacionalinį didvyrį, paleido į laisvę ir apdovanojo.

Malonė žudikui, kuris ne tik nė karto neišreiškė gailesčio dėl įvykdyto nusikaltimo, bet ir atvirai juos didžiavosi, sulaukė neigiamos daugelio valstybių, tarp jų ir JAV bei Rusijos, reakcijos. R. Safarovo įvykdyto nusikaltimo žiaurumas bei galimos Baku veiksmų pasekmės regioniniam saugumui nepaliko abejingų.

Vengrijos teismas yra nustatęs, kad R. Safarovas, tuo metu Azerbaidžano armijos leitenantas, 2004 metų vasarį Budapešte iš anksto įsigytu kirviu užkapojo miegantį Armėnijos karininką Gurgeną Margarianą, su kuriuo kartu dalyvavo mokymuose. Savo veiksmų žudikas nesugebėjo deramai paaiškinti, apsiribojęs abstrakčiais pareiškimais, jog seminare dalyvavę armėnų karininkai iš jo paslapčiomis šaipėsi, o gal netgi išniekino Azerbaidžano vėliavą (kas nebuvo įrodyta).

Dabar iki gyvos galvos turėjęs kalėti R. Safarovas ne tik išėjo į laisvę, bet ir tapo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoru. Šiuos Azerbaidžano vadovų veiksmus sunku pavadinti neapsižiūrėjimu. Autoritarinis šalies prezidentas Ilhamas Alijevas puikiai žino, ką daro, ir sąmoningai žadina nacionalistinius Azerbaidžano gyventojų jausmus.

Į laisvę paleistą R. Safarovą – aukšto stoto vyrą, iš kurio veido, kiek galima spręsti iš nuotraukų, beveik niekada nedingsta rami šypsena, Baku sveikino minios žmonių. Prie jo garbei sukurtos grupės socialiniame tinkle „Facebook“ yra prisijungę daugiau nei 40 tūkst. internautų – daugiausiai jaunų žmonių, kurie lyg ir turėtų būti atviresni pasauliui bei labiau linkę ieškoti kompromiso. Tačiau nėra – nuožmi tautinė neapykanta, panašu, yra persmelkusi visą Azerbaidžano visuomenę.

Kai taika reiškia karą

Giluminė to priežastis, kaip ir pats R. Safarovas 2006 metais aiškino Vengrijos teismui, - pralaimėtas žiaurus 1992-1994 metų karas dėl Kalnų Karabacho kontrolės.

Azerbaidžane iki šiol gyvena nuo 0,6 iki 1 mln. pabėgėlių, kurie negali grįžti į savo namus, ir yra priversti bejėgiškai stebėti, kaip viena po kitos žlunga nenuoširdžios diplomatinės iniciatyvos.

Azerbaidžanas iki šiol nėra pasirašęs taikos sutarties su Armėnija, ir to greičiausiai nepadarys, kol nesusigrąžins daugiau nei 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, kuriuos kontroliuoja nepripažintai armėnų Kalnų Karabacho respublikai bei tiesiogiai Jerevanui pavaldūs kariai.

Formaliai žiūrint, dvi šalys iki šiol kariauja. Būna ir aukų – vien per kelias šių metų birželio dienas pasienyje žuvo penki azerų bei trys armėnų kariai.

Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama, kad Baku ruošiasi naujam bandymui susigrąžinti Kalnų Karabacho kontrolę.

Kylančios pasaulinės energijos išteklių kainos gerokai padidino didelių gamtos turtų turinčios šalies galimybes įsigyti naujos modernios ginkluotės. Tarptautinės krizių grupės (ICG) teigimu, nuo 2003 metų Azerbaidžano išlaidos gynybai išaugo mažiausiai 20 kartų. Vien 2011-aisiais Baku gynybai išleido 3,3 mlrd. JAV dolerių, kai tuo tarpu Armėnijos gynybos biudžetas buvo gerokai kuklesnis – vos apie 400 mln. dolerių.

Iš tikrųjų armėnų gynyba kainuoja gerokai daugiau. Vieša paslaptis, kad tarpininke tarp konflikto šalių bandanti apsimesti Rusija dosniai remia Armėniją karine technika, tuo pačiu metu siekdama užsidirbti ir iš oficialių Azerbaidžano ginkluotės užsakymų.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad kraštutiniu atveju, jeigu Armėnijos valstybei iškiltų egzistencinis pavojus, Rusija galėtų nedelsdama įsikišti ir pasiųsti į mūšį savo karius – panašiai, kaip 2008 metais padarė, siekdama išsaugoti dar vieną „įšaldytą konfliktą“ Pietų Osetijoje. Armėnijos teritorijoje, Giumri karinėje bazėje, iki šiol yra įsikūrusios dvi rusų motorizuotųjų šaulių brigados.

Armėnija, remiama Rusijos, gali būti tikra, jog karinio konflikto atveju nepatirtų lemiamo pralaimėjimo. Tačiau to neužtenka, kad šalis būtų pastūmėta į puolamąjį karą prieš gausesnes Azerbaidžano pajėgas. Nuo ryžtingesnių veiksmų Jerevaną greičiausiai pasistengs atkalbėti ir svarbiausia jo sąjungininkė Rusija.

Pastarajai šaliai, kaip ir kituose posovietinėje erdvėje „įšaldytuose konfliktuose“, naudinga palaikyti nuolatinę įtampą. Tai leidžia Maskvai kontroliuoti į konfliktus įsipainiojusių šalių – ar tai būtų Armėnija ir Azerbaidžanas, ar Moldova ir nepripažintoji Padniestrė, ar netgi atvirai priešiška Gruzija – elgesį bei išlaikyti savo įtaką regionuose, kurie tradiciškai laikomi Rusijos „vidiniu kiemu“.

Kilęs didesnis karas Pietų Kaukaze gali turėti nenuspėjamų pasekmių. Jis laikinai padidintų Rusijos ginklų eksportą – juk abiems pusėms reikėtų kokiu nors būdu kompensuoti patirtus nuostolius – tačiau bet kokie kariniai veiksmai regione galėtų pakeisti jėgų pusiausvyrą ir sumažinti Maskvos įtaką. Būtent to ji negali sau leisti.

Lengva pergalė propagandiniame kare

Bet kokiu atveju, Armėnijos vadovai jau dabar gali būti tikri laimėję propagandinę kovą. Azerbaidžano veiksmų tiesiog neįmanoma pateisinti – bet koks bandymas tarptautiniu lygmeniu kalbėti apie „moralią žmogžudystę“ pasmerktas visuotinei pajuokai.

Maža to, Baku ateityje bus gerokai sunkiau save pristatyti kaip niekuo dėtą auką – skandalinga R. Safarovo bylos baigtis gali užgožti įprastinius argumentus apie Kalnų Karabache bei aplinkiniuose rajonuose armėnų pajėgų kadaise vykdytus etninius valymus.

I. Alijevas, skyręs šimtus milijonų eurų šių metų „Eurovizijos“ dainų konkursui Baku, kad iš gerosios pusės pristatyti Azerbaidžaną pasauliui, vienu mostu nubraukė kuklius pasiekimus ir priminė, jog etniniuose konfliktuose dažniausiai neįmanoma išskirti „gerosios“ ir „blogosios“ pusės – yra tik abipusės skriaudos ir kruopščiai iš kartos į kartą perduodama neapykanta.

Azerbaidžano pretenzijas artimiausiu metu nuolat temdys besišypsančio žudiko veidas. Tai yra nemenkas nuostolis šaliai, kuri norėtų išsivaduoti iš nemalonios Rusijos globos, tačiau vis dar neranda būdų, kaip tai padaryti.

Alfa.lt

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis

Parašytas: 10 Sau 2013 16:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Гай Борисов: Кто и за что убил Тургута Озала?

http://www.regnum.ru/news/polit/1611394.html
2013-01-09

Экс-президент Турции Тургут Озал.
Иллюстрация: agos.com.tr

История политики - это во многом история политических убийств. При этом одним из основных "инструментов" устранения врагов и конкурентов всегда было отравление.

Не следует думать, что данный способ характерен лишь для эпохи Борджиа, а в наше время является экзотикой. Напротив, современная история, в том числе история постсоветских стран, позволяет сделать вывод прямо противоположный. В первые годы нового века прогремела сенсация об отравлении президента Украины Виктора Ющенко, серьезные подозрения аналогичного характера породили загадочные смерти премьер-министра Грузии Зураба Жвания и первого постсоветского президента Азербайджана Абульфаза Эльчибея.

В 2012 году подозрения в смерти от отравления руководителя Палестинской автономии Ясира Арафата и экс-президента Турции Тургута Озала (1989-1993 гг.) стали поводом к эксгумации их останков. При этом в последнем случае подозрения были столь существенные, что решение о возобновлении следствия относительно причин загадочной кончины Озала было принято на уровне высшего политического руководства страны - лично президентом Абдуллой Гюлем.

2 октября была произведена эксгумация, а ровно через месяц в турецких СМИ появилась информация о том, что в результате лабораторных исследований медиками в останках был обнаружен сильнодействующий яд стрихнин. Правда, четкого и однозначного вывода о том, что именно отравление стрихнином (или иными ядами, о наличии которых также сообщали местные источники) стало причиной смерти, не последовало, и останки экс-президента были торжественно перезахоронены.

Надо сказать, что эта информация отнюдь не стала сенсацией первой величины. О том, что смерть 65-летнего Тургута Озала могла быть насильственной, стали говорить практически сразу же после его кончины 17 апреля 1993 года. Такие подозрения высказывались, в частности, супругой экс-президента Семрой Озал и его сыном Ахметом.

Причины возможного отравления назывались разные. Однако для того, чтобы понять, насколько обоснованы такие подозрения, надо напомнить о политических взглядах экс-президента.

Тургут Озал был автором внешнеполитической концепции неоосманизма, которую принято считать детищем идеологов правящей сегодня в Турции партии "Справедливости и развития" во главе с премьер-министром Реджепом Эрдоганом. На самом деле, именно Озал выдвинул эту концепцию, которая, по мнению некоторых местных аналитиков, должна была ознаменовать собой "похороны кемализма", то есть всего комплекса идеологических и политических взглядов и подходов, связанных с именем основателя Турецкой республики Мустафы Кемаля Ататюрка.

Концепция "неоосманизма", помимо прочего, предусматривает региональное лидерство Турции, а также её доминирование в обширном тюркском мире - от Алтая до Балкан. Это объясняет истинные причины странной, на первый взгляд, политики Озала, который в годы своего президентства целенаправленно пытался решить наболевший курдский вопрос и установить добрососедские отношения с новым соседом, возникшим после распада Советского Союза - Арменией, невзирая на многовековые глубокие армяно-турецкие разногласия.

Однако это - кажущееся противоречие.

Тургут Озал понимал, что пока между Турцией и остальным тюркским миром в лице Азербайджана и постсоветских стран Средней Азии существуют "курдская стена" (требующие самоопределения курды являются большинством в восточных регионах Турции, граничащих с Закавказьем) и "армянский клин", препятствующий соединению турецких и азербайджанских земель, ни о каком "Великом Туране" и региональном доминировании Турции речи быть не может.

Отметим в этой связи, что и вся политика нынешних "неоосманистов" в лице премьер-министра Эрдогана и главы МИД Ахмеда Давутоглу так или иначе направлена на изыскание возможностей обойти названные препятствия. Для этого широко используются транзитные возможности Грузии, в обход Армении ведется строительство железнодорожной магистрали Баку-Тбилиси-Ахалкалаки-Карс, а также предпринимаются некоторые (пока не слишком результативные) шаги для достижения взаимопонимания с 20-миллионным курдским меньшинством.

В 1996 году турецкие СМИ распространили видеозапись обращения лидера Курдской рабочей партии Абдуллы Оджалана (ныне отбывает пожизненное заключение), который, в частности, заявил, что Озала отравили сотрудники турецких спецслужб, поскольку экс-президент уже достиг с курдами предварительного соглашения о перемирии, за что и был убит. При этом, якобы, о достижении этой исторической договоренности должно было быть объявлено именно 17 апреля 1993 года - в день смерти Озала.

Военной верхушке, которая в указанный период обладала очень большой реальной властью в Турции, ибо, по действующей тогда Конституции армия была гарантом светского характера государства, крайне не нравились "заигрывания" Озала не только с курдами, но и с армянами. Вполне вероятно, что Озала, никогда не скрывавшего своих взглядов и планов, решили "нейтрализовать" еще до того, как он стал президентом.

Во всяком случае, в июле 1988 года во время съезда партии "Отечество" (предшественница нынешней партии "Справедливости и развития") на Озала было совершено покушение. Некий Картал Демиарг дважды выстрелил в политика, ранив его.

Как утверждает экс-глава президентской канцелярии Фейзи Ишбашаран, с момента покушения и до дня смерти Озал чуть ли не ежедневно получал угрозы в свой адрес. Любопытный нюанс - над решением курдского вопроса Озал работал вместе с одним из немногих своих сторонников в среде генералитета - командующим жандармерией Эшрефом Битлисом. Генерал Битлис погиб в авиакатастрофе за два месяца до смерти самого Озала...

Как бы то ни было, от своих планов Озал, став президентом, не отступился. Помимо переговоров с курдами, он начал переговоры и с политиками в Ереване.

Это вызвало неприкрытую ярость и обструкцию националистов, шовинистов и милитаристов всех мастей. Дело в том, что именно в годы президентства Озала началась и приобрела масштабный характер армяно-азербайджанская война в Карабахе. Некоторые горячие головы в Анкаре требовали силой оружия заставить армян отказаться от идеи самоопределения края. Присутствие в Армении российских военных и пограничников (которые находятся в республике и по сию пору) помешало реализации опасных намерений.

Мало того - несмотря на жесткую критику, Тургут Озал держал открытой армяно-турецкую границу, через которую в воюющую страну поступали значительные объемы зарубежной гуманитарной помощи. Отметим, что получать помощь по территории Грузии в те годы для Армении было затруднительно из-за крайне нестабильной ситуации и постоянных внутриполитических проблем в Тбилиси.

Тургут Озал, между тем, не только вел неафишируемые переговоры с Ереваном, но и, посещая Америку, регулярно встречался с представителями армянской диаспоры, предлагал, как утверждается, реализовать проект "Ван".

Согласно задумке, армяне, спасшиеся от геноцида 1915 года в Османской империи (многие из них были выходцами из города Ван), как и их потомки, получили бы возможность вернуться на историческую родину и создать там что-то вроде культурной автономии.

"Озал намерен отдать Ван армянам!" - заголовки такого рода не были редкостью в турецких газетах того времени. "Озалу удалось очень далеко продвинуть турецко-армянские отношения, намечался очевидный прогресс в решении армянского вопроса", - утверждал один из сотрудников экс-президента Сулейман Роман.

Параллельно Тургут Озал настойчиво продвигал свою идею объединения тюркских государств под эгидой Анкары.

Накануне своей смерти он совершил длительное турне по постсоветским среднеазиатским странам, с лидерами которых, как утверждала его супруга, достиг предварительных соглашений о провозглашении т.н. "Большой Турецкой (Тюркской) Республики".

Последним пунктом визита стал Баку. Вернувшись на родину с Апшерона, Озал совершенно неожиданно умер в своем офисе, хотя до этого никогда на здоровье не жаловался.

Заметим, что за несколько дней до этого, когда президент находился в зарубежной поездке, армянские силы взяли один из райцентров за пределами собственно Нагорного Карабаха - Кельбаджар. Турецкое правительство заявило, что закрывает границу с Арменией. Есть данные, что Озал был крайне недоволен этим решением и намеревался "разрулить" возникшую проблему после завершения визита.

Со временем в турецких СМИ появилась информация, будто смерть Озала связана с Азербайджаном.

В 1998 году к Семре Озал на машине с номером 34 TC 245 явился некий Шахрияр Пурновруз, но не застал ее дома. Тогда визитер попросил охрану передать ей записку со словами: "Тургут Озал был убит препаратом Glikonorinaid (возможно, один из препаратов группы гликозидов, передозировка которых ведет к остановке сердца. - ред.). Убийца находится в Азербайджане. Зовут его Хасан Алиоглу".

Загадочный визитер указал адрес отеля, в котором остановился. Супруга экс-президента отправила людей в названную гостиницу, чтобы они привели Шахрияра, но его там не было. Погранслужба на запрос ответила, что человек с таким именем в страну не въезжал. Машины с указанными номерами тоже не удалось найти.

Между тем, у телохранителя Семры Озала - Асима Эншенола, была найдена фотокопия паспорта Шахрияра Пурновруза. По словам охранника, он предоставил этот документ компетентным органам. Но кому именно из офицеров отдал фотокопию - не помнит.

Допустимо предположить, что смерть Тургута Озала была неизбежной - слишком много могущественных противников было у президента, который стремился реализовать кардинальные перемены во внутренней и внешней политике страны.

И не следует считать, что дело тут только в курдах и в армянах, с которыми пытался найти общий язык Озал.

В реальности идея "неоосманизма", усиления турецкого влияния на Ближнем Востоке и в Центральной Азии воспринимается элитами многих мусульманских и тюркских государств с большими и вполне обоснованными опасениями.

Что касается Азербайджана, то здесь всегда понимали, что прочность стратегического военно-политического союза между Баку и Анкарой зависит от нерешенности всего комплекса армяно-турецких взаимоотношений.

Неслучайно, азербайджанская сторона приложила огромные усилия, чтобы помешать Анкаре ратифицировать подписанные в 2009 году в Цюрихе армяно-турецкие протоколы о нормализации двусторонних отношений.

В 1993 году таких протоколов не существовало, но был президент Тургут Озал, который активно продвигал идею исторического примирения с армянами...

Гай Борисов, политический обозреватель ИА REGNUM

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Turkų ir azerbaidžaniečių santykiai su jų užgrobtomis tautomis

Parašytas: 12 Sau 2013 19:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Источник - Осмысление Первой мировой решит курдский вопрос
("Radikal", Турция)
Ezgi Başaran (Эзги Башаран)

Коментарии
http://inosmi.ru/world/20120926/199824179.html#comm

arsen_barsam:Турция в 21 веке уменьшится также, как в начале века...
26/09/2012, 10:15

Все верно, младотурки создали государство в государстве и зарезали полторамиллиона армян, полмиллиона греков, около 700 000 ассирийцев и алавитов, ровно столько же было выслано, и не меньше было насильно отуречено.

Сделали они это в том числе с помощью курдов, обещая им земли армян и айсоров. Потом, как и полагается преступникам, турки кинули курдов и решили их тоже отуречить или прогеноцидить или выслать.

Но курды - это много, это 40 миллионов, их так просто не прогеноцидишь.

И вот же, Турция будет втянута в войну, а потом, как и полагается, будет еще раз поделена.

Вообще-то, Турция будет превращена в осколок империи, в подобие Австрии, с курортами и дорогами. И это в лучшем случае...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Turkija ir Armėnija. Turkų ir armėnų santykiai. ES požiūris į Turkiją.

Parašytas: 30 Lap 2015 21:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Путин может лишить Турцию 30% ее территорий

http://www.liveinternet.ru/users/vablon/post378193756/

Анатолий Тарасов
Понедельник, 30 Ноября 2015 г. 12:59

Турция сжимает кольцо вокруг Сирии, и поручившись поддержкой США, осмеливается совершать нападки в сторону РФ.

По непроверенным данным, к которым следует относиться с осторожностью, анонимные источники сообщают — «Россия собирается расторгнуть Карсский и Московский Договор, в результате чего Турция может потерять до 30% своих территорий».

Московский договор (1921) — российско-турецкий договор о «дружбе и братстве», подписанный 16 марта 1921 г. в Москве между правительством Великого национального собрания Турции и правительством РСФСР.

В соответствии с договором армянские города Карс и Ардаган отошли Турции. Гора Арарат также оказалась на территории Турции.

Согласно Договору, Россия его продлевает каждые 25 лет, и сейчас как раз подходит срок очередного подписания Договора, чего Россия может не делать на законных основаниях. В этом случае Турция будет вынуждена вернуть огромные территории.

Стоит напомнить, что эти земли в составе Турции до сих пор безлюдные, после геноцида армян 1853 -1923 гг., так как Турция всегда рассматривала возможность возврата оккупированных в начале века территорий, и потому туда не привлекались инвестиции и отсутствует современная инфраструктура.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: