 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Dvidešimt Centrinės Azijos metų
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4746
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
2011 06 20
Centrinė Azija (CA) – vienas įdomiausių posovietinių regionų, tikra socialinių eksperimentų laboratorija, kur kiekvienas mėginys yra išskirtinis. Vidinė jo šalių politika yra mažai kam žinoma ir suprantama. Realiai po dvidešimties nepriklausomo gyvenimo (kai kada tiesiogine to žodžio prasme kankinimosi) metų jos vis dar yra tvirto tapatybinio ir institucinio valstybingumo, kurio istorinės tradicijos iki sovietmečio faktiškai niekada neturėjo, kūrimo proceso pradžioje.
Yra toks būdas pateikti naujienas: klausiama, nuo kokių žinių pradėti – geresnių ar blogesnių? Pradėkime nuo blogesnių.
Turkmėnistanas kaip CA valstybė yra unikalus atvejis pasaulio mastu. Unikalus jis yra tuo, kad ten po SSRS subyrėjimo susikūrė kraštutinai asmeninis S. Nijazovo režimas, kuris pranoko net Stalino pavyzdį ir prilygsta nebent Šiaurės Korėjai. Pavyzdžiui, šiandien kaip pažanga valstybėje vertinamas faktas, kad naujas jos vadovas G. Berdymuchamedovas leido abiturientams nelaikyti „Ruchnamos“ (knyga, kurią parašė buvęs prezidentas ir kuri turkmėnams buvo kaip Biblija ir viso gyvenimo vadovėlis) egzamino.
Didžiausia sėkmė yra ta, kad valdžios kaita šalyje įvyko taikiai (akivaizdus priešingas pavyzdys – Kirgizstanas). Jokios garantijos, kad viskas įvyks taip, nebuvo, tačiau iki pamatų „išvalyta“ ir įbauginta politinė sistema nepasipriešino. Taigi, pirminis naujos valdžios uždavinys yra kuo greičiau atsikratyti S. Nijazovo kulto, atverti šalį išoriniam pasauliui ir pradėti jos modernizaciją, kol milžiniškos dujų atsargos dar yra kam nors reikalingos (kito didelio pajamų šaltinio Turkmėnistanas neturi). Ar tam užteks G. Berdymuchamedovo, kuris, kaip ir jo pirmtakas, greičiausiai sėdės soste iki mirties, gyvenimo? Galbūt. Viskas priklausys nuo jo ryžto liberalizuoti šalies politinę ir ekonominę sistemą.
Nepriklausomo Tadžikistano istorija prasidėjo nuo pilietinio karo. Kad valstybė ligi šiol jaučia jo pasekmes, rodo vien tai, kad tik neseniai šalies ekonominės raidos ministras pranešė, jog žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos (mažiau negu už 2,5 dolerio per dieną), skaičius šalyje sudaro 45 procentus (2003 m., pasak jo, tas rodiklis siekė 72 procentus). Oficialiąja Tadžikistano statistika tikėti sunku. Esmė yra ta, kad darbo (pramoninės gamybos pajėgumų) šalyje praktiškai nėra.
Todėl pusė iš 7,5 mln. valstybės gyventojų važiuoja dirbti į užsienį – pirmiausia į Rusiją. Vien praėjusiais metais jie pervedė savo giminaičiams 2,29 mlrd. dolerių, tai Tadžikistanui yra milžiniški pinigai (vidutinis atlyginimas – 96 doleriai per mėnesį). Padėtį dar labiau sunkina Afganistano artumas. Tai ir islamiško ekstremizmo, ir narkotikų šaltinis.
Todėl Tadžikistane nuolat vyksta karinės operacijos prieš radikalus (arba režimo priešininkus, kuriems priklijuojama ši etiketė), sprogdinami valstybiniai pastatai, žudomi valstybės pareigūnai. Realiai Tadžikistanas yra beveik tokia pat narkotikų valstybė kaip ir kaimyninė šalis. O šalies valdžia yra autoritarinio pobūdžio, gyvenanti iš tų pačių narkotikų prekybos ir ignoruojanti istoriškai susiformavusių regioninių klanų interesus.
Todėl ji nekontroliuoja regionų ir laikosi iš esmės tik ant Rusijos kariškių, dislokuotų Tadžikistane, durtuvų (detaliau apie užsienio interesų sankirtą Centrinėje Azijoje: „Centrinė Azija – kryžkelėje tarp Rusijos, Kinijos ir Vakarų“ http://www.geopolitika.lt/?artc=3503 ).
Kitaip tariant, tik Rusijos karinė bazė sulaiko itin militarizuotą ir labai vargingą šalį nuo dar vieno sprogimo. Kartą teko išgirsti mintį, kad Afganistanas – tai XVI a., o Tadžikistanas – XVIII–XIX a. Kiek laiko turi praeiti, kad situacija iš esmės pasikeistų, neaišku. Greičiausiai vidutiniu laikotarpiu perlaužti jos Tadžikistanui nepavyks. Per kitus 20 metų – galbūt.
Kita bloga naujiena yra Kirgizstanas. Po nepriklausomybės atgavimo šalis jau spėjo patirti dvi revoliucijas ir atsidurti prie masinio etninio konflikto slenksčio. Šito tragiško politinio cirko priežastis yra akivaizdi – trumparegiškas valstybės politinio elito mąstymas, kurio esmė yra baimė ir godumas.
Kitaip tariant, tie, kas ateina į valdžią Kirgizstane, labiausiai bijo ją prarasti ir siekia maksimaliai pasipelnyti per tą laiką, kol ji yra jų rankose. Supratimo, kad įvairių interesų grupių konsensusas vietoj visų kovos prieš visus ir bent jau minimali socialinė ekonominė atsakomybė sustiprintų piliečių pasitikėjimą savo lyderiais, nėra.
Kai šalyje įvyko konstitucinė reforma ir nuo prezidentinės valdymo formos buvo pereita prie pusiau prezidentinės/parlamentinės (tiksliai pasakyti sunku), daug kas užsienyje gyrė Kirgizstaną už demokratinį ryžtą. Tačiau iš tikrųjų parlamentarizmas tėra šalies politikams palankesnė dirvą gaudyti žuvį drumstame vandenyje.
Kitaip tariant, nereikia jiems jokios demokratijos, tik patogesnių sąlygų savo interesams užtikrinti, nes parlamentarizmas, skirtingai negu autoritarinis prezidentizmas, leidžia lengviau prieiti prie valdžios laimikio. Žiūrint į ateitį, prognozuoti Kirgizstano likimą sunku – visi ten gyvena šia diena. Galbūt nuo permanentinio chaoso šalį galėtų išgelbėti artimesni sąjunginiai ryšiai su etniškai artimu Kazachstanu ir Rusija (Muitų sąjunga).
Vienas įspūdingiausių Kirgizstano „nuopelnų“ (o gal ir be kabučių) yra tas, kad savo revoliucijomis jis sužlugdė valdžios kultą Centrinėje Azijoje. Ligi tol, kad ir koks blogas režimas būtų, niekas nedrįso jam pasipriešinti, nes tai valdžia: jos galima nemėgti, bet nuversti nevalia. Ir štai kirgizai pažeidė žaidimo taisykles. Labiausiai išsigando Uzbekistano prezidentas I. Karimovas, jam savo valdžios autoritetą Andižane teko atkurti kulkomis. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės piliečiai yra patenkinti jo valdymu.
Jie kol kas susitaikė su realijomis, bet kas įvyks, kai I. Karimovui teks pasitraukti (o tas momentas nenumaldomai artėja), neaišku. Galbūt pasikartos taikus Turkmėnistano scenarijus. Tačiau gali kilti ir suirutė, nes prispausti konkuruojantys klanai tik ir laukia savo valandos (detaliau žr.: „Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant...“ http://www.geopolitika.lt/?artc=4494).
O Uzbekistanas tai ne Tadžikistanas ar Kirgizstanas – tai apie 30 mln. gyventojų. Kitaip tariant, jei jis užsidegs, tikėtina, sprogs visas regionas.
Teoriškai Uzbekistanas greta Kazachstano yra potencialus CA lyderis, bet jis pateko į vieno asmens sukurtos sistemos spąstus. Proveržiui reikia jos sulaužymo, o tai savo ruožtu kelia gilios nacionalinės krizės grėsmę. Jau greitai viskas vienaip ar kitaip turėtų išsispręsti ir tai artimiausioje ateityje yra didžiausias iššūkis visai Centrinei Azijai, ir ne tik jai.
Tikėtina, kad Rusija užkirs kelią Uzbekistano destabilizacijai iš išorės, o naujo vadovo atėjimas taps šaliai (panašiai kaip Turkmėnistanui) gaivaus oro gurkšniu. Tačiau staigių permainų laukti neverta, nes joks vadovas nenorės savo rankomis pjauti šakos, ant kurios atsisės.
Vienintelis Kazachstanas Centrinėje Azijoje yra šviesos spindulys tamsos karalystėje. Jis sugebėjo sukurti tokį politinį valdymo modelį, kuris galėtų tapti pavyzdžiu visam CA regionui. Svarbiausi jo pranašumai yra keli.
Pirmiausia, Kazachstanas – tai ne vieno asmens politinis režimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo stabilumo (didžiausia vertybė Centrinėje Azijoje) pamatas yra ne represinė prezidentinė jėga, o elito konsensusas, kurį N. Nazarbajevas tik palaiko. Šis konsensusas ir garantuoja šaliai sėkmingą socialinę ekonominę raidą (neatsitiktinai Kazachstanas dinamiškai ir be didesnių nuostolių įveikė pasaulinės ekonominės krizės padarinius, pasiekdamas 2010 m. 7 proc. BVP augimą, palyginti su 1,2 proc. 2009 m.).
Žinoma, valstybė turi dideles gamtos išteklių atsargas. Tačiau, kaip rodo praktika, jas dar reikia sugebėti paversti veiksmingu šalies pažangos instrumentu. N. Nazarbajevas šiuo atveju iš karto suprato, kad politinė sistema turi būti pagrįsta elito sutarimu, ir todėl Kazachstanui negresia „rūmų perversmas“.
Be to (ir tai yra antras svarbiausias momentas), N. Nazarbajevas turi realų tautos palaikymą, pradedant nuo intelektualų ir baigiant eiliniais šalies gyventojais. Kitaip tariant, kazachai sąmoningai balsuoja už dabartinį prezidentą, nes tiesiogiai jaučia valstybės raidos rezultatus ir valdžios socialinę atsakomybę.
Žinoma, problemų Kazachstane netrūksta ir sąlygiškai autoritarinis režimo pobūdis ten išlieka. Tačiau jį vienareikšmiškai atsveria jau matomi valstybės laimėjimai. Dar daugiau, žiūrint į Kazachstaną susidaro gana tvirtas jausmas, kad ateityje situacija jame tik gerės ir naujas vadovas sėkmingai tęs pirmtako pradėtus darbus.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad diduma CA valstybių, išskyrus Kazachstaną, vis dar nesugebėjo atsistoti ant pažangios raidos bėgių ir vidutinėje perspektyvoje vargu ar kažkas jose pasikeis. Tai pirmiausia nulemta jų elito nesugebėjimo pereiti prie gyvenimo, grindžiamo ne trumpalaike nauda, o konsensusu.
Kitu proveržio garantu galėtų tapti strateginis politinis ir ekonominis suartėjimas su Rusija (kaip tai daro Kazachstanas), nes šiandieninis Uzbekistano ar Kirgizstano blaškymasis yra didžiąja dalimi konjunktūrinis ir prieštarauja giliai geopolitinei kontinentinių procesų logikai.
Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=4746&c=1
Žygeivis, 2011 06 20 14:38
Akivaizdu, kad Vakarai karą Afganistane jau prakišo.
O juk Afganistane šiuo metu yra keliolika tūkstančių savanorių iš Vidurinės Azijos, o pats Afganistanas yra daugiatautis darinys - pvz., jame gyvena ne vienas milijonas uzbekų ir tadžikų.
Tai reiškia, kad jau labai greitai dešimtys tūkstančių gerai apmokytų, drausmingų, puikiai ginkluotų ir turinčių milžinišką kovinę patirtį, mirties nebijančių islamo modžahedų plūstelės į Vidurinę Aziją.
Nesunku numatyti, kad Tadžikija, Kirgizija ir Uzbekija labai greit pereis į jų rankas.
Po to jie pasieks ir Kazachstaną, o per jį - musulmoniškus Rusijos imperijos regionus - Vakarų Sibirą ir Pavolgį.
Kinijai irgi neramu - musulmonų uigūrų partizanai ir dabar reguliariai puldinėja kinų okupacinius dalinius bei valdžios institucijas.
Žygeivis - Rimvydui, 2011 06 20 16:34
Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis... :)
Neteko girdėti tokią patarlę?
Skirtingai nei tu, aš buvau - ir ne kartą - ir Čečėnijoje, ir Ingušijoje, ir Abchazijoje, ir visose Vidurinės Azijos valstybėse, o kartą ir Irano sieną buvau perėjęs...
Taigi, turiu šiokį tokį supratimą apie Kirgiziją, Tadžikiją, Uzbekiją ir Turkmėniją bei ten gyvenančius žmones, tautas ir jų mentalitetą, tarpusavio santykius bei islamo įtaką... :)
Kas yra Afganistanas irgi turiu supratimą, todėl puikiai žinau, kur pasuks dalis modžahedų, susitvarkę su JAV ir kitomis pajėgomis.
Šį kartą Afganistane jau nebus Masudo, kuris sulaikytų vietinius tadžikus ar Dostumo, sugebėjusio suvaldyti vietinius uzbekus.
Suvienyta bendros islamo ideologijos dabartinė modžahedų karta lengvai nušluos azijatinius režimus. Tai aišku kiekvienam, žinančiam modžahedų ir vietinių azijatų valdžių galimybes.
Žinoma, didžioji modžahedų dalis eis į Pakistaną, bet nemažai pasuks ir į Vidurinę Aziją bei Kaukazą.
Beje, mobilūs modžahedų žvalgybiniai-diversiniai daliniai jau seniai veržiasi ir į Kirgiziją, ir į Tadžikiją, o Uzbekijoje taip pat veikia galingas islamistų pogrindis.
Kazachstane taip pat jau buvo įvykdyta arba bandoma įvykdyti įvairias diversijas prieš saugumo būstines ir atskirus saugumiečius.
Taigi, šiuo požiūriu ateities scenarijus pakankamai aiškus.
Daug įdomiau, kaip į tai reaguos Rusijos imperija ir Kinija?
Manau, kad aktyviai bandys stabdyti modžahedus - ir ne tik tiekdamos ginklus, šaudmenis ir instruktorius azijatiniams režimams. Kinija, matyt, įves ir savo armiją.
Kazachstane Rusija irgi turės mesti savo armiją, kad sustabdytų islamistus - tik kaip į tai sureaguos kazachai?
autorius, 2011 06 20 16:54
Butent todel Rusija ir sukure KSSO, ir krastutiniu atveju panaudos savo karines pajegas modzachedu gresmei atremti. Prisideti gali ir Kinija.
Bet kol kas aprasytas scenarijus per ankstyvas, kad galima butu vertinti ji kaip artima rytoju.
Žygeivis - autoriui, 2011 06 20 20:32
Žinoma, kad ne rytoj tai įvyks... :)
Bet kad įvyks ir jau gana greit, galima neabejoti. Viską lems tai, kaip greit JAV ir jos sąjungininkų karinės pajėgos paliks Afganistaną. O tai gali įvykti jau iki šių metų galo, jei nuostoliai ir toliau taip augs.
Be to ir Pakistane padėtis kaista vis labiau - ten bet kada gali įvykti islamo revoliucija, ko ypač bijo JAV kariniai analitikai (vis tik 200 atominių užtaisų - tai reali "atgrasanti" jėga).
P.S. Rusijos karinės pajėgos jau dabar nebesugeba susitvarkyti su modžahedais, kurie veržiasi į Tadžikiją ir Kirgiziją. "Kontraktnikų" armija jau nebesurenka - jų ir Kaukaze trūksta, o šauktiniai taps "mėsa", kurią patyrę ir puikiai ginkluoti modžahedai tiesiog mals šimtais...
Na o vietiniai musulmonai, net ir saugumo struktūrose, patys simpatizuoja modžahedams.
Trumpai tariant, Vidurinės Azijos islamizacija yra jau nulemtas dalykas. O iš čia tiesus kelias į musulmoniškus kraštus - Vakarų Sibirą ir Pavolgį.
SSKP Politbiuro senoliai, savo laiku nutarę įsiveržti į Afganistaną, iš tikrųjų padėjo tokią lėto veikimo miną, kuri susprogdins ir Vidurinę Aziją, ir nemažą dalį dabartinės Rusijos imperijos.
O ir kitoje pusėje - Pakistane bei Irane - turės labai rimtas pasekmes visam pasauliui.
Žygeivis - VVER ir autoriui, 2011 06 21 18:11
VVER Žygeiviui, 2011 06 21 13:01
Nemanau, kad viskas taip jau paprasta. Kai jau ISAF pajėgos išeis iš Afganistano, tai tadžikų ir uzbekų modžahedai kariaus ne tiek su vid. Azijos valstybėm, bet su Talibanu.
-----------------------------
Neatkreipi dėmesį į vieną esminę detalę - tai, kas vyko pasitraukus iš Afganistano sovietų armijai, dabar vargu ar pasikartos - per tuos metus išaugo nauja musulmonų jaunimo karta, kuri išauklėta bendro "islaminio solidarumo" dvasia (lygiai tas pats įvyko Čečėnijoje ir visame Kaukaze - pvz., Kadyrovui tarnauja "senieji modžahedai", o jaunimas masiškai remia Kaukazo imaratą).
Juk visus tuos metus buvo vedama labai intensyvi propaganda, kad būtina susivienyti visiems musulmonams ir kartu naikinti giaurus.
Žinoma, dalis tadžikų ir uzbekų bandys kovoti su afganų dominuojamu Talibanu, bet vargu ar jiems kas išeis - senieji žymūs vadai, tokie kaip tadžikų Šachas Masudas, jau seniai nužudyti ir užmiršti, o naujieji vadai jau yra Talibano rėmėjai.
-------------------------
autorius, 2011 06 21 11:52
Modzahedu kariavimo stilius yra gynybinis, ispuoliu is pasalu taktika. Cia gi mes klabam apie platu puolima.
-------------------------
Nemanau, kad bus vedamas atviras puolimas. Kaip ir dabartiniu metu bus tęsiami nedidelių diversinių grupių reidai. Tačiau jų reidų "gylis" ir intensyvumas išaugs dešimtis kartų.
Tačiau tai "pajudins" jaunimo mases visoje Vidurinėje Azijoje, kadangi daug kartų išsiplės propagandos lygis ir jos aprėpiami "arealai", o vietinės valdžios imsis žiaurių represijų - ten juk įprasta bausti kitų klanų atstovus, net jei ir nėra jokių įrodymų.
Nepamirškite, kad tradicinis islamas yra religija labai "kietai" orientuota į socialinę lygybę. O modžahedai išpažįsta pačias "pirmines" islamo nuostatas.
Tai juk ne tik religinis, bet ir socialinis judėjimas, be to jis nepripažįsta gimininių klanų ir "paveldimų kėdžių".
Juk Vid. Azijoje net ir išsilavinęs jaunimas negali užimti jokių rimtų postų, jei nepriklauso tam tikriems klanams ar giminėms.
Man, pvz., teko dar sovietmečiu svečiuotis pas vieno Uzbekijos rajono 1-ąjį kompartijos sekretorių. Jis man didžiuodamasis pasakojo savo giminės istoriją - jo tėvas irgi buvo 1-as sekretorius, kaip ir senelis, o štai prosenelis jau buvo vietinis bajus ar emyras (tikslaus jo titulo nebeprisimenu... :) ).
Aš tada nepatikėjau, bet vėliau sužinojau, kad Vid. Azijoje taip dažnai darė bolševikai, kada suvokė, jog kitaip jie nepajėgs susidoroti su basmačių judėjimu.
O dabartinis modžahedų judėjimas, kaip ir Talibanas, tampa tikru "socialiniu liftu" gabiems ir ryžtingiems jaunuoliams, tuo labiau studentams (nepamirškite, kad Talibaną sukūrė būtent aukštųjų mokyklų studentai, ir toli gražu ne tik religinių aukštųjų mokyklų).
Kaip tik todėl islamo revoliucija yra tokia patraukli milijonams vargšų, dažnai netgi badaujančių, musulmonų (ir ne tik jiems) - ir ypač jaunimui.
Todėl modžahedai jau dabar yra laikomi vargšų gynėjais, kovojančiais su valdžioje sėdinčiais turtuoliais.
Taip pat gana akivaizdu, kad auganti modžahedų įtaka ir nepasitenkinimas socialine neteisybe, gimininių klanų bei turtuolių valdžia, neilgai trukus peraugs į masines islamo revoliucijas - kaip jau buvo, pvz., Irane (kur irgi būtent studentai buvo revoliucijos "varomoji jėga").
Žygeivis - autoriui, 2011 06 21 18:31
autorius, 2011 06 21 11:52
....jeigu Rusija to nesugeb4tu, tada jau tikrai isikistu Kinija, nes ramiai to nestebetu savo pasoneje.
----------------------------------
Štai tai ir yra situacija, kuri galutinai destabilizuos visą regioną - tai juk reikštų, kad Kinija išdėstys savo armijas visa Rusijos imperijos "papilve". :)
Tiesa, kol kas nelabai aiški Mongolijos padėtis - juk Kinija laiko visą Mongoliją savo istorine dalimi, bet negali užimti, kadangi Mongolija turi kažkokias slaptas sutartis dėl savo gynybos ne tik su Rusija, bet ir su JAV. Deja, smulkiau nežinau...
P.S. Rusijos valdžia jau dabar klaikiai siunta (bet gana "tyliai"), kadangi Kinija ir jos kompanijos labai intensyviai skverbiasi į Kazachstaną...
O Kazachstano valdžia bando laviruoti tarp Rusijos ir Kinijos.
Andrius Žygeiviui, 2011 06 21 18:45
"O juk Afganistane šiuo metu yra keliolika tūkstančių savanorių iš Vidurinės Azijos, o pats Afganistanas yra daugiatautis darinys - pvz., jame gyvena ne vienas milijonas uzbekų ir tadžikų."
Taip, gyvena ir uzbekų ir tadžikų, tačiau kur gyvena? Ogi šiaurinėje Afganistano dalyje, kuri yra palyginti rami ir žymiai saugesnė, nei pietinės Afganistano provincijos, pvz.: Kandagaras ar Helmandas. Talibano įtaka tuose regionuose žymiai mažesnė.
"Tai reiškia, kad jau labai greitai dešimtys tūkstančių gerai apmokytų, drausmingų, puikiai ginkluotų ir turinčių milžinišką kovinę patirtį, mirties nebijančių islamo modžahedų plūstelės į Vidurinę Aziją."
Gal galėtum man paaiškinti, nes aš nesuprantu, kodėl Talibanas ir Al Kaida būdami savo galios viršūnėje, 1995-2001 metais neįsiveržė į Vidurinę Aziją? Kodėl jie tai turėtų daryti dabar?
Aš netgi drįsčiau teigti, kad kelerius ateinančius metus jie niekaip nesugebės įsitvirtinti Afganistane, jei ten esantis politinis rėžimas bus maitinamas Vakarų valstybių pinigais.
Kodėl amerikiečiai 2001 metais taip lengvai nuvertė Talibaną? Ogi todėl, kad jis neturėjo gyventojų palaikymo, nedaug kas nori gyventi pagal islamo fundamentalistų nustatytą tvarką.
O dabartinį Talibano sustiprėjimą siečiau su jo, kaip kovotojo su okupantais, įvaizdžio įsitvirtinimą. Kitaip tariant, manau, kad pačiam Talibanui gyvybiškai svarbu išlaikyti šalyje ISAF pajėgas, kadangi jų buvimas jam užtikrina paramą ir pasipildančias kovotojų gretas.
Netgi nemanau, kad talibano gretose kovojantys kovotojai save laiko "dievo kariais", greičiau jau kovotojais su okupantais.
O apie jų profesionalumą ir drausmę geriau jau patylėtum, kažkodėl jie bijo pasirodyti amerikiečiams akyse. Gerai ginkluoti? Kuo?
Ir baisiai abejoju, kad jie nebijo mirties, kažkodėl, kaip ir sakiau amerikiečiams tik bombas pakelėse palieka.
"Kazachstane Rusija irgi turės mesti savo armiją, kad sustabdytų islamistus - tik kaip į tai sureaguos kazachai?"
Man įdomiau, kaip į islamistų įsiveržimą reaguotų kazachai, kurių daugiau nei pusė yra netikintys. Įdomu ką jų kariuomenė veiktų. :)
"P.S. Rusijos karinės pajėgos jau dabar nebesugeba susitvarkyti su modžahedais, kurie veržiasi į Tadžikiją ir Kirgiziją. "Kontraktnikų" armija jau nebesurenka - jų ir Kaukaze trūksta, o šauktiniai taps "mėsa", kurią patyrę ir puikiai ginkluoti modžahedai tiesiog mals šimtais..."
Nejuokauk žygeivi, kokie įsiveržimai? Kokias karines pajėgas Rusija naudoja Kirgizijoj ar Tadžikijoj? Net KSSO kol kas dar niekur neįsikišo.
Žygeivi argi Kaukaze su teroristai kovoja reguliari kariuomenė? Ne - policija ir MVD? Ten kontraktininkai nekovoja. Beje tie patys šauktiniai 1979-1989 šimtais tuos pačius Afganus šimtais naikino. ;)
Tavo teorijos problema tame, kad niekas pasaulyje nenori Islamo fundamentalizmo plitimo, nei Rusija, nei Kinija, nei Indija ar tuo labiau JAV. Grupelė psichinių ligonių niekada neįveiks galingiausių valstybių pasaulyje.
Andrius, 2011 06 21 18:48
"O Kazachstano valdžia bando laviruoti tarp Rusijos ir Kinijos." - įstojimas į Muitų sąjungą ir KSSO, aiškiai liudija su kuo Kazachstanas sieja savo ateitį.
VVER Žygeiviui, 2011 06 21 19:18
Pervertini islaminį solidarumą. Ir kaip jaunimas (afganų) galėtų būti išauklėtas islaminio solidarumo dvasia, jeigu net ne viena, bet ištisos kartos ten nematė nieko tik karą ir tarpusavio pjautynes
nuo 1978-ųjų?
Būtent dėl to, o ne dėl socialinės nelygybės ir atsirado talibanas, kad užbaigtų tas nesąmones, ir atneštų visuomenei bent truputį stabilumo.
Bet tadžikai ir uzbekai jam žiauriai priešinosi, nes nenorėjo gyvent pagal šariato įstatymus. Ir priešintųsi, nesvarbu su Masudu, Dostumu, ar be jų. Tuo labiau Vid. Azijos šalys būtų suinteresuotos buferine zona nuo talibų ir paremtų, jei jau reikalai pakryptų nepalankia linkme.
O kas dėl Čečėnijos, tai kaip ten visi masiškai remia Kaukazo emyratą, puikiai pademonstravo Dagestano karas, kai patraukė Basajevas vaduot "brolių musulmonų". Taip tie broliai musulmonai jį "džiaugsmingai" sutiko, kad net skuost atgal gavo. :)
VVER Žygeiviui, 2011 06 21 19:40
Pažvelk į istoriją. Didžiosiomis valstybėmis tapo tik tos, kurios įvykdė valdžios centralizaciją. Ir kaip tu gali tikėtis, kad Afganistanas nukariaus visą Vidurinę Aziją, dar neišlipęs iš feodalinio susiskaldymo stadijos?
Mano nuomone toks variantas įmanomas tik tuo atveju, jei vyktų sukilimas pačios šalies viduje.
Įsivaizduok tokią situaciją, kad visa liaudis turėtų sukilti, nuversti savo vadukus ir visiškai nesavanaudiškai pakviesti afganų karo vadus juos valdyti :)
Negi manai, kad naujoji valdžia bus mažiau korumpuota, į postus nekels savųjų, negrobstys valstybės lėšų? Viskas liks taip pat. Taigi statistiniam piliečiui koks bus skirtumas, ar šalį valdys vienas senis (pvz. Nazarbajevas), ar kitas senis (Mula Omaras)?:) Galiu pasakyti, pirmuoju atveju jam bent jau nenukirs galvos už tai, jei klausosi muzikos :)
Žygeivis - "kritikams", 2011 06 21 19:48
Visa jūsų "kritika" paremta jau gerokai pasenusia informacija apie žmonių nuotaikas tiek Afganistane, tiek ir Vidurinėje Azijoje bei Kaukaze (pvz., Dagestane).
O juk jos keičiasi labai kardinaliai.
Daugybė įvairiausių požymių rodo, kad ten dabar žmonių masinė sąmonė jau visai kita, nei buvo prieš 20 ar 10 metų.
Per tuos metus islamistų vykdyta labai intensyvi propaganda (ir žodžiu, ir mečetėse, ir internetu, ir kitais būdais) savo darbą padarė.
Pvz., būtent tame pačiame Dagestane, kuris prieš eilę metų gana aršiai pasipriešino tuomet įsiveržusiems čečėnų daliniams, dabar veikia patys galingiausi ir aktyviausi Kaukazo imarato padaliniai.
O Vidurinė Azija šiuo metu jau apskritai yra "parako - netgi greičiau dinamito - statinė", kuri gali sprogti bet kurią dieną...
Žygeivis - VVER, 2011 06 21 20:08
VVER Žygeiviui, 2011 06 21 19:40
Pažvelk į istoriją. Didžiosiomis valstybėmis tapo tik tos, kurios įvykdė valdžios centralizaciją. Ir kaip tu gali tikėtis, kad Afganistanas nukariaus visą Vidurinę Aziją, dar neišlipęs iš feodalinio susiskaldymo stadijos?
-------------------------------
Matau, kad tu nelabai išmanai, kas tai yra Afganistanas, jei iš mano rašytų pranešimų supratai, jog "Centralizuotas Afganistanas, valdomas Talibano" įsiverš į Vidurinę Aziją ir ją "užkariaus". :)
Veršis ne "Afganistanas", o visų pirma tie keliolika tūkstančių modžahedų, kurie atvyko į Afganistaną kariauti "šventąjį karą". Ir atvyko būtent iš buvusios SSSR teritorijos (įvairių musulmoniškų regionų). Karui Afganistane pasibaigus dauguma jų grįš į savo tėvynes toliau tęsti savo džihadą.
Taip pat, be abejo, nemaži vietinių, Afganistane gyvenančių, etninių tadžikų ir uzbekų modžahedų daliniai puls į Vidurinę Aziją padėti savo tautiečiams, kovojantiems su Rusijos ir Kinijos (jei jį įves savo dalinius) pajėgomis (jie ir dabar tai daro - tik intensyvumas kol kas nėra ypač didelis) bei vietiniais "feodalais".
Juk valstybinės sienos Vid. Azijoje visiškai nesutampa su realiomis įvairių tautų gyvenamomis ribomis.
Tačiau be abejo galutinai viską nulemiantis veiksnys bus Vidurinės Azijos tautų masiniai maištai ir sukilimai prieš savo pačių korumpuotą ir apsivogusią valdžią.
Taip pat, žinoma, greičiausiai vyks ir nemaži etniniai konfliktai tarp įvairių tautinių grupių - visų pirma tarp kirgizų ir uzbekų, ir tarp tadžikų ir uzbekų.
Trumpai tariant - visoje Vidurinėje Azijoje užvirs tokia "košė", kuri ilgai virs, kol "nusistovės". :)
Vis tik galų gale valdžią vis tiek paims islamistai - kaip geriausiai organizuota ir bendrų religinių bei socialinių idėjų vienijama, gana vieninga, jėga.
Tam tikra prasme tai, kas dabar vyksta musulmonų pasaulyje (ir Afrikoje, ir Azijoje) galima prilyginti Europoje, JAV, Pietų ir Centrinėje Amerikoje vykusioms antifeodalinėms revoliucijoms ir po jų sekusiems Napoleono karams.
VVER, 2011 06 21 20:10
Andriui:
Talibai savo galios viršūnėje į vid. Aziją nesiveržė todėl, kad jiem trukdė Šiaurės aljansas. Pirmiausia reikia įveikt vidaus priešus, jei nori kovoti su išoriniais.
Ir dar Žygeiviui:
Nepamiršk dar to fakto, kad tie gerai ginkluoti modžahedai jau bandė užimt Vid. Aziją, kai buvo Tadžikistano pilietinis karas. Gavo į skudurus, ir baigėsi tas jų žygis.
Pilietinis karas Somalyje. Irgi gerai ginkluoti modžahedai gavo į skudurus nuo ETIOPIJOS armijos (o tu čia rašei, kad jie įveiks dar ir Rusijos armiją:))
Karas Kaukaze. Irgi gerai ginkluoti modžahedai vėl gauna į skudurus (aišku kartais nužudo kokį policininką, ar kelis slidininkus, bet aš to didele pergale nepavadinčiau, o jų teroro išpuoliai tik dar labiau nuteikia žmones prieš juos, ir ne tik rusus, bet ir kitus musulmonus).
Vienintelės vietos kur tie modžahedai kažką pasiekė, tai Afganistanas ir Somalis (nes etiopams buvo uždėtas spaudimas ir dar karo išlaidos vargino, o amerikiečiai irgi greit dėl karo išlaidų pasitrauks). Ten sąlygos palankios islamistų grupuotėms tarpti.
Bet aš labai abejoju, kad jiems pavyks ką nors padaryti Uzbekistane, Kazakstane, apie Rusiją aš išvis nekalbu. Kodėl? Todėl, kad norint užimt tokias valstybes, reikia mokėti truputį daugiau, negu tik alach akbar šaukti :)
VVER Žygeiviui, 2011 06 21 20:21
Nepyk, bet aš nesutinku su tavim. :)
Afganistane yra keturios pagrindinės tautos, ir jos tarpusavy yra beveik mirtini priešai. Jeigu jau jos vykdys džihadą pirma turi įsitvirtint Afganistane. Manau sutiksi, kad kare kuo mažiau frontų, tuo geriau:)
Kodėl įsitvirtint? Nes aš negaliu įsivaizduot kaip su mažom pajėgom, gali užimt milijoninę valstybę (kaip tu rašei). Moderniojoj istorijoj tik vieną kart taip yra nutikę, ir daugiau nepasikartos (manau). :)
Žygeivis - VVER, 2011 06 21 20:28
Pamiršti vieną esminį momentą: modžahedų "snaudžiantį" rezervą - daugiamilijonines musulmonų mases Vidurinėje Azijoje, Vakarų Sibire ir Pavolgyje.
Kai tik karas priartės link šių vietų, ten prasidės grandininė reakcija.
Nes taip visada būna tokiose situacijose (palyginimui, pvz., "komunistiniai" karai Indokinijoje po WW2).
O ir pačioje Rusijoje padėtis klaikiai nestabili - ir nacionaliniu požiūriu, ir ypač socialiniu, ir regionų santykiuose su "centru", ir ideologiniu (nėra visuomenėje jokios bendros ideologijos, kuri vienytų tokią daugiatautę, daugiareliginę, daugiakultūrinę, socialiai klaikiai išsibarsčiusią, imperiją)...
Žygeivis -VVER, 2011 06 22 17:40
VVER Žygeiviui, 2011 06 22 16:46
Nu ir kas, kad tauta padalinta per kelias valstybes, juk yra islamo solidarumas, ar ne? :) Tai reiškia neturėtų būti čia nacionalizmo. O jeigu jau yra, tai visos viltys apie globalų džihadą nueina niekais :)
------------------------------
Stebinate jūs mane - visą laiką bandote "supaprastinti" situaciją, kuri iš tikro yra tokia"sujaukta", kad netgi vietiniai ne visada susigaudo... :)
Tautinės problemos Vid. Azijoje egzistuoja nuo senovės ir reguliariai labai žiauriai "sprendžiamos" (pvz.,, prisimink paskutines skerdynes tarp kirgizų ir uzbekų).
Iš kitos pusės islamistai yra "juodai" priešiški bet kokiam nacionalizmui. Jų tikslas "Islamo kalifatas".
Tas pats vyksta dabar ir Kaukaze - absoliuti dauguma modžahedų jau palaiko Kaukazo imaratą, o mažuma - dar liko nacionalistais, tai yra palaiko atskirų Kaukazo tautų valstybingumą.
Beje, tai, kad islamistai "nuramina" tautinės nesantaikos sukeltas skerdynes, irgi daug ką patraukia į jų pusę.
Islamistų tikroji vidinė problema yra aršūs nesutarimai tarp sunitų ir šiitų, dažnai peraugantys į ginkluotus susirėmimus.
---------------------------------------------
... plius komunistai žadėjo geresnį gyvenimą paprastiems žmonėms. O dabartiniu atveju, negi galvoji, kad žmonės bus tokie kvaili ir tikės , kad islamistai jiems duos geresnį gyvenimą? Juk puikiai dabar mato, kad šie nesugeba nieko, tik kariauti.
----------------------------
Matau, kad tu visai nesigaudai realioje situacijoje - islamistai-modžahedai kaip tik yra labai tvirti socialinės lygybės šalininkai.
Socialinių problemų sprendimas yra vienas iš pagrindinių punktų jų programose visame pasaulyje. Ir kaip tik todėl jie masiškai yra palaikomi vargingųjų (kaip manai, kodėl HAMAS staiga tapo toks populiarus Palestinoje?).
Faktiškai tai yra ta pati komunistinė idėja, tik "apvilkta" į religinį rūbą.
Įdomiau tai, kad ši socialinės lygybės idėja ne kartą buvo įgyvendinta ir islamo praktikoje (skirtingai nei komunizmo idėjos).
Žygeivis - Andriui, 2011 06 23 16:06
"tačiau visas islamo pasaulis gyvena didžiausiame skurde ir didžiausioje socialinėje nelygybėje." - būtent, kad taip ir yra, o modžahedai (tiek sunitai, tiek ir šiitai) kaip tik ir teigia, kad būtina grįžti prie "grynojo islamo", tai yra jo ištakų, kuriose socialinės lygybės idėjos vaidino ypač svarbų vaidmenį.
Kaip tik todėl įvairių islamiškų valstybių valdžios labai aršiai kovoja su tais islamistais, kurie kelia tokias "komunistines" idėjas, o islamistus remia milijonai tų šalių vargšų.
Faktiškai, kaip jau rašiau, tai yra masinis religinis-socialinis judėjimas islamo pasaulyje, ir todėl jį sunaikinti jėga praktiškai neįmanoma. Ką mažai kas suvokia ir JAV, ir Europoje.
P.S. Bin Ladenas visą savo turtą skyrė "Al-Kaidos" veiklai, tai yra šventąjam karui (džihadui), o tai pagal islamą yra pats aukščiausias pasiaukojimas.
VVER Žygeiviui, 2011 06 24 01:09
Žygeivis
"Nejuokink žmonių savo svajonėmis - jau 20 metų bando likviduoti, o ginkluota kova vis plečiasi."
Taip, 20 metų kovoja su rusais, 10 iš jų - gauna į kaulus :) Juk vis tiek jiems beveik jokių vilčių laimėti, geriau jau nuleistų ginklus ir žemės ūkio imtųsi, ar dar ko. Savo pačių šaliai gerovę kurtų. Bet, atrodo, nėra tie babajai labai protingi:)
Žygeivis - VVER, 2011 06 25 18:29
Tu akivaizdžiai nesuvoki, kokių motyvų vedami žmonės kovoja už savo laisvę. :)
Tu juk suvoki tik pragmatinius interesus - "geriau gyventų".
Tačiau dėl tokių motyvų niekas nekariauja po 10 ar 20 metų (štai, pvz., Kadyrovas ir jo palaikytojai kaip tik tokie "pragmatikai" ir yra, todėl jie su Rusija karą nutraukė, bet tik tol, kol Rusija jiems moka milžinišką duoklę).
Tiek metų kovojama tik tada, kai yra tvirti idėjiniai motyvai.
O jei sukilėlių idėjiniai tautiniai motyvai susilieja su religiniais, tai tada jau jokia jėga nieko nepadarys - ir tik laiko klausimas, kada sukilėliai nugalės.
Nes vienintelis būdas, kuriuo įmanoma nugalėti tokius žmones, yra visiškas jų visos populiacijos sunaikinimas. O Rusijos imperija to padaryti negali - dėl įvairių vidinių ir tarptautinių priežasčių.
Lygiai su ta pačia problema susidūrė ir JAV (bei gausių jos sąjungininkų) milžiniška armija Irake ir Afganistane.
Ir nors JAV ir jos sąjungininkų armija žymiai geriau parengta, ginkluota bei aprūpinama, negu Rusijos, vis tiek nieko padaryti negali - modžahedai savo įtaką ir karines operacijas vis plečia... :)
O JAV ir sąjungininkams tai kainuoja milžiniškus pinigus bei tenka atsižvelgti į savo šalių visuomenių nuomones, kurios vis labiau priešinasi šiems idiotiškiems karams.
Lygiai tas pats vyksta ir Rusijos imperijoje - karas kasdien ryja milžiniškus resursus ir karui Kaukaze priešinasi vis platesni Rusijos imperijos visuomenės sluoksniai (patys įvairiausi ir dėl skirtingų priežasčių).
Taigi klausimas paprastas - kiek dar metų Rusijos imperija pajėgs eikvoti savo senkančius resursus (įskaitant ir žmogiškuosius), ir kiek dar laiko visuomenė pakęs tokį beviltišką karą?
Šaltinis - Teroristai Kabule atakavo žinomą tarptautinį viešbutį
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... d=47075485
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &s=1&com=1
Žygeivis,
2011 06 29 00:10
JAV įsiveržė į Afganistaną visai ne dėl kokios nors Al-Kaidos. Tai buvo tik "informacinė priedanga". :)
Strateginis tikslas buvo įkurti karines bazes, iš kurių būtų galima efektyviai kontroliuoti Centrinę Aziją bei Kinijos pietinę dalį.
Savo laiku, būtent to bijodami, SSKP Politbiuro senukai patys davė įsakymą įsiveržti į Afganistaną - taip siekė aplenkti JAV.
Istorija parodė, kad susimovė ir vieni, ir kiti - nors to krašto istoriją ir gyventojų mentalitetą išmanantiems žmonėms tai buvo akivaizdu dar gerokai prieš sovietų agresiją, o tuo labiau prieš JAV ir NATO įsiveržimą... :)
Žygeivis (papildymas), 2011 07 01 15:38
Akivaizdu, kad NATO ir Vakarai "juodai susimovė" - ir ne tik Afganistane, bet ir visame šiame Centrinės Azijos regione: Afganistane, Pakistane, Irake, Irane...
Fundamentalistinio islamo ideologija pagrįstą įvairių šio regiono tautų vis augantį ir stiprėjantį susivienijimą bendrai kovai už "tradicinį islamą" ir prieš kitas religijas (ne tik prieš įvairius krikščionis bei judaistus, bet ir prieš induistus, budistus bei sikhus) galima "neutralizuoti" tik vienu būdu - kita ideologija.
Tokia ideologija dabartiniu metu gali būti tik nacionalizmas - tai yra visų pirma teisė kiekvienai šio regiono tautai susikurti savo nuosavą valstybę kiekvienos tautos istorinėse etninėse žemėse.
Dabar egzistuojančių valstybių ribos niekur nėra atitinkančios etnines ribas. O daug regiono tautų apskritai neturi savo valstybių (pvz., kurdai, beludžiai, chazarai ir kt.).
Todėl reikia visame šiame regione pertvarkyti valstybių sienas ir sukurti kiekvienai atskirai šio regiono tautai jos nuosavą valstybę.
NATO ir JAV pajėgos, kol dar nėra išvestos iš šio regiono, kaip tik tuo ir turėtų labai rimtai ir aktyviai užsiimti - pasitelkdamos mokslininkus, gerai išmanančius šio krašto tautas, jų istoriją, tradicijas, religines sektas bei genčių gyvenamas teritorijas.
Jei to nebus padaryta, ilgalaikės geostrateginės pasekmės bus labai liūdnos - ir visų pirma Vakarams.
RationaliS, 2011 07 01 20:13
Iš kur žinai, Žygeivi, kad nacionalizmas yra vienintelė ideologija, galinti pakeisti religinį fundamentalizmą?
Aš sakyčiau, kad, pavyzdžiui, komunizmas taip pat galėtų pakeisti religinį fundamentalizmą.
Kodėl? Na, pirmiausia todėl, kad komunizmas sustabdytų Centrinės Azijos šalių išnaudojimą didelių valstybių interesų, nes komunizme valstybių net nebūtų...
Internacionalinės korporacijos taip pat būtų pažabotos...
Taip pat tiek komunizmas, tiek nacionalizmas (bent jau toks, kokį jį tu įsivaizduoji) yra utopinės ideologijos - teoriškai galbūt ir įmanomos, tačiau praktiškai sunkiai įsivaizduojamos.
Žygeivis - RationaliS-ui, 2011 07 02 15:18
Komunizmo ideologija žlugo kartu su sovietine sistema - ir būtent absoliutus ekonominis žlugimas visų be išimties "komunistinių" valstybių parodė šios ideologijos absoliutų praktinį negyvybingumą.
Dabar ją gali pakeisti tik labai kardinaliai modifikuota nauja "komunizmo ideologija", tačiau Vakarų pasaulyje tokios iki šiol niekas nesukūrė, nors bandymų buvo daugybė.
O musulmonų pasaulyje senąją komunizmo ideologiją kaip tik jau ir pakeitė "kovojančio ir tradicinio islamo" ideologija, kurioje labai aiškiai akcentuojama visų musulmonų lygybė (ir ne tik prieš dievą, kaip krikščionybėje) bei turtinės lygybės siekis - be to reikia pastebėti, kad tradicinio islamo religinėse dogmose labai aiškiai nurodyti ir "instrumentai", kaip tai pasiekti praktiškai, o religinių dogmų visada laikomasi žymiai tvirčiau nei kokių nors valdžios nurodymų.
Dabartiniai islamistai juk kaip tik ir kaltina musulmonų pasaulio turtuolių "valdantįjį elitą", kad jis pažeidžia šias senąsias islamo dogmas - savo turtais nesidalina su vargingais musulmonais.
Taigi, lieka tik viena ideologija - nacionalizmas, kuri pajėgi konkuruoti su "pasaulinio džihado" ir "pasaulinio kalifato" sukūrimo idėja, kadangi nacionalizmo ideologija nesikerta su tradicinio islamo esminėmis dogmomis bei realia praktika.
Nacionalizmo ideologija jau seniai įrodė savo gyvybingumą ir reguliariai tai patvirtina besikeičianti pasaulinė geopolitinė situacija - pastaruosius 100 metų vos ne kasmet vis auga naujų valstybių skaičius, o įvairios daugiatautės imperijos byra kaip kortų nameliai.
Pakanka palyginti padėtį, buvusią 1900 metais su dabartine padėtimi, jog labai aiškiai suprastum, kad nacionalizmo ideologija labai sėkmingai įgyvendinama praktikoje.
Priežastis akivaizdi - nacionalizmo ideologija atitinka visų pasaulio Tautų gyvybinius interesus bei "nesikerta" su tų tautų įvairiausiomis religijomis, mentalitetu, socialinio ir ekonominio išsivystymo lygiu bei kitais parametrais. :)
Žygeivis - RationaliS-ui (papildymas), 2011 07 02 15:34
RationaliS, 2011 07 01 20:13
Iš kur žinai, Žygeivi, kad nacionalizmas yra vienintelė ideologija, galinti pakeisti religinį fundamentalizmą? Aš sakyčiau, kad, pavyzdžiui, komunizmas taip pat galėtų pakeisti religinį fundamentalizmą.
Kodėl? Na, pirmiausia todėl, kad komunizmas sustabdytų Centrinės Azijos šalių išnaudojimą didelių valstybių interesų, nes komunizme valstybių net nebūtų... Internacionalinės korporacijos taip pat būtų pažabotos...
---------------------------------
Ypač man patiko tavo mintis, kad "komunizme valstybių net nebūtų"... :)
Sovietija 70 metų vos ne visame pasaulyje "statė komunizmą", bet valstybių taip ir nepanaikino. Atvirkščiai, jų skaičius išaugo kelis kart.
O tu nori, kad musulmonų tautos, kurių nemaža dalis vis dar gyvena viduramžių feodalizme (maždaug kaip Lietuva kokiame 16 amžiuje), staiga "peršoktų" į tavo įsivaizduojamą beklasę, betautę ir bevalstybinę visuomenę? :) :) :)
Ar tu esi buvęs bent jau vienoje musulmonų valstybėje - kad ir Centrinėje Azijoje ar Šiaurės Afrikoje?
Ar bendravai su vietiniais žmonėmis - aš net nekalbu apie kokius beraščius dekhanus (o jie sudaro iki 90 procentų tenykščių gyventojų), bet apie baigusius aukštąsias mokyklas - ar bent įsivaizduoji, ką jie tau atsakytų, išgirdę tavo "komunistines svajones"? :)
Manau, kad labai panašiai, kaip tu dabar, mąstė ir SSSR Politbiurio seneliai, kada sugalvojo įsiveržti į Afganistaną.
O po to lygiai tokią pat nesąmonę iškrėtė ir "tupogolovyje" amerikiečiai - juk daugelio jų supratimas apie aplinkinį pasaulį yra toks debiliškas, kad net sunku įsivaizduoti (žinoma, JAV yra daugybė puikių specialistų, bet į valdžią JAV pakliūna "standartinio mąstymo", "vidutiniai" amerikiečiai, o ne tikri užsienio reikalų žinovai). :) :)
Žygeivis, 2011 07 03 14:55
Esminė problema JAV ir NATO šiuo metu jau netgi ne Afganistanas, o būtent Pakistanas - vis daugėja požymių rodančių, kad Pakistano armijoje ir saugumo struktūrose kasdien stiprėja Talibaną ir islamistus palaikančiųjų pozicijos.
Paskutinės modžahedų ypatingai sėkmingos operacijos ir Afganistane, ir Pakistane tai labai vaizdžiai pademonstravo - be aktyvios ir plačios pagalbos "iš vidaus" šios operacijos niekaip negalėjo būti įgyvendintos.
JAV kariniai analitikai jau labai rimtai baiminasi, kad Pakistane modžahedai, padedami savo šalininkų spec. tarnybose ir armijoje, gali užgrobti branduolinį ginklą arba branduolinį kurą, kurį panaudotų "nešvarių bombų" gamybai. Afganistano tautų katilas: kas kursto neapykantos ugnį?
http://www.geopolitika.lt/?artc=4767
Živilė Marija Vaicekauskaitė
2011 07 01
Neseni įvykiai Pakistane, kai buvo nukautas labiausiai pasaulyje ieškomas teroristas Osama bin Ladenas, nejučia privertė prabilti apie karo Afganistane baigtį. Karo, kuris Vakarų visuomenių yra suprantamas kaip kova dėl jų suverenumo ir Vakarų civilizacijos saugumo. Prieš beveik dešimtmetį pasaulį sukrėtę teroro išpuoliai Afganistaną dar kartą pavertė mūšių ir kovos lauku. Šalis tapo ne tik civilizacijų susidūrimo vieta, bet ir savotišku Balkanų katilo analogu.
Žvelgiant į Afganistaną pro vakarietiškų pažiūrų prizmę dažnai yra matoma tik viena šio regiono pusė – terorizmo grėsmė, radikalusis Talibanas bei jo saitai su „Al Qaeda“ – ir manoma, kad vienintelis vaistas karščiuojančiam regionui yra Vakarų pasaulio eksportuojama demokratija. Tačiau beveik 10 metų vykstanti Vakarų aljanso misija ir bandymai atkurti taiką Afganistane atrodo tarsi nesibaigiantis Sizifo darbas. Demokratijos opijus ne tik kad nepadėjo išspręsti vietinių problemų, bet ir dar labiau supriešino islamistų grupuotes. Kyla klausimas: kas iš tikro kiršina Afganistano gyventojus ir tautas ir ar demokratija yra ta panacėja, kurios reikia šiam regionui?
Afganistanas – tai etniniu požiūriu marga šalis, kuri ilgą laiką buvo formuojama išorinių jėgų – Indijos (Pakistano), tuometinės Sovietų Sąjungos ir Britanijos imperijos, taip pat vietinių genčių konfliktų. Susiklostę kultūriniai ir etniniai skirtumai valstybę padalino į daugybę teritorijų, valdomų genčių ar grupuočių, kovojančių tarpusavyje dėl valdžios. Sovietų invazija ir dvidešimt metų trukęs komunistų okupacinis režimas dar labiau išryškino vietos tautų ir genčių nesutarimus, jie peraugo į tikrą tautų mūšį.
Afganistane galima išskirti keturias pagrindines dominuojančias etnines grupes – puštūnus (afganus), tadžikus, chazarus ir uzbekus – bei daugybę kitų tautelių, kurios turėjo nemažai įtakos šalies istorinei raidai.
Didžiausia ir seniausia etninė grupė regione – puštūnai, jos pamatu buvo sukurta pirmoji Afganistano valstybė. Kiekviena etninė bendruomenė pasižymi savitu tapatumu, istorija ir kultūros tradicijomis. Formuojantis Afganistano valstybei visos gentys turėjo apylyges galimybes dalyvauti valstybės valdyme, tačiau ilgainiui iškilo jėgos, kurios siekė dominuoti ir aiškiai pabrėžė savo tapatumą kaip vienintelį ir unikalų afganų tautai.
Afganistanas ilgą laiką buvo valdomas daugialypės gentinės struktūros. Skirtingų genčių vadai buvo autonomiški ir nevengdavo primesti savo valdžią kitoms etninėms regiono grupėms.
Įtampa tarp skirtingus tapatumus pabrėžiančių grupių ypač išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai susidarė keletas politinių grupuočių, siekiančių atstovauti marginaliems bendruomenių interesams.
Kaip atsakas į tokius politinius darinius formavosi nacionalizmo judėjimas, kuris faktiškai buvo valdančiosios grupuotės įrankis siekiant išsaugoti savo dominavimą.
1979 m. sovietams įsiveržus į Afganistaną prasidėjo rezistencijos laikotarpis: šalies teritorijoje gyvenančios gentys, pasitelkdamos į pagalbą kovotojus iš kaimyninių šalių, siekė nuversti okupacinį režimą.
Puštūnai – įtakingiausia Afganistano etninė grupė – komunistinio režimo metais prarado savo dominavimą. Žlugus komunistinei santvarkai, Afganistane iškilo Talibanas – radikalus musulmoniškas sunitų judėjimas, pasižymintis fundamentalistiniu islamizmu ir priešiškumu bet kokiai išorinei įtakai.
Talibanas lengvai įsigalėjo tarp puštūnų, siekiančių susigrąžinti dominuojantį vaidmenį šalyje, ir 1996 m. jau valdė didžiąją dalį Afganistano teritorijos.
Siekdamas atsverti jo įtaką susiformavo Šiaurės Aljansas, kurį sudarė tadžikai, chazarai, uzbekai ir dalis puštūnų.
Kolizija Afganistane atspindėjo dvi skirtingas konfliktines linijas: vieną – puštūnų, siekiančių atkurti savo dominavimą regione, kitą – chazarų, tadžikų ir uzbekų, reikalaujančių proporcingo atstovavimo vietos valdžios organuose.
Talibanui vykdant vis radikalesnę politiką, Šiaurės Aljansui atsirado galimybė pasisakyti už liberalesnes pažiūras ir taip pelnyti vietos gyventojų palankumą, tačiau Talibanas stengėsi užgniaužti net menkiausią progą iškilti kitokioms politinėms ar religinėms nuostatoms nei jo postuluojamos.
Talibanui Afganistane atėjus į valdžią 1994 m. išryškėjo radikali islamiško fundamentalizmo kryptis, nukreipta prieš Šiaurės Aljansą, Vakarų valstybes, nemusulmoniško tikėjimo atstovus. Griežta islamo kultūra ir religija buvo atsakas į 10 metų trukusią sovietų invaziją, kuri užaštrino afganistaniečių civilizacinio ir kultūrinio tapatumo jausmą.
Talibanas buvo aktyviausiai prieš komunistinę okupaciją kovojantis judėjimas, todėl 1988 m. pabaigoje pasitraukus okupacinei sovietų kariuomenei jis buvo laikomas svarbiausiu valstybės vienijimo ir atkūrimo veikėju.
Situacija pasikeitė po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių prieš Vakarų dominantę – Jungtines Amerikos Valstijas. Sovietų invazijos metais rėmusios Talibaną, JAV 2001 m. nuvertė jo režimą Afganistane ir ėmė remti nuosaikesnes afganų politines jėgas, kurios galbūt būtų palankios demokratizacijos procesui, o kartu ir Vakarų pasauliui.
Į klausimą, kas kursto Afganistano tautų katilą, atsakyti nėra lengva. Priežasčių, nulėmusių šio regiono radikalėjimą, reikia ieškoti ne žmogaus teisių pažeidimų ar demokratijos nebuvimo lygmenyje. Kolizija slypi istorinėje Afganistano tautų raidoje, suformavusioje skirtingą tos šalies tautų savimonę.
Gentinės visuomenės principas, kurį Vakarų valstybės bando pakeisti demokratiniais institutais, nėra paprastas formalumas – tai įsišaknijęs identiteto elementas. Talibano ir Šiaurės Aljanso jėgos atspindi dvi savotiškas civilizacinės raidos vizijas, brėžiančias skirtingus Afganistano valstybės kelius.
Vienas iš Tuniso islamo judėjimo lyderių Rachedas Gannouchis yra pasakęs, kad „vienintelis būdas žengti į modernumą – tai žengti savo taku, kurį mums nurodo mūsų religija, istorija ir civilizacija“1.
Tad ar Vakarų taikoma panacėja – demokratija – yra tinkamiausia priemonė suvienyti įvairialypę Afganistano tautų bendruomenę, vertėtų suabejoti.
Afganistanas mentaline prasme nėra moderni valstybė. Ilgą laiką dominuojančios gentys suformavo kitokią valstybės sampratą. Afganistanas geriausiu atveju tėra kelio į modernią valstybę pradžioje.
Problema, kuri skaldo ir taip įvairialypę valstybę ir kurią bando spręsti Vakarų valstybės, yra asimetrija tarp to, ką galime vadinti tautos sąmone ar savimone, kuri vis dar tebėra ikimoderni, ir moderniai valstybei būdingų institutų kūrimo. Tik sinergijos atsiradimas kultūrinėje, religinėje ir mentalinėje dimensijose galėtų bent iš dalies apraminti šią karščiuojančią Vidurio Rytų teritoriją.
1 Manuel Castells. The power of identity, The Information Age: Economy, Society, and Culture. Wiley-Blackwell, 2004. P. 30.
Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=4767&c=1
Žygeivis,
2011 06 29 00:10
JAV įsiveržė į Afganistaną visai ne dėl kokios nors Al-Kaidos. Tai buvo tik "informacinė priedanga". :)
Strateginis tikslas buvo įkurti karines bazes, iš kurių būtų galima efektyviai kontroliuoti Centrinę Aziją bei Kinijos pietinę dalį.
Savo laiku, būtent to bijodami, SSKP Politbiuro senukai patys davė įsakymą įsiveržti į Afganistaną - taip siekė aplenkti JAV.
Istorija parodė, kad susimovė ir vieni, ir kiti - nors to krašto istoriją ir gyventojų mentalitetą išmanantiems žmonėms tai buvo akivaizdu dar gerokai prieš sovietų agresiją, o tuo labiau prieš JAV ir NATO įsiveržimą... :)
Žygeivis (papildymas), 2011 07 01 15:38
Akivaizdu, kad NATO ir Vakarai "juodai susimovė" - ir ne tik Afganistane, bet ir visame šiame Centrinės Azijos regione: Afganistane, Pakistane, Irake, Irane...
Fundamentalistinio islamo ideologija pagrįstą įvairių šio regiono tautų vis augantį ir stiprėjantį susivienijimą bendrai kovai už "tradicinį islamą" ir prieš kitas religijas (ne tik prieš įvairius krikščionis bei judaistus, bet ir prieš induistus, budistus bei sikhus) galima "neutralizuoti" tik vienu būdu - kita ideologija.
Tokia ideologija dabartiniu metu gali būti tik nacionalizmas - tai yra visų pirma teisė kiekvienai šio regiono tautai susikurti savo nuosavą valstybę kiekvienos tautos istorinėse etninėse žemėse.
Dabar egzistuojančių valstybių ribos niekur nėra atitinkančios etnines ribas. O daug regiono tautų apskritai neturi savo valstybių (pvz., kurdai, beludžiai, chazarai ir kt.).
Todėl reikia visame šiame regione pertvarkyti valstybių sienas ir sukurti kiekvienai atskirai šio regiono tautai jos nuosavą valstybę.
NATO ir JAV pajėgos, kol dar nėra išvestos iš šio regiono, kaip tik tuo ir turėtų labai rimtai ir aktyviai užsiimti - pasitelkdamos mokslininkus, gerai išmanančius šio krašto tautas, jų istoriją, tradicijas, religines sektas bei genčių gyvenamas teritorijas.
Jei to nebus padaryta, ilgalaikės geostrateginės pasekmės bus labai liūdnos - ir visų pirma Vakarams.
Žygeivis - VVER, 2011 07 04 21:02
VVER Žygeiviui, 2011 07 04 18:36
3. Nesutinku. Talibanas gali pasirodyti stiprus, bet iš tikrųjų jame tėra keliasdešimt tūkstančių narių, ir tie yra nemažai priklausomi nuo aprūpinimo bazių Pakistano teritorijoje.
Tik gerai jiem, kad daug Pakistano pareigūnų yra tokie pro-talibanietiški. Priešingu atveju karti jų duonelė būtų šiam negailestingam pasauly :)
-------------------------------------
O kitaip ir negali būti - be jokios abejonės musulmonai sunitai afganai Pakistane visada palaikys tokius pat musulmonus sunitus afganus Afganistane. ... :)
Tiesą sakant, Talibano strateginis planas ir yra sujungti visas afganų žemes į bendrą islamo valstybę, vadovaujamą afganų.
Kaip jau rašiau, pasaulinio islamo kalifato įkūrimo įgyvendinimą gali sutrukdyti tik tautinių islamiškų valstybių (tame tarpe ir afganų) įkūrimo idėja.
Pakistane beludžiai jau seniai siekia nepriklausomybės.
Faktiškai Pakistaną ir Afganistaną vertėtų perdalinti į mažiausiai 8 tautines valstybes, tadžikų ir uzbekų gyvenamas žemes sujungiant su Tadžikija ir Uzbekija.
JAV, jei nori pasiekti nors šiokią tokią "pergalę", būtent tai ir turėtų daryti.Neramumai Kazachstane: kas kaltas?
http://www.geopolitika.lt/?artc=5092
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2011 12 21
Kazachstanas, didžiulė ir turtinga posovietinė valstybė, tarsi skirianti Europą ir Aziją, vėl šurmuliuoja. Tiesa, neramumų apimti tik kai kurie kalnakasybos ir naftos turtingi rajonai, esantys netoli Kaspijos jūros, šalies pietvakariuose. Įdomu tai, kad neramumai prasidėjo kaip tik tomis dienomis, kai Kazachstanas pažymėjo nepriklausomybės paskelbimo 20-metį.
Geopolitika neseniai rašė ( http://www.geopolitika.lt/?artc=2860) apie neapsakomus šalies turtus, augantį energetinį potencialą, apie stiprėjantį Lietuvos ir Kazachstano bendradarbiavimą, gerus ryšius tarp Vilniaus ir Astanos, kai mūsų šalis šiemet iš kazachų buvo perėmusi pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO).
Analitikus taip pat stebino paties 71 metų šalies lyderio Nursultano Nazarbajevo, kuris jau 20 metų nepalieka šio posto, sugebėjimas laviruoti sudėtingoje diplomatijos trasoje – tarp Rytų ir Vakarų, kai vieni jį vadina užkietėjusiu diktatoriumi, kiti – talentingu administratoriumi ir politiku. Tai nevienpusiška asmenybė, toli pralenkianti tiek A. Lukašenką čia, Lietuvos kaimynystėje, tiek kai kuriuos nesutaikomus režimų lyderius Vidurio Azijoje.
Kas inspiravo protestus?
Bet net ir spalvingiausioje gėrio ir grožio paletėje atsiranda tamsių potėpių. Taip atsitiko ir Kazachstane – ir ne pirmą kartą.
Žanaozenas (iki 1992 m. Novij Uzenas) – prieš kelis dešimtmečius atsiradęs naftininkų miestas, turintis apie 96 tūkstančius gyventojų, daugelis jų atvyksta gerai užsidirbti naftos perdirbimo įmonėse ir šachtose. Miestas išsiskiria dar ir tuo, kad čia yra keletas didžiulių kalėjimų, kuriuose kalinami viso Kazachstano nusikaltėliai, o pokario metais netoli gyvenvietės buvo laikomi tremtiniai iš visos SSRS. Visą šią informaciją buvo galima sužinoti oficialiame miesto portale Zhanauzen.kz, tačiau dabar jis uždarytas.
Taigi, neramumai Žanaozene prasidėjo gruodžio 15 dieną: nepriklausomybės dienos išvakarėse kalnakasių ir naftininkų apranga apsivilkusių kelių šimtų žmonių minia įsiveržė į centrinę miesto aikštę, sudegino šventinę eglę, čia pastatytas jurtas, autobusą. Buvo padegtas ir miesto administracijos pastatas bei naftos kompanijos „Ozenmunaigaz“ būstinė. Tuo metu miesto valdžia ir kompanijos vadovai, kaip rašo portalas Slon.ru, šventė nepriklausomybės šventę – kirto juoduosius ikrus, įvairius prašmatnius kazachų patiekalus, užsigėrė ypatingu kazachų konjaku...
Prieš riaušių dalyvius buvo mestos policijos pajėgos. Mieste netilo susišaudymas, nors oficialioji valdžia tvirtina, kad policija naudojo tik ašarines dujas. Iki antradienio susirėmimuose žuvo 15 žmonių, keli šimtai sužeista, daug protestuotojų suimta.
Neramumai persimetė ir į kitus miestus – už 150 km esantį Aktau naftos pramonės centrą. Čia sekmadienį maždaug 500 žmonių išėjo į gatves, reikalaudami nutraukti kruviną susidorojimą su streikuojančiais naftininkais. „Reuters“ korespondentas iš įvykių vietos pranešė, kad iš ryto į Aktau centrinę aikštę atėjo įpykę darbininkai, daugelis jų buvo apsirengę naftos bendrovių, Kazachstano žaliavų ekonomikos pagrindo, darbo drabužiais. Demonstrantai atėjo į miesto centrą trečią kartą per tris dienas ir stovėjo beveik veidas į veidą su juos glaudžiu ratu apsupusiais policijos specialiosios paskirties būrio darbuotojais. Policininkai čia buvo vežami be paliovos, ir jų buvo daugiau nei pačių protestuotojų.
Televizijos kanalas, kurį esą finansuoja politikas ir verslininkas Muchtaras Abliazovas ir kuris kaltinamas skleidžiąs „informacinį karą“, rodo neramumų Žanaozene įrašus, vaizdo siužetus, kuriuose matyti keliu važiuojanti šarvuotoji technika ir greitosios pagalbos automobiliai, taip pat ima interviu iš įvykių liudytojų Aktau, Žanaozene, Almatoje ir kituose miestuose.
Kanalas nuolat transliuoja lapkritį Maltoje įrašytą N. Nazarbajevo žento Rahato Alijevo, kuris tėvynėje yra už akių nuteistas 40 metų kalėti už mėginimą įvykdyti valstybės perversmą, interviu, kuriame jis atmeta kaltinimus ir po kraujo liejimo Žanaozene ragina N. Nazarbajevą gailėtis dėl to, kas įvyko, ir atsistatydinti, kad „nepakartotų diktatorių N. Ceausescu ir M. Gaddafio likimo“.
Šeštadienį, gruodžio 17 d., įvestą nepaprastąją padėtį N. Nazarbajevas pratęsė iki sausio 5-osios.
Paprasčiausias socialinis protrūkis
Kas dėl to kaltas? Kaip paprastai, kaltųjų paieška užtrunka, o ir versijos labai jau skiriasi. Valdžia mėgina apkaltinti N. Nazarbajevo kritikus užsienyje. Kazachstano saugumo tarnybos duomenimis, šalyje neva suaktyvėjo „Amerikos agentūra regione“, o prieš neramumus pastebėta JAV pasiuntinybės Astanoje delegacijos kontaktų su mitinguojančiais naftininkais. Esą užsienis naudojasi „ginkluotomis banditų formuotėmis, kurios, kaip Čečėnijos karo atveju, grobia miestus bei kontrolės postus, ir jos atėjo iš pietų“. Įtariama, kad maišto organizatoriai, išbandę savo metodus Libijoje, Egipte ir Sirijoje, prasiskverbė iš Turkijos ar Uzbekistano.
Kaip rašo portale Geopolitika.kz J. Krasijenka, neseniai į Uzbekistaną buvo atvykusi Hillary Clinton, kuri kritikavo neseniai sukurtą trijų šalių Eurazijos sąjungą, taip dar paskatindama informacinę ataką prieš vieną iš šios sąjungos iniciatorių Astaną.
Bet yra ir kita įvykių versija – ne iš sąmokslo teorijų srities.
Pasak opozicinio Socialistinio judėjimo lyderio Ainuro Kurmanovo, penktadienio mitingus organizavo šalies profsąjungos, prie kurių prisijungė žmogaus teisių gynėjai ir politiniai dabartinio režimo oponentai. Prie jų prisidėjo ir kažkieno inspiruoti smurtautojai, nors profsąjungos kėlė ekonominio socialinio pobūdžio reikalavimus.
Mat dar prieš metus svarbiausios Žanaozeno įmonės – bendros Kazachstano ir Kinijos kompanijos „Ozenmunaigaz“ darbininkai ėmė reikalauti padidinti atlyginimus, tačiau jos vadovybė, užuot nusileidusi šiems reikalavimams (o tam ir ji, ir valstybė lėšų turi), toliau klimpo į korupciją, išlaidavimą, tą patvirtino ir šių metų jubiliejinių iškilmių finansavimas. 2011 m. gegužę naftininkai paskelbė streiką. Streikininkai buvo paprasčiausiai atleidžiami: apie pusantro tūkstančio žmonių atsidūrė gatvėje, o vietoj jų buvo pasamdyti kiti – darbo jėgos, ypač imigrantų, stoka Kazachstanas nesiskundžia.
Tuomet streikininkai išėjo į gatves, centrinėje aikštėje kūreno laužus, reikalaudami grąžinti juos į darbą ir suteikti lėšų bent pragyvenimui. Tačiau niekas į jų reikalavimus nekreipė dėmesio, tik policija keliskart juos išvaikė. Keletas žmonių žuvo, bet kaltininkai taip ir liko neišaiškinti. Prie jų norėjo prisiplakti opozicionieriai iš Socialistinio judėjimo (dar kitaip vadinamo „Socialistinio pasipriešinimo“, deklaruojančio „revoliucinį kapitalizmo sunaikinimą“), bet mitingo dalyvių, daugiausia atvykėlių iš Uzbekistano, politika nedomino; jie tesiekė kąsnio duonos, socialinio teisingumo ir grąžinimo į darbą.
Septynis mėnesius naftininkai šiaip taip ištvėrė, o votis plyšo per nepriklausomybės jubiliejų, kai vieni puotavo miesto salėse ir restoranuose, o kiti kentė badą ir šaltį.
Sena protestų istorija
Kaip ir žadėjome, dar grįžkime į istoriją. Neramumai visko pertekusiame Kazachstane – ne naujiena. Šalis prisimena protestus, kilusius dar 1979 m. gegužės pabaigoje, kai SSKP CK politinis biuras išleido nutarimą suformuoti Kazachstane Vokiečių autonominę sritį (VAS) su centru Ereimentau mieste.
Tuomet respublikoje vokiečių dalis siekė 7 proc. visų gyventojų, šiaurinėse plėšinių žemėse – net 30 proc., o Celinograde kazachų skaičius sudarė vos 10 procentų. Tų metų birželio 16 d. Celinograde į gatves išėjo jaunimas ir inteligentai ir reikalavo nutraukti prievartinę kazachų asimiliaciją ir atvykėlių toleravimą.
Bet didžiausias sukilimas tuometinėje SSRS įvyko 1986 metų gruodį tomis pačiomis dienomis – 17–18-ąją. Neramumus sukėlė M. Gorbačiovo sprendimas atšaukti tuomet nacionaliniu Kazachstano didvyriu laikytą pirmąjį kompartijos sekretorių Dinmuchamedą Kunajevą ir jo vieton atsiųsti šalyje nedirbusį ir vietos tradicijų visiškai nežinantį partijos Uljanovsko srities vadovą Genadijų Kolbiną.
Pasipriešinimas šiam sprendimui virto rusų ir kazachų konfliktu. Mat etninius kazachus, ypač kaimo vietovėse, ėmė išstumti atvykę rusų tautybės asmenys, kazachams buvo sunkiau įstoti į aukštąsias mokyklas, dėl silpnų rusų kalbos žinių – įsidarbinti. Tad G. Kolbino paskyrimas buvo paskutinis žibalo lašas į nepasitenkinimo statinę.
Sutramdyti tūkstančių mitinguojančio jaunimo į Almatos ir Karagandos gatves buvo permestos vidaus kariuomenės dalys. Per susirėmimus buvo užmušta 174 žmonės, sulaikyta apie 8500, daugiau kaip 1700 sužeista. Šimtai studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų. Manoma, kad prie represijų nagus buvo prikišęs ir tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas N. Nazarbajevas. Pagal kitą versiją – tai jis organizavo sukilimą, kad sukompromituotų ir D. Kunajevą, ir G. Kolbiną ir 1990 m. būtų pats išrinktas šalies vadovu.
***
Apžvalgininkai kategoriškai netvirtina, kad į Kazachstaną ateina arabiškas pavasaris. Net ir tai, kad čia sukilo naftininkai – ši viena geriausiai mokamų darbininkų kategorijų, kol kas neleidžia jų prilyginti Maskvos Bolotnajos aikštėje mitingavusiai vidurinei klasei, kurią į kovą su Kremliumi veda gerai politiškai angažuota Rusijos opozicija. Bet nerimo N. Nazarbajevui yra. Sumaniai vairuodamas diplomatijos farvateriu – tarp Rusijos, Uzbekistano, Kinijos ir Vakarų – šis patyręs lyderis jau ne kartą buvo perspėtas, kad, toliau nepatenkintuosius gniaužiant plieniniame glėbyje, revoliucinis protrūkis gali jau neapsiriboti jurtų deginimu ir atlyginimų reikalavimu.
Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=5092&c=1
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Sau 2012 16:30. Iš viso redaguota 2 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
