Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Izraelis (Žydija) ir musulmonų šalys - arabų, tiurkų, iranėnų - Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje ir Centrinėje Azijoje

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

A. Ozas: Interviu su Izraelio generolu

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: A. Ozas: Interviu su Izraelio generolu

Parašytas: 02 Spa 2008 19:44

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A. Ozas: Interviu su Izraelio generolu

Šaltinis - A. Ozas: Interviu su Izraelio generolu
http://www.patriotai.lt/?q=node/303

http://www.patriotai.lt/iliustracijos/z ... aron_2.jpg

Izraelio rašytojas ir žurnalistas Amosas Ozas (Oz) 1982 m. išleistame savo esė rinkinyje paskelbė garsųjį interviu su anoniminiu Izraelio generolu, dėl kurio tapatybės vėliau kilo daug spėlionių. Ozas jį žymėjo raide „Z“ ir jis dažnai yra siejamas su Arieliu Šaronu, nors pats žurnalistas tokias sąsajas ir neigė. Lietuvių kalba šis interviu viešai publikuojamas pirmą sykį.

– Jūs galite mane vadinti kaip norite. Pabaisa arba žmogžudžiu. Tiktai turėkite omeny, kad aš nesu arabų nekentėjas. Atvirkščiai. Asmeniškai man žymiai maloniau turėti reikalų su jais, ypač su beduinais, nei su žydais. Tie arabai, kurių mes nesugebėjom sugadinti, – išdidi tauta, – jie nemąstantys, žiaurūs ir dosnūs. Tai žydus aš laikau nenormaliais. Kad ištiesinti juos, pirmiausia tenka juos smarkiai perlenkti į kitą pusę. Tokia tad trumpai manoji ideologija.

Vadinkite Izraelį, kaip norite, vadinkite jį žydonacistine valstybe, kaip daro Leibovičius (Leibowitz). Kodėl gi ne. Geriau būti gyvu žydonaciu, nei mirusiu šventuoju. Man vistiek, ar aš panašus į Kadafį. Aš nesirūpinu dėl to, ar gojai manimi žavėsis. Ir man nereikalinga tokių žydų, kaip Jūs, meilė. Aš turiu gyventi, ir aš pasiruošęs padaryti viską, kad mano vaikai taip pat gyventų. Su Romos popiežiaus ir visų kitų religinių lyderių iš „New York Times“ palaiminimu arba be jo. Aš sunaikinsiu bet kurį, kas pakels ranką prieš mano vaikus. Aš sunaikinsiu jį ir jo vaikus, švariomis arba purvinomis rankomis. Man nusispjauti, ar tai bus krikščionis, musulmonas, žydas arba pagonis. Istorija moko mus, kad tas, kuris nežudo, bus nužudytas. Toks senovės įstatymas.

Netgi jeigu Jūs įrodysite man matematiškai, kad karas Libane – purvinas negarbingas karas, man nusispjauti. Dar daugiau, netgi jeigu Jūs įrodysite man, kad mes nepasiekėme ir nepasieksime savo tikslų Libane, nesukursim draugiškos mums valdžios Libane, nesutriuškinsim Sirijos ar bent jau Palestinos išlaisvinimo organizacijos, netgi tada man nusispjauti. Vis vien, reikalas to vertas. Netgi jeigu Galilėja vėl bus apšaudyta iš katiušų po metų, man praktiškai nusispjauti. Mes pradėsime dar vieną karą, nužudysim ir sugriausim dar daugiau, kol jiems nepakaks. Ir žinote, kodėl šis reikalas to vertas? Todėl, kad, rodos, šis karas nepridėjo mums simpatijų taip vadinamame civilizuotame pasaulyje.

Mes daugiau nebeišgirsim tų nesąmonių apie unikalią aukštą žydų moralę, apie moralines Holokausto pamokas arba apie žydus, kurie neva išėjo iš dujų kamerų apsivalę ir geranoriški. Nieko panašaus. Ein Hilvė (Eyn Hilwe) sunaikinimas (kaip apmaudu, kad mes nesuniokojom šio lizdo visiškai), sveikintinas Beiruto bombardavimas ir ši menkutė skerdykla (argi galima pavadinti 500 arabų nužudymą skerdykla?) jų pabėgėlių lageriuose, ką mums verčiau derėjo atlikti savo pačių švelniomis rankutėmis, nei užkrauti darbą falangistams, visos šios geradarystės pagaliau užbaigė su tuo mėšlu apie unikalią tautą, švyturį tarp kitų tautų. Daugiau jokio unikalumo, jokios šviesos ir malonės. Lengvai atsipirkom.

Asmeniškai aš nesiruošiu būti geresnis už Chomeinį, Brežnevą, Kadafį, Asadą arba misis Tečer, ar netgi Harį Trumeną, kuris nužudė pusę milijono japonų dviem simpatiškomis bombomis. Aš noriu būti gudresnis, greitesnis, sėkmingesnis, o ne geresnis arba gražesnis už juos.

Argi šitame pasaulyje blogi vaikinai prastai gyvena? Jeigu tiktai kas nors pabandys paliesti juos pirštu, jam nutrauks rankas ir kojas. Kai tiktai jie užsimano valgyti, jie išeina į medžioklę ir susiranda sau žvėrienos. Jie neserga virškinimo sutrikimais, ir dangus jų nebaudžia. Aš noriu, kad Izraelis būtų jų tarpe. Galbūt tuomet pasaulis pagaliau nustos manęs gailėtis ir pradės manęs bijoti. Gali būti, tuomet jie pradės drebėti iš baimės prieš mano beprotybę, vietoje to, kad gėrėtųsi mano kilnumu. Ir ačiū Dievui. Tegul dreba, tegul vadina mus išprotėjusia valstybe. Tegul suvokia, kad mes laukinė šalis, pavojinga mūsų kaimynams, nenormali, kad mes galime pašėlti, jeigu vieną iš mūsų vaikų užmuš – nors vieną. Kad mums pasimaišė protas ir mes sudeginsim visas naftos radimvietes Artimuosiuose Rytuose. Jeigu kas nors, neduokdie, atsitiks su Jūsų vaiku, Jūs taip pat imsite taip kalbėti. Tegul žino Vašingtone, Maskvoje, Damaske ir Kinijoje, kad jeigu užmuš vieną iš mūsų pasiuntinių, arba netgi konsulą, arba patį smulkiausią tarnautoją, mes galime pradėti trečią pasaulinį karą!

(Mes kalbėjomės, sėdėdami jo žavingo kaimiško namo, stovinčio pasiturinčiame mošave [kooperatyvinėje žemės ūkio gyvenvietėje], balkone. Vakaruose švytėjo saulėlydis, ir oras kvepėjo žydinčiais vaismedžiais. Mes gėrėme ledinę kavą iš aukštų stiklinių. Jam apie penkiasdešimt metų. Jo (kariniai) nuopelnai gerai žinomi. Jo kūnas stiprus ir sunkus, jis apsirengęs šortais, be marškinių. Jo kūnas liejasi bronziniu blondino, ilgą laiką praleidusio saulėkaitoje, įdegiu. Jis uždėjo plaukuotas kojas ant stalelio, o rankas ant kėdės. Ant kaklo – randas. Akys klaidžioja po savo laukus. Jis išsilieja apie savo ideologiją kimiu nuo pastovaus rūkymo balsu)

– Aš pasakysiu apie patį pagrindinį, apie patį saldžiausią karo Libane vaisių. Reikalas tame, kad dabar nekenčia ne tiktai Izraelio. Mūsų dėka dabar nekenčia visų tų žydų Paryžiuje, Londone, Niujorke, Frankfurte ir Monrealyje, visuose jų urvuose. Pagaliau nekenčia visų tų mielų žydelių, kurie pasakė, kad jie skiriasi nuo mūsų, kad jie ne Izraelio banditai, kad jie kitokie žydai, švarutėliai ir padorūs. Lygiai kaip ir asimiliuoti žydai Vienoje ir Berlyne maldavo antisemitų nepainioti jų su klykiančiais, dvokiančiais rytų žydais, kurie prasibraudavo į jų kultūrinę aplinką iš purvinų Ukrainos ir Lenkijos getų. Tai jiems nepadės, tiems švarutėliams žydams, kaip tai nepadėjo jiems Vienoje ir Berlyne. Tegul garsina, kad jie smerkia Izraelį, kad jie ir musės nenuskriaudė ir nenuskriaus, kad jie visada verčiau rinksis būti išmuštais, bet tik ne kovoti, kad jie prisiėmė pareigą mokinti gojus būti gerais krikščionimis ir atkišti kitą skruostą. Vistiek niekas jiems nepadės. Jie papuolė į šitą situaciją dėl mūsų ir pasakysiu Jums, tai malonu stebėti.

Jie – tie patys žydai, kurie įkalbinėjo gojus pasiduoti tiems Vietnamo valkatoms, Chomeiniui, Brežnevui, gailėti šeicho Jamani dėl jo sunkios vaikystės, užsiiminėti meile, o ne karu. Arba greičiau nei tuo, nei kitu, o vietoj to rašyti eiles apie meilę ir karą. Mes tai užbaigėme. Žydo daugiau nebeklauso, jis ne tik kad nukryžiavo Kristų, jis dar nukryžiavo arabus Sabroje (Sabra) ir Šatiloje (Shatila). Jų neatskiria nuo mūsų ir tai nuostabu! Jų kapines niekina, jų sinagogas padeginėja, jų senos pravardės vėl atsimintos, juos išvaro iš prestižinių klubų, į jų košerinius restoranus šaudo, žudydami mažus vaikus, verčia juos paslėpti menkiausius ženklus, kad jie žydai, priversdami juos išvažiuoti ir pakeisti profesiją.

Greitai jų dvarai pasidengs užrašais: „Žydai, nešdinkitės lauk į Palestiną!” Ir žinote ką? Jie išsinešdins į Palestiną, todėl, kad jie neturės kito pasirinkimo. Visa tai – papildoma Libano karo nauda. Na, argi nevertas to reikaliukas? Greitai ateis geri laikai. Žydai pradės atvažinėti, izraeliečiai nustos išvažinėti, o tie, kurie jau išvažiavo, sugrįš. Tie, kurie pasirinko asimiliaciją, supras pagaliau, kad pastangos būti pasaulio sąžine jiems nepadės. „Pasaulio sąžinę“ savo užpakaliu pajaus tie, kurie nesugeba suprasti smegenimis. Gojus visada pykina nuo žydų ir jų sąžinės, ir dabar žydai turės tik vieną išeitį: grįžti namo, visi, greitai, įsistatyti storo plieno duris, įsirengti tvirtą sieną, pasistatyti kiekviename kampe kulkosvaidžius ir kautis kaip velniai prieš kiekvieną, kas išdrįs stumtelėti šiame regione. Ir jeigu kas nors pakels prieš mus ranką, mes atimsim pusę jo žemės ir sudeginsim likusią pusę, taip pat ir naftą. Mes galime panaudoti atominį ginklą. Mes tęsime, kol daugiau niekas neišdrįs…

Jums turbūt įdomu, ar aš nebijau, kad ta žydų masė, kuri atvažiuos čionai, gelbėdamasi nuo antisemitizmo, išteps mus savo aliejumi ir mes tapsime tokiais pat minkštakūniais. Paklausykite, čia istorija tampa juokinga, joje yra dialektikos, ironijos. Kas buvo tas, kuris išplėtė Izraelio valstybę beveik iki karaliaus Dovydo laikų sienų: kas plėtė ją, kol ji nepadengė žemių nuo Hermono kalno iki Raz Muchammad? Levi Eškolis (Eshkol). Ne kas kitas kaip Gordono pasekėjas, seilius, sena boba. Iš kitos pusės, kas ruošiasi vėl mus suvaryti į getą? Kas atidavė Sinajų, kad įgytų civilizuotą išvaizdą? Beitaro [sionistų jaunimo organizacija] šefas Lenkijoje, išdidusis Menachemas Beginas. Niekada iš anksto negali pasakyti. Aš įsitikinęs tiktai vienu dalyku: kol kovoji dėl savo gyvybės išsaugojimo, viskas leistina, netgi išvaryti visus arabus iš Vakarų Kranto, viskas, kas tinkama.

Leibovičius teisus, mes žydonaciai, ir kas iš to? Paklausykite, tauta, kuri leido save išnaikinti, kuri leido išvirti iš savo vaikų muilą ir pridaryti gaubtų lempoms iš savo moterų odos – piktesni nusikaltėliai, nei jų žudikai. Blogesni už nacius… Jeigu tavo mieli civilizuoti tėveliai būtų čia atvažiavę laiku vietoj to, kad rašinėti knygeles apie meilę žmonijai ir giedoti maldą „Klausyk, Izraeli“ pakeliui į dujų kameras, tiktai nekrūpčiokite, jeigu vietoje to jie būtų nužudę šešis milijonus arabų, arba netgi jei tik vieną milijoną, kas būtų atsitikę? Žinoma, istorinėse knygose būtų atsiradę du-trys nemalonūs puslapiai, mus būtų apšaukinėję kaip įmanoma, bet mes galėtume būti čia dabar 25 milijonų tauta!

Ir dabar aš pasiruošęs daryti purviną darbą vardan Izraelio, nužudyti tiek arabų, kiek prisireiks, deportuoti juos, išvaryti ir sudeginti juos, priversti juos mūsų nekęsti, išmušti atramą po žydų diasporos kojomis, kad jiems tektų raudant bėgti pas mus. Netgi jeigu tai reiškia vienos-kitos poros sinagogų sprogimą, man nusispjauti. Ir man nusispjauti, jeigu po to, kuomet darbas bus pabaigtas, jūs atiduosite mane Niurnbergo tribunolui arba pasodinsite į kalėjimą iki gyvos galvos. Pakarkite mane, jeigu norite, kaip karo nusikaltėlį. Po to galite atšviežinti savo žydišką sąžinę ir įeiti į respektabilų civilizuotų tautų, stambių ir sveikų, pasaulį. Ko Jūs nesuprantate, yra tai, kad purvinas sionizmo darbas dar nebaigtas, kur jau ten. Tiesa, jį buvo galima baigti 1948 metais, bet įsikišote jūs, jūs sustabdėte reikalą. Viskas dėl žydiškumo jūsų sielose, dėl diasporos savimonės. Žydai lėtai susivokia. Atverkite akis, apsidairykite, ir jūs pamatysite, kaip ant pasaulio vėl leidžiasi tamsa. Ir mes žinome, kas atsitinka su žydais tamsoje. Taip kad aš laimingas, jog mažytis karas Libane išgąsdino žydus. Tegul bijo, tegul kenčia. Jiems reikia paskubėti namo, kol dar nesutemo. Tai aš antisemitas? Ir puiku. Necituokite manęs, cituokite Lilienbliumą [vienas sionizmo pradininkų, gimė 1843 Kėdainiuose, mirė 1910 Odesoje]. Neverta cituoti antisemito, cituokite Lilienbliumą (Lilienblum), jis jau tikrai ne antisemitas. Tel Avive netgi yra gatvė, pavadinta jo vardu. (Cituoja iš užrašų knygutės, gulėjusios ant stalo, kuomet aš atvažiavau):

„Argi viskas, kas atsitiko, nėra aiškus ženklas, kad mūsų protėviai ir mes patys norėjome ir vis dar tebenorime būti paniekintais? Kad mums patinka gyventi kaip čigonams“. Tai Lilienbliumas. Ne aš. Patikėkite. Aš skaičiau sionistinę literatūrą, aš galiu patvirtinti savo žodžius.

Ir jūs galite pasakyti, kad aš esu žmonijos gėda, – aš neprieštarausiu, atvirkščiai. Siūlau susitarti: aš tęsiu viską, ką pajėgsiu padaryti, kad išvyti iš čia arabus, aš padarysiu viską, ką galėsiu, kad sustiprinti antisemitizmą, o jūs rašysite eilėraščius ir esė apie arabų kančias ir ruošitės priimti žydus, kuriuos aš priversiu bėgti į šitą šalį, ir mokinti juos būti šviesa gojams? Nenorite?“

(Čia aš trumpam nutraukiau monologą ir paklausiau, daugiau savęs, nei šeimininko. Ar gali būti, kad Hitleris ne tiktai parklupdė žydus, bet ir apnuodijo jų protą? Ar negalėjo nuodai įsigerti ir veikti iki šiol? Bet netgi tai neprivertė jo protestuoti arba pakelti balsą. Galų gale, jis įžymus tuo, kad niekuomet nešaukia sunkią minutę, netgi svarbių įvykių, kurie susiję su jo vardu, metu)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: