Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 29 Kov 2024 02:09

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 26 Geg 2008 17:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Artūras Dubonis
Humanitarinių mokslų daktaras, vyresn. mokslo darbuotojas.
https://www.istorija.lt/mokslo-skyriai/ ... dubonis/85

Daktaro disertacijos tezės

Citata:

     "A.Dubonis: „Atidžiau patyrinėjus istorijos šaltinius, pavyko atrasti gerokai ankstyvesnių nei XIX šimtmečio žinių, kad leičių, kaip Lietuvos visuomenės sluoksnio, valdovo tarnybinių žmonių gyvenamos administracinės prievolinės teritorijos būdavo pavadinamos Lietuva, Lietava, (*lietuva): Anykščių valsčiaus Leičių/Lietuvos vaitija (XVI a.); Slanimo valsčiaus Lasasinos dvaro leičiai/ литва (XVI a. pirmoji pusė); Žemaičiuose Karšuvos valsčiaus Lietavėnai (XIV ir XVIII a.), kurie susiję su Leitkapių vietovėmis (XVI a.) Viduklės, Batakių valsčiuose.

    Paaiškėjo, kad žodžio leitis reikšmės „lietuvis, Lietuva“, ir „valdovo dvaro tarnybinis žmogus“ žinotos gan ankstyvuose Lietuvos istorijos šaltiniuose...“

    Šaltinius pasižiūrėkite A. Dubonio knygoje:

Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII-XVI a.: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities (monografija, 1998 m.).
http://openlibrary.org/b/OL464631M/Liet ... c%CC%8Ciai

ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Daktaro disertacijos tezės

http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm

Interne yra  ir čia:
https://leitgiris.lt/leiciai.html
http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12132.html


1.

    Lietuvos istorijos XIV-XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV-XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jį į savo rinkinį "Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje". Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši.

    Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, ir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai (<*Leitjų) - karaliaus vainiku machen herczog Wytolten eynen konyng der Leytten. Tuo tarpu pats Vytautas 1407 m. gausiai apdovanojo Vilniaus seniūną Manvydą savo žmonėmis leičiais (leytey) iš Kareikų (Markovo valsčius).

2.

    Taip istorijos šaltiniai ir lietuvių kalbos tarmės paliudija, kad nuo pat XIV a. vidurio iki XVI a. pabaigos, net XIX a. vidurio tuos pačius leičius buvo teisinga suprasti, paaiškinti kaip lietuvius, ir kaip lietuvių tautos socialinę struktūrą tam tikroje kompaktiškoje teritorijoje. Tai lyg kažkokie didžiajam kunigaikščiui tarnaujantys lietuviai lietuviuose. Galima tvirtinti, jog egzistavo pats tampriausias ryšys tarp tų dviejų sąvokos leičiai reikšmių. Jį norime apibūdinti.

3.

    Duomenų apie Lietuvos valdovo dvaro/kiemo leičius santykinai daugiausiai turime iš XV a. ir XVI a. pirmų penkių dešimtmečių šaltinių. Leičiai tvarkingai pasklidę po Vilniaus ir Trakų vaivadijų didžiojo kunigaikščio dvarus. Daugiausia Trakų: Kauno, Gegužinės-Perelozų, Kanevos-Dubičių, Lieponių, Rodūnės, Eišiškių, Semeliškių, Trakų, Valkininkų, Žiežmarių, Žaludko, Alytaus-Simno, Daugų, Stakliškių, Birštono, Darsūniškio, Merkinės, Vosyliškio valsčių valdovo dvaruose. Vilniaus vaivadijoje mažiau: Ašmenos, Anykščių-Rokiškio (nuo XV a. pabaigos Rokiškio valsčius atskiriamas nuo Anykščių), Utenos, Sudervės, Vilniaus, Maišiagalos, Švenčionių, Ukmergės (Vilkmergės), Markovo dvaruose.

    Žemaitijoje jie žinomi tik Batakių ir Vilkijos dvaruose, bet ten buvo žemaičių bajorų šeimos iš Leičiais vadinamų dvarų Viduklės valsčiuje. Leičius užtinkame tolokai nuo lietuvių pagrindinio etninio masyvo žemių: Slanimo pavieto Lasasinos (Lososna) dvare, keliuose Kijevo valsčiaus dvaruose prie Pripetės upės. Lietuvos istorijos šaltiniai leičius, valdovo tarnybinius žmones, žinojo 1407-1547 m. Jų pagrindinis gyvenamasis masyvas šiaurėje, vakaruose ir pietuose buvo apjuostas Šventosios, Neries, Nemuno upėmis (be Gardino žemės), o rytuose apribotas Ašmenos, Markovo, iš dalies Breslaujos valsčiais. Pagrindinė jų prievolė valdovui - tai leičio, leitiška tarnyba. Dėl to neturėjo jokio lažo valdovo dvare. Tačiau jį gauna eiti pagal 1529 m. valdovo nuostatų Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams sąlygas. Nuo tų metų duomenų apie leičius sumažėjo. Per Valakų reformą XVI a. viduryje leičiai kaip sociumas galutinai išnyko (ar buvo panaikintas), nes duomenų apie juos antrosios to amžiaus pusės šaltiniuose nebeturime. Išliko jų palikuonių gyventi Leičiais (Laičiais), Leitiškėmis (Laitiškėmis) ar pan. iki šiol tebevadinami kaimai.

    Tyrimas parodė, kad klausimas, kokia buvusi leičių tarnyba - esminis. Iš karto atsakyti sunku. Pvz., apie kai kuriuos Rodūnės ir Švenčionių dvarų leičius šaltiniuose pasakoma aiškiai: jie žirgų šėrikai, rūpinasi valdovo žirgais. Bet šaltiniai neleido šios tarnybos laikyti visų Lietuvos leičių prievole: dažniausiai jie tik paprasti žemdirbiai; o, be to, kodėl gi tuomet valdovo dvaruose egzistavo atskiros žirgais ir žirgynais besirūpinančių tarnų grupės, žirgininkai ir žirgšėriai? Prisiminkime ne vieną lietuvių bajorų giminę iš Leičių bajorkaimių ar dvarų: dalis leičių papildė bajoriją, o ne valstiečius.

    Nuo XV a. pradžios leičiai be jokių išimčių buvo tik didžiojo kunigaikščio kiemo/dvaro tarnybiniai žmonės. Turėjo savo tėvoninę (paveldimą) žemę (alodas). Naudojosi kai kuriais archaiškos asmeninės laisvės elementais, pvz., išeidavo, palikdami savo žemę tuščią, o sugrįžę, vėl galėdavo ją iš naujo dirbti.

    Pasigilinus į šias aplinkybes paaiškėjo, jog egzistavo tarsi dvi leičių rūšys.

    Viena, laisvieji žmonės, gavę dirbti tuščią leitišką žemę, arba prisijungę prie leičių giminės pagalbon, jai atliekant savas prievoles, tapdavo laikinais leičiais. Galėdavo naudotis jų teisėmis, privilegijomis, bet dalindavosi prievolėmis. Aktai juos irgi laikė leičiais. Jiems išėjus iš leičių giminės, metus tos rūšies žemę, šaltiniai juos vėl vadindavo žmonėmis, kartais pažymėdavo, jog jie - laisvi žmonės.

    Kiti - tai ir būtų tikrieji leičiai - valdovo kanceliarijoje retkarčiais pavadinami amžinais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais. Nors tai nelaisvo, tėvoninio valdovo žmogaus apibūdinimas, jie visgi laisvi, gali išeiti. Įdomu, kad toks leitis, metęs savo žemę, vis vien likdavo leičiu. Šie leičiai savo visuomeninę padėti apibūdinanti vardą ir tarnybą turėjo paveldėti iš kartos į kartą.

    Tačiau kuo tikrieji, amžinieji leičiai tarnavo didžiajam kunigaikščiui, neaišku. Kai kurių šaltinių užuominos, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę liudija tą, jog konkreti leičių tarnyba XIV a. pabaigoje galėjo būti paversta pinigų mokesčiu.

    Per kalbamą laikotarpį leičių sluoksnis turėjo keletą tik jam būdingų, išskiriamųjų bruožų. Pirmiausia, lietuvišką vardo formą leitis. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių gudų kalba tvarkomoje didžiojo kunigaikščio, t. y. centrinėje valstybės raštinėje paliko tikrasis vardas. Rašovai nesurado slaviško (gudiško ar lenkiško) pakaitalo. Vardas leitis yra sudaiktavardėjęs būdvardis nuo daiktavardžio *Leita. Leitis yra Leitos žmogus (mūsų tiriamu atveju Leitą atstovautų lietuvių valdovas). Leitis nutrūko nuo savo pagrindinio žodžio, ir iš maždaug V a. atkeliavo į rašytinius istorijos šaltinius, kuriuose žymėjo lietuvių visuomenės sluoksnį. Leičių išskirtinumą gerai atskleidė tuščių leitiškų žemių likimas. Tuo metu kruopščiai skirtos tuščios ir laikinai paliktos leičių žemės.

    Pastarosios būdavo duodamos valdyti laikinai, iki kitokio valdovo nurodymo, arba naujajam žemės savininkui jis paliepdavo priimti sugrįžusius tėvonis leičius. Tuščių, be tėvonių leitiškų žemių buvo daugiau. Tuštėjo jos natūraliai. Leičiai išmirdavo ir jų naudmenos atitekdavo didžiojo kunigaikščio dispozicijon. Nėra duomenų, kad jis nors vieną Lietuvos gyventoją per XV-XVI a. pirmąją pusę būtų pavertęs leičiu. Tuo tarpu į kitų valdovo žmonių ar socialinių sluoksnių tarpą dar patenkama, pvz., tampama sekovais (asačnikais), lažininkais, raitininkais, kaimynais, net bajorais. Vadinasi, Lietuvos visuomenėje XV-XVI a. pirmoje pusėje nebebuvo tų žmonių ir visuomeninių aplinkybių, kurios leičių sluoksnį kūrė ir darė reikšmingu gyvenime. Tikrieji leičiai (kai kur amžinieji) turėjo būti senas, uždaras sluoksnis, nes egzistavo tiesioginiai, išmirštantys jo palikuonys. Jų niekas negalėjo pakeisti. Tiksliau, neturėjo teisės. Kad leičius globojo paprotys, teisė matosi iš to, kaip valdovas atvirai vengė juos dalinti. Dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti. Tokio valdovo dėmesio dar buvo nusipelnę žirgšėriai.

    Medžiaga apie leičius XV-XVI a. pirmoje pusėje leido identifikuoti feodalizmui būdingą uždarą, profesionalią žmonių grupę, saugomą savos paprotinės teisės normų. Kuri jau nyksta, turi būti senos kilmės, vadinama vienu iš lietuvių ir Lietuvos vardo variantų, vis dar tausojama, globojama valdovo.

4.

    Kadangi nykstantis leičių sluoksnis ypatingai iškalbingų duomenų apie save per daug nepaliko, todėl kiekvienas informatyvesnis faktas vertas nuodugnaus tyrimo. Slanimo pavieto Lasasinos dvaro leičiai žinomi iš kelių 1504-1541 m. laikotarpio aktų. Vieną kartą jie ten pavadinami kitu, ano meto supratimu, jiems tinkamu vardu литва (*lietuva). Tokia paaiškinimo forma keista, nes skiriasi nuo mums įprastos. Gudiškai Lasasinos leičiai suvokti ne pagal etninius požymius, kaip be išlygų liepia suprasti mūsų dienų sąvokų sistema, bet *lietuva čia yra atskiros tarnybinių valdovo dvaro žmonių grupės pavadinimas, jos teisinės padėties, prievolių rūšies įvardinimas. Etninė reikšmė, jei tik tokia čia yra, daugiausiai antraeilė.

    Be *lietuvos/leičių, Lasasinoje buvo ir kitos dvaro žmonių tarnybos: miestelėnai, valstiečiai (žmonės) ir kt. Jų tarpe taip pat buvo etninių lietuvių, kurie *lietuvai nepriklausė. Tokią pačią struktūrą šaltiniai atskleidė Anykščių valsčiuje 1532-1597 m. Tai Leičių arba Lietuvos (летувска) vaitija.

    Būta skirtingo dydžio administracinių, teisinių, prievolinių teritorijų, vadintų pagal tokios rūšies tarnybą *lietuva, leičiai, litewska, литва: vieno kaimo (gyvenvietės), kelių kaimų (laukas/vaitija), net valsčiaus dydžio.

    Valsčiaus variantą atrandame Žemaitijoje - tiksliau buvusioje Karšuvos žemėje. Tai Litavienais<Lietavėnais vadinamos žemės aplink Tauragę ir šiauriau, prie Jūros upės. Jeigu XIV a. antroje pusėje jie buvo valsčiumi suprantama ir užrašoma teritorija (Littowin lant), tai XVIII a. pradžioje ten tėra keli kaimai, priklausą žemaičių bajorų šeimai.

    Su tais Litavienais galėjo sietis bajorai iš Leitkapių dvarų taip pat vadinamame Viduklės valsčiaus lauke, bei valstiečiai iš Leitkapių gyvenvietės Batakių valsčiuje (XVI-XVII a.). Aptarti duomenys yra iš skirtingų senosios Lietuvos vietų. Puiku, kad jie vieningai liudija, jog leičių tarnybą paaiškinti, ar kitaip pavadinti kaip *lietuvos, lietuviška būdavo labai tikslu. Tai apėmė ir teisines, ir administracines, ir prievolines leičių sluoksnio charakteristikas. Egzistavo teisinės, prievolinės teritorijos, gyvenamos ypatingų žmonių, kurie ėjo valdovui leičio, *lietuvos tarnybą. Etninės reikšmės pinasi dėl to, kad tuo pat vardu jau vadinosi lietuvių valstybė ir jos tauta. Jei valstybė pasivadintų kitaip, tai *lietuva tebūtų istorinis išnykusios valdovo tarnybos įvardinimas, kaip dailidės, raitininkai ir t. t.

    Vadinasi, ypatingi didžiojo kunigaikščio lietuviai (lietuviai lietuviuose), vardu leičiai jam ėjo *lietuvos, lietuvišką tarnybą. Tokį terminą dar galima surasti XVI a. pradžios šaltiniuose.

5.

    Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje - per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, - arba viena iš kelių - tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas - kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.

6.

    Beveik tokį pat darinį atradome būsimajame Anykščių valsčiuje XIII a. viduryje. Leičiai ten 1532 m. datuojamų dokumentų duomenimis iš inercijos vis dar suvokiami, kad sėdi prie vokiečių sienos (у лейтях, на немецком рубежи/жеребьи). Tai ne XVI a. siena su Livonija. Ši jau tuomet ėjo tomis pačiomis gairėmis, kaip dabartinė su Latvija. Tai buvo siena, kuri de facto nusistovėjo XIII a. viduryje tarp Mindaugo karalystės ir Livonijos ordino. Ji, 1261 m. datuojamo Mindaugo akto, laikomo falsifikatu, duomenimis ėjo Šventosios, Latavos, Vašuokos, Viešintos, Lėvens upėmis. Tarp dabartinių Anykščių, Viešintų ir Surdegio padalindama pusiau iš XV-XVIII a. šaltinių ten žinomą Leičių/Lietuvos vaitiją. Vaitija priklausė Anykščių valsčiui (žinomas nuo 1440 m). Anksčiau visas būsimasis valsčius vadinosi Lietuva, kaip kad ir jo centrinė pilis dabartinių Šeimyniškėlių piliakalnyje, prie Anykščių miesto, viename XIV a. pabaigos dokumente užrašyta Borchwal Lettow.

    Manome, kad Mindaugui valdant, apie XIII a. vidurį, ties strategiškai svarbia vieta - Šventąja upe galima nesunkiai pasiekti krašto gilumą - valstybės pasienį saugojo jo tarnybiniai žmonės, leičiai, jo lietuviai. Jie suformavę karinės paskirties žemę/valsčių. Pastebėtina, kad tokios rūšies žemė sukuriama tarp Deltuvos, Nalšios ir Sėlos. Joje gyvenantys valdovo žmonės galėjo efektingai slopinti vietinių gyventojų separatizmą. Tokio tikrai būta, kaip patvirtina kruvinos kovos, įsiliepsnojusios po Mindaugo nužudymo tarp Mindaugo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) ir Deltuvos bei Nalšios žemių diduomenės.

    Iš Mindaugo laikų turėjo būti ir gynybinė teritorija leičiai/*lietuva Slanimo pavieto Lososnos dvare: į pietvakarius nuo Slanimo, tarp Kosovo ir Ružanų (Rožanų) miestelių. Ši teritorija XIII a. viduryje įtraukiama į sudėtingų Mindaugo ir Vaišelgos santykių su Galiču Voluine reikalus. Hipatijaus metraštis informuoja, kad Ščaros, Jaseldos ir Zelvos upės, už kurių plytėjo Slanimo leičių teritorija, buvo linijos, kurias galičėnai vengdavo peržengti, nebepersekiodavo ten pasitraukusių lietuvių karių.

    Ji panaši į dvi ką tik aptartąsias: įsikūrusi maždaug XIII a. Lietuvos valstybės pasienyje, aptarnaujama valdovo tarnybinių žmonių leičių/*lietuvos, vadovaujama valdančios šeimos nario (Vaišelgos iš Naugarduko). Čia parengiamos ir išsiuntinėjamos judrios raitelių sargybos, saugomas ir ginamas kelias į Lietuvos gilumą, garantuojamas galičėnus puolančių lietuvių kariuomenių užnugario saugumas.

    Į šias tris panaši teritorija turėjo būti prie Neries ir Šventosios santakos esančiame Gegužinės-Perelozų dvare. Ten nuo XVI a. pradžios žinomi leičiai, yra gyvenvietė Rukla su miniatiūriniu piliakalniu. Rukla siejama su Mindaugo sūnumi Rukliu. Čia kaip ir kitur leičių gyventos vietos liko pažymėtos vardo Lietuva vietovardžiais: du upeliai Lietauka.

7.

    Valstybės pasienio linijų apsauga yra lengviausiai atstatoma iš vadinamosios leičių, lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių. Ukmergės, Anykščių, Utenos ir Švenčionių valsčių leičiai sudarė liniją, lygiagrečią linijai iš vietovardžių Vokiečių siena, Vokės vartai Vilkmergės, Anykščių (ten leičiai yra XIII a. vidurio Lietuvos ir vokiečių pasieny) ir Švenčionių valsčiuose.

    Čia archeologai ištyrė XIII a. pirmąja puse datuojamą Rėkučių gynybinį pylimą. Su juo susijęs vietovardis Vokės vartai.

    Rekonstruojasi ir pietrytinis Lietuvos pasienio fragmentas, kurį saugojo leičiai, valdovo lietuviai. Jo dalis - aptartoji Lasasinos *lietuva/leičiai. Į šiaurės rytus nuo tų vietų, prie Beržūnos (Berezina) upės buvusį Bokšto valsčių 1733 m. sudarė dvi teritorinės administracinės dalys: Bokšto valsčius ir lietuvių, lietuviška vaitija (woytowstwo litewskie).

    Vaitijos "lietuviai" buvo ano meto bajorai, laisvi valstiečiai, vadinasi, privilegijuoti. Valsčiuje sėdėjo lažą einą baudžiauninkai. Pagal žmonių pavardes nesunku nustatyti, kad lietuviai ir gudai gyveno abiejose Bokšto dalyse. Ne etniniais sumetimais valsčius buvo perskeltas į dvi dalis. Čia aiški teisinė, prievolinė, administracinė teritorija *lietuva, analogiška Anykščių, Žemaičių, Slanimo, Gegužinės. Tokios kaip Bokšto teritorinės struktūros būdingos XIII a. ir skirtos Lietuvos valstybės sienos apsaugai. Slanimo leičiai/*lietuva, per Naugarduko pilį jungdamiesi su valdovo lietuvių saugomais Bokštais prie Beržūnos, sudarė pietryčių pasienio apsaugos liniją. Tiksliau, aptarėme jos fragmentą.

    Apibūdinome keletą mūsų valstybės sienos gynybinių linijų fragmentų: šiaurės rytų ir pietryčių Lietuvoje bei pietvakarių Žemaitijoje.

    Jos kuriamos XIII a. pirmoje pusėje - XIV a. pradžioje. Sąvoka terminos Letvinorum "lietuvių sienos" Vokiečių ordino šaltiniuose pasirodo 1243 m. Turimi duomenys sako, jog ankstyviausi šaltiniai valdovo tarnus leičius/lietuvius žinojo kaip valstybės pasienio sargybinius. Kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295-1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu, ir gynė karo. "Leitiška, lietuviška" pasienio sargybos rūšis buvo senesnė už Vytenio laikais datuojamąją. Gal jau tapo neefektinga, todėl ir pakeista.

8.

    Dažnoje iš Lietuvos valstybę XIV-XVIII a. sudariusių žemių (valsčių) egzistavo lietuvių valdovo dalis, pusė. Istorijos šaltiniai leidžia ją skirti nuo kitokios žemės dalies, kuri tarsi ne visai valdovo (ten įsikūrę valsčiaus žmonės, duoklininkai) ir teisiškai, ir tarnybiškai. Didelėse teritorijose, pvz., Karšuvoje, Voluinėje valdovo dalis vadinosi valsčiumi (pavietu) "Lietuvos/Lietavėnų valsčius". Žemėse, iš kurių susidarė valsčiai, valdovo pusė vadinosi vaitija/lauku: "Leičių/Leičių kapų/Lietuvos (lietuvių) vaitija (laukas)" Anykščių, Viduklės, Bokšto valsčiuose.

    Kur žemės nedidelės (valsčiukai/волостки Trakų vaivadijoje) valdovą žymėjo vos vienas kitas leičių "lietuvių" kiemas/kaimas. Žinoma, kad aptarinėjame didžiojo kunigaikščio domeną (kiemą/dvarą). Visur jis vadinosi vienu vardu Lietuva arba jo variantais Lietava>lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV-XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose.

    Tik toks darinys galėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai.

    Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa - geresnė, betarpiškesnė.

    Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV-XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, ar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų.

    Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai - jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai "lietuviai". Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie - viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.

9.

    Pagrindiniai leičių sluoksnio požymiai būdingesni ikivalstybinei, ikifeodalinei, gentinei organizacijai, gentinių laikų laisvei. Jie turėjo nuosavą, tėvoninę žemę; gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine; galėjo globoti, "įleitinti" kitus laisvuosius; turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti (pasieniečiai).

    Leičiai kilo iš laisvųjų žmonių tarpo, iš skaitlingiausios ikivalstybinių laikų visuomenės dalies. Tai paliudija aplinkybė, kad nuosavas, tėvoninis valdovo leitis, tad, nelaisvas, galėjo išeiti, turėjo laisvę. Taigi, leitis laisvas, kaip visi laisvieji, tėvoniniu, "nelaisvu" jis bus tapęs tik savanoriškai. Vargu ar į uždarą privilegijuotų žmonių sluoksnį ką nors įtraukdavo prievarta?

    Leičiai tam tikru metu ėmė tarnauti lietuvių valdovui su savo žeme, ir tik nominaliai suvaržė savo prigimtą laisvę. Leičiai buvo lietuvių visuomenės socialinė struktūra, kurią suverbavo, sukūrė iš lietuvių genčių iškylantis didysis kunigaikštis.

    Galbūt iš čia jų vardas, senas lietuvių etnonimas. Gal tai archainė būsimosios lietuvių tautos socialinė politinė struktūra, kariauna (S. Karaliūnas).

    Dėl to šaltiniuose reikšmės leičiai "sociumas, tarnyba" ir leičiai "lietuviai, etnosas" žengė viena greta.

    Sociumas, susitelkęs aplink lietuvių valdovą, vadinamas vienu iš lietuvių, jų valstybės vardo sinonimų, garantavo savo vado valdžios plėtotę ir stiprinimą. Barbarinėje valstybėje kilmingu suprastas tas, kuris padėjo plėstis karaliaus valdžiai, dalyvavo karinėje ekspansijoje. Tai kariauninkai. Leičiai turi kariaunos požymių: savas vadas, jo valdžią stiprina, gina; jam artimi vardu, tarnyba ir gyvenamąja vieta (po valdovo kiemo stogu); vadas išskiria juos iš kitų, saugo ir globoja.

    Tokie kariai литва efektingai darbuojasi Mindaugo laikais. Kita vertus, kariaunos reikšmė, kariai per siaura leičių sluoksniui apibūdinti. Jeigu jis atsirado kaip tiltas, vedantis lietuvius iš gentinės epochos į valstybinę, tai tuomet neatrodys netikėta, kad "leičių kariauna" labiau panaši į ne visai lygią lietuvių miniatiūrinę visuomenę. Pastebėti realią nelygybę jau ankstyviausiais jų sluoksnio laikais leido kelios aplinkybės.

    Ne visi privilegijuoto leičių sluoksnio nariai tapo Lietuvos bajorais. Ne visi leičiai tapo valstiečiais činšininkais, "laisvaisiais bajorais". Daugybė jų netgi tapo valstiečiais baudžiauninkais.

    Dėl to leičių sociumas panašus į nedidelį ankstyvos lietuvių visuomenės modelį, visuomenės, kuri gentinius atributus keitė į valstybinius. Turtinė ir visuomeninė nelygybė šioje laisvųjų visuomenėje jau yra.

    Teritoriškai ji turėjo būti pasklidusi Šventosios, Neries, Nemuno upių ir Ašmenos, Markovo bei Breslaujos valsčių ribojamoje teritorijoje. Tai senasis lietuvių genčių etnomasyvas, lietuviškų pilkapių archeologinės kultūros sritis.

    Tik čia žinoma leičių kaip visuomenės sluoksnio reikšmė - lietuviai negalėjo savo pačių tarnybinių bendragenčių atskirti nuo savęs etniškai, skyrė tik visuomeniškai. Iš dalies darosi aišku, kodėl vardas Lietuva, *lietuvos tarnybos reikšmė buvo iš socialinių terminų srities.

     Dėl to neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kam davė pavadinimą, kuri reikšmė senesnė: ar *leita, *leituva/lietuva, kaip lietuvių socialinių normų rinkinys davė etninį vardą gentims, kurios gyveno nurodytoje teritorijoje? ar tarnybos pavadinimas gavo vardą nuo ją ėjusių etninių lietuvių? Ar tos dvi reikšmės buvo neatskiriamos, o skyrėsi tik terpė, kurios dėka viena ar antra sustiprėdavo.

    Norint atsakyti į šį klausimą, turi būti nustatyta pirminė vardo Lietuva reikšmė, jo kilmė - kalbininkai sėkmingai žengia šiuo keliu.

    Pats leičių sociumas nebuvo iš senesnių kaip valstybės gimimo lietuviuose laikų, XII a. pabaiga - XIII a. pirmoji pusė. Dar H. Łowmiańskis apie Mindaugo kariauną pastebėjo, kad ji ką tik atsiradusi; santykiai tarp vado ir karių buvo grindžiami dar gentinėje epochoje susiformavusiomis taisyklėmis. Leičiai, kaip lietuvių gentyse susirinkti tarnybiniai valdovo lietuviai, savo noru pasidavę valdovo globon, būdami iš gentinės visuomenės sukurtu instrumentu, dalyvaudami Lietuvos valstybės kūrime, tapo valdovo vasalais, atsirandančios feodalinės lietuvių visuomenės ženklu.

10.

    Apibendrindami jau galime pasakyti, kad leičiai buvo link valstybinės organizacijos žengiančios lietuvių gentinės visuomenės produktas vienos iš stipriausių lietuvių diduomenės šeimų (giminių) valdovo (kolektyvinio valdovo) tarnai, susirinkti lietuvių gentyse XII a. pabaigoje - XIII a. pirmoje pusėje.

    Jie padeda lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią visose lietuvių giminėse, o vėliau - kaimynuose. Nėra klaidinga leičių sluoksnį pavadinti valdovo kariauna. Tačiau reikia skirti siauresnę ir išplėstinę jos reikšmę: valdovo kariai ir miniatiūrinė lietuvių valdovo žmonių visuomenė, kaip to laikotarpio procesų besifeodalizuojančioje būsimojoje lietuvių tautoje atspindys.

    Atsirandanti Lietuvos bajorija XIV a. savęsp sutraukė santykinai nedidelę leičių sluoksnio narių dalį. Tai tapo viena iš rimčiausių jo netekčių.

    Leičiai išsaugojo tik neesminę dalį iš turėtos tarnybos, matyt, ištiso komplekso paslaugų didžiajam kunigaikščiui. Kai ką pavyko atkurti.

    XIII a. pirmosios pusės - XIV a. pradžios šaltiniai žino, kad leičiai saugojo dalį Lietuvos valstybės sienos - pasakyti, kad visą nėra duomenų. Jie kūrė valdovo kiemus įvairiose jam dar nepriklausiusiose kaimynų lietuvių, baltų, gudų žemėse. Dėl to tapdami valdovo valdžios retransliatoriais, turėjo būti pirmaisiais valstybės vietinės valdžios pareigūnais; plėtodami Lietuvos valdžią, kai kur leičiai tramdė ir malšino centrinei valdžiai opozicines nuotaikas.

    Lietuvos valstybės žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas Lietuva arba šio vardo variantais (Leičiai taip pat buvo to vardo reikšmių variantas). Taip vadintas, žymėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras. Teisiškai šios teritorijos buvo išskirtos iš vietinės papročių teisės.

    Taigi, egzistavo archaiška imuniteto forma - "priklausomybė *lietuvai". Tokia norma dar ginamasi XVI a. viduryje Voluinėje.

    Leičiai yra itin glaudžiai susiję su Lietuvos, lietuvių vardu bei jų variantais.

    Tai dėl to, kad tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio vadovaujamai politinei organizacijai. Tai viena iš vardo Lietuva reikšmių.

    Leičiai plėtojo ir tvirtino šią organizaciją lietuvių ir kaimyninėse gentyse per valdovo kiemus. Dėl to vardo Lietuva reikšmių buvo ne viena: lietuvių valdovo politinės struktūros pavadinimas, jo kiemų valstybėje vardas, jo karimų dalinių pavadinimas, jo artimiausių tarnų bei jų tarnybos vardas, viena iš lietuvių genčių žemių, pagaliau ir visos valstybės pavadinimas.

    Kita vertus, šie duomenys sako, kad kalbamo vardo pamatinė, pradinė reikšmė lietuvių valstybės susidarymo metu jau be gilių kalbotyrinių studijų sunkiai nustatoma. Vardas Lietuva jau kupinas etninių, socialinių teisinių, geografinių administracinių reikšmių. Nors etninė ir socialinė dominuoja.

    Surinkti duomenys leičių sluoksnio gyvavimą leidžia datuoti XII a. pabaiga - XVI a. viduriu.

    Siekiant didesnio, šaltiniais grįsto tikslumo turime datuoti XIII a. viduriu - 1529 m.

    Leičiai per savo raidą patyrinėjo praradimus. Jei XIII a. jie dar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją. Jų paslaugų nebereikėjo: valdovo ūkį plėtojo labai specializuotos jo valstiečių grupės, kariavo profesionalūs kariai bajorai, vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę.

DISERTACIJOS TEMA PASKELBTŲ DARBŲ SĄRAŠAS

      1. Lietuvos vaitystė, Lituanistica, 2, 1990, 97–102.
      2. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai (XV–XVI a. pr.), Lituanistica, l, 1992, 3–22.
      3. Leitis – vienas iš lietuvių vardų XIII–XIV a., Lituanistica, 2, 1995, 95–98.
      4. Vardas Lietuva: Ties Lietuvos valstybės ištakomis, Naujasis židinys–Aidai, 1–2,1996, 7–12.
      5. Leičiai (lietuviai) ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinė politika Žemaičiuose XIII a. pabaigoje – pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais, Lituanistica, 2, 1996,16–30.

      Tekstas iš: Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės (Humanitarinių mokslų sritis, istorijos kryptis) / Vadovas: prof., habil. dr. Edvardas Gudavičius. Vilnius, 1996. 16 p.

***********************************************

Šaltinis: LDKistorija.lt

Artūras Dubonis. LDK istorija: didžiojo kunigaikščio leičiai – etninė ar socialinė grupė?


Istorijos šaltiniuose rašyta lot. leythey, leythy, laythy, homines laydzyschovye, rus. лейти, лейтеве – tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemo (dvaro) tarnybinių žmonių sluoksnis, istorijos šaltiniuose minimas XIV a. antroje pusėje – XVI a. pirmoje pusėje.

XVI a. pradžioje leičių būta 31 valdovo kieme (dvare). Daugiausia jų – senosios etninės Lietuvos valsčiuose tarp Neries ir Nemuno.

Karaliaus Mindaugo laikais leičiai buvo valdovo atrama. Jie tarnavo vadinamąją leičio arba leitišką tarnybą, kuri nebuvo vienoda: vienuose dvaruose jie – žirgų šėrikai, savo ūkiuose auginę ir prižiūrėję valdovo (valstybės) žirgus, kituose – kariniai kelio tarnai, trečiuose – leitišką tarnybą atliekantys paprasti žemdirbiai.

Leičiai drauge su kitais žmonėmis davė dėklą (grūdai ir šienas), bet lažo prievolės neturėjo.

1529 m. nuostatai didžiojo kunigaikščio dvarų leičiams įvedė dvylikos dienų talkos (lažo) prievolę. Ją gavę leičiai sparčiai įsiliejo į valstietijos luomą.

Leičiai tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės neprivilegijuotų žmonių buvo kitokie. Jų daugialypė tarnyba skyrėsi nuo specializuotų ir profesionalių kitų valdovo kiemo žmonių tarnybų (pvz., šarvo bajorai, bartai, sakalininkai, lažininkai „tiagli žmonės“).

Istorijos šaltiniai atskleidė leičių išnykimo periodą: Lietuvos visuomenėje nebebuvo sąlygų, kuriomis jie atsirado. Kita vertus, net per leičių sluoksnio nykimo tarpsnį didysis kunigaikštis, saistomas tradicijos ir papročio, dažnai pabrėžtinai saugodavo juos nuo padovanojimo bajorams.

Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių rusėnų kalbą vartojančioje valstybės raštinėje išlikdavo lituanistinė vardo forma. Raštininkai nesurado slaviško (rusėniško ar lenkiško) atitikmens reiškiniui „leičiai“ apibūdinti.

Seną leičių sluoksnio kilmę parodo vardas Nom. sg. leitis>Nom. pl. leičiai (iš *leitjai), kuris laikomas senuoju lietuvių etnonimu (tautos pavadinimu) ir iki šiol vartojamas latvių (vns. leitis, dgs. leiši).

Vokiečių ordino XIV–XV a. istorijos šaltiniuose visa Lietuva kartais vadinama Leičiais: das land Litten, die Litischen konige (1348), eynen Konyg der leyttn (1429). Tačiau tai gali būti iš Livonijos baltų ar prūsų perimta lietuvių įvardijimo tradicija.

Slanimo valsčiuje Lososnos dvaro leičiai (1504) pavadinami lietuviais литва (1541), netapatinant jų su kitais valsčiaus miestelėnais ir žmonėmis (valstiečiais), tarp kurių taip pat būta lietuvių.

Leičiai – tikrieji lietuviai Leičiai Lietuvos istorijoje buvo unikalus žmonių sluoksnis. Susidūrę su kitu etnosu, atsidūrus nelietuviškoje socialinėje ir administracinėje aplinkoje, jų sluoksnio vardas įgydavo etninių konotacijų: jie – lietuviai.

Slanimo valsčiuje Lososnos dvaro leičiai (1504) pavadinami lietuviais литва (1541), netapatinant jų su kitais valsčiaus miestelėnais ir žmonėmis (valstiečiais), tarp kurių taip pat būta lietuvių.

Leičių etniškumą išsamiai patvirtina jų apgyvendintos teritorijos Anykščių valsčiuje pavadinimai: Лейти (1532), woytowstwo Loyciewskie (XVII–XVIII a.), Loycie (XVIII a.). Kituose dokumentuose – tai „Lietuva“: Borchwal nomine Lettow (XIV a. pabaiga), войтовство Летувское (1595, 1597), we wojtowstwie Liejtowskim (1597).

Dvi nedidelės leičių suformuotos žemės (laukai), vaitijai analogiški teritoriniai ir administraciniai vienetai žinomi Žemaitijoje: Leitkapiai Viduklės ir Batakių (Aukaimio) valsčiuose (XVI a.).

Tokio paties pobūdžio darinys Littowin land 1384 m. minimas Karšuvos žemėje. Lietuviškasis jo vardas buvo Lietavėnai (1708, 1722) (dab. Lylavėnai), į vakarus nuo Batakių, prie Jūros upės.

Lietuviškos struktūros Žemaitijoje atsirado XIII a. pabaigoje, kai valdovas, siekęs sutramdyti vietinės diduomenės prokryžiuotiškas nuotaikas, įkurdino savo tarnus lietuvius (leičius) keliose krašto pietvakarinėse žemėse.

Analogiška žemė Lietuvos pietryčiuose po 1387 m. krikšto atsidūrė Vilniaus vyskupo Bokštų valsčiuje, Beržūnos (Berezina) žemupyje – tai lietuvių vaitija woytowstwo litewskie (1733).

Ypatingieji valdovo patikėtiniai Leičiai turėjo egzistuoti tuo metu, kai XIII a. pirmoje pusėje lietuvių žemėse plėtojosi monarcho (karališka) valdžia, o per steigiamus valdovo kiemus buvo vykdoma užvaldytų žemių integracija.

Seniausi XIII a. vidurio istorijos šaltiniai atskleidžia, kad leičiai galėjo saugoti šiaurinę Lietuvos valstybės pasienio dalį. Valdovo žirgų auginimas – svarbus karinis leičių patarnavimas.

Kai kuriose Lietuvos valstybės dalyse leičių tarnyba suprasta kaip valdovo lietuvio tarnyba, kaip lietuviška, *lietuvos tarnyba.

Taip pat jie kūrė valdovo kiemus periferijoje ir ten gyveno, kaip save išmaitinantys kariai žemdirbiai. Dėl to jie tapdavo centrinės valdžios įtvirtinimo įrankiais.

Valdovo žirgų auginimas – svarbus karinis leičių patarnavimas. Kai kuriose Lietuvos valstybės dalyse leičių tarnyba suprasta kaip valdovo lietuvio tarnyba, kaip lietuviška, *lietuvos tarnyba.

Lietuvoje ir Žemaitijoje ilgai išliko teisinės-prievolinės-administracinės teritorijos Leičiai, Lietuva, Lietavėnai (Lietava), lietuviai, litewskie, литва.

Jomis žymėtas, vadintas didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras – tiesioginė valdovo nuosavybė konkrečioje žemėje.

Istorinis faktas, kai valdovo kiemo pavadinimas sutampa su valstybės vardu, užfiksuotas karaliaus Mindaugo dokumentuose datum in Lettovia in curia nostra (1253) ir rex Lettoviae (Kita vertus, manoma, kad minėto dokumento datavime minimas bevardis karaliaus dvaras Lietuvoje).

Lietuvos istorijos šaltiniai per leičius atskleidžia išnykusią Lietuvos ir lietuvių vardo reikšmę ir funkcijas. Ji glūdi socialiniuose santykiuose, mezgamuose tarp valdovo ir ypatingo jo pavaldinio lietuvio, atliekančio jam svarbius patarnavimus.

Ankstyvosios Lietuvos valstybės laikotarpiu leičiai turėjo priklausyti valdovo kariaunos aplinkai.

Leičiai suteikia metodinį instrumentą, aiškinantis Lietuvos vardo kilmę: liudija, kad etninės Lietuvos vardo reikšmės gali būti vėlyvesnės – pirminės bus kilusios iš socialinių funkcijų.

Tam tikru mastu leičiai gali atskleisti lietuvių tautos ir savimonės genezės aspektus: tauta – socialinė savo vado bendrija, siejama su juo kariniais, ūkiniais ir kt. patarnavimais.

LDKISTORIJA.LT

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/i ... 859?copied


Prikabinti failai:
Dubonis. LDK leičiai (disertacijos santrauka).jpg
Dubonis. LDK leičiai (disertacijos santrauka).jpg [ 29.33 KiB | Peržiūrėta 1377 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Spa 2009 14:37. Iš viso redaguota 3 kartus.
Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Geg 2008 23:40 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
   Niekam "nedaeina", kad čia gali būti anų laikų raštininkų iškraipymas ir turi būti ne leičiai, o LIEČIAI. Ir po to Lietuva, lietuviai ir t.t.ir pan. :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Geg 2008 13:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   Niekam "nedaeina", kad čia gali būti anų laikų raštininkų iškraipymas ir turi būti ne leičiai, o LIEČIAI. Ir po to Lietuva, lietuviai ir t.t.ir pan. :img06:


  "Daeina".  :img01:

   Tačiau:

   1. Tokių užrašų yra ne vienas ir ne du.
   2. Nemažai pavadinimų išlikę iki dabar.
   3. Latvių kalba irgi išsaugojo senąjį tarimą "leitis".


tikras lietuvis rašė:
   Jei rašyti ne leičiai, o LIEČIAI, tai viskas atsistoja į savo vietas. :img06:


  1. Dabar, aišku, galime rašyti kaip kam "patogiau", tačiau istoriniuose šaltiniuose "leičiai".

  2. Jau seniai kalbininkų nustatyta, kad lietuvių kalboje daugelyje žodžių šaknų dabartinis "ie" atsirado iš senovinio baltiškojo "ei" (jis iki šiol kai kuriose šaknyse išlaikytas ir lietuvių kalboje (pavyzdžiui "kreivas", o latvių jau "krievs"). O prūsų, jotvingių (Seirijai, Veisiejai, Leipalingis - lietuvių "liepa"), sėlių (Žeimena - liet. "žiema") kalbose senasis -ei- išliko pilnai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 19:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Daktaro disertacijos tezės

http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm

Interne yra  ir čia:
https://leitgiris.lt/leiciai.html
http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12132.html


1.

    Lietuvos istorijos XIV-XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV-XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jį į savo rinkinį "Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje". Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši.

    Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, ir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai (<*Leitjų) - karaliaus vainiku machen herczog Wytolten eynen konyng der Leytten. Tuo tarpu pats Vytautas 1407 m. gausiai apdovanojo Vilniaus seniūną Manvydą savo žmonėmis leičiais (leytey) iš Kareikų (Markovo valsčius).

2.

    Taip istorijos šaltiniai ir lietuvių kalbos tarmės paliudija, kad nuo pat XIV a. vidurio iki XVI a. pabaigos, net XIX a. vidurio tuos pačius leičius buvo teisinga suprasti, paaiškinti kaip lietuvius, ir kaip lietuvių tautos socialinę struktūrą tam tikroje kompaktiškoje teritorijoje. Tai lyg kažkokie didžiajam kunigaikščiui tarnaujantys lietuviai lietuviuose. Galima tvirtinti, jog egzistavo pats tampriausias ryšys tarp tų dviejų sąvokos leičiai reikšmių. Jį norime apibūdinti.

3.

    Duomenų apie Lietuvos valdovo dvaro/kiemo leičius santykinai daugiausiai turime iš XV a. ir XVI a. pirmų penkių dešimtmečių šaltinių. Leičiai tvarkingai pasklidę po Vilniaus ir Trakų vaivadijų didžiojo kunigaikščio dvarus. Daugiausia Trakų: Kauno, Gegužinės-Perelozų, Kanevos-Dubičių, Lieponių, Rodūnės, Eišiškių, Semeliškių, Trakų, Valkininkų, Žiežmarių, Žaludko, Alytaus-Simno, Daugų, Stakliškių, Birštono, Darsūniškio, Merkinės, Vosyliškio valsčių valdovo dvaruose. Vilniaus vaivadijoje mažiau: Ašmenos, Anykščių-Rokiškio (nuo XV a. pabaigos Rokiškio valsčius atskiriamas nuo Anykščių), Utenos, Sudervės, Vilniaus, Maišiagalos, Švenčionių, Ukmergės (Vilkmergės), Markovo dvaruose.

    Žemaitijoje jie žinomi tik Batakių ir Vilkijos dvaruose, bet ten buvo žemaičių bajorų šeimos iš Leičiais vadinamų dvarų Viduklės valsčiuje. Leičius užtinkame tolokai nuo lietuvių pagrindinio etninio masyvo žemių: Slanimo pavieto Lasasinos (Lososna) dvare, keliuose Kijevo valsčiaus dvaruose prie Pripetės upės. Lietuvos istorijos šaltiniai leičius, valdovo tarnybinius žmones, žinojo 1407-1547 m. Jų pagrindinis gyvenamasis masyvas šiaurėje, vakaruose ir pietuose buvo apjuostas Šventosios, Neries, Nemuno upėmis (be Gardino žemės), o rytuose apribotas Ašmenos, Markovo, iš dalies Breslaujos valsčiais. Pagrindinė jų prievolė valdovui - tai leičio, leitiška tarnyba. Dėl to neturėjo jokio lažo valdovo dvare. Tačiau jį gauna eiti pagal 1529 m. valdovo nuostatų Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams sąlygas. Nuo tų metų duomenų apie leičius sumažėjo. Per Valakų reformą XVI a. viduryje leičiai kaip sociumas galutinai išnyko (ar buvo panaikintas), nes duomenų apie juos antrosios to amžiaus pusės šaltiniuose nebeturime. Išliko jų palikuonių gyventi Leičiais (Laičiais), Leitiškėmis (Laitiškėmis) ar pan. iki šiol tebevadinami kaimai.

    Tyrimas parodė, kad klausimas, kokia buvusi leičių tarnyba - esminis. Iš karto atsakyti sunku. Pvz., apie kai kuriuos Rodūnės ir Švenčionių dvarų leičius šaltiniuose pasakoma aiškiai: jie žirgų šėrikai, rūpinasi valdovo žirgais. Bet šaltiniai neleido šios tarnybos laikyti visų Lietuvos leičių prievole: dažniausiai jie tik paprasti žemdirbiai; o, be to, kodėl gi tuomet valdovo dvaruose egzistavo atskiros žirgais ir žirgynais besirūpinančių tarnų grupės, žirgininkai ir žirgšėriai? Prisiminkime ne vieną lietuvių bajorų giminę iš Leičių bajorkaimių ar dvarų: dalis leičių papildė bajoriją, o ne valstiečius.

    Nuo XV a. pradžios leičiai be jokių išimčių buvo tik didžiojo kunigaikščio kiemo/dvaro tarnybiniai žmonės. Turėjo savo tėvoninę (paveldimą) žemę (alodas). Naudojosi kai kuriais archaiškos asmeninės laisvės elementais, pvz., išeidavo, palikdami savo žemę tuščią, o sugrįžę, vėl galėdavo ją iš naujo dirbti.

    Pasigilinus į šias aplinkybes paaiškėjo, jog egzistavo tarsi dvi leičių rūšys.

    Viena, laisvieji žmonės, gavę dirbti tuščią leitišką žemę, arba prisijungę prie leičių giminės pagalbon, jai atliekant savas prievoles, tapdavo laikinais leičiais. Galėdavo naudotis jų teisėmis, privilegijomis, bet dalindavosi prievolėmis. Aktai juos irgi laikė leičiais. Jiems išėjus iš leičių giminės, metus tos rūšies žemę, šaltiniai juos vėl vadindavo žmonėmis, kartais pažymėdavo, jog jie - laisvi žmonės.

    Kiti - tai ir būtų tikrieji leičiai - valdovo kanceliarijoje retkarčiais pavadinami amžinais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais. Nors tai nelaisvo, tėvoninio valdovo žmogaus apibūdinimas, jie visgi laisvi, gali išeiti. Įdomu, kad toks leitis, metęs savo žemę, vis vien likdavo leičiu. Šie leičiai savo visuomeninę padėti apibūdinanti vardą ir tarnybą turėjo paveldėti iš kartos į kartą.

    Tačiau kuo tikrieji, amžinieji leičiai tarnavo didžiajam kunigaikščiui, neaišku. Kai kurių šaltinių užuominos, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę liudija tą, jog konkreti leičių tarnyba XIV a. pabaigoje galėjo būti paversta pinigų mokesčiu.

    Per kalbamą laikotarpį leičių sluoksnis turėjo keletą tik jam būdingų, išskiriamųjų bruožų. Pirmiausia, lietuvišką vardo formą leitis. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių gudų kalba tvarkomoje didžiojo kunigaikščio, t. y. centrinėje valstybės raštinėje paliko tikrasis vardas. Rašovai nesurado slaviško (gudiško ar lenkiško) pakaitalo. Vardas leitis yra sudaiktavardėjęs būdvardis nuo daiktavardžio *Leita. Leitis yra Leitos žmogus (mūsų tiriamu atveju Leitą atstovautų lietuvių valdovas). Leitis nutrūko nuo savo pagrindinio žodžio, ir iš maždaug V a. atkeliavo į rašytinius istorijos šaltinius, kuriuose žymėjo lietuvių visuomenės sluoksnį. Leičių išskirtinumą gerai atskleidė tuščių leitiškų žemių likimas. Tuo metu kruopščiai skirtos tuščios ir laikinai paliktos leičių žemės.

    Pastarosios būdavo duodamos valdyti laikinai, iki kitokio valdovo nurodymo, arba naujajam žemės savininkui jis paliepdavo priimti sugrįžusius tėvonis leičius. Tuščių, be tėvonių leitiškų žemių buvo daugiau. Tuštėjo jos natūraliai. Leičiai išmirdavo ir jų naudmenos atitekdavo didžiojo kunigaikščio dispozicijon. Nėra duomenų, kad jis nors vieną Lietuvos gyventoją per XV-XVI a. pirmąją pusę būtų pavertęs leičiu. Tuo tarpu į kitų valdovo žmonių ar socialinių sluoksnių tarpą dar patenkama, pvz., tampama sekovais (asačnikais), lažininkais, raitininkais, kaimynais, net bajorais. Vadinasi, Lietuvos visuomenėje XV-XVI a. pirmoje pusėje nebebuvo tų žmonių ir visuomeninių aplinkybių, kurios leičių sluoksnį kūrė ir darė reikšmingu gyvenime. Tikrieji leičiai (kai kur amžinieji) turėjo būti senas, uždaras sluoksnis, nes egzistavo tiesioginiai, išmirštantys jo palikuonys. Jų niekas negalėjo pakeisti. Tiksliau, neturėjo teisės. Kad leičius globojo paprotys, teisė matosi iš to, kaip valdovas atvirai vengė juos dalinti. Dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti. Tokio valdovo dėmesio dar buvo nusipelnę žirgšėriai.

    Medžiaga apie leičius XV-XVI a. pirmoje pusėje leido identifikuoti feodalizmui būdingą uždarą, profesionalią žmonių grupę, saugomą savos paprotinės teisės normų. Kuri jau nyksta, turi būti senos kilmės, vadinama vienu iš lietuvių ir Lietuvos vardo variantų, vis dar tausojama, globojama valdovo.

4.

    Kadangi nykstantis leičių sluoksnis ypatingai iškalbingų duomenų apie save per daug nepaliko, todėl kiekvienas informatyvesnis faktas vertas nuodugnaus tyrimo. Slanimo pavieto Lasasinos dvaro leičiai žinomi iš kelių 1504-1541 m. laikotarpio aktų. Vieną kartą jie ten pavadinami kitu, ano meto supratimu, jiems tinkamu vardu литва (*lietuva). Tokia paaiškinimo forma keista, nes skiriasi nuo mums įprastos. Gudiškai Lasasinos leičiai suvokti ne pagal etninius požymius, kaip be išlygų liepia suprasti mūsų dienų sąvokų sistema, bet *lietuva čia yra atskiros tarnybinių valdovo dvaro žmonių grupės pavadinimas, jos teisinės padėties, prievolių rūšies įvardinimas. Etninė reikšmė, jei tik tokia čia yra, daugiausiai antraeilė.

    Be *lietuvos/leičių, Lasasinoje buvo ir kitos dvaro žmonių tarnybos: miestelėnai, valstiečiai (žmonės) ir kt. Jų tarpe taip pat buvo etninių lietuvių, kurie *lietuvai nepriklausė. Tokią pačią struktūrą šaltiniai atskleidė Anykščių valsčiuje 1532-1597 m. Tai Leičių arba Lietuvos (летувска) vaitija.

    Būta skirtingo dydžio administracinių, teisinių, prievolinių teritorijų, vadintų pagal tokios rūšies tarnybą *lietuva, leičiai, litewska, литва: vieno kaimo (gyvenvietės), kelių kaimų (laukas/vaitija), net valsčiaus dydžio.

    Valsčiaus variantą atrandame Žemaitijoje - tiksliau buvusioje Karšuvos žemėje. Tai Litavienais<Lietavėnais vadinamos žemės aplink Tauragę ir šiauriau, prie Jūros upės. Jeigu XIV a. antroje pusėje jie buvo valsčiumi suprantama ir užrašoma teritorija (Littowin lant), tai XVIII a. pradžioje ten tėra keli kaimai, priklausą žemaičių bajorų šeimai.

    Su tais Litavienais galėjo sietis bajorai iš Leitkapių dvarų taip pat vadinamame Viduklės valsčiaus lauke, bei valstiečiai iš Leitkapių gyvenvietės Batakių valsčiuje (XVI-XVII a.). Aptarti duomenys yra iš skirtingų senosios Lietuvos vietų. Puiku, kad jie vieningai liudija, jog leičių tarnybą paaiškinti, ar kitaip pavadinti kaip *lietuvos, lietuviška būdavo labai tikslu. Tai apėmė ir teisines, ir administracines, ir prievolines leičių sluoksnio charakteristikas. Egzistavo teisinės, prievolinės teritorijos, gyvenamos ypatingų žmonių, kurie ėjo valdovui leičio, *lietuvos tarnybą. Etninės reikšmės pinasi dėl to, kad tuo pat vardu jau vadinosi lietuvių valstybė ir jos tauta. Jei valstybė pasivadintų kitaip, tai *lietuva tebūtų istorinis išnykusios valdovo tarnybos įvardinimas, kaip dailidės, raitininkai ir t. t.

    Vadinasi, ypatingi didžiojo kunigaikščio lietuviai (lietuviai lietuviuose), vardu leičiai jam ėjo *lietuvos, lietuvišką tarnybą. Tokį terminą dar galima surasti XVI a. pradžios šaltiniuose.

5.

    Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje - per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, - arba viena iš kelių - tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas - kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.

6.

    Beveik tokį pat darinį atradome būsimajame Anykščių valsčiuje XIII a. viduryje. Leičiai ten 1532 m. datuojamų dokumentų duomenimis iš inercijos vis dar suvokiami, kad sėdi prie vokiečių sienos (у лейтях, на немецком рубежи/жеребьи). Tai ne XVI a. siena su Livonija. Ši jau tuomet ėjo tomis pačiomis gairėmis, kaip dabartinė su Latvija. Tai buvo siena, kuri de facto nusistovėjo XIII a. viduryje tarp Mindaugo karalystės ir Livonijos ordino. Ji, 1261 m. datuojamo Mindaugo akto, laikomo falsifikatu, duomenimis ėjo Šventosios, Latavos, Vašuokos, Viešintos, Lėvens upėmis. Tarp dabartinių Anykščių, Viešintų ir Surdegio padalindama pusiau iš XV-XVIII a. šaltinių ten žinomą Leičių/Lietuvos vaitiją. Vaitija priklausė Anykščių valsčiui (žinomas nuo 1440 m). Anksčiau visas būsimasis valsčius vadinosi Lietuva, kaip kad ir jo centrinė pilis dabartinių Šeimyniškėlių piliakalnyje, prie Anykščių miesto, viename XIV a. pabaigos dokumente užrašyta Borchwal Lettow.

    Manome, kad Mindaugui valdant, apie XIII a. vidurį, ties strategiškai svarbia vieta - Šventąja upe galima nesunkiai pasiekti krašto gilumą - valstybės pasienį saugojo jo tarnybiniai žmonės, leičiai, jo lietuviai. Jie suformavę karinės paskirties žemę/valsčių. Pastebėtina, kad tokios rūšies žemė sukuriama tarp Deltuvos, Nalšios ir Sėlos. Joje gyvenantys valdovo žmonės galėjo efektingai slopinti vietinių gyventojų separatizmą. Tokio tikrai būta, kaip patvirtina kruvinos kovos, įsiliepsnojusios po Mindaugo nužudymo tarp Mindaugo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) ir Deltuvos bei Nalšios žemių diduomenės.

    Iš Mindaugo laikų turėjo būti ir gynybinė teritorija leičiai/*lietuva Slanimo pavieto Lososnos dvare: į pietvakarius nuo Slanimo, tarp Kosovo ir Ružanų (Rožanų) miestelių. Ši teritorija XIII a. viduryje įtraukiama į sudėtingų Mindaugo ir Vaišelgos santykių su Galiču Voluine reikalus. Hipatijaus metraštis informuoja, kad Ščaros, Jaseldos ir Zelvos upės, už kurių plytėjo Slanimo leičių teritorija, buvo linijos, kurias galičėnai vengdavo peržengti, nebepersekiodavo ten pasitraukusių lietuvių karių.

    Ji panaši į dvi ką tik aptartąsias: įsikūrusi maždaug XIII a. Lietuvos valstybės pasienyje, aptarnaujama valdovo tarnybinių žmonių leičių/*lietuvos, vadovaujama valdančios šeimos nario (Vaišelgos iš Naugarduko). Čia parengiamos ir išsiuntinėjamos judrios raitelių sargybos, saugomas ir ginamas kelias į Lietuvos gilumą, garantuojamas galičėnus puolančių lietuvių kariuomenių užnugario saugumas.

    Į šias tris panaši teritorija turėjo būti prie Neries ir Šventosios santakos esančiame Gegužinės-Perelozų dvare. Ten nuo XVI a. pradžios žinomi leičiai, yra gyvenvietė Rukla su miniatiūriniu piliakalniu. Rukla siejama su Mindaugo sūnumi Rukliu. Čia kaip ir kitur leičių gyventos vietos liko pažymėtos vardo Lietuva vietovardžiais: du upeliai Lietauka.

7.

    Valstybės pasienio linijų apsauga yra lengviausiai atstatoma iš vadinamosios leičių, lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių. Ukmergės, Anykščių, Utenos ir Švenčionių valsčių leičiai sudarė liniją, lygiagrečią linijai iš vietovardžių Vokiečių siena, Vokės vartai Vilkmergės, Anykščių (ten leičiai yra XIII a. vidurio Lietuvos ir vokiečių pasieny) ir Švenčionių valsčiuose.

    Čia archeologai ištyrė XIII a. pirmąja puse datuojamą Rėkučių gynybinį pylimą. Su juo susijęs vietovardis Vokės vartai.

    Rekonstruojasi ir pietrytinis Lietuvos pasienio fragmentas, kurį saugojo leičiai, valdovo lietuviai. Jo dalis - aptartoji Lasasinos *lietuva/leičiai. Į šiaurės rytus nuo tų vietų, prie Beržūnos (Berezina) upės buvusį Bokšto valsčių 1733 m. sudarė dvi teritorinės administracinės dalys: Bokšto valsčius ir lietuvių, lietuviška vaitija (woytowstwo litewskie).

    Vaitijos "lietuviai" buvo ano meto bajorai, laisvi valstiečiai, vadinasi, privilegijuoti. Valsčiuje sėdėjo lažą einą baudžiauninkai. Pagal žmonių pavardes nesunku nustatyti, kad lietuviai ir gudai gyveno abiejose Bokšto dalyse. Ne etniniais sumetimais valsčius buvo perskeltas į dvi dalis. Čia aiški teisinė, prievolinė, administracinė teritorija *lietuva, analogiška Anykščių, Žemaičių, Slanimo, Gegužinės. Tokios kaip Bokšto teritorinės struktūros būdingos XIII a. ir skirtos Lietuvos valstybės sienos apsaugai. Slanimo leičiai/*lietuva, per Naugarduko pilį jungdamiesi su valdovo lietuvių saugomais Bokštais prie Beržūnos, sudarė pietryčių pasienio apsaugos liniją. Tiksliau, aptarėme jos fragmentą.

    Apibūdinome keletą mūsų valstybės sienos gynybinių linijų fragmentų: šiaurės rytų ir pietryčių Lietuvoje bei pietvakarių Žemaitijoje.

    Jos kuriamos XIII a. pirmoje pusėje - XIV a. pradžioje. Sąvoka terminos Letvinorum "lietuvių sienos" Vokiečių ordino šaltiniuose pasirodo 1243 m. Turimi duomenys sako, jog ankstyviausi šaltiniai valdovo tarnus leičius/lietuvius žinojo kaip valstybės pasienio sargybinius. Kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295-1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu, ir gynė karo. "Leitiška, lietuviška" pasienio sargybos rūšis buvo senesnė už Vytenio laikais datuojamąją. Gal jau tapo neefektinga, todėl ir pakeista.

8.

    Dažnoje iš Lietuvos valstybę XIV-XVIII a. sudariusių žemių (valsčių) egzistavo lietuvių valdovo dalis, pusė. Istorijos šaltiniai leidžia ją skirti nuo kitokios žemės dalies, kuri tarsi ne visai valdovo (ten įsikūrę valsčiaus žmonės, duoklininkai) ir teisiškai, ir tarnybiškai. Didelėse teritorijose, pvz., Karšuvoje, Voluinėje valdovo dalis vadinosi valsčiumi (pavietu) "Lietuvos/Lietavėnų valsčius". Žemėse, iš kurių susidarė valsčiai, valdovo pusė vadinosi vaitija/lauku: "Leičių/Leičių kapų/Lietuvos (lietuvių) vaitija (laukas)" Anykščių, Viduklės, Bokšto valsčiuose.

    Kur žemės nedidelės (valsčiukai/волостки Trakų vaivadijoje) valdovą žymėjo vos vienas kitas leičių "lietuvių" kiemas/kaimas. Žinoma, kad aptarinėjame didžiojo kunigaikščio domeną (kiemą/dvarą). Visur jis vadinosi vienu vardu Lietuva arba jo variantais Lietava>lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV-XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose.

    Tik toks darinys galėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai.

    Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa - geresnė, betarpiškesnė.

    Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV-XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, ar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų.

    Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai - jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai "lietuviai". Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie - viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.

9.

    Pagrindiniai leičių sluoksnio požymiai būdingesni ikivalstybinei, ikifeodalinei, gentinei organizacijai, gentinių laikų laisvei. Jie turėjo nuosavą, tėvoninę žemę; gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine; galėjo globoti, "įleitinti" kitus laisvuosius; turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti (pasieniečiai).

    Leičiai kilo iš laisvųjų žmonių tarpo, iš skaitlingiausios ikivalstybinių laikų visuomenės dalies. Tai paliudija aplinkybė, kad nuosavas, tėvoninis valdovo leitis, tad, nelaisvas, galėjo išeiti, turėjo laisvę. Taigi, leitis laisvas, kaip visi laisvieji, tėvoniniu, "nelaisvu" jis bus tapęs tik savanoriškai. Vargu ar į uždarą privilegijuotų žmonių sluoksnį ką nors įtraukdavo prievarta?

    Leičiai tam tikru metu ėmė tarnauti lietuvių valdovui su savo žeme, ir tik nominaliai suvaržė savo prigimtą laisvę. Leičiai buvo lietuvių visuomenės socialinė struktūra, kurią suverbavo, sukūrė iš lietuvių genčių iškylantis didysis kunigaikštis.

    Galbūt iš čia jų vardas, senas lietuvių etnonimas. Gal tai archainė būsimosios lietuvių tautos socialinė politinė struktūra, kariauna (S. Karaliūnas).

    Dėl to šaltiniuose reikšmės leičiai "sociumas, tarnyba" ir leičiai "lietuviai, etnosas" žengė viena greta.

    Sociumas, susitelkęs aplink lietuvių valdovą, vadinamas vienu iš lietuvių, jų valstybės vardo sinonimų, garantavo savo vado valdžios plėtotę ir stiprinimą. Barbarinėje valstybėje kilmingu suprastas tas, kuris padėjo plėstis karaliaus valdžiai, dalyvavo karinėje ekspansijoje. Tai kariauninkai. Leičiai turi kariaunos požymių: savas vadas, jo valdžią stiprina, gina; jam artimi vardu, tarnyba ir gyvenamąja vieta (po valdovo kiemo stogu); vadas išskiria juos iš kitų, saugo ir globoja.

    Tokie kariai литва efektingai darbuojasi Mindaugo laikais. Kita vertus, kariaunos reikšmė, kariai per siaura leičių sluoksniui apibūdinti. Jeigu jis atsirado kaip tiltas, vedantis lietuvius iš gentinės epochos į valstybinę, tai tuomet neatrodys netikėta, kad "leičių kariauna" labiau panaši į ne visai lygią lietuvių miniatiūrinę visuomenę. Pastebėti realią nelygybę jau ankstyviausiais jų sluoksnio laikais leido kelios aplinkybės.

    Ne visi privilegijuoto leičių sluoksnio nariai tapo Lietuvos bajorais. Ne visi leičiai tapo valstiečiais činšininkais, "laisvaisiais bajorais". Daugybė jų netgi tapo valstiečiais baudžiauninkais.

    Dėl to leičių sociumas panašus į nedidelį ankstyvos lietuvių visuomenės modelį, visuomenės, kuri gentinius atributus keitė į valstybinius. Turtinė ir visuomeninė nelygybė šioje laisvųjų visuomenėje jau yra.

    Teritoriškai ji turėjo būti pasklidusi Šventosios, Neries, Nemuno upių ir Ašmenos, Markovo bei Breslaujos valsčių ribojamoje teritorijoje. Tai senasis lietuvių genčių etnomasyvas, lietuviškų pilkapių archeologinės kultūros sritis.

    Tik čia žinoma leičių kaip visuomenės sluoksnio reikšmė - lietuviai negalėjo savo pačių tarnybinių bendragenčių atskirti nuo savęs etniškai, skyrė tik visuomeniškai. Iš dalies darosi aišku, kodėl vardas Lietuva, *lietuvos tarnybos reikšmė buvo iš socialinių terminų srities.

     Dėl to neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kam davė pavadinimą, kuri reikšmė senesnė: ar *leita, *leituva/lietuva, kaip lietuvių socialinių normų rinkinys davė etninį vardą gentims, kurios gyveno nurodytoje teritorijoje? ar tarnybos pavadinimas gavo vardą nuo ją ėjusių etninių lietuvių? Ar tos dvi reikšmės buvo neatskiriamos, o skyrėsi tik terpė, kurios dėka viena ar antra sustiprėdavo.

    Norint atsakyti į šį klausimą, turi būti nustatyta pirminė vardo Lietuva reikšmė, jo kilmė - kalbininkai sėkmingai žengia šiuo keliu.

    Pats leičių sociumas nebuvo iš senesnių kaip valstybės gimimo lietuviuose laikų, XII a. pabaiga - XIII a. pirmoji pusė. Dar H. Łowmiańskis apie Mindaugo kariauną pastebėjo, kad ji ką tik atsiradusi; santykiai tarp vado ir karių buvo grindžiami dar gentinėje epochoje susiformavusiomis taisyklėmis. Leičiai, kaip lietuvių gentyse susirinkti tarnybiniai valdovo lietuviai, savo noru pasidavę valdovo globon, būdami iš gentinės visuomenės sukurtu instrumentu, dalyvaudami Lietuvos valstybės kūrime, tapo valdovo vasalais, atsirandančios feodalinės lietuvių visuomenės ženklu.

10.

    Apibendrindami jau galime pasakyti, kad leičiai buvo link valstybinės organizacijos žengiančios lietuvių gentinės visuomenės produktas vienos iš stipriausių lietuvių diduomenės šeimų (giminių) valdovo (kolektyvinio valdovo) tarnai, susirinkti lietuvių gentyse XII a. pabaigoje - XIII a. pirmoje pusėje.

    Jie padeda lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią visose lietuvių giminėse, o vėliau - kaimynuose. Nėra klaidinga leičių sluoksnį pavadinti valdovo kariauna. Tačiau reikia skirti siauresnę ir išplėstinę jos reikšmę: valdovo kariai ir miniatiūrinė lietuvių valdovo žmonių visuomenė, kaip to laikotarpio procesų besifeodalizuojančioje būsimojoje lietuvių tautoje atspindys.

    Atsirandanti Lietuvos bajorija XIV a. savęsp sutraukė santykinai nedidelę leičių sluoksnio narių dalį. Tai tapo viena iš rimčiausių jo netekčių.

    Leičiai išsaugojo tik neesminę dalį iš turėtos tarnybos, matyt, ištiso komplekso paslaugų didžiajam kunigaikščiui. Kai ką pavyko atkurti.

    XIII a. pirmosios pusės - XIV a. pradžios šaltiniai žino, kad leičiai saugojo dalį Lietuvos valstybės sienos - pasakyti, kad visą nėra duomenų. Jie kūrė valdovo kiemus įvairiose jam dar nepriklausiusiose kaimynų lietuvių, baltų, gudų žemėse. Dėl to tapdami valdovo valdžios retransliatoriais, turėjo būti pirmaisiais valstybės vietinės valdžios pareigūnais; plėtodami Lietuvos valdžią, kai kur leičiai tramdė ir malšino centrinei valdžiai opozicines nuotaikas.

    Lietuvos valstybės žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas Lietuva arba šio vardo variantais (Leičiai taip pat buvo to vardo reikšmių variantas). Taip vadintas, žymėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras. Teisiškai šios teritorijos buvo išskirtos iš vietinės papročių teisės.

    Taigi, egzistavo archaiška imuniteto forma - "priklausomybė *lietuvai". Tokia norma dar ginamasi XVI a. viduryje Voluinėje.

    Leičiai yra itin glaudžiai susiję su Lietuvos, lietuvių vardu bei jų variantais.

    Tai dėl to, kad tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio vadovaujamai politinei organizacijai. Tai viena iš vardo Lietuva reikšmių.

    Leičiai plėtojo ir tvirtino šią organizaciją lietuvių ir kaimyninėse gentyse per valdovo kiemus. Dėl to vardo Lietuva reikšmių buvo ne viena: lietuvių valdovo politinės struktūros pavadinimas, jo kiemų valstybėje vardas, jo karimų dalinių pavadinimas, jo artimiausių tarnų bei jų tarnybos vardas, viena iš lietuvių genčių žemių, pagaliau ir visos valstybės pavadinimas.

    Kita vertus, šie duomenys sako, kad kalbamo vardo pamatinė, pradinė reikšmė lietuvių valstybės susidarymo metu jau be gilių kalbotyrinių studijų sunkiai nustatoma. Vardas Lietuva jau kupinas etninių, socialinių teisinių, geografinių administracinių reikšmių. Nors etninė ir socialinė dominuoja.

    Surinkti duomenys leičių sluoksnio gyvavimą leidžia datuoti XII a. pabaiga - XVI a. viduriu.

    Siekiant didesnio, šaltiniais grįsto tikslumo turime datuoti XIII a. viduriu - 1529 m.

    Leičiai per savo raidą patyrinėjo praradimus. Jei XIII a. jie dar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją. Jų paslaugų nebereikėjo: valdovo ūkį plėtojo labai specializuotos jo valstiečių grupės, kariavo profesionalūs kariai bajorai, vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę.

DISERTACIJOS TEMA PASKELBTŲ DARBŲ SĄRAŠAS


      1. Lietuvos vaitystė, Lituanistica, 2, 1990, 97–102.
      2. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai (XV–XVI a. pr.), Lituanistica, l, 1992, 3–22.
      3. Leitis – vienas iš lietuvių vardų XIII–XIV a., Lituanistica, 2, 1995, 95–98.
      4. Vardas Lietuva: Ties Lietuvos valstybės ištakomis, Naujasis židinys–Aidai, 1–2,1996, 7–12.
      5. Leičiai (lietuviai) ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinė politika Žemaičiuose XIII a. pabaigoje – pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais, Lituanistica, 2, 1996,16–30.

      Tekstas iš: Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės (Humanitarinių mokslų sritis, istorijos kryptis) / Vadovas: prof., habil. dr. Edvardas Gudavičius. Vilnius, 1996. 16 p.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 02:07 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Kas dar be Dubonio teigia tokį pavadinimą (leičiai) buvus?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 16:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Kas dar be Dubonio teigia tokį pavadinimą (leičiai) buvus?


 O tu Internete pats paieškok. Kiek gi galima kitus išnaudoti? :img01:

 P.S. Beje, tavo klausimas nekorektiškas - žymiai tikslesnis būtų: Kas (ir kuo remdamasis) kritikuoja Dubonio teorijos teiginius?

 O leičių egzistavimą viduramžių rašytiniuose šaltiniuose bei Lietuvos visuomenėje niekas ir neneigia.
:smile38:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 02:01 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Betgi ir jo duotame pavyzdyje yra ir kitoks pavadinimas? Tai viena. Antra. Kaip sakiau, kalbėjau su latvių kalbos  mokytoja, kuri sakė, kad žodis leitis yra latviškas (tai senovinė lietuvio pavadinimo forma, kurio daugiskaita yra leiši). Tad kodėl latvišką žodį norima pripiršti lietuviams? Be to. Istorijos forume VirginijusD yra parodęs pavyzdį, kur žodį leičiai rusiškieji tyrėjai kildina iš žodžio laikyti, bet kartu sako, kad tiksli to žodžio reikšmė nėra nustatyta. Vienžo - burbulas ar tik spėjimas, viso labo, ir niekas daugiau. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2009 15:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   Betgi ir jo duotame pavyzdyje yra ir kitoks pavadinimas? Tai viena.

    Antra. Kaip sakiau, kalbėjau su latvių kalbos  mokytoja, kuri sakė, kad žodis leitis yra latviškas (tai senovinė lietuvio pavadinimo forma, kurio daugiskaita yra leiši). Tad kodėl latvišką žodį norima pripiršti lietuviams?

    Be to. Istorijos forume VirginijusD yra parodęs pavyzdį, kur žodį leičiai rusiškieji tyrėjai kildina iš žodžio laikyti, bet kartu sako, kad tiksli to žodžio reikšmė nėra nustatyta. Vienžo - burbulas ar tik spėjimas, viso labo, ir niekas daugiau.
:smile38:


   Kalbame apie tai, kad toks žodis ir seniau egzistavo, ir dabar dar egzistuoja. Ir jo egzistavimo niekas neneigia.

   O būtent apie jo kilmę ir diskutuojame bei pateikiame įvairias hipotezes.

   P.S. Malonu, kad galų gale pripažinai, jog vienaskaita yra "leitis", o ne "leišis". :img01
:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 00:08 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Vedi į šoną. Maža kokių žodžių kada ir kur egzistavo. Svarbu yra tai, kad tas leitis (latviškas žodis) visiškai nėra susijęs su žodžiu Lietuva. Taip sako prof.Zinkevičius. Ir kitaip ir būti negali. Jei būtų lietis, tai tada bendra šaknis būtų ir ryšys būtų. Va kur esmė.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Spa 2009 00:34 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Vedi į šoną. Maža kokių žodžių kada ir kur egzistavo. Svarbu yra tai, kad tas leitis (latviškas žodis) visiškai nėra susijęs su žodžiu Lietuva. Taip sako prof.Zinkevičius. Ir kitaip ir būti negali. Jei būtų lietis, tai tada bendra šaknis būtų ir ryšys būtų. Va kur esmė.


tikras lietuvis rašė:
Prof.Zinkevičius sako, kad leičiai ir Lietuva nėra giminingi žodžiai. Ką ir reikėjo įrodyti.


  Patikslinu - jis sako kiek kitaip (todėl visada verta pateikti tikslias citatas):

- pvz. vartoja žodį "greičiausiai",

- galimą sėlišką kilmę paneigia, remdamasis jų "rytų lietuviškumu" (o žymūs kalbininkai, pvz. Toporovas, jau mano, kad sėliai - istoriškai buvo vakarų baltai)

-  Z. Zinkevičiaus teiginys "Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“ kaip tik gal būt parodo visai kitą "tiesų kelią" - jog "leita" yra ne baltiškos kilnmės žodis, o "atneštinis".

Z.Zinkevičius:

   "Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai. Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu.

   Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.

   Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“."

   Vis tik svarbiausia, kad ir Z. Zinkevičius be dvejonių pripažįsta, kad pati pirminė žodžio Lietuva forma buvo Leita.

   Štai pasiskaityk, ką Z. Zinkevičius rašo savo kitame straipsnyje:

*************************************************************

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

Lietuvos vardo kilmė


      Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką – Литва.

      Akivaizdu, kad metraštininkas Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai, lietuvių kalbotyrininko Kazimiero Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš * Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва. Plg. giminingus žodžius žiemà –зима, priẽ –при ir kt.

      Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow(er). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o -owen – priesaga -uva (-ava?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga –ones).

      Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: “O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, – pirmiausia karaliaus (t.y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuluotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

      Kur pradžioje buvo ‘Lietuvos’ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

      Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis .

      Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose – dab. Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis – gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

     Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

     Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tačiau Henriko Latvio kroikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

     Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.

     Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis i vietoj lietuvių ie) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

    Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ’lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas (su šaknim ei) kitose kalbose nepaplito.

     Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis – ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā> Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

     XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

     Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

     Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

     Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą –uva, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis ‘lietuvis’, padaryto iš *Leitā.

     Plg. latvis – iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā < *Leitā dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) – Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse, Leĩtė –Rusnės intakas, Leitãlė – Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

     Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà – su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai – su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) – su Jótija ir kt.; Dainavà – su upelės Dainavà vardu ir t. t.

    Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet– (Leit–), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

    Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat– negali būti padaryta iš Liet–.

    Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5–18 ir t. 17 (1967), p. 135–137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka –dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės – vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

     Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga –ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

     K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas  krašto pavadinimas  etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą –ava į –uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su -uva.

     Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia –Jano Radvano ,,Radviliadoje” (1588 m.), Литавия – Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов–ец, литов–ский, sen. rus литов–ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov–ini (Dusburgo kronika)’lietuviai’.

     K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

      Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’.

      Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

      Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

      Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį ,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91.

      Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

  Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.

  Iš rusų k. vertė Gražina Zaleckytė

Akad. Zigmas Zinkevičius, 1999 m. lapkričio 30 d.

************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: leitis
StandartinėParašytas: 09 Rgp 2011 16:46 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 09 Rgp 2011 16:07
Pranešimai: 7
Miestas: Vilnius
     Jei leitis yra latviškas žodis, nepamirškime, kad latviams darė įtaką vokiečiai. Siūlau pasižiūrėti, ką toks žodis reiškia vokiečių kalboje ...
Sakyčiau, kad ta reikšmė labai tinka prie tų senovinių pareigūnų pavadinimo.

_________________
xxxx


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: leitis
StandartinėParašytas: 09 Rgp 2011 17:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina
rita rašė:
     Jei leitis yra latviškas žodis, nepamirškime, kad latviams darė įtaką vokiečiai. Siūlau pasižiūrėti, ką toks žodis reiškia vokiečių kalboje ...

      Sakyčiau, kad ta reikšmė labai tinka prie tų senovinių pareigūnų pavadinimo.


      1. Ar latvių žodis "leitis" turi ryšį su vokiečių kalbos panašiais žodžiais, nežinau.

      Panašiai skambančių žodžių, be abejo, gali būti įvairiose kalbose - todėl kiekvienu atveju reikia specialistų kalbotyrininkų nemenkų pastangų tam, kad išsiaiškinti konkretaus žodžio kilmę kiekvienoje kalboje, bei galimus giminystės ryšius su kitų kalbų žodžiais.

     Kadangi germanų ir baltų (bei slavų) kalbos turi ypač daug bendrybių, tai ir "leitis" gali būti tokia bendrybe, paveldėta iš bendrų protėvių kalbos.

     Taip pat ir kitos indoeuropiečių kalbos (pvz. lotynų ar sen. graikų, o iš jų ir daug dabartinių kalbų) galėjo tą šaknį paveldėti.

      Gali būti ir taip, kad tam tikri titulai ar valdžios formų apibūdinimai tikrai galėjo "slinkti" iš vienų kalbų į kitas jau tais laikais, kai germanų ir baltų kalbos buvo seniai atsiskyrusios (sakykime, vis dar nėra visai aišku su germanų kuning - kionig ir lietuvių kunigas, kunigaikštis, rusų kniazj).

      2. Žodžiai "leitis" ir "Leita" yra ir lietuvių kalboje - senuose dokumentuose dažnai vartojami, o dabar yra išlikę įvairiose senovinėse lietuvių pavardėse (pvz., Leita, Leitaitė).

      Įdomu, kad žodis "lieta" (senesnė forma - leita) lietuvių kalboje reiškia taip pat ir "valdžia, valstybė":

Lietuvių kalbos žodynas
http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp

6. Ak valstybė, valdžia (?): Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo M.Valanč. Buvo gi pats lietos vyras, karėje ir ūkėje sumanus S.Dauk. Lietos nuomonėje toksai kiemas vadinos da ūkiu S.Dauk. Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivūle būk vadinamą A1884,81.

  P.S. Žodis "lieta" lietuvių kalboje turi dar penkias reikšmes:

líeta (la. lieta) sf. (1)

1. nauda, pelnas: Kas iš anų líeta, kad visi tušti riešutai J. Nieko líetos iš supuvusio medžio J. Nėko líetos iš to nebėr Slnt. Iš tų vištų nieko líetos: lesini lesini, o kiaušio nė pasiutusio Grg. Líetos medis MitI133.

2. tikslas: Įrankiai, tai lietai derantys S.Dauk. Dvi kartali vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai išręstose S.Dauk.

3. daiktas, dalykas, reikalas: Menkos líetos – pinigų – nėr, neturiu J. Pirkčiau, bet menkos lietos (pinigų) trūksta Žem. Tik vienas Vincas laikė tai maža lieta Vaižg. Tas nėkam lietai nedera S.Dauk. Ir būs esanti líeta tėvų neklausyti Brs. Nėksai jo tose lietose nepranokę S.Dauk. ^ Ta lieta tam dėta, tas šmotas to nora, taip atradom, taip paliksam Vgr. Ar tatai yr líeta (ar galima, galimas daiktas )? Slnt. Maža líeta (mažas reikalas, maža bėda): tujau užsidėsiu atsarginį ratą, ir būs gal važiuoti Skd.

4. įrankis: Meistro líetos: ablius, leistuvas, kaltas ir pjūklas Lž. Be líetų joks meistras stalo nepadirbs Lž.

5. būdas, ypatybė: Tokia jo lieta Ak.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Rgp 2014 00:20 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Va va - Lieta, o ne leita.

Nes žodžiai su lei neturi loginio ryšio su kitais panašiais lietuviškais, o štai lieta logiškai išeina iš lietus-->lieti-->kaip nulietas-->lieta ir t.t.

Pasižiūrėk S.Karaliūno str. ir rasi į ką panašu leita - nuo leide (palyda) iš sen.germanų, kurie, kaip žinia, perėmė žodžius iš mūsų (virstant iš indoeuropiečių), bet pagermanino, po ko žodis leita per latvius, kuriems vokiečiai užnešė germanizmų, grįžo atgal mums jau kaip leita.

Paprasta.

Netikėk pranašais: galvok savo galva - tam ji ir duota.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Geg 2021 13:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27011
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Arwi Rakecky не путайся в веках и в смыслах слова ляйтис (leitis) в разные века....

Изначально это название племени, потомки которой через 700 лет и создали Великую Литовскую Империю.

В Литовской Державе 13-15 веков лейти уже стали социальным слоем - личными придворными слугами литовского короля.

Именно они охраняли большинство крепостей и имений, которые принадлежали лично королям Литвы. А также присматривали за табунами боевых лошадей короля. В то время это было большой честью и обеспечивало высокий статус в феодальной "пирамиде".

Только позже социальный слой лейтев начал распадаться на более богатых и обедневших. И обедневшие по своему социальному статусу постепенно сравнялись с другими бедными слоями литовского общества того времени - это примерно 16-17 века.

*******************************************

В 13 веке прямые потомки древнего племени лейти уже постепенно превратились в особое сословие воинов, приближенных к монархам Литвы - и обслуживающих именно их хозяйства.

Но ранее это было отдельная группа древних восточных балтов, которая жила далеко на востоке древнебалтского ареала (где-то рядом с современными Брянском - Калугой - Орлом).

Это доказано языковедчески.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 14 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007