Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Semitų-chamitų (žydų, arabų, koptų, berberų, etiopų ir kitų) genčių, tautų ir jų kalbų istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Berberai ir jų kova už savo laisvę

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Berberai ir jų kova už savo laisvę

Parašytas: 09 Vas 2008 22:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alžyre kovotojų pasaloje žuvo 7 policininkai

ELTA
2008 vasario mėn. 9 d.

Alžyre patekę į įtariamų islamo kovotojų pasalą žuvo mažiausiai septyni policininkai, cituodama šalies saugumo pareigūnus praneša BBC. Ketvirtadienio naktį Alžyro pietuose policijos pareigūnus, važiavusius dviem visureigiais, apšaudė tariami sukilėliai.

Skelbiama, kad ginkluoti vyrai iš įvykio vietos išvažiavo policijos automobiliais. Saugumo pareigūnai pradėjo užpuolikų paieškos operaciją.

Pastaraisiais mėnesiais islamistų grupuotės Alžyre įvykdė keletą išpuolių.

Per dar vieną incidentą Alžyro rytuose esančiame kaime vienas policininkas žuvo ir vienas buvo sužeistas. Ginkluoti vyrai užpuolė kontrolės punktą, kurį saugojo policijos pareigūnai.

ELTA

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1

Žygeivis, 2008 02 09 20:54

Alžyre šiuo metu yra viduramžiška diktatūra, kuri buvo įvesta po to, kai Prancūzijai artimi kariškiai prakišo demokratinius rinkimus ir įvykdė karinį perversmą.

Po to vykusio pilietinio karo metu žuvo dešimtys tūkstančių alžyriečių - dauguma jų berberai, nuo seno kovojantys už savo tėvynės išvadavimą iš arabų užkariautojų jungo.

Ir šiuo metu dauguma partizanų Alžyre yra būtent berberai.

Žygeivis, 2008 02 09 21:03

Šaltinis - http://lt.wikipedia.org/wiki/Al%C5%BEyro_istorija

"1989 m. buvo priimta nauja Konstitucija, kuri leido sudaryti politines organizacijas, net tik FLN. Pagal šią Konstituciją ginkluotosios pajėgos buvo nušalintos nuo vyriausybės, kurią jos iki tol valdė.

Tarp daugybės partijų, kurios atsirado po naujosios Konstitucijos sėkmingiausiai veikė Islamo Išgelbėjimo Frontas (FIS), kuris laimėjo daugiau nei 50% balsų municipaliniuose rinkimuose 1990 m. birželį ir pirmame nacionalinių rinkimų ture 1991 m. gruodį.

Stebėtina fundamentalistinės FIS partijos sėkmė pirmame rinkimų ture 1991 m. gruodį privertė armiją įsikišti, uždrausti FIS ir sustabdyti tolimesnius rinkimus.

Fundamentalistų atsakas buvo nuolatinis nedidelio intensyvumo konfliktas su pasaulietiniu valstybės aparatu, kuris nesutrukdė rinkimuose prastumti provyriausybines ir nuosaikias religines partijas.

FIS ginkluotasis sparnas Islamo Išsivadavimo Armija išsiskirstė 2000 m. sausį bei kaip ir kiti ginkluotų grupių nariai pasidavė pagal amnestijos programą, nukreiptą į nacionalinio susitaikymo skatinimą.

Nepaisant to nedidelės ginkluotų kovotojų grupės tebekonfrontuoja su vyriausybinėmis pajėgomis ir vykdo paskirus kaimų puolimus ir kitokias teroristines akcijas.

Naujus rūpesčius kelia berberų judėjimas."

Šaltinis - http://lt.wikipedia.org/wiki/Al%C5%BEyras
http://lt.wikipedia.org/wiki/Al%C5%BEyro_istorija

"Priešistoriniais laikais Alžyro teritorijoje gyveno berberų gentys. III a. pr. m. e. rytuose susidarė berberų Numidijos karalystė ir Mauritanijos karalystė, kurios valdė šiaurinį Maroką ir vakarų Alžyrą.

III-II a. pr. m. e. Alžyrė klestėjo berberų sukurta Numidijos valstybė. Ją 47 m. pr. m. e. užgrobė Romos valstybė ir pavertė savo kolonija.

Po Romos imperijos žlugimo berberų gentys atgavo nepriklausomybę, tačiau VII a. buvo užkariautos arabų."

Būtent berberai ir yra savarankiška politinė-karinė jėga, kuri jau daugelį amžių kovoja su visais juos okupavusiais arabiškais režimais. Ir su Islamo išsivadavimo armija berberai neturi nieko bendro. Tai tik Alžyro diktatoriaus ir jį remiančios Prancūzijos propaganda.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Vas 2008 22:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Berberai

Plačiau - http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... A1ka&meta=

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Berberai

Berberai – lingvistiškai giminingų Šiaurės Afrikos tautų grupė. Gyvena Maroke, Alžyre, Tunise, Libijoje ir Egipte, kalnuotose ir dykumų vietovėse. Kalba įvairiomis afro-azijietiškomis kalbomis.

XXI amžiaus pradžioje daugiausia berberų yra Maroke (apie 10 mln.) ir Alžyre (4-6 mln.).

Beveik visi berberai yra musulmonai.

Istorija

Visi berberai yra senųjų šiaurės Afrikos gyventojų garamantų palikuonys.

VII a. Šiaurės Afrikos gyventojus užkariavo arabai, kurie vietinius gyventojus atvertė į islamą. Nuo tada šios tautos vadinamos berberais.

Svarbiausios berberų tautos yra šios:

* Kabilai (Alžyro šiaurė)
* Rifainai (Maroko šiaurė)
* Amazigai (Maroko centras)
* Šenva (Alžyro šiaurė)
* Šavisai (Alžyro šiaurė)
* Tuaregai (Sahara)
* Šleuhai (Maroko vakarinė dalis)
* Sacharos berberai (jų tarpe mzabitai. Šiaurinė Sachara)

*************************************************************

Šaltinis - http://www.klaipeda.daily.lt/temp.php?d ... 1115390689

Sachara vilioja miražais ir oazėmis

Jolanta Juškevičienė

Tik Tuniso senbuviai berberai patys bėga nuo civilizacijos. Jie gyvena keistuose būstuose – trogloditų urvuose ir ignoruoja specialiai jiems kaimelyje valdžios pastatytus namelius.

Berberai – tikrieji šiaurės Afrikos gyventojai, kurie išnyko dėl į šalį atsidanginusių arabų. Tikrųjų berberų Tunise belikę vienas procentas, o arabai sudaro 98 procentus visų tunisiečių.

Urvuose iki šiol gyvenantys berberai taip siekia išsaugoti savo tapatybę, kultūrą, raštą, papročius ir kalbą.

Vienintelė civilizacija, kurią senieji Tuniso gyventojai prisileidžia artyn savęs, – turistų autobusai. Užsukę nuoširdžiai nusistebėti, kaip šiais laikais žmonės gali gyventi tokiomis sąlygomis, svetimšaliai negaili vietiniams gyventojams pinigų. Stebėtis čia iš tiesų yra kuo. Pradžioje išsikasantys į milžinišką šulinį panašią duobę, jos šonuose berberai išrausia urvus. Kiekvienas urvas – atskiras kambarys. Tokiame permainingame klimate, kai dienos itin karštos, o naktys šaltos, berberų urvuose - nekintanti 20 laipsnių temperatūra.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 09 Vas 2008 22:43. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Vas 2008 22:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Berberų kalnynas Aukštasis Atlasas

Šaltinis - http://www.klaipeda.daily.lt/temp.php?d ... 1171644206

Džefris Taileris

- Prašom nusiraminti, mes neketiname čia ilgiau būti!

- Kas jums davė teisę eiti per mūsų slėnį? - piktinosi jie mojuodami lazdomis.

- Bu Terfinos vadas! - atsakė Drisas (tą kaimą mes aplankėme prieš keletą valandų). - Jūs juk matote – prasideda audra. Mes neketiname daryti nieko bloga. Prašome leisti mums čia pernakvoti.

Tačiau kito kaimo seniūno paminėjimas dar labiau supykino berberus. Vienas iš jų, pats agresyviausias, pasakė, kad mes neteisėtai įsibrovėme į jų teritoriją, o audra kaip audra, tad mums vis tiek teks iš čia nešdintis. Ir kuo greičiau tai padarysime, tuo mums patiems būsią geriau.

O mums dar buvo likę įveikti apie šešis šimtus kilometrų kalnais, todėl tokia kelionės pradžia nepranašavo nieko gera. Beje, šito ir reikėjo laukti atsižvelgiant į berberų (šiame regione daugelis mieliau vartoja pavadinimą „amazig“, kuris išvertus reiškia („laisvas žmogus“) tautelių audringą istoriją.

Dabar berberų gentys, kurias iš viso sudaro apie dvidešimt penki milijonai žmonių, gyvena Šiaurės Afrikos kalnuose ir dykumose, daugiausiai Maroke ir Alžyre.

Tūkstantmečius jų nesuskaičiuojamos kartos gimė ir mirė šiose žemėse.

VII a. arabai užkariavo Afrikos šiaurę ir atnešė čia islamą. Tada berberai ėmė trauktis iš lygumų, ir tas procesas truko šimtmečius.

Jie išėjo į kalnus – tenai, kur galėjo rasti tinkamos dirbti žemės ir ganyklų savo kaimenėms. Tačiau svarbiausia, kad jie galėjo išsaugoti laisvę.

Žmonės, likę lygumose, perėmė užkariautojų kultūrą, religiją ir iš dalies atėjūnų – arabų ir prancūzų – kalbą. Jų gentainiams, izoliuotiems kalnuose, pavyko išsaugoti nacionalinį savitumą, kalbą ir, kaip jau pradėjau suvokti, savo nepriklausomybę.

Ieškome supratimo ir pagalbos

Mano kelionė prasidėjo netoli nuo Midelto, kuris yra Maroko centrinėje dalyje, ir turi baigtis po dviejų mėnesių vienoje iš pačių vaizdingiausių šalies vietų – prie Imuzer Dej Idos Utaneino krioklių Atlanto vandenyno pakrantėje. Maršrutas driekėsi per patį berberų teritorijos vidurį. Čia buvo galima susipažinti su tradicine šios tautos kultūra.

Aš pasitelkiau du vietos gyventojus kaip vedlius ir palydovus. Vienas iš jų, - atviras ir šnekus Drisas Himis iš Midelto, dirba palydovu kalnuose: užsidirba pragyvenimui vedžiodamas negausius atvykėlius turistus po Aukštojo Atlaso kalnų kanjonus. Jam – trisdešimt metų. Kitas mano pagalbininkas, dvidešimt trejų metų Halidas Ouameris, tylus, santūrus valstietis iš kaimo, esančio netoli nuo miesto.

Gabenti įrangai ir maisto atsargoms nusipirkau klusnų bėrą mulą. Jis man atrodė pakankamai ištvermingas ir stiprus, kad įveiktų mūsų laukiančius nelengvos kelionės išbandymus.

Ir štai mes jau susidūrėme su pirmaisiais sunkumais: kanjono šlaitus drebina perkūnija, artėja sutemos, piemenys grasina mums susidorojimu... Pasakiau Drisui, kad pasiūlytų berberams pinigų – kaip tik taip Maroke sprendžiamos panašios problemos. Drisas man atsakė, kad jau bandė tai daryti, bet piemenys nepanoro jo nė išklausyti. Paskui jis, pasiduodamas netikėtam impulsui, išsiėmė savąją alpinistų palydovo licenciją, parodė piemenims ir paaiškino, kad mūsų tikslas – pereiti Aukštojo Atlaso kalnus. Licencija, atrodo, berberų akyse suteikė aiškios reikšmės Driso asmenybei, o jo paaiškinimai privertė juos nusiteikti palankiau.

Vienas jų panoro kalbėtis su manimi. Drisas vertė. Jis papasakojo, kad 1992-aisiais grupė užsieniečių, kalbančių arabiškai, prasiskverbė į šią vietovę. Jie norėjo nuversti Maroko karalių Hasaną II. Piktadariai buvo sulaikyti, kai vienas piemuo su savo šeima laiku perspėjo valdžios atstovus apie juos. Todėl neverta stebėtis, kad berberai įtariai žiūri į svetimus kalbančius arabiškai žmones. Tarp jų gali pasitaikyti net vyriausybės valdininkų iš lygumų, kurie ieško vien progos iškaulyti kyšių.

Aš atsiprašiau už sukeltą nerimą ir pažadėjau piemeniui, kad išaušus mes išeisime. Su vis ta pačia niūria veido išraiška mano pašnekovas atsakė, kad leidžia mums pasilikti, ir pasitraukė.

Netruko nė kelių minučių, kai debesų apklotai galutinai susijungė, žaibai nutvieskė kalnų keteras virš mūsų, ir tik dulkęs įkyrus lietus virto tikra liūtimi.

Trylika šimtmečių tęsiasi kova

Berberų gyvenama visoje Šiaurės Afrikoje. Bet nė vienoje šio regiono šalyje jie nesusiduria su tokia daugybe problemų kaip Maroke, nors kaip tik čia berberų yra daugiausiai. Šioje valstybėje atsisakoma pripažinti jų nacionalinį identitetą.

Neatsižvelgiama net į tai, kad 60 procentų gyventojų laiko save berberų palikuonimis, o apie 40 procentų kalba viena iš trijų berberų kalbų.

Maroko konstitucijoje įrašyta, kad šalis yra arabiškosios Šiaurės Afrikos dalis, o arabų kalba paskelbta valstybine kalba.

Berberai šalies pagrindiniame įstatyme net neminimi.

Tai – arabiškojo nacionalizmo palikimas. Kolonializmo epochoje po jo vėliava gimė išsivadavimo judėjimas. Bet dėl jo nearabiškosios tautos su savo kultūra buvo ignoruojamos ir net engiamos.

Faktiškai paskutinius trylika šimtmečių Aukštojo Atlaso kalnai buvo kontroliuojami berberų genčių karingųjų vadų, kurie atsisakė paklusti arabų sultonams, valdžiusiems Maroko lygumų zoną.

Vėliau – nuo 1912 iki 1956 metų – didžioji dalis šalies buvo Prancūzijos protektoratas. Šalies kalnuotieji rajonai buvo laikomi teritorija, priklausančia berberams, o valdė ją, kaip ir anksčiau, genčių vadai, bendradarbiavę su prancūzų kolonistų valdžia.

Pats garsiausias tarp vadų buvo Tchamis el Glaujis, tironas, pradžioje pavergęs Aukštojo Atlaso kalnų berberus, o paskui, kai jį paskyrė prancūzų vietininku Maroko pietuose, ir arabus, gyvenusius aplinkinėse lygumose. Tačiau pasipriešinimas kolonizatoriams nesiliovė, ir 1956-aisiais berberai kalniečiai ir miestų arabai išvijo prancūzus.

Atgavusio nepriklausomybę Maroko vyriausybę kontroliavo arabai. Valdžia nusprendė nesikišti į kalnuose gyvenančių berberų reikalus. O miestuose stiprėjo kova dėl jų nacionalinio savitumo ir kultūros pripažinimo.

Berberai priešinosi egzistuojančiai tvarkai, leido pogrindinius laikraščius, mokyklose mokė senojo berberų raidyno „tifinach“ ir kalbėjo apie revoliuciją.

Berberų nacionalinio judėjimo už tautos atgimimą lyderiai – miestiečiai intelektualai mieliau kalba prancūziškai (ta kalba jiems siejasi su kultūra ir žmogaus teisių apsauga), o ne arabų kalba, kuriai jie jaučia neapykantą kaip engėjų kalbai.

Bet patį didžiausią susirūpinimą jiems kelia savosios – berberų kalbos (tamazichto) likimas.

Karaliaus Hasano II valdymo paskutinį dešimtmetį (jis mirė 1999 metais) jie įkūrė berberų kalbos ir kultūros draugiją, atidarė kelias interneto svetaines ir laikraščius, o 1994 metais valstybinė televizija pradėjo transliuoti naujienas berberiškai.

2000-ųjų kovą keli šimtai berberų intelektualų pasirašė „Berberų manifestą“.

Jame sakoma, kad ši tauta yra engiama ir ujama, kad jos žmonės nuolat jaučiasi žeminami ir vejami iš visuomenės. Be kita ko, manifeste keliami reikalavimai ir valdžios atstovams.

Pasirašiusieji nori, kad vyriausybė kreiptų daugiau dėmesio užmirštų berberų kaimų ekonomikos vystymui, skirtų lėšų berberų kultūros organizacijoms ir ištaisytų mokyklinius vadovėlius: juose nė žodžiu neužsimenama apie berberų vaidmenį Maroko istorijoje.

2003-iųjų rugsėjį berberai laimėjo stambią pergalę: Maroko vyriausybė leido mokyti berberų kalba apie 15 procentų pradinių mokyklų ir paskelbė apie savo tolimesnius planus.

Berberiškai bus dėstoma visų lygių mokymo įstaigose. Tačiau aktyvistai sako, kad to vis tiek nepakanka. Jų pagrindinis reikalavimas – kad berberų tauta ir jos kalba būtų pripažinta Maroko konstitucija.

- Mes kovosime už tai visomis taikiomis priemonėmis, - sakė man Mohamedas Čafikas, berberų sąjūdžio dvasios lyderis, - bet jeigu nė vienas mūsų reikalavimas nebus patenkintas, judėjimas gali tapti radikalesnis. Jaunimas gali ir sukilti.

Miestuose – galbūt. Bet dauguma Maroko berberų gyvena aukštai kalnuose, kur viešpatauja sausra, skurdas ir badas.

Savo kelionės metu aš norėjau pamatyti, ar rusenanti berberiškojo radikalizmo ugnis gali persimesti iš miestų į kalnus.

Jeigu taip, Aukštojo Atlaso kalnai gali vėl tapti tuo, kas jie buvo praeityje: teritorija, valdoma partizanų, kurie visiškai nepripažįsta valstybės valdžios.

Svečiuojamės pas Hoseiną

Audros debesys išsisklaidė, kepino vidurdienio saulė. Vingiuotu taku nusileidome į tarpeklį. Prie tolimo iškyšulio išvydome susispietusius į krūvą Tamaluto kaimelio namus. Ten gyvena Driso draugas Hoseinas Uanemenus. Jį sutikome pakeliui į kaimą raitą ant mulo.

Hoseinas, liesas, barzdotas, kokių penkiasdešimties metų vyras, meiliai žvelgė į mus iš po juodo turbano. Lūpas išlenkė šypsena, apnuogindama kreivus dantis. Aišku, kad jam buvo malonu vėl išvysti Drisą. Sveikinosi Hoseinas nusilenkimu, paspaudė kiekvienam ranką. Po kiekvieno rankos paspaudimo vietos papročiu pirštų galais jis paliesdavo savo lūpas. Į Driso klausimą, ar negalėtume apsistoti jo namuose, Hoseinas atsakė, kad kitaip ir negali būti. Berberai pasižymi svetingumu, kuris visai nepriklauso nuo jų turto.

Kai atėjome į kaimą, mane pamatę vaikai pradėjo šūkauti: „Erumi, erumi!“ („Romėnas!“), - tartum prisimintų valdovus, dingusius prieš šešiolika šimtmečių. Berberai iki šiol taip vadina visus europiečius.

Hoseino namas niekuo neišsiskiria iš kitų berberų būstų: neaukštas mūrinis dviejų aukštų statinys, kokie būdingi Aukštojo Atlaso kalnų gyventojams. Pirmame aukšte – tvartas, kuriame šeimininkas laiko mulą, karvę, kelias liesas vištas. Kambaryje antrame aukšte atkreipiau dėmesį į papuošalus: ant vienos sienos kabojo nuo laiko patamsėjęs bronzinis durklas, ant kitos – seniai seniai sustojęs laikrodis.

Kad šiek tiek įleistų šviežio oro, Hoseinas atidarė langus, ir į kambarį puolė debesis musių iš tvarto. Paskui šeimininkas paliepė moterims gretimame kambaryje paruošti pietus, o mes sugulėme pailsėti ant kilimų, užklojusių grindis.

Netrukus prie mūsų prisidėjo Basus, džinsuotas kaimynystėje gyvenantis jaunuolis, ir dvi mergaitės Ita ir Hada – Hoseino dukterys. Paklaustos, kiek joms metų, tik gūžtelėjo petukais: čia niekas gimtadienių nešvenčia. Ita atrodė kokių dešimties metų, o Hada – šiek tiek vyresnė.

Basus juokdamasis mums arabiškai paaiškino, kad net Hoseinas nežino, kiek jam metų. Jis pats išmoko arabiškai, nes lanko vidurinę mokyklą prie Midelto, gauna stipendiją ir tuo labai didžiuojasi.

- Man puikiai sekasi matematika ir gamtos mokslai, - sako Basus. - Aš daug skaitau prancūziškai, turiu nemažai draugų prancūzų. Ruošiuosi stoti į universitetą.

Jis tikisi, kad išsilavinimas padės jam atsisveikinti su skurdžia kaimo buitimi ir įsikurti mieste. Bet Maroke ir berberų, ir arabų galimybė gauti darbo dažnai priklauso ne nuo žmogaus gabumų, o nuo jo ryšių.

Kukliai pietaudami Hoseino namuose, iš šeimininko sužinojome, kad savo karvę jis turėjo išnuomoti turtingesniam kaimynui: kad gautų bent truputį pinigų, jam tenka didžiąją dalį pieno atiduoti. Dar jis turi nedidelį lauką, kuriame augina miežius ir kviečius; be to, renka žabus kaimyniniame kedryne. Hoseinas visą gyvenimą dėkoja Dievui už savo likimą, bet jis yra toks pat neturtingas ir išsekęs kaip ir daugelis kitų berberų, kuriuos sutikome kelionės metu.

Hoseinas pasigyrė mokantis susikalbėti ir arabiškai, o neseniai buvo šaukiamas į teismą, kai valdžia norėjo nubausti miško kirtimu neteisingai apkaltintą kaimyną. Teisiamojo naudai Hoseinas liudijo berberiškai ir suprato, kad teismo valdininkas vertėjas bando atvirkščiai pateikti jo liudijimą arabiškai.

- Tada, - džiaugiasi Hoseinas, - aš pats arabiškai viską papasakojau teisėjui!

Kaltinamasis buvo išteisintas, o vertėjas, Hoseino manymu, buvęs papirktas.

Dauguma kaimuose gyvenančių berberų tebėra beraščiai. Tačiau progresas vis aktyviau žengia ir į kalnyną: neraštingi tėvai stengiasi bent savo vaikus išleisti mokytis, kad jie galėtų skaityti ir rašyti gimtąja tamazichto kalba.

Kalniečiai reikalauja politikų dėmesio

Kai pasiekėme Imilčilį, nusprendžiau, kad mums reikia antro mulo. Drisas ir Halidas nuėjo į turgų ir nupirko juodą mulą, kuris man atrodė gana stiprus.

Atsisveikinę su Imilčiliu, vis aukščiau kopėme į kalnus link Kuserio plynaukštės, į berberų klajoklių šalį. Po keturių dienų pasiekėme tą plokščiakalnį – bekraštę erdvę, nusėtą kalvelėmis ir įdubomis, kurios mus išvargino ne mažiau nei bet kuris kalnas.

Kai saulė jau leidosi, pasiekėme vienintelį namą, pasitaikiusį mūsų kelių dienų kelyje. Jo šeimininkė Fatima buvo apsimuturiavusi įvairiaspalvių audinių apdaru – taip rengiasi visos klajoklių berberų moterys. Pasiprašėme nakvynės. Ji nors ir žvelgė su nepasitikėjimu, leido mums pasilikti.

Vasarą Fatimos vyras išeina uždarbiauti į artimiausią Zavijos Ahansalio miestelį, o ji su paaugliu sūnumi Aliu prižiūri ožkas, avis ir vištas. Taip gyvena daugelis šeimų: moterys keletą mėnesių lieka namuose šeimininkauti su vaikais.

Fatima atkreipė dėmesį, kad aš buvau raitas ant mulo. Ji papasakojo mums istoriją, kaip visai neseniai mergytė nusirito nuo mulo nugaros ir mirė. Visoje plynaukštėje neatsirado nė vieno gydytojo, kuris būtų galėjęs ją išgelbėti, o iškviesti specialistą iš kito rajono neįmanoma. Aukštojo Atlaso kalnuose labai trūksta gydytojų ir faktiškai nėra net vaistinių, telefonų ir pašto skyrių. Berberai tai laiko aiškiausiu įrodymu, kad vyriausybė visiškai nesirūpina vystyti jų regioną, nes būgštauja, kad jis gali tapti nebekontroliuojamas.

- Nė vienas karalius nė karto nebuvo čia atvykęs pasižiūrėti, kaip mes gyvename! - pareiškė Fatima kaltintojos tonu. - Deputatai, posėdžiaujantys parlamente, pasirodo tik per rinkimų kampaniją, pažada aukso kalnus, bet niekada nieko neištesi! - ir Fatima pradėjo vardyti mums skundus: vietos valdininkai išvagia pinigus, kurie skiriami keliams tiesti (todėl jai iki artimiausio žvyrkelio tenka kalnų takais kratytis penkias valandas), vandentiekiui (iki šulinio ji turi eiti valandą), ligoninių statybai (dabar iki artimiausios – dešimt valandų kelio).

Iš Fatimos lūpų išgirdome ir kitą istoriją. Kartą, karaliaus Hasano II valdymo laikais, trys šimtai užsirūstinusių berberų susirinko Vavizartės rajono centre, kad kartu vyktų į Rabatą išreikšti savo protestą vyriausybei, kuri visiškai nesprendžia daugybės jų problemų. Apie tai sužinojęs provincijos gubernatorius pasiuntė protestuotojams pastoti kelią sunkvežimius su kareiviais. Kariškių pasirodymas išgąsdino manifestantus, ir šie pasklido kas kur.

- Nuo tada, - sakė Fatima, - apie protestus nė užsiminti nedrįsta.

Atėjo naktis. Fatima uždegė žibintą ir pradėjo austi kilimą. Ji jau išliejo mums viską, kas buvo susikaupę širdyje. Panašių dalykų galima išgirsti iš daugelio berberių, gyvenančių kalnuose. Bet netgi tos, kurios taip atvirai kaip Fatima pasakoja apie savo gyvenimą, retai tiesiogiai kritikuoja karalių ir parlamentą. Jos beveik nieko nelaukia ir nesitiki iš vyriausybės, nė kiek nesidomi berberų judėjimu miestuose, nors šio sąjūdžio organizatoriai ir pretenduoja atstovauti jų interesams.

- Amazigų arba berberų sąjūdis – vieni plepalai. Niekas juo čia, kalnuose, nesidomi ir prie jo nesišlieja, - sakė Halidas.

Klausėme, ar jis nori, kad berberų kalbos mokytų mokyklose? Ne. Drisas su juo nesutinka. Jis prisipažino svajojęs apie tą dieną, kai visi marokiečiai mokysis kalbėti ir rašyti berberiškai.

Tiedu nuolatos panašiai ginčijosi visą mūsų kelionę, ir aš supratau, kaip nelengva susitarti miestiečiams ir valstiečiams dėl bendrų veiksmų, pradedant „Berberų manifestu“ ir baigiant buities papročiais.

Kitą rytą, kai mes susiruošėme keliauti toliau, Fatima išlydėjo mane tokiais žodžiais:

- Eik ir papasakok pasauliui apie klajoklių likimą.

Leidžiamės į paskutinį etapą

Pakeliui mums vis dažniau pasitaikydavo didingų kabančių kalkakmenio uolų – tai reiškė, kad netrukus išvysime Imuzer Dej Idos Utaneino krioklius, kurie yra šiek tiek aukštėliau už tokio pat vardo kaimo.

Nuo tada, kai išėjome iš Midelto, praėjo penkiasdešimt viena diena. Mes su Drisu aplenkėme suvenyrų vežimėlius palei taką į krioklius ir neradome tų nuostabių vandens srovių, kokias kadaise mačiau nuotraukose. Nuo styrančių akmenų kyšulių į pelkėtą ežerėlį vos tekėjo vienas kuklutis upeliukas – dėl sausros Aukštojo Atlaso kalnuose valdžia net buvo priversta nukreipti vandens srautus į gyvenamuosius rajonus.

Visa tai atrodė simboliška. Sunkiai pasiekiamus kalnų rajonus, per kuriuos nusidriekė mūsų kelias, išdžiovino saulė, žmonės kenčia dėl vandens stygiaus, stokoja visko, kas užauga laukuose. Sausros ir skurdas verčia berberus palikti kalnus ir keltis į miestus, kur reikia arabų kalbos, kad išgyventų, ir prancūzų kalbos, kad pasisektų ko nors pasiekti.

Jiems tenka įsisavinti svetimą miesto kultūrą, taikytis prie naujų gyvenimo sąlygų. Kelionės metu aš pamačiau, kad pati didžiausia Aukštojo Atlaso berberų kultūros tykojanti grėsmė yra badas.

Žvilgtelėjau į Drisą, kuris taip daug kalbėjo apie troškimą padėti savo liaudžiai. Nors beraščiai kalnų gyventojai nesidomi berberų sąjūdžiu, bet jis turi patikimą paramą tarp išsilavinusių miestiečių, tokių kaip Drisas. Bet pasirodė, kad aš klydau: mūsų kelionei visai baigiantis, jis atskleidė man savo planus – emigruoti į Kanadą.

- Maroke aš neturiu ateities, - pasakė Drisas.

Jis turėjo galvoje, kad šalies turizmo industrija išgyvena ne geriausius laikus: kelionių mėgėjai išsigandę tarptautinio terorizmo ir čionai nebeatvyksta.

- Aš noriu, kad šalia būtų giminaičiai, todėl į Monrealį pasikviesiu seserį, - atskleidė savo ketinimus Drisas.

Jo gentainiai, gyvenantys Aukštojo Atlaso kalnyne, tokios galimybės, aišku, neturi. Tačiau juos bent jau yra apsupę gimtieji kalnai, gamta, kuri tūkstantmečius nesikeičia, ir jie gali jaustis esą tikrai laisvi žmonės.

„National Geographia“ Parengė V.B.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: