Semitų-chamitų kalbos
Šaltinis - http://ualgiman.dtiltas.lt/semitu_chami ... seima.html
Semitų-chamitų kalbų šeima
Tai gana gausinga šeima, kurios pirmykštė gyvenamoji teritorija buvo Arabijos pusiasalis ir Sirijos dykuma.
Iš čia semitų-chamitų protėviai klajokliai išsisklaidė trimis kryptimis: vieni nukeliavo į šiaurinę, kiti – į centrinę Afriką, o treti – į šiaurės Siriją ir Mesopotamiją. Ten jie susimaišė su vietiniais gyventojais ir jų prokalbė ilgainiui susiskaidė į daugelį atskirų kalbų.
Semitų-chamitų šeimą sudaro dvi stambios šakos: semitų ir chamitų.
Semitų kalbų šaka skirstoma į tris grupes: rytų, vakarų ir pietų.
Iš rytų grupės ypač populiari senovėje buvo akadų, arba asirų-babiloniečių, kalba, kurios seniausi rašto paminklai (rašyti dantiraščiu) siekia III tūkstantm. pr. m. e. pradžią. Ji išnyko apie V a. pr. m. e. pradžią.
Vakarų semitų grupei priklausė finikiečių, aramėjų, hebrajų kalbos. Daugiausia rašto paminklų išlaikė hebrajų kalba, išnykusi III a. pr. m. e. ir daug amžių likusi tiktai religinio kulto kalba. Dabar ši kalba atgaivinta Izraelyje ir vadinama ivritu. Stambiausias hebrajų rašto paminklas – Biblijos knygos, kurias sudarė įvairių mitologinių, teisinių, istorinių, poetinių ir religinių-etinių kūrinių rinkinys (didžioji Senojo testamento dalis parašyta IX-VI a. pr. m. e.).
Pietų semitų grupei priskiriamos arabų ir etiopų kalbos. Ypač plačiai paplito pirmojo m. e. tūkstantmečio viduryje arabų kalba, kuri tapo religine musulmonų kalba. Ja nuo VIII a. buvo sukurta daug mokslinės ir beletristinės literatūros. Arabų kalba dabar šnekama visoje šiaurės Afrikoje, daugelyje Mažosios Azijos šalių, o jų rašmenys vartojami net Afganistane, Irane, Pakistane.
Iš chamitų šakos kalbų žymesnės yra senovės egiptiečių, gyvavusi iki III a., koptų, išstumta arabų kalbos XVI a. gale, ir dabar dar gyvos negausingos berberų kalbos, kuriomis šnekama šiaurės bei šiaurės vakarų Afrikoje ir centrinėje Sacharoje.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Afroazin%C4%97s_kalbos
Semitų-chamitų (Afro-Azijinės) kalbos – kalbų šeima, paplitusi šiaurės ir rytų Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose.
Į šią šeimą įeina maždaug 240 kalbų, kuriomis kalba apie 285 mln. žmonių.
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... siatic.png
Semitų-chamitų kalbų geografinis paplitimas (pažymėtos geltonai)
Semitų-chamitų kalbos skirstomos į tokias grupes:
* Semitų kalbos - jai priklauso ir:
- arabų kalba
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arab%C5%B3_kalba
- maltiečių kalba
http://lt.wikipedia.org/wiki/Maltie%C4%8Di%C5%B3_kalba
- hebrajų kalba
http://lt.wikipedia.org/wiki/Hebraj%C5%B3_kalba
- etiopų (amharų) kalbos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Amhar%C5%B3_kalba
* Berberų kalbos
* Čado kalbos (jai priklauso ir hausų kalba – daugelio Vakarų Afrikos tautų tarpusavio bendravimo kalba)
* Egiptiečių kalbos
o Senovės egiptiečių kalba ir iš jos kilusi koptų kalba
* Kušitų kalbos (jai priklauso ir somalių kalba bei oromų kalba)
* Bedžų kalba (dažnai priskiriama kušitų kalboms)
* Omotų kalbos (anksčiau buvo priskiriamos kušitų kalboms)
Semitų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Semit%C5%B3_kalbos
Semitų kalbos yra afroazinių kalbų šeimos atšaka.
Jomis kalba apie 260 milijonų žmonių Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Etiopijos-Somalio regione.
Svarbiausios semitų kalbos yra arabų kalba, hebrajų kalba, aramėjų kalba, amharų kalbos, kuriomis kalbama Etiopijoje, taip pat išmirusios senovės kalbos, pvz., akadų kalba.
"Semitų kalbomis" šią kalbų grupę 1781 m. pavadino filologas August Ludwig von Schlözer pagal biblinį personažą Semą, kuris Senajame Testamente vadinamas aramėjų, asirų, elamitų, chaldėjų ir lidų protėviu.
Arabų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Arab%C5%B3_kalba
Arabų kalba – semitų kalbų grupės kalba. Vartojama arabų šalyse, iš dalies Irane, Turkijoje, Afganistane, Izraelyje, Palestinoje, Indonezijoje, Etiopijoje, Somalyje, Čade, Tanzanijoje.
Kalbančiųjų 177-225 mln.
Seniausi paminklai – V amžiuje prieš mūsų erą.
Arabų kalba skiriama į literatūrinę ir šnekamąją. Literatūrinė arabų kalba susiformavo VII a. iš priešislamiškosios poezijos ir Korano tarmės. Dabartinė šnekamoji arabų kalba susiskirsčiusi į daugybę dialektų, kuriais kalbantys kartais sunkiai tarpusavyje susišneka (panašiai kaip skirtingų lietuvių tarmių atstovai).
Turi dvidešimt aštuonias priebalsines ir šešias balsines (ilgąsias ir trumpąsias a, i, u) fonemas, tris linksnius, tris skaičius, sudėtingą veiksmažodžio sistemą, išplėtotą vidinę fleksiją, gausų žodyną. Šnekamoji nutolusi nuo literatūrinės.
Skiriamos penkios pagrindinės tarmių grupės: Arabijos pusiasalio, Egipto-Sudano, Sirijos, Mesopotamijos (Rytų, Irako), Šiaurės Afrikos (Magribo). Pastarajai artima maltiečių kalba.
Iš arabų kalbos yra kilę daug tarptautinių terminų (algebra, alkoholis, almanachas, azimutas, kalis, kamparas, karatas, tarifas).
