 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - Tarptautinė Komisija Nacių ir Sovietinio Okupacinių Režimų Nusikaltimams Lietuvoje Įvertinti
Gedimino pr. 11, Vilnius 2039, Lietuva
http://www.komisija.lt/lt/naujiena.php?id=36
LIETUVOS ŽYDŲ NUSTŪMIMAS Į POLITINĘ KAIRĘ 1922-1941 m.
Doc. Habil. Dr. Alfonsas Eidintas, 2006.05.31
Tarptautinių santykių ir politologijos institutas
Vilniaus universitetas
Šiuolaikinis lietuvių nacionalizmas XX amžiaus pradžioje buvo nukreiptas pagrindinai prieš rusų ir lenkų valstybinį ar kultūrinį dominavimą dar nuo tautinio išsivadavimo laikų, kaip didelė grėsmė lietuvių tautai, o vėliau ir atkurtai Lietuvos valstybei.
Nelikus sienos su Sovietų Rusija rusų pavojus dalinai atslūgo, gal tuo ir galima paaiškinti, kad 1919 m. Raudonosios armijos žygis ir V. Kapsuko bandymas sukurti Sovietų Lietuvą po nepriklausomybės sukūrimo buvo retai prisimenamas su vienu "bet".
Tas "bet" buvo LKP pogrindinė veikla ir Komunistų Internacionalas (Kominternas) Maskvoje, siekusio pasaulinio komunistinio viešpatavimo. Nors žydai buvo gausiai atstovaujami RKP(b), dalyvavo Kapsuko vyriausybėje, tačiau pirmais nepriklausomybės metais Lietuvos valdžios kūrybiniai rūpesčiai buvo daugiau susiję su pagrindine žydų bendruomenės dalimi, bolševikai žydai buvo "nurašyti" iš dienotvarkės ir tuo reikalas atrodė baigtas. Juoba, kad dėl Vilniaus priklausomybės plačiai diskutuotas Lenkijos grėsmių klausimas, lenkiškai kalbančių vietinių gyventojų būrys vertė vis labiau domėtis pietinio kaimyno politika Lietuvos atžvilgiu.
Pirmieji išpuoliai prieš žydus nepriklausomoje Lietuvoje
Bendros lietuvių-žydų valstybės kontūrai, kurie faktiškai klostėsi po Lietuvos delegacijos duotų pažadų Paryžiaus Taikos konferencijoje (pilnutinė žydų savivalda, kultūrinė autonomija ir specialios Žydų reikalų ministerijos sudarymas, proporcingas dalyvavimas krašto administracijoje), augant kuriamajam lietuvių nacionalizmui, pradėjo galutinai aižėti.
Radikalių lietuvių grupių pradėtas miestų lietuvinimas pasireiškė išsišokimais prieš kitataučius, kurie buvo pastebėti didelėje Lietuvos dalyje.
Jie buvo pradėti neaiškios kilmės judėjimo, kuris savo tikslu pasistatė gana paprastą, primityvų uždavinį - užteplioti iškabas žydų ir lenkų kalba, kurios dominavo prieš lietuviškąsias miestuose ir miesteliuose.
Jau 1922 m. spalyje Kaune pasirodė atsišaukimas "Piliečiai", kurį pasirašė "Lietuvos nuo žydų apvalymo slaptas komitetas", raginantis teplioti nelietuviškas iškabas. Laikraštis "Laisvė" pradėjo kelti klausimą, kad įvairiose šalyse žydams yra visokių suvaržymų, akcentuodamas, kad žydų finansininkai labai priešiškai žiūri į įvestą nacionalinę valiutą - litą. Žydams priekaištauta, kad jie mažai pirko akcijų, sutiko už litą duoti tik 60 auksinų, kai reali jo vertė buvo 150 auksinų, neva dėl tokio žydų elgesio kainos pašoko net tris kartus1
Antižydiškumas (prieš semitus nieko bloga nebuvo sakoma) tuo būdu buvo grindžiamas ir ekonominiais motyvais, šiuo atveju skeptišką žydų finansininkų ir verslininkų požiūrį į ką tik įvestą litą.
1923 m. pradžioje Kaune pradėtos teplioti iškabos nelietuvių kalba, visos žydiškos ir lenkiškos iškabos vasaryje ištepliotos Panevėžyje2, vasario 24 naktį tai padaryta Kybartuose3.
Tuo tarpu spaudoje prasidėjo diskusija apie iškabų tepliojimą, ko, matyt, murzintojai ir siekė. "Lietuva" vasario 16 d. proga siūlė pakeisti Kaune trimis kalbomis užrašus į tik viena kalba parašytus - lietuvių. Žydai savo spaudoje į užsipuolimus atsikirto, kad jie irgi reaguos į tokius poelgius. Tada "Laisvėje" (LKDP įtakos laikraštis) atsakyta, kad jerichoniški trimitai nesugriovė, nesugriauna ir nesugriaus Lietuvos valstybės, o "vien pagreitina lietuviškojo fašizmo tvėrimasį, kurs labai lengvai gali padaryti visiškai nekenksmingu "žydišką dinamitą", kuriuo mus gąsdina tas pats "Žydų balsas". Polemikoje priekaištauta žydams už menką pagalbą kovoje dėl nepriklausomybės, dėl menkos paramos lietuviams dėl Vilniaus, Klaipėdos, pagrasinta, kad jei jie valstybei kas duobę, tai "imsim prekybą ir pramonę į savo rankas", o pradžiai paraginta boikotuoti žydų parduotuves, nes jie nepasitiki litu, skleidžia negerus gandus.
"Laisvės" puslapiuose akcentuota, kad dėl iškabų murzinimo nieko baisaus neįvyko, nes natūralu, kad kovojama už lietuviškus užrašus, Lietuva turi būti lietuvių namai, kad jaunimas subrandino tautinę sąmonę ir kovoja dėl tautos garbės. "Iškabų murzinimas, kiaušinių ataka kinematografuose turėtų perspėti mūsų bendrosios tėvynės piliečius žydus ir lenkus, kad jie savo "kultūrų" mums nachalingu būdu neprimetinėtų. Ne mes, lietuviai, turime prie jų taikintis, bet jie prie mūsų", - rašė laikraštis4.
Tautininkai turėjo įtarimų, kad iškabų tepliojimas - krikščionių demokratų darbas. Vienas iš tautininkų vadovų Augustinas Voldemaras kritiškai atsiliepė apie iškabų degutavimą, pažymėdamas, kad "kiekvienas lietuvis, eidamas pro šias degutuotas iškabas, turi iš gėdos nuleisti akis', nurodęs, kad tokie dalykai kenkia Lietuvos vardui užsienyje5, nors tautininkai gyvai aprašinėjo įvykius Italijoje, užsimindami, jog ir Lietuvoje "nebent tik Mussolini begali gelbėti kraštą"6.
Tuo tarpu valstiečių liaudininkų spaudoje atkreiptas dėmesys į gausius straipsnius kitų krypčių spaudoje apie Italijos fašistų pasiekimus, neatsitiktinai liaudininkų "Lietuvos žinios" 1923 m. kovo 24 d. stambiu šriftu atspausdintu sakiniu paragino: "Ginkime gautąsias liaudies teises nuo fašistų ir nuo visokių murzintojų savivalės".
Daugiausia LKDP įtakos spaudoje aiškinta, kad fašistų pasirodymą iššaukė žydai ir lenkai, reikalaudami privilegijų lietuvybės sąskaita. "Fašistų judėjimu daugiausia turi rūpintis tie, kurie jį iššaukė. Ant kiek mažumos iš jų prieteliais mokės Lietuvą gerbti, ant tiek fašistai mokės su jais elgtis", - rašė "Laisvė"7 -. Fašistų atsiradimas aiškintas tuo, kad labai daug balsų rinkimuose į Seimą gavo LVLS ir LSDP, taigi beveik bolševikai, todėl fašistai nori apginti tautą nuo bolševizmo ir kviečia lietuvius katalikus - eikite su mumis. "Mes dar nežinome, kas yra vadai šios Lietuvos fašistų partijos, tik faktas faktu palieka, kad jie yra ir pats gyvenimas jų buvimą iššaukė", rašė katalikų krypties laikraštis.8
Vykstant rinkiminėms kovoms į Seimą fašistuojantys asmenys panašiais būdais pasireikšdavo dar dažniau - prieš rinkimus į II Seimą 1923 m. balandyje pasirodė atsišaukimas "Tautiečiai", kurį pasirašęs "Lietuvos fašistų vykdomasis komitetas" ragino kovoti su žydų kapitalu, spekuliantų luomu, su neva žydų įtakoje esančiais Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų partijos, socialistų-revoliucionierių (eserų) ir "kuopininkų" (faktiškai pogrindyje esančios LKP) atstovais.
Atsišaukime pagrasinta, jog "pradėjom nuo iškabų ir langų, baigsim žydų ir kompanijos gerklėmis" Kitame atsišaukime "Žinokit", kurį irgi pasirašė fašistai paaiškinta, jog jie nėra kokie nors nesubrendėliai ar chuliganai ir kad jie tai įrodysią.9
Kai kuriose vietovėse komitetas perspėjo gyventojus, kad jie neplėšytų atsišaukimų. Panevėžyje fašistų bendraminčiai išleido specialų įsakymą visiems dirbtuvių, krautuvių ir įstaigų šeimininkams, kad šie iki 1923 m. gruodžio 7 d. visus nelietuviškus skelbimus pakeistų į parašytus taisyklinga lietuvių kalba, pagrasinta, kad neklausantys bus baudžiami pagal šios organizacijos įstatus10.
Kadangi tokie atsišaukimai pirmoje 1923 m. pusėje platinti daugelyje Lietuvos miestų, toliau buvo tepliojamos, murzinamos nelietuviškos iškabos, su tuo reiškiniu kovojo policija. Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seime atstovų grupė 1923 m. spalyje net pateikė interpeliaciją, kad vidaus reikalų ministras Konstantinas Žalkauskas (suprask, kaip liaudininkas) nepakankamai kovoja su bolševikais, o pernelyg persekioja "iškabų murzintojus". Interpeliacija buvo atmesta.11 Šiuo atveju vėl reikia pastebėti, kad dešinieji stojo ginti "murzintojus".
Fašizmo idėjos į Lietuvą atėjo iš Italijos, kur jis matytas kaip krikščionių demokratų dešiniojo sparno politinis produktas. Panašiai pasidalinta politinių simpatijų atžvilgiu ir Lietuvoje. Liaudininkai aiškino, kad krikdemai kuria fašistų būrius, krikdemai fašistų protegavimu kaltino tautininkus.12
Mums šiuo atveju svarbu kitkas.
Žydai šioje polemikoje pateko į Lietuvos politinę kairę, nors pačioje žydų bendruomenėje aiškiai dominavo ne kairiosios žydų politinės jėgos, o žydai komunistai apskritai boikotavo Lietuvos žydų kongresus, jų nutarimus. Žydus nuo užsipuolimų tuo tarpu gynė iš esmės kairiosios pakraipos spauda ir politinės partijos (daugiausia LVLS ir LSDP), nes žydų užsipuolimai ėjo iš dešinės. Taip palaipsniui kristalizavosi suvokimas, kad žydai yra kairiojoje politinio spektro pusėje ir suponavo mintį, kad žydai yra kairiojo politinio sparno dalis.
Fašizmo, diktatūrinių idėjų skleidimo platintoju 1926 m. spalio 23 d. pasirodęs tapo laikraštis "Tautos valia" (redaktorius leidėjas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, daug jam rašė Juozas Tomkus, Pranas Klimaitis). Laikraštis kėlė autoritarinės valdžios atėjimo į valdžią Lietuvoje būtinybę, gąsdino bolševizmo pavojumi, atakavo valstiečių liaudininkų sąjungą ir koaliciją su socialdemokratais, neva jau nuėjusią bolševizmo keliu. Neapsieita ir be gąsdinimų komunistiniu perversmu. ir antižydiškų frazių.
Gruodžio 12 d. laikraštis stambiomis antraštėmis pranešė, jog LKP vadai Vincas Kapsukas ir Zigmas Aleksa - Angarietis su savo štabu iš Maskvos jau atvyko į Kauną, "apsistojo žydiškuose Senamiesčio urvuose ir ruošia Lietuvai kruvinąją naktį"13 .
Pastebėtina, kad "Tautos valia" nebuvo patenkinta 1926 m. gruodžio 17 d. karinio valstybės perversmo rezultatais, nes, pagal laikraštį, pasikeitė ne santvarka, o tik valdantieji asmenys. Fašistai pabandė 1927 m. sausyje surengti pučą, tačiau buvo suimti, o J. Tomkus ir P. Klimaitis dar apkaltinti ir valstybės išdavimu. Vienok atspausdintuose kovo mėnesį straipsniuose "Tautos valia" pagaliau pasisakė, kas yra jos pažiūrų rėmėjai ir šalininkai, kas remia fašistus:"veiklesnieji moksleivių kuopelių, jaunimo organizacijų, buržujų ir proletarų partijų, Seimo frakcijų ir kt. nariai yra pagauti gyvastingosios fašizmo dvasios. "Kadangi vienus lietuvius slegia demokratija, kitus -bolševizmas, kadangi vieni yra davatkos, kiti bedieviai, vieni buržujai, o kiti proletarai, tai lietuvis kaipo toks yra užmirštas, pamintas, pavergtas svetimų reikalų. Fašizmas ir turįs sugražinti Lietuvą lietuviui, bet pirmiausia fašizmas sugražins lietuvių Lietuvai"14.
"Tautos valia" netrukus buvo uždaryta, taip ir neišdėsčiusi savo pažiūrų į tautines mažumas. Tačiau LKP, veikusi pogrindyje, savo atsišaukimuose plėtojo antifašistines idėjas, o kadangi veikė Kominterno ir Maskvos naudai, ir turėjo savo sudėtyje nemažai žydų tautybės narių ir vadovų, tai mažai išsilavinusios publikos akyse buvo labai žydiška, komunistinė, antivalstybinė jėga, kuria Lietuvos valdžia negailestingai persekiojo visą nepriklausomybės laiką.
Po 1927 m., ypač po Seimo paleidimo, Lietuvos žydai nebeteko viešos demokratinės tribūnos savo bendruomenės reikalų gynimui. Spauda buvo cenzūruojama, lietuvių laikraščiai mažai informavo visuomenę apie dominuojančias žydų visuomenės nuotaikas, rūpesčius. Tačiau ryškaus žydų sutapatinimo su LKP dar nebuvo, tokios nuotaikos daugiausia vyravo saugume, policijoje, dalinai kitose, daugiausia jėgos struktūrose. (Čia neliečiame voldemarininkų antisemitinių nuotaikų, kadangi tam skirtas kolegos Gedimino Rudžio pranešimas).
Žydų tapatinimo su komunistais pradžia
Policija ir Lietuvos saugumo departamentas savo biuleteniuose atspindėjo gausią ir šakotą žydų visuomeninę ir politinę veiklą, kuri dar išsamiau netyrinėta. Lietuvos saugumo departamento biuleteniuose pirmiausia būdavo apžvelgiama bolševikų-komunistų veikla (apžvalgose šmėkščiodavo aktyvių komunistų su žydiškais vardais ir pavardėmis sąrašai), antri pagal pavojingumą ėjo lenkai, toliau buvo apžvelgiamos lietuvių politinių partijų akcijos, slapti jų pasitarimai ir kitų kairiųjų žydų politinių partijų veikla.
Policija ir saugumas daugiausia turėjo rūpesčių dėl žydų politinės kairės aktyvumo. Neabejotinai kad policija ir saugumiečiai buvo tas sluoksnis, kurio tarnybinė karjera priklausė autoritarinio režimo Lietuvoje sąlygomis nuo to, kaip pavyks apriboti LKP veiklą. LKP buvo uždrausta, ji buvo stropiai sekama, jos sudėtis dėl gausių areštų ir administracinių nuobaudų taikymo keitėsi. Miestuose, kur žydai daugiausia gyveno, jie sudarė daugumą LKP narių. Pažymėtinas 1929 m. Ukmergės LKP parajonio konferencijos nutarimas, kai kiekvienas Ukmergės komunistas buvo įpareigotas užverbuoti į kompartiją bent po vieną lietuvį - žydai-komunistai suprato, kad vientautė, žydų dominuojama jų organizacija neturės didesnės įtakos lietuvių tarpe. Tas archyvinis atradimas, pamenu, gerokai šokiravo mane kaip jauną istoriką.
Taigi LKP atrodė perdėm žydiška, o policija ir saugumas natūraliai dar nepriklausomybės metais tapo aiškiais žydų - LKP narių persekiotojais, ir vargu ar jie savo sąmonėje diferencijavo žydus komunistus nuo daugumos žydų ne komunistų.
Aktyvus dalies žydų dalyvavimas LKP veikloje buvo gerokai padidinamas. Pati žydų bendruomenės socialinė, ideologinė, religinė sudėtis Lietuvoje visuomenės nebuvo analizuojama, nagrinėjama. Žydai matėsi paprastiems lietuviams tik kaip vientisa bendruomenė.
Tuo tarpu įvairūs jos sluoksniai buvo itin įsitraukę į socialiai ir tautiniai teisingesnės visuomenės paieškas, socializmo idėja buvo gana užkrečianti, šalimais garsiai gyrėsi savo pergalėmis SSRS, savo propagandą varė LKP ir dėsningai, ypač miestuose, žydų dalyvavimas komunistiniame judėjime buvo aktyvus - 1939 m. pabaigoje žydai sudarė maždaug 31 procentą LKP narių visoje Lietuvoje15, o Kaune, laikinojoje sostinėje - net iki 70 proc. komunistų buvo žydai16.
Nepaisant to, kad LKP vadovų tarpe vyravo lietuviai ir žydai, tautinių mažumų vaidmuo kompartijoje priklausė nuo jų vaidmens svarbiausioje - laikinosios sostinės partinėje organizacijoje. Lietuviai dominavo provincijoje. Žydai turėjo stipriausias pozicijas partijos organizatorių tarpe, komunistinės spaudos leidėjų, agitatorių, todėl jų įtaka labiausiai pasireiškė LKP organizaciniame ir ideologiniame bare.
Skaitant Lietuvos saugumo departamento biuletenius, saugumo agentų pranešimus apie LKP pogrindinę veiklą, mirgėte mirga tokie pastebėjimai: "susirinkime pasakę kalbą instruktorius iš Kauno, aukštas, juodaplaukis, žydas", "parajonio konferencijoje stiprią kalbą pasakė atstovas iš Kauno, žydas, pavardė nenustatyta" ir panašiai.
Pagal bolševikų tradicijas sostinės komunistų organizacija turėjo plačiausias teises, buvo laikoma svarbiausia, ji stelbė lietuviškas kuopeles, LKP netgi vyko provincijos ir sostinės komunistų varžymasis dėl įtakos LKP, lietuviai ir rusai netgi LKP viduje nusirito iki antisemitinių tendencijų.
Kai SSRS okupavo Lietuvą, LKP buvo apie 1600 komunistų - net Lietuvos masteliais partija buvo nedidelė.
Po Raudonosios armijos įžygiavimo, karjeros sumetimais į LKP plūstelėjo nauja įvairių socialinių sluoksnių atstovų banga, daugiausia žydų, kurie partijoje padidino savo procentą iki 36, o Kauno partinėje organizacijoje žydų išaugo nuo 70 iki 76 procentų17.
Daug žydų veikė MOPRe (MOPR'as - Meždunarodnaja organizacija pomošči revoliucionieram (rusiškai) - Tarptautinė organizacija revoliucionieriams remti. Lietuvoje vadinta Raudonąja pagalba, rečiau - Liaudies pagalba - A.E.) ir dar daugiau - komjaunime.
LKP Kauno organizacijos žydiškumas, aktyvi komunistų veikla sovietizuojant Lietuvą, komunistų pasirodymas administracijoje lietuvių buvo bematant pastebėtas. Nors visus pertvarkymus dirigavo iš avanscenos SSRS emisarai Vladimiras Dekanozovas, Nikolajus Pozdniakovas, jie lietuvių masei buvo nematomi. Lietuviai matė eilinių agitatorių pasirodymus, klausė jų kalbas, ir identifikavo paprastai - viską daro žydai.
Daugelio paprastų žmonių akyse žydai buvo pastebėti, kaip Sovietų valdžios simpatikai, rėmėjai ir vieninteliai, kas buvo visai klaidinga, sovietų politikos vykdytojai. Lietuviai kolaboravusių su sovietais lietuvių 1940 m. tarsi nematė, bet labai įsidėmėjo žydus. Neabejotina, kad juos veikė ir ėjusi iš Vokietijos nacių propaganda bei LAF leidiniai, kuriuose nedviprasmiškai buvo akcentuojama žydų kaltė.
Lietuviai ir žydai pirmuoju sovietmečiu
Dalis žydų, kaip ir prokomunistiškai nusiteikusių lietuvių, parodė entuziazmą, Lietuvoje pasirodžius Raudonosios armijos daliniams, kuriuos po sovietų ultimatumo Lietuvos vyriausybė buvo priversta įsileisti 1940 m. birželio 15 d.
Žydų simpatijas lengva paaiškinti. Kai pradžioje Raudonoji armija užėmė tik dešiniame Nemuno krante esančią Lietuvos dalį, nesikeldama į kairį krantą, vien tas faktas Suvalkijoje sukėlė didelį žydų nerimą.
LKP laikraščio "Tiesa" redaktorius Genrikas Zimanas pasakojo kairuolei amerikiečių žurnalistei Annai Louise Strong, kad vienas Vilkaviškio žydas, atėjęs į redakciją verkė: "Kokie jūs laimingi, kas jūs čia. Jei nors vienas raudonarmietis pasirodytų mūsų krante. Kaip jūs manote, ar man parduoti savo namą?" Po kurio laiko raudonarmiečiai persikėlė per Nemuną ir kilusi panika baigėsi. Štai kur buvo pats džiaugsmingiausias sutikimas, - rašė Strong18
Tai labai grėsmingai žydų bendruomenės atžvilgiu paveikė situaciją 1940 m., apie kurią VLIK-ui skirtame dokumente, daugiausia teksto jam paruošęs Mykolas Krupavičius 1946 m. Vokietijoje, DP stovykloje rinkęs duomenis ir bandę apibendrinti to meto lietuvių tarpe vyravusias nuotaikas19, taip teigta:
"Pirmuoju bolševikmečiu lietuvių santykiai su žydais pakitėjo iš pagrindų. Juos pakeitė ne lietuviai, bet žydai. Jų daugelis stojo į Lietuvos priešo eiles ir virto ištikimiausiais bolševikų pagalbininkais ir talkininkais lietuvių persekiojimo ir naikinimo darbe. Persimetę į bolševikų gretas žydai su lietuviais elgėsi, kaip su amžinais aršiausiais priešais, dažnai parodydami daugiau sadizmo negu jo rodė bolševikai atėjūnai.
Už ką? Į šį klausimą neatsakys objektyviausias stebėtojas. Tiesa, kilus šiam pastarajam karui ir žūtbūtinėms tarp raudonosios Rusijos ir rudosios Vokietijos grumtynėms, žydų būklė pasidarė gana kebli ir be išeities. "Ateis bolševikai, - pasakojo vienas žydas, - atims iš mūsų turtą, bet paliks sveikas galvas. Ateis nacionalsocialistai - paims iš mūsų ne tik turtą, bet ir galvas".
Su tuo teigimu nesutikt negalima. Bet ar ne tokia pat būklė ištiko ir lietuvius? Dar sunkesnė ir pavojingesnė. Ar tos pavojingosios situacijos kaltininkai buvo lietuviai? To neišdrįstų nei vienas žydas teigti. Tad žydų keršto lietuviams jokiu būdu nė pagrįsti, nė pateisinti negalima.
Ar visa žydų tauta ėmėsi to keršto lietuvių atžvilgiu? Taip ir ne. Ligi bolševikų pirmosios okupacijos iš viso Lietuvos piliečių bolševikų buvo ne daugiau 3000. Jų tarpe lietuvių buvo tik 616, kiti - svetimtaučiai; svetimtaučių gi tarpe buvo daugiausia žydų.
Utilitariniais sumetimais - apsidrausti ateičiai - ir nepriklausomos Lietuvos metu daugelis net turtingų žydų nebolševikiško nusiteikimo linkteldavo bolševikų pusėn, pav.: duodami Moprui aukas ar įsirašydami jo nariais. Jų dvilypė politika buvo ne be vaisių. Bolševikai ir tokius Mopro šelpėjus laikė savo draugais, ir jiems, okupavę Lietuvą, tuo ar kitu būdu atsidėkodavo, mažų mažiausia neskaitydami jų liaudies priešais.
Bet ir šiaip jau bolševikai nemaža įvairių privilegijų teikė žydams. Pav., bolševikams nacionalizavus namus, krautuves, fabrikus, dirbtuves, lietuvius tuojau pašalindavo iš jų buvusio turto. Jis negalėjo gauti savo buvusiose įstaigose kad ir menkiausio tarnautojo vietos. Tuo gi tarpu žydai buvo skiriami jų nacionalizuotų namų valdytojais, jų nacionalizuotų krautuvių ir fabrikų vedėjais ar kitokias aukštas vietas gaudavo savo buvusiose įstaigose ar įmonėse.
Bolševikai pačioje Lietuvos okupavimo pradžioje pradėjo kovą aršią prieš katalikų religiją bendrai ir prieš jų šventes specialiai. Tuo gi tarpu neteko pastebėti jokios bolševikų akcijos prieš žydų tikėjimą ir šventes. Žydų vaikai šeštadienį niekad neidavo į mokyklas ir už tai jiems nieks nieko nesakydavo. Tuo gi tarpu katalikai moksleiviai neatėję į mokyklą katalikų šventės metu buvo tardomi, baudžiami, iš mokyklų šalinami ir net į kalėjimus sodinami. Labai dažnai už tokį moksleivių "nusikalstamąjį darbą" buvo baudžiami ir jų tėvai.
Bolševikai pradėję kovą prieš katalikų tikėjimą, visą savo "narsą" nukreipė prieš jo tarnus: dvasininkiją ir vienuolius bei vienuoles. Viena tokių kovos priemonių buvo išvarymas jų iš jų patalpø [...] Žydų rabinai ir Vilijampolės žydų rabinų akademijos auklėtiniai Vilniaus NKVD buvo aprūpinami reikiamais dokumentais, kad galėtų laisvai išvykti per tolimuosius rytus į Ameriką.
Kai buvo įsakyta Lietuvos piliečius aprūpinti naujais bolševikiškais pasais, katalikų kunigai buvo įrašomi juose kulto tarnais, o žydų rabinai atžymimi ten amatininkais ir kitokių profesijų žmonėmis. Šis skirtumas bolševikinio gyvenimo praktikoj turėjo didelės praktiškos reikšmės.
Bendrai, bolševikams žodis "žydas" buvo ištikimybės laidas. Šiuo baisiuoju lietuviams bolševikiškojo siautėjimo metu žydai pasiliko"išrinktosios tautos" būklėje.
Atėjus į Lietuvą bolševikams, jiems palankumo parodė beveik visa Lietuvos žydų tauta: gal ne vienokiais sumetimais ir ne vienokiu nusiteikimu ir bolševikų ir lietuvių atžvilgiu. Vieni jų - ne bolševikinio nusiteikimo, nepakenčią ir nemėgstą bolševikų režimo ir jų ekonominės santvarkos, puolėsi prie bolševikų utilitariniais sumetimais: ir "raudonajame rojuje" susikurti sau pakenčiamesnes gyvenimo sąlygas, išsigelbėti tai, kas galima išgelbėti.
Ši žydų tautos dalis atidavė bolševikams savo paslaugumą, savo jėgas ir patyrimą, bet neatidavė savo širdies ir sielos. Iš esmės jie buvo priešingi bolševizmui. Bolševikų tarnais virto iš išskaičiavimo ir dėl naujai susidėjusių aplinkybių. Tos rūšies žydų buvo, reik manyti, didžiuma lietuviškųjų žydų tautoje. Kita dalis - mažesnioji - stojo į bolševikų talką su kūnu ir siela. Jie lietuvių tautą smaugė ir naikino dažnai didesniu uolumu negu bolševikai atvykėliai [...] Jei pirmosios žydų kategorijos utilitaristų elgsena su lietuviais galima pavadinti nekorektišką, tai antrosios - bolševikinės, kurios skaičius bolševikams atėjus nelauktai išaugo į rimtą dydį, galima kvalifikuoti tik sunkiu nusikalstamu darbu lietuvių tautos ir Lietuvos respublikos atžvilgiu, kurių prieglobsty turėjo taikingą, ramų ir visais atžvilgiais padorų gyvenimą"20.
M. Krupavičiaus (jo duomenimis dar rašė tuo klausimu VLIKui vysk. V. Brizgys, L. Šmulkštys) tekstas tuo būdu fiksuoja priešišką sovietams lietuvių nuomonę, kuri įsitvirtino apie žydus prieš pat nacių Vokietijai pradedant puolimą prieš SSRS ir buvo eksploatuojama nacių okupacijos metais. Žydai komunistai, žydai, suplakti su komunistais, kalti ar nekalti, prisidėję ar neprisidėję prie sovietų režimo įvedimo Lietuvoje 1946 m. lietuvių sudarytame dokumente kaltinami beveik v i e n o d a i.
Tuo tarpu pačioje LKP žydai komunistai turėjo vidines trintis su lietuviais, atvykėliais rusais komunistais.
1940 m. spalyje, įjungus LKP į VKP(b), pradėtas partijos narių valymas, pašalinant iš jos pusę lietuvių ir pusę žydų tautybės komunistų.
Tokiu būdu KP lietuvių sumažėjo 9 procentais, 6 procentais padaugėjo rusų ir 3 kartus - kitų tautybių atstovų. Žydų atstovavimas beveik nepakito, jie sugebėjo išlaikyti ir savo įspūdingą dominavimą Kauno organizacijoje.
1941 m. sausio 1 d. lietuviai KP sudarė 63,5, rusai ir žydai po 16, kitų tautybių komunistai 4 procentus narių. Nepaisant išorinio, labai garsiai deklaruoto internacionalizmo, LKP viduje virė kova tarp etninių grupių, bet nepaisant tos kovos, visos tos grupės negynė Lietuvos valstybės interesų ar lietuvių, žydų interesų, kolaboravo su okupantais ir vykdė Lietuvos sovietizaciją. Didžiausią įtaką partijoje turėjo rusai, nors jie užėmė "antruosius" postus.
Įtraukus žydus komunistus į sovietų administraciją, prasidėjo lietuvių komisarų varžymasis su Chaimu Aizenu ir iš dalies su Iciku Meskupu dėl lemiamo vaidmens formuojant sovietinę Lietuvos administraciją, o vėliau ir aiški lietuvių ir žydų komunistų grupių konkurencija dėl svarbių postų. Antanas Sniečkus, kaip LKP vadovas, formaliai nerėmė nei vienos tautinės komunistinės grupės, stengėsi laviruoti tarp jų, laikyti pusiausvyrą.
Žydų komunistų lyderiai I. Meskupas, Ch. Aizenas ir kiti vadovavo LKP(b) kadrų politikai, koordinavo ir vykdė visų grandžių partijos ir administracijos aparato formavimą bei socialinį politinį jo valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas. Žydai komunistai sudarė beveik 15 proc. valdininkų, jų atstovavimas sovietų įstaigose buvo beveik du kartus didesnis už jų skaičių tarp Lietuvos gyventojų. Valdininkais tuo metu įsidarbino 80 proc. žydų komunistų, lietuviai komunistai sugebėjo įdarbinti tik 65 proc. tautiečių, rusai - 67 proc.
Žydų komunistų susitelkimas LSSR administracijos centre Kaune, kadrų politikos koncentravimas Meskupo ir Aizeno rankose leido žydams išlaikyti ir 1941 m. stiprias pozicijas partijoje ir administracijoje21.
Taigi santykinai nedidelis lietuvių komunistų patekimas į administraciją patvirtino įspūdį, kad administraciją į savo rankas paėmė atvykę rusai ir vietiniai žydai. Sovietų valdžia, žydai komunistai negalėjo nujausti, kokį kozirį nacionalistams ir lietuvių antisemitams bei nacių propagandai jie įdavė į rankas. Suprantama, kad niekas nekreipė dėmesio, jog žydai iki sovietų okupacijos dirbo praktiškai privačiose struktūrose. Jas nacionalizavus sovietams, kitur darbo jie paprasčiausiai negalėjo gauti ir jų gausesnis procentas administracijoje buvo paaiškinamas.
Istoriko Liudo Truskos atlikti tyrinėjimai rodo, kad žydų tikrai atsirado sovietų administracijoje, milicijoje, saugumo organuose. Tačiau niekur jie nesudarė daugumos, nedominavo, išskyrus gal kelias įstaigas. Net LKP jų procentas ėmė mažėti, į ją stojant daugiau lietuvių ir plūstant persikėlėliams iš SSRS. Tačiau žydų padaugėjimas administracijoje pastebėtas akimoju, nes tai lietuviams buvo neįprasta - pagal nerašytą įstatymą žydai nebuvo plačiai įsileidžiami į nepriklausomos Lietuvos administraciją, kariuomenės vadovybę, juolab jų beveik nebuvo lietuviškų laikraščių redakcijose.
Sovietams gi žydus pritraukti reikėjo, nes jie mokėjo rusų kalbą ir buvo reikalingi visų pirma kaip vertėjai.
1940 m., sovietizuojant Lietuvą, ypatingai susidūrė komunistų žydų grupė su lietuvių nacionalistais, kurie iš esmės buvo provokiškos orientacijos, nes Lietuvos išsilaisvinimas galėjo ateiti tik iš stipraus kaimyno - Vokietijos pusės.
Antikomunizmas, atmieštas antisemitizmu pasireikšdavo net sovietų jau stipriai kontroliuojamose institucijose, gana viešai, kaip pavyzdžiui naikinamoje Lietuvos kariuomenėje. Mitinge Lietuvos kariuomenės 9 DLK Vytenio pulke liepos mėn. 22 d., du komunistai suruošė mitingą, siekiant priimti stalinišką konstituciją, kurį atidarė pulko vadas gen. št. plk.ltn. Karolis Dabulevičius. Jame paprašė žodžio ir pradėjo kalbėti 1 kulk. kuopos eil. Stasys Čepas, pradėjęs, tuo, kad anksčiau darbininkas vargo, buvo išnaudojamas ir skriaudžiamas, jam teko gyventi dažniausiai rūsyje, dirbti sunkų darbą fabrike per parą iki 16 val. ir už tai negaudavo papildomo atlyginimo. Jei tikėsime liudininku, kario kalba baigėsi taip:. "O kas dėl to viso kaltas? O gi žydai kapitalistai (plojimas. Ploja ir komunistėliai, bet jau žymiai silpniau).- Kieno rankose visi fabrikai ir įmonės, kuriose išnaudojama darbininkai? - O gi žydų (plojimas. Jau komunistėliai neploja).- Kas turi miestuose didžiausias krautuves ir magazinus? - Žydai (plojimas).- Kieno rankose kapitalai - žydų (plojimas su šauksmais "valio").-- Kas labiausiai pertekę prabanga, turi liuksusinius namus ir automobilius? - Žydai (plojimas ir šauksmai "valio").- Vienas iš komunistėlių kalbą nutraukia ir toliau kalbėti neleidžia, dėl to pulko karių tarpe pasigirsta šauksmai:-- Kodėl jam neleidi kalbėti, ar todėl, kad sako teisybę?"22. Netrukus už šį įvykį buvo areštuoti 31 pulko karininkas ir kareiviai ir pasodinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą.
Nedominavo žydai ir politinių vadovų tarpe. 1940 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos kariuomenę jau likviduojant, joje (tiksliau jau 29 šaulių teritoriniame korpuse) buvo 47 politvadovai, iš kurių žydų ir rusų drauge paėmus buvo 11 asmenų23. Niekur žydai triuškinančiai nedominavo, ne savo, o Sovietų valdžios politiką vykdė, kaip ir lietuviai-sovietų rėmėjai. Tačiau nepalanki žydų dauguma sovietams lietuvių liko nepastebėta.
Taigi dėl visų vargų ir socialinės nelygybės ne tik LSSR, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje neretai buvo kaltinami žydai. Vargiai ką nors tokiame visuomenės nusistatyme pakeitė ir tai, jog pagal sovietinės nacionalizacijos įstatymą nacionalizuojant prekybos įmones, kurių dauguma priklausė Lietuvos žydams, labiausiai nukentėjo būtent Lietuvos žydai.
Apie 83 proc. sovietų valdžios nacionalizuotų įmonių priklausė žydams (iš viso veikė 1 593 prekybos įmonės, 1320 iš jų priklausė žydams) ir 7 proc. buvo mišrios (žydų ir lietuvių arba kitų tautybių asmenų 65 įmonės), o vien lietuviams priklausė 147 prekybos įmonės24.
Beje, lietuvių tekstuose nelabai užsimenama, kad su lietuviais ir žydai buvo tremiami į Sibirą, nors turtingieji, sionistinės pakraipos žydai, kartu su nepatikusiais sovietams lietuviais, 1941 m. birželio 14 d. pradėti deportuoti į Sibirą.
Daugiausia M. Krupavičiaus parašytame 1946 m. dokumente taip apibūdintos lietuvių visuomenės nuotaikas karo pradžioje ir žydų vaidmuo 1940 metais:
"Pasiliko tam tikras nuošimtis ištikimų Lietuvai ir lietuvių tautai žydų. Tas nuošimtis buvo nedidelis. Tiesa, jie Lietuvai nieko negalėjo padėti, nes ir patys gyveno tokiuose pavojuose, kaip ir lietuviai. Jų nemaža bolševikai išvežė į Sibirą. Bet jie lietuviams nieku nekenkė ir progai pasitaikius juos geru žodžiu paguosdavo ir patys jiems pasiguosdavo savais vargais. Jie nepritarė savo tautiečių elgsenai bolševikų okupacijos metu ir būgštavo, kad jų tautiečių antilietuviška ir probolševikiška veikla neišeis žydams į gera [...].
Pirmas didysis lietuvių medžiojimas buvo 1940 m. naktį iš liepos mėn. 11 į 12 d. Tai medžioklei pravesti buvo sudarytas specialus organas su Sniečkum priešaky. Tas organas buvo suskirstytas į kelias sekcijas. Sekcijų vedėjais buvo: vienas nežinomos tautybės bolševikas - Macevičius, visi kiti žydai: Krastinas, Dembo, Finkelšteinas, Komodaitė ir Todesas. Šios medžioklės metu buvo suimta visos lietuviškosios politinės minties ir veiklos viršūnės: politinių partijų C.K. nariai ir buvę ministeriai, be to, kultūrinių organizacijų vadai ir t.t.
Likviduotinų lietuvių laikraštininkų sąrašai buvo pavesti sudaryti žydams Zimanui ir Leibai Šausui [...].
"Labai skaudus žydų nusikaltimas atžvilgiu buvo jų vaidmuo didžiojo lietuvių trėmimo į Sibirą metu. Jie organizavo tą trėmimą. Jie masiniai dalyvavo pasmerktøjø gaudyme ir rankiojime [...]Iš vieno pareigūno peržiūrėtų šimto tokių bylų paaiškėjo, kad jas rengė vadinami ypatingiems reikalams skyrių viršininkai, kurie ne tik rengė kalbamas "asmens bylas", bet ir į jas įtrauktų lietuvių trėmimą vykdė. Iš tų 100 ypatingiems reikalams skyrių viršininkų buvo vienas rusas, 2 lenkai, o visi kiti žydai ir žydės[...].
Bendrai, pirmuoju bolševikmečiu, Lietuvoje nebuvo nei vienos mažesnės ar didesnės lietuvių egzekucijos, didesnio ar mažesnio masto areštų ir trėmimų, kuriuose nebūtų aktingai dalyvavęs didesnis žydų skaičius.
Ne be pagrindo tad įsivyravo lietuvių tautoj įsitikinimas, kad žydai ją naikino, žudė ir kankino.
Paimkim kitą frontą - ramesnį: administraciją, ūkio, pramonės sritį. Vadovaujančios vietos buvo apsodintos žydais. Įdomus dalykas: žydas bolševikas bolševikams buvo ištikimybės simbolis. Žydo kapitalizmas, klerikalizmas, buržujiškumas ir kiti bolševikams nepakenčiami atributai nebuvo bolševikams nepasitikėjimo priežastis. Ir dėl to valstybiniam aparate galima buvo rasti žydų nuo proletaro ligi stambaus kapitalisto, nuo bemokslio ligi akademiko. Čia sugužėjo ir utilitariniai ir komunistai žydai.
Pirmiausia beveik visur žydai užėmė kadrų viršininkų vietas, nuo kurių priklausė įstaigos tarnautojai. Jie pasistengė lietuvius šalinti iš senų vietų, naujų nepriiminėti, ir į visas imti tik žydus. Šios politikos laikėsi žydai utilitaristai ir komunistai. Čia tarp jų skirtumo nebuvo[...]. Prekybos įstaigose ir organizacijose buvo žydų tarnautojų 70-80 procentų. Pramonės komisariate sargai visi buvo lietuviai, lietuvių daugiau dar buvo žemesnėse, t.y. mažiau apmokamose kategorijose. Pradedant gi nuo X kategorijos jau vyravo žydai. Jų buvo net 82 procentai.
Saugumo komisariato komisaras buvo žydas, pasivadinęs rusiška Gladkovo pavarde. Saugumą užplukdė žydai. Žydų jame buvo labai didelis nuošimtis. Didelis žydų nuošimtis buvo ir viešojoj milicijoj. Nesibrovė žydai tik į mažesnes vietoves, kur būdavo 1-2 milicininkai. Jiems, matyt, tokios pozicijos buvo nesaugios, tad nesiryždavo rizikuoti.[...] Provincijos valstybinės įstaigos ir prekybos bei pramonės sritys buvo apsodintos vyraujančiu žydų skaičiumi. didžiumoje viršininkai buvo žydai.
Tad nebe pagrindo lietuviai kalbėjo, kad bolševikai sužydino Lietuvą.
Labai nemėgo žydai katalikų dvasininkijos. Bolševikams atėjus, jie tuoj griebėsi visu savo uolumu juos persekioti, kliudyti jų pastoracinį darbą ir daryti nesmagumą, kad ir smulkmenose [...] Bolševikams uždarius visas katalikiškas organizacijas, jų turtas buvo įsakyta atiduoti naujai kuriamoms bolševikinėms organizacijoms. Beveik visas tos rūšies organizacijas kūrė ir joms vadovavo žydai. Žydai pirmieji puolė katalikiškąjį turtą ir jiems jo didžiausia dalis pateko.[...]
Kauno miesto komiteto žydai tuoj susikraustė į Arkivyskupo rūmus - į Kurijos ir jo asmeninį butą su civilinės metrikacijos naujai įkurta įstaiga ir butų skyrium. Tas pats likimas ištiko visos Lietuvos vyskupus [...] Retai kur buvo paliekama kunigams po vieną kambarį už aukštą nuomos kainą.
Charakteringas S. Kalvarijos klebonijos sekvestravimas. Žydas miesto burmistras, buvęs Alytaus žydų gimnazijos direktorius, liepė kunigams apleisti kleboniją, bet kitų patalpų nedavė[...]Tuomet klebonas kun. Krupavičius asmeniškai nuvyko pas komunalinio ūkio komisarą Knyvį. Išdėsčius visą bylą, komisaras paklausė, ar ne žydas yra burmistras, pridurdamas, kad visur žydai burmistrai ir vykdomų komitetų pirmininkai pradeda savo veiklą nuo kunigų ir klebonijų, tuomi nemaža sudarydami jam nesmagumų ir vargo [...] Daug buvo areštuojama kunigų. Juos dažniausia areštuodavo Žydai [...].
Nieko tad stebėtino, kad Lietuos katalikiškoji visuomenė, matydama visur pirmuoju bolševikmečiu Lietuvoj katalikų dvasininkijos persekiojimo ir katalikų religijos spaudimo ir naikinimo darbe pirmaujant žydus, priėjo išvados, kad žydai yra ne tik Katalikų Bažnyčios, bet visų lietuvių atkaklūs priešai, ir jų uolūs persekiotojai ir naikintojai.
Visi šie faktai gerokai stebino lietuvius ir pykino. Jie nemokėjo išsiaiškinti tokio žydų elgesio. Jiems visa tai atrodė kerštu lietuvių tautai." - teigiama dokumente25.
Panašios nuotaikos, neaišku tik kiek jos buvo vyraujančios, buvo ne tik Kaune, bet ir provincijoje. Plungietis Aleksandras Pakalniškis rašo kad gal pateisinamas buvo žydų elgesys 1940-jų metų vasarą, kai raudonoji banga užliejo Lietuvą. Žydams tai reiškė išgelbėjimą nuo mirties. "Su džiaugsmu pasitiko jie rusus, ir daugelis tuojau raudonomis žvaigždėmis pasipuošė ir mokėjo prisitaikyti prie naujos padėties. Kai buvo suvalstybintos didesnės krautuvės, buvę jų savininkai žydai pasidarė tų pačių krautuvių vedėjais, nebuvo kišami į kalėjimus ar tremiami, kaip daug neturtingesni už juos ūkininkai. Ūkininkus nuskriaudus žemės suvalstybinimu, ją pradėjus dalinti, tos įstaigos viršininkai buvo jauni žydukai. "Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą ir maitinimą per šimtmečius. Žydai! Viso blogio kaltininkai!"
Kai pradėjo vežti žmones, žydų išstojimas prieš lietuvius aukščiausią laipsnį pasiekė. Juk kai sunkvežimis su rusų kareiviais atvažiuodavo į kaimą žmonių surinkti, atvažiuodavo kartu ir jaunas žydukas, raudoną žvaigždę prisisegęs. Ir matydavosi, kad rusai kareiviai yra nekalti dėl to kas vyksta, kad egzekucijos vadovas ir viršininkas yra tas Ickė. Tai jis tą viską daro."
Karo Rusijos ir Vokietijos visi dabar laukė, nes buvo įsitikinę, kad prieš vokiečius rusai nė dienos neatsilaikys. 0 kai ateis vokiečiai, tada ir žydams bus atkeršyta. "Vokiečiai tik pajudės per rubežių, mes jau tą pačią dieną Plungėje po žydų kraują braidysime", pasakė kartą vienas plungiškis ūkininkas."26 .
Žydo-bolševiko įvaizdžio kūrimas
Dokumento VLIKui ar A. Pakalniškio tekstų dalis atskirai paskelbę jas pavadintume anžydiškomis, neatitinkančiomis tikrosios situacijos, ką šiandien įrodo mūsų istorikų surinkti faktai. Įdomu, kad autoriai nesiremia kokiais nors patvirtintais, rimtais statistiniais duomenimis savo teiginių įrodymui, o dėsto, matyt, gana paplitusią n u o m o n ę, arba gandus, įspūdžius, klaidingus įsitikinimus apie būtent žydų kaltę, visai ignoruojant pačių lietuvių dalyvavimą sovietizuojant Lietuvą, vykdant trėmimus į Sibirą, ką suprantama, sovietinis aktyvistas (žydas ar lietuvis) darė.
Svarbu pastebėti, kad rašydamas apie SSRS vykdytą Lietuvos sovietizavimo politiką ir bažnyčios apribojimus, pertvarkymus, M. Krupavičius ir kiti autoriai dokumente VLIKui tai vaizduoja kaip antilietuvišką išimtinai žydų politiką, lyg nebūtų buvę Molotovo-Ribentropo pakto, sovietų ultimatumų, sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. ir Kremliaus pareigūnų, SSRS siekio inkorporuoti Lietuvą, nacionalizuoti privačią ir bažnytinę nuosavybę. Tai jis klaidingai mato kaip žydų norą perimti lietuvių turtą arba bažnytines įstaigas ir tuo būdu naikinti katalikų tikėjimą. Jeigu taip galvojo ir matė situaciją apsišvietęs jaunuolis, tai paprastas tikintysis katalikas, į šią situaciją reagavo su dar didesniu pasipiktinimu ir jo antisemitinės nuotaikos stiprėjo.
Taigi 1941 m., neturint jokių rimtesnių faktų, nepaisant tikrosios, ne tokios jau dramatiškos situacijos, žydai tendencingai padaromi kalti dėl visko - sovietizacijos, lietuvių areštų, kariuomenės sunaikinimo, Katalikų bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, gyventojų trėmimų į Sibirą, žydai daryti kalti ir dėl po sovietizacijos priemonių išryškėjusių naujų socialinių problemų. Štai į šią dirvą per Vokietijos-Lietuvos sieną buvo permestas nacių propagandos sukonstruotas "žydo-bolševiko" įvaizdis, kuris sudėtingoje Lietuvos 1940-41 m. situacijoje, prigijo lietuvių visuomenės dalyje, nepaisant to, kad buvo nelogiškas ir labai prieštaringas, nes pati žydų visuomenė buvo nevienalytė ir joje komunistai nebuvo vyraujantys.
Stereotipas prigijo nepaisant to, jog kaip ir kitose eklektiškose vokiečių nacionalsocializmo konstrukcijose, taip ir Lietuvoje sąvoka "žydas-bolševikas" niekaip netilpo į loginius rėmus. Žydas-bolševikas, arba nežydiškas, t.y. nereligingas žydas, galėjo būti bolševiku, nes šie buvo netikintys į Dievą. Tačiau absoliuti žydų dauguma buvo religingi, taigi nebuvo ir negalėjo būti bolševikai, tačiau jais buvo "daromi" dėl jų bendro palankumo SSRS, kurios valdžioje žydai jautėsi daugiau ar mažiau fiziškai saugūs. Antra - žydai buvo kaltinami išnaudojantys lietuvius kaipo turtingi ir kapitalistai, tačiau tuomet- kokie gi jie bolševikai? Tuo būdu net pasiturintis ir turtingasis žydų sluoksnis lietuvių antižydiškose nuotaikose tapo sinonimu įsitikinimui, kad kiekvienas žydas yra bolševikas.
Dalis lietuvių įsitikinusiai priėmė žydo-bolševiko sąvoką augant antikomunistinėms nuotaikoms dėl to, kad SSRS atėmė iš jų viską - nepriklausomą valstybę, įprastą socialinę tvarką, nacionalizavo turtą ir ištrėmė, kaip caro laikais, gyventojus į Sibirą. Reikėjo kažkokio paaiškinimo, kodėl visos nelaimės pilasi ant vargšės lietuvių tautos, ypač Lietuvos valstybės sunaikinimo pasėkoje ištikusioje visuomenę krizėje, kai gauti trys ultimatumai, įvyko sovietų okupacija, pasikeitė santvarka.
Tradicinis socialinis, ekonominis ir religinis lietuvių antisemitizmas ir nacių judofobija davė logiškiausią sumaišytiems protams atsakymą - kaltas bolševizmas ir žydai, visi žydai yra komunistai. Tą įsitikinimą tarsi patvirtino, sustiprino tradicinis žydų linkimas į stipresnio pusę, kurio globoje būtų galima saugiau jaustis. Kadangi atėjo stipresnis (SSRS), galinti apsaugoti žydus nuo žūties, pastebėtas žydų palinkimas į SSRS pusę buvo padidintas, suabsoliutintas.
Nors pasiturinčiųjų žydų sluoksnis ir sovietų režime nematė sau ateities, pilnai suvokė savo, kaip tautos, baisią padėtį. Tai liudija Jono Matulionio pokalbis apie sovietų deportacijų padarytą įspūdį žydų intelektualui: "Ar žydai nulėmė sovietų atėjimą į Lietuvą? Ar žydai lemia dabar esančią tvarką?"[...] Man gyvenimo nebėra. Prie bolševikų aš neturiu jokių vilčių ateičiai. Man yra lemta tik smukti žemyn ir žemyn. o kas mūsų ir manęs laukia vokiečiams atėjus? Geriausiu atveju konclageris. [...] Žydams nėra vilčių nei ten, nei čia"27. Grigorijus Šuras "Vilniaus geto kronikos" autorius, taip pat pažymėjo sovietinių deportacijų poveikį lietuviams, vertusiems galvoti apie pagalbą iš Vakarų: "[Trėmimų] vaizdas buvo kraupus [...] Daugelis vokiečius laikė tikraisiais arba galimais gelbėtojais nuo neišvengiamos tremties"28.
Vargu ar žydo bolševiko klišė gimė Lietuvoje, greičiausiai ji atsirado Reiche ir iš Reicho ją implantavo Lietuvoje Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF), kuris 1940 m. rudenį Kazio Škirpos, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje vadovaujamas, drauge su abvero pagalba, plėtojo savo agentūrą ir tinklą Lietuvoje.
LAF ideologija kaip Lietuvos išlaisvinimo idėja su Vokietijos pagalba, papildyta antisemitizmu, buvo kuriama nacių valdomoje valstybėje, todėl antisemitizmą puoselėjo ne tik LAF ideologai, bet perėmė ir kiti jo rėmėjai.
LAF propagandos centras dar 1940 m. kovo 19 d. instrukcijose savo aktyvui Lietuvoje įsakė "painformuoti žydus, kad jų likimas aiškus, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų, lemiamu momentu jų turtą perimti į savo rankas (LAF pareiškimai gerai žinomi, čia jų nekartosime). Besikuriančios lietuvių pogrindžio grupės taip pat vartojo antisemitinę terminiją. Taip 1941 m. lapkričio 28 d. Daugų apygardoje įsteigta organizacija pavadinta "Geležinio vilko" Lietuvos partizanai", kuri užsibrėžė tikslą "kovoti su žydų-komunistine santvarka"29 .
Žydų kaltės idėja pasirodė labai gyvybinga. Sovietmečio rezistentas A. Žuvintas (slapyvardis) apie 1976 metus, atsakydamas Tomui Venclovai, kartojo senuosius, stereotipinius, iš 1941 m. išlikusius nusiteikimus, kaltinimus žydams.30
Čia svarbu pažymėti, jog žydų vaidmens 1940-41 metais demonizacija išliko gyvybinga tam tikros dalies lietuvių sąmonėje ir 1946 ir 1976 metais ir net iki dabar.
Kelios išvados
Žydų bendruomenės nustūmimas į Lietuvos politinę kairę susiklostė istoriškai, nuo 1923 m. kairiosioms Lietuvos politinėms partijoms ginant žydus nuo dešiniųjų radikalų užsipuolimų, polemizuojant spaudoje ar rinkiminėse kovose, partijoms ginant savo nuostatas. Nuo užsipuolimų žydų bendruomenę labiau gynė kairiosios partijos, tad neakivaizdžiai žydai patekdavo į gretą šalia liaudininkų, socialdemokratų, eserų. Visuomenės nuomonėje žydai buvo priskirti Lietuvos politinei kairei.
Propagavę internacionalizmą, visų tautų lygybę savo ideologijoje, komunistai patraukė į savo pusę dalį žydų, kurių veikla LKP buvo nepaprastai pastebima lietuvių visuomenėje 3-4 dešimtmečiuose. Žydų kairės, ypač jaunosios kartos, neradusios savo realizacijos A. Smetonos valdomoje Lietuvos administracijoje dalyvavimas Lietuvos sovietizavime, leido tapatinti žydus su komunistais. Antikomunistinių nuotaikų neatskiriama dalimi Lietuvoje 1940-1941 metais tapo legenda apie lemiamą žydų vaidmenį Lietuvos valstybingumo sunaikinime.
1940 m. Lietuvos okupacija ir sovietizacija lietuvių nacionalistų ir žydų komunistų konkurenciją iš anksčiau vyravusios socialinės-ekonominės plotmės perkėlė į konkurenciją administracijoje. Labiau matomi administracijoje žydai sudarė įspūdį, kad jie dominuoja sovietinėje Lietuvos inkorporacijos politikoje, o tai leido sukurti klišę "žydas komunistas." Kadangi žydus komunistus, kaip atrodė lietuviams, įkūnijusiems visus žydus, globojo SSRS ir jos komunistinė valdžia, o lietuvių nacionalistus, antikomunistus, kurie (taip atrodė žydams) atstovavo visus lietuvius - nacių Vokietija, jos karinės struktūros.
Žydų komunistų dalyvavimą LSSR administracijoje LAF naudojo kaip pagrindinį argumentą žydų pašalinimui iš Lietuvos, nes jų planuojamoje antikomunistinėje, pronacinėje Lietuvoje komunistams-žydams vietos negalėjo būti. Šios aplinkybės leido naciams ideologiškai grįsti Lietuvoje pradėtus žydų pogromus, kurstyti plačią antižydišką isteriją, teisinti antižydiškas priemones. Nacių traktavimas, kad žydai yra Vokietijos priešai, dalies lietuvių tvirtinimai, kad žydai yra Lietuvos priešai, nepaprastai apsunkino žydų gelbėjimą Lietuvoje.
2000 birželio 13 d.
--------------------------------------------------------------------------------
1 Kumetis. Kova su pragaro pelytėmis// Laisvė. 1922.10.04. nr. 177, p.1).
2 "Darbininkas", 1923.02.18 (žinutė).
3 Iškabų tepliojimas // Laisvė. 1923.03.08.
4 B. Tvanas. Tiesą pasakius//Laisvė. 1923.02.46.
5 A. Voldemaras. "Patriotų darbas"//Krašto balsas. 1923.02.07. Nr. 30.
6 E.L. Dėl Seimo rinkimų//Krašto balsas. 1923.04.11.
7 Ico. Lietuvos fašistai// Laisvė. 1923.03.04 Nr. 52, p. 4. Prie straipsnio dar pridėtas fašistų atsišaukimas "Žinokit".
8 A. Vilimas. Fašizmas, tautystė, katalikybė ir internacionalizmas// Laisvė. 1923.04.15 Nr. 89).
9 LVA. F. 378. Ap. 2. B. 7247.
10 Valstybė valstybėje // Lietuvos žinios. 1923.12.13. Nr. 27, p.1.
11 II Seimo stenogramos. 1923.10.23, 34 posėdis, p. 12)
12 Eidintas A. Politinių partijų požiūris į ultraradikalų atsiradimą Lietuvoje 1923-1927 m. // Lituanistica. 1993 Nr. 3(15), p. 28).
13 Tautos valia. 1926 gruodžio 12. Nr. 8, p.1)
14 Lietuvos fašistai // Tautos valia. 1927 balandžio 15. Nr. 9(17), p. 1-2.
15 Nijolės Maslauskienės pranešimas // Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma. - Vilnius: LR Seimas, p. 10.
16 Nijolė Maslauskienė. Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje - 1940 m. rugsėjo mėnesį//Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1999, Nr. 1(5), p. 84, 87-88.
17 Nijolės Maslauskienės pranešimas // Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija.Stenograma.Vilnius: LR Seimas, p. 10-11.
18 A.L. Strong. Novyj putj Litvy. M.: Izd. Polit. Literatury, 1990, s.26-27.
19 Mykolas Krupavičius. Visuomeniniai klausimai. Straipsnių rinkinys iš jo palikimo. - Chicago:Popiežiaus Leono XIII Fondas, 1983, p. 100-103.
20 Lietuvių-žydų santykių klausimu. Mašinraštis, 22 puslapių, datuotas 1946 gegužės 28 d., nepasirašytas. Dokumentas yra autoriaus archyve, gautas JAV, atspausdintas "Kultūros baruose", 2000 Nr. 8/9), p.87-102.
21 N. Maslauskienės pranešimą // Lietuvių-žydų santykiai. Istoriniai, teisiniai ir politiniai aspektai. Praktinis seminaras-diskusija. Stenograma, Vilnius, 1999, p.11-12.
22 Trečiokas. Atsiminimai iš 9 D.L.K. Vytenio pulko gyvenimo // Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. - Brooklyn, NY:, 1952, p.373-375.
23 Stasys Raštikis. Lietuvos kariuomenės tragedija // Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai, p.312.
24 Petras Budrys. Prekybos nacionalizacija // Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai, p.267-268.
25 Kultūros barai, 2000 Nr. 8/9. P.87-102.
26 Aleksandras Pakalniškis. Plungė. - Chicago: M. Morkūno spaustuvė, 1980, p.45-46.
27 Jonas Matulionis. Neramios dienos. - Toronto, 1975, p. 97.
28 Grigorijus Šuras. Vilniaus geto kronika. - Vilnius, 1997, p. 23.
29 Kraują sugėrė Dzūkijos smėlis. Paruošė A. Vanagas. -Vilnius: Valst.polit. ir moksl. literatūros leidykla, 1960, p.41.
30 A. Žuvintas Lietuviai ir žydai (Atviras laiškas Tomui Venclovai) // Kn.: T. Venclova. Vilties formos. Eseistika ir publicistika. V., 1991, p.141.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
