Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Steponas Kolupaila - keliautojas, gamtininkas, geografas, vietovardžių tyrinėtojas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žymiausi Lietuvos keliautojai, garsinę Lietuvą

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Steponas Kolupaila - keliautojas, gamtininkas, geografas, vietovardžių tyrinėtojas

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Steponas Kolupaila - keliautojas, gamtininkas, geografas, vietovardžių tyrinėtojas

Parašytas: 30 Kov 2012 14:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Steponas Kolupaila

http://lt.wikipedia.org/wiki/Steponas_Kolupaila

Steponas Kolupaila (1892 m. rugsėjo 14 d. Tuminiškės, Daugpilio apskritis – 1964 m. balandžio 9 d. South Bend, Indianos valstija) – Lietuvos geodezininkas, hidrologas, spaudos darbuotojas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos upių hidrologijos pradininkas.

Biografija

1911 m. aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją [1] studijavo Maskvos matavimų institute, kurį baigęs įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Nuo 1917 m. šiame institute dėstė ir iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje.

1921 m. atvyko į Lietuvą. 1922–1926 m. dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume. Nuo 1922 m. dar dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), 1935–1940 m. Statybos fakulteto dekanas, nuo 1937 m. Hidrotechnikos katedros vedėjas. 1941–1944 m. Kauno universiteto Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. ordinarinio profesoriaus vardas. 1941 m. technikos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys.

1923 m. įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir iki 1930 m. jam vadovavo. 1935–1940 m. Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas.

1931–1933 m. Kauno miesto tarybos narys. Studijuodamas ir vėliau buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas.

1944–1948 m. gyveno Vokietijoje, lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje, ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir dėstė. Taip pat mokytojavo Maironio gimnazijoje, dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos universitete (Miunchenas). 1948–1963 m. Notre Damo universiteto profesorius.

Duktė kalbininkė Evelina Kolupailaitė-Masiokienė (1920–1993 m.)

Literatūrinė veikla

1925–1928 m. redagavo žurnalą „Technika“, 1927 m. – „LU 5 metų apyskaitą“, 1934 m. – „Dotnuvos almanachą“, 1940 m. laikraštį „XX amžius“.

Paskelbė daug straipsnių konferencijų pranešimų rinkiniuose ir žurnaluose „Technika“, „Kosmos“, „Gamtos draugas“, „Matininkas“, „Naujas žodis“, „Židinys “, „Soter“, „Mūsų žinynas“, „Foto mėgėjas“, „Naujoji Romuva“, „Skautų aidas“, „Jaunasis ūkininkas“ „Mūsų girios“, „Studentų dienos“ ir kt.

Nuo 1933 m. buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ bendradarbis, hidrografijos ir hidrologijos skyriaus redaktorius. [2] Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.

Vokietijoje bendradarbiavo savaitraštyje „Žiburiai“.

Mokslinė veikla

Stepono Kolupailos mokslinė veikla prasidėjo Rusijoje. 1918 m. jis išleido vadovėlį „Hidrometrija“ – pirmą šios srities veikalą rusų kalba. 1928 m. prof. S. Kolupaila pasiūlė originalų metodą, kuris plačiai naudojamas pasaulyje upių žiemos nuotėkiui skaičiuoti. 1934 m. jis paskelbė pirmąsias maksimalių debitų skaičiavimo empirines formules. Prof S. Kolupaila buvo ne tik hidrogafinių, bet ir hidrologinių tyrimų pradininkas, iškili asmenybė tarp pasaulio hidrologų.[3]

Iki 1944 m. paskelbė 96 veikalus ir straipsnius iš hidrologijos, daugiausia apie Lietuvos upes. Apskaičiavo kai kurių upių nuotėkį, paskelbė išvadas apie Nemuno nuotėkį ties Smalininkais 1812–1932 m. laikotarpiu, propagavo vandens turizmą. Parengė hidrometrinio metraščio 2 t. (1929 m. ir 1930 m.), parašė monografijas apie Nevėžį ir Nemuną. Išleido pasaulyje paskelbtų publikacijų hidrometrijos klausimais bibliografiją (Bibliography of Hydrometry 1961 m.).[4]

Įvertinimas

1928 m. DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas

1992 m. rugsėjo 17 d. prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).[5]

1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

Bibliografija

Hidrometrija, rusų kalba 1918 m., lietuvių kalba, 2 t. 1939–1940 m.
Logaritminė linijuotė, 1932 m.
Nevėžis, 1936 m.
Nemunas, 1940 m.

Literatūra

Jurgis Gimbutas, J. V. Danys. Steponas Kolupaila, Čikaga, 1974 (su bibliografija)

Kęstutis Kilkus. Profesorius Steponas Kolupaila, Vilnius, 2002.

Šaltiniai

↑ Aldona Kačerauskienė. Didis mokslininkas, kilnus žmogus, sektinas lietuvis. XXi amžius. 2007 m. rugsėjo 5 d.
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/0 ... rt_01.html

↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 234 psl.

↑ Brunonas Gailišis, Jonas Jablonskis, Milda Kovalenkovienė. Lietuvos upės, hidrografija ir nuotėkis. Kaunas, Lietuvos energetikos institutas, 2001. 10 psl.

↑ Steponas Kolupaila. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 407 psl.

↑ Žymūs Kauno žmonės
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php ... 20STEPONAS

Didis mokslininkas, kilnus žmogus, sektinas lietuvis

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/0 ... rt_01.html

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Pikčiausios pasaulio jėgos sunaikino laisvąjį mūsų gyvenimą, išblaškė ramius žmones, išžudė juos, išniekino. Jos siekė ištrinti lietuvių vardą, išrauti jų sielą, išnaikinti mūsų kultūrą. Per ištisus dešimtmečius kankinami, žudomi ir tremiami, mes nepalūžome.

Prof. Steponas Kolupaila

Rugsėjo 14-ąją sueis 105-eri metai nuo profesoriaus, hidrologijos (mokslo, tiriančio Žemės rutulio vandenis, jų savybes, dinamiką ir ryšį su kitais geografinės sferos elementais) pradininko Lietuvoje, visuomenės veikėjo, publicisto, jaunimo mylėtojo, kilnaus ir nepaprastai aktyvaus žmogaus Stepono Kolupailos gimimo. Susipažinę su jo gyvenimo būdu, randame daug sektinų pavyzdžių mūsų materialėjančioje kasdienybėje. Tad nors trumpai peržvelkime jo gyvenimo kelią, stabtelėdami ties svarbiausiais momentais.

Iš Vabalninko (Biržų r.) apylinkių kilęs tėvas, medicinos felčeris Jonas Kolupaila, ir motina, dvarininkaitė Liudvika Labunskaitė, užauginę šešetą vaikų, suprato mokslo reikšmę, su paaugusiais trimis sūnumis ir trimis dukterimis kėlėsi ten, kur arčiau buvo mokyklos. Šeimos katalikiškos nuostatos įsitvirtino vaikų sąmonėje, lydėjo juos visą gyvenimą.

Steponas, trečiasis Kolupailų vaikas, gimė Tuminiškėse (Daugpilio apskr.). 1911 metais aukso medaliu baigė Mintaujos gimnaziją.

Studijoms pasirinko Maskvos matavimų institutą, kurį baigė 1915 metais, ir įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Gabus jaunikaitis buvo pakviestas dirbti tame pačiame institute profesoriaus asistentu ir paragintas rengtis profesūrai.

Norėdamas pagilinti žinias, Maskvos žemės ūkio akademijoje studijavo melioraciją, susidomėjo hidrometrija (mokslas, kuriantis metodus ir prietaisus įvairiems dydžiams, apibūdinantiems tekančių vandenų savybes ir režimą), tapusia jo mokslinių tyrimų objektu.

1919 metais S.Kolupailai suteiktas profesoriaus vardas.

1916-aisiais Steponas vedė Janiną Tomaševičiūtę, užaugusią inteligentiškoje, gausioje šeimoje, tuomet studijavusią Maskvos konservatorijoje. Juodu sutuokė lietuvis kunigas Maskvos Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1920 metais gimė pirmasis kūdikis – dukrelė Evelina. Kitos dvi dukros gimė vėliau, šeimai gyvenant Lietuvoje.

Revoliucijos sukelta sumaištis – nuolatinės kratos, maisto atsargų atiminėjimas, profesorių atleidinėjimai iš darbo, Lubiankos kalėjime uždarytas brolis Ignas ir sesuo Elena ir kt. – gyvenimą Maskvoje darė nebeįmanomą.

Vienas bičiulis kvietė jį profesoriauti į Varšuvos politechnikos institutą, kitas – į Rygos politechnikos institutą. Tuo metu Rusijoje pasklidę lietuviai inteligentai būriais grįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą.

Tėvo gimtinės ir žmonos tėviškės šauksmas nugalėjo kitus viliojančius pasiūlymus ir 1921 metais Kolupailų šeima grįžo į Lietuvą. Šiam apsisprendimui svarbus buvo ir klasės draugo Kazio Bizausko, Vasario 16-osios Akto signataro, tuometinio švietimo ministro, paraginimas grįžti į Lietuvą.

Iš K.Bizausko gavo pirmąją užduotį – organizuoti meteorologinių stočių tinklą. Pirmoji darbo vieta – Dotnuvos žemės ūkio technikumas.

1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Lietuvos universitetas Kaune. S.Kolupaila kviečiamas privatdocentu į Technikos fakulteto Hidrotechnikos katedrą. Po metų jam suteikiamas docento vardas. Kartu dar dirbo daug kitų darbų: dėstė Aukštesniojoje technikos mokykloje, įsteigė ir vadovavo Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinei partijai, kuri 1930 metais buvo pavadinta Hidrometriniu biuru, skaitė paskaitas visuomenei, organizavo mokslines konferencijas, pats jose dalyvavo, daug rašė spaudai.

Jo straipsnių rasime prieškario spaudoje: dienraštyje „Lietuva“, „Krivulės“ žurnale, informacinėse knygose lietuvių ir anglų kalbomis „Visa Lietuva“, Lietuvos universiteto Technikos fakulteto leidinyje „Technika“ ir kt.

Jo straipsnių temos – Lietuvos hidrologijos, hidrografijos, meteorologijos ir krašto pažinimo klausimai.

Daug laiko paskyrė Nemuno tyrinėjimams, kurių dalį aprašė populiarioje knygoje „Nemunas“. „Gražiausias ir sėkmingiausias mano gyvenimo laikas buvo skirtas Nemuno studijoms. Būdamas XX amžiaus realistas-technikas, siekiau „pažaboti“ Nemuną naudingam žmonijos darbui, todėl matavau jį, tyrinėjau, stengiausi įsprausti į tabelius, grafikus ir formules. Bet kartu lyg XIX amžiaus romantikas mylėjau jį, kaip „naminę mano upę“, žavėjaus jo nepaliestu gamtos grožiu, lankiau ir kitus skatinau lankyti, stengiaus atskleisti įdomią jo praeitį, rašiau apie jį visomis kalbomis“, – tai paties S.Kolupailos žodžiai.

Jis keliaudavo ne tik Nemunu. Vadovavo kelionės baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais, 1936 metais aplankė didžiųjų užtvankų statybą JAV ir Kanadoje, įvairiu metu lankėsi Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke.

Darbai universitete sekėsi. 1926 metų pavasarį docentas S.Kolupaila pakeltas esktraordinariniu profesoriumi. Aukštojoje Fredoje, kur gyveno Kolupailų šeima, įrengta hidrometriniams instrumentams tikrinti taranavimo laboratorija, kurios instrumentai buvo vis tobulinami. Laboratorijoje buvo taranuojami Latvijos ir Estijos hidrometriniai prietaisai. 1939 metais išleidžiamas S.Kolupailos parengtas universitetinio lygio vadovėlis „Hidrometrija“ (I tomas). Netrukus jo autorius pakeliamas ordinariniu profesoriumi. 1940 metų pabaigoje išleidžiamas „Hidrometrijos“ antras tomas. Lygiagrečiai su darbu universitete S.Kolupaila vadovavo Energijos komiteto Vandens jėgų skyriui.

Nemažai laiko teko skirti visuomeninėms organizacijoms. Jis priklausė studentų skautų Vyčio korporacijai, rašė straipsnius „Skautų aidui“, skaitė paskaitas, pasakojo kelionių įspūdžius. 1933 metais „Skautų aidas“ išleido jo knygelę turistams „Mūsų vandens keliai“.

Prof. S.Kolupaila buvo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ globėjas. Tos korporacijos buvęs pirmininkas inžinierius Pilypas Narutis rašė: „Plati profesoriaus Kolupailos asmenybė žavėjo visus, o grandiečiams jis buvo ne tik globėjas, bet ir pavyzdys, ir pagelbėtojas visuose profesiniuose ir lietuviškuose reikaluose... Jis buvo mums ir artimas draugas, ir kartu autoritetas“.

Prof. S.Kolupailos straipsnius ir nuotraukas mielai spausdindavo Studentų ateitininkų sąjungos leistas dvisavaitinis žurnalas „Studentų dienos“. Prof. S.Kolupaila globojo ir studentų organizaciją „Plieno vyrija“, kurios tikslas – išugdyti susipratusius lietuvius inžinierius. Savo globotiniams jis pasakojo kelionės įspūdžius po Vilniaus kraštą, skaitė paskaitas apie Amerikos techniką: užtvankas, tiltus, transokeaninius laivus milžinus, dangoraižius, organizavo ekskursijas į Latviją, kur apžiūrėjo ant Dauguvos statomą hidroelektrinę.

Prof. S.Kolupailos visuomeninė veikla prašoko universiteto sienas. Jis dalyvaudavo „Naujosios Romuvos“ klubo diskusijose, buvo aktyvus Lietuvos fotomėgėjų draugijos narys, vėliau pirmininkas, dalyvaudavo parodose; jo humanistiniai įsitikinimai visiškai atitiko kalinių globos draugijos „Soterija“ principus, buvo išrinktas į šios organizacijos valdybą, skaitė daug paskaitų kaliniams.

O kur dar jo veikla Lietuvių-Amerikiečių ir Lietuvių-Švedų draugijose, kur jam teko iždininko pareigos.

Kauno radiofone jis skaitė paskaitas Lietuvos hidrologijos temomis, buvo laukiamas kaip įdomus pašnekovas Mokytojų sąjungoje, Darbo rūmų gimnazijoje, Meškeriotojų draugijoje ir kt. Ėjo visur, kur buvo kviečiamas.

Gali kilti klausimas: iš kokių versmių profesorius sėmėsi energijos, kokiais metodais ilgindavo savo parą? Pirmiausia turėjo gerą, mylinčią, jo rūpesčiais gyvenančią žmoną, palaikančią namų ramybę ir jaukumą. Antra, labai pradėjo dar jaunystėje išsiugdyta ištvermė. Keldavosi šeštą valandą ryto; papusryčiavęs imdavosi darbo. Po pietų trumpam priguldavo. Po atliktų darbų grįžęs namo, užkąsdavo ir sėsdavo prie rašomojo stalo. Per vakarienę bendraudavo su šeima. Po vakarienės – vėl darbas iki vidurnakčio. Po dvyliktos valandos – poilsis. Sekmadienių rytais eidavo į bažnyčią. Mėgo muziką. „Kol prieinama gera muzika, žmogus neturėtų jaustis nei vienišas, nei nelaimingas“, – sakydavo. Mėgo knygas. Kartais pats jas įrišdavo. Pavargęs nuo mokslinio darbo, skubėdavo į fotolaboratoriją, kur ryškindavo juostas. Buvo kuklus ir santūrus, nemėgo prabangos, nerūkė, nevartojo alkoholinių gėrimų. Pasitaikydavo, kad bibliotekose įsigilinęs į knygas pamiršdavo papietauti.

Studentai mėgo savo profesorių, gerbė jį ir jautė gilią padėką už suteiktas žinias. „Neišlaikyti egzamino – beveik negirdėtas dalykas. Daug duoti, pratinti moksliškai galvoti ir dirbti, pasinaudoti vadovėliais, literatūra, nesirūpinant, kiek studentas gali sutalpinti formulių į savo atmintį – buvo S.Kolupailos darbo metodas“, – prisimena buvę studentai.

1940 m. birželio 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete buvo ginami diplominiai darbai, į gyvenimą išleisti 22 nauji inžinieriai. Greta šių džiugių naujienų, prof. S.Kolupailos užrašų knygutėje – nerimą keliantis įrašas: „SSRS kariuomenė žygiuoja. Ultimatumas“. Jis geriau už kitus suvokė okupacijos siaubą – dar nebuvo pamiršęs porevoliucinės Rusijos teroro.

Eidamas Statybos fakulteto dekano pareigas, prof. S.Kolupaila bandė gelbėti buvusius kolegas. Prof. Stasys Dirmantas rašė: „Kolupaila išgelbėjo mane nuo pražūties“. Dr. Jonas Grinius prisiminė: „Esu profesoriui Kolupailai labai dėkingas už suteiktą paramą per pirmąją sovietinę okupaciją“. S.Kolupaila sielojosi, kad nuo bolševikinio teroro nepavyko išgelbėti mielų bičiulių prof. Prano Dovydaičio ir dr. Igno Skrupskelio.

Vienas iš mėgstamiausių prof. S.Kolupailos laikraščių buvo „XX amžius“. Biografai suskaičiavo net 45 jo straipsnius, paskelbtus šiame laikraštyje. 1940 m. birželio 27 d. vidaus reikalų ministro M.Gedvilo įsakymu buvo uždaryti nepriklausomoje Lietuvoje ėję laikraščiai ir žurnalai. Kol kas leidimas nebuvo atimtas iš „XX amžiaus“ ir „Lietuvos žinių“.

Siekiant pratęsti „XX amžiaus“ leidimą, draugų įkalbėtas prof. S.Kolupaila prisiėmė vyr. redaktoriaus pareigas. Liepos 12-ąją buvę šio dienraščio redaktoriai dr. I.Skrupskelis ir dr. P.Dielininkaitis buvo suimti. Prof. S.Kolupailai, paskutiniajam „XX amžiaus“ redaktoriui, šias pareigas teko eiti tik tris savaites. Rugpjūčio 1 dieną šis dienraštis kartu su „Lietuvos žiniomis“ buvo uždarytas.

Netrukus vieną okupaciją pakeitė kita. Prof. S.Kolupaila liko Hidrologijos-hidraulikos katedros vedėju, dėstė tuos pačius dalykus. Vokiečių okupacinės valdžios varžtai vis labiau veržė... Uždarius universitetą, teko imtis gudrybių, kad studijos vyktų neoficialiai. 1943 metais studentai gynė diplominius darbus, gavo diplomus.

Artėjant frontui, Kolupailų šeima traukėsi iš Lietuvos. Kaip ir visi, tikėjosi greitai sugrįžti. Deja, profesorius Lietuvos daugiau nebepamatė. Iš pradžių apsistojo Vokietijos pietuose, katalikiškoje Bavarijos žemėje, Kempteno mieste. Už darbą seno pažįstamo dr. L.Otto įmonėje gavo pastogę ir maisto korteles. Dirbdamas vis stengėsi būti naudingas kitiems. „Dar dirbu gimnazijoje, aukštuosiuose kursuose, turiu ir kitų visuomeninių pareigų“, – rašė bičiuliui kun. dr. Juozui Prunskiui.

1948 metais Kolupailų šeima persikėlė į JAV. Profesorius gavo darbą Notre Dame universitete. Vėl prasidėjo intensyvus kūrybingas gyvenimas.

1955 metais jam suteiktas ordinarinio profesoriaus vardas. Be skaitomų paskaitų, 1949-1951 metais jis šiame universitete suprojektavo hidraulinę laboratoriją, kuri pradėjo veikti 1954 metais.

Kaip ir Lietuvoje, profesorius mokslinėse konferencijose skaitė pranešimus, buvo daugelio draugijų narys, kai kurių – pirmininkas, rašė ir spausdino straipsnius moksliniuose žurnaluose, parengė kapitalinį veiklą anglų kalba „Hidrometrijos bibliografija“. Pasaulio žurnalai spausdino veikalo recenzijas, profesorius sulaukė daugybės padėkos laiškų. Keletas veikalo egzempliorių profesoriaus rūpesčiu pateko į Lietuvą.

S.Kolupaila su džiaugsmu sutiko naujieną apie JAV pradedamą leisti „Lietuvių enciklopediją“. Šiam reikalui pats rašė straipsnius, recenzavo kitų parašytus.

Visą gyvenimą profesorius domėjosi okupuota Lietuva, rašė straipsnius „Draugui“, „Tėviškės žiburiams“, „Technikos žodžiui“, recenzavo Lietuvoje išleistas knygas.

Į okupuotą Lietuvą profesorius nesiveržė, į laisvąją nebesuspėjo. Jis mirė 1964 m. balandžio 6 d.

Užbaigti norėtųsi paties profesoriaus žodžiais: „Tik tas žmogus laimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaip kristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengtis ją prasmingai palenkti žmogaus naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai. Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tad raginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvos keliu“.

Teišgirsta šiuos žodžius visi, teperduoda vieni kitiems iš lūpų į lūpas kaip prof. Stepono Kolupailos testamentą.

© 2007 „XXI amžius“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: PROF. STEPONAS KOLUPAILA. NARUTIS - VILNIUS - KAUNAS 1939 M. (MEDŽIAGA MONOGRAFIJAI APIE NERĮ)

Parašytas: 30 Kov 2012 14:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Baltų tautų gyventų teritorijų vakarinė riba

Įžymus lietuvių hidrologas prof. S. Kolupaila 1933 m. aptiko neabejotinai baltišką Santakos vietovardį (lenkiškai - Santok), ten, kur Notecė įteka į Vartą (Oderio intaką).

1939 m. vokiečių archeologas Lotaras Kilianas pastebėjo, o kalbininkas H. Krahe patvirtino (1943 m.) esant neabejotinai baltiškų vietovardžių į vakarus nuo Vislos iki Persantės upės, kurios vardas buvo baltiškos kilmės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Steponas Kolupaila - keliautojas, gamtininkas, geografas, vietovardžių tyrinėtojas

Parašytas: 30 Kov 2012 15:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

NARUTIS - VILNIUS - KAUNAS 1939 M.
(MEDŽIAGA MONOGRAFIJAI APIE NERĮ)

Parašė PROF. STEPONAS KOLUPAILA

http://www.aidai.us/index.php?option=co ... Itemid=436

1939 metų vasaros kelionėms pasirinkau Vilniaus kraštą.

Vieną kartą, 1932 metais, visą mėnesį keliavau mūsų Rytais — nuplaukiau Nemunu nuo Liubčios ligi Gardino, aplankiau Narutį, Breslaujos ežerus, Trakus, Ašmeną, Alšėnus, Žaliuosius ežerus.

Tada važiuoti į Vilniaus kraštą ir dar "hidrografinio špionažo" tikslais buvo gan rizikinga. Užtat mano nuotraukas ir nuotykių aprašymus mielai dėjo visi žurnalai.

Kada pasidarė galima legaliai vykti per įkyrėjusią administracinę liniją, man parūpo aplankyti Nerį ir nematytą Nemuno ruožą žemiau Gardino. Pirmąją kelionę numačiau iš Naručio ež. Narutimi ir Nerimi iki Kauno. Kartu su manimi ruošėsi keliauti mano senesnių draugų būrelis, bet dėl neramių laikų negavo leidimų ir pasiliko.

Išvykome tik su dviem studentais — H. Jonaičiu ir J. Puodžiūnu. Turėjome dvi sudedamas baidares: viena vieta taip ir pasiliko laisva. Įrengimą pasiėmėm tik būtiniausią: 2 palapines, 2 fotoaparatus, virtuvėlę ir kiek drabužių.

Liepos 12 d. susikrovėme bagažą į traukinį ir išvykome pro Vilnių, Pabradę ir Lentupį. Nežiūrint kai kurių sunkumų Vilniaus muitinėje, tą pačią dieną vakare pasiekėm Narutį.

Siaurasis geležinkelis iš Kabilninko pratiestas ligi pat ežero, specialiai turistams. Traukiny ne mes vieni važiavome su baidarėmis: bent keliolika laivelių buvo vežama išardytų vagone, keli buvo pakrauti atviroje platformoje. Ir keleivių kalbų temos tebuvo apie vandens sportą, meškeriojimą, medžioklę . . .

Vakare traukinys pasiekė paskutinę stotį ties šiauriniu Naručio ež. krantu. Laiko negaišindami, nugabenome savo mantą stačiai į krūmus paežerėj ir bematant įsikūrėm pirmąją lietuvių stovyklą prie "Lietuvos jūros". Panašiu būdu įsikūrė ir kiti: čia visi priprato prie tokių keleivių. Vienoje vietoje radom specialiai paruoštų laužui sausų šakų: netrukus gėrėm arbatą.

Kai sutemo, gretimame kalnelyje užsiliepsnojo laužas: darbininkų stovykla surengė improvizuotą programą. Lenkijos valdžia skatino keliavimą: kasyklų darbininkai už nedidelį pinigą vyko į vasarvietes praleisti trumpų atostogų gražioje vietoje.

Nakvynė ant smėlio pušynėlyje buvo šilta ir rami.

Per Naručio ežerą

Ežero krante pastatyta didelė lenta su įspėjimu: draudžiama plaukti baidarėmis skersai ežerą, nes staiga galinčios kilti labai pavojingos laiveliams bangos. Įsakymas labai išmintingas, tik mes negalėjom jo paklausyti, kadangi nutarėm plaukti išilgai ežerą. Pasitikėjome savo laime ir geromis baidarėmis.

Rytas pasirodė tikrai puikus. Ežere buvo matyti burinių laivų, bet vėjas nebuvo stiprus. Po pusryčių sudėję savo baidares, o į jas visą savo turtą, išplaukėm į didžiąją kelionę. Gerai įrengtos ir apdengtos baidarės drąsiai šokinėjo per bangas ir taškė vandenį. Priešaky plevėsavo trikampės vėliavėlės su spausdintu užrašu: Narutis—Vilnius—Kaunas 1939.

Paėmėm kryptį į Nanosų iškyšulį.

Narutis šį rytą buvo nepaprastai įspūdingas. Iš šiaurės į pietus jis turi 14 km ilgumo. Dažnai kito kranto nematyti: tada ežeras atrodo kaip jūra. Dabar buvo kitaip: priešingo kranto miškas atrodė labai augštas, lyg būtų netoliau nuo mūsų, kaip už 3 km. Įsižiūrėjus buvo galima įsitikinti, kad tai buvo tik medžių viršūnės su jų atbulu vaizdu. Keistas paveikslas buvo pakilęs ore augščiau ežero horizonto. Oro tarpas su miško atspindžiu buvo labai panašus į ramų ežero plotą už pilkojo horizonto, kuriuo plaukė buriniai laivai: "ramiame ežere" jokių laivų nebuvo matyti. Tokios rūšies miražus man tekdavo matyti Kuršių Marėse iš Ventės Rago ir iš Uostadvario.

Smailus Nanosų iškyšulys — siaurutė smėlio juosta, kokių 300 m ilgumo, keistu būdu laikosi tarp didelių vandens plotų. Laikosi ne dėl kietos uolos, bet dėl vandens srovių linkmių, panašiai kaip Kuršių Užmario kopos. Kitur teko matyti šios rūšies iškyšulį — Rubikių ež. Pilies salos smailų "ragą".

Narutis - Lietuvos jūra

(Visos nuotraukos prof. Stepono Kolupailos)

Bangos ežere rimo. Palei krantus buvo matyti kelios baidarės: tie žmonės sąžiningai klausė įsakymo. Mes iš Nanosų pasukom įstrižai per plačiausią ežero dalį į vienintelę Narutyje Pilies salą ties jo rytiniu krantu. Ežeras atrodė tikrai didingas. Mūsų laiveliai jautėsi vienišai plačiame vandenyne. Miražas pietiniame krante dingo: miškas pasislėpė po horizontu, tebuvo matyti kelių pušų viršūnės. Labai ryškiai matėm saulės apšviestą šiaurinį krantą, kur nakvojome. Jis taip pat atrodė perdėtai aukštas: oro refrakcija didino daiktų augštį.

Lietuviška baidare Narutyje

Pilies sala — nedidelė ir neaugšta. Radome čia betoninių blindažų, paliktų nuo Didžiojo karo. Vienoje vietoje buvo daugybė senų plytų, matyti, senosios pilies liekanų. Kada ir kas šią pilį buvo pastatęs, niekas nežino. Galima spėti, kad Naručio pilis buvo tokia, kaip "Karališkasis dvaras" Drūkšių ežero saloje. Tarp salos ir kranto seniau buvęs pastatytas beveik kilometro ilgumo tiltas: vandeny, sako, pasiliko polių liekanų.

Už siauros smėlio sąsmaukos greta Naručio yra kitas, Mėstro ežeras. Siauras ir kreivas Škėmos upelis jungia ežerus: per jį mediniu tiltu eina vieškelis. Ši vieta mums labai reikšminga: čia turėjo eiti 1920 metais nustatyta Lietuvos-Rusijos siena . . .

Mėstro ežeras seklesnis, kaip Narutis: todėl jo vanduo atrodo nešvarus, dumblinas. Rytiniame ežero krante yra du Medžialų miesteliai: Senajame Medžiale matyti vienuolynas su dailia balta bažnyčia, Naujajame — krūva pilkų namų, medinė bažnyčia ir cerkvė. Ežero krante įtaisytas ilgas lieptas — prieplauka laiveliams, nes krantas čia plokščias, klampus ir nešvarus. Tik išlipus į krantą, ėmė lyti, bet po pietų oras pasitaisė ir vėjas pasuko mums į nugarą.
Vėl plaukėm Naručiu. Jo vanduo ypatingai skaidrus ir švarus: ežeras tiek didelis, kad jo nesugeba užteršti visi lankytojai. Naručio dugnas išklotas švariausiu smėliu. Krantai — puikiausi paplūdimiai.

Visas pietinis ežero krantas buvo dabar apgyventas. Prieš septynerius metus, kada pirmą kartą lankiau Narutį, čia tebuvo vienas turistų viešbutis. Gražiame pušyne prisistatė namų ir vilų. Ežero krante — keli lieptai laiveliams. Prie kranto ir lieptų maudėsi, plaukiojo, irstėsi, plūduriavo ar meškeriojo daugybė vasarotojų. Reikia pasakyti tiesą: dailus pietinis Naručio krantas daug nustojo dėl vasarotojų gausumo.

Parinkom vietą nakvynei pušyne, toliau nuo žmonių. Iš šios vietos buvo matyti visas ežeras, artėjančios audros debesų nudažytas tamsiai mėlyna spalva. Sutemus, per ežerą matėm labai toli, šiauriniame krante, laužo šviesą: ten mes vakar nakvojom! Vakaruose smarkiai žaibavo.

Audra nepagadino gero oro: rytas vėl buvo puikus. Miražo ežere nebuvo, tik tolimas priešingas krantas atrodė kiek ištemptas augštyn. Ežero spalva buvo skaisčiai mėlyna.

Plaukėm į vakarus išilgai krantą, išlipdami pasidairyti ir nufotografuoti reginių su mūsų laiveliais.

Miškas pietiniame krante pasibaigė, prasidėjo pievos. Čia iš Naručio ežero išteka Naruties upė.

Naruties vingiais

Naruties vardą nesunku "iššifruoti": tai mažoji Neris—Nerutis: ežerą vadiname Naručiu, upę Narutimi. Lenkai ilgai ginčijosi, kurios giminės "Narocz", vyriškos ar moteriškos, o upę vadino Naroczanka. Mums suprantama, kad ežeras turi būti vyriškos giminės, o upė, iš jo tekanti, moteriškos.

Atrodo, kad senovės lietuviai laikė Neries pradžia Naruties upę, o jos kairiuoju intaku Viliją: augščiau Naruties žiočių nebesutinkame būdingo Panerio vietovardžio, tėra Vileikos ir panašūs vardai.

Šiame straipsnyje palikti mūsų vartoti Lietuvoje vardai, nors prof. A. Salys 1956 metų Lietuvos žemėlapyje nustatė ežero vardą Naročius, o upės Naročia.

Mikališkių bažnyčios durys

Naručio ež. krantas prie Naruties ištako toks seklus, kad žemėlapiuose parodyta brasta ežero dugnu. Žvejai prasikasa griovį ligi upės, kai reikia vilkti laivus. Upė pradžioje labai vingiuota, žemais krantais, kiek priaugusi ajerų. Plaukti galima be jokių kliūčių.

Naruties ilgumas nuo ežero ligi žiočių 67,5 km, kritimas sudaro vidutiniškai 40 cm/km: tokio didumo upei toks kritimas yra nedidelis.

Upės slėnis mažai gyvenamas: žmonių matėm tik šienaujant pievose ir dirbant prie ruošiamų krantuose sielių. Vietos gyventojai — vieni gudai.

Žmonės ramūs, neblogi: apie Lietuvą turi gerą nuomonę, visi prisimena, kad 1920 metais siena tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos turėjusi eiti Narutimi.

Dešiniajame slėnio šlaite sutikom didelį Čeremšicų kaimą: koks šimtas pilkų, sugrūstų į krūvą trobų, beveik be medelio. Upės krante radom vandens matavimo stotį.

Upė lėta ir gili. Tik vienoje vietoje, žemiau Slabados kaimo, pasitaikė seklumų ir nežymių rėvų.

Ties Ižos bažnytkaimiu mums pasitaikė pirmas malūnas: jis pastatytas 1931 metais ir todėl nepažymėtas vadovuose ir žemėlapiuose. Lengvai perkėlėm savo laivyną per žemės pylimą aplink užtvanką ir pasišnekėjom su malūnininku.

Be didelio vargo nuplaukėm per dieną apie 30 km: neradom progos niekur ilgiau sustoti. Vadovuose patariama nakvoti aukščiau Karaliaucų kaimo, nes žemiau šlapi krantai netinką stovyklai. Paklausėm patarimo, vėliau pasirodė — be reikalo, nes žemiau Karaliaucų buvo puikios pievos su tik ką sukrautais šieno kūgiais . . .

Bageliškių bažnyčia

Nakvoti sustojome smiltynuose aukščiau Karaliaucų. Kaimas didelis, turi per 250 kiemų. Žeme labai bloga — pelkės ir smiltynai, todėl žmonės gyvena labai vargingai. Kol virėm arbatą, užpuolė uodai. Jų suskrido tiek daug, kad buvo sunku valgyti. Rašyti buvo neįmanoma. Turėjome aklinai užsegti palapines. Apsigynėm nuo skrendančių priešų, nukentėjom nuo "pėstininkų" — skruzdžių: kitą rytą patyrėm, kad mūsų stovykla buvo skruzdėlyne. Kaimo žmonės nesidomėjo mumis ir netrukdė.

Toliau Naruties krantais eina margaspalvės pievos: upė vingiuoja švelniais vingiais tarp krūmų. Žemutinis Naruties ruožas — labai ramus ir dailus, pirmos rūšies kelias baidarei. Viena tėra kliūtis — Naručio miestelio malūnas. Tame miestelyje buvome numatę nusipirkti maisto, išsiųsti laiškus. Malūno užtvankoje (per ją tiltas buvo išardytas remontui) pamatėm seną popą su senute: jie melancholiškai šildėsi saulutėje.

Naručio miestelis pasirodė visai menkas: cerkvelė, dvi krautuvėlės, kuriose, be degtinės ir tabokos, nieko negalima nusipirkti. Nėra ne tik pašto, bet ir agentūros. Po ilgų pastangų pavyko rasti pieno, ir tai. . . degtinės parduotuvėje.

Netoli nuo šio miestelio, 3 km į vakarus, yra Dzevintinių dvaras, kur gyveno ir mirė Ignas Chodžka (1794-1861), "Vilijos krantų" autorius.

Ir vėl Narutis vingiuoja švariame slėny. Abudu krantai apaugę medžiais: porą valandų plaukėm lyg tuneliu. Plaukti labai malonu, bet tenka irtis: srovė lėta. Iš sutikto žvejo nusipirkom žuvies ir krante po beržais įsitaisėm lauko virtuvę. Čia turėjome geriausius visoje kelionėje pietus!

Ūkininkai, su kuriais susitikdavom, buvo pratę prie poniško, išdidaus elgimosi su jais. Mes sveikinom juos draugiškai, šnekinom, kartais vaišinom: po to jie darėsi atviresni, nuoširdesni, neslėpė nusistebėjimo, kad "ponai" su jais taip kalba ...

Narutyje teko jaudintis tik vieną kartą. Hanutos dvare sugriauta malūno užtvara: pro liekanas šniokščia vandens srovė, kaip krioklys. Ant tilto susirinkę mus seka vaikai: čia dažnai apvirsta baidarės, jiems smalsu pamatyti mūsų nelaimę. Gerai ištyrę vietą nuo tilto, rizikuojame plaukti per krioklį, nes augšti krantai nepatogūs kilnoti baidares aplinkui. Kelios sekundės įtempimo: baidarės laimingai lekia pro polius bei akmenis ir jau supasi bangose žemiau krioklio.

Dar keli kilometrai staigesnių vingių ir augštesnių krantų. .Skubame pasiekti Nerį, nes jau temsta.

Už paskutinio posūkio prasiplečia slėnis: Narutis baigiasi. Skersai, iš kairės į dešinę, ramiai teka Vilija, mūsų Neries augštupis.

Neris žemiau Naruties atrodo tiek pat plati, kaip žemupy, tik teka lėčiau. Vaga plati ir gili, nematyti jokių kliūčių. Atrodo, kad plaukti bus dar lengviau. Iriamės ir dairomės vietos nakvynei. Pasirinkom "bindugę" kairiajame krante, kur riša sielius.

Pastatėm palapines pamiškėje, greta sukrautų rąstų. Pro šalį tyliai plaukė siaurais luotais žvejai. Už miško buvo girdėti geležinkelio garsai.

Neris Vilniaus krašte

Naktis buvo rami. Kitą rytą be kliūčių pasiekėm Ušos žiotis. Buvo sekmadienis, todėl upėje jokio judėjimo nesijautė.

Upės posūkyje sutikom skautų stovyklą ir sustojom jos aplankyti. Čia vasaroję Maladečinos skautai parodė mums savo įrengimus, labai domėjosi Lietuva ir žadėjo kitą vasarą mus aplankyti. Su jais drauge žygiavome į bažnyčią Zaliesio dvare.

Eiti teko apie 3 km pro Zaliesio geležinkelio stotį į senąjį Oginskių centrą, tų pačių Oginskių, kuriems priklausė Rietavas ir Plungė. Oginskiai buvo žinomi, kaip kultūringi žmonės, meno mecenatai. Zaliesis prieš šimtą metų buvo lankomas žymių menininkų, o ir Mykolas Oginskis pats buvo žinomas kompozitorius.

Vilniaus universiteto profesorius M. Šulcas praeito šimtmečio pradžioje čia buvo pastatęs puikius rūmus su oranžerijomis, kioskais, tiltais, zoologijos ir botanikos sodu. Vėliau visa tai suiro. Jau K. Tiškevičius, plaukęs Nerimi 1858 metais, rado Zaliesyje vienus griuvėsius. Didysis karas pribaigė, kas buvo likę. Dabar tebėra vienas kitas tarnybinis trobesys, žiemos sodo sienos, viena altana su kolonomis, veikiausiai dekoratyvinio pobūdžio: žmonės sako, čia buvęs liūto narvas.

Greta gerokai apleisto parko ir sodo guli akmuo su iškaltu įrašu "Cieniom Košciuszki", Tadui Kosciuškai atminti. Dvaro rūmų likusiuose sparnuose vasaroja svečiai.

Man būtų įdomu aplankyti kaimyninį Ponizio dvarelį, kurį ligi 17 šimtmečio pabaigos valdė mano proseniai. Gaila, tam neturėjome laiko.

Labai įdomus Neries slėnis šioje vietoje. Plačią kairiojo kranto lygumą, kurioje yra Zaliesio dvaras, baigia augštų kalvų grandinė, kurioje kiek toliau yra Kriavas, Alšėnai ir Ašmena.

Balto smėlio šlaitas dešiniajame krante, į kurį išlipome pasidairyti, buvo karštas, įkaitintas saulės, lyg Saharoje, stačiai svilino mūsų padus.

Nuo medinio tilto ties Pervažų k. teko apie 4 km žygiuoti i Smurgainių miestą, seniau gyvą odos pramonės centrą. Smurgainys 18 šimtmetyje buvo garsūs K. Radvilos įkurta "meškų akademija", kur buvo dresuojamos meškos ponams linksminti. Miestas, beveik visai sunaikintas Didžiojo karo metu, sunkiai beatsistatąs iš griuvėsių. Labai sena Smurgainių bažnyčia, aštuoniakampiu bokštu ir stogu: nepaprastai storos sienos.

Smurgainyse radom restoraną papietauti, nusipirkom didžiausios vietinės įžymybės—riestainių. Dėl sekmadienio visos krautuvės buvo uždarytos: tačiau prieš kiekvieną sėdėjo savininkas ir kvietė pirkėjus per kiemą . . .

Plaukdami Nerimi daug sutikdavom ir pralenkdavom baidarių. Keliavo po vieną, poromis, grupėmis. Vieni, kaip mes, plaukė su srove, kiti irstėsi prieš srovę, apsiginklavę burėmis ar pasistumdami ilga kartimi. Oras buvo puikiausias. Mūsų laisvės niekas nevaržė, galėjom viską žiūrėti ir fotografuoti.

Daniušavos bažnytkaimyje nakvojome augštame Neries krante kartu su sutikta Poznanės universiteto studentų medikų ekskursija. Jie pasirinko vietą stovyklai pačioje aikštėje, prieš bažnyčią. Mes paprastai jieškojom vietos nakvynei toliau nuo gyvenamųjų vietų. Miegoti buvo kieta. Trečią valandą iš ryto skardžiai paskambino triskart gretimoje varpinėje. Bažnytkaimis atsikėlė: kiekvienas praeivis sustodavo ties mūsų palapinėmis ir garsiai domėjosi "čigonais". Buvo susitarta keltis 5 valandą: vos iškentėm ligi sutartos valandos. Kol pusryčiavom, mus aptiko du lietuviai, atėję šienauti iš netolimos Gervėčių parapijos ir pastebėję trispalvę vėliavėlę prie mūsų irklų.

Ašmena įteka i Nerį

Žemiau Daniušavos prasidėjo Neries rėvos. Laukėm jų nerimaudami, prisiminę K. Tiškevičiaus išgyvenimus. Pirmoji rėva vadinasi Privitalna — Pasveikinimo. Seniau sielininkai ją sveikindavo, mesdami į vandenį duonos ir druskos, kad Neries deivė būtų maloninga ir jų neskriaustų.

Neries rėvos pasirodė baidarei visai nebaisios: gal jos tebėra pavojingos sieliams. Didieji akmenys suvaržo vagą, bet smarkesnė srovė pati rodo laisvą kelią. Prityręs yrėjas be avarijos pavojaus gali drąsiai plaukti per "baisiausias" rėvas.

Rugiapjūte Bistryčuose

Žadiškių bažnytkaimyje įdomi sena bažnyčia. Senuose vienuolyno rūmuose įsitaisė visos įstaigos ir net turistų centras. Aikštėje įdomi mūrinė koplytėlė. Tas vietas buvo aprašęs I. Chodzka.

Rėvų ruožu mūsų kelionė vyko greičiau. Nenorėjom praleisti gražių vietų, todėl nesiskubinom. Po pietų ėmė lyti.

Vieną įdomią vietą užtikom dešiniajame krante: didelis įdubimas, lyg krateris: aplink statūs šlaitai, apačioje tipinga bala su samanomis ir žemais medeliais. Iš daubos gausingu kriokliu vanduo kunkuliuoja į Nerį.

Toliau užtikome versmę kairiajame krsnte su gražiai išmūrytu "Liurdu" ir originalią "Kalvariją" — kryžiaus kelio stotys, pažymėtos išilgai upės krantą mediniais stogeliniais kryžiais, kiekvienas vis kitokios formos.

Kai lietus įsismagino, nutarėm nakvoti viename smėlio iškyšulyje. Paskubomis ištempėm palapines ir pasislėpėm nuo vandens "iš viršaus". Mano jaunimas nenusiminė: išvirė arbatos ant laužo ir džiovino šlapius drabužius. Palapinėse buvo pakankamai sausa, minkšta ir šilta.

Ryto saulė greit išdžiovino mūsų mantą, todėl vėl linksmi keliavome toliau. Augščiau Ašmenos žiočių dešiniajame šone pasitaikė dailus posūkis su stačiu plaunamu smėlio krantu: tokio praleisti negalima! Iš augšto šlaito grožėjomės reginiais ir plaukiančiais sieliais. Tokių augštų šlaitų ties upės vingiais su plačiais reginiais toliau pasitaikydavo vis dažniau. Neaplenkėm su kamera nė vienos spėjamai įdomios vietos.

Tą dieną pralenkėm visą sielių virtinę: kartu jų plaukė dvylika. Susipažinom su sielininkais: tai buvo gudai nuo Vileikos miesto. Jie puikiausiai pažįsta visą upę, net ir tą ruožą, kuris nuo 1918 metų jiems nebeprieinamas. Jie prisiminė ir seniau girdėtus lietuviškus žodžius.

Didesnis miestelis — Mikališkės, kur Nerį kerta didysis vieškelis iš Vilniaus į Rytus, vad. Batoro traktas. Bažnyčia labai sena, tvirtovės pobūdžio: įeinama lyg į bastioną pro šonines duris. Aikštėje prieš bažnyčią buvo turgus: čia buvo gera proga nusipirkti maisto.

Ties Svierionėlių bažnytkaimiu K. Tiškevičius 1858 metais buvo radęs lietuviškai kalbančius gyventojus ir nustatė lietuvių etnografinę sieną.

Čia sutikom pirmąjį taisyklingą piliakalnį, mums tiek įprastą Nemuno krantuose.

Vakare praplaukėm nemažą Bistryčios miestelį, labai panašų į kitus žydų gyvenamus miestelius, upei atsukusius nugarą. Bistryčia gerokai teršia Neries vandenį.

Nakvojome dailiame kampelyje ties Rūdiškių kaimu, greta augštos bindugės.

Ties Barašiūnų k. Neris daro didelį vingi i pietus. Šį vingį buvo numatoma prakasti ir įtaisyti hidroelektrinę stotį, kaip Birštono kilpoje. Vingio pradžioje ir gale — labai augšti šlaitai su nepaprastai plačiais reginiais. Viena vieta panaši į Kernuvių šlaitus Birštono apylinkėse. Grožėdamiesi Neries perspektyvomis ir svajodami apie tolimą ateitį, nemanėm, kad dar tais pačiais metais spalio 10 d. sutartimi nauja siena tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos bus nustatyta kaip tik per Barašiūnų kilpą.

Barašiūnų kilpos pietiniame gale išsidraikęs Buivydžių miestelis. Čia jaučiamas Vilniaus artimumas: visur pilna vasarotojų — krantuose, krūmuose, paplūdimiuose: jie nesiderino prie vietos ir skyrėsi nuo darbo žmonių savo tinginių nuotaika.

Neries krantų smiltinguose laukuose jau prasidėjo rugiapjūtė. Ūkininkų šeimos susilenkusios kirto rugius . . . pjautuvais. Rugiai reti ir varpos mažos, tad žmonės rankomis rinko negausų savo derlių, kuriuo gal teks maitintis visus metus. Arčiau Vilniaus pastebėjom tam tikrą pažangą: vyrai kerta rugius dalgiais, o moterims visvien lieka sunkesnė darbo dalis — rinkti pėdus ir krauti gubas.

Dešiniajame krante — įdomi senos statybos mažytė bažnyčia su raudonų plytų keturkampiu bokštu. Tai — Bageliškės, vietos dvarininko Igno Balinskio pavadintos Balingródek — Balingardas. Bažnyčia statyta 1822 metais.

Dar vienas kitas augštas šlaitas, kurių augštis siekia 50-60 m virš upės, ir už posūkio pasirodė geležinis tiltas. Tai Vilniaus-Daugpilio geležinkelis ties Santaka. Žemiau tilto iš dešinės įteka Žeimena: tai rami upė, teka iš ežeringos srities, tačiau prie žiočių ji yra labai sriauni. Čia radom gerai įrengtą vandens matavimo stotį: išmūrytas siauras griovelis su laipteliais ir trumpomis matuoklėmis.

Žemiau Žeimenos mūsų laukė Avino rėva — Baranrapa gudiškai, kurią su baime minėjo sielininkai, kaip vieną baisiausių Neryje. Srovė čia ypatingai smarki, o vaga kreiva, tad reikia daug jėgos, vikrumo, o kartais ir laimės praplaukti su sieliu. Bloga nuomonė apie Aviną pasitvirtino: pamatėm tarp akmenų sudraskyto sielio likučius, kuriuos veltui stengėsi nutraukti nukentėję sielininkai, o tiems padėjo bent keliolika baidarininkų.

Neries ruožas nuo Žeimenos yra daug sraunesnis. Daug akmenų krantuose, vietomis jie riogso vagoje. Vienoje vietoje tiek suversta akmenų, kad jų užtektų dideliems rūmams ar plentui statyti. Kairiuoju upės krantu čia eina geležinkelis. Iš upės jo nematėm, tik dažnai girdėjom traukinių dundėjimą.

Augštame dešiniajame krante ties Liūtėnais yra urvas po didele konglomerato uola, ant kurios pastatytas augštas medinis kryžius. Tai vad. Šventoji uola. K. Tiškevičius savo knygoje apie Viliją duoda padavimų apie šią vietą. Ties ja yra gausingas gero vandens šaltinis, žmonių laikomas stebuklingu ir naudojamas gydymo reikalams. Tą uolą gerbia sielininkai. Kai vienas jų atlupo akmens gabalą ir pasiėmė su savim, jam tol nesisekė, kol jis negrąžino akmens atgal.

Ties Nemenčine per Nerį pastatytas didelis trijų angų geležinis tiltas: juo eina gyvas autobusų susisiekimas iš Vilniaus į šiaurę. Pats Nemenčinės miestelis dešiniajame Neries krante — nedidelis. Aikštėje nauji mediniai mokyklos rūmai.

Nenorėjome atvykti į Vilnių vėlai vakare, todėl nakvojom žemiau Nemenčinės.

Sėlis artėja prie Saidės rėvos

Arčiau Vilniaus krantuose pagausėjo žmonių. Vienoje vietoje patekom į kariuomenės pratybas: per mūsų galvas iš apkasų šaudė į kartoninius manekenus kitame upės krante, šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių, bet mūsų nekliudė...

Neries krantai augščiau Vilniaus ypatingai gražūs. Ties Veršupių dv. yra staigus posūkis į dešinę. Iš pliko stačioj o kranto — nuostabus reginys į upės vingius ir apačioje sustatytus sielius.

Toliau mūsų laukė Turniškės, kur, kiek girdėjom, pradėta statyti hidroelektrinė stotis.

Neries vandens energija

Neries ruožas dabartinėse Lietuvos sienose turi didelį kritimą, kurį nesunku panaudoti energetiniams tikslams.

Lenkų elektrifikacijos planas buvo numatęs įtaisyti Neryje šešias užtvankas:

1. Barašiūnų kilpoje, 13,5 m kritimo, 9,000 arklio jėgų galingumo,
2. Arvidave, žemiau Žeimenos žiočių, 7,0 m kritimo, 14,000 AJ,
3. Turniškėse, augščiau Vilniaus, 12,5 m kritimo, 14,000 AJ,
4. Belūnuose, žemiau Vilniaus, 8,0 m kritimo, 10,000 AJ,
5. Šilėnuose, ties Soidės rėva, 10,5 m kritimo, 18,000 AJ,
6. Grabijaluose, žemiau Panerių, 7,0 m kritimo, 10,500 AJ galingumo.

Dar didesnė jėginė buvo numatyta, jungiant Naručio ež. su Svyrio ež. (14 m kritimas), ir Svyrio ež. jungiant kanalu su Nerimi (28 m kritimas).

Čia būtų galima gauti 40,000 AJ galingumo, ir dar išlyginant Neries debitus padidinti bendrą visų stočių galingumą ligi 100,000 AJ. Tuo pačiu būtų padarytas patogus vandens kelias laivams ligi 6000 tonų talpos, 180 km ilgumo.

Prieš keletą metų lenkų inžinieriai suprojektavo pirmąją Šilėnų stotį, kur sąlygos buvo rastos tinkamiausios. Bet tam projektui pasipriešino kariuomenės vadovybė, todėl kad Šilėnai buvo netoli Lietuvos sienos (adm. linijos). Visas darbas pasirodė atliktas veltui, žuvo visi tyrinėjimai. Teko j ieškoti kitos vietos. Buvo parinktos Turniškės, apie 10 km augščiau Vilniaus, 2,5 km augščiau Verkių.

Atlikti gręžimai rado ir čia tinkamą užtvankai statyti vietą: po sugrūsto žvyro, smėlio ir molio rastas juostuoto molio, vad. varvų klodas, nepraleidžiąs vandens.

Upės vagoje numatyta pastatyti 500 m ilgumo užtvanka su 115 m betonine dalimi. Ji patvenks upės vandens paviršių 12,1 m: patvenktos kūdros plotas bus 563 ha. Teks nukelti beveik visą Turniškių kaimą ir dar kiek ūkių, bet Nemenčinės miestelio vanduo nepalies. Užtvanka sulaikys 27 milijonus kubinių metrų vandens: dalis tos atsargos bus taupoma ir naudojama didelio stoties apkrovimo metu. Vidutinis Neries debitas laikomas 115 m3/s, turbinos buvo numatytos kiek didesniam debitui — 135 m3/s. Pagal vandens debitą ir kritimą vidutinis stoties galingumas būtų 9 364 kW arba 12 700 AJ. Stoties variklių galingumas parinktas 14,000 kW arba 19,000 AJ. Sudėtiniausia betoninė užtvankos dalis: potvynio vandeniui ir pavasario ledui praleisti jis turės 3 angas po 19 m platumo, geležiniais skydais uždaromas. Kairiajame krante buvo numatyti jėginės rūmai, greta jų 3 apatinės angos, 3 x 3,5 m, smėlio sąnašoms praplauti. Ties dešiniuoju krantu numatytas šliužas laivams ir sieliams praleisti: dviejų kamerų po 52 m ilgumo, 8,6 m platumo. Dešiniajame krante užtvanka baigsis žemės pylimu.

Statybos darbai pradėti Turniškėse 1938 metais. Padarytas privažiavimo plentas, pastatyti administracijos namai. 1939 metais pradėtas ruošti betoninei užtvankai pamatas.

Atplaukę į statybos vietą, iš tolo pamatėm dailius naujus namelius augštame kairiajame krante. Skersai upę buvo pastatytas laikinas medinis tiltas, dešinysis krantas užtvertas špuntine sienele, už jos virė darbas. Išlipau į tiltą: čia paaiškėjo—svetimi žmonės į statybos rajoną neįleidžiami. Mūsų laimei, pasitaikė vyr. inžinierius A. Mianovskis, kuris mielai parodė visą statybą ir net leido ją fotografuoti.

Gaila, kad statyba Turniškėse nebuvo pradėta anksčiau: užtvankos nebaigė. Kai mūsų kariuomenė tų pačių 1939 metų spalio 28 d. įžengė į Vilnių, tuoj nuvykau į Turniškes: dėjau visas pastangas, kad statyba būtų varoma toliau. Priešingos jėgos pasirodė stipresnės: keitėsi valdžios, Turniškių stotis vis buvo perprojektuojama, ir iš gero sumanymo nieko neišėjo.

Vilnius

Žemiau Turniškių prasideda Vilniaus priemiesčiai su visomis didmiesčio neigiamybėmis: ištisi, pilni žmonių paplūdimiai, daug triukšmo, nešvarumų. Upė pilna besimaudančių žmonių, tarp jų daugybė baidarių. Mums artėjant prie miesto, pasitiko vandens policijos motorlaivis, kuris palydėjo į Vilniaus irklininkų draugijos prieplauką. Čia mus gražiai priėmė, mielai pasiėmė saugoti baidares. Ypač mumis susidomėjo J. Revkovskis, kilimo kauniškis, didelis vandens sporto ir turizmo entuziastas. Vilniuje nutarėm ilgiau sustoti, pažinti miestą ir apylinkes.

Miestą vidurvasary radom apytuštį. Aplankėm Aušros Vartus, bažnyčias, Gedimino kalną, Rasų kapines, bibliotekas.

Nuvykom ir prie Žaliųjų ežerų: jie yra apie 5 km į šiaurę nuo Verkių. Kaip žinoma, ežerai pasižymi skaisčiai žalia vandens spalva, kai į juos žiūri tinkamomis apšvietimo sąlygomis. Didesnių ežerų trys:.Baltis arba Kryžiokų, Gulbinis ir Riešas. Vanduo žaliausias Baltyje. Vilniečiai mėgsta Žaliuosius ežerus, tačiau mūsų lankymo metu čia buvo tuščia.

Karštą sekmadienio popietį išplaukėm iš Vilniaus, su dideliu pavojum nusifotografavom ties Gedimino kalnu ir Žaliuoju tiltu. Jaunimo palydėti ligi Užvingio, susilaukėm lietaus ir audros. Nenusigandom, plaukėm toliau nuo miesto.

Vakare, su paskutiniais saulės spinduliais, užkopėm vad. Garūnų kalną arba Plikakalnį. Tas kalnas kairiajame krante, pats augščiausias paneriuose, apie 85 m augštumo nuo upės.

Reginys nuo kalno — pasakiškas, nustelbiąs visą, kas ligi šiol buvo matyta. Apačioje — vingiuojanti Neris, toliau Panerių kalnai, laukai, miškai, o toli — Vilniaus bokštai ir stogų krūvos. Galima paprasta akimi atskirti kai kurias bažnyčias, nors nuo miesto yra apie 7 km atstumo.

Plikakalnis liūdnai pagarsėjo 1812 metais: bėgdami iš Rusijos Kauno vieškeliu, prancūzų kariai nepajėgė įtraukti patrankų ir kasos į augštą šlaitą. Aukso prikrautas vežimas nusirito į upę ir čia nuskendo. Žvejai vis tikisi rasti Napoleono auksą upės vagoje.

Naujas lietus privertė mus sustoti nakvynei dailioje pamiškėje.

Neris ties Rikantais

Neris žemiau Vilniaus

Vokės, kairiojo Neries intako, vagą radom visai sausą. Upė ties žiotimis užtvenkta ligi 26 m ir jos energija naudojama Grikiškių kartono fabriko: vanduo eina vamzdžiu stačiai į fabriką. Vokės debitas dirbtinai padidintas, nutraukiant Merkio augštupį perkasu per Papio ežerą.

Pagaliau radom švarų šaltinį dešiniame krante, įsitaisėm pusryčiauti ant didelio plokščio akmens.

Pro mus plaukė sieliai. Mums buvo svarbu pamatyti, kaip jie plauks per vieną sunkiausių rėvų — Saidę. Gudai - sielininkai turi posakį: jak Soidę proidzė, tak i dalėj poidbė (praėjai per Soidę, eisi ir toliau). Čia yra daug pavojingų akmenų vagoje: baisiausias Raudonikis (Červonnik). Vaga kreiva, todėl nesunku užkliūti.

Lyg tyčia, pirmas sielis užkliuvo Saidėje ant akmenų. Kitų sielių žmonės nebepajėgė sulaikyti ir mėgino praplaukti greta. Tik vienas jų, jau praplaukęs nelaimės vietą, užkabino povandeninį akmenį ir susilaužė sielio galvą. Stebėti plaukimą per pavojingą rėvą buvo be galo įdomu: galima suprasti visą sielininkų darbo sunkumą ir jų įgytos per kelias kartas išminties gilumą. Praplaukę rėvą, sieliai buvo sustabdyti prie kranto, o žmonės nubėgo gelbėti įstrigusių.

Keli kilometrai beliko ligi buv. administracinės linijos. Upės krantuose čia buvo ypatingai gausu stovyklų: skautų, karių, studentų. Dailūs augšti krantai ties Rykantais ir Lazdėnais buvo paskutiniai, kuriuos dar galėjome fotografuoti. Legatiškėse buvo lenkų studentų vasarvietė: kelios baidarės palydėjo mus ligi adm. linijos.

Ties Surmonių k. mus sulaikė lenkų pasienio sargyba, todėl kad "nelegaliai" praplaukėm pro jų būstinę. Lengvai apsigynėm, kaip "užsieniečiai", įkliuvo tik lenkų studentai...

Nuo šios vietos kairiajame krante, Auseniškio vienkiemio, buvome pradėję pirmąją savo kelionę baidarėmis 1926 metais.

Dabar plaukiame dideliu vingiu pro Dūkštos žiotis į Panerius, nesilaikydami vieno kurio kranto, be jokių "pasienio" nesusipratimų. Panerių dv. sustojome pietų.

Čia mus laukė senas kelionių mėgėjas kan. A. Sabaliauskas, kuriam nepavyko lydėti mūsų į Narutį. Pasiimame mielą bendrakeleivį nors nuo Panerių. Grabijalų dv. paskutinį kartą išlipame deš. krante pas lenkų sargybą. Čia vyrauja labai maloni nuotaika, vaikai laukia su gėlėmis, mūsų "nelegalus" bendrakeleivis priimamas su ypatinga pagarba. Atliekame pasienio formalumus ir atsisveikiname visai žmoniškai. . .

"Sunkiausia" Salinės, gudų Solniko, rėva mums jau gerai pažįstama: dabar plaukiam be jokios baimės dėl pasienio komplikacijų. Nepastebėjome, kur baigėsi administracinė linija.

Toliau ėjo Kernavė, Čiobiškis, Gegužinė, Skaruliai, Jonava — jau žinomas ruožas.

Mūsų laiminga ir įdomi kelionė trukdo dvi savaites.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: