Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žymiausi Lietuvos keliautojai, garsinę Lietuvą

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Liudas Alseika (1887- 1960)

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Liudas Alseika (1887- 1960)

Parašytas: 02 Gru 2010 14:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Liudas Alseika

http://www.klavb.lt/EL_LEIDINIAI/MIESTA ... lseika.htm

Internete apie Liudą Alseiką
http://www.google.com/search?client=fir ... 66f0d3c525

ALSEIKA LIUDAS (1887- 1960)

Gimė 1887 04 25 d. Kvietkelių dvare, Kuršėnų parapijoje, bajorų šeimoje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau mokslų siekė Rusijoje. 1910 m. baigęs Ufos (Baškirija) aukštąją geodezijos mokyklą, įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę.

Iš Rusijos L. Alseika grįžo į nepriklausomą Lietuvą ir kaip jaunas matininkas įsijungė į Žemėtvarkos darbus. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Gedimino ordinu.

Liudo Alseikos veikla įvairiapusiška: žemėtvarkininkas, esperantininkas, keliautojas, turizmo veteranas, kraštotyrininkas, pedagogas.

Gyvendamas ir dirbdamas pokario Klaipėdoje jis nusipelnė paminėjimo miesto įžymiųjų žmonių gretose. 1949 m. buvo Klaipėdos kraštotyros muziejaus mokslinis bendradarbis, padėjo jį atkurti. Jis buvo vienas pirmųjų gidų mieste, puikiai žinojęs Klaipėdos krašto ir miesto istoriją, kultūrą.

Būdamas Tarptautinės esperanto asociacijos atstovas Lietuvoje, Klaipėdoje atgaivino esperantinę veiklą, vadovavo kursams Klaipėdos žemės ūkio technikume, dėstė gamtos mokslus.

Jo kraštotyros veiklą apvainikavo L. Alseikos sumanytas ir organizuotas pirmasis turistų žygis per du žemynus - Europą ir Aziją: “Klaipėda – Vladivostokas”.

1960 m. grupelė turistų dviračiais išvyko į pusę metų trunkančią kelionę, tačiau nepraėjus nei mėnesiui, turistų vadovas 73 metų Liudas Alseika žuvo autoavarijoje.

Jo palaikai buvo parvežti į Klaipėdą. 2000–aisiais Klaipėdoje, ant Bangų gatvėje esančio 23 namo, kuriame dešimt metų gyveno žymus keliautojas, sienos buvo atidengta memorialinė lenta.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 02 Gru 2010 14:29. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Gru 2010 14:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Prisiminti tarpžemyniniai dviratininkų žygiai

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vaka ... ai-471846/

2010-08-29, 12:10
Eglė RUŠKUTĖ

Klaipėdos Sportininkų namuose vyko dviejų tarpžemyninių dviratininkų žygių paminėjimas.

Jame antrą kartą šiemet prisimintas prieš 50 metų keliautojo Liudo Alseikos suorganizuotas dviratininkų žygis Klaipėda–Vladivostokas bei paminėtas prieš 25 metus kunigo Petro Algirdo Kanapkos įvykdytas atvirkščias žygis – Vladivostokas–Klaipėda.

Renginio metu poetas, dėstytojas, moralinės teologijos daktaras, kunigas P. A. Kanapka dalinosi įspūdžiais apie 1985 metais įvykdytą žygį, jo sunkumus ir atrastas gyvenimo tiesas. Jis vienas būdamas 25-erių per 165 dienas įveikė per 11 tūkstančių kilometrų.

Jau antrą kartą šiemet pirmąjį tarpžemyninį žygį, kurį įvykdė grupelė jaunuolių 1960 m. prisiminė jo vadovas Algimantas Knašas. Jam žygio vadovavimą teko perimti tuomet, kada devinioliktą žygio dieną tragiškai žuvo jo sumanytojas L. Alseika.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Gru 2010 14:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

PAREIGYBĖS IR JŲ ĮDOMYBĖS

Mokytoją Algirdą Petkūną klausinėja Andrius Jakučiūnas

http://www.culture.lt/lmenas/?kas=strai ... st_id=2086

Įsivaizduojate, kad visi mokytojai - pasibaisėtinai nuobodūs ir nykūs tipai, kurie, vos tik išėję iš mokyklos, iškart liaujasi egzistavę ir tik retkarčiais sapne išdrįsta pagrasinti nauju kontroliniu darbu? Jei tokių ir yra, tai palikime juos ramybėje!

Respublikinės Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės koridoriais oriai žingsniuojančio Algirdo Petkūno net patys didžiausi nenuoramos bei plevėsos neišdrįstų pavadinti nei nuobodžiu, nei nykiu. Tiesa, dėvėdamas baltą chalatą jis atrodo panašesnis į mediką, o ne į mokytoją, tačiau, patikėkite manimi, jaunuoliai ir merginos, kad mokyklų bei mokytojų būdavo ir daug keistesnėse vietose nei ligoninė.

Todėl nenustebkite, kad tas pats Algirdas Petkūnas jaunystėje mokytojavo… tolimojo plaukiojimo žvejybos laivuose, dalyvavo dviračių žygyje iš Klaipėdos į Vladivostoką (apie 9000 km!), mynė pedalus į Murmanską, dirbo Švietimo ir mokslo ministerijoje, Veličionių kolonijoje, pagal medžio šešėlį gali išmatuoti jo aukštį ir pažįsta beveik visų Lietuvos mokyklų direktorius bei pavaduotojus, siaubingai mėgsta kugelį, gerbia matematiką, myli mokinius bei gerus pažymius ir nė nemano būti arogantiškas arba nuobodus.

Blausią žiemos dieną šnekėjomės su Algirdu ligoninės koridoriuje ir, tenka pripažinti, nesigailėjome, kad tąsyk abudu nevykdėme savo tiesioginių pareigų…

Gal galėtumėte pasakyti, kaip kilo mintis trenktis dviračiu į Vladivostoką, juo labiau, gūdžiame sovietmetyje? Anais laikais žygis buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje, išleista netgi knygelė, tačiau šiuolaikinis skaitytojas…

Baigus aukštuosius mokslus man pasitaikė dirbti Klaipėdoje. Ten išgirdau, kad garsus keliautojas Liudas Alseika organizuoja dviračių žygį iš Klaipėdos į Vladivostoką. Tai aš jau nebegalėjau susilaikyti, patraukė romantika. Iškart nuvykau pas Liudą Alseiką ir kalbėjau su juo. Mano svajonė tuo metu buvo apiplaukti pasaulį, pamatyti kraštus, kur nenusileidžia saulė. Tai įgyvendinti pavyko jau vėliau, kai pats organizavau žygį į Murmanską ir Severomorską, į pačią šiaurę…

…kol kas norėčiau daugiau išgirsti apie žygį į rytus. Keliese buvote?

Žygyje dalyvavo penki žmonės iš Lietuvos, du - iš Estijos ir vienas - iš Leningrado. Taigi, susiruošėm į Vladivostoką, nors dviračiu važiuoti ne taip gerai mokėjau. O dviračius rinkomės su kuo mažiau bėgių, kad būtų kuo mažiau gedimų. Susitvarkėm dokumentus, paėmėm dar Baltijos jūros vandens ir patraukėm. Ir taip per du žemynus.

Kaip sekėsi kelionė?

Neblogai sekėsi, nors lengva nebuvo. Neretai ir atsilikti nuo draugų tekdavo. Jeigu, matau, kelias geras ir dar nuokalnėn leidžiasi, tai aš, būdavo, dar padidinu greitį, kad pasivyčiau kitus, kadangi jau nebebijojau greičio taip, kaip iš pradžių. Ir pasiveju, aplenkiu. Mane Alseika kelis kartus perspėjo, kad gali blogai baigtis, bet ir toliau vis "nusidėdavau"… O šiaip sunku buvo - neišsimiegodavom, nusnausdavom tiktai palapinėse ir po tokios nakties sugebėdavau užmigti bevažiuodamas dviračiu.

Dažnokai keisdavomės - vienas kažkiek laiko važiuoja pirmas, po to - kitas, trečias ir taip toliau. Jeigu bevažiuodamas pirmasis užmiegu, kiti mato - mano žvyrkelis "svirduliuoja". Tada jau prisiveja, sako, važiuok paskutinis, kringeliuoji kaip girtas. Na gerai, važiuoji sau paskutinis, atsilieki dar truputį toliau, ir tiesiai vienodai bevažiuodamas, vienodai spausdamas dviratį, imi ir vėl užsnūsti. Bet jei dviratis nurieda nuo asfalto, vairas pirma sudreba, susikrato - prabundi ir vėl vejiesi savus žmones. Kai žuvo Alseika…

Kaip tai nutiko?

Vos ne ant mano rankų jis žuvo, prie Chorokovieco miestelio. Tuo metu buvo statoma automagistralė Maskva - Gorkis. Buvo pripilta daugybė smėlio ir žvyro krūvų, mes vingiavom tarp jų. Alseika važiavo pirmas. Tada jį ir partrenkė iš priešakio važiuojanti mašina….

Aš mačiau tą mašiną. Važiavau pakabinęs nosį, buvau nubaustas tą dieną, todėl kad per greit važiuodavau. Smėlio ir žvyro krūvos kairėje, "mazų" išvažinėtos vėžės. Važiuojam prieš eismą. Pravažiavo automobilis, pasuko į šoną ir sustojo. Pakeliu nosį, žiūriu - krinta žmogus. Pirma mintis - iš kur jis dabar krinta? Kas krinta? Iškart, vos pakėlęs akis, atsiremiu į žvyro krūvas.

Žiūriu, pravažiuoja užpakalinis dviračio ratas ir įrieda į savo paties vėžę… Išimu Alseiką iš tos vėžės, mašinos sustoja, visos sustoja, aš laikau jį… Atrodo, dar gyvas žmogus, o pasirodo - tai paaiškėjo, kai su pakeleivingu lengvuoju automobiliu nuvežiau jį į Chorokovieco miestelį, - kad jis seniai buvo miręs. Tuomet atvyko Alseikos artimieji, buvo specialiai užsakytas lėktuvas. Dar kvietė mus grįžti kartu, bet mes atsisakėm. Atsisveikindama Alseikos dukra Milda mums dar davė po 1000 rublių ir Baltijos jūros vandens - ąžuolinėj talpoj su gintaro dirbiniais, gana nelengvą…

Paskui du mėnesius vijausi savo draugus Amūro krašte, beveik nuo Čitos iki Chabarovsko. Tiesa, ne vienas. Kolegai sugedo dviratis, jį betaisant teko nemažai sugaišti. Kai sutaisėm, draugai jau buvo toli priekyje. Taip mes ir važiavom, dieną ir naktį riedėjom geležinkelio pylimu. Pasitaikydavo mūsų kelyje ir lietuvių, gyvenančių ten, - tada jau būtinai juos aplankydavom. Ten nėra kelių, tik geležinkelis. Dieną ir naktį eidavom geležinkelio pylimu. Jeigu tiltas, per jį nepraleidžia, tokie buki sargai saugo. Tai kaip pereit? Mes, sako, neturim teisės.

Ir per kiek laiko pasiekėt Vladivostoką?

Man atrodo, per 5 mėnesius ir 7 dienas.

Girdėjau, kad važiuodami dviračiais iš nuobodulio mintinai mokydavotės eilėraščius?

Žinoma. Kad mintys būtų kuo nors užimtos, kad pamirštum kojų sunkumą ir skausmą, važiuojant dviračiu būtinai reikia ką nors mintinai mokytis ir kartoti. Pasižiūri ir kartoji, pasižiūri ir kartoji. Tai aš ir poezijos esu daug išmokęs, ir prozos, na, o kai leningradietis Česnokovas po Alseikos žūties man padeklamavo Deržavino odę "Bog", aš ją persirašiau ir taip pat išmokau mintinai… Oi, kokia sunki odė, bet tokie gražūs žodžiai apie Dievą! Man jie kėlė nuotaiką ir viltį, kad žmogus iš tikrųjų nemiršta, kad jis tik turi praeiti pro mirtį ir sugrįžti pas Dievą. Toks žmogaus likimas.

Kaip buvote sutikti Vladivostoke?

Vladivostoke išvydome minias žmonių. Miestas šventė 100 metų jubiliejų. Bet pirmiausia man rūpėjo Baltijos jūros vanduo. Liko jo kiek ar ne? Tiek kartų teko griūti, o ta ąžuolinė dėžutė su gintaro dirbiniais jau senokai buvo truputį apsitrynusi, tai aš jaudinaus. Su dviračiais prasiyrėm pro žmones, įbridom į vandenį net virš kelių (žurnalistai irgi į vandenį brido), išsiėmiau tą dėžutę, tik visų labiausiai bijojau, kad vanduo nebūtų išdžiūvęs ar ištekėjęs. Atidarau. Jaučiu - butelis sunkus, vadinasi, pilnas vandens! Atplėšiu antspaudą iš vienos pusės, iš kitos, iškeliu aukštai ranką, pilu....

Neseniai užsiminėte apie šiaurę. Kiek supratau, tą svajonę Jums pavyko įgyvendinti?

Tikra tiesa. Sugrįžus iš Vladivostoko, didžiausia mano svajonė buvo pamatyti tas vietas žemėje, kur nenusileidžia saulė. Ryžausi organizuoti žygį į Murmanską. Man patarė tik nesikreipti į Respublikinę turizmo tarybą (sovietmečiu buvo toks monstras) - esą neišleis, nes ten nėra kelių. Visgi pavyko viską sutvarkyti slaptai, ir mes išvykome (kartu važiavo 3 moksleiviai iš Klaipėdos proftechnikos mokyklos). Klaipėdiečiai mus labai gražiai išlydėjo.

Tačiau dokumentai buvo sutvarkyti tik milicijoje (dar vienas sovietinis monstras) - turėjau mat kažkada milicininkų klasę, buvo pažįstamų. Jie taip puikiai sutvarkė dokumentus, kad be jokių kliūčių pervažiavome Leningradą ir Karelijos sąsmauką. Toliau jau buvau sutaręs su Petrozavodsko turizmo taryba, kad keliauti netrukdys. Bet mus apsvarstė! Apsvarstė Vilniuje, perdavė milicijai, kad sulaikytų ir grąžintų į Lietuvą! Aš taip jaudinaus, kad atvykęs į Petrozavodską, iškart pasiskelbiau spaudoj. Petrozavodsko komjaunimo laikrašty buvo mūsų nuotraukos. Ir iškart tas nuotraukas pažįstamiems - į Vilnių ir Klaipėdą. Tada jau atslūgo.

O kaip Jums sekėsi keliauti per Kareliją? Atrodo, sakėte, jog ten nebuvo kelių…

Visiškai nebuvo kelių, tiktai kvartalinės linijos. Galima dar buvo važiuoti tarp ežerų. Esu laimingas, kad pavyko pervažiuoti pelkių upę. O, kaip tai sunku! Ką reikėjo daryti, kad perkeltumėm per upę dviračius! O uodai! Visa laimė, kad sulaukdavom pagalbos iš vietinių, antraip gal būtume nepasiekę tikslo… Važiavom tiesiog kalinių keliais - Uchta, Kem`, ligi prisikasėm prie poliarinio rato. Ten palikom savo testamentą - visą naktį rašėm laiškus, užkasėm. Panašus testamentas taip pat yra paliktas ant Europos - Azijos sienos, Uralo kalnuose, bet niekas jo nerado.

O toliau "valdiškų" kliūčių nepatyrėte?

Atvykus į Murmanską, mus gerai priėmė Komjaunimo komitete. Murmansko turizmo taryba pareikalavo dokumentų. Aš paduodu milicijos dokumentus. Ne, sako, ne milicijos. O kokių dokumentų? Jūsų turizmo klubas turėjo kreiptis į Vilnių, į Respublikinę turizmo tarybą, ši turėjo kreiptis į mūsų tarybą, mes, savo ruožtu, būtume davę teigiamą atsakymą, o tada jau važiuokite, kur tik norite! O jūs pervažiavote per Kolos pusiasalį neteisėtai. Bet jau pervažiavom! Nieko nebepadarysi. Ir daugiau mes su Turizmo taryba net nebuvom susitikę. Štai kaip sunku anksčiau buvo organizuoti keliones. Aš su malonumu būčiau važiavęs aplink pasaulį dviračiais. Jūroje neturėjau galimybės įgyvendinti savo svajonės. Dabar jau turbūt ir liks neįgyvendinta…

Kaip jūs atsidūrėte jūroje?

Dirbau Klaipėdos politechnikume. Kadaise buvo gera mokykla, turėjau geras pareigas. Kartą susitinkam su viena lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ji, regis, truputį nesutarė su direktoriumi, tai pasiskundė: "ai, paliksiu viską ir plauksiu į jūrą". O aš iškart ir užsikabinau, klausiu, ar galima išplaukti, ar yra ten ką veikti mokytojui. Vos tik sužinojęs, kad tokia pareigybė tikrai yra, iš karto parašiau pareiškimą dėl darbo - mokyti mechanikus matematikos…

Atleiskite, kaip čia išeina, kad laive kažkas kažko mokosi, juk mokiniai mokyklose? Kodėl tie mechanikai turėdavo mokytis?

Todėl, kad jie būdavo nebaigę vidurinės mokyklos. O neįgiję vidurinio išsilavinimo, jie nebūtų galėję dirbti. Tuo metu mechanikų trūko, todėl į darbą priimdavo ir tuos, kurie neturėjo diplomo, tai va. Iš viso teko dirbti 64 laivuose. Padirbi mėnesį viename laive ir keliesi į kitą. O persikėlęs pirmiausia turi užrašyti bortžurnaluose, kas toks esąs, iš kokio laivo, kada atvykai. Taigi, visų pirma, tekdavo susipažinti su kapitonu.

Girdėjau, pažintys neapsieidavo be išgėrimo?

O kaip apsieis? Eini pas kapitoną, o ten dar yra kitų viršininkų. Laba diena, laba diena, sveikinies rusiškai, esu naujas žmogus, noriu susipažinti. Tada jie - ateikite, sėskitės, susipažinsime. Tokios pažinties visada ateidavau su buteliu. Tada visi šypsosi, nusijuokia. O aš imu litrą spirito, kelias rieškučias ajerų šaknų, dedu ant stalo. Atskiedžiame spiritą, sėdame, kalbamės, susipažįstame. Jeigu nebūčiau turėjęs gėrimo, viskas būtų kitaip - niekas nederintų mano persikėlimo grafikų ir būtų tekę dirbti be išlipimo užsienio uostuose, be valiutos sugrįžimui, be pirkinių. Plaukdamas į pirmąjį reisą žinojau, kad galiu turėti tik du butelius. Aš turėjau tris, tai vos vieno nesudaužiau, taip bijojau, kad nepriims laivan. O vėliau aš visada turėdavau du trilitrinius stiklainius spirito. Nusiperki aronijos sulčių butelį, supili spiritą, atmieši ir užsuki. Anoks čia blogis - aronijos sultys nuo jūros ligos? Taip apsirūpindavau ir pažintims, ir gimtadieniams.

Gal galėtumėte papasakoti kokių kuriozų iš mokytojavimo laivuose?

Na, pirmiausia apie moteris mokytojas. Tas tai visada priimdavo į laivus, kadangi pasitaikydavo tokių laivų, kur moterų visiškai nebūdavo. Netgi per rytinius pasitarimus būdavo kalbama, kokiame laive yra moterų. Jeigu laivas sugaudavo daug žuvies, tada sakydavo "my jiemu dadim učitelnicu."

Didžiausias nuotykis man buvo jūros liga ir Afrikos miestai. Mane siųsdavo kaip viršininką - duodavo kelias mokytojas ir, sako, vesk. Miestuose nebūdavo tualetų, tik grioviai. O moteriškėms gėda. Tai eidavome į parlamentą…

O kokiu būdu laivuose vykdavo pamokos, jie visi susirinkdavo kokioje nors klasėje?

Kajutkompanijoje, kur valgo elitas. Mokydavosi dvi valandas: nuo 12 iki 16, nuo 16 iki 20 ir nuo 20 iki 22 valandos. Jeigu kuris mokinys ir neateina, tai jį visada laive pamatysi. Ypač, kai ištraukdavo tralą. Mat trale pasitaiko visokių įdomybių, keistų žuvų, todėl visi jūreiviai, kurie tik nemiegodavo, išeidavo žiūrėti, ką ištraukė. Tada pamatai mokinį, prieini ir paklausi, kodėl nebuvo pamokoje.

Jeigu ištraukia ryklį, visada jam perpjauna pilvą ir žiūri, kas skrandyje. Ten galima rasti pačių keisčiausių dalykų. Įdomiausia man būdavo buteliai - galima net etiketes perskaityti, tad kiekvieną kartą plaukdamas per pusiaują, aš surašydavau raštą lietuvių, rusų, vokiečių ir ispanų kalbomis, įdėdavau į butelį, užkimšdavau dideliu kamščiu, tą butelį dar į plastmasinį butelį įkišdavau, užlakuodavau kamštį, kad druska nesuėstų, ir įmesdavau į jūrą. Ryklys, jei tik pamatys tokį butelį, visada praris. Buteliuose plaukioja gal 60 mano raštelių. Bet taip ir negavau nė vieno atsakymo - jeigu niekas to prarijusio ryklio nesugaus, jis ir nešios tą butelį savo skrandyje.

O ką jūs rašydavote tuose laiškuose?

Rašydavau, kad tokioje ir tokioje vietoje, plaukdamas per pusiaują, išmečiau šį butelį ir būsiu laimingas, jei radęs atsakys, kur, kokiomis sąlygomis tą butelį rado.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Gru 2010 14:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Evaldas Seibė - estas, Liudo Alseikos vadovauto žygio dalyvis

Perėjęs ugnį ir ledinį vandenį

http://www.santarve.lt/article/articlev ... on=enabled

85 metų šilutiškis Evaldas Seibė yra perėjęs ugnį ir ledinį vandenį – Antrojo pasaulinio karo frontininkas, žiemos maudynių eketėje propaguotojas. Būdamas šešiasdešimties dalyvavo slidinėjimo maratone Estijoje, nušliuožė 63 kilometrus.

Laimos PUTRIUVIENĖS nuotr.

DEVINTA DEŠIMTIS
NETRUKDO SLIDINĖTI

E. Seibė – estas, bet jo gimtinė – Kalmukija (Rusija). Tėvai ten atsikėlė po 1905 metų revoliucijos, bėgdami nuo rusų caro kazokų siautėjimo. Bėgo ne aklai – ten, kur derlingesnės žemės. Evaldo tėvas vežiodavo dvarininką. Pono Evaldo praeities užtektų kelioms knygoms sukurti, o dabartis sutelpa viename mažame kambarėlyje. Seno žmogaus pasaulis neretai susitraukia iki lango, vartelių, artimiausios parduotuvės... – bet ne Evaldo.

Neseniai jis važiavo į laidotuves buvusio Estijos prezidento Lenarto Merio, su kuriuo asmeniškai susipažino bene 1957-aisiais turistinėje kelionėje į Uzbekiją. Tuomet L. Meris dirbo žurnalistu.

E. Seibė turi Lietuvos pilietybę, Šilutėje gyvena daugiau kaip 20 metų, tačiau jo dvasia plevena Estijoje – gal ten, kur stūkso aukščiausias kalnas – 317 metrų aukščio Munameki?..

Slidės estui, kaip lietuviui krepšinis. Metų našta nesutrukdė Evaldui šiemet nušliuožti 10 kilometrų. Praėjusi žiema pabėrė sniego net mūsų Pamaryje, bet slidžių trasos jo neišraižė. Miegam ir žiūrim lovoje televizijos laidą „Sveikatos ABC“, reklamuojančią vaistus bei maisto papildus. Pasak Evaldo, tikroji sveikatos ABC – slidės, pačiūžos, dviratis, vaikščiojimas, plaukiojimas. Beveik nebematome vaikų ant kalnelių su rogutėmis, slidėmis, čiuožiančių ant tvenkinių. Ar bereikia stebėtis, kad vos ne pusė šauktinių skundžiasi įvairiais negalavimais.

LEDINĖS MAUDYNĖS

Pirmą kartą tokią maudynę patyrė Azovo jūroje karo metais, 1942-ųjų žiemą. 21 metų Evaldas kartu su kitais rusų kariais netoli Rytų kranto kirto jūroje stačiakampes keliasdešimties metrų eketes, kad nepraeitų vokiečiai. Paslydęs įkrito į ledinį vandenį. Išlipęs nuskuodė į krantą, iki kurio buvo apie 200 metrų. Manė peršalsiąs, susirgsiąs, bet net slogos negavo. Įvykis neišgaravo iš galvos: po karo čiupo skaityti knygas apie grūdinimąsi.

Gyvendamas Mustvės mieste (Estija) pradėjo reguliariai žiemą maudytis Čiudo ežere. Susirinkę smalsuoliai laidydavo juokelius, bet užsispyręs Evaldas darė savo. Atsirado pasekėjų. „Ruonius“ parėmė veteranų sporto klubas „Tartu“, organizavęs parodomuosius plaukiojimus žiemą.

1981 metais E. Seibė surengė pirmąją žiemos maudynių mėgėjų šventę Vilniuje, antrąją – Šilutėje, po to – Palangoje, Klaipėdoje, Skuode. Jis susipažino su Lietuvos sveikuoliu Karoliu Dineika. Šilutėje, padedant sporto komiteto pirmininkui Juozui Grigoniui, buvo įkurtas „Ruonių“ klubas, jungęs apie 10 narių.

Kokia nauda iš tokių maudynių? Evaldas įsitikinęs, kad jos padeda išvengti peršalimo ligų, grūdina organizmą, žmogus vėl pasijunta gamtos vaiku.

Žinoma, iškart niekas nešoka į ledinį vandenį – tam reikia laipsniškai ruoštis. Evaldas pataria maudytis minutę, ne ilgiau.

KONTŪZIJA

Nuo 1943-iųjų E. Seibė –16-osios lietuviškosios divizijos artileristas, pabūklo tarnybos šovinių nešiotojas, vėliau – telefonistas.

Dalyvavo mūšiuose su hitlerininkais prie Aleksejevkos, Vitebsko, buvo kontūzytas. Dėl to pats kaltas: užtaisęs patranką prieš jai iššaunant atsitraukė ne į šoną, o žengtelėjo atgal – jį kliudė atatrankos smūgio banga. Įsiminė gydytojo žodžiai: kol jaunas, nieko nejausi, sensi – liga jaunės. Šiandien nebegirdi kairiąja ausim...

Karą baigė Kurše, kur buvo apsuptos ir pasidavė 33 vokiečių divizijos. Belaisvių kolona nusitęsė 45 kilometrus.

SVARBIAUSIAS TURTAS – KNYGA

Pagal specialybę Evaldas Seibė – juristas. Dirbo advokatu, notaru, mokytojavo – dėstė geografiją, botaniką, biologiją. Vėliau 10 metų rinko vaistažoles. Kur ir ką beveikė, visuomet rasdavo laiko rimtai knygai.

Išsilavinimas, įvairiapusės žinios padėjo Evaldui netikėčiausiose situacijose užmegzti įdomių pažinčių, rasti draugų Rusijoje, Estijoje, Gruzijoje, Lietuvoje, Vengrijoje. Anot Evaldo, kai pirmu ir didžiausiu žmogaus turtu taps knyga, turėsime naują teisingo pasaulio tvarką. Bent kartais žvilgtelėkime į giedrą nakties dangų: kiek ten per amžius tvarkingai judančių žvaigždynų, planetų, kitų kūnų – ir beveik nesusiduria, ne taip, kaip žmonės vairuodami automobilius...

APIE SVEIKATĄ IR ARBATĄ

Žmonės per vėlai susirūpina savo sveikata. Neretam vyrui labiau rūpi jo automobilis nei pats. Vos mašinoje kas sutriko – tepa, varžo, keičia sugedusią detalę. Kad taip savęs žiūrėtų!

Pasak Evaldo, kiekvienas kūno dilgtelėjimas – signalas, kad kažkas ne taip. Galvok kas: pertraukė skersvėjis, sušalai, sunkiai keldamas pasitempei, išnirai?.. Laiku sukrutęs pirmą kosulį gali sušvelninti, nugalėti karštos liepžiedžių arbatos puodeliu, užkąsdamas medaus. Beje, arbatą derėtų gerti iš plokščio indo, pialos, ir daug, ypač žalios, kaip daro rusų sentikiai. Vėstanti žalioji arbata valo organizmą nuo šlakų, toksinų. Užplikyta arbata paketėlyje – ne tas: pusę jos naudingų medžiagų sulaiko popierius.

Evaldas pataria pažinti bent vieną gydomąją žolę. Kiekviena tauta turi savo mėgiamą žolelę, gelbstinčią nuo daugelio negalių: estai – pipirmėtę, rusai – ugniažolę, ukrainiečiai – miško žemuogę, baltarusiai – dilgėlę. Bulgarui vaistas ir maistas – džiovinta juodoji slyva. O lietuviai, pasak Evaldo, turi tokių žolių, kurių Europoje neberasi.

GYVENTI AR RŪKYTI?

Evaldas neslepia – toks klausimas jam buvo iškilęs. Reikėjo rinktis. Kova su įpročiu truko trejus metus. Pasak Evaldo, jo laikais mokykloje rūkydavo vos vienas antras vyresnių klasių mokinys, šiandien, ko gero, rūkančių daugiau nei nerūkančių.

Patarti žmonėms dėl sveikatos Evaldui nebėra ūpo – niekas nebenori teisingai daryti. Pušų spyglių arbata, pirtis bent kartą per savaitę – paprasčiausi geros sveikatos receptai. Suomiai sako: jei gali nušliaužti iki pirties – šliaužk. Iš ten pareisi kojomis.

13 000 KILOMETRŲ DVIRAČIU

1960-ųjų gegužės 1 dieną iš Klaipėdos dviračiais į Vladivostoką (Tolimieji Rytai) išvažiavo 9 turistinio žygio dalyviai. Tarp jų buvo ir E. Seibė. Dviratininkams vadovavo klaipėdietis Liudas Alseika. Kasdien vyrai nuvažiuodavo 100 kilometrų. Ilsėdavosi sekmadieniais. Du dalyviai susirgę iškrito. Gegužės 19 d. Gorkio srityje (Rusija) per eismo įvykį žuvo L. Alseika.

Likusi grupė Vladivostoką pasiekė spalio 10 dieną. Nuvažiuota 13 000 kilometrų. Žygį plačiai aprašė laikraščiai bei žurnalai.

Evaldas gailisi vieno – atmintis tirpsta kaip sniegas pavasarį. Mazgelis nosinėje gali priminti, kad esi susitaręs susitikti. Bet kaip išlaikyti ir kitiems perduoti brangius įvykius? Aprašyti laikraščiuose, knygose neleis užmiršti.

Evaldas stengiasi nesirgti. Sveikatą išlaikyti padeda teisinga mityba, judėjimas. Maisto prekių šiandien daug, bet Evaldas renkasi tik kokybiškus, ekologiškus produktus. Didelės bulvės neperka, įtardamas, kad jai užaugti padėjo chemikalai. Komercijos ir pelno vaikymosi laikais reikia žiūrėti, ką perki kasdieniniam stalui...

Romualdas MAŽUTIS

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Liudas Alseika

Parašytas: 12 Spa 2014 23:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

K.Saja. Visus mokyti geba ne visi

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ksa ... d=16135240

Kazys Saja,
„Lietuvos žinios“
2008 m. vasario 28 d. 17:00

Man dar pavyko pirmą skyrių baigti prieš karą Kaune, penkioliktojoje mokykloje Žaliakalnyje. Pirmąją mano mokytoją Mekienę, kurios paveikslas išliko širdyje, keturiasdešimt pirmaisiais bolševikai su šeima ištrėmė į Sibirą, o mokyklos vedėją Reutą tais pačiais metais sušaudė.

Jie buvo Mokytojai.

Bolševikai žinojo, ką daro, - skubėjo sunaikinti patriotus švietėjus, kurie ugdė jaunąją Lietuvą, kūrė jos ateitį. Vėliau, jau karo metais, dar gavau patirti, KOKIE tai buvo mokytojai...

Taip, šis daugtaškis reiškia atodūsį ir apgailestavimą. Skaudu, kad nemaža dalis Lietuvos mokytojų savo pilietiškumą ir patriotizmą jau nebe pirmą kartą demonstruoja streikuodami, pagrįstai reikalaudami didesnių atlyginimų, bet nėmaž nesirūpindami, neklausdami nei savęs, nei kitų, iš kur tie įvairias mokyklas baigę "Klausimėlio" laidos respondentai, šiandieniniai mankurtai, laisvos ir nepriklausomos Lietuvos tešlagalviai. Kodėl ir kaip atsiranda toks visuotinio švietimo brokas?

...1951 metai, tebegyvuojančio Stalino laikai. Esu jau ketvirto kurso Klaipėdos žemės ūkio technikumo diplomantas. Čia buvo numatytas ir šioks toks gimtosios kalbos mokymas, bet vienas lituanistas dėstytojas po mėnesio dingo, o kitas buvo pašauktas į armiją, ten areštuotas ir nuteistas dvidešimt penkeriems metams. Lietuvos istorija mokymo programoje nebuvo numatyta. Ją mums derėjo užmiršti.

Bet štai atsirado kažkoks nematytas žilabarzdis geodezijos ir miškininkystės dėstytojas. Liudas Alseika. (Vėliau sužinosime: Vydūno sekėjas, vegetaras, laisvamanis, esperantininkas, dvi jo dukros neseniai grįžusios iš Sibiro lagerių.)

Visam gyvenimui įsiminiau jo paskaitą pagal miškininkystės programą, skirtą beržui. Betula...

Kas to medžio nepažįsta? Į Alseikos klausimą, kokią ūkinę naudą mūsų tėvai ir protėviai gaudavo iš beržo, skubam atsakyti: malkos! Anglys mūsų kalviams! Lentos! Sula! Derva! Rankdarbiai iš beržo tošies! Vantos! Vaistingi beržo pumpurai... Ir pagaliau kažkuris priduria: "Beržinė košė!" Mūsų dėstytojas kaip tik šio atsakymo ir laukė. Atsirado proga lyg tarp kitko pakalbėti apie baudžiavos laikus, beržines rykštes dvaruose ir mokyklose, XIX amžiaus sukilimus ir apie keturiasdešimt metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.

Baigiantis pamokai jis dar primins beržynų naudą liaudies ūkiui. Ir - jau nuskambėjus skambučiui - ištars paskutinį sakinį: "Bet prieš nukirsdami šį medį pasigrožėkime, koks jis gražus. Tiek žiemą, tiek vasarą."

Kitoje pamokoje, kai kalbėsime apie ąžuolą, Alseikai atsiras proga prisiminti laikus, kai mūsų protėviai dar nebuvo krikščionys, kai ąžuolynai jiems buvo tarsi šventovės.

Mes godžiai klausėmės nuščiuvę, kiekvieną Mokytojo žodį dėjomės į širdį, nors šis žmogus nebuvo baigęs jokių pedagogikos mokslų. Būdamas vegetaras, sportuodamas, kasmet po dvi tris savaites badaudamas nestokojo fizinės ištvermės, o išminties ir dvasios stiprybės sėmėsi iš gamtos ir meilės savajai tėvynei.

"Liudi ducha i liudi briucha" (dvasingieji ir pilvažmogiai)", - kartais net rusiškai pacituodavo mums apgailestaudamas, kad pastarųjų randasi vis daugiau.

Argi sovietų okupacijos laikais galėjo būti kitaip?

O dabar? Ar jau galime sakyti, kad yra kitaip?

Esu įsitikinęs, jog pedagogika - ugdymo menas. Taip, labiau menas negu mokslas. Iš visų menų svarbiausias, nes čia kuriamas, lipdomas, turtinamas ateities žmogus, kuriam Mokytojas dalija, aukoja savo dabartį. Savo patirtį, savo gyvenimą. Jeigu pedagogas iš tikrųjų jaučia pašaukimą ir sunkų, atsakingą savo darbą atlieka su pasiaukojimu, jis tikriausiai pajunta nė kiek ne mažesnį kūrybinį džiaugsmą negu rašytojas, dailininkas, kompozitorius, aktorius. Džiaugsmą, apie kurį mūsų ministrai, seimūnai ar verslininkai galbūt nė nesapnavo.

Mokytojai atsidavėliai, ko gero, nelinkę prisidėti prie savo kolegų streiko, tačiau jų tylėjimas, kantrybė, troškimas auklėti dvasingą ir gyvastingą Lietuvos kartą turėtų žadinti kur kas didesnį mūsų susirūpinimą.

Gerą ir tikrą savo mokytoją kartais (kaip ir aš) su dėkingumu prisimena buvę mokiniai, jau šį tą perpratę ir turėdami su kuo palyginti. Tačiau tas grįžtamasis ryšys jau būna smarkiai pavėluotas. Bet yra ministerija, yra švietimo skyriai... Net aukščiausioji valstybės valdžia turėtų atidžiau pažvelgti, kaip mes aprūpiname savo vaikų, vaikaičių mokytojus ir (žinoma, žinoma!) kaip jie atlieka savo misiją.

„Lietuvos žinios“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Liudas Alseika

Parašytas: 21 Geg 2020 16:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

A. Knašas, A. Sakas. Rusija: Dviračiais per du žemynus (nuotraukos)

Algimantas Knašas, Aleksandras Sakas, www.mytrips.lt, www.alkas.lt

2020 05 19 20:28, Gegužės 19 d. prieš 60 metų žuvo dviračių turizmo pradininkas Lietuvoje Liudas Alseika (1887-1960)

1960.05.03. Kaune (iš kairės): Liudas Alseika, Evaldas Seibė (Evald Seibe), Gotfredas Šimkus, Algirdas Kubilius, Algimantas Knašas, Domas Vitkus

Skiriama prieš 60 metų 1960 gegužės 19 d. žuvusiam keliautojui, dviračių turizmo pradininkui Lietuvoje Liudui Alseikai (1887-1960)

Fotografijos ir tekstas čia:
http://alkas.lt/2020/05/19/a-knasas-a-s ... uotraukos/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Liudas Alseika

Parašytas: 21 Geg 2020 17:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Atrask Ignaliną

Keliautojas Liudas Alseika gyveno Ignalinoje

Dviračių turizmo pradininkas Lietuvoje Liudas Alseika (1887-1960) pokaryje dirbo Ignalinos gimnazijoje mokytoju, nuomavo butą Budrių kaime (dabar Budrių g.15, Ignalinos mieste). Mokytojais Ignalinos mokykloje (ji buvo dabartiniame Pasieniečių centre, kaip tik šalia Ignalinos pilkapių ir Ilgio ežero) tada dirbo ir Alseikos žmona bei dvi jų dukros.

Liudas Alseika sukūrė Ignalinos legendą 1946 m., kada į Ilgio ežerą nugarmėjo nemažas gabalas šlaito (priešingoje ežero pusėje negu Budrių pilkapiai ir estrada), o iš savo mokinių Liudas Alseika sužinojo apie prieš karą vykdytus kasinėjimus Ilgio ežero Rudakumpio pusiasalyje ir ten rastus radinius:

"... pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos ir kryžiuočio, belaisvio Igno meilę.

Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai.

Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Igną, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi.

Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis.

Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis vadinamu, o ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda.

Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę".

Daugiau apie tai:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Ignalina

1960 metais grupė entuziastų ryžosi iki tol neregėtam ir sunkiai įsivaizduojamam žygiui dviračiais per du žemynus. Tokia, iš pirmo žvilgsnio nutrūktgalviška, idėja kilo patyrusiam keliautojui, dviračių turizmo pradininkui Lietuvoje Liudui Alseikai.

Daugiau apie tai:
http://alkas.lt/2020/05/19/a-knasas-a-s ... uotraukos/
http://www.alkas.lt informacija ir nuotraukos.

Nuoroda žemėlapyje:
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Liudas Alseika (1887- 1960)

Parašytas: 09 Kov 2021 21:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina

Keliautojas Liudas Alseika

Sukūrėme internete interaktyvų žemėlapį "Ignalinos rajono lankytinos vietos" (palengva jį pildome ir tobuliname).

Jame yra ir skyrelis: Keliautojas Liudas Alseika

https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

Žiūr. sąraše kairėje apačioje grupėje "Įdomūs žmonės" ir spausti užrašą "Keliautojas Liudas Alseika" - pasirodys aprašas ir žemėlapyje vieta, kur jis gyveno.

Paspaudus ant foto viršuje ar apačioje aprašo parodo apie 10 Liudo Alseikos ir su juo susijusių fotografijų.

Žemėlapį galima didinti arba mažinti.

Čia žemėlapio centre parodytas namas Budrių g. 15 (tai dabartinis adresas), kuriame gyveno Liudas Alseika su šeima pokaryje - paspaudus namuko piešinėlį pasirodys aprašas "Keliautojas Liudas Alseika".
https://www.google.com/maps/d/u/0/viewe ... u_SdUgvN6a

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: