Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žymiausi Lietuvos keliautojai, garsinę Lietuvą

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ignas Domeika

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ignas Domeika

Parašytas: 07 Spa 2007 13:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ignas Domeika

Internete apie Igną Domeiką
http://www.google.lt/search?hl=lt&clien ... A1ka&meta=

Šaltinis - http://lt.wikipedia.org/wiki/Ignas_Domeika

Ignas Domeika (balt. Ігнат Дамейка, Ihnat Damiejka; lenk. Ignacy Domejko, angl. Ignacy Domeyko, Ignacy Domejko, isp. Ignacio Domeyko; 1802 m. liepos 31 d. Nedzviadkoje – 1889 m. sausio 23 d. Čilės Santjage) – žymus geologas, mineralogas, etnologas, 1831 m. sukilimo dalyvis, Čilės universiteto Santjage rektorius, Čilės respublikos garbės pilietis.

Plačiau žiūrėti - http://lt.wikipedia.org/wiki/Ignas_Domeika

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Spa 2007 13:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Mokslas ir gyvenimas (MG 1999/6)
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/6/6idomeika.html

Ignas Domeika

AURELIJA MITUZIENĖ

Sausio 23 dieną suėjo 110 metų, kai tolimajame Santjage savo gyvenimo kelią baigė vienas labiausiai Čilei nusipelniusių žmonių - mokslininkas geologas Ignas Domeika. Liko jo vardu pavadintas mietas Puerto Domeika, jau išmirusių moliuskų rūšys Ammonites Domeycanus, Nautilus Domeycanus, gėlė Viola Domeycana, jo atrastas mineralas domeikitas. Lygiai prieš 100 metų, 1899-aisiais, Igno Domeikos vardas buvo suteiktas 450 km ilgio kalnagūbriui, iškėlusiam Andų kalnyne savo viršūnes į 4 km aukštį.

Vilniaus universiteto auklėtinis, slaptos Filomatų draugijos narys, poeto Adomo Mickevičiaus draugas ir bendražygis, aktyvus 1831 metų sukilimo dalyvis Ignas Domeika po sukilimo buvo priverstas emigruoti. Baigęs Paryžiaus kalnakasybos inžinierių akademiją, matematikas ir geologas I.Domeika 1838 m. atvyko į Čilę, kuriai paskyrė visą savo energiją ir sugebėjimus. Profesoriavo Serenos aukštojoje kalnakasybos mokykloje, Santjago universitete. 1867 m. jis tapo Santjago universiteto rektoriumi ir ėjo šias pareigas iki 1883 metų. Tyrinėdamas Čilės naudingąsias iškasenas, I.Domeika atrado vario, aukso, akmens anglių telkinių, mineralų, parašė geologijos, mineralogijos veikalų, monografijų. Mokslininkas sukūrė meteorologinių stočių tinklą, įsteigė etnografinį muziejų, pagal jo projektą Čilėje buvo perorganizuota mokymo sistema.

Gimęs Nesvyžiuje ir savo gražiausius jaunystės metus praleidęs Lietuvoje, Ignas Domeika neabejojo savo lietuviška kilme. Tačiau, lankydamasis Čilėje, veltui mėginau apie tai užsiminti čiliečiams - jie seniai ir tvirtai įtikinti, kad jų šalies herojus yra lenkas.

Su tuo negalėjo sutikti pokario metais Santjage dirbęs kunigas P.Ragažinskas. Daugelį metų jis rinko duomenis apie I.Domeiką bei juos tyrinėjo. Amerikoje veikusios Lietuvių istorijos draugijos narys prof. dr. P.Ragažinskas septintojo dešimtmečio viduryje jau turėjo sukaupęs beveik pustrečio tūkstančio puslapių medžiagos apie I.Domeikos gyvenimą, rengė mokslininko biografiją, publikavo straipsnius išeivijos leidiniuose.

Igno Domeikos prisiminimai, dienoraščiai, užrašai rodo, kad jis tremtyje save laikė lietuviu, kur galėjo, priklausė tik lietuvių organizuotoms draugijoms, atstovavo lietuviams, kalbėjo jų vardu, gynė jų reikalus. Tačiau tremtyje lietuvių buvo per mažai, kad jie galėtų savarankiškai aktyviai ir reikšmingai veikti - teko glaustis prie kitų tautų visuomeninio, socialinio, patriotinio ir politinio judėjimo. Tuo labiau, kad ir jungtinė Lietuvos-Lenkijos valstybė kituose kraštuose buvo suvokiama ir vadinama Lenkijos vardu, o jos piliečiai laikomi lenkais.

54 metus Ignas Domeika kasdien kruopščiai rašė savo dienoraštį, kurį nuolat peržiūrėdavo, taisė ir tobulino. Atidžiai tvarkomi užrašai lydėjo nenurimstantį keliautoją į Pietų Ameriką, Argentinos pampose, Andų kalnuose, kartu grįžo į Europą, keliavo per Romą, Jeruzalę į Paryžių, kur viešbutyje buvo pavogti.

Nors per ilgus metus iš tyrinėtojo atminties daug praeities detalių jau buvo išsitrynę, tačiau su savo įprastu darbštumu I.Domeika vėl ryžosi atgaivinti praeities įvykius: “Ėmiausi atnaujinti savo dingusius prisiminimus arba bent svarbiausius tų prisiminimų laikotarpius ir įvykius, stengdamasis juos kaip galima geriau jungti į vieną darnų vienetą, atkuriant tuos jausmus, kuriuos išgyvenau per 50 metų, turėdamas palikti savo tėviškę, savo tėvynę, savo šeimą ir atsiduodamas aklam likimui”.

Nors atsiminimus I.Domeika rašė lenkų kalba, juose nuolat iškildavo jo dvasinis ryšys su Lietuva: “Dieną ir naktį man vaidenosi Vilniaus gyvenimo prisiminimai, nes tai buvo laikotarpis, kuriame mes svajojome apie savo tėvynės ateitį, jos laimę, apie mūsų, kaip piliečių, pareigas”.

Įvykiai “mūsų Lietuvoje ir Žemaitijoje” nuolat įtraukdavo jaunąjį Igną į savo sūkurį. Jis sekė besirutuliojančius įvykius, nuolat pažymėdamas “mes, lietuviai”, “mums, lietuviams”, ieškojo būdų dalyvauti lietuvių sukilėlių daliniuose, kurie būtų vadovaujami pačių lietuvių. Visos I.Domeikos aprašomos sukilimo operacijos vyksta tik Lietuvos geografinėje teritorijoje.

Igno Domeikos karinė karjera prasidėjo jo išsvajotame lietuviškajame dalinyje: “Kada sukilėlių skaičius pradėjo didėti ir kada netrukus turėjome formuoti formalius sukilėlių kariuomenės dalinius, generolas Chlapovskis nutarė sudaryti 25 sukilėlių pėstininkų diviziją ir du kavalerijos pulkus, sudarytus tik iš lietuvių, kurie gausiai buvo prisijungę prie sukilimo. Tas generolo mostas suteikė jam tuojau pat daug populiarumo ir laimėjo širdis visų mūsų patriotų, t.y. tarp lietuvių”. Vėliau jaunasis sukilėlis savo prisiminimuose rašė, kad “generalinis štabas buvo labai patenkintas mumis, lietuviais”.

Ignas Domeika artimai susidraugauja su bataliono vadu majoru Macevičiumi, kuris buvęs “didelis lietuvis ir didžiai geras savo pavaldiniams”. Jei tik prisiminimuose minimi lietuvių vardai, greta jų dažnai rasime žodelį “mūsų”: “Vienas mūsų, lietuvių, Zabiela, buvo labai pavojingai sužeistas”, “Tuomet daugelis mūsų, lietuvių, Lenkijos karalystės žmonių, raitelių ir saavanorių, prisiartinę tiesė rankas Vilniaus akademikams, siūlėmės jiems padėti kuo galėjome ir tai darėme su džiaugsmu”.

Prisimindamas sukilimo metus, I.Domeika niekur nepamini, kad jis būtų buvęs lenkas, visur jis apsuptas lietuvių, jais rūpinasi, jiems vadovauja. Užrašuose jis daug dėmesio skiria sukilimui vadovavusiems lietuviams, su smulkmenomis pateikia jų biografinius duomenis. Ypač šiltai I.Domeika prisimena grafaitę Emiliją Pliaterytę, kuria žavėjosi ir kuriai juto didžiulę simpatiją.

Nuslopinus sukilimą, I.Domeika su draugais pateko į Prūsiją. Karaliaučiuje jie buvo labai svetingai sutikti - jiems buvo rengiamos šventės, Prūsijos valdžia lietuviams karininkams netgi mokėjo algas. Tuo metu Prancūzijoje buvo kuriamas naujas legionas kovai už Lietuvos ir Lenkijos buvusių valstybių atstatymą, tačiau I.Domeika nusprendžia vykti į Drezdeną pas savo seną draugą Adomą Mickevičių.

Lankydamas gražias ir istorines Vokietijos vietoves, I.Domeika ir čia nudžiugdavo, sutikęs žmonių, ką nors žinančių apie jo tėvynę. Vos sumerkęs akis, jis,anot užrašų, matydavo “savo baldus, savo namą, savo šeimą, ir visa taip aiškiai, kad atskirdavau kiekvieną dalyką, ko net realybėje negalėčiau padaryti”. Kelionėse pro šalį praslenkantys miestai, kaimai, pilys su savo baltais namais jam sutapdavo su jaunystės laikų vaizdiniais, kai svajodavo pakeliauti po pasaulį. Tačiau dabar tai atrodė taip blanku, prisiminus “mūsų Lietuvą su jos kaimais, su jos mediniais namais, su jų šiaudiniais stogais”.

1832 m. rugpjūčio 1 d. kartu su Adomu Mickevičiumi Ignas Domeika pasiekė savo jaunystės svajonių miestą Paryžių. Žavėdamasis meno ir architektūros paminklais, jis ir čia negalėjo pamiršti Lietuvos: įsijungė į trumpai veikusią Lietuvių sąjungą, bendravo su negausiais lietuvių emigrantais. Dalyvaudamas susitikime su ten gyvenančiais mokslininkais, brolių lietuvių sukilėlių vardu Ignas Domeika kvietė “savo brolius visa siela išlaikyti savo tautiškumą (...), nesvarbu iš kurios Lietuvos dalies jie būtų kilę”.

Nematydamas jokių ryškesnių tėvynės išlaisvinimo perspektyvų I.Domeika nusprendžia atsidėti studijoms. Mokosi Prancūzų kolegijoje, Botanikos mokykloje ir garsiajame Sorbonos universitete, kuriuo nepaprastai susižavi. Dar po trejeto metų baigia Kalnakasybos inžinierių akademiją.

Lietuvį studentą sužavi Prancūzijos akademinio mokslo organizacija, sistema bei mokymo metodai, kuriuos labai norėtų pritaikyti savo atkurtoje tėvynėje. Čia jis laiko veltui negaišta - dalyvauja mokslinėse ekskursijose, visapusiškai ištobulina savo įgimtą turtingą talentą ir visiškai pasirengia būsimam moksliniam darbui. Deja, pasitarnauti tėvynei jam nebetenka - jo jau laukia Čilė, kuriai mokslininkas paaukoja visą savo likusį gyvenimą, talentą ir sugebėjimus.

Po poros metų Čilė iškilmingai minės savo iškilaus mokslininko Igno Domeikos 200 metų gimimo jubiliejų. Jo nepamirš ir Lenkija - Pietų Amerikoje dažnas su lenkų kultūra ir istorija susijęs objektas yra pavadinamas Domeikos vardu. Straipsniuose ir knygose jis vadinamas įžymiu Lenkijos išeiviu ir pabrėžiama, jog visuomet save laikė lenku.

Lietuvių kilmės mokslininko vardą prikelti Lietuvai tikisi Egzodo kultūros paramos fondas. 200 metų jubiliejų grandinėje greta Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino savo vietą turėtų rasti ir Ignas Domeika.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 07 Spa 2007 13:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.geografija.lt/index.asp?Topi ... SearchTXT=

Ignotas Domeika

Sigita Ivanauskienė

Rugsėjo 10–12 dienomis Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija Ignoto Domeikos gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą.

Konferencijoje dalyvavo Ignoto Domeikos giminaičiai iš Čilės, svečiai iš JAV, Australijos, Lenkijos, Gudijos, Lietuvos žymūs geologai, geografai, istorikai, keliautojai.

Į šią konferenciją buvo pakviesti UNESCO asocijuotų mokyklų atstovai iš Gargždų, Kauno.

Konferenciją organizavo Švietimo ir mokslo ministerija, Nacionalinė UNESCO komisija, Vilniaus universitetas, Mokslų akademija, Geologijos ir geografijos institutas, Istorijos institutas, Nacionalinis muziejus, Geologijos tarnyba, Vlado Vitkausko fondas «Everestas», Geografų draugija.

Konferencija prasidėjo švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus, Vilniaus universiteto rektoriaus Benedikto Juodkos ir kitų garbių svečių sveikinimu.

Ignotas Domeika – žymus geologas ir mineralogas, etnologas, pedagogas, Čilės švietimo reorganizatorius, kalnakasybos pradininkas, ilgametis Santiago universiteto rektorius, Vilniaus universiteto auklėtinis ir filomatas. Po 1831 metų sukilimo studijavo Paryžiuje, vėliau, pasiekęs Čilę, tapo La Serenos licėjaus dėstytoju ir Santiago universiteto profesoriumi. Jo moksliniai ir praktiniai darbai pasklido po visą pasaulį.

Šiais metais Pasaulio mokslo visuomenė Prancūzijoje, Čilėje, Lietuvoje, Gudijoje, Lenkijoje pažymi pasaulinio garso mokslininko Ignoto Domeikos 200 metų gimimo sukaktį.

Lietuvoje primirštam, tačiau Čilėje labai gerbiamam mokslininkui prisiminti pavasarį surengta ekspedicija Ignotui Domeikai – 200, kurią organizavo alpinistas ir fotografas Vladas Vitkauskas, geologas Gediminas Motuza, architektas Jonas Anuškevičius, Lietuvos televizijos operatorius Vytas Jankevičius. Per keturias savaites buvusiais I. Domeikos ekspedicijų maršrutais Čilėje jie nuvažiavo apie 3500 km, surinko mineralų rinkinį, susitiko su garsiojo čiliečio giminėmis. Be to, įkopė į aukščiausią Domeikos kalnagūbrio (Cordillera de Domeyko) viršūnę ir aukščiausią pasaulio ugnikalnį (be pavadinimo rašyti netinka! – red. past.). Sukurtas filmas, parsivežta daug nuotraukų.

Ignas Domeika parašė apie 560 mokslo darbų. Apie jį patį paskelbta daugiau kaip 4 tūkstančiai publikacijų. Jo vardu pavadinta daugiau kaip 75 įvairiausi objektai Žemėje ir net kosmose.

Vargu ar per visą XIX šimtmetį rasime kitą tokį asmenį, taip plačiai pasaulyje garsinusį mūsų krašto vardą. Jo mokslinė veikla buvo labai plati: tyrinėjo ugnikalnius, meteoritus, požeminius ir mineralinius vandenis, įsteigė meteorologijos stotį, astronomijos observatoriją, sudarė ir paskelbė pirmąjį Čilės geologinį žemėlapį.

Iki šiol Čilėje Domeika tebevadinamas mokslo apaštalu, o jo vardas įamžintas geografiniuose tos šalies varduose: Andų kalnuose rasime Cordillera de Domeyko, miestelį Domeyko, uostą Puerto de Domeyko. Jo vardu pavadintos gatvės Santiago, La Serena ir Valdivia miestuose, bei salietros kasykla Atakamos (Atacama) dykumoje. Vienas mineralas pavadintas domeikitu, dvi fosilijos – Nautilus domeykus ir Amonitus domeykanus, lapių atmaina – Canis domeykanus, augalas (našlaitė) vadinamas Viola domeykana.

Ignotas Domeika buvo pasaulio pilietis ir nederėtų jo dalintis. Jis turi būti vienodai brangus ir Lietuvai, ir Čilei, ir Gudijai, ir Lenkijai.

Domeikų šeima buvo Lietuvos bajorai, valdė žemes, kurias gavo iš Lenkijos karaliaus už tarnavimą Lenkijos karūnai.

Ignotas Domeika gimė 1802 metais Nedzviadkoje, buvusios LDK didiko šeimoje. 1795 metais ši teritorija jėga buvo prijungta prie Rusijos. Šeima kalbėjo lenkiškai, bet vadino save lietuviais, o Lietuvą – savo tėvyne. Tai buvo įprasta lietuvių bajorams net iki XX a. pradžios. Taigi Ignotas Domeika, kaip ir Adomas Mickevičius, buvo kilęs iš lenkiškai kalbančios lietuvių bajorijos.

Domeika buvo antras iš penkių vaikų šeimoje. Vos Ignotas sulaukė septynerių, mirė tėvas. Nors atsiminimai apie jį liko gana blankūs, bet visada jį gerbė.

Ignotas labai mylėjo savo motiną, kuri jį dar mažą berniuką išmokė pirmųjų raidžių, melstis, įskiepijo visiems savo vaikams stiprią tėvynės, tikėjimo, kalbos ir kultūros meilę. Motinos įtaka jį lydėjo visą gyvenimą. Net sulaukęs 82 metų pravirkdavo prisiminęs, kaip įskaudindavo savo mylimą motiną, kuomet dar buvo maištaujantis mažas berniukas.

Po tėvo mirties jo globėju tapo bendravardis dėdė – Ignotas Domeika, kuris juo labai tėviškai rūpinosi.

Jaunosios kartos lavinimui Domeikų giminėje visuomet buvo skiriamas didelis dėmesys, todėl 1812 metais Domeikai ir jo broliui Adomui buvo parinkta tolima (apie 100 km nuo Nedzviadkos), bet aukštu mokymo lygiu garsėjanti Ščiutino pijorų mokykla. Tuo metu ten buvo labai gerai mokoma matematikos, kalbų, fizikos. Ši mokykla laikytina Domeikos kaip matematiko, geologo, mineralogo pradžių pradžia.

Ščiutino mokyklą Ignotas Domeika baigė 1816-aisiais, būdamas 14 metų. Tų pačių metų rudenį jis užsirašė į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos skyrių. Tuo metu universitetas išgyveno šlovės laikotarpį, jame dirbo daug įžymių profesorių. Buvo skaitomos mineralogijos paskaitos, atliekami lauko geologiniai tyrimai, sudaromos mineralų, uolienų ir fosilijų kolekcijos. Be mineralogijos Domeika išklausė matematikos, chemijos, geometrijos, mechanikos, astronomijos, architektūros bei braižybos kursus. Šie mokslai labai pravertė Domeikai dirbant Čilėje.

Magistrinis jo darbas rodo Domeiką buvus vieną geriausių Vilniaus universiteto absolventų matematikų.

1817 metais Vilniaus universitete buvo įkurta filomatų draugija. Joje dalyvavo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Jonas Čečotas ir kt. 1819 metais draugijos nariu tapo ir Ignotas Domeika. Ir filomatų, ir filaretų idealus būtų galima nusakyti šiais žodžiais: mokslas, dora, bičiulystė. Jų įsitikinimu, tik geras studentas gali tapti geru piliečiu, tik didžiai dorovingas žmogus gali kilniai jausti ir mylėti tėvynę.

"Kas gyvena tik sau, yra gyvulys; kas nori gyventi kaip žmogus, privalo visų pirma gyventi dėl kitų" – tai A. Petruškevičiaus – filomato ir I. Domeikos mokytojo žodžiai.

1823 metų lapkričio viduryje Ignas Domeika buvo suimtas ir įkalintas bazilijonų vienuolyne. 1824 metais paleistas, bet galėjo gyventi tik policijos priežiūroje be teisės išvykti. Taip jis praleido 6 metus dėdės dvare Zapolėje, bet ūkininkavimas jo netraukė.

1831 Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas. Nieko nelaukęs Ignotas Domeika įstojo į sukilėlių gretas ir kovėsi Chlapovskio daliniuose kartu su Emilija Pliateryte. Po pralaimėto mūšio ties Šiauliais 1831 vasarą pasitraukė į Prūsiją, vėliau – į Prancūziją. Paryžiuje, Sorbonos universitete klausė geologijos, matematikos, fizikos, chemijos, botanikos paskaitų ir galutinai nusprendė studijuoti geologiją, mineralogiją ir kalnakasybą. 1837 metais gavo kalnakasybos inžinieriaus diplomą su pagyrimu. Domeika turėjo dviejų garsių mokyklų diplomus: Vilniaus universiteto plataus profilio gamtininko ir matematiko ir Paryžiaus kalnakasybos inžinieriaus.

1838 metais atvyko į Čilę ir pradėjo sistemingus geologinius tyrinėjimus.

Sigita Ivanauskienė,
Gargždų «Kranto» vidurinės mokyklos geografijos mokytoja metodininkė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: