 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Ąžuolas - KTU žygeivių klubas "Ąžuolas" (buvęs KPI klubas "Eiklios kojos", o vėliau "Ąžuolas")
Šaltiniai:
http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/
http://wiki.azuolas.org/_media/know:fai ... ache=cache
http://www.google.com/url?sa=t&source=w ... Uw&cad=rja
http://docs.google.com/viewer?a=v&q=cac ... JwLeqWw5tg
Apie mus
Titulinis » Apie mus » Istorija
Tai mes tavim berniokai dar išėjom
Tėvynės meilės varpo šaukiami,
Ir ties Giedraičiais, Širvinta, parymot
Mediniais kryžiais, smėlio kaubury.
O mano drauge. Vieškeli pilkasai.
Mums vienas džiaugsmas, godos ir dalia
Nes Tu kaip Lietuva - be galo ir be krašto
Ir amžinas esi kaip Lietuva.
(J. Vitkauskas, pirmasis “Ąžuolo” vadas).
KTU žygeivių korporacijos “Ąžuolas” istorija
KTU žygeivių korporacijos “Ąžuolas” šaknys siekia mūsų amžiaus šešto dešimtmečio pabaigą. Tuometinis KPI turistų klubas, vadovaujamas Algio Dainausko, yra šios organizacijos pramotė. Tuo metu į KPI turistų klubą rinkdavosi apie 20 žmonių ir įvykdavo keli žygiai per metus.
Nuo 1960 metų KPI turistų klubui pradėjo vadovauti Juozas Dapkevičius. Suaktyvėjus žygių veiklai, klubui išsiplėtus atsirado,
poreikis suskirstyti atskiras grupeles į sekcijas. Į sekcijas pradėta skirstyti pagal fakultetus. Sekcijos nariai rinkdavosi sekcijos vadą, o sekcijų vadai rinkdavo klubo pirmininką.
1964 metais J. Dapkevičius baigė KPI ir pradėjo šefuoti Elektrotechnikos fakulteto žygeivius.
Jo bendražygis buvo Julius Beinortas, vėliau vedęs į žygius Panevėžio “Ekrano turistus”, 1974 metais organizavo žygį “Simono Daukanto taku” ir t.t.
1964 m. J. Dapkevičius baigė KPI ir pradėjo kuruoti Elektrotechnikos fakulteto žygeivius. Būdamas aiškus lyderis, bet negalėdamas skirti pakankamai laiko, jis į sekciją pakvietė Lietuvos istorijos bei tradicijų žinovą Joną Vitkauską – Fidelį. Šis apimtas įkvėpimo tęsė pradėtą darbą: vadovavo teminiams kultūriniams žygiams, rinko ir kaupė kraštotyros medžiagos archyvą, diegė patriotizmą bei meilę kraštui, nepritardamas tuometinei santvarkai rašė draudžiamas eiles.
1966 metais susiformavo aiški Elektrotechnikos fakulteto sekcija “Eiklios kojos”. Jos pirmas vadas buvo Jonas Vitkauskas (rašęs draudžiamas eiles; šiuo metu jau miręs).
“Eiklios kojos” – pirmasis “Ąžuolo” pavadinimas. Ši sekcija jau turėjo
savo uniformą (tamsiai žali marškiniai, šviesios kelnės, šviesus diržas ir kepurė, siūta Lietuvos kareivių uniforminės kepurės pavyzdžiu (nepriklausomos Lietuvos), turėjo ir elgesį pagal turisto statutą, kurio laikomasi iki šių dienų. Buvo atliekami rimti sudėtingi žygiai. Buvo suformuoti konkretūs rimti tikslai.
J. Dapkevičių, J. Vitkauską galėtume laikyti vienais iš korporacijos “Ąžuolas” kūrėjų; jos dvasiniais tėvais.
Iš kartos į kartą keliavo nerašyti žygeivio priesakai:
* Pažink Lietuvą – savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra.
* Saugok gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo anūkai.
* Tyrinėk tautos papročius ir tradicijas.
* Prižiūrėk ir saugok tautos laisvės paminklus, protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo.
* Nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui.
* Auklėk savo vaikus tautine dvasia.
* Padėk išsaugoti lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse.
* Ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Be to buvo vedami žygių dienoraščiai ir žygių ataskaitos.
Nuo 1966 iki 1972 metų įvyko nemažai Lietuvos kultūrai išgelbėti skirtų žygių, buvo propaguojama tautinė kultūra.
J. Dapkevičius vedė ekspediciją į Čiorna Padina. Jie, Mokslo Akademijos nurodymu, rinko kraštotyrinę medžiagą apie Saratovo srities lietuviškus kaimus, į kuriuos buvo ištremti lietuviai po 1863 metų sukilimo.
Po to panaši ekspedicija vyko į Baisogalą – Šeduvą, Novosibirsko srityje.
Lietuvoje taip pat buvo lankomi 1863 metų sukilėlių kapai, žymesnės sukilimo vietos. 1863 metų sukilimas ąžuoliečius patraukė neatsitiktinai. Lankydami tas vietas jie reiškė protestą prieš tuometinę priespaudą.
1863 metų sukilimas asocijavosi su vėliau vykusiom kovom dėl nepriklausomybės, ir todėl, kad vėlesnių nepriklausomybės kovų, kovotojų nebuvo galima lankyti, minėti, o 1863 metų sukilimas nebuvo draudžiama tema, dažniau buvo lankomos tos vietos. Taip buvo ugdomas tautinis patriotizmas, tose vietose buvo dainuojamos Lietuvos kariuomenės ir rezistentų dainos, pagerbiami žuvę už nepriklausomybę kareiviai.
Tuo metu glaudžiai bendravo visos Lietuvoje esančios žygeivių organizacijos. Kartu atliktas ne vienas didelis žygis.
1969 metais gegužės 8-9 dieną apie 800 žygeivių, tame tarpe ir ąžuoliečiai, Stepono Dariaus gimtinėje Dariškėse rankomis supylė trijų metrų milžinkapį. Atkasė lakūno gimtojo namo pamatus, ir išmūriję akmeninę sieną įtvirtino paminklinę lentą “Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė 1896-1933m.” Pilkapis išgelbėjo sodybą nuo sunaikinimo. Kitą dieną pagerbė S. Girėno atminimą jo gimtinėje Vitogaloje.
1970 metais Poškose įvyko III žygeivių sąskrydis. Jo tikslas – padėti
išlaikyti lietuvybę didžiausioje Ašmenos krašto lietuvių saloje. Jame dalyvavo ir “Ąžuolas”. Buvo statomos paminklinės lentos prie kultūros paminklų, valomas Bačėnų piliakalnis.
Po šio sąskrydžio, po akcijos Dariškėse, po žygeivių Vištytyje atrestauruoto Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklo įrašo partija grasino uždrausti žygeivišką veiklą.
O po 1972 metų Romo Kalantos susideginimo žygeivių judėjimai buvo sutriuškinti, dauguma klubų išvaikyti, o likusių klubų vadovai ir aktyvistai reguliariai kviečiami į saugumą perauklėti.
Apie 1967 metus žygyje į Altajų, buvo atidaryta žalia veja, kaip važiuoti traukiniu su maršrutiniais lapais, t.y. važiavimas už dyką įtikinus kasininkę ar stotie viršininką, kad grupė važiuoja rimtais tikslais, pvz.: komjaunuolių takais, ir šis maršrutinis lapas leidžia grupės nariams važiuoti nemokamai. Ant maršrutinio lapo reikėjo parašyti trumpą pavadinimą, atsitiktinai buvo sugalvotas pavadinimas “Ąžuolas”.
Taip apie 1967 metus atsirado naujas “Eiklių kojų” pavadinimas, kuris atitiko organizacijos dvasią ir išliko iki šių dienų.
Nuo 1968-69 metų atsirado aiški sekcija”Ąžuolas”. Po J. Vitkausko vadu buvo Š. Boruta; A. Kovas; J. Žukauskas ir t.t.
Apie 1972 m. ąžuolietišką dvasią puoselėjo Vidmantas Puodžiūnas-Bilas, Stasys Kazlauskas-Pifas, Žukauskas Jonas - Dzūkas, Viktoras Ūkanis- Žemaitis, Jonas Valaitis.
Apie 1972-75 metus sekcija gerokai nusmuko. “Ąžuolo” sekcija buvo beveik uždaryta. Seniai išėjo, naujokų nebuvo, nebuvo kam vadovauti, nebuvo kam žygiuoti.
1975 metais J. Dapkevičius pradėjo “Ąžuolo” sekcijos atgaivinimą. Iš senių, be J. Dapkevičiaus, ateidavo Liudas Bumbulis, iš atėjusių naujokų sekcijoje pasiliko tik Linas Kulakauskas (vėliau sekcijos vadovas; aršus tėvynės gynėjas, atkūrus nepriklausomybę tapo Lietuvos savanoriu). Iki pavasario tai būdavo žmonių, tai nebūdavo. Nebūdavo, senių, kurie vadovautų žygiuose. Organizacija kūrėsi iš naujo remdamasi senom žygeiviškom tiesom.
1975 m susiklostė dėsninga situacija, dar ne kartą kartojusis klubo istorijoje - senieji nariai išėjo, o pamainos neatsirado. Padėtis pasidarė kritinė - nebuvo kam nei keliauti, nei vadovauti ir sekcijoje liko tik vienas aktyvus narys - studentas Liudas Bumbulis.
Jį pakeitė pasilikęs naujokas Linas Kulakauskas (karštas tėvynės gynėjas, atkūrus nepriklausomybę tapęs Lietuvos savanoriu).
Remdamasi senom žygeiviškom tiesom, organizacija kūrėsi iš naujo. Per vėlesnius penkerius metus susiformavo stipri grupė, kuri nuo pat pradžių kryptingai ėmėsi žygeivystės. Pagrindinės nuostatos: pažinti savo kraštą, kultūros paminklus; mylėti ir gerbti gamtą; keliauti ir džiaugtis be alkoholio; nė vieno žygio be tikslo; kiekvienas sutiktas žmogus – Tau bičiulis ir t.t.
1975 metais ąžuoliečiai dalyvauja Panevėžio žygeivių, vadovaujamų J.Beinorto, surengtame žygių cikle “Simono Daukanto taku”. I etapas – 1 savaitė. Buvo etapo daina, lankomi objektai. Per visą žygi buvo nešamas Daukanto raštų tomas, kaip nepertraukiamo žygio simbolis. Dalyvavo daug žmonių, vienu dalyvaudavo apie 200 žmonių. Važiavo ir televizija, tačiau laiku buvo pastebėta ir grąžinta atgal. Po trečio etapo žygis buvo uždraustas, tačiau nepaisant to jis buvo baigtas ir Vilniaus Universiteto kieme buvo surengtos pabaigtuvės.
Į „Ąžuolo“ sekciją atėjus Sauliui Pikšriui (vienas iš „Atgajos“ įkūrėjų), Sauliui Griciui-Šernui („Atgajos“ įkūrėjui, 1990–1991 m. Kauno vicemerui, jau miręs), Gintarui Augustinavičiui, Audrei Juzeliūnaitei, Gediminui Kaubrei, Remigijui Locaičiui, Vidmantui Čepukėnui ir kitiems, „Ąžuolas“ tapo stipria organizacija.
Vis dar priklausoma nuo KPI turistų klubo, konfrontavo su juo dėl turistinių tikslų nesuderinamumo. KPI turistų klubas pasuko kita linkme – didesnį dėmesį skyrė sportiniams rezultatams, puoselėdamas socialistines idėjas, saugumiečių nurodymu, skyrė sekcijų vadus, kad jie neleistų plisti nacionalistinėm nuotaikom. Ąžuoliečiai, būdami kūrybingi ir entuziastingi, per naujokų priėmimus KPI turistų klube paruošdavo originalią programą, tad dauguma atėjusiųjų pasirinkdavo „Ąžuolo“ sekciją.
1981-85 metai buvo “Ąžuolo” pakylėjimo metai. Sekcijoje dalyvaudavo nuo 20 iki 50 ir daugiau narių. Buvo organizuojama aktyvi žygeiviška veikla. Renkama taryba: sekcijos vadas; gamtosaugininkas; finansininkas; sportorgas; ūkininkas; kraštotyrininkas; metraštininkas. Ši valdžios struktūra išlikusi iki dabar.
Vykdavo daug vandens žygių; daug pėsčiųjų žygių; kopdavo į kalnus lįsdavo į urvus. V. Almonaičio ir S. Griciaus dėka buvo suorganizuotas katamaranų darymas. Įvestos naujos tradicijos. Buvo auklėjami ir ruošiami vadovavimui naujokai. Buvo renkama kraštotyrinė medžiaga (iš spaudos) apie atskirus Lietuvos rajonus; mokomos dainuoti Lietuvių liaudies dainos, švenčiamos Rasos, Vėlinės, Nauji Metai. Švenčiama “Ąžuolo” šventė, sezono uždarymai, žygio uždarymai, kuriamos dainos ir eilėraščiai.
1982 metais spalio 7 dieną įvyko Valdi ir Virgos Sakalauskų vestuvės. Tai buvo pirmos vestuvės, kurios vyko pagal visus senovės lietuvių papročius. Vėliau įvyko nevienos vestuvės remiantis senovės papročiais. Ąžuoliečiai puoselėjo ir propagavo Lietuvių tautinę kultūrą. Dainuodavo ir mokindavo kitus lietuvių liaudies dainų, šokdavo tautinius šokius. Į sekciją rinkosi iš visų fakultetų.
Buvo auklėjami ir ruošiami vadovavimui naujokai, renkama kraštotyrinė medžiaga (iš spaudos) apie Lietuvos rajonus, mokomasi dainuoti lietuvių liaudies dainų, švenčiamos Rasos, Vėlinės, Naujieji metai bei Ąžuolo šventė, sezono bei žygių uždarymai, kuriamos dainos ir eilėraščiai.
1982 m. pradėtas leisti laikraštukas „Ąžuoliukas“, sukurti sekcijos įstatai. Tuo laikotarpiu prie sekcijos veiklos ėmė jungtis jau visų KPI fakultetų studentai.
1984 m. ąžuoliečių iniciatyva įkurtas folklorinis ansamblis „Goštauta“, vadovaujamas Idos Stankevičiūtės iš tuometinės LŽŪA.
Ansamblio pirmieji nariai – tie patys ąžuoliečiai. Vėliau žygeivystės ir folkloro kryptys išsiskyrė, beje, tai nebuvo sekcijos susiskaldymas – tarp organizacijų vyko gan intensyvus bendravimas.
Nuo 1985 metų keičiasi žmonės “Ąžuole”; seniai išeina, naujokai užima jų pozicijas. Į sekciją ateina Vytenis Kulakauskas (vėliau vadovavęs “Ąžuolams”, šiuo metu “Atgajos” narys; dirbęs gamtosaugos struktūrose); Audrius Paseckas-Mažylis (1986-87 metais “Ąžuolo” vadas, vėliau alpinistas, šiuo metu vadovauja alpinistų grupėm, ir pats eina į kalnų viršūnes), Komkaitė Asta-Virvelė; Jurgis Šefleris, Darius Juknevičius ir kiti.
Seniai, užauginę rimtą naujokų kartą, sėkmingai perduoda “Ąžuolo” vairą naujai kartai. Toliau tęsiamos žygeiviškos tradicijos, laikomasi nusistovėjusių ąžuolietiškų tradicijų.
Beveik kiekvieną savaitgalį, o ypač per šventes išeinama į žygį. Žygiuose dalyvauja 10-18, kartais iki 30 žmonių. Vasara beveik visi sekcijos nariai išeina į kalnus, kai kas net du kartus. Lietuvoje lankomi piliakalniai, dainuojamos dainos ant jų; lankomi kultūros objektai. Prieš žygį ruošiama medžiaga apie tą vietą, kurioje bus keliaujama. Pavasarį ir rudenį išeinama į naujokų poilsiuką, švenčiamos šventės. Visą tai ši karta perėmė iš buvusios.
1986 metais įvedama nauja tradicija, kiekvienais metais, pavasarį, Punios šile sodinami ąžuoliukai. Aktyviai dalyvaujama sąskrydžiuose, maratonuose, užimama nemažai prizinių vietų.
„Seniai“, užauginę rimtą pamainą, sėkmingai perdavė „Ąžuolo“ vairą naujai kartai. Toliau buvo tęsiamos žygeiviškos tradicijos, laikomasi nusistovėjusių ąžuoliečių principų. Vos ne kiekvieną savaitgalį būdavo išeinama į žygius, kuriuose dalyvaudavo 10–18, kartais iki 30 studentų, aktyvumas ypač padidėdavo per šventes.
Nuo 1986 m. prigijo nauja tradicija – pavasarį Punios šile sodinti ąžuoliukus. Be pagrindinės veiklos aktyviai dalyvauta sąskrydžiuose, maratonuose - užimta nemažai prizinių vietų.
Papūtus visuotinės pertvarkos vėjams (taip vadinama „perestrojka“), imta operatyviai reaguoti į politinius įvykius.
Po 1988 m. rugsėjo 28–29 d. įvykių Vilniuje, kai prieš taikius mitingo dalyvius buvo panaudotos guminės lazdos ir ašarinės dujos, spalio 5 d. ąžuoliečiai prie Elektronikos rūmų iškėlę trispalvę, pradėjo rinkti parašus su šūkiu: „Mes, KPI studentai ir darbuotojai, reiškiame protestą prieš smurto panaudojimą rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje“. Surinkta apie 950 parašų.
Citata iš straipsnio “Lietuva – ne bananų respublika (laikraštis “Ąžuolas’88”) “svarbiausiai, kad mūsų akcija išjudino studentus: KKI studentai nusprendė pravesti parašų rinkimo kompaniją pas save institute... . Tegul skeptikas, pasakęs, kad nuo šių parašų niekas nepasikeis, supranta, kad pagrindinis tikslas ir aukštesnis: išjudinti dar mokykloje “užšaldytą” jaunimo sąmonę.”
Iškart po šios akcijos ąžuoliečiai išvyko į Baltarusijoje esančius lietuviškus kaimus. Pasidaliję į dvi grupes jie apėjo dvi stambiausiais Rimdžiūnų ir Pelesos salas. Grupėm vadovavo Vytenis Kulakauskas ir Egidijus Kepurys. Buvo iškelta Lietuvos trispalvė vėliava, vietiniai lietuviai širdingai priėmė ąžuoliečius, buvo dainuojamos lietuviškos dainos (KGB konkrečių veiksmų nesiėmė).
Tais pačiais metais buvo išeita į žygį 1863-iųjų sukilimo vietomis bei sudalyvauta „Atgajos“ suorganizuotoje akcijoje „Ekologinis žygis po Lietuvą“. Atliko dar ne vieną žygį po Tėvynės plačius laukus ir gražius miškus.
Pokyčiai reiškėsi ir sekcijos viduje - 1988 m. rugsėjo 21 d. atsiskyrė nuo KPI sportinio turizmo klubo - tapo savarankiška organizacija.
Nuo šiol ėmė vadintis KPI žygeivių korporacija „Ąžuolas“. „<...>„Ąžuolas“ – savarankiška neformali žygeivių korporacija <...>, atsiribojusi nuo STK (sportinio turizmo klubo) ir nuo jo pirmininko tiesioginės įtakos. Sportinis turizmas už Lietuvos ribų <...> mums išlieka fizinės ir dvasinės stiprybės, poilsio ir pramogų šaltinis ...“ (Laikraštis “Ąžuolas”, 1988 m.)
Dar prieš rudens įvykius ąžuoliečių komanda (9 žmonės) sudalyvauja “Ątgajos” suorganizuotoje akcijoje, Ekologiniame žygyje po Lietuvą.
Po metų, 1989 metais 18 ąžuoliečių, vadovaujamų V. Kulakausko, dalyvavo “Atgajos” organizuotame “Taikos žygyje”.
“Rinkome šiukšles, registravome gamtos užterštumą, piketavome ir dar šį bei tą vakarais veikdavome” (iš “Ąžuolo” metraščio).
1989 metais dalyvavo Panevėžio turistų organizuotame žygių cikle “Knygnešių keliais”.
1990 m. „senių“ įtaka organizacijoje ėmė blėsti, atsirado naujų narių: Saulius Jezepčikas-Eželis (1990 m. vadas), Skirmantas Kižys (dalyvavęs „Ąžuolo“ taryboje), Albertas Dusevičius, Rima Šaltenytė, Virgis Giedraitis (žymusis Banzajus) ir kiti.
Vyresnieji šiems naujokams perteikė seną žygeivišką dvasią, perleido pasiruošimo žygiams metodiką.
1991 m. dalis klubo narių dalyvavo sausio 13-osios nakties įvykiuose Vilniuje - masiniame strategiškai svarbių objektų saugojime nuo okupacinės Tarybų Sąjungos armijos veiksmų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę penketą metų „Ąžuolo“, kaip organizacijos, struktūra iš esmės nepakito, klubo veikla apsiribojo žygiais ir sportine veikla. Po 1992 metų folkloro veikla ėmė silpti. Visuotinis „Gariūnų bumas“ lėmė, jog ėmė blėsti visa kultūrinė veikla, o kartu ir žygeivystės, turizmo poreikis. Tuo laikotarpiu tokio pobūdžio klubai sunyko, į „Ąžuolą“ atėję naujokai nepasilikdavo.
Šiems naujokams seniai dar perdavė seną žygeivišką dvasią; pasiruošimi žygiams metodiką ir jie dar keliaudami žygeiviškos dvasios, tačiau jie buvo prieštaraujantys, tradicijas griaunantis jaunimas ir jų laikais prasidėjo korporacijos “Ąžuolas” smukimas. Jie jau nebeparuošė naujokų žygio vadovavimui, prarado poreikį kraštotyrai rinkti. Ir po jų atėjusi nauja karta viso to jau nebemokėjo, o ir nebežinojo, ką tai reiškia. Jie, kaip ir seniai dar ir dabar lanko piliakalnius, tačiau jau nebedainuoja ant jų dainų, nerenka duomenų apie žymesnes žygio vietas ir kultūros objektus. Jei myli gamtą ir ja grožisi, tačiau jau nebetvarko kitų paliktų šiukšlių.
1991-92 metais praradusi žygeivišką dvasią korporacija “Ąžuolas” patyrė krizę. Reikia tikėtis, kad atsiras žmonių, kurie galės atgaivinti buvusią žygeivišką dvasią “Ąžuole” ir korporaciją “Ąžuolas” vėl atsigaus ir aktyviai dalyvaus Lietuvos gyvenime.
1993 m. dešimtokai gimnazistai Vytenis Dapkevičius, Laurynas Stančikas, Saulius Šinkūnas-Šmukštaras, nepritapę prie senių ąžuoliečių, sukuria žygeivių klubą KTU gimnazijoje (vėliau įsilieja į “Ąžuolą”).
Daug pastangų, norėdamas tęsti klubo veiklą ir įtraukti kitų narių, skyrė Petras Pietaris. Lietuvybės puoselėjimas ir tada nebuvo svetimas, tik ne toks aktualus. Nelietėme ir šiuolaikinės politikos klausimų. Būdavo domimasi senesne Lietuvos istorija ir žygiuose lankomi jos palikti paminklai (piliakalniai, alkakalniai, pilkapiai, seni dvarai). (P. Pietaris).
Tuo metu susidarė aktyvi vandenininkų frakcija (baidarininkai). Be pastangų išsaugoti senesnių ąžuoliečių keliavimo tradicijas, nauji žmonės (Edas Nedobežkin, Julius Šidiškis, Romena Puikytė, Reda Užemeckaitė, Jurga Paulauskaitė) įpūtė kitus vėjus ir veikla vėl sukunkuliavo.
1996 m. pradžioje blėstant ąžuoliečių aktyvumui nemaža varomąja klubo jėga buvo KTU gimnazijos žygeiviai, dalyvavę bendruose žygiuose su ąžuoliečiais bei po gimnazijos baigimo aktyviai įsilieję į “Ąžuolo” veiklą.
Vėliau į „Ąžuolą“ imta kviesti ne tik KTU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų (dažniausiai tų, kuriose analogiškų organizacijų nebuvo) – VDU (Vytauto Didžiojo universitetas), KDI (VDA Kauno dailės instituto), LVA (Lietuvos veterinarijos akademija), LKKA (Lietuvos kūno kultūros akademija) ir kitų – studentus.
Apie 1998 m. plūstelėjo naujokų banga, įsiliejusi į „Ąžuolą“ ilgam: Mindaugas Dapkevičius, Saulius Šakarvis, Paulius Dambrauskas...
1999 m. Laurynui Vaitkevičiui tapus vadu, organizacija buvo įforminta kaip KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“. Buvo skirtos oficialios klubo patalpos, kasmetinis finansavimas.
Ąžuolo aktyvui gęstant, iškilo grėsmė dėl pamainos - per pastaruosius keletą metų į klubą įsijungia tik pavieniai žmonės. Gal dėl to šiuo metu nebegalioja nuostata, jog “Ąžuolo” narys gali būti tik studentas. Ąžuoliečiai sukruto garsiai apie save prabilti rašydami apie keliones dienraštyje “Kauno diena”, studentų leidiniuose “Savas”, “Njuspeipis”. 1999 metais KTU Centriniuose rūmuose buvo atidaryta klubo narių fotografijų paroda tema ”... kol dar batai nesudilo“.
Ypatingas postūmis klubo veikloje - interneto svetainės bei elektroninės konferencijos sukūrimas, kuriuos palaiko keleto ąžuoliečių jėgomis sudarytas serveris. Svetainė pasaulį išvydo 1998m., nuo 2002m. ją galima rasti adresu http://www.azuolas.org . Pirmojo puslapio administratorius, dizaino bei programavimo autorius - Laurynas Vaitkevičius, kuris buvo ir elektroninės konferencijos idėjos autorius bei realizatorius.
2002 m. ąžuoliečiai suorganizuoja pirmąsias laipiojimo varžybas tarpusavyje, o jau po metų – tarp Lietuvos universitetų turistų klubų. Varžybų vyriausias teisėjas bei organizatorius – A.Gadeikis/Kalėda.
2003 m. suorganizuota pavasarinė švaros akcija, Kviečiami visi KTU studentai bei Kauno gyventojai prisijungti prie Panemunės šilo tvarkymo, P. Dambrausko iniciatyva.
Taip pat surengta originali atrakcija - laipiojimas mobilia uolų laipiojimo sienele studentų šventėje “Rafes”, pritraukusi nemažą susidomėjusiųjų būrį, tame tarpe ir žurnalistų.
Reklama veikia – ąžuoliečių gretos didėja.
Tad kokie vėjai vyrauja dabar? Praeityje puoselėta ideologija nėra svetima ir dabartinei ažuoliečių kartai. Tiesa, šiandien ji nėra tokia aktuali kaip tuomet, vis dėlto atsiranda žmonių, vedančių ta linkme. Vis dar išlikęs noras pažinti savo kraštą, domėtis istorinėmis vietovėmis, žygiuose tebeskamba dainos ir tęsiamos tradicijos.
Nūdieną galėtume pavadinti ramybės laikotarpiu: niekas nekontroliuoja ir nebevyksta kova už lietuvybės idėjas...
Dabar daugiau dėmesio skiriama fizinei ir dvasinei harmonijai: sportui, moralės vertybių išsaugojimui, gamtos pažinimui, ekologijai, siekiama atsiriboti nuo negatyvios vakarietiškos pop kultūros pusės.
*************************************************************
Korporacijos “Ąžuolas” kaip žygeivystės propaguotojos ideologija ir tikslai.
“Žygis – tai nedidelė gyvenimo dalelė. Tai žmonių bendravimo atsipalaidavimo nuo tiesioginių darbų, poilsio ir laisvalaikio praleidimo būdas. Tai alternatyva girtuoklystei ir paleistuvystei plačiausių tų žodžių prasme.”(1) Vienas iš žygeivystės tikslų siekti harmonijos su gamta.
Žygeivis, kaip ir žaliasis, jaučia savo asmenybės ir gamtos vienybę, gamtos esmę, gamtos didybę ir harmoniją.
Ir ne veltui “Turisto statuse” yra paragrafas: “Mylėk ir globok gamtą – savo antruosius namus. Jos priešai – Tavo priešai. Kiekvienam padėk ją pažinti ir pamilti.” Iš to seka sekantis paragrafas: Nenužymėk savo maršruto šiukšlėmis, nusiaubtais gražiais gamtos kampeliais, prie to galėtum pridėti, sutvarkyk kitų paliktas šiukšles. Kitaip sakant, vedamas žaliasis gyvenimo būdas. Tai viena iš pagrindinių nuostatų.
“Žaliasis gyvenimo būdas, tai žmogaus dvasios, vidaus ir aplinkos švaros harmonija, tai visumoje pirmapradis natūralumas ir savęs pajutimas didžiosios gamtos ir dvasios vienybės reikšminga dalele… kuo mažiau gamtai ir dvasiai kenki ir kuo labiau ją natūralią pačiam sau išsaugoti.” (6)
be gamtos pajutimo žygeivystėje visuomet labai svarbu Tėvynės istorija, praeitis pažinimas ir kas be ko patriotizmas. Nuo “Ąžuolo” įkūrimo atvirai ir aktyviai domimasi tautos istorija, etnografija, folkloru, papročiais. Rūpinamasi tautos kultūros propagavimu, sunaikintų kultūros objektų atstatymu, patriotizmo skiepijimu. Kaip svarbu savo rankom prisiliesti prie amžinųjų tautos vertybių – istorijos paminklų. Kaip svarbu savo akimis pamatyti ir visa savo esybe pajusti savo Tėvynės istoriją, prisiliesti, pažinti savo praeitį. “Šiuo atžvilgiu Lietuva tai viso pasaulio lietuvių “Meka” niekur kitur jie to nepajus ir nepatirs. Tik čia tokia gausybė šių lobių, taip lengvai pasiekiamų guli šalia mūsų, tik čia galima prie jų priglusti, juos palytėti su jai pabūti.” (5)
žygeivis turi ne vien tik lankyti istorijos paminklus, bet ir kaupti žinias apie juos, mokėti gražiai apie jus kitiems papasakoti, juos tvarkyti ir džiaugtis, kad jie tokie yra mums išlikę.
Trečia pagrindinė žygeivių, taip pat ir “Ąžuolo”, nuostata – blaivybė. “Turisto statutas sako: žygyje jokių, svaiginamųjų gėrimų, linksminamės bendraujame, semiamės emocijų iš pačio žygio ir draugų pulko. Ir taip iš tiesų vyko, ąžuoliečiai puikiai apsiedavo be alkoholio, net gi šventėse apsieidavo be alkoholio (išskyrus Naujus Metus, kur gerdavo šampaną). Ir visiems ir visuomet būdavo smagu ir linksma. Ši nuostata, kaip ir visos kitos, atlieka auklėjimo funkciją. Ir išties “Ąžuolo” sekcijoje natūraliu būdu, be prievartos, buvo formuojamas žmogus, jo ekologinė savimonė, jo dora, meilė Tėvynei, patriotizmas. Žmogus buvo ruošiamas tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Ir išėjęs iš “Ąžuolo” organizacijos jis jau niekada nepaliks šiukšlių miške ar kitoje vietoje, jei reikės visada eis ginti Tėvynės, ir savo vaikus auklės žygeiviškoje dvasioje. Palikęs “Ąžuolą” žmogus išeina jau pilnai susiformavęs.
Be trijų pagrindinių nuostatų “Ąžuolo” sekcijoje labai svarbi Draugystė. “Jau “Turisto statute” rašoma jog kiekvienas sutiktas žmogus kelyje yra draugas. Tai reikia suprasti, kad su tokiu išankstiniu nusiteikimu mes turime žiūrėti į žmones kelyje. Tai bene seniausia visų keliaujančių bendravimo taisyklė. Geranoriškumas, draugiškumas, bendravimo mokymasis, jo kultūros ugdymas tiek grupėje, tiek su naujais kelionės draugais ar sutiktais vietiniais gyventojais turi peršviesti visą mūsų žygį, visą veiklą. Iš žygio šią nuotaiką nešamės į praktinį gyvenimą ir ja gaivinamės.” (8). Draugiškumo jausmas labai stiprus šioje organizacijoje. Kartu keliavę žmonės, net palikus sekciją draugauja, bendrauja tarpusavyje. Žygyje visi dalyviai tampa broliais ir seserimis ir tuo grindžiami tarpusavio santykiai. Žygeiviai visur ir visada padės vieni kitiems bėdoje ir kartu džiaugsis vieni kitų sėkme.
“Ąžuolo” organizacija, nors ir švęsdama pagal senoviškus papročius Rasas; Ilges atsiriboja nuo religijos. Šios šventės nėra pagonybės propagavimas, tai tik tautinis kultūros propagavimas ir niekas daugiau. Ąžuoliečiams nėra skirtumo, kokio tikėjimo yra jų nariai. Tai yra asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas.
Prie ideologijos galėtume pridėti ir žygio paruošimo sistemą, taip vadinamą žygeivišką atlasą. Jis reikalingas, kad žinios apie lankytinus objektus būtų kuo įspūdingiau pateikiamos, kad pirmą kartą išėjusiam žygeiviui į žygį, tie objektai ilgam įstrigtų atmintyje, kad žmogus gautų kuo didesnį emocinį krūvį, kad pamiltų savo Gimtinę ir žinotų jos istoriją. Neparuoštas žygis praranda savo tikslą, praranda pusę savo grožio ir pažinimo džiaugsmą.
“Žygeiviškas atlasas tai ir lankytinų objektų ir išgrynintos informacijos apie juos sąvadas, rinkimas ir netgi kolekcionavimas. Lankytinas objektas, tai istorinis, gamtos, archeologijos, architektūros objektas, kurio iš anksto žinoma vieta apie jį yra surinkta tam tikrų istorinių ir kitokių faktų medžiaga… . Žygio sąlygom apie lankytiną objektą reikia pasakyti tai kas būdinga, svarbu, įdomu, sukelia emocijas… . Pasakotojo ir vadovo tikslas – kad tie surinkti “perliukai” prasiskverbtų į keliaujančių dvasią, ją sujaudintų ir nušviestų.” (12).
Kiekvienas vadas ruošdamas žygį renka visą galimą rašytinę medžiagą apie tą rajoną, kuriame keliaus, po to išsirenka svarbiausius faktus juos užsirašo knygelėje ir atėjus prie to objekto pasakoja jo istoriją ir kitus su objektu susijusius faktus. Korporacijos “Ąžuolas” vyresni keliautojai, beveik visi, turi surinktą nemažai kraštotyrinės medžiagos ir suskirstę ją pagal atskirus rajonus. Jie rinko medžiagą apie piliakalnius, įvairius garsius akmenis, dvarus; senus, galingus medžius ir Žymius žmones ir t.t.
Be ideologijos, kuri žygeiviui yra svarbiausia, sekcijos “Ąžuolas” nariai dalyvauja įvairiuose sportiniuose renginiuose: varžybose, maratonuose, sąskrydžiuose, treniruotėse. Šalia dvasinio auklėjimo lygei taip pat svarbus fizinis žmogaus pasiruošimas. Norint užlipti į kalnus, tu turi būti pasiruošęs fiziškai ir morališkai. Taigi keliaudamas žmogus gauna labai daug. Jis suranda draugus, gyvena pilnavertį dvasinį – emocinį gyvenimą ir tobulėja fiziškai.
Grupės santykiai su aplinka
Nuo pat grupės įkūrimo buvo vykdoma pasipriešinimo priespaudai politika. Ir tai netrukus užfiksavo KGB. Ne vienas “Ąžuolo” vadas buvo kviečiamas į KGB būstinę ir klausinėjamas. Buvo grasinama išmesti iš instituto, išmesti tėvus iš darbo ir imamasi kitokių priemonių. Buvo atvejų, kai sekcijos vadas, nenorėdamas suteikti informacijos paliko sekciją. Apie 1980 metus sekcijoje būsimi vadai morališkai buvo pradėti ruošti susitikimui su KGB. Jie, išgėrę butelį alaus, apsimesdavo girtais ir šnekėdavo belią ką, vengdavo šių pokalbių, o eidavo tada, kai būdavo pasiruošę ir morališkai nusiteikę. Nepaisant KGB priespaudos grupės toliau vykdė idėjinę veiklą, šventė Rasas, Vėlines, dalyvaudavo idėjiniuose žygiuose.
Kai kada iškildavo konfliktai su tėvais. Ne visi tėvai suprasdavo savo vaikus, kurie kiekvieną šeštadienį, sekmadienį kažkur išeidavo. Tačiau, daugelis tėvų, pamatę, kad sekcijoje vykdoma žygeiviška, normali veikla galų gale nusileisdavo.
Santykis su taip vadinamais turistais konfrontuojantys. Turistais laikomi tie keliautojai, kurių tikslas atvažiuoti į gražią gamtos vietelę, prisigerti, prisivežti mergų ir paūžti; arba tie kurie keliauja norėdami įveikti kuo daugiau kilometrų ir nematyti nieko daugiau aplinkui. Ir viena ir kita kryptis kirtosi su žygeiviškais principais.
Grupės apranga
KPI sekcija “Ąžuolas” buvo gana disciplinuota grupė. Turėjo savo įstatus, statutą bei grupės ir kiekvieno žygio vadą. Vado turėjo klausyti “Vado žodis – tai įstatymas”. Be to turėjo savo uniformą, kuri nuo pirminės šiek tiek pasikeitė: žali marškiniai su emblema ant kairės rankovės, mėlynos kelnės, kepurė (vokiško pavyzdžio, su snapu ir dviem sagom priekyje, pusiau kariško kirpimo) – tai žygio uniforma. Kelionės (išeiginės) uniformos skyrėsi marškiniai. Jie buvo geltoni su emblema ant kairės rankovės ir juodos juostelės kaklaraištis. Kelioninė uniforma naudojama kelionėms į kalnus metu, arba kitais išeiginiais momentais. Su kelionine uniforma pramušinėdavo bilietus. (disciplinuota, tvarkinga grupė darė įspūdį ir įtikindavo kasininkę pasirašyti ant maršrutinių lapų).
Apie 1991-92 metus, keičiantis korporacijos “Ąžuolas” tvarkai uniformos atsisakyta.
Grupės bendravimo dažnumas ir bendravimo struktūra.
Ąžuoliečiai nemažą tuometinio gyvenimo dalį praleisdavo kartu. Be susirinkimų, kurie vykdavo kiekvieną trečiadienį (dar ir dabar), grupės nariai beveik kiekvieną savaitgalį, per visas šventes išeidavo į žygį. Tokiu būdu atsirasdavo beveik bendruomeniniai santykiai, su savo hierarchija: aukščiausiai stovi vadas, po to eina čiombė, toliau seniai ir ant galo naujokai (nors iš kitos pusės, visi buvo draugai ir tarpusavio santykiai buvo grindžiami brolio ir sesers principu, be to vadas ir čiombė nuolat keisdavosi, o naujokai greitai tapdavo seniais). Žygis patikrindavo ir užgrūdindavo žmones. Ir žygyje patirti vargai, bei džiaugsmai suartindavo draugus ir jų santykiai pasidarydavo tokie tvirti, kad praėjus 10-20 metų, seniai palikus “Ąžuolą” jo nariai artimai bendrauja vieni su kitais. Be to, įdomus faktas, kad dauguma ąžuoliečių čia susirado sau antras poras. Nuo 1981 iki 1993 metų tarpusavyje apsivedė 22 poros.
Be savaitgalinių žygių, kiekvieną vasarą mėnesiui išeinama į kalnus. Eina kelios grupės (5-15 žmonių). Pakerėti kalnų grožio žygeiviai “suserga” kalnų liga (nebegali neiti į kalnus). Kalnai juos traukia, vilioja jų baltos viršūnės. Būdamas aukštai kalnuose, kur nesijaučia civilizacijos rankos, pajunti dvasinį katarsį, susilieji su gamta, junti gamtos galybę ir reikšmę tau. Lipdamas į kalnus pirmą kartą, iš pradžių, jaučia fizinį sunkumą, ir užlipę į savo pirmąją perėją daugelis ąžuoliečių jaučia nugalėję save, savo fizinį nepajėgumą, kažką įveikę savyje ir toliau lipti, nors ir būna sunku, bet atsiranda jėgų ir tikėjimo, kad tu gali, kad tu įveiksi. Ir čia tau niekas negali padėti, gal tik kiek palaukti ir neskubėti, tu turi pats tai įveikti. Ir daugelis įveikia ir supranta, kad jau nebegali be kalnų, kad tai jo gyvenimo dalelė.
Kalnuose grupė glaudžiai bendrauja. Atsiveria žmonių teigiamos ir neigiamos savybės. Žmogus atranda savyje tai, ko net nežinojo savyje glūdint. Būna ir sunkesnių momentų, būna kai susipykstama, bet visuomet laimi draugystė ir blaivus protas.
Be žygių grupės nariai švenčia kartu Rasas, Vėlines, Naujuosius Metus, “Ąžuolų” šventę, sezonu uždarymus; po kiekvieno žygio vyksta žygio uždarymas (rodomos skaidrės, nuotraukos, valgomi tortai, aptariamas žygis).
Šventės
Rasos šventė pirmą kartą buvo švenčiama apie 1965-66 metus Kernavėje. Idėja švęsti Rasas kilo Vilniaus Universiteto žygeiviams. Šventė vyko pagal Jono Trinkūno surinktus ir atkurtus papročius. Organizatoriai – vedliai buvo iš Vilniaus, o žygeiviai juos palaikė ir buvo pagrindinė dalyvaujančių masė.
Be žygeivių šioje šventėje dalyvavo kraštotyrininkai, poetai, rašytojai. Pirmose šventėse dalyvavo Amerikos lietuviai, dainuodavo Grincevičiūtė. Nuo pirmos šventės ąžuoliečiai kiekvienais metais šventė Rasos šventę. Po kiek laiko valdžia pradėjo kreivai žiūrėti į Rasos šventę. Nukrapštė visus nuo Kernavės, bet nežiūrint to šią šventę ir toliau šventė. Dalyvaudavo daug žmonių.
Atgimus “Ąžuolui”, 1975 metais, pradžioje ąžuoliečiai šventė Rasas atskirai, o nuo 1977 metų jau visi kartu švęsdavo Rasas. Ši šventė “Ąžuolo” korporacijos narių švenčiama iki šių dienų. Dažniausiai švenčiama kartu su kitais žygeiviais, etnografiniais ansambliais. Su “Goštauta”; Žemės Ūkio Akademijos žygeiviais ir t.t. Dažniausiai būdavo apie 100 ar net daugiau žmonių. Šiuo metu susirenka buvę ir esantys ąžuoliečiai.
Pagrindiniai šventės momentai: prausimasis, ėjimas per vartus (nebūtinai, anksčiau nebuvo); kupoliavimas (9 žolelių puokštės būrimui rinkimas); būrimas; vainiko pynimas; po kupoliavimo saulės palydėjimas, saulei nusileidus užkuriamos pirmos ugnys; (po to eiga nesvarbi): vandens lankymas ir vainikų plukdymas, stebulės uždegimas, degančio rato ridenimas, laužas, ritualinis valgymas, užkūrus pirmą ugnį alaus gėrimas ir duonos laužymas ratu leidžiant iš rankų į rankas; šokinėjimas per laužą, liaudiški šokiai ir dainos skambančios per visą šventę.
Švęsdavo artimiausią savaitgalį tikrai Joninių datai. Šventės tikslas atgaivinti ir išsaugoti tautinę kultūrą, vėliau pasidarė dvasinis poreikis kiekvienam asmeniškai atšvęsti šią šventę. Noras vėl ir vėl išgyventi patirtas emocijas. Jei yra galimybė labai svarbu dalyvauti šventėje nuo jos pasiruošimi iki saulės patekėjimo.
Vėlinės – Ilgės pradėtos švęsti, beveik tuo pat metu, kaip ir Rasos šventė. Tačiau, skirtingai negu Rasos, ši šventė švenčiama uždarame rate. Pirmą kartą ąžuoliečiai šventė Vėliuonuoje (data nežinoma). Šventės forma nebuvo žinoma, todėl švenčiama skirtingai, priklausomai nuo narių supratimo, fantazijos, žinojimo. Stengiamasi švęsti prie pilkapių, piliakalnių, važiuodavo švęsti į Prūsiją, į Ramuvas (šventas vietas). Stengdavosi laikytis pagoniškų papročių, kiek atkapstydavo, kiek prisigalvodavo. Nebūdavo liūdna šventė. Šokdavo, dainuodavo. Jei netoli būdavo, lankydavo kapus, senkapius, pagerbdavo ugnį, vandenį, kelią, kalbėdavo maldelę Žemininkui, minėdavo Perkūną, Veliuoną, Žemyną, Medeinę, Gabiją. Eidavo su degančiais fakelais prie vandens, medžių, kapų ir t.t.
Ši šventė skirta mirusiems paminėti. Minėdavo mirusius protėvius, kovotojus už laisvę, mirusius žygeivius, mirusius artimuosius ir draugus ir t.t.
Kalėdų nešvęsdavo, nes buvo darbo dienos, reikėjo eiti į paskaitas todėl švęsdavo Naujuosius Metus. Šventė vykdavo kur nors kaime. Kartais susirasdavo apleistą trobą, kartais pas ką nors troboje. Šventę sudarydavo dvi dalys: 1) Kalėdų papročiai (Kūčių maistas pradžioje; bėgimas aplink namą basomis kad pamatytų savo laimę; šiaudai po staltiesę; būrimai; voliojimai po sniegą, kad metai būtų geresni), 2) Naujos tradicijos (vaidinimai, Senelis Šaltis, šokiai miške prie laužo ir papuoštos eglės, dovanos ir t.t.).
Prieš porą dienų atvažiuoja paruošiamoji zondų komanda (tie kurie prieš šventę ruošia vietą) ir sutvarko vietą. Parenka miške eglutę, sukrauna laužą, sutvarko trobą, paruošia ją (troba papuošiama šiaudiniais dirbiniais, popieriniais karpiniais, vaisiais daržovėmis (žvakidė – burokas) ir pan.) ir laukia kitų atvykstančių narių. Kiekvienas atvažiavęs atsiveža dovanėlę, po to visas sudeda į maišą ir atiduoda Seneliui Šalčiui.
Pradžioje vyksta iškilminga – rimtoji dalis; visi prausiasi (ritualas); sėda už stalo, apeiginis alaus gėrimas ratu, kalbos šiaudų traukimas, ritualinė vakarienė. Dvyliktai valandai visi eina į mišką (dažnai takas iki eglutės nužymėtas žvakėmis) prie eglutės. Puošia eglę (gyvą) dideliais pačių padarytais žaislais, daržovėmis šiaudiniais dirbiniais; užkuria laužą. 24:00 šaudavo šampaną, kartais būdavo pačių daryti fejerverkai, sveikino vieni kitus, voliodavo draugus po sniegą, linkėdami gerų metų. Prie eglutės būdavo Senis Šaltis, kartais su Snieguole. Paprastai pasirodydavo netikėtai (dažnais Seneliu būdavo grupės narys nedalyvavęs ankstesniuose įvykiuose, niekas nežinojo kas bus Senelis Šaltis, tai buvo paslaptis).
Atėjęs Senelis išdalindavo dovanas. Po to visi šokdavo grojant armonikai. Kartais vietoj Senio sugalvoja ką nors kitą (vieną kartą buvo atvesta karvė ir ji vaidino Senelį Šaltį). Prisišokus grįžtama į trobą. Troboje vyksta pasirodymai, anksčiau būdavo susitariama tema, pvz.: 30 metai, ir visi grupės nariai pasiruošia šiai temai. Vėliau grupės pasiruošdavo pasirodymus – vaidinimus. Prie viso to vyksta šokiai, dainos, visi linksminasi. Sekančią dieną sutvarkoma vieta prie eglutės ir važiuojama namo. Šventės tikslas – smagiai atšvęsti Naujus Metus.
Ąžuolo šventė. Švenčiama nuo 1983 metų. Dažniausiai švenčiama birželio pradžioje. Pirma šventė įvyko Lazdynuose. “Kaip gimė “Ąžuolo” šventės idėja? Kartą, eilinį trečiadienį, susirinkimo metu buvo užsiminta – o kodėl gi mums nepasidaryti smagios šventės? Po susirinkimo ąžuolynas skambėjo nuo mūsų balsų. Susiskirstėme grupelėmis, ir visi savaip ruošėsi šiai šventei “ (iš ”Ąžuolo” metraščio).
Taip paprastai gimusi šventė tapo pakankamai populiari ąžuoliečių ir kitų grupių žygeivių šventė. Ji visuomet būdavo išradingai paruošiama ir labai smagi. Pagrindinis tikslas – pasilinksmint ir kuo šauniau. Vieta įvairi, bet būtinai prie vandens. Eiga laisva, kas ką sugalvoja, pvz.: pasakoma tu būsi baseino direktorius, čia bus urvai, visi atsinešam tortus, surausim visus vieną ant kito; nupirkit porą dėžių ledų, puse bidono čeburekų (paskui jie nuplaukė upe) ir t.t. O paskui vykta tai ką tos grupelės sugalvoja. Vyksta psiaudo pasirodymai, psiaudo varžybos, maudymasis, taškinės. Tikslas ne ironija, bet linksmybės. Grupės nariai ir atvykę svečiai patys sau daro šaunią šventę.
Sezono uždarymas. Vyksta kiekvienais metais, paprastai lapkričio mėnesį. Dažniausiai vyksta Kaune, didelėje patalpoje. Sezono uždarymui išleidžiamas laikraštukas su tam tikrais statistiniais duomenimis ir grupės narių kūryba. Renginio tikslas – uždaryti sezoną, aptarti buvusius žygius. Renginio metu kiekviena vasarą keliavusi grupė pristato savo kelionę (rodomos skaidrės, pasakojama apie žygį, privalomas grupės pasirodymas – vaidinimas). Vyksta geriausios grupės rinkimai. Vyksta tortų, skaidrių nuotraukų, sumuštinio, vaidinimo konkursai. Kartais vyksta aukcionai (išparduodamas turistinis inventorius (kartais perkama net degtukų dėžutė)).
Sezono uždarymo šventėje įteikiamas (geriausiam metų žygeiviui) kirvukas su įrašu; įteikiami “Ąžuolo” lapeliai (už ypatingus nuopelnus sekcijai).
Išskirtiniai grupės ritualai ir tradicijos
Gintaro įteikimas.
1961-62 metais pirmą kartą vyko žygis po Neriją. Buvo aplankytos Pakininkų gintaro kasyklos ir rasta nemažai gintaro gabaliukų. Iš jų buvo pasidaryti gintaro talismanai, kurie buvo nešiojami per visus žygius.
Vėliau, apie 1975-76 metus, gintarai buvo kabinami visiems naujokams, tačiau daugelis naujokų po pirmo žygio palikdavo “Ąžuolo” sekciją, todėl pradėtos taikyti tam tikros gintaro įteikimo taisyklės: “§2 Gintaras kabinamas sekcijos nariui, kuris dalyvavo ne mažiau 3 žygiuose, aktyvus visuose renginiuose ir jeigu taryba patvirtina vienbalsiai” (iš sekcijos “Ąžuolas” įstatų).
Be to gaunantis gintarą turėjo būti išbuvęs sekcijoje metus ir atitikti “Ąžuolo” dvasią. Gavęs gintarą buvo laikomas tikruoju grupės nariu ir tik juos galėjo rinkti į tarybą.
Kabantis ant kaklo gintaras išskirtinis grupės ženklas. Buvo laikoma, kad tuo, kuris turi gintarą, galima bet kur ir bet kada pasitikėti.
Gintaras būdavo įteikiamas gamtoje. Žymesnėje vietoje ant piliakalnio, prie Vytauto paminklo, Trakų pilyje, Punioje per ąžuolų sodinimą ir panašiai. Stengiamasi, kad būtų kuo daugiau žmonių, ypač naujokų. Dažnai pe naujokų poilsiuką. Be ritualinės sakralios paskirties gintarų (kabinimas) įteikimas turėjo ir auklėjimo funkciją. Tai buvo gražus ritualas ir naujokai pakerėti vaizdinio, stengdavosi patys gauti gintarus, o tai reiškia, kad aktyviai dalyvaudavo sekcijos veikloje.
Ritualą dažniausiai pradėdavo sekcijos vadas arba jei jo nebūdavo tai tarybos narys. Iškilesnėje vietoje iškviečiami išrinkti žmonės ir pastatomi eilute prieš kitus. Prieš tai vadas paaiškina kas tai yra gintaras ir už ką jie įteikiamas. Tuomet vyksta išrinktų žmonių išbandymas. Jie turi įkurti ugnį, užvesti ir sudainuoti dainą. Po to vyksta, taip vadinamas, kirvuko metimas. Viena iš išrinktų merginų į viršų meta akmenį, o visi gintarus turintys vaikinai ji gaudo. Tas kuris pagauna šokdina tą merginą. Po to visos išrinktos merginos turi pašokdinti visus gintarus turinčius vaikinus, o visi išrinkti vaikinai turi pašokdinti visas gintarus turinčias merginas. Taigi išrinktas asmuo turi mokėti sukurti laužą, sudainuoti dainą ir pašokdinti kitą.
Po išbandymo liepiama gerbti ir neteršti ugnies, vandens miškų. Skaitomi eilėraščiai, sakomos kalbos ir tuomet užkabinami gintarai. Po to visi sveikina, džiaugiasi, šoka.
Šis ritualas ilgam įstringa ąžuoliečių širdyse ir ne vienas, seniai palikęs “Ąžuolą” nešioja gintarą ir šiuo metu. Jo nenusiima nei miegodami, nei prausdamiesi, kai nutrūksta šniurelis, perkabina ant kito ir toliau nešioja ant kaklo pakabintą gintarą.
Gintaras – tai ir asmenybės įvertinimo simbolis ir grupės išskirtinis ženklas, tai ir amuletas apsaugantis nuo blogio ir dar asmeniškai, kiekvienam nešiojančiam, turintis savitą reikšmę.
Kita tradicija – daina ant piliakalnio. Žygio metu buvo lankomi visi piliakalniai esantys maršrute. Ir ant kiekvieni piliakalnio būtinai buvo dainuojama lietuvių liaudies daina. “Kol sklis lietuviškos dainos nuo Lietuvos piliakalnių” (ąžuoliečio žodžiai). Tiek piliakalnių lankymas, tiek liaudies daina skatino geriau pažinti savo kraštą, prisiliesti prie istorijos, mūsų praeities. Kita vertus, daina ant piliakalnio turėjo ir magišką prasmę. Tai sąšauka su protėvių vėlėmis.
Dabar ši tradicija išnykusi.
Be ti, kiekvienam naujokui išėjusiam į poilsiuką būdavo įsegamas ženkliukas (apvalus apačioje parašyta Kaunas, o virš pavadinimo pavaizduotas ąžuolas). Ženkliukas būdavo įsegamas išskirtinėje vietoje (ant piliakalnio, prie Vytauto paminklo Perlojoje ir pan.). Tai paskatindavo juos pasilikti sekcijoje.
Prieš kiekvieną valgį dainuodavo “Mes vargstam vargelį ir galo nėra”. Visi susirenka ratu ir pradeda dainą, po to kartu pradeda valgyti. Taip atsiranda bendrumo jausmas, maisto sakralumas. Maisto valgymas tampa ne vien instinkto patenkinimas, bet kažkas daugiau, tampa tam tikru ritualu.
Po kiekvieno žygio prieš išsiskiriant atsisveikinimo ciku caku formulė. Visi sustoja ratu atsisuka į vidų, paima vieni kitiems už dešinio nykščio ir taip linguodami rankas (į viršų ir žemyn) sako žodžius:
Ciku caku, ciku caku
Hei, hei, hei
Kumpis dešra, kumpis dešra
Lašiniai
Mūsų dainos skamba
Pabučiuok į bambą
Viso gero, viso gero, viso gero.
Su paskutiniu skiemeniu smarkiai iškeliamos rankos į viršų ir pasileidžiamos. Tuomet visi sako ate ir išsiskirsto. (išskirtinai ąžuoliečių atsisveikinimas).
Iki 1972 metų atsisveikinimui šokdavo Asilą.
Prie tradicinių galėtume priskirti kirvuko įteikimą ir ąžuolo lapelio įteikimą. Ir viena ir kita įteikdavo per sezono uždarymą. Kirvukas buvo įteikiamas geriausiam metų žygeiviui (pagal dalyvavimą žygiuose), o ąžuolo lapelis buvo įteikiamas labiausiai nusipelniusiam sekcijai ąžuoliečiui (aukščiausias apdovanojimas).
Prieš įteikiant šiuos apdovanojimus sekcijos vadas pasakydavo kalbą, pasakydavo kuriems sekcijos nariams jie bus įteikti it įteikdavo kirvuką su graviruotu užrašu “geriausiam metų žygeiviui”, ir žalvarinį ąžuolo lapelio formos ženkliuką. (Buvo įteikta apie 8-9 ąžuolo lapelei, vėliau nesutarus dėl teikimo kriterijų ąžuolo lapelio teikimas nutrūko). Sekcijos įkūrimo metu ir iki 1972 metų sekcijos vadai ir tarybos nariai taip pat nešiojo ąžuolo formos ženkliukus, taip vadinamus auksinius ir sidabrinius ąžuolo lapelius, juos segiojo įsegtus prie uniformos. Matyt iš čia ir atėjo tardicija įteikti ąžuolo lapelius.
Tradicijos kalnuose.
Įlipus į pirmą perėją naujokus (kalnuose) pasveikina, vėliau atsiranda tradicija krikštyti. Visi užlipę į savo pirmąją perėją klupdomi, uždedama gniūžtė sniego ant galvos, liepiamas bučiuoti ledkirtis, įteikiamas akmuo, sakomos kalbos ir panašiai.
Be to ant kiekvienos perėjos valgomi saldumynai (ledai(jie yra sniego) iš sniego, kondensuoto pieno, razinų ir kitų gėrybių, šokoladas ir t.t.) ir šokamas Asilas:
1. Bliovė asilas ant marių
Balsas sklidi vandenim
Mes tą balsą jo nemarių
Įsidėjom sau širdin.
Priedainis: Esu aš mažas piemenėlis
Man patinka pievų gėlės
Šitokio didumo
2. Perkūnas griaudė ir riaumojo
Kaip liūtas pervertas strėlės
Net šuo nebėgtų tokią naktį
Į vestuves jaunos kalės
Priedainis: Esu aš mažas piemenėlis
Man patinka pievų gėlės
Šitokio didumo
3. Kapų kapai, grabų grabai
Čia palaidos tave vaikai
Jau tu sena, jau tau gana
Jau tau seniai kapuos vieta
Priedainis: Esu aš mažas piemenėlis
Man patinka pievų gėlės
Šitokio didumo
Asilą šokdavo ne vien kalnuose, tai buvo mėgiamas ąžuoliečių šokis, tačiau “Asilo” šokimas ant perėjų tapo jau tradicija.
1966-72 metais būdavo naujokų krikštynos, vėliau nešvenčiamos.
Heppiningai, akcijos ir kita grupės veikla
Kažkada, seniai seniai, gal dar pirmame grupės etape buvo suorganizuotas Kauno Kleboniškio miško geriausios poilsiavietės konkursas. Ąžuoliečiai dalyvavo šiame konkurse ir įrengė savo poilsiavietę. Po to, ilgus metus, grupė prižiūrėjo ją. Buvo tradicija pavasary susirinkimus daryti Kleboniškio miške, savo poilsiavietėje. Ąžuoliečiai ją tvarkė ir prižiūrėjo, iškasė šiukšlių duobę, įrengė dvi laužavietes, pastatė lieptelį per šaltinėlį, įrengė šulinį, pastatė stalą ir t.t. Vieta buvo pritaikyta susirinkimams. Šiuo metu nebeprižiūrima.
Kitas tvarkomas objektas – Tartokų piliakalnis. 1988 metais ant šio piliakalnio buvo švenčiamos Vėlinės. Didelės grupės žmonių jis buvo nutryptas, seni laiptai išardyti, todėl nuspręsta jį sutvarkyti. Buvo išvalyti piliakalnio šlaitai, sutvarkyti laiptai. Nuo tada ąžuoliečiai laikas nuo laiko daro ten talkas ir tvarko piliakalnį. Ant šio piliakalnio labai dažnai švenčiamos ąžuoliečių Vėlinės (tai tapo vos ne tradicija).
Nuo 1986 metų pradedama sodinti Punios šilo kirtime ąžuoliukus. Ir tai tampa tradicija. Pasodint nors vieną medį – kiekvieno žmogaus pareiga.
Be to daug dalyvavo kitų organizuotose akcijose ir talkose.
Grupės slengas
Kadangi grupė propagavo tautinę kultūrą ir tuo pačiu propagavo taisyklingą lietuvių kalbą ir buvo barbarizmų priešininkai, tai grupės kalba turėjo jos keletą savitų žodžių, kurie dažniausiai susiję su turistiniu inventorium. Gal kiek laisvesnės raiškos ir įmantrybių galėtume rasti ąžuoliečių kūryboje, kuri yra labai turtinga ir įdomi.
Saviti žodžiai naudojami grupėje:
Čiombė – žygio metu atsakingas už maitą žmogus. Terminas atsiradęs ąžuoliečių tarpe. Anais laikais buvo toks negeras negrų generolas Čiombė, kadangi maistininkas yra spaudikas, neduodantis maisto (kiek nori) žmogus, tai buvo pramintas čiombė. Čiombė =negras.
Jei ne Čiombė ir Maputu
Tai Lumumba gyvas būtų.
Lerva – vievietis, per priekį susegamas miegmaišis. Žygio metu susegami du miegmaišiai ir miegama trise, tuo tarpu lerva tai nesusisega ir žmogus miega vienas, kaip lerva.
Matrasininkai – keliaujantys su čemodanais, miegantys ant matrasų (pripučiamų), nemokantys keliauti žmonės, arba tie kurie vadina save turistais, o atvažiuoja į gamtą pagerti.
Šėtra – kariška didelė palapinė.
Poilsiukas – nekategorinis žygelis.
Kirka – ledkirtis.
Čiūnės – kailinės kojinės.
Zondų komanda – tie kurie iš anksto važiuoja ruoštis renginiui. Sutvarko, papuošia aplinką.
Trumpiniai: kupra – kuprinė, repas – repšniūris, šturmė – šturmuotė, jūreivikė – jūreiviški marškiniai, baida – baidarė ir t.t.
Dauguma šių žodžių naudojama visų turistų.
Prie slengo galėtume priskirti ir grupės pravardes, kurių labai daug ir įvairių. Pravardės buvo populiarios grupėje ir mėgiamos. Skelbimas laikraštuke “Ąžuoliukas” “Keičiu savo vardą į gerą pravardę”.
Iš pirmųjų pravardžių: Dzūkas (iš Dzūkijos), Pifas, Žemaitis (iš Žemaitijos), Bilas.
Vėlesnės pravardės (1980-92):
Šernas (Saulius Gricius) – pačio sugalvota.
Pikiras – pavardė Pikšrys, kažkas sumaišė ir maršrutinėje knygelėje užrašė Pikiras, taip ir pasiliko.
Fiksas (Fixas) – atsinešė.
Bosas – kai išėjo į pirmą poilsiuką buvo solidus vaikinas (riebus, lėtas, orus), bet kai tardavo žodį, tai tvirtai.
Vidmantą Čepukiną kažkodėl vadino Tadu.
Audrą vadino Marija: buvo kelios Audros ir kad nemaišyti, kažkas pasakė: “tu būsi Marija”. Ir nors jai tas vardas nepatiko, visi ją vadino Marija.
Vedėjas – atsinešė iš fakulteto grupės.
Slibinas – mėgo cukrų, be to ir vardas tiko: Žilvinas.
Mažylis – atsinešė.
Kūlverstukas – per Naujuosius Metus vaidino kulverstuką, visiems patiko ir pavadino kulverstuku.
Virvelė – žygio metu buvo populiarus posakis: “- tu man draugas ar virvelė?”. Jos dažnai klausdavo šito klausimo ir vieną kartą ji atsakė:- Virvelė. Nuo tada ir pasiliko ši pravardė.
Fabijonas – buvo daug Darkių, reikėjo išskirti.
Banderos – kelių mergų pavadinimas: banditas + pantera.
Eželis – pasakojo istoriją apie ežį ir prilipo pačiam pasakotojui Eželio pravardė.
Banzajus – pramuštgalvis, neatsargus, neapdairus Virgis Giedraitis. Pradžioje pavadino Kamikadze, bet buvo per ilgas pavadinimas, tai iš kamikadzės šūkio:- Banzai, pravardė buvo sutrumpinta ir tapo Banzajus. Daug tikrų atsitikimų pasakojama apie šį legendinį asmenį. Net dainelės sukurtos. Viena iš jų: -O Banzajau, tu Banzajau, tu Banzajau, tu Banzai (2 k.) – Banzai. Banzai. Banzai.
Burbulas – apkūni mergina.
Strakalas – toks strakalas.
Sla – atsirado iš filmuko apie Tofsla ir Vyfsla.
Žvairys – visiems sakydavo:- Labas žvairi. Tai patį ir praminė Žvairiu.
Kypsas – filmuodavo.
Ir dar daug kitų pravardžių, įdomu tai, kad išėjus iš “Ąžuolo” daugelis savo pravardes nusinešė su savimi ir šiuo metu vadinamas draugų (ne tik ąžuoliečių) tomis pravardėmis. Įdomus atsitikimas:
Skambina Virvelė Eželiui į darbą (Alytaus pieninėje), kažkas atsiliepia. Virvelė ir sako:
o Laba diena gal galėtumėt pakviesti Eželį, čia Virvelė skambina.
Gerai, kad ten visi žinojo kas tas Eželis, tai pakvietė. Bet po to visi juokėsi. Tai va kaip prigijo pravardės, net oficialiose įstaigose į žmogų pravarde kreipiamasi.
Įdomi detalė, kad apsivedus vyro pravardė prigyja ir žmonai, ir jų vaikams. Eželis – Ežienė (nors buvo Kūlverstukas) ir Eželis (sūnus). Gintaras – Gintarienė – Gintariukai (vaikai ir visa šeimyna) ir t.t.
Keletas tekstų iš laisvos kūrybos.
“Ar girdėjai ar girdėjai?
Ąžuolai, kaip sušlamėjo?
Ąžuolai, kaip sušlamėjo
Vasara jau prasidėjo.
Nutarta paskelbt iš visų jėgų –
“Metai pasauliniai “Ąžuolų”.
Penkios kojinių stadijos:
1. kai meti į sieną ir prilimpa;
2. kai pastatai kampe ir stovi;
3. kai gali nusikarpyti nagus, nenusiėmęs kojinių;
4. kai gali nusiimti kojines, nenusimęs batų;
5. kai nusiimi batus, o kojinių tik kvapas belikęs.
Daugumas tekstų spausdinti “Ąžuolo” sekcijos leidžiamame laikraštyje “Ąžuoliukas”. Tekstai spausdinti šiame laikraštyje atspindi ąžuoliečių gyvenimą grupėje, jų pasaulėžiūrą, jų mokėjimą pasijuokti iš savęs, jų įspūdžius ir daug kitos geros informacijos.
Grupės simbolika
Grupė turi savo vėliavą, nuo pradžių ta pati. Gairelę, kuri, nuo vėliavos skiriasi tik savo forma ir emblema, kurioje iš pradžių buvo pavaizduotas ąžuolo lapas, vėliau pasaga su ąžuolo lapu, dar vėliau emblemoje pažymėtos pasaulio šalys ir panašiuose į dobilo keturlapio lapeliuose pavaizduoti du ąžuolo lapai, palapinė ir vibramas (žyginis batas), viršuje įstrižai užrašyta KPI; apačioje Ąžuolas.
Vėliavos simbolika: pasagoje esanti vėjų rožė simbolizuoja grupės, kelionės sėkmę ir tvirtumą.
Be šių atributų sezono uždarymui buvo gaminami medaliai ir įteikiami žygių vadams, kiti pykdavo. Medalyje dažnai vaizduojamas ąžuolas, vėjų rožė, basa koja arba vibramas, palapinė arba kiti simboliai.
Ąžuolo lapas – tvirtumas, dora, blaivumas, patriotizmas, grupės ženklas.
Vibramas, basa koja – keliautojų simbolis simbolizuojantis pačią kelionę, keliavimą, kelionės vargus ir malonumus. Tą patį simbolizuoja ir palapinė, ledkirtis ir kita turistinė atributika.
Gedimino stulpai, stogastulpiai ir kiti tautiniai elementai simbolizuoja patriotizmą, tautinę dvasią.
Nuo 1982 metų grupė rašo metraštį, apie 1983 metus pradėtas leisti laikraštis “Ąžuoliukas”.
Visa tai saugoma korporacijos “Ąžuolas” patalpoje. Be to egzistuoja asmeniniai archyvai.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 08 Sau 2011 15:52. Iš viso redaguota 16 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
