Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - "Raskila" - Liaudies dainos klubas (UTK žygeivių įkurtas 1969 m.)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir ramuviečių sukurtos organizacijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Raskila" - Liaudies dainos klubas (UTK žygeivių įkurtas 1969 m.)

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Raskila" - Liaudies dainos klubas (UTK žygeivių įkurtas 1969 m.)

Parašytas: 18 Vas 2007 15:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.vgtu.lt/leidiniai/geduniv.ph ... 107&id=718

Pravėrus “Raskilos” duris…

Jonas Stankūnas

GEDIMINO UNIVERSITETAS
1999 Nr.4 (7)

Ar menate karštą vasaros dieną sodžiuje, liepų žiedų varvesį, svaiginantį medaus kvapą, bičių dūzgesį, margą Lietuvos laukų ir miškų žydėjimą per vasaros lygiadienį? Ar žinote kuklią, gelsvažiedę, dailialapę Lietuvos pievų žolelę - raskilą, kurios klostuoto lapo dubenėlyje nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro slepiasi deimantinis rasos karolis? Ar žinote didžią šio augalo paslaptį?

Rasos - tai vasaros vidurys, tai jaunystės, pilnatvės šventė, kurią švęsdavo lietuviai dar tais senais laikais, kai niekas nežinojo Joninių. Laužai ant piliakalnių, kuklūs drobiniai, bet įmantriai, tik mūsų kraštui būdingais raštais, padabinti rūbai, dailios juostos, gėlių ir žolynų vainikai, smagūs rateliai, šokiai ir žaidimai nuo saulės palydėjimo iki saulėtekio. Tai Rasos...

Jau beveik dešimtmetį po Vilniaus Gedimino technikos universiteto stogu glaudžiasi Liaudies dainos klubas “Raskila”. Tai vienas iš nuostabių mūsų universiteto bendrijos narių. “Raskila” turi seną istoriją ir gilias tradicijas. Pabandykime praverti klubo duris, susipažinti...

Truputis istorijos

Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius po Lietuvą keliaujantiems Vilniaus universiteto turistams panūdo pažintinius maršrutus pakeisti žygiais, ekspedicijomis kuriuose renkama tautosaka, dainos, papročiai, žaidimai, istorinės vertybės.

Karštos studentų širdys siekė išsaugoti tai, kas be galo brangu Lietuvai ir kas, bėgant laikui gali išnykti negrįžtamai. Tai jau buvo nebe tik turizmas. Tai turėjo būti ir pavadinta kitaip.

Taip Vilniaus universitete 1968 m. atsirado “Žygeiviai”.

Ties smėlėtu vieškeliu priklaupę vaikinai ir merginos davė priesaiką - “Nė vieno žygio be konkretaus tikslo” - ir žygeiviai pasuko į atokius kaimus, sodybas, Gudijos, Karaliaučiaus kraštuose išlikusias lietuvių bendrijas.

Tikslingi žygiai buvo labai rezultatyvūs - šimtai užrašytų dainų, žaidimų, pasakų ir pasakojimų, papročių vis pildė klubo archyvinę skrynią. Bet, kaip šulinys negali būti nesemiamas, taip ir daina negali būti nedainuojama. Labai norėjosi patiems išmokti vakaroti, dainuoti ir žaisti taip, kaip linksminosi stabmeldystės laikų lietuviai.

Buvo nutarta įkurti dainos klubą. Apie klubo įkūrimą žygeivių susirinkime Profsąjungų kultūros rūmuose 1969 m. rugsėjo 1 d. paskelbė Rimantas Matulis. Jis tapo ir pirmuoju Dainos klubo lyderiu, kuriam vėliau pritapo prezidento vardas.

Labai greit iniciatyvūs jauni žygeiviai ir dainininkai pasiekė tuos Lietuvos kultūros klodus, kurie nebuvo priimtini tarybų valdžiai. Klubo veiklą pradėta riboti. Jie buvo išvaryti iš Profsąjungų rūmų. Prasidėjo persekiojimai... Bet apie sunkumus - ne šiandien.

Apie tai labai jautriai yra parašęs Liudvikas Giedraitis straipsnyje “Mūsų buvimas. Raskila” (Liaudies kultūra, 1998. Nr.3, P. 38 - 43).

Šiandien - apie klubo esmę.

Keitėsi laikai ir prezidentai. Vėliau klubui vadovavo Algirdas Jukavičius. Teko prezidentauti ir šių eilučių autoriui. Dabar prezidentė - Nijolė Leščinskaitė Balčiūnienė.

Šiuo metu iš pirmųjų žygeivių klubą lanko tik keturi - Nijolė Balčiūnienė, Rimantas Matulis, Marytė Mašanauskienė ir Vladas Satkauskas.

Klubas pakeitė pavadinimą. Tapo Liaudies dainų klubu “Raskila”, bet jo veikla - ta pati, tai tarsi žygeiviškos veiklos tęsinys.

Svarbiausia - tai senųjų Lietuvių papročių atgaivinimas ir puoselėjimas lietuvių tautos istorinio kultūrinio palikimo gynimas.

1967 m. “Žygeiviai” ant Kernavės piliakalnių pirmą kartą paminėjo Rasas. Šią tradiciją Kernavėje klubas tęsė septynerius metus.

Dabar ši šventė kasmet švenčiama vis kitoje vietoje ir skleidžiama po visą Lietuvą.

1969 metų rugsėjo 8 - 9 dienomis, siekdami apginti nuo melioratorių sugriovimo legendinių lakūnų Dariaus ir Girėno tėviškes, “Žygeiviai” rankomis supylė pilkapį S. Dariaus gimtinėje Judrėnuose, pastatė paminklinį akmenį S. Girėno tėviškėje Vytogaloje.

1970 m. Žygeivių veikla Vilniaus universitete uždrausta.

Klubo sekcija “Gabija”, pirmą kartą iš amžių užmaršties iškėlusi ugnies deivės vardą, ilgiausiai išsilaikė Gamtos fakultete.

Dainos klubas išliko. Vakarojo butuose, įstaigų vestibiuliuose, koridoriuose ar net rūbinėse, bet išliko, gyvavo ir darė savo darbą. Ginkluota stipriausiais ginklais - daina ir šokiu - “Raskila” jungė į ratelius ir smagius šokio sūkurius visos Lietuvos dainuojančios revoliucijos renginių dalyvius. “Raskilos” dainos vilnijo “Baltijos kelyje”. “Raskilos” armonikai griežiant siūbavo žmonių pilna Nepriklausomybės aikštė, televizijos bokšto gynėjų gretos.

Marijos Bimbiraitės sukurta ir dailiai išsiuvinėta "Raskilos" vėliava laukiama bei pažįstama visuose liaudies dainos klubų ir ansamblių susibūrimuose, visuose Lietuvos sodžiuose, miestuose ir miesteliuose, visose paribio lietuvių bendrijose.

Klubo veikla

“Raskilos” veiklą sunku apibrėžti vienu sakiniu.

Bet pagrindinis tikslas - giliausius pagonybės laikus siekiančių lietuvių kalendorinių švenčių ir papročių, dainų, šokių, ratelių, žaidimų, rinkimas, vakaronių tradicijų išsaugojimas bei skleidimas;

Lietuvybės palaikymas Karaliaučiaus, Baltarusijos, Lenkijos, Peterburgo, Maskvos, Kijevo ir net Sibiro lietuvių bendruomenėse.

Raskiliečiai vieni pirmųjų tarybiniais laikais aplankė Pelesos, Gervėčių, Punsko ir kitų etninių žemių lietuvius.

Rimanto Matulio iniciatyva daugybės žygių ir vasaros ekspedicijų metu buvo suregistruoti ir suburti Tepliuvos, Gvardeisko rajonų lietuviai ir įkurta rajono lietuvių draugija, kurią raskiliečiai jau tradiciškai septinti metai iš eilės aplanko per Tris Karalius.

1998 m. rugpjūčio mėn. N. Balčiūnienės iniciatyva buvo organizuota ekspedicija pas Braslaujos rajono Apso krašto lietuvius, kurios metu buvo pažadinta begęstanti šio krašto lietuvybė ir įsteigta pirmoji šiame krašte Pelėkų sekmadieninė lietuviška mokykla.

Daug energijos skiriama senųjų papročių palaikymui ir skleidimui pačioje Lietuvoje - Vilnijos krašto ir Vilniaus mokyklose, vaikų ir senelių prieglaudose. O kiek žygių skirta Lietuvos kultūros veikėjų, kultūros palikimo paieškoms, atgaivinimui ir išsaugojimui…

Klubo šiokiadieniai ir šventės skleidžia natūralaus sambūvio ir Valančiaus blaivybės idėjas.

Visa klubo veikla – labdaringa, visi žygiai - savo jėgomis, lėšomis ir savo laisvalaikiu. Klubas niekada neprašė išskirtinių sąlygų ir visada labai dėkingas pasitaikantiems rėmėjams.

“Raskila” atvira visiems. Ji laukia ir jauno, ir seno, ir tiesaus, ir kuproto. Klube, kaip didelėje šeimoje, kiekvienas randa sau vietą. Priklausomai nuo tautinės savimonės pakilimo ir atoslūgio bangų klubo narių skaičius kinta nuo kelių dešimčių branduolio iki pusantro - dviejų šimtų dainuojančių, šokančių ir nuolatos keliaujančių dalyvių.

“Raskila” - tarsi šaltinis atgaivina ir įkvepia visus, kas prie jos prisiliečia.

Daug buvusių raskiliečių pasklido po folklorinius ar kitokius ansamblius: “Ūlą”, “Jorę”, “Vilnelę”, “Sadaują”, “Dijutą”, romansų grupę “Juodoji rožė”, liaudies giedojimo grupę “Karunka”. Raskiliečių laukia ir kaip grybai po lietaus dygstantys žemiečių klubai...

Visą Lietuvą apkeliavo 1996 m. pirmajame “Raskilos” sukviestame Liaudies dainų klubų subuvime Kernavėje paleista Krivūlė.

Susibūrimuose dalyvauja Klaipėdos klubai “Šeimyna” (vad. Danutė Krakauskienė), “Žemaičių alkierius” (vad. Janina Zvonkuvienė), Kauno “Liktužė” (vad. Algimantas Česnavičius), “Blezdinga”, Lenkijos ir Karaliaučiaus kraštų klubų atstovai.

Šių metų birželį apkeliavusi Lietuvą Krivūlė vėl grįžta į Vilnių. “Raskilos” krivis dar kartą paims Krivūlę ir atidarys ketvirtąjį liaudies dainų klubų susibūrimą.

Ką davė panašių klubų veikla Lietuvai? Labai daug. Tik vienas pavyzdys.

1992 m. Lenkijoje, jotvingių žemėje, organizuotame simpoziume “Muzyka Kresow”, visų kaimyninių valstybių atstovai su giliu pavydu pripažino, kad bemaž vienintelė Lietuva turi išsaugojusi tokį platų, spalvingą, labai daug ką pasakantį, labai daug kam įkvepiantį savo tautos kultūrinį palikimą - dainas, muziką, šokius, papročius, autentiškus tautinius rūbus, kad didžioji mūsų kaimynė Lenkija tik savo pakraščiuose teranda senųjų laikų kultūros pėdsakų.

“Raskilos” metai

Savo metus “Raskila” skaičiuoja pagal stabmeldystės bei vėlesnių laikų švenčių ir būties kalendorių. Pagrindiniai metų momentai yra rasos, Ilgės, Kalėdos, Trys Karaliai, Užgavėnės, Velykos bei pavasario šventės: Sūpynių, Jurginės, Jorė... .

Rasos - “Raskilos” metų šventė. Ilgiausią vasaros dieną prie vaizdingos upės juosta apjuosto piliakalnio ar šiltų bangų tyliai skalaujamoje paežerės lankoje nuo ankstaus ryto renkasi raskiliečiai. Krauna laužus, žoliauja, pina vainikus ir jais dabina rasų simbolį - kupolę bei šventės vartus. Pievų gėlių vainikais pasipuošia linaplaukės mergaičių galvos, ąžuolo vainikai pinami Janinoms ir Jonams.

Vakarėjant šventės vieta pražysta įvairių Lietuvos kraštų seniausiais autentiškais tautiniais rūbais. Šventinio ruošimosi šurmulį pakeičia iškilminga rimtis. Renkasi svečiai. Paskutiniams saulės spinduliams parausvinus medžių viršūnes svečiai ir šeimininkai pasrūva šventės vartų link. Pagerbę rugį, duoną ir vandenį, dainuodami pirmąją apeiginę dainą vyrų ir moterų rateliai įeina pro šventės vartus. Toliau šventei vadovauja krivis ir vaidilutės. Lėtai ir iškilmingai apdainuojama kupolė. Vis smarkiau sukasi rateliai. Palydima saulė. Krivis ir vaidilutės pagerbia ugnį. Įsižiebia laužas. Pravirksta armonika. Vis smarkiau sukasi malūnėliai, padispanai, gransveriai, Anės polkos.

Staiga šventės šurmulį vėl pakeičia rimtis. Nuo vaidilučių visą naktį saugomo aukuro įsižiebia žvakutės. Ilgomis voromis link upės nusiūbuoja vainikėliuose įsikūrę jaukūs vilties žiburėliai. Mergaitės plukdo vainikėlius. Pas ką nuplukdys srovė - tas ir bus išrinktasis...

O prie laužo vėl skamba dainos, pasakojimai, pokštai. Suliepsnoja šiaudinė pamėklė. Rūkdama įsidega ant stiebo iškelta stebulė. Neužtrunka trumpa vasaros naktis. Švinta. Sodrios rasos nugula pievas. Kyla balzganos miglos. Rateliu apjuosus galingą ąžuolo liemenį pasitinkama saulė. Merginos nusiprausia ryto rasa. Tas, kas suvilgė skruostus raskilos lapelyje susikaupusiu rasos deimantu, amžinai bus jaunas.

Greit prabėga vasara. Tai “Raskilos” darbų metas. Šiuo metu aplankomi visi paribio lietuviški kraštai. Organizuojama bent viena ilgalaikė ekspedicija į vaizdingus Lietuvos sodžius. Ten vakarojama, aplankomi vietos dainininkai, šokėjai, pasakoriai. Lyg bitės su medumi grįžta raskiliečiai prisirinkę negirdėtų dainų, neregėtų šokių ir žaidimų.
Ruduo vėl suburia visus į klubą. Vasarą dainuotas vestuvines dainas pamažu pakeičia kareivėlių godos. Artėja rekrutų ėmimo metas...

Rudeniui įpusėjus pasigirsta Vėlinių dainos. Artėja Ilgės - mirusiųjų paminėjimo laikas. Ilgių dienomis “Raskila” apkeliauja, įžiebia žvakutes ir apgieda žiluose pilkapiuose besiilsinčius ainius. Vėlinių vakarą renkamasi “Rasų” kapinėse. Ne vienas yra girdėjęs graudžias klubo godas ties patriarchų ir paprastų žmonių kapais, ties didingais paminklais ir pilkais kareiviškais akmenėliais.

Po Ilgių klube - susikaupimo ir rimties metas. Vakaronėse aidi ramios dainos, jautrių Vilijos Jankauskaitės, Rasos Pakarnaitės, Vitos Petronytės pirštų virpinamos skamba kanklės. Moterys riša ir pina juostas, mezga. Ne vienas liaudies muzikantas ar šokėjas svajoja apsijuosti dailia Vaivos Jucytės ar Dainoros Medeikienės sukurta juosta. Antroje vakaro pusėje - žiemos žaidimai ir rateliai. Dabar visi paklūsta šio amato žinovams Gintui Barkauskui, Vilijai Jankauskaitei, Violetai Jankauskienei.

Advento rimtį nutraukia kalėdinės iškilmės. Kalėdų vakare raskiliečiai dabinasi ne tik naujomis juostomis, bet ir išmoningomis senovinėmis kaukėmis. Čia sutinki kalėdą, beveik tikrą mešką, raganą ir velnią, ir visus kitus mūsų krašte nuo senovės mėgstamus persirengėlius. Prie ritualinio stalo gali paragauti visko, ką valgė per Kalėdas visų kraštų lietuviai žiliausioje senovėje.

Po Kalėdų “Raskila” atgyja. Tai smagių vakaronių metas. Pirmoje vakaro pusėje skamba Kalėdų dainos. Antroje - sukasi greiti rateliai, verkia smuikai, spiegia ir kvatoja armonikos. Atgyja “Raskilos” muzikantai: smuikininkė Rima Švegždaitė, armonikieriai Gintas Gabalis, Valdas Bieliauskas, Juozas Butkus, Remigijus Guliokas…

Ir nė vieno to paties šokio. Kiekvieno kitas ritmas, kitas nėrinys, kita melodija. Šiuo metu aplankoma daugiausia mokyklų, vaikų ir senelių prieglaudų. Pasiekiama ir Maskva, ir Peterburgas, ir Kijevas ir Talinas...
Ne už kalnų ir Užgavėnės su tradiciniais Kanapiniu ir Lašininiu, su daugybe įvairių šeimininkių įvairiausio skonio blynų, su vaizdingomis Užgavėnių kaukėmis ir burtininkėmis.

Velykos - saulės sugrįžimas, gamtos ir gyvojo pasaulio atgimimas. Gyvybės simbolis - kiaušinis. Kiaušinių marginimas - įspūdingiausia šventė ir vaikams, ir suaugusiems. Šio amato specialistai - Gediminas Jakubčionis, Marija Bimbiraitė, Vaiva Jucytė, Vilija Jankauskaitė per Atvelykį lydimi spalvingos vakaronių rengėjų grupės savo kūrybos paslaptimis dalijasi ne tik Vilniaus bet ir Vilnijos krašto mokyklose.

Pradėjus sprogti beržui, pražydus pirmoms miško gėlėms tautiniais rūbais pasipuošusi “Raskila” išsirengia į Sūpynių šventę. Vaizdingojo miško aikštėje, prie šaltinio parišamos labai ilgos supynės. Stipriomis rankomis iki medžių viršūnių įsiūbavus sūpynes dainuojamos pavasarinio atgimimo, gyvenimo grožio ir vilties kupinos sūpynių dainos. “Supkit, meskit mani jaunų, kad ažvyščia aukštų kalnų...” - dainuoja merginos. Tai esminis šventės motyvas. Jį lydi rateliai, žaidimai ir, aišku, smuikas, armonika. Vakare suliepsnoja jaukus laužas. Į širdis veržiasi pavasaris... Vėl skamba vestuvių dainos.

Taip sukasi “Raskilos” metai. Ir kasmet jie vis kitokie. Apeigų žinovai Rimas Matulis, Gailutė Steponavičienė, Albina Rugienytė, Vaiva Jucytė, Vilma Merkytė nuolat gludina vakaronių turinį. Dainininkai grynina dainas. Žygeiviai rengiasi vis į naujus neišžvalgytus lietuviškus kraštus. Akimirka po akimirkos įspūdingiausius susitikimus, žygių ir vakaronių momentus fiksuoja “Raskilos” fotografas Vytautas Daraškevičius. Puslapiu po puslapio pildosi žygeivių - raskiliečių metraštis.

Amžinasis ryšys

Niekas taip nesujaudina ir nepatraukia žmogaus, kaip paprasta, kukli, bet kupina gilios išminties, gyvenimiškos patirties ir išmonės liaudies daina, žaidimas ratelis ar šokis. Kaip pajūrio akmenėlis, per amžius gludintas bangų, sužimba brangakmenio spalvomis, taip ir tautosaka, laikmečių ir įvykių įkvėpta, iš amžių glūdumos atneša mums gilią gyvenimo patirtį, kur rasi ir nesuvaldomą jaunystės gyvenimo šėlsmą, ir skaudžią anytos skriaudžiamos martelės dalią, ir tragišką kareivėlio likimą.

Iš lūpų į lūpas iš širdžių į širdis pro ilgus šimtmečius mus pasiekusios melodijose, šokių ir žaidimų raštuose surasite tautos pergalių ir pralaimėjimų atspindį. Ainių kūryba kupina sveiko požiūrio į gyvenimą ir žmogišką pareigą. Gal todėl “Raskilos” vakaronės tokios, jaukios, taip suartina žmones, taurina ir tvirtina jų sielas. Gal todėl klube niekada nestinga dalyvių. Vieni užeina trumpam, kiti ateina - ir pasilieka. Klubas nuolat kupinas lietuviško vaišingumo, senolių patirties ir jaunystės džiaugsmo.

Kupinas taurių darbų, žygeiviškos nuotaikos ir senų laikų romantikos Liaudies dainos kubas “Raskila” šių metų (1999) rugsėjį Gedimino universiteto bendrijoje švenčia savo 30 - metį.

Kviečiame ir laukiame.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 14 Sau 2011 21:59. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2011 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

VGTU liaudies dainų klubo „Raskila“ 35-metis

Jonas PAKENIS

VGTU » Žurnalas "Gedimino universitetas"
Archyvas / 2005 metai / Nr. 1 (43) /

http://www.vgtu.lt/vgtu/lt/zurnalas_ged ... 88&idd=966

2005 m. sausio 15 d. VGTU Architektūros rūmų salę užtvindė neregėtai gausūs svečiai. Neretas atsinešė kankles, bandoniją ar armoniką. Daugelis atėjo pasidabinę savo krašto tautiniais rūbais. Galėjai sutikti paties įvairiausio amžiaus svečių – nuo smagiai krykštaujančių mažylių iki garbinga žile pasipuošusių žinomų Lietuvos tautinės etninės kultūros veikėjų. Seną ir garbingą istoriją turintis VGTU liaudies dainos klubas „Raskila“ šventė savo 35 metų sukaktį.

Graži ir prasminga klubo istorija.

Gimė kaip Vilniaus universiteto turistų klubo atšaka, pradėjusi domėtis Lietuvių liaudies papročiais ir dėl to pasivadinusi „Žygeiviais“. „Žygeiviai“ greit užsikrėtė seniausių laikų lietuvių liaudies kūrybos išsaugojimo ir liaudies papročių metų rato atkūrimo idėjoms.

Vienas pirmųjų gilių pėdsakų palikęs „Žygeivių“ darbas – prieš 36 metus atgaivintas Rasų šventimas Kernavės piliakalniuose. Šventė tapo tradicine Kernavėje, pasklido per visą Lietuvą, iškeliavo į Lenkijos lietuvių kraštus.

Dar vienas svarbus įvykis – „Žygeivių“ 1969 m. vasarą organizuotas pilkapio supylimas legendinio lakūno Stepono Dariaus tėviškėje Rubiškės vienkiemyje.

Du paskutiniai įvykiai perpildė tokiems žingsniams nepalankios tuometinės valdžios kantrybę. Po šių įvykių „Žygeivių“ veikla Vilniaus universitete buvo uždrausta. „Žygeivių“ užsuktas metų ratas „išriedėjo“ iš universiteto.

1969 m. rudenį dauguma žygeivių susibūrė Profsąjungų kultūros rūmuose ir įkūrė „Dainų klubą“. Nuo to laiko prasidėjo dabartinio klubo istorija. Nors ir turėdamas labai nekaltą pavadinimą, klubas ir toliau tęsė „Žygeivių“ pradėtus darbus.

Jaunos širdys degė nekantrumu rinkti, kaupti ir patiems išmokti seniausias pagonybės laikus siekiančias dainas, išradingus žaidimus, ratelius, grakščių ir smagių figūrų kupinus šokius. Užrašyti lobynai pamažu dėliojosi į kalendorinių švenčių ratą: Kalėdinės, Užgavėnių, Velykinės, pavasarinės – sūpynių, vidurvasario – Rasų, rudens, kareivėlių (rekrūtų ėmimo), advento dainas, žaidimus ir išdaigas. Taip ėmė suktis klubo metų ratas.

Bet ir tos veiklos buvo per maža. „Dainų klubo“ nariai ėmėsi lietuviškų kraštų atgaivinimo veiklos. Prasidėjo žygiai į Vilnijos, Gūdijos, Suvalkų, Punsko, Seinų, Gervėčių, Karaliaučiaus kraštus. Mezgėsi ryšiai su Leningrado (dabar Sankt-Peterburgo), Maskvos, Kijevo, Talino, Rygos lietuvių bendruomenėmis. Drąsiausi, kaip Rimas Matulis, pasiekė net ir Sibiro tremtinių kaimus.

Prasidėjo nemalonumai su tarybinėmis valstybės saugumo tarnybomis. Klubui teko iškeliauti ir iš Profsąjungų rūmų. Toliau klubo ratas sukosi jo narių butuose, tarpais įsikurdamas Statybininkų kultūros rūmuose, Troleibusų parke, Agropromo kultūros rūmuose, Geodezijos valdyboje, Geležinkeliečių technikume, Daukšos vidurinėje mokykloje. Kartais vakaronės vykdavo paprasčiausiai erdvesnėse įstaigų fojė ar koridoriuose.

Klubas pabudo naujam gyvenimui papūtus nepriklausomybės vėjams. Iki kelių šimtų išaugo jo narių skaičius. Klubo gretas papildė 1990-ųjų metų studentija ir moksleiviai.

Šiam laikotarpiui būdingos nesuskaičiuojamos klubo išvykos į susitikimus su įvairių kraštų lietuvių bendruomenėmis, į Vilnijos ir kitų kraštų mokyklas, neįgaliųjų globos namus, senelių prieglaudas. Tęsėsi labai dažni žygiai ir į Karaliaučiaus kraštą, kurie padėjo susisiekti ir susivienyti išsklaidytai šio krašto lietuvių bendruomenei.

Klubas į svečius atvyksta ne tik su daina, bet atveža ir lauktuvių, tautiškų valgių. Ne vienas, iš arčiau susipažinęs su klubo veikla, klausia, iš kur lėšos, kas remia? Klubiečiai į tai atsakys atvira, santūria šypsena, nes pagrindinis jų rėmėjas – lietuvių tautos dvasia.

Ne kartą keitėsi klubo pavadinimas, bet galiausiai, supratus gilią liaudyje mylimo augalo – raskilos – prasmę, klubas pasivadino Liaudies dainų klubu „Raskila“.

„Tarp ąžuolo tvirtų šaknų
Jėgų ir Žemės druskų pasisėmus
Į šviesą stiebias raskila.

Švelniam klostuotam jos delne
Skaidrus lyg ašara tyra
Rasos suspindo lašas.

O tam pasauly skaidriame
Sutilpo šokis ir daina
Ir taurūs siekiai ir troškimai...
Jame ir mūs tautos likimas“.

Taip apie raskilą ir jos vardu pavadintą klubą, pradėdamas šventinį minėjimą, kalbėjo prof. Jonas Stankūnas. Jis 1992 m., būdamas klubo prezidentu, ir parvedė „Raskilą“ į tuometinį Vilniaus technikos universitetą. Universitetas suteikė klubui nuolatinę pastogę.

1999 m. birželio 1 d. tuometinio rektoriaus prof. E .K. Zavadsko ir „Raskilos“ prezidentės N.Balčiūnienės pasirašyta sutartimi klubas įteisintas kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto liaudies dainų klubas „Raskila“.

Kartu su profesoriumi vakarui dirigavusiai Lionginai Jurevičiūtei pakvietus, Irenos Bražėnaitės ir Augustino Kubiliaus užvesta suskambo ir per visą salę nuvilnijo savotišku klubo himnu tapusi daina apie raskilą „Pjovė lankoj šieną...“.

Buvo prisiminti ir pagerbti visi 15 buvusių ir dabartinis „Raskilos“ prezidentai, vadovavę klubui tokia eilės tvarka: Birutė Andrašiūnaitė (a.a.), Birutė Burauskaitė, Tadas Šipila, Rimantas Matulis, Jonas Prapiestis, Gediminas Rickevičius, Povilas Varnelė, V.Poderys, Algirdas Jukavičius, Jonas Stankūnas, Algirdas Jukavičius, Nijolė Balčiūnienė, Juozas Butkus (a.a.), Rimantas Matulis ir Gintautas Barkauskas.

Svečiai šiltais plojimais sutiko VGTU rektoriaus prof. Romualdo Ginevičiaus pasirašytą ir Laimutės Bernotienės bei prof. Jono Stankūno kartu su kitais universiteto bendruomenės nariais įteiktą padėkos raštą.

Buvo prisiminti ir paminėti klubo senbuviai, jo kūrėjai Rimantas Matulis, Birutė Burauskaitė, Nijolė Balčiūnienė, Marija Mašanauskienė, Zina Arlauskienė, Vladas Satkauskas, Gintautas Barkauskas, Petras Cizikas.

Po to visus susirinkusius ir klubo prezidentą Gintautą Barkauską šauniais pasirodymais iš eilės sveikino iš „Raskilos“ kilę ar kitaip su jo veikla susiję klubai, ansambliai, draugijos: „Varangė“, „Juodosios Rožės“, „Krivulė“, „Vilnelė“, „Raskilos aukso amžiaus vaikai“, „Dzūkų draugė“, „Giedra“, „Radasta“, „Jorė“, „Versmė“, „Vingis“, „Romuva“, „Vilnijos draugija“, „Etninės kultūros draugija“, „Rokiškėnų klubas“, „Tautininkai“.

VGTU liaudies dainos klubas „Raskila“ neįsivaizduojamas be muzikantų. Buvo paminėti istorine eilės tvarka „Raskilą“ linksminę armonikieriai: Remigijus Guliokas, Mindaugas Gecevičius, Vytas Kezys, Rūta ir Gintaras Aleksiūnai, Gintautas Gabalis, Jonas Stankūnas, Valdas Voveris, Rima Švėgždaitė, Valdas Bieliauskas, Algirdas Jukavičius, Juozas Butkus (a.a.), Edvardas Žižys, Albinas Batavičius, Voldis Striukas, kanklininkai Rasa Pakarnaitė, Vilija Jankauskaitė, Adolis Verseckas, ratelių vedėjai Gintautas Barkauskas, Vilija Jankauskaitė. Visi muzikantai buvo apdovanoti Zinos Arlauskienės pagamintomis išmoningomis, spalvingomis armonikomis, gausaus fotografų būrio kartu su prezidentais įamžinti prie klubo vėliavos.

Į sceną pakilus ir kitų klubų muzikantams, Architektūros rūmus užliejo skambi, daugiabalsė, daugiainstrumentė sutartinė, paskelbusi vakaronės pradžią. Vakaronės svečiai persikėlė į auditoriją.

Apžiūrėjo „Raskilos“ istoriją menančią foto parodą. Buvo pakviesti paragauti sudėtinių raskiliečių vaišių, atsigaivinti alučiu. Bet labiausia ir jauną, ir seną išjudino nuotaikingi, veržlūs liaudiški šokiai, iš visos širdies traukiamos dainos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 14 Sau 2011 21:58. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2011 21:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Liaudies dainų klubui „Raskila“ – 40 metų

XXI amžius, Nr. 91 (1783)
2009 m. gruodžio 23 d.

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/1 ... lt_06.html

Stasys POVILAITIS

XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų jaunimas išgyveno didžiulį dvasinį pakilimą, ėmė gręžtis į Lietuvos tautines vertybes, burtis draugėn gaivinti dvasinį ir kultūrinį-istorinį paveldą. Taip atsirado Romuvos ir žygeivių judėjimai.

Jaunimo pažintiniai žygiai po kraštą, žygeivių sąskrydžiai, talkos, tradicinės Rasos, Vėlinių ir Užgavėnių šventės, vakaronės prie laužų vyko skambant senosioms lietuvių liaudies, partizanų dainoms, kurios kaip laužo kibirkštys uždegdavo širdis meile tautos vertybėms ir ryžtu priešintis nutautinimui.

Ta tylios rezistencijos laikotarpio jaunimo veikla ir davė pradžią liaudies dainų klubui „Raskila“, kurio branduolys susibūrė apie 1969 metus.

Klubo veikla plati – tai ir senųjų lietuvių dainų, ir šokių mokymasis, ir tradicinių kalendorinių švenčių, papročių, apeigų atgaivinimas, piliakalnių, pilkapių lankymas, tvarkymo talkos, ryšių palaikymas su lietuviškomis salomis Gudijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur, šventinių vakaronių rengimas darbo kolektyvuose, ugdymo įstaigose, senelių ir vaikų globos namuose.

Surinktos ekspedicijose bei susitikimuose senolių dainos, labiausiai pamėgtos ir dainuojamos klube pagal metų rėdą, 2003 metais atspausdintos klubo lėšomis. Šis po daugelio metų atsiradęs spausdintas klubo dainynas – labai svarbi klubo veiklą vainikuojanti vertybė.

Rudens pabaigoje liaudies dainų klubas „Raskila“ atšventė savo gyvavimo 40-metį. Visus tuos metus klubas daugeliui buvo ir yra kaip antrieji namai – pasibuvimo su vienminčiais, dvasinės atgaivos, prisilietimo prie senųjų tautos tradicijų vieta.

„Raskilos“ pradininkais buvo Birutė Burauskaitė ir Rimantas Matulis.

Ansamblio vadovais arba prezidentais, kaip iškilmingai juos vadina, buvo šie žmonės: Birutė Andrašiūnaitė, Juozas Prapiestis, Virginija Savickienė, Vytautas Daraškevičius, Gediminas Rickevičius, Povilas Varnelė, Tadas Šipyla, Algirdas Jukavičius, Nijolė Balčiūnienė, Juozas Butkus, jau minėtas Rimantas Matulis ir Gintautas Barkauskas.

Ansambliečiai renkasi draugėn Vilniuje, Trakų g. 1/26, kiekvieną antradienį. Nuo 18 valandos dainuojama, o šokama po valandos, t. y. nuo 19 valandos. Visi norintys mielai kviečiami padainuoti, pabūti būryje tarp ansambliečių, pašokti mūsų liaudies, o ir pramoginius šokius. Mokėti gerai dainuoti ir šokti – nebūtina, po truputį išmoksite.

Vilnius

© 2009 „XXI amžius“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2011 21:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Liudvikas Giedraitis „Liaudies kultūroje“ apie tautinės dainos klubą „Raskila“:
1998-09-05

Žiūr. straipsnio teksto ir fotografijų vaizdus:

http://on.lt/raskila

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Raskila" - Liaudies dainos klubas (UTK žygeivių įkurtas 1969 m.)

Parašytas: 06 Gru 2021 19:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Liaudies dainų klubas „Raskila“

https://www.etno.lt/vilniaus-folkloro-a ... 43-raskila

Atnaujinta: 2019 m. vasario 1 d.

Liaudies dainų klubas „Raskila“

XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų jaunimas išgyveno didžiulį dvasinį pakilimą, ėmė gręžtis į Lietuvos tautines vertybes, burtis draugėn gaivinti dvasinį ir kultūrinį-istorinį tautos paveldą.

Taip atsirado ramuvos, žygeivių judėjimai.

Jaunimo pažintiniai žygiai po kraštą, žygeivių sąskrydžiai, talkos, tradicinės Rasos, Vėlinių, Užgavėnių ir kt. šventės, vakaronės prie laužų vyko skambant senosioms lietuvių liaudies, partizanų dainoms, kurios kaip laužo kibirkštys uždegdavo širdis meile tautos vertybėms ir ryžtu priešintis nutautinimui.

Ta tylios rezistencijos laikmečio jaunimo veikla ir davė pradžią liaudies dainų klubui „Raskila”, kurio branduolys susibūrė apie 1969 m.

Klubas tuos daugiau nei 40 metų daugeliui buvo kaip antrieji namai – pasibuvimo su vienminčiais, dvasinės atgaivos, prisilietimo prie senųjų tautos tradicijų vieta.

Klubo veikla plati, bet mėgstamiausias klubo narių užsiėmimas – senųjų lietuvių dainų, šokių mokymasis.

Surinktos ekspedicijose bei susitikimuose senolių dainos, labiausiai pamėgtos ir dainuojamos klube pagal metų rėdą, įamžintos ir 2003 m. klubo lėšomis išleistame klubo dainyne, kuris yra labai svari klubo veiklą vainikuojanti vertybė. Papildytas dainynas pakartotinai išleistas ir 2007 bei 2011 metais.

Kitos „Raskilos” klubo veiklos kryptys:

– tradicinių kalendorinių švenčių, papročių, apeigų atgaivinimas;
– piliakalnių, pilkapių lankymas, jų tvarkymo talkos;
– ryšių palaikymas su lietuviškomis salomis Gudijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitur;
– šventinių vakaronių rengimas darbo kolektyvuose, ugdymo įstaigose, senelių ir vaikų globos namuose.

Klubo prezidentė – Vilija Tolutienė.
Mob. 8 698 84 172.
El. p. Vilijona@yahoo.com

Klubas renkasi kiekvieną antradienį Trakų g.1/26, VGTU Architektūros fakulteto patalpose, nuo 18 val. 2 valandas dainuojama, nuo 20 val. šokama.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: