 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Žygeivių ir ramuvos judėjimų pokyčiai sovietmečiu ir dabar: antisistemiškumo veiksnys
2011-06-23
Parengė Eglė Čeponytė,
Erasmus studentė iš Vilniaus universiteto, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto
Įvadas
Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima - vis tiek ištaškys, ir pradėjo kitokią lietuvišką veiklą. Kūrėsi įvairūs antisovietiniai klubai, judėjimai, vienokiais ar kitokiais būdais skatinantys lietuvybę.
Tarp populiariausių judėjimų vertėtų paminėti etnokultūrinį sąjūdį, kuriam priklausė žygeivių bei ramuvos judėjimai.
Šie judėjimai, priešingai nei daugelis kitų tuo metu įkurtų, vis dar egzistuoja net ir nepriklausomybės metais. Tiesa, smarkiai pakitę.
Galima būtų išskirti judėjimų kiekybinius (fragmentacija, didėjantis organizacijų skaičius) bei kokybinius (ryšiai tarp judėjimų silpnėja, vertybių diferenciacija, senų tradicijų nykimas) pokyčius.
Savo darbe keliu tikslą išsiaiškinti, kodėl pasikeitė subkultūriniai visuomeniniai judėjimai nuvertus totalitarinį režimą: jų atliekamų funkcijų, propaguojamų vertybių ir tikslų atžvilgiu.
Nagrinėti pasirinkau žygeivių bei ramuvos judėjimų atvejį. Darbe mėginsiu patikrinti hipotezę, jog judėjimų suartėjimą lėmė režimo keliamas pavojus: jiems visiems buvo bendras vienas tikslas - išsikovoti teisę laisvai propaguoti bendruomenės alternatyvų gyvenimo būdą.
Tarp pavojaus akivaizdoje suartėjusių judėjimų vyko tradicijų ir vertybių mainai, judėjimai panašėjo, o kultūrinėje sferoje įvyko bipoliarizacija: skilimas į oficialiąją ir alternatyviąją kultūrą.
Tuo tarpu nuvertus režimą nebeliko poreikio kooperuotis, bipoliarizaciją pakeitė multipoliarizacija, perimtos iš kitų judėjimų vertybės ir tradicijos pamažu sunyko.
Teorinis pagrindas
Remiantis šiuo metu išpopuliarėjusiom visuomeninių judėjimų teorijom šie judėjimai - bendru grupės identitetu paremtos konstrukcijos, kurios pamažu pačios transformuoja savo identitetą. Kolektyvinis veiksmas yra ir priežastis ir pasekmė bendro grupės identiteto.
Pavieniai individai tapatinasi su kolektyvu, perima jo vertybes ir tikslus, o tai kolektyvinį veiksmą padaro įmanomu. Bet kartu kolektyvinio veiksmo praktika stiprina individų tapatinimąsi su bedruomene: pavyzdžiui, trispalvės iškabinimas valstybinių švenčių metu (kolektyvinis veiksmas) padeda individams pajusti tarpusavio ryšį, bendrumą.
Iš kitos pusės, kolektyvinis veiksmas gali keisti bendruomenės identitetą: naujos tradicijos (pavyzdžiui, išpopuliarėjusioji „Darom!“ akcija) vertybes, anksčiau buvusias tik individualiomis, per bendras kasdienes praktikas paverčia kolektyvinėmis.
Nagrinėdama žygeivių ir ramuvos judėjimus remsiuosi prielaida, jog šių bendruomenių kolektyviniai veiksmai įmanomi tik esant kolektyviniam identitetui, iš kitos pusės bendruomenės identitetą (vertybes ir tikslus) galima pakeisti kolektyviniais veiksmais (Remiuosi dėstytojo pateikta medžiaga kursui (Martin 1995; Saleebey 1994; Somers & Gibson 1994)).
Taigi aiškindamasi, kas nulėmė pokyčius šiuose subkultūriniuose judėjimuose, dėmesį teiksiu ryšiams tarp kolektyvinio identiteto bei kolektyvinių veiksmų.
Naujose visuomeninių judėjimų teorijose, kuriomis remiuosi savo darbe, teigiama, jog naujieji visuomeniniai judėjimai yra minimaliai institucionalizuoti, antihierarchiški, veikiantys nekontroliuojamo kolektyvinio veiksmo pagrindu ir yra griežtai antipolitiški (Remiuosi dėstytojo pateiktu straipsniu: „Events in DDR“ (Knabe 1988)). Tačiau, kaip teigia Knabe, šie judėjimai išlieka antipolitiški tol, kol netrukdomai gali veikti už politinio gyvenimo ribų, bet jeigu režimas kėsinasi į šių judėjimų autonomiškumą, bent jau savo tikslais kolektyvinis veiksmas gali tapti politinis (Events in DDR (Knabe 1988)).
Savo darbe ginčysiuosi, jog būtent taip atsitiko su žygeivių ir ramuvos judėjimais sovietmečiu, tačiau nuvertus režimą, šie judėjimai vėl tapo antipolitiškais.
Žygeivių bei ramuviečių judėjimai sovietmečiu
Tiek žygeivių, tiek ramuviečių judėjimai, bent jau tokie, kokie jie buvo sovietmečiu, yra priskiriami etnokultūriniams sąjūdžiams ( http://www.postscriptum.lt/nr17-atgimim ... ne-veikla/ ).
Dabartinių antropologų teigimu šie sąjūdžiai siūlė etnokultūrinę subkultūrą kaip alternatyvą oficialiajai kultūrai ( http://www.sovietika.lt/539449/straipsn ... -lietuvoje ).
Nepriklausomybės laikais šie judėjimai toliau išliko kaip alternatyvus pasirinkimas, pasikeitė tik oficialiosios kultūros statusas- jinai nebėra privaloma, jos sklaida nebereguliuojama represiniais aparatais.
Šiame skyriuje nagrinėsiu, kaip socio-politinio gyvenimo represyvumas veikė Žygeivių ir Ramuvos judėjimus, kokios buvo to pasekmės šių judėjimų identitetų formavimuisi, jų vertybių, funkcijų bei tikslų nusistatymui.
Pirmiausia ketinu išsiaiškinti, kokius vaidmenis visuomenėje atliko šie judėjimai. Tuomet ketinu nustatyti, ar šių vaidmenų poreikį nulėmė režimas. Galiausiai, pasikeitus režimui šie vaidmenys turėjo tapti nebereikalingi. Remiantis mano hipoteze dėl šios priežasties judėjimų vertybės bei tikslai taip pat pasikeitė.
Žygeivių ir Ramuvos judėjimų funkcijos
Bandant užčiuopti idėjinį šių judėjimų pagrindą, lengviausia būtų šabloniškai jį įvardyti kaip tautiškumo puoselėjimą, savo etnokultūrinių šaknų paieškas.
Tuometinis žygeivių judėjimas nuo kitų turistinių judėjimų skyrėsi tuo, jog, Vidmanto Povilionio (nuo 1967-ųjų pabaigos priklaususio KPI Elektrotechnikos fakulteto Žygeivių klubui) žodžiais tariant:
„Lietuvoje žygeivių tikslas buvo kitoks - atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį.“ ( viewtopic.php?t=1592 )
Jeigu kitų turistinių klubų pagrindinė funkcija buvo apjungti žmones mėgstančius aktyvų laisvalaikį, žygeivių klubai esmine savo pareiga laikė lietuviškumo puoselėjimą.
Pavadinimas Žygeiviai taip pat turėjo akcentuoti šią skirtį: „Savęs mes nevadinome turistais, nors kalnuose eidavome per 6000 m perėjas.“
Remiantis prisiminimais, žygeivių organizuojami žygiai po Lietuvą buvo priemonė rinkti tautosaką, informaciją iš gyventojų apie Lietuvos praeitį, galimybė prisiliesti prie neišgalvotos, autentiškos šalies istorijos: „Mokytis iš bendravimo su žmonėmis. Užeidavom į kaimus, su žmonėmis pasišnekėdavom, padainuodavom. Tautosaką užrašinėdavo daugiau Vilniaus universiteto žmonės.“ ( viewtopic.php?t=1592 )
Režimui kontroliuojant viešąją erdvę asmeniškas bendravimas su istorijos dalyviais buvo vienintelis būdas papasakoti kitą, neoficialąją, įvykių versiją.
Žygeiviai ne tik domėjosi Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos praeitimi, bet ir patys prisidėdavo prie šalies vardo garsinimo: „Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais.“ ( viewtopic.php?t=1592 )
Tokia buvo šio judėjimo oficialioji ideologija, kuria vadovavosi kolektyvas.
Visgi norint susidaryti įvairiapusiškesnį šio judėjimo vaizdą, verta daryti skirtį tarp kolektyvinių bei individualių tikslų.
Vadovaujantis naujosiomis socialinių judėjimų teorijomis, kolektyvinė sąmonė ne tik daro stiprią įtaką individo vertybių sistemos formavimuisi, bet netgi gali būti priimta, ypač kolektyvinių veiksmų metu, kaip individualioji: tai reiškia, jog individas savo identitetą apsibrėžia per priklausomybę bendruomenei ir veikia siekdamas bendruomenės tikslų.
Bet nereikia pamiršti, jog toks įsiliejimas į bendruomenę yra sąmoningo individo pasirinkimo pasekmė. Tad nagrinėjant visuomeninius judėjimus makro (kolektyviniu) lygmeniu negalima nekreipto dėmesio į mikro (individualųjį) lygmenį: individualiąsias vertybes, tikslus bei suvokimą, kokią funkciją individas atlieka visuomeniniame judėjime.
Mano nuomone, tokių visuomeninių judėjimų pagrindinė funkcija, mikro lygmeniu, yra laisvu nuomonės išsakymu, pliuralizmu paremta socializacija. Į šiuos alternatyvius judėjimus individas ateidavo ieškodamas terpės, kurioje galėtų laisvai reikštis.
Socializacinės vertybės tokiu atveju būtu pasitikėjimas, tvirti tarpasmeniniai ryšiai, pagarba vienas kitam, tarpasmeninis palaikymas, pagalba bei nuoširdus, betarpiškas bendravimas, kurį įgalina esanti nuomonių įvairovės laisvė, pliuralizmas. Tai, jog šie judėjimai atliko ne tik tautiškumo palaikymo funkciją liudija ir dalyvių prisiminimai.
Kaip teigia liudininkai, buvo siekis „pasidaryti sau erdvės, kurioje tu gali normaliai gyventi. Nes tuose ramuvos vakarėliuose tikrai buvo gera, žygiuose būdavo gerai. Tai būdavo ir bendravimas toks tikras, pakankamai autentiškas. (…) Aš, pavyzdžiui, per Sąjūdžio mitingus patirdavau tą patį, ką ramuvoje, tik ten būdavo 8 – 9 žmonių tarpe.“ (Paulius Subačius, R. Širvytės interviu, 2007 05 21, R. Širvytės bakalauro darbas „Ramuvos“ sąjūdis: ištakos, tapatybė, veikla“, darbo vadovas N. Šepetys, 2008) „Tas pats buvimas toje kompanijoj „vežė“ (Saulius Pikšrys, interviu su A. Ramonaite, 2010 07 01). ( http://www.sovietika.lt/539449/straipsn ... -lietuvoje )
Tad socializacinis (individualusis) tikslas yra integracija į bendruomenę. Tiek savaitgaliniai žygeliai po Lietuvą, o ypač sudėtingieji: pavojingos kelionės, kopimas į kalnus, buvo organizuojami ne tik siekiant nacionalistinių tikslų ar sportinių pasiekimų, bet taip pat dalyvių integracijos.
„Kopimas į kalnus ekstremaliomis sąlygomis, kur, Vladimiro Visockio žodžiais, gali pasitikėti tik savimi pačiu ir šalia esančiu draugu, priverčia nusiimti dirbtinumo kaukes ir patirti autentiško tikrumo jausmą bei moralinę bendrystę.“ ( http://www.sovietika.lt/539449/straipsn ... -lietuvoje )
„Kai tu išeini į žygį (…) ten nepavaidinsi.“ (Gediminas Ilgūnas, paskaita Mokytojų namuose, 2010 m. kovo 12 d.).
Tik sudėtingame žygyje patikrintu žmogumi buvo galima iki galo pasitikėti (nors ir tarp žygeivių būta žmonių, kuriuos žygio draugai įtaria bendradarbiavus su KGB).
Galima daryti išvadą, jog etnokultūriniai judėjimai sovietmečiu atliko ne tik lietuvybės skleidimo ar lietuviškojo identiteto kūrimo, bet taipogi kūrė tarsi „laisvės salas“, kuriose buvo įmanoma alternatyviu, nesisteminiu požiūriu grįsta socializacija.
Bendruomenės užtikrino, jog jų nariais taptų tik patikrinti, patikimi veikėjai, tarp kurių buvo įmanomas nesuvaidintas, nuoširdus bendravimas. Šių judėjimų kuriamoje terpėje nebeliko susiskaldymo tarp viešai bendruomenėje deklaruojamų bei asmeninių požiūrių (kas buvo būdinga likusiai totalitarinio režimo suvaržytai visuomenei).
Visgi, nors šie judėjimai ir siūlė alternatyvas oficialiajai sistemai, visoms joms buvo bendra etno-centrizmas. Visuomenės nariai, kurie etniškai nėra lietuviai, buvo atriboti nuo dalyvavimo šiuose judėjimuose ir apskritai neturėjo alternatyvos oficialiajai kultūrai. Tad sovietmečiu galime kalbėti tik apie dvi kultūrines alternatyvas: oficialiąją ideologiją bei etnonacionalizmą.
Režimo įtaka judėjimams
Pirmiausia vertėtų pasiaiškinti, kokios yra šių judėjimų atisistemiškumo priežastys.
Blumer teigė, jog visuomenės realybės vertinimas yra socialiai konstruojamas: “Social problems are not the result of an intrinsic malfunctioning of society but are the result of a process of definition in which a given condition is picked out and identified as a social problem.“ (Remiuosi dėstytojo pateikta medžiaga kursui (Blumer 1971, 301))
Kitaip tariant, jeigu situacija yra suvokia kaip natūrali, jinai netampa problemiška ir neišprovokuoja kolektyvinio veiksmo. D.McArthy ir M.Zald nuomone, socialinių judėjimų, kaip kolektyvinio veiksmo agentų, pareiga yra įvardinti situaciją kaip neteisingą bei reikalingą keisti (Remiuosi dėstytojo pateikta medžiaga kursui (MacArthy and Zald 1977)).
Svarbu, jog socialiniai judėjimai turėtų tam tikrą kolektyvinį identitetą, vertybių, normų, tikslų rinkinį bendrą jų nariams, kuriais vadovaujantis būtų įmanoma kvestionuoti esamą situaciją kaip neteisingą.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog žygeivių bei ramuvos antisistemiškumo pagrindas yra tai, jog režimas pamynė pagrindines šių judėjimų vertybes - lietuviškumo puoselėjimą.
Tokiu atveju režimas buvo vertinamas kaip neteisingas dėl savo antilietuviškos politikos, o antisistemiškumo pagrindas buvo etnonacionalizmas. Remiantis šia prielaida paradoksaliai atrodo kai kurie šių judėjimų veiksmai.
Pavyzdžiui, žygeivių bei ramuvos judėjimuose buvo atsisakyta tautinių drabužių, nes šiais vilkėjo oficialūs režimo palaikomi ansambliai. Tautiniai drabužiai taip pat yra lietuvių nacionalinės kultūros dalis. Ir apskritai, režimas nebuvo savo prigimtimi antilietuviškas, režimo įkurti lietuvių kultūrą puoselėjantys judėjimai veikė netrukdomai (pavyzdžiui, įvairūs tautiniai ansambliai), kol vadovavosi režimo siūloma lietuvybės interpretacija, nenukrypo nuo oficialiosios ideologijos.
Dėl žygeivių bei ramuvos antisistemiškumo šiuose judėjimuose buvo atmetama viskas, kas priklauso sistemai, šiuo atveju net ir tautiniai drabužiai. Atmetus vertybinę skirtį, lieka neaišku, kas nulėmė šių judėjimų priešinimąsi sistemai.
Iš kitos pusės, tokius paradoksus galėtume mėgint aiškinti turėdami galvoje kitą mano išskirtą judėjimų funkciją - sąlygų alternatyvioms kultūroms rastis sudarymą. Viskas, kas buvo sistemiška totalitariniame režime kartu yra ir represiška, tuomet nenuostabu, jog net ir tautiniai drabužiai (savo „sistemiškumu“ represyvūs) gali sukelti judėjimų priešiškumą.
Turint galvoje, jog tokių netradicinių socialinių judėjimų pagrindinė funkcija yra kurti visuomenines alternatyvas, o totalitarinis režimas savo esme yra bet kokias alternatyvas draudžiantis, panašu, jog visuomeninių judėjimų antisistemiškumą nulėmė gynybinė reakcija: arba totalitarinis režimas turi būti sugriautas, arba tokie nepriklausomi visuomeniniai judėjimai bus sunaikinti.
Vadinasi, kalbant apie sovietmečiu veikusius nepriklausomus socialinius judėjimus jų antisistemiškumą vertėtų laikyti pagrindine jų identiteto dalimi.
Būtent antisistemiškumas buvo pagrindas, kuriuo remiantis, judėjimai brėžė skirtį tarp teigiamo ir neigiamo veiksmo (dėl to kartais netgi etnokultūrą remiantys poelgiai galėjo būti įvertinti kritiškai).
Judėjimų politiškumas kaip pagrindas kooperuotis
Tiek judėjimams sovietmečiu, tiek nepriklausomybės laikais bendras akivaizdus opozicinis santykis su režimu – tam tikra antisisteminė moralinė laikysena.
Siekis kurti nuo režimo atsiribojusias bendruomenes, kurių narius tarpusavyje jungtų asmeniški santykiai.
Apskritai tokios bendruomenės nesiekia keisti oficialiosios (populiariosios) kultūros ar politinės sistemos. Jos veikia už politinės sistemos ribų ir savo identitetą konstruoja alternatyvos populiariajai kultūrai pagrindu.
Tačiau šiuo atveju, kaip minėjo Knabe, režimo totalitariškumas išprovokavo šiuos judėjimus siekti pakeisti režimą. Režimo totalitariškumas reiškia visų privalomą dalyvavimą politiniame gyvenime.
Paradoksalu, bet tokie visuomeniniai judėjimai, savo prigimtimi apolitiški, norėdami išsikovoti teisę laisvai veikti už politinio gyvenimo ribų pirmiausia turėjo bent savo tikslais tapti politiški tam, kad galėtų pakeisti totalitarinę politinę sistemą. Visuomeninių judėjimų tikslams tapus politiniais- nukreiptais ne tik į vidinės bendruomenės narius, bet ir į visą visuomenę, atsirado pagrindas kooperuotis su kitais antisisteminiais judėjimais.
Tai paaiškina etnokultūrinių sąjūdžių suartėjimą tarpusavyje bei su katalikiškuoju judėjimu.
Nepaisant kai kurių akivaizdžiai pagoniškų kultūrinių elementų, etnokultūrinis judėjimas turėjo gana glaudžius ryšius su katalikišku pogrindžiu: nemažai žygeivių ir ramuviečių prisidėjo prie Katalikų Bažnyčios Kronikos ir kitos pogrindinės literatūros platinimo, dalis žmonių tuo pačiu metu priklausė Eucharistijos bičiuliams, Blaivybės sąjūdžiui. ( http://www.sovietika.lt/539449/straipsn ... -lietuvoje )
Socialiniai judėjimai, vieningai vertindami režimą kaip pagrindinę problemą, supanašėjo savo tikslais. Kolektyviniai veiksmai, įtraukiantys įvairių judėjimų narius, tapo įmanomi dėl bendrumų tiksluose bei problemų vertinimuose. Visgi neturėtume pamiršti, jog kiekviena iš organizacijų išsaugojo individualų identitetą bei savitas vertybes.
Dėl to net ir kooperuojantis tarp judėjimų buvo pastebima šiokia tokia trintis.
Remiantis žygeivio Vidmanto Povilionio prisiminimais, ši trintis pačių visuomenininkų buvo aiškinama kaip KGB mėginimo sukiršinti tautininkus pagonis su krikščionimis: „Kadangi buvome susidūrę su KGB, aiškiai mačiau, kad pastarieji stengėsi sukiršinti tautinį judėjimą - tuos, kurie Rasas švenčia, vadinamus pagonis, su katalikiškuoju judėjimu, kuris taip pat buvo pasipriešinimas, ir dar tais, kuriuos galima pavadinti grynaisiais folklorininkais, iš jo duoną valgančiais.“ ( viewtopic.php?t=1592 )
Matome, jog yra išskiriami trys judėjimų poliai: pagonys, katalikai bei folklorininkai. Žygeivių tarpe egzistavo tiek prijaučiančių katalikybei, tiek pagonybei, o folkloro rinkimas bei skleidimas buvo vienas iš pagrindinių žygeivių tikslų.
Tuo tarpu ramuvos judėjimas formavo pagonišką identitetą.
Nenuostabu, jog judėjimams iš šių trijų skirtingų polių ėmus bendradarbiauti kolektyvinę veiklą apsunkindavo vertybinės skirtys (bent tarp ramuvos ir krikščioniškojo sparno).
V. Povilionio prisimena: „Pradėjus švęsti Rasas ir vienam kitam jų ideologui užsipuolus katalikybę, pradėjau atsargiai žiūrėti į tai, kas vyksta, pagalvojau, kad galbūt čia bandoma skaldyti. Buvau labiau susijęs su krikščioniškuoju sparnu, todėl visa tai stebėjau kaip politikas.“ ( viewtopic.php?t=1592 )
Povilionio teigimu netgi buvo mėginama sukiršinti folklorininkus su katalikais, teigiant, jog folkloras turi būti nagrinėjamas tik akademiniuose sluoksniuose, tuo tarpu folkloro platinimas žmonėse jau yra politika ir profanuoja Šventąjį raštą.
Visgi bendro priešo įvaizdis padėjo įveikti vertybinius nesutarimus ir skatino abipusę paramą viskam, kas antisistemiška: „atvirai prisipažįstu, kad, nebūdamas joks bažnytininkas, aš visa širdim palaikiau katalikus - jei gali katalikai leisti kažkokią spaudą, mes turime jiems padėti...“(V. Povilionis). ( viewtopic.php?t=1592 )
„Bet po metų kitų prasidėjo masiniai pagoniškai krikščioniški susiėjimai ant kalvų, jie augo ir stiprėjo, o susipriešinimo vis nesimatė. Organizatoriai (KGB a.p.) nusigando— eksperimentas nepasiteisino. Tada ėmė persekioti ir kraštotyrą, ir žygeivius." ( viewtopic.php?t=1592 )
Tarp judėjimų kylančius nesutarimus aiškinant kaip priešo įtakos rezultatą padėjo lengvai išspręsti šią problemą tuo metu. Nekreipiant dėmesio į skirtingus judėjimų identitetus buvo imtasi bendrų kolektyvinių veiksmų.
Remiantis naująja socialinių judėjimų teorija, kolektyvinių veiksmų praktika lemia identiteto formavimąsi, tad žygeivių, ramuviečių bei katalikų bendradarbiavimas kartu pakeitė pačių šių organizacijų identitetus.
Žygeivių ir ramuvos judėjimai nepriklausomoje Lietuvoje
Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva
Daugybė Sąjūdžio metais aktyviai veikusių organizacijų atkūrus nepriklausomybę prarado savo aktualumą ir nunyko.
Ne išimtis ir Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva.
Oficialiai ji veikė nuo 1970 metų ir vienijo beveik tris tūkstančius narių. Tačiau nuvertus sovietinį režimą ramuvos populiarumas smarkiai sumenko. Seniesiems nariams palikus ramuvos judėjimą, o naujų neatsiradus, 1997 m. ramuva užbaigė savo veiklą.
Totalitariniam režimui represijomis nepavyko numalšinti šio judėjimo, tačiau iškovota laisvė jam pasirodė pražūtinga.
Kaip būtų galima paaiškinti tokį paradoksą?
Kaip tokio staigaus populiarumo smukimo priežastį Valdas Rutkūnas įvardijo: „XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje tautinės vertybės imtos ignoruoti, o jaunimo veiklą imta kreipti į daiktiškumą, į tariamą „integraciją į Vakarus“. ( http://alkas.lt/2011/03/25/valdas-rutku ... a-lietuva/ )
Vakarietiškos vertybės, daiktiškumas, vartotojiškumas kritikuojamas ir kituose ramuvos dalyvių pasisakymuose. Visgi praėjus daugiau nei dešimtmečiui senųjų ramuvos aktyvistų iniciatyvų dėka ramuvos judėjimas buvo atgaivintas.
2011 m. kovo 7 d. įvyko steigiamasis suvažiavimas.
Kvietime renginio organizatoriai rašė: „Organizacija, sovietmečiu vienijusi kelis tūkstančius žmonių, pradėjusi Rasos šventės tradiciją Kernavėje, visa jėga įsiliejusi į Sąjūdį ir saugojusi tautinį palikimą, atgyja naujomis aplinkybėmis. [...] Senieji ramuviškiai kviečia dabartinius studentus vienytis po ramuvos vėliava ir atgaivinti etnokultūros puoselėjimo tradiciją visoje Lietuvoje.“ ( http://www.ramuva.lt/ )
Kaip naujai įkurtos ramuvos pagrindines funkcijas Valdas Rutkūnas įvardijo:„daugiausiai priešinasi globalizacijai, aktyviai dalyvauja gamtosaugoje, tautinės kultūros išsaugojime, sugrąžinant tautines vertybes, į kurias visuomet kėsinosi grobuoniška vartotojiška kultūra.“ ( http://www.ramuva.lt/ )
Sprendžiant iš šių pasisakymų, galime daryti išvadą, jog naujajam ramuvos judėjimui taip pat kaip ir senajam būdingas opoziciškumas - kritiškas požiūris į vyraujančią kultūrą.
Tiek naujajai, tiek senajai ramuvai „kova su priešu“ išlieka pagrindinis kolektyvo narius bendrai veiklai motyvuojantis dalykas.
2010 m., VU ramuvos 40-mečio paminėjimo metu, pirmasis Universiteto kraštotyrininkų ramuvos pirmininkas filosofas Arvydas Šliogeris pasiūlė tokią socialinės problemos formuluotę: „Sovietmečiu Lietuvoje buvo vykdomas genocidas – naikinama tauta, bet dabartinis genocidas žymiai didesnis, nes dabar tauta nesugeba atpažinti savo priešo, nesugeba apsiginti ir ji žūsta“.
Būtent „žūstanti tauta“ yra problema, kurią išspręsti naujoji ramuva tikisi mobilizuodama studentiją: „Būtina nauja atgimimo banga. Tam reikia žmonių, ieškančių bendro būvio galimybių. Ir čia gali pasitarnauti prieš keliasdešimt metų įkurtos ir Lietuvą pažadinusios ramuvos idėja.” ( http://alkas.lt/2011/03/25/valdas-rutku ... a-lietuva/ )
Matome, jog steigėjai pabrėžia, jog studentus į šį judėjimą turėtų patraukti „bendro būvio galimybės“, t.y. socializacinė judėjimo funkcija. Per socializaciją ramuvos steigėjai tikisi skleisti savo idėjas, formuoti naują bendruomenę - alternatyvą vakarietiškajai.
Steigimo metu buvo iškelta iniciatyva sukurti lietuvio šviesuolio trijų pakopų ugdymo sistemą:
1) tautinės kultūros žinių, įgūdžių ir mokėjimų lavinimas (dainų, šokių, muzikavimo, tautodailės, senųjų amatų mokymai ir t.t.);
2) žinių ir mokėjimų taikymas ir praktika: vakaronės, žygiai, stovyklos, kalendorinės šventės ir t.t.);
3) veikla Lietuvai ir žmonėms: ekspedicijos, tyrinėjimai, talkos, projektinė-kūrybinė veikla ir t.t.
Steigėjų nuomone: „Tokia sistema leistų kryptingai ugdyti jauną žmogų nuo mokymų iki brandžios asmenybės, kuri pati gali skleisti tautos kultūrą ir vertybes visuomenėje.“ ( http://alkas.lt/2011/03/25/valdas-rutku ... a-lietuva/ )
Visgi, nors pradiniai iškelti tikslai yra orientuoti tik į vidinę bendruomenę (skiepyti bendruomenėms nariams lietuvybės vertybes), apskritai galutiniai bendruomenės tikslai turi politinį atspalvį, t.y. pakeisti ne tik bendruomenės, bet ir viešąjį socialinį-kultūrinį šalies gyvenimą.
Steigėju teigimu, studentai bendruomenės nariai taptų įrankiu sukelti Lietuvos visuomenę: „Lietuvos žmonėms būtina skubiai susitelkti, pakilti naujam atgimimui, surasti tvirtą pagrindą atsparai ir gyvavimui. Pakilimas bus sėkmingas tuomet, kai į jį įsijungs jaunimas su priešakine jėga studentija“. ( http://alkas.lt/2011/03/25/valdas-rutku ... a-lietuva/ )
Nors ramuva atkurta dar visai neseniai ir sunku pasakyti, kokį veidą ši organizacija įgis ateityje, visgi šiuo metu nepanašu, jog ramuva linktų į bendradarbiavimą su žygeiviais, kaip tai buvo įprasta sovietmečiu.
Nei žygeivių, nei ramuvos lyderiai nepalaiko tarpasmeninių santykių, taip pat nėra nei vieno ramuvos nario, kuris taipogi priklausytų žygeiviams. Nepraktikuojant bendrų kolektyvinių veiksmų, nepanašu, jog šie judėjimai galėtų suartėti ateityje.
Iš tiesų, steigėjų retorikos labai primena sovietmečiu vyravusias, tik šį kartą priešu įvardijami Vakarai.
Greičiausiai taip yra todėl, jog visi naujojo judėjimo iniciatoriai yra tie patys buvę sovietmečio aktyvistai, tuo tarpu naujų veidų jų gretose nesimatė. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo tik keletas studentų - visi kaip klausytojai. Tad bent kol kas susidomėjimas naujai atgimusia ramuva nėra didelis.
Žygeiviai
Po nepriklausomybės atgavimo nebeliko vieningo žygeivių judėjimo.
Išaugo lokalaus klubinio identiteto svarba - dauguma naujųjų narių save priskiria ne žygeiviams apskritai, o konkrečių klubų nariams. Nebeliko ir vienijančios ideologijos.
Populiariausi žygeivių klubai - Vilniaus Universiteto Žygeivių klubas (VUŽK) bei KTU Ąžuolas - vadovaujasi skirtingomis vertybėmis bei kelia judėjimui skirtingus tikslus.
Buvę žygeiviai, žygeivystę suprantantys kaip veiklą, visų pirmą skirtą ugdyti lietuvybei, vertindami naująjį nevienalytį žygeivių judėjimą linkę būti skeptiški:
„Tačiau ar tuose žygiuose yra kryptingai skatinama ir ugdoma lietuvybė - Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje - tai yra tikroji žygeivystė? Kiek girdėjau - kol kas nelabai. Deja, bet kiek teko girdėti bei skaityti, per tuos Nepriklausomybės metus nemažai senųjų žygeivių įkurtų klubų bei kitų organizacijų, palengva išeinant senajai žygeivių kartai, prarado savo tautinę-žygeivišką dvasią ir pavirto grynai sportinio-turistinio-poilsinio pobūdžio būreliais, ar netgi vos ne komercinėmis „firmomis“, organizuojančiomis „ekstremalų poilsį egzotiškose šalyse./../Vis tik ne visur ir ne visi tapo tik „komerciniais-poilsiniais“ ar „ekstremaliais“ turistais. Yra ir aktyvaus jaunimo, tęsiančio senąsias tautines, lietuviškas, žygeivių tradicijas. Pvz., buvusio KPI (dabar KTU) Žygeivių klubas „Ąžuolas“, kiek teko skaityti spaudoje ir internete, palengva atsigauna ir jame tęsiamos senosios lietuviškos žygeivių tradicijos. O ir Vilniaus Universiteto Žygeivių klube juntamas tam tikras senosios istorinės žygeivių dvasios atgimimas. Beje, „paskutinis UTK mohikanas“ Tadas Šidiškis irgi vis dar reguliariai veda studentų grupeles į įvairius žygius po Lietuvą.“ (Interviu su Kęstučiu Čeponiu, ilgamečiu UŽK nariu. http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=6047)
Kaip matyti iš Kęstučio Čeponio, buvusio žygeivio, pasisakymų, žygeivių judėjimo identiteto pasikeitimas, etno vertybių atsisakymas, laikomas žygeivystės išdavimu.
Dabartiniame žygeivių klube Ąžuolas mėginama išlaikyti senąsias judėjimo tradicijas, neprarasti ryšių su lietuvių liaudies kultūra, tuo tarpu kitame žinomame žygeivių klube VUŽK tokios vertybės, kaip tautiškumas, nebėra judėjimo identiteto dalis.
KTU Ąžuolas
Kaip teigiama KTU Ąžuolo internetiniame puslapyje:
„Po 1992 metų folkloro veikla ėmė silpti“ ( http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/ ), klubo veikla apsiribojo žygiais ir sportine veikla. Ąžuoliečiai, kaip ir ramuviškiai, dėl dingusio susidomėjimo lietuviškąja kultūra kaltina Lietuvą užliejusią vakarietiškojo kapitalizmo bangą: „Visuotinis „Gariūnų bumas“ lėmė, jog ėmė blėsti visa kultūrinė veikla, o kartu ir žygeivystės, turizmo poreikis. Tuo laikotarpiu tokio pobūdžio klubai sunyko, į „Ąžuolą“ atėję naujokai nepasilikdavo.“ ( http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/ )
1999 m. "Ąžuolo" aktyvui gęstant, iškilo grėsmė dėl pamainos - per pastaruosius keletą metų į klubą įsijungė tik pavieniai žmonės.
Norint išsaugoti "Ąžuolo" klubą buvo imtasi jį reformuoti. Pirmiausia nustojo galioti nuostata, jog “Ąžuolo” narys gali būti tik studentas. Taip pat daug dėmesio skirta ryšiams su visuomene, reklamai.
„Ąžuoliečiai sukruto garsiai apie save prabilti rašydami apie keliones dienraštyje “Kauno diena”, studentų leidiniuose “Savas”, “Njuspeipis”.“ ( http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/ )
1999 metais KTU Centriniuose rūmuose buvo atidaryta klubo narių fotografijų paroda tema ”... kol dar batai nesudilo“.
Vėliau imta fotografuoti ir rengti parodas ne tik norint pritraukti naujų žmonių, bet pačių žygeivių malonumui, fotografija tampa neatskiriama judėjimo dalis kaip ir pačios kelionės.
Ypatingas postūmis klubo veikloje - interneto svetainės bei elektroninės konferencijos sukūrimas, leidęs apie save paskelbti plačiajai visuomenei.
Taigi šiame laikotarpyje pagrindinis organizacijos tikslas yra pritraukti naujų dalyvių, pasiūlyti netradicinių veiklos formų. Pavyzdžiui, imta susidomėti ekstremaliais sportais, ypatingai alpinizmu.
2002 m. ąžuoliečiai suorganizuoja pirmąsias laipiojimo varžybas tarpusavyje, o jau po metų – tarp Lietuvos universitetų turistų klubų.
Taip pat surengta originali atrakcija - laipiojimas mobilia uolų laipiojimo sienele studentų šventėje “Rafes”.
Atsinaujinęs ir įgavęs naują veidą judėjimas "Ąžuolas", priešingai nei ramuva, nesunyko.
Deja, transformacijos metu beveik pamirštos senosios vertybės, lietuvybės puoselėjimas ilgą laiką nebuvo laikomas judėjimo funkcija. Ir tik pastaraisiais keletą metų, pavienių iniciatyvų dėka, Ąžuole mėginama vėl atkurti senąjį judėjimo identitetą.
Visgi, nors lietuvybės puoselėjimas nuėjo į antrą planą, judėjimas vis dar atlieka tokias funkcijas, kaip keliavimo kultūros puoselėjimas, fizinio aktyvumo skatinimas, socializacija bei žaliųjų vertybių skiepijimas. Kiekvienais metais organizuojamos pavasarinės gamtos tvarkymo akcijos, taip pat keliaudami žygeiviai laikosi aukštos tvarkymosi kultūros.
Patys Ąžuoliečiai šiandieninės klubo padėties neigiamai nevertina:
„Praeityje puoselėta ideologija nėra svetima ir dabartinei ažuoliečių kartai. Tiesa, šiandien ji nėra tokia aktuali kaip tuomet, vis dėlto atsiranda žmonių, vedančių ta linkme. Vis dar išlikęs noras pažinti savo kraštą, domėtis istorinėmis vietovėmis, žygiuose tebeskamba dainos ir tęsiamos tradicijos. Nūdieną galėtume pavadinti ramybės laikotarpiu: niekas nekontroliuoja ir nebevyksta kova už lietuvybės idėjas... Dabar daugiau dėmesio skiriama fizinei ir dvasinei harmonijai: sportui, moralės vertybių išsaugojimui, gamtos pažinimui, ekologijai, siekiama atsiriboti nuo negatyvios vakarietiškos pop kultūros pusės". ( http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/ )
Kaip matome, tiek ąžuoliečiai, tiek ramuviečiai save apsibrėžia per opozicinį santykį su vakarietiškąja kultūra, abu judėjimai siūlo alternatyvų gyvenimo būdą savo bendruomenėms.
Skirtumas tik tas, kad ramuviečiai, priešingai nei žygeiviai, vakarietiškoje kultūroje įžvelgia represyvumą - prievartinį atspalvį.
Kaip minėjo ramuvos jubiliejaus paminėjime buvęs pirmininkas A. Šliogeris, dabartinė situacija vertinama kaip „genocidas“, o Vakarai, kaip kadaise Rytai, suvokiami kaip Lietuvos priešas.
Tuo tarpu žygeivių judėjime nors ir kritikuojamos kai kurios vakarietiškosios vertybės (pvz vartotojiškumas), visgi jame nėra tokio akivaizdaus antisisteminio elemento, santykis su pop kultūra kritiškas, tačiau ne griaunantis, ne „revoliucinis“.
Ąžuolo veikla nukreipta į vidinės bendruomenės kūrimą bei ugdymą, tuo tarpu judėjimo vertybių eskalavimas ir platinimas plačiojoje visuomenėje nėra šios organizacijos funkcija.
Vertinant judėjimą svarbu atsižvelgti ne tik į viešai „ant popieriaus“ deklaruojamas vertybes, bet taipogi kokiom praktinėm veiklom užsiima klubas.
Kaip minėjau anksčiau, būtent kolektyvinių veiksmų metu yra skiepijamos kolektyvo vertybės, formuojamas kolektyvo identitetas.
Per šiuos 2011 metus žygeiviai organizavo net keturis muzikinius vakarus. Trys iš jų buvo skirti dainuojamajai poezijai bei asmeninei kūrybai, bei tik vienas liaudies bei senosioms turistinėms dainoms (2011-05-24 SKYLĖS koncertas, „Bardų naktis“ 2011-05-12 Vasaros sezono atidaryme; 2011-03-03 Po Rūsio muzikos vakaras; 2011-01-17 Dainų vakaras).
Panašu, kad senąjį etno paveldą populiarumu smarkiai pralenkia naujoji lietuviška kultūra.
Žygeiviai prisipažino vis dar naudojantys senuosius dainynėlius (sovietmečiu kelionių metu surinktos liaudies dainos bei pačių žygeivių sukurtos buvo užrašomos į dainynėlius), tačiau daugumos dainų melodijų jau niekas nebežino, žygiuose žymiai dažniau dainuojamos savo kūrybos ar bardų dainos.
Ąžuolo žygeiviai nepamiršta Lietuvos gamtos, kelis kartus per mėnesį organizuojami trumpi savaitgaliniai žygeliai. Pusės iš šių žygelių metu lankomi gamtoje esantys kultūros ir geografiniai paminklai, tokių žygelių tikslas ne tik fiziškai aktyviai praleisti laisvalaikį, bet kartu geriau pažinti Lietuvos apylinkes.
Priešingai nei sovietmečiu organizuotose žygeliuose, šių metu nėra pažindinamasi su vietos kaimų bendruomenėmis, nerenkama tautosaka. Dažniausiai tokius žygelius organizuoja senoji žygeivių karta.
Tuo tarpu kita pusė po Lietuvą organizuotų žygelių atlieka tik poilsinę ar socializacijos tarp bendruomenės narių funkciją. Keliaujama siekiant pabendrauti tarpusavyje, smagiai praleist laiką gamtoje.
Apskritai pastebimas žymiai didesnis susidomėjimas užsienio šalimis nei Lietuva (ypatingai tarp naujųjų narių). Šiais metais ypatingo dėmesio susilaukė kelionė į Ispaniją. Važiuota laipioti uolomis.
Apskritai šiuo metu svarbiausios sporto šakos žygeivių judėjime yra alpinizmas ir kalnų technika. Tiek vienam, tiek kitam sportui Lietuvos geografinė aplinka netinkama, tad visos ilgesnės ir rimtesnės kelionės organizuojamos už Lietuvos ribų.
Įspūdžiais ir nuotraukomis grįžusieji iš tokių kelionių dalinasi kassavaitiniuose žygeivių susitikimuose. Tokiu būdu bendruomenėje dalinamasi informacija apie kitas šalis, jų gamtą, kultūrą, žmones.
Sunku pasakyti, ar nacionalinis, ar pasaulio piliečio identitetas svarbesnis Ąžuolo judėjimo nariams.
Ąžuoliečiai švenčia tiek nacionalines šventes, organizuoja tautinės tematikos renginius (Pvz.: praeitų metų pabaigoje organizuotas renginys partizanams pagerbti: 2010-12-23 Betliejaus taikos ugnis; minėta vasario 16d.), tačiau taip nepamirštamos iš vakarų perimtos šventės (šiais metais organizuotas renginys vasario 14 d., Valentino dienai, paminėti).
Senąsias tradicijas palaikyti siekiama organizuojant kasmetinius visų kartų žygeivių susiėjimus(2011-02-16 “Kartų pėdos“), juose dalinamasi patirtimi, tikimasi, jog naujieji žygeiviai perims senųjų žygeivių puoselėtas vertybes.
Nors kol kas šio proceso rezultatas beveik nepastebimas ir daugumai naujųjų žygeivių senosios vertybės atrodo svetimos, visgi atsiranda viena kita pavienė jaunųjų iniciatyvą gyventi pagal senąsias tradicijas (pvz.: šiais metais organizuotas dainų vakaras, siekiant išmokti liaudies ir senųjų žygio dainų; taip pat vienoje šventėje buvo boikotuojamas alkoholis, skatinama blaivybė).
Iš kitos pusės tokios iniciatyvos tėra pavienės. Sakykime, žygeivių taryboje net panaikintas kraštotyrininko postas.
Pažvelgę į tarybos sudėtį, matome, kurios veiklos sritis organizacijai yra prioritetinės: ryšiai su visuomene, sportas, kibernetika, kultūra, fotografija. Taip pat žygeivių internetiniame puslapyje didelėje dalyje komentarų nesilaikoma lietuvių kalbos kultūros taisyklių, rašoma nelietuviškomis raidėmis.
Apibendrinant, panašu, jog, jeigu žygeivių judėjimas Ąžuolas nebūtų persiorientavęs nuo tradicinio etnonacionalistinio identiteto konstravimo į modernaus identiteto kūrimą, ši organizacija taip pat kaip ir ramuva būtų nunykusi.
Šiuo metu Ąžuolas propaguoja tokias sportines vertybes kaip fizinė ištvermė, drąsa, ekstremalių sąlygų įveikimas. Taip pat judėjimui svarbios žaliosios vertybės - gamtos puoselėjimas.
Ąžuoliečiai domisi šiuolaikine lietuvių kultūra. Bendruomenė ir pačius narius skatina kurti: fotografuoti, muzikuoti. Pastaruoju metu pastebimas šioks toks susidomėjimo Lietuvos praeitimi atgimimas.
Jeigu ramuvos judėjime šis atgimstantis susidomėjimas yra daugiau tik senosios kartos iniciatyvų pasekmė, tai ąžuoliečių tarpe pamažu randasi iš naujųjų narių kylančių iniciatyvų.
Visgi, priešingai nei ramuva, ąžuoliai neturi tokių tikslų kaip lietuvių kultūros išsaugojimas ar kovojimas su nutautėjimu.
Atgimstantį susidomėjimą etno paveldu galima būtų paaiškinti tuo, jog klubas Ąžuolas visą laiką skatino senosios ir naujosios kartų bendravimą, priėmus nuostatą, jog klubo nariais gali būti ne tik studentai, buvo užtikrinta, jog senoji karta nepraras savo įtakos judėjime.
Iš kitos pusės, šiuo metu visoje Europoje pastebimas etno sąjūdžio pakilimas, ne tik kultūrinėje, bet ir politinėje sferose populiarėja tautiniai judėjimai. Panašu, jog ir žygeivių judėjimas yra veikiamas šios Europinės tendencijos.
Vilniaus universiteto žygeivių klubas
Priešingai nei "Ąžuole" VUŽK nuostatai draudžia ne studentams priklausyti organizacijai. Žinoma, baigę universitetus buvę nariai ir toliau lanko VUŽK renginius, dalyvauja jo veikloje, tačiau oficialiai jie nebėra nariai ir negali būti išrinkti į klubo tarybą.
Būtent taryba yra atsakinga už klubo ideologijos kūrimą bei įvairių kolektyvinių veiksmų organizavimą. Ši priežastis lėmė, jog dabartinis VUŽK beveik visiškai atsisakė tautiškumo puoselėjimo funkcijos.
Visi VUŽK organizuojami renginiai yra arba sportinės varžybos arba naujas klubo tradicijas reprezentuojančios šventės (tokios kaip naujokų krikštynos, sezonų uždarymai ir atidarymai, Kalėdos, Naujųjų metų palydėtyvės, patys Naujieji metai, sąskrydžiai ir t.t.), taip pat retkarčiais organizuojamos žaliosios akcijos - dažnai turistų lankomų maršrutų valymas nuo šiukšlių.
Blaivybė taip pat nebėra skatinama, nors ir kai kurie žygeiviai, aktyvūs sportininkai, siekdami geresnių sportinių rezultatų atsisako alkoholio.
Paskutinis senųjų vertybių puoselėtojas yra vis dar aktyviai klube dalyvaujantis Tadas Šidiškis, jo organizuojamų kassavaitinių žygelių metu T. Šidiškis vedžioja susirinkusius klubo narius po Lietuvos apylinkes, pažindindamas su vietiniu paveldu.
Apskritai, jo organizuojamų žygelių metu atkuriama senoji žygeiviška atmosfera - dainuojamos senosios dainos, kartais net lankomi kaimo žmones, su kuriais Šidiškis kažkada dar sovietmečiu per žygeivišką veiklą užmezgė ryšius.
Visgi, T. Šidiškiui pasitraukus iš judėjimo, nepanašu, jog kažkas kitas užims jo vietą ir tęs šias tradicijas.
Tuo tarpu naujieji žygeiviai sukūrė visiškai kitokį, nei sovietmečiu egzistavusį, organizacijos identitetą.
Susidomėjimas gamta neišnyko, tačiau pasikeitė veikimo teritorijos: šiuo metu beveik kiekvieną mėnesį organizuojami turistiniai žygiai į kitas Europos šalis.
Skirtingai nuo "Ąžuolo", kurie žygius į užsienį dažniausiai organizuoja sportinių interesų vedami: gerinti alpinizmo ar kalnų technikos įgūdžius, nemaža dalis VUŽK kelionių skirta vien tik susipažinimui su svetima šalimi, jos kultūra, žmonėmis.
Apskritai, VUŽK susidomėjimas etnokultūra neišnyko, tačiau dabar domimasi visos Europos šalių paveldu, neišskiriant Lietuvos.
Tarp VUŽK narių tapatinimasis su Lietuvos valstybe ir jos istorija silpnėja. Tuo tarpu europietiškasis identitetas užima vis stipresnes pozicijas. Tai sudarė galimybes net ir kitataučiams tapti pilnaverčiais klubo nariais.
Šiuo metu klubui priklauso nemažai lenkų bei rusų.
VUŽK kaip ir ąžuolai ar ramuviečiai kritiškai vertina vartotojišką vakarų kultūrą, skirtumas tik tas, jog VUŽK siūloma alternatyva nesiremia į lietuviškąjį etnonacionalizmą.
VUŽK propaguoja europietiškąjį etnonacionalizmą: tai reiškia, jog visų Europos šalių paveldas suvokiamas kaip bendros europietiškosios kultūros dalis.
Pavyzdžiui, šiais metais itin išpopuliarėjo „balkaniški vakarėliai“, kurių metu šokami balkaniški tautiniai šokiai bei klausomasi balkaniškos neofolk muzikos. Žinoma, šie vakarėliai nėra grynai tautiniai, balkaniška etno atributika stilizuojama, sumoderninama.
Apskritai, VUŽK dabartinį identitetą galima būtų apibūdinti kaip daugybės identitetų mišinį - vadinamąjį neofolk, kuriame susipina etno tradicijos su moderniosiomis.
Išvados
Subyrėjus sovietiniam režimui šie judėjimai prarado vieną iš pagrindinių savo funkcijų: kovojimą su sistema.
Sumažėjus atliekamų funkcijų skaičiui kartu sumažėjo naujų žmonių, norinčių įsijungti į judėjimus, kiekis.
Ekonominių problemų kamuojamoje šalyje susidomėjimas etnokultūra smarkiai sumažėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šių judėjimų atliekama etnokultūros puoselėjimo funkcija taip pat prarado svarbą.
Tuo metu į žygeiviškus klubus atėję nauji žmonės daugiausiai dėmesio skyrė sportinei funkcijai.
Tad žygeiviai, keičiantis dalyvių kartoms, pamažu tapo sportiniais klubais.
Tiesa, „Ąžuolo“ atveju dėl nenutrūkusių ryšių tarp senųjų ir naujųjų narių etnokultūros puoselėjimo funkcija vis dar yra gana svarbi.
Visgi šiuo metu abu žygeivių judėjimai pagrindine problema įvardija ne „grėsmę tautos egzistavimui“ (kaip kad ramuvos judėjimas), bet „grėsmę gamtai“, tad šiuo pagrindu motyvuojama žygeivių kolektyvinė veikla yra nukreipta ne į tautos, bet į gamtos išsaugojimą.
Apskritai žygeivių judėjimai nesubyrėjo (kaip kad atsitiko su ramuva) tik todėl, jog sugebėjo prisitaikyti prie naujų realijų - pasiūlyti tokią gyvenimo alternatyvą, kuri būtų populiari tarp naujosios studentijos (šiuo atveju buvo pasinaudota išaugusiu ekstremalių sportų populiarumu bei susidomėjimu kitų kraštų (ypač Balkanų) „egzotiška“ kultūra, taip pat išaugusia gamtosauginių problemomų svarba).
Tuo tarpu ramuvos judėjimas atsisakė transformuotis. Netgi šiuo metu atkurtas naujasis ramuvos judėjimas taip pat labai primena senąjį: judėjimo identiteto pagrindas yra bendras priešas.
Visgi naujajam judėjimui būtų galima prognozuoti populiarumo sugrįžimą ateityje.
Šiuo laikotarpiu, socialinių ir ekonominių problemų kamuojamoje šalyje „kaltininkų“ paieškos susilaukia daug susidomėjimo. Visgi galima spėti, jog vos tik „priešo“ motyvas praras savo populiarumą, ramuvos judėjimas ir vėl turėtų sunykti.
Atlikus tyrimą mano kelta hipotezė pasitvirtino tik iš dalies.
Judėjimų suartėjimą išties lėmė visiems judėjimams bendras antisistemiškumas, tačiau apskritai judėjimų suartėjimas/nutolimas nebuvo pagrindinis veiksnys lėmęs judėjimų identitetų pasikeitimą nepriklausomybės metais.
Žymiai svarbiau buvo išoriniai pokyčiai visuomenėje, ekonominė ir socialinė situacija, kuri lėmė tai, jog senosios judėjimų funkcijos tapo nebepopuliarios.
Judėjimai, norėdami išlikti ir pritraukti naujų narių turėjo reformuotis.
Būtent judėjimo kartų kaita nulėmė judėjimų identitetų pokyčius. Atėję nauji nariai atsinešė su savimi naujas vertybes.
Apskritai, manau, būtų klaidinga kalbėti apie naująjį žygeivių judėjimą kaip apie senojo judėjimo tąsą.
Iš tiesų, abu juos reikėtų vertinti kaip du atskirus judėjimus.
Vienintelis „Ąžuolas“ išlaikė bent jau rašytiniuose nuostatuose senųjų tradicijų dvasią, nors realybėje ši dvasia palaikoma tik pavienių iniciatyvų dėka.
Tokiu atveju vertėtų laikytis požiūrio, jog senasis žygeivių judėjimas, kaip ir daugelis kitų, susikūrusių sovietmečiu, nepriklausomybės metais nunyko.
Kalbant apie naujai atkurtą ramuvos judėjimą, galima pastebėti akivaizdų jo ryšį su senosiomis tradicijomis. Tiek senojo, tiek naujojo ramuvos judėjimo organizacinis pagrindas išliko toks pat: bendro priešo įvaizdis.
Tačiau sunku pasakyti, ar naujai įkurta ramuva gyvuos, ar tik liks neįgyvendinta iniciatyva.
Tad apskritai, remiantis žygeivių ir ramuvos atveju, kol kas galima būtų laikytis nuomonės, jog senasis grynai etnokultūrinis sąjūdis šiuo metu yra visiškai ar beveik visiškai sunykęs.
Žinoma, negalima pamiršti šiuo metu populiarių neofolk ar pagonių judėjimų.
Tačiau jie nėra grynai etnokultūriniai sąjūdžiai. Neofolk judėjimas siekia etnokultūros ir moderniųjų laikų kultūros sintezės bei pateikia naujas etnokultūros interpretacijas, tuo tarpu pagonių judėjimas yra išskirtinai religinė organizacija, puoselėjanti baltų religiją (teisingiau būtų sakyti - puoselėjantis savąją sumodernintą baltų religijos interpretaciją), bet ne lietuvių etnokultūrą.
Tad tiek vienas, tiek kitas nesiekia atgaivinti senosios etnokultūros, bet greičiau kuria naują lietuvišką kultūrą.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
