Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir ramuviečių sukurtos organizacijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Parašytas: 16 Vas 2007 23:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Žiūrėti temas:

LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA
viewtopic.php?t=1592

Žygeivių judėjimo veteranas, Panevėžio žygeivių vadas, Julius Beinortas
viewtopic.php?t=734

1975 m. Panevėžio žygeiviai, vadovaujami Juliaus Beinorto, surengė žygių ciklą "Simono Daukanto taku"
viewtopic.php?f=73&t=10622

Paberžė - žygeiviai ir tėvas Stanislovas
viewtopic.php?t=737

2008 birželio 8 d kviečiame į Paberžę. Minėsime 1863 m sukilimo 145-ąsias metines
viewtopic.php?t=2624

2008 06 21-22 Rasos ant Padubysio piliakalnio, rengia Panevėžio žygeiviai
viewtopic.php?t=2714

Panevėžio žygeiviai surengė Vėlinių žygį (nuotraukos)
http://www.alkas.lt
2011 10 27 07:58
http://alkas.lt/2011/10/21/panevezio-zy ... more-39741
http://alkas.lt/2011/10/27/panevezio-zy ... iniu-zygi/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Bir 2010 14:49. Iš viso redaguota 11 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Bir 2010 13:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Panevėžio žygeivių klubas

Plačiau temoje

Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=75&t=724

1969 m. žygeiviai kartu su "Sparnų" redakcija ir Lietuvos Aviacijos sporto federacija surengė masinį S. Dariaus ir S. Girėno 35-jų žuvimo metinių minėjimą lakūnų gimtinėse, kuriame dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Kybartų ir kitų Lietuvos vietų.

Ypač suaktyvėjo KGB, kai 1975 m. Panevėžio "Ekrano" gamyklos žygeivių iniciatyva prasidėjo žygių ciklas "Daukanto taku", nors visas renginys iki smulkmenų buvo suderintas su gamyklos komjaunimo ir turizmo organizacijomis.

Julius Beinortas (KPI žygeivis), atvykęs į Panevėžį įtraukė į žygeivišką veiklą nemažą būrį panevėžiečių.

Bronius Mažylis, Petras Dūda, Liuda Lukoševičiūtė, Algirdas Gasiūnas, Raimonda Mikučionytė, Dainius Balčiūnas ir kiti Panevėžio žygeiviai suorganizavo daug rimtų žygių ciklų: "Simono Daukanto taku", "Versmės", "600 metų Lietuvos krikštui" ir kt.

1975 m. Panevėžio žygeiviai, vadovaujami Juliaus Beinorto, surengė žygių ciklą "Simono Daukanto taku", skirtą S. Daukanto atminimui, nuo jo tėviškės Lenkimų (Skuodo raj.) į Vilnių, atkartojant 1814 m. garsiąją šio istoriko kelionę.

Šio žygių ciklo tikslas buvo supažindinti keliaujančius su Simono Daukanto gyvenimu ir veikla, aplankant su juo susijusias vietoves, pakeliui esančius kultūros paminklus, memorialines vietas, įdomius žmones, rengiant vakarones mokyklose.

Kad žygis įgautų nepertraukiamo žygio simboliką, buvo nešamas S. Daukanto raštų tomas, kurį žygeiviai palikdavo ten, kur sekmadienį baigdavo etapą - mokykloje ar kokio rašytojo, šiaip šviesesnio žmogaus namuose.

Nors buvo gauti visi leidimai, žygį po trijų etapų buvo įsakyta nutraukti. Kažkam pabaiso, kad žygis tapo masinis - vienu metu suvažiuodavo per 200 žmonių. Ne paslaptis, kad čia pradėjo lankytis ir saugumo agentai...

Saugumui ypač užkliuvo renginio masiškumas ir populiarumas, ir tai, kad buvo lankomi tokie religiniai centrai, kaip Šiluva, Žemaičių Kalvarija (Varduva), bendraujama su kunigais, lankomos bažnyčios. Ne kartą pėsčiuosius persekiojo "fotografai" lengvose mašinose.

"Daukanto tako" iniciatoriai ne kartą buvo kviečiami į KGB ir persekiojami bei gąsdinami.

Bet nežiūrėdami draudimo žygeiviai pasiekė Vilnių ir Universiteto kieme surengė žygio pabaigtuves.

Šiame žygių cikle dalyvavo iš viso virš 300 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų.

Po to prasidėjo represijos: vakaronių vaikymas, spec. pokalbiai. Ypač kliuvo Juliui Beinortui.

1976 m. žygiai buvo skiriami liaudies dainai ir susitikimams su įvairiais folkloriniais kolektyvais. Pirmasis žygis buvo skirtas L. Rėzai — pirmajam lietuvių liaudies dainų skelbėjui; sekantieji — P. Vaičaičiui, knygnešiams ir jų vadinamam tėvui Jurgiui Bieliniui, kartu aplankant 1863 m. sukilimo vietas, Jonui Basanavičiui.

Šiais žygiais KGB domėjosi, bet dar netrukdė. Vėliau saugumiečiai pradėjo veikti ryžtingiau. Jie telefonu perspėdavo etnografinių ansamblių vadovus, kad nekoncertuotų ir net nesusitikinėtų su kraštotyrininkais, o kultūros namų ir mokyklų vadovus — kad nesuteiktų nakvynės. Taip buvo sužlugdytas susitikimas su Marcinkonių ir Žiūrų etnografiniais ansambliais bei šio ciklo baigiamasis žygis Burbiškyje (Anykščių raj.).

Žygeiviai surengė talkas Paberžėje (Paberžės ir Žibartonių kapinėse bei Šilingio dvarelyje Paberžėje).

1976 m. buvo surengti žygiai į įžymiųjų Lietuvos kultūros veikėjų tėviškes: į Nidą - Liudviko Rėzos takais, į Suostus - knygnešio J. Bielinio tėviškę, į Sintautus ir kitur.

1977 m. gegužės pradžioje - žygis (kaip paprastai iš kelių atskirų srautų) po Sambiją (buvusią Prūsiją). Jo metu Karaliaučiuje prie Katedros žygeiviai įkasė "krikštą", skirtą Liudviko Rėzos atminimui.

1987 m. Panevėžio žygeiviai surengė žygį, skirtą 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejui.

1990 m. gegužės 26-27 d. Panevėžio žygeiviai, vadovaujami Broniaus Mažylio, įveikė pirmąjį etapą žygių ciklo "Nepriklausomybės kovų vietomis", maršrutu Šėta-Stačiūnai-Taučiūnai-Kėdainiai-Šventybrąstis. Dalyvavo 20 suaugusių ir 30 vaikų.

1990 metais Panevėžyje pradėtas leisti žygeivių leidinys "Atbalsis" (1 ir 2 numeriai - kaip LŽP (Lietuvos Žaliųjų Partijos) leidinio "Pusiausvyra" informacinis-žygeiviškas priedas, o nuo 3 numerio - kaip savarankiškas leidinys, Lietuvos žygeivių laikraštis. Iki 1998 metų pavasario išleisti 8 numeriai. 2007 metais išleistas jau Nr. 19.

********************************************************

Šaltinis - Traktatas apie Žygeivius, 1997, išleido Lietuvos Žygeivių Sąjungos Panevėžio skyrius, Panevėžys.

I (1990 m. Ustronėje), II (1994 m. Ustronėje), III (1996 m. Burveliuose) Lietuvos žygeivių krivūlėse priimti nutarimai

1990-11-18 Ustronėje įvyko I Lietuvos žygeivių krivūlė,
kurioje buvo priimti šie nutarimai:

1994-04-09 Ustronėje įvyko II Lietuvos žygeivių krivūlė,
kurioje buvo priimti nutarimai ir apibrėžtos šios sąvokos:

Žygeivių judėjimas - tai įvairios žygeivių organizacijos: klubai, sąjungos, sambūriai, grupės ir pavieniai žygeiviai, palaikantys tarpusavio ryšius.

Žygeivystė - tai žygeivių veikla. Visi žygeiviai yra buvę arba esantys keliautojai (turistai), bet ne visi keliautojai yra žygeiviai. Kartu keliaujanti (veikianti) žygeivių grupė - judėjimo pagrindas.

Buvo išrinkti Lietuvos žygeivių informacinio centro atstovai:

Vilnius. Tadas Šidiškis,
Kaunas. Juozas Dapkevičius,
Panevėžys. Dainius Balčiūnas.

1996-10-12 Burveliuose įvyko III Lietuvos žygeivių krivūlė,
kurioje buvo priimti šie nutarimai:

************************************************

Panevėžio žygeivių Rasų šventės

1974 m. Vilkatėnuose, prie Šventosios upės
1975 m. ant Bakainių piliakalnio, prie Liaudės upės
1976 m. ant Raginėnų piliakalnio, prie Daugyvenės upelės
1977 m. ant Simėnų piliakalnio, prie Ančios upės
1978 m. ant Sukinių piliakalnio, prie Šventosios upės
1979 m. ant Berzgainių piliakalnio, prie Siesarties upės
1980 m. ant Kiukiškių piliakalnio, prie Įkojo upės
1981 m. ant Altoniškio piliakalnio, Nemuno krante
1982 m. ant Maišiakulės piliakalnio, prie Suojo upės
1983 m. ant Aukštuonos piliakalnio, prie Dubysos upės
1984 m. ant Betygalos piliakalnio, prie Dubysos
1985 m. ant Padubysio piliakalnio, prie Dubysos
1986 m. Lietavos ir Neries upių santakoje
1987 m. ant Kubilių piliakalnio, prie Gryžuvos upelės
1988 m. ant Molavėnų piliakalnio, prie Šešuvies upės
1989 m. ant Skarbo piliakalnio, prie Neries
1990 m. Garšvių Ustronėje, knygnešių žemėje
1991 m. ant Plinkaigalio piliakalnio, prie Šušvės upės
1992 m. ant Bakainių piliakalnio, prie Liaudės upės
1993 m. Berčiūnuose, Ateitininkų stovykloje, prie Sanžilės
1994 m. Niurkonyse, prie Lėvens upės
1995 m. ant Burvelių alkakalnio, prie Nevėžio upės
1996 m. ant Raginėnų piliakalnio, prie Daugyvenės upelės
1997 m. ant Latavos piliakalnio, prie Šventosios upės
1998 m. ant Ožiakalnio alkakalnio, prie Lėvens upės
1999 m. ant Ąžuolpamūšės piliakalnio, prie Tatulos upės
2000 m. ant Burvelių alkakalnio, prie Nevėžio upės

Trečiojo tūkstantmečio Panevėžio žygeivių Rasų šventės:

2001 m. ant Kubilių piliakalnio , Gryžuvos ir Dubysos santakoje
2002 m. ant Kriklinių piliakalnio, prie Pyvesos upės
2003 m. ant Kulionių piliakalnio, prie Želvos upės
2004 m. ant Gordų kalvų, prie Dubysos upės
2005 m. ant Bakainių piliakalnio, prie Liaudės upės
2006 m. ant Bakainių piliakalnio, prie Liaudės upės
2007 m. ant Molavėnų piliakalnio, prie Šešuvies upės
2008 m. ant Padubysio piliakalnio, prie Dubysos upės
2009 m. ant Verslavos piliakalnio, prie Šventosios upės
2010 m. ant Kubilių piliakalnio, prie Gryžuvos upelės

Panevėžio žygeivių leidinys "Atbalsis"

1990 metais Panevėžyje pradėtas leisti žygeivių leidinys "Atbalsis".

"Atbalsiu" pavadino kaip atsiliepimą į "Žygeivio" kvietimą plėsti žygeivystės judėjimą ir jį garsinti.

1 ir 2 numeriai išleisti kaip LŽP (Lietuvos Žaliųjų Partijos) leidinio "Pusiausvyra" informacinis-žygeiviškas priedas, o nuo 3 numerio - kaip savarankiškas leidinys, Lietuvos žygeivių laikraštis, vėliau - kaip Lietuvos žygeivių sąjungos leidinys.

Iki 1998 metų pavasario išleisti 8 numeriai. Redaktorius - Dainius Balčiūnas, o 8 numerio - Rita Balčiūnienė.

Jei Nr.1 buvo išleistas 100 egz. tiražu, tai Nr.8 jau 1000 egz. tiražu.

2007 metais išleistas jau Nr. 19. Jį galima pasižiūrėti čia:
http://wiki.azuolas.org/_media/know:fai ... ache=cache

(reikia atsisiųsti - įrašyta .pdf formatu).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Bir 2010 14:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Universitas Vytauti Magni, 1999 m. Nr.8
http://uvm.vdu.lt/Universitas%20Vytauti ... m.%20Nr.8/

Žygeivių keliais

Iš VDU etnologų gyvenimo

dr. Egidija Ramanauskaitė
Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytoja

Nuotr. Ekspedicijos dalyvės tvarko akmenų taką, kuriuo "ateidavusios protėvių vėlės"...

Ekspedicija - magiškas žodis, kurį dažniausiai Vytauto Didžiojo universitete galima išgirsti Etnologijos katedroje. Kokia tai magija? Tai ir mokslinis darbas, tautos kultūros paveldo kaupimas, mokymasis suprasti Lietuvą ir ją pajausti. Tai liaudies papročių, dainos ir muzikos, pasakojimų, žaidimų, mitologijos šaltinis.

Etnologams rūpi ir šiuolaikinės, ypač jaunimo, kultūros formos: nuo "metalistų" gyvenimo būdo, technomuzikos, religinių judėjimų, šiuolaikinių raganių ir mistikų iki menininkų sambūrių, kultūros elito gyvenimo. Kiekvieną individualų kultūros tekstą reikia užrašyti, nufotografuoti, nufilmuoti, žodžiu, paversti gyvu diskusijų šaltiniu ir, be abejo, - kultūros dokumentu.

Ką šiandienos kultūra priešpastato pilkėjantiems jausmams ir rytdienos baimei? Apie tai buvo progos pamąstyti keliaujant po Lietuvą per įvairius kultūrinius sambūrius nuo Molėtų iki Šatrijos kalno. Ir ką gi? Ši kultūra priešpastato glaudų siaurų žmonių ratelių bendravimą, ryškių formų estetiką, aiškius kultūros žanrus, meninius žmonių gyvenimus, išsiskiriančius savo požiūriais į pasaulį, ritualų išraiška, emociniais išgyvenimais. Jos kūrėjai - įvairaus amžiaus žmonės. Laimę turėti savo žmonių būrelį, kuriame, anot F.Šilerio, gali būti tuo, kuo norėtum būti, patiria ją išbandžiusieji. Šiandienos kultūros žmogui būdinga ieškoti savo vertybių, jų realizavimui suburti bendraminčių grupes, sukurti savo simbolinius pasaulius.

Visą lapkritį savaitgaliais ant Lietuvos piliakalnių ir pilkapių liepsnojo Vėlinių ugnys, žadindamos tolimosios praeities atmintį. Nė vienas iš mūsų natūraliai tos atminties nesame patyrę. Tačiau žinojimas apie tai, jog pilkapiuose ilsisi gyvoji istorija, kasmet kviečia ten sugrįžti.

Palikę kasdienio gyvenimo beprotystę, į Lietuvos laukus išeina žygeiviai.

Pasirodė, jog tik vienkiemių tyloje, kojų padais pajaučiant kiekvieną rupios žemės grumstą, galima suprasti ką nors apie Lietuvą, kitaip apmąstyti miestą ir visą vienintelio žmogaus gyvenimo netobulumą. Gyvenimas, matyt, duotas tam, kad turėtume jį įveikti, o įveikę - norėtume prisiminti. Kultūros atmintis yra begalinė, todėl kiekvienas pasirenka savąjį jos pažinimo būdą. Vienas tokių būdų - prakalbinti istoriją gyva jos kultūros kalba.

Ta kalba - lietuvių folkloras. Begalybę gyvenimiškos išminties, aplinkos pajautimo sudėjo žmonės į savo dainas. Tos dainos - dvasinė istorija. Gal todėl jos taip stulbinančiai natūraliai skamba pilkapiuose. Jos lyg gyvieji praėjusių ir dar tebeeinančių istorijos vingiais kartų pokalbiai. Ir patikėkit - tos kartos supranta viena kitą, prabildamos vieningais simboliniais išminties kodais.

Tokią galimybę gyvai pajausti istoriją ir susikuria sau grupės žmonių, besivadinančių žygeiviais. Dabartinė vyresnioji žygeivių karta šeštame dešimtmetyje pradėjo tylią rezistenciją prieš ideologiją, siekusią nugramzdinti užmarštin mažųjų tautų istorijas.

Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus išleistoje žygeivių istorijoje (Traktatas apie Žygeivius, 1997) rašoma, jog žygeivystės ištakos - Vilniaus universiteto turistų sekcija, įkurta 1952 metais.

Oficialus organizacijos tikslas buvo "auklėti jaunuosius socializmo statytojus...". Tarp nerašytų priesakų, kuriuos studentai perduodavo iš kartos į kartą, randame: "Pažink Lietuvą - savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra. Prižiūrėk ir saugok laisvės paminklus. Gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus...".

1968 m. kartu su žygeivių judėjimu susiformavo jam giminingas ramuvos judėjimas.

Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę atgimė ir "Žygeiviai", ir "Ramuva". Žygeivių organizacijos narių įvairiuose Lietuvos miestuose dabar yra apie pora tūkstančių. Šiandien vyriausiems jų - per šešiasdešimt, o jauniesiems - virš dvidešimties. Ir toliau minami takai per girias ir piliakalnius.

Pasvalio rajone, Moliūnuose, Miesteliškių pilkapyje su "vėlių taku", Panevėžio žygeiviai paskutinį kartą buvo prieš dešimtį metų. Akmenys suspėjo apaugti miško samanomis, ant šono pasviro didžiulis medinis kryžius. Šis senkapis saugomas valstybės, tačiau paminklinės lentos kažkam prireikė namų ūkio reikmėms, beliko tik cementinis stulpas. Valstybė jau seniai, matyt, nuo nepriklausomybės atkūrimo, užmiršo pilkapius. Išlikę užrašai byloja, jog jie buvo saugomi LTSR. Tad kam jie šiandien berūpi?

Kas sutvarko piliakalnius, nuvalo samanas nuo akmenų, pabarsto smėliu vėlių takus? Kas ir kaip siekia išlaikyti istorinę atmintį? Kokios senosios dainos šiandien tebeskamba? Ką jos reiškia šiandienos miesto žmogui? Kodėl vieniems svarbu išlaikyti istorinę kultūrinės-meninės atminties giją, o kitiems įdomesnės techninės kūrybos formos? Tiek vienos, tiek kitos sudaro šiuolaikinę Lietuvos kultūrą, dažnai susilieja tarpusavyje, išvirsta į naujas prasmes. Šios temos rūpi ne vien patiems kultūros kūrėjams, bet ir kultūrologams, istorikams, etnologams...

"Tiesiog ant akmenio auga žolė,/
Tiesiog pro mirtį plaka širdis,/
Kai saulė leidžiasi,/
Kai uždaromas langas,/
Bet uždegamas žiburys.

Šie Kazio Bradūno žodžiai užrašyti Panevėžio žygeivių "Vėlinių" lankstinuke.

Nuotr. "Nuvalytas takas buvo papuoštas žvakių ugnelėmis, vėlėms padengtas vaišių stalas"

Ekspedicijos dalyviai, sutvarkę pilkapį, išgirdo pasakojant, jog seni žmonės mano, kad vėlinių naktį vidury laukų išlikusio pušų gojelio prieglobstyje akmenų taku ateidavusios čia besiilsinčių protėvių vėlės, pasėdėdavusios ant didžiausio akmens ir vėl pakildavusios į dausas. Nuvalytas takas buvo papuoštas žvakių ugnelėmis, ant vaišių akmens padėta duona, rudens gėlės. Keista, kad vis stiprėjantis vėlyvo vakaro vėjas tų ugnelių neužgesino.

Gal čia prasideda romantizuota mistika, kurios labai trūksta mums - miestiečiams. Toliau keletas pilkapio istorijos žodžių. Tikslių palaidojimo Miesteliškių pilkapyje datų nežinoma. Tačiau išlikę simboliai mena pagoniškas ir krikščioniškas tradicijas.

"Pabūdami šį vakarą prie vėlių apšviesto tako, prisiminkime 1863 metų sukilėlius, 1918-ųjų savanorius, knygnešius, kurių keliai čia susikirto, pokario partizanus, tuos, kurie negrįžo iš Sibiro. Visus, kurie ilsisi mūsų Tėvynės žemėje", - kalbėjo vyresniosios kartos žygeivis. O toliau - ritualinis duonos pasidalijimas, nupiltas šlakelis naminio alaus vėlių atminimui ir nepaprasto grožio senovinės vėlinių dainos. Taip mes kuriam istorijos atmintį.

Čia mūsų meninis gyvenimas ir estetinis pojūtis, pagrįstas žiniomis ir istorijos dokumentais. Čia ilsisi mūsų protėviai, o čia štai mes - pas juos atvykę. Matyt, visa esmė tame, jog žmogus negali mokytis vien iš knygų. Reikia kalbėtis su praeitimi, bendrauti tarpusavyje, kurti mūsų visų esamąjį ir būsimąjį laiką. Bendravimui svarbus dvasinės erdvės pajautimas. O kokia ji turėtų būti? Kiekvienam kitaip. Tačiau tikriausiai be emocinių išgyvenimų, be estetinio suvokimo ir ištarimo "kaip gražu!" nepilnavertė racionalėjančio miesto žmogaus kasdienybė. Ypač giliai tai pajaučia jaunimas. Ne veltui prof. Stasys Šalkauskis minėjo, jog jaunystė - gyvosios dvasios amžius.

Žygeivystė - ne vien poreikis išsaugoti praeitį. Čia geriau suprantami tokie dalykai, kaip bičiulystė, ištvermė. Čia susiburia draugų grupės, kurias tvirtai susieja Lietuvos laukų dvasia. Šių būrelių žmones vienija daina, juokas, išdaigos. Linksmai atrodė ir mūsų eisena juodą vakarą per dirvonų platybes. Pasišviesdami videokameros lempa keliaujam vorele per šviežiai suartus laukus, patys lyg vėlės savo takeliu, - net dainos nutilo...

Voros gale mina taką operatorius, pergyvendamas, kad videosiužetas gali išeiti drebantis, - taip nuo šalčio sugrubo rankos. Ir pradingstam nakties tamsybėj, laukų platumoj. Toli už nugarų pasilieka medžių gojelis vidury lauko su bebaigiančiom degti žvakelėm ir laužu. Žygeiviai dar gers arbatą, kiti liks nakvoti artimiausiame vienkiemyje, o mums dar reikia parvažiuoti į Kauną. Pajautęs, kad keleiviai žvilgčioja į dainynėlį, vairuotojas išjungia radiją, uždega salono šviesas. Sušylam ir vėl tyliai rauda vėlinių dainos... Toks etnologų gyvenimas. Juk ekspedicija, kaip ir žygeivystė, - bendravimo menas, bendrumo erdvė, kurią ne taip lengva sukurti kasdienio akademinio gyvenimo aplinkoje.

Nuotraukos autorės

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Parašytas: 17 Geg 2012 19:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Žygeiviai lankė, tvarkė senuosius kapus

http://www.voruta.lt/zygeiviai-lanke-tv ... ius-kapus/

Autorius: Voruta
Data: 2011-10-28, 10:24

Panevėžio žygeivių klubo narė Ona STRIŠKIENĖ, Paįstrys, Panevėžio raj.

Kasmetinį Vėlinių žygį surengė Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyrius. Šių metų žygeivių keliai vingiavo Pasvalio, Panevėžio rajono žemėmis.

Penktadienio pavakare, 2011 m. spalio 21d., iš visos Lietuvos - Jurbarko, Kelmės, Šiaulių, Panevėžio ir kitų vietovių - rinktasi Pasvalio rajone Deglėnuose. Gausiai atvyko iš Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“. Einamus kilometrus lydėjo „Aukuro“ klubo ir Panevėžio žygeivių klubo vėliavos, istorinės medžiagos pateikimas, keliautojų dainos, kurių jokioje salėje neišgirsi. Jos buvo dainuotos einant, prie paminklų, prie ugnelių.

Deglėnų kaimo bendruomenės nariai pasirūpino, kad žygeiviai galėtų gauti puikią pastogę, kokios net nebuvo tikėtasi. Pirmos dienos vakare buvo surengtas naktinis žygis, aplankyti Deglėnų maro kapeliai. Po to – karšta arbata, pašnekesiai.

Šeštadienio ryte, spalio 22-ąją, eita tvarkyti Pagirupio kaimo kapelių. Čia prireikė visų instrumentų (kirvių, miškininkų kardų, peilių), kuriuos atsinešė žygeiviai. Vieni stengėsi sudėlioti akmenų tvorą, kiti kirsdami takus bandė nutiesti takus link ten tebestovinčių paminklų ir kapelių, treti nešė nukirstus medelius, juos degino. Pagirupio kapeliuose dabar nebelaidojama, bet, manau, kažkas turėtų rūpintis, kad nebūtų šitaip užžėlęs priėjimas prie protėvių kapų.

Paskiau eita į Jakubonių kaimo kapus. Čia žygio dalyviai pritvirtino atminimo lentas partizanų palaidojimo vietose, truputį patvarkė kapelius, kurie gyventojų ir seniūnijos pastangomis prižiūrimi. Buvo prisiminti senieji Vėlinių papročiai. Vakare keliautojai vyko į Valakėlių kaimo Pyragų šventę. Ten daug šoko ir dainavo.

Ryte, spalio 23-ąją, Deglėnuose apžiūrėjo nesenai pastatytus stogastulpius, išnykusiems kaimams, renovuotas bendruomenės patalpas iš lėšų, kurios buvo gautos rašant projektus. Atsisveikinant prie Šv. Agotos stogastulpio bendrai nusifotografavo.

Panevėžio žygeivis, žygio vadovas Algimantas Stalilionis padėkojo Deglėnų bendruomenės vadovei Vitai Žvigaitienei bei kitiems nariams ir padovanojo žygyje dalyvavusio panevėžiečio tautodailininko, žygeivio Bronislovo Mažylio išdrožtą Rūpintojėlį.

Keliautojai pasuko į Pušalotą. Eiti reikėjo apie 10 km. Graži diena, smagios dainos, puikūs bendrakeleiviai ir laikas neprailgo.

Sustota Pušaloto centre prie kryžiaus, pastatyto toje vietoje, kur 1945-1953 m. buvo niekinami kovotojų už Lietuvos laisvę kūnai. Aplankytas knygnešio Jono Melinsko kapas, Lietuvos savanorių kapai ir stogastulpiai bažnyčios šventoriuje.

Buvome pakviesti į kultūros namus darbuotojos Virginijos Trybienės, pasigardžiavome jos šeimos pateiktomis rudens gėrybėmis, kvapnia arbata. Pailsėjome, padainavome ir žemai nusilenkę p. Virginijai ir jos dukrai Tomai išleliavome pro Lavėnus į Niurkonis link Panevėžio rajono.

Niurkonyse pasigrožėjome klasicizmo stiliaus koplyčią, statyta 1794 metų sukilimo dalyviui, generolui Tomui Vavžeckiui, vieniša stovinčia laukų platybėse. Čia yra buvęs dvaras, tačiau jo ir aplinkinių kaimų nebėra. Koplyčia su varpine, didžiuliu aptvertu šventoriumi bei palink jį augančias šimtamečiais medžiais atrodo tokie didingi, deja, retai kieno nors lankoma.

Per rudenėjančius laukus eita į senąsias Birželių kaimo kapines (jau Panevėžio r.), kuriuose palaidotas 1863 metų sukilėlių apygardos viršininkas Kristoforas Gruževskis. Čia jau senai nebelaidojama. Pušalote, Niurkonyse ir Birželiuose su apžiūrimais paminklais, asmenybių gyvenimais mus supažindino kraštotyrininkas, tautodailininkas Bronislovas Mažylis.

Žygis buvo baigtas Adomavoje, Paįstrio krašto šviesuolių – kunigo knygnešio Stasio Stakelės ir vaistininko Prano Stakelės – gimtinėje. Deja, gimtojo namo nebėra, nes nesenai per gaisrą sudegė.

Autorės nuotr.
http://www.voruta.lt/zygeiviai-lanke-tv ... ius-kapus/

Nuotraukose:

1. Vėlinių žygio dalyviai Deglėnuose prie Šv. Agotos stogastulpio
http://www.voruta.lt/wp-content/themes/ ... q=80&bid=1

2. Niurkonių koplyčia ir varpinė
http://www.voruta.lt/wp-content/themes/ ... q=80&bid=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Parašytas: 17 Geg 2012 20:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Uždegti žvakę pamirštam...

http://panbalsas.lt/naujienos/tema/uzde ... mirstam___

2012 m. gegužės 17 d., ketvirtadienis
Panevėžio balsas

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus nariai prieš Vėlines sutvarkė apleistas kelių kaimų kapinaites ir uždegė žvakeles vėlėms atminti.

Apie 10–15 procentų kapų Lietuvoje yra neprižiūrimi. Kuo senesnės kapinės, tuo daugiau apleistų kauburėlių. O jeigu išlikęs tik kaimo pavadinimas, tikėtina, kad tą iš žemėlapių jau seniai dingusią vietą bemena tik kapinaitės – apleistos, apaugusios tankiais krūmais.

Panevėžio žygeiviai kiekvienais metais prieš Vėlines tvarko tokias apleistas paskutinio poilsio vietas. Šiemet jie patraukė į Pasvalio rajoną, kur jų laukė kelių kaimų pamiršti ir apleisti kapai.

Žygis mirusiesiems atminti

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis tęsiasi visą rudenį.
Jau nuo seno susiklostė tradicija kapus sutvarkyti dar iki Vėlinių, o per jas puošti kapus gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis, uždegti žvakutes.

Rimties ir susikaupimo metą per Vėlines kiekvienas išgyvename savaip. Lankydami artimųjų kapus ir degdami atminimo žvakeles jiems, dažnai apsižvalgome aplink – ne tik pasigrožėti tamsoje plevenančiomis liepsnelėmis, bet ir užmatyti apleistą, niekieno nelankomą kapą, ant kurio dar nedega jokia žvakutė. O kiek tokių apleistų kapų galima būtų surasti? Juk kadaise kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites, kuriose atguldavo tenykščiai žmonės. Niekas neskaičiavo, kiek Lietuvoje kaimų išnyko. Ne visų jų ir pavadinimai išliko. Tik apleistos kapinės.

Todėl Panevėžio žygeiviai, kaip ir pernai, užpernai ir jau daugelį metų prieš tai, artėjant Vėlinėms kraunasi kuprines, į jas įsideda žvakių ir nepamiršta pasiimti kokį nors įrankį, kad galėtų sutvarkyti apleistas kapvietes.
Šįkart, likus savaitei iki Vėlinių, žygeiviai pasirinko apleistas kapinaites Pasvalio rajone. Per beveik tris dienas nuo spalio 21 iki 23 dienos jie aplankė ir sutvarkė laidojimo vietas, kuriose ilsisi knygnešiai, Lietuvos savanoriai, 1863 metų sukilimo dalyviai. Ir ne tik sutvarkė, bet uždegė ant jų atminimo žvakutes, sugiedojo giesmes Vėlėms atminti.

Vietiniai irgi neužmiršta

Žygeiviai rinkosi Pasvalio rajono Deglėnų kaime ir spalio 21-osios vakarą aplankė senąsias kaimo kapinaites – jose jau seniai nebelaidojama, tad svečiais labai apsidžiaugė kaimo bendruomenė. Ji laukė žygeivių, o pakalbintos deglėnietės Vita Žvigentienė ir Ramunė Morkevičiūtė šyptelėjo, esą ta proga seniūnas net šviestuvus kaimo gatvelėse įjungė.

Moterys pasakojo, jog tose kapinaitėse, kurias tą vakarą žygeiviai nusprendė aplankyti, paskutinįkart laidota 1934 metais. Tačiau abi Deglėnų kaimo gyventojos sakė, kad kaimo bendruomenė, sužinojusi, jog atvyks svečių, pati aptvarkė kapelius.

„Kaimas neužmiršo kelio į tas kapinaites, – tikino jos. – Per Vėlines būtinai užsukame ir uždegame žvakutes – juk čia palaidoti seniau mūsų kaime gyvenę žmonės. Tose kapinaitėse išlikusios dvi kapvietės, pažymėtos kryžiais. Dar vienas kryžius nežymi kapo. Jis anksčiau stovėjo prie kelio ir žymėjo kaimo pradžią. Kryžius buvo apgadintas, tad bendruomenė jį nusprendė perkelti į kapinaites. Tai padaryta, atrodo, 1989–1990 metais... Vėliau buvo minčių jį vėl sugrąžinti į senąją vietą – prie kelio, bet apsigalvojome. Palikome jį kapinaitėse.“

Aktyviai talkino

Deglėniečiai ne tik džiaugėsi sulaukę svečių iš Panevėžio, bet ir patys noriai dalyvavo žygeivių surengtoje kapų tvarkymo akcijoje.

R. Morkevičiūtė sakė, kad prieš Vėlines būtina apleistas kapines aplankyti ir sutvarkyti.

„Pasižiūrėkite, kaip Vėlinių išvakarėse žvakių šviesoje skęsta kapinės, kuriose laidojami žmonės, ir kaip liūdnai atrodo apleistos kapinės, kuriose nežybsi nė viena švieselė. Be to, kai kurių kapinaičių net vieta neaiški – jos apaugusios krūmokšniais. Smagu, kad žygeiviai atvyko į mūsų kraštą, smagu, kad ir mes prisidėsime ir padėsime sutvarkyti neprižiūrimus kapus“, – kalbėjo susijaudinusi moteris ir sakė, kad labai simboliška aplankyti neprižiūrimus kapus ir uždegti žvakutę ant nežinomo žmogaus kapo.

Atsiminė partizanus

Per tas tris dienas žygeiviai sutvarkė laukuose esančias Vildūnų kaimo kapinaites. Talką surengė Jakubonių amžinojo poilsio vietoje, kur palaidoti partizanai, pritvirtino atminimo lentas su 1945 metų kovo 27 dieną Ažagų–Eimuliškių miške žuvusių partizanų Karolio Beriozovo, Jaroslavo Pšitulskio, Antano Ulkės ir Daubaro iš Rozalimo apylinkių pavardėmis.

Vėlinių žygio organizatorius Algis Stalilionis „Panevėžio balsui“ pasakojo, kad buvo paruošta lentelė ir žuvusiam partizanui Jonui Balčėčiui, tačiau suabejoję dėl tikslios jo palaidojimo vietos, atminimo lentelės prie kryžiaus nepritaisė. Šiose kapinaitėse palaidota šešiolika partizanų. Kai kuriuos artimieji perlaidojo. Pavyzdžiui, partizaną Igną Gasčiūną artimieji perkėlė į šeimos kapą Klovainiuose.

Nė vieno žygio be tikslo

Spalio 23-iąją, paskutinę žygio dieną, žygeiviai patraukė Pušaloto link. Miestelio kapinėse aplankė ir atminimo žvakę uždegė ant knygnešio Jono Melinsko kapo. Vėliau aplankė Niurkonių apylinkes. Šio kaimo kapinėse stovi koplyčia, statyta 1794 metų sukilimo dalyviui generolui Tomui Vavžeckiui.

Iš Niurkonių žygeiviai pasuko prie Birželių kaimo kapų ir nulenkė galvas ten palaidotam 1863 metų sukilėlių apygardos viršininkui Kristoforui Gruževskiui.
Vėlinių žygis baigtas Adomavoje, kunigo, knygnešio Stasio Stakelės gimtinėje.

Po žygio A. Stalilionis sakė: „Džiaugiamės ne tik buvusiomis giedromis dienomis, bet ir svetingai mus priėmusiomis Deglėnų ir Pušaloto kaimų bendruomenėmis. Jų nariai noriai dalyvavo talkose, tvarkant apleistas kapvietes. Bendravo ir pasakojo giminės istorijas, sielojosi dėl nykstančių kaimų, o kartu atsirandančių vis daugiau neprižiūrimų kapų.“

Anot A. Stalilionio, žygeiviai turi savo vėliavą, ant kurios užrašyta „Nė vieno žygio be tikslo“.

„Šis žygis toks ir buvo, – sako jo vadovas. – Labai norisi, kad Lietuvoje neliktų nė vieno pamiršto kapo, nė vieno nepagerbto mirusiojo.“

„Artėjant Vėlinėms taip norisi pasakyti: nepamirškime uždegti žvakelės šalia jūsų artimųjų palaidotiesiems, kurių nėra kam šiandien prisiminti. Tegul ir jie žino, kad buvo ir liko mūsų visuomenės nariais“, – kvietė žygeivis nepamiršti Anapilin iškeliavusiųjų ir pagerbti juos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žygeivystės istorija ir Panevėžio žygeiviai

Parašytas: 31 Geg 2023 17:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Panevėžio žygeivių klubas Atbalsis

https://www.facebook.com/groups/1062522774526272

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: