Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/ |
|
Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=74&t=879 |
Puslapis 1 iš 1 |
Autorius: | Žygeivis [ 23 Kov 2007 00:27 ] |
Pranešimo tema: | Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Jonas Trinkūnas http://lzinios.lt/lzinios/priedai/00015 ... MP_004.jpg ![]() Jonas Trinkūnas - Rasos švenčių Kernavėje idėjos autorius. Jo prakalbose žmonės išgirsdavo tai, ką ne kiekvienas drįsdavo garsiai pasakyti (foto iš Rasos šventės Kernavėje maždaug 1969 m.) ![]() Ramuvos krivis Jonas Trinkūnas 2009-08-22 Foto iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Trink%C5%ABnas Svetainės kuriose minimas Jonas Trinkūnas http://www.google.lt/search?hl=lt&q=Jon ... A1ka&meta= Jonas Trinkūnas http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Trink%C5%ABnas Šaltinis - http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklope ... .htm#Trinkūnas Jonas Trinkūnas G. 1939 02 28 Klaipėdoje (tėvai iš Tauragnų, močiutė iš Daugailių). Etnologas, Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas (1997). Vidurinę mokyklą baigė Kaune. 1965 baigė VVU lietuvių kalbos ir literatūros fak. 1969–73 VVU filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas. 1967 su kitais organizavo Rasos (vasaros solsticijos) šventę Kernavėje. 1969 įkūrė VVU Ramuvą, rengia kraštotyros ekspedicijas. 1974–1988 už politinę tautinę veiklą iš universiteto pašalintas. 1988–1990 Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentas. 1990–93 Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 1994 Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus mokslinis darbuotojas. VPU dėstė Etninės kultūros kursą. Reiškėsi etnokultūrinėje veikloje: organizavo folklorinius ansamblius, Vydūno 100-sioms gimimo metinėms skirtus minėjimus, rašė straipsnius, 1993 parengė kelias etnokultūrines veiklos programas, nuo 1989 organizuoja Ramuvos vasaros stovyklas, palaiko ryšius su užsienio senojo tikėjimo organizacijomis. 1998 Vilniuje vyko tarptautinė konferencija, kurioje įkurtas Pasaulinis Prigimtųjų religijų kongresas, kurios pirmininku išrinktas J. Trinkūnas. Jis yra Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, ,,Prusos“ klubo ir kt. organizacijų vadovas ar narys. Straipsniai paskelbti lietuvių ir prancūzų spaudoje. Gediminas Isokas Šeima (šaltinis - http://www3.lrs.lt/rinkimai/2004/seimas ... 295374.htm ) INIJA TRINKŪNIENĖ Inija Trinkūnienė gimė 1951 m. spalio 25 d. Kelmėje. 1969 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą, kurį baigė 1974 m., įgijo psichologės specialybę. Nuo 1974 m. iki dabar dirba toje pat darbovietėje, kuri anksčiau vadinosi Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, dabar - Socialinių tyrimų institutas, mokslo darbuotoja. Ištekėjusi. Vyras - Jonas Trinkūnas. Augina keturias dukras: Ugnę, Indrę, Rimgailę ir Vėtrą. Nuo 1990 metų vadovauja apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda". Yra etnokultūrinės organizacijos - Lietuvos ramuvų sąjungos tarybos narė. |
Autorius: | Žygeivis [ 23 Kov 2007 00:54 ] |
Pranešimo tema: | |
Jonas Trinkūnas - Jaunimo etnokultūrinis sąjūdis XX a. 7-8 d-je (Žygeiviai, Ramuva, Alka, Raskila) viewtopic.php?t=749 Jonas Trinkūnas – nuo Ramuvos iki Romuvos http://gyvenimas.delfi.lt/stories/jtrin ... d=33802309 Virginija Genienė, Savaitraštis „Šeimininkė“ 2010 birželio mėn. 25 d. 00:00 ![]() Jonas Trinkūnas, Aistė Jasaitytė, Romanas Čeburiakas ir Inija Trinkūnienė Klubas.lt (J.Baliutavičiaus nuotr.) Kiti foto http://gyvenimas.delfi.lt/stories/jtrin ... =33802309# Vilniaus universiteto kraštotyros klubas Ramuva šiemet švenčia keturiasdešimties metų jubiliejų. Per 27 kompleksines ekspedicijas 22 rajonuose 1500 ramuviškių lyg bitutės, pasidainuodami ir pašokdami, be lozungų ir savigyros, sunešė didelį turtą į tautos kultūros paveldo avilį. Jo pagrindu rašomi moksliniai darbai, nepriklausomybės metais „Versmės“ leidykla leidžia monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Jau išėjo „Dieveniškės“, „Sintautai. Žvirgždaičiai“, „Obeliai, Kriaunos“. Universiteto klubas gyvavo nuo 1970 iki 1997 metų, bet jo dvasia, žmonės, darbai ir šiandien sklinda po visą Lietuvą. Ramuviškiai ir jų vaikai rengia vakarones, krikštynas, talkas, drauge švenčia šventes. Nuo 1988 metų organizuojamos Ramuvėlės – poilsinės vasaros stovyklos. Mums, sovietinių laikų studentams, Ramuva reiškė ne vien „ramią, malonią vietą“: tautosakos rinkimą, gaivinimą ir skleidimą – vakarones bei ekspedicijas. Tai buvo laisvos dvasios proveržiai, baltiškos savasties atradimas, patriotizmo mokykla, tylus pasipriešinimas oficialiajai ideologijai. Ilgus metus Ramuvai vadovavo Venantas Mačiekus. Pirmasis oficialus jos vadovas buvo Arvydas Šliogeris, bet Ramuvos įkūrėju ir faktiniu vadovu laikomas Jonas Trinkūnas, kuris tuomet buvo universitetą baigęs lituanistas, vėliau – aspirantas, dirbęs dėstytoju. Todėl su juo ir kalbamės apie Ramuvos pradžią. Indijos draugija, žygeiviai, Rasos... „Chruščiovinis atšilimas tuomet skatino jaunimo etnokultūrinį sąjūdį. Universitete reiškėsi lituanistai, istorikai kraštotyrininkai, o ypač turistai žygeiviai – neramios dvasios, veiklūs ir smalsūs žmonės: Juozas Dapkevičius, Rimas Matulis, Tadas Šidiškis. Mes, būrelis filologų, būsimų ramuviečių: aš, Antanas Danielius, Romualdas Kolonaitis, Antanas Gudelis, 1967 metais įkūrėme Lietuvos–Indijos draugiją. Studijavome Vydūno idėjas. Palaikėme ryšį su keliautoju Antanu Poška, Jadvyga Čiurlionyte, Liudu Truikiu, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, „Alko“ klubo žmonėmis. Esame susitikę su kalbininku Vladimiru Toporovu, archeologe Marija Gimbutiene. Keliavome ir su žygeiviais. 1967, 1968 ir 1969 m. surengėme Rasų šventes Kernavėje. Tos šventės mums buvo ne šiaip Jonų pagerbimas, ne žaidimas ir ne teatras... Buvau matęs sovietines Jonines Rambyne – ryte jaunimas tysojo kaip po mūšio. Tokios šventės aš nenorėjau... Kernavės Rasos buvo giliai išgyventas sakralinis veiksmas – tikra, šventa. Tai buvo sugrįžimas prie aukojimo dievams, kurie buvo pamiršti. Jie buvo mirę – ir vėl prisikėlė, nes kol tauta mini savo dievus – jie gyvi ir ji gyva. Kasmet į Rasas suplaukdavo vis daugiau jaunimo, ištroškusio gryno jausmo, švarios dvasios, gilesnio sąlyčio su tradicija ir gyvybingomis gamtos galiomis. Deja, jau trečioji šventė pradėta slopinti, vaikyti – atseit, kad nekenktų gamtos draustiniui. Persekiojimai ir draudimai kasmet stiprėjo. Todėl Rasų šventimas tapo savotiška rezistencijos forma. Ramuva atėjo po pirmosios Rasų šventės –1969 m. nusprendėme telktis į tautinį sambūrį, kuris to meto sąlygomis galėjo rastis tik po kraštotyros draugijos skraiste. Taigi, 1970 m. kovo 4 dieną buvo įsteigta Vilniaus universiteto Ramuva kaip Vilniaus miesto Ramuvos padalinys. Organizavau pirmąsias ekspedicijas: Dūkšto, Tverečiaus ir Sarių, kurių metu kompleksiškai tyrėme tradicinę lietuvių kultūrą, rinkom tautosaką, mokėmės tradicijų, papročių, dainų, šokių, žaidimų. Ekspedicijų darbe dalyvavo Česlovas Kudaba, Vingaudas Baltrušaitis, Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Vacys Bagdonavičius, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Vladas Braziūnas ir kiti. Kodėl mes, būrelis lituanistų, pasirinkome Rasas ir Ramuvą? Mūsų to klausė ir sovietinis saugumas, kurio manymu, pasaulį valdo jėga ir nurodymai iš aukščiau. Mane nuo jaunystės viliojo lietuviška pagoniška praeitis bei Indijos mitologinės tradicijos. Tos idėjos ateidavo iš visur, tarsi kokios sėklelės, nešamos kosminių gūsių. Dar mokyklos laikais Kaune studijavau Vydūną, žavėjausi Kazio Šimonio paveikslais. Sapnuose išnirdavo vaizdiniai: didis Lizdeika Verkių pušyne, girdėjau Daukanto šnabždėjimą – protėvių balsą. Ramuva žadino tautos ir protėvių esmines, kuriamąsias galias. Mumyse pabudo neregima Gimtosios žemės – Žemynos valia, kuri nepavaldi niekam. Ne veltui KGB dokumentuose Rasų šventės vadintos „nacionalističeskoje sborišče“ ir prilygintos antitarybinei veiklai“, – prisimena J. Trinkūnas. Išbandymų ir persekiojimų metai Po šykščiais dienoraščio sakiniais slypi skaudi gyvenimo drama. Jono gyvenime prasidėjo sunkių išbandymų metai. Net ir dabar, po keturiasdešimties metų, nejauku ir nelengva tai prisiminti. „Kiek jie mane tampė... Pirmiausia stengėsi išmesti iš universiteto. Pretekstas: mano aspirantūros laikas baigėsi, o disertacijos nepabaigiau. Buvau pradėjęs kurti liaudies kultūros universitetą, bet rektorius mane išsikvietęs pasakė: „Mums tai nepriimtina“, ir pasiūlė pasiieškoti darbo kitur. Aš delsiau... Kai vyko „kraštotyrininkų bylos“ tyrimas, saugumas apklausė apie šimtą žmonių, darė kratas. Penkis žmones: Antaną Sakalauską, Šarūną Žukauską, Vidmantą Povilionį, Izidorių Rudaitį ir Aloyzą Mackevičių nuteisė už tai, kad Kaune sukūrė antitarybinę pogrindinę organizaciją, platino atsišaukimus. Ir aplink mane jie rezgė tinklus, nedaug trūko, kad būtų pasodinę. Buvo paskleistos kalbos, neva ir aš – su jais, neva Kalantos susideginimo akciją surengė Trinkūnas. Kai saugumiečiai mano bute padarė kratą, nieko ypatingo nerado, bet nepaliko ramybėje. Inija, mano būsimoji žmona, kitą dieną atėjo pas mane, aš jai daviau magnetofono juostų iš ekspedicijų – kad parsineštų namo ir pasaugotų. Susidėjo juostas į krepšelį ir išėjo namo. Ji gyveno prie Rasų kapinių. Grįžusi namo pamatė prie namų juodą volgą... Iš jos išlipęs vyriškis pilku lietpalčiu pareiškė: „Norėtume pažiūrėti, kas yra jūsų krepšelyje.“ Pasirodo, jie sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Žinoma, tas juostas iš jos atėmė. Po keleto metų kreipiausi, kad atiduotų, bet negrąžino – pasakė, kad tokius daiktus saugo trumpai. Mane pradėjo kviesti į tardymus. Tardė visą savaitę. Kiekvieną dieną devintą ryto turėdavau sėdėti kabinete KGB rūmuose. Pamenu, pirmas mane apklausė toks Rimkus – aukštas, stambus. Rėkdavo rankom mojuodamas, kumščiu stalą trankydamas: „Mes jus sudorosim!“ Kitą dieną ateina kitas – mandagus, ramus, draugiškai kalba... Čia jų tokia sistema – „geras ir blogas tardytojas“. Trečias davė man penkis baltus lapus ir pasakė: „Tu ramiai pasėdėk, pagalvok ir viską aprašyk“, – ir išėjo. Platinskas jo pavardė. Aš ir parašiau... Pripyškinau penkis lapus, paskui pagalvojau – per daug, užteks keturių – vieną suglamžiau... Po valandos jis grįžta, žiūri – „Kur penktas?“ Turėjau atiduoti.“ Kai žmogus ima bijoti... telefono KGB sudorojo Jono draugą Antaną Danielių. A. Sakalauskas turėjo atšviestą jūreivio Simo Kudirkos bylą. Jis sutikęs Danielių davė jam pavartyti kelis lapus, o kai Sakalauską prirėmė saugumas, jis pasakė, ką rodė Danieliui. Šį išsikviečia – klausia: „Ar rodė Sakalauskas Kudirkos bylą?“ Rodė. Danielių išmetė iš Universiteto vien už tai, kad pavartė tą bylą... „Ir Veroniką Janulevičiūtę iškvietė į saugumą, klausia: „Ar jums Trinkūnas nerodė savo rankraščių?“ Ji pasakė, kad ne. Jie norėjo paskleisti gandą, esą yra kažkokie rankraščiai – o gal kas prasitars. Povilionio bendražygis medicinos studentas Šarūnas Žukauskas mane Vilniuj porą kartų buvo aplankęs. Sakau, Šarūnai, gal gali parinkti medžiagos apie Kauno įvykius, apie Kalantą. Prašiau kaip kraštotyrininkas, kuriam terūpėjo užfiksuoti visa tai kaip istoriją. Tas Žukauskas man parūpino porą sąsiuvinukų. Paskui saugume man padarė akistatą su Žukausku. „Geriau neišsisukinėk, kad turi savo antitarybinę grupę“, – pareiškė. Tai buvo jų provokacija, o mes buvom nepatyrę, „žali“... Kai tardymas baigėsi, pasakė: „Lauk skambučio – mes nutarsim, ką su tavim daryti.“ Buvo spalio mėnuo, o teismas įvyko tik pavasarį, taigi, penkis mėnesius laukiau to skambučio. Silpnesnių nervų žmogus būtų išprotėjęs... O aš pradėjau bijoti telefono – krūpčiodavau, kai jis suskambėdavo... Sapnuodavau košmarus. Manęs nepasodino, bet išmetė iš darbo su „vilko bilietu“ – kad nepranešiau organams apie antitarybinę grupę. To Žukausko likimas tragiškas – atsėdėjo Rusijoje, grįžo iš kalėjimo kaip didvyris, iš visų skolinosi pinigų, vėliau tapo aišku – kodėl. Jį kalėjime pavertė narkomanu. Kai ta byla baigėsi, mane išsikvietė į saugumą pats generolas Eduardas Eismuntas. Sėdim kabinete, suskamba telefonas, jis pakelia ragelį ir kažkam maloniai kalba: „Ateik, pakalbėsim, kavutės, konjakėlio išgersim.“ O man: „Ką, Trinkūnai, prisidirbai? Yra tau kelios išeitys. Pirmoji: padėk mums, organams, – ir mes tau padėsim.“ Nesugebėsiu, sakau, ir nieko man neišeis. „Kitas kelias – sunkesnis: eik dirbti į kokią gamyklą – po kelerių metų darbo kolektyvas padarys išvadas, kad draugas Trinkūnas tapo sąmoningu žmogumi, ir duos jums rekomendacijas. O jokio darbo pagal savo specialybę negausi, net neieškok.“ Pečkurys, akmenskaldys, teisiamasis... Daugybė žmonių, tapę sistemos aukomis, palūždavo – sutikdavo bendradarbiauti su KGB, dalis – prasigerdavo, degraduodavo, tik patys stipriausieji atsilaikė. „Su Inija susituokėm 1974-aisiais. Ieškojau bet kokio darbo – valgyti reikėjo, o bedarbius tada bausdavo už... dykaduoniavimą. Žiemą įsidarbinau pečkuriu Vilniuje, o vasarą draugai iš Kapsuko (dabar Marijampolė) sako: skaldom akmenis ir daug uždirbame. Kolūkiai statė karvides, reikėjo akmenų. Sutikau, Marijampolėj gyveno mano močiutė. Akmenskaldžio darbas – baisus, katorginis. Per dieną mosuoji didžiuliu, vos pakeliamu kūju, rankos ir kojos skauda, net naktį neįmanoma pailsėti nei išsimiegoti...“ Vėliau Jonas perėjo dirbti pas skulptorių Šarapovą, kuris išmokė daryti paminklus ir antkapius. „Buvo lengviau. Važinėjau po visą Lietuvą, kur gaudavau užsakymų. Bet sistema manęs nepaliko ramybėje... Pamenu, dirbau Rokiškio rajone Konstantinavoje, ten gyveno mano žuvusio draugo Bulovo tėvas Danielius, padariau jam antkapį. Tas Danielius mėgdavo išgerti. Įsisodindavo mane į vežimą – lėkdavom per kaimą dainuodami... Kartą sėdęs ant dviračio nulėkiau į mišką grybauti. Žiūriu – prie namų sustoja volga ir „viliukas“, išlipa milicininkas ir rėkia man: „Stok, pasidėk dviratį, parodyk pasą. Tuoj išsiaiškinsim, kas tu toks.“ Matau, volgoj sėdi Konstantinavos mokyklos direktorius, komjaunimo sekretorius ir Rokiškio saugumo viršininkas. „Mes žinom, kas jūs toks. Kodėl jūs dykinėjate, nedirbate kaip visi žmonės? Negražu taip gyventi...“ – aiškina jie man. O tas direktorius, norėdamas įsiteikti, prideda: „Mes žinom šitą draugą – jie su Bulovu važinėja po Konstantinavą ir dainuoja miškinių dainas.“ Mane pasodina į volgą, veža į Rokiškį, atseit, išsiaiškint asmenybės – juk paso į mišką nepasiėmęs. Nuvežė į miliciją, sėdėjau ten kelias valandas, kol susisiekė su Vilnium, išsiaiškino, kur gyvenu, netrukus įteikė šaukimą į teismą. Nuteisė už nelegalų darbą ir už dykaduoniavimą. Skyrė piniginę baudą, o liudininkais buvo prikviesta visokių latrų... Kur tik pasisukdavau, kur bandydavau įsidarbinti, – atsimušdavau kaip į akmenį: nepriimsim, negalim... Tai tęsėsi iki pat atgimimo – aštuoniasdešimt devintųjų...“ Kiekvienas lietuvis – baltas Persekiojamas ir ujamas Jonas Trinkūnas neišsižadėjo savęs, savo idėjų, pasaulėžiūros, išsaugojo šeimą. Jonas su Inija užaugino keturias dukras: Rimgailę, Vėtrą, Ugnę, Indrę, sulaukė vaikaičių Jorigės ir Skomanto. „Atkūrus Nepriklausomybę, atgimus valstybei, pradėjome religinį atgimimą. Bendražygiai ir seni draugai – apie dvidešimt žmonių, 1992 m. įregistravome Romuvą – Baltų religinę bendriją. O dabar į klausimą, kiek lietuvių yra baltų tikėjimo, sakau: trys milijonai. Anksčiau skaičiuodavau, o dabar supratau, kad tikėjimas gyvas kiekvieno lietuvio širdy, tik ne visi jį įsisąmoninę. Romuvoj nėra jokių įšventinimų ar krikštų – svarbu, kad širdyje jautiesi lietuvis, kad gerbi ir brangini savo kalbą, senąjį tikėjimą, istoriją, gamtą.“ Romuvos bendruomenė Joną Trinkūną išrinko Vyriausiuoju kriviu. Tai ne vien garbingas titulas, bet ir atsakingos pareigos. Visoje Lietuvoje susikūrę trisdešimt Baltų bendruomenių, kiekviena jų turi vaidilą, o krivis atstovauja visiems. Anot J. Trinkūno, šiandien viešpatauja pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas, budizmas. Jos uždengė su gamta susijusias etnines religijas. Jos yra „knyginės“ – turi šventraščius ir globalistinės ideologijos pajėgas. Mūsų prigimtinė, etninė baltų religija reiškiasi dvasiniu paveldu – papročiais, folkloru, dorovinėmis vertybėmis, gamtos artumo troškimu. Kur atsigauna lietuvio širdis? Kai būna miške. Kai sėdi prie upės ar žiūri į ugnį. Kai prisiglaudžia prie medžio ar guli žalioje pievoje. Šiandien visas pasaulis atsigręžia į gyvąją gamtą, į natūralumą, skaudžiai pajutęs, kad pažeista gamtos pusiausvyra, besaikis vartojimas veda į pražūtį. Vis labiau populiarėja sveikas, ekologiškas gyvenimo būdas. Jonas Trinkūnas tai jautė, žinojo ir taip gyveno visada. „Senoji baltų religija – gyvybę tausojanti religija. Gyvybė – ne tik biologinė. Gyva saulė, vanduo, medis, akmuo... Gyvybę mes gerbiame ir saugome, jaučiame dėkingumą ir nuostabą. Svarbiausias baltų dorovės principas: daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką norėtum, kad tau būtų daroma. Baltai tokią dorovę vadina žmogiškumu. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai ir nesavanaudiškai. Skleisti gėrį, ramybę ir grožį – toks buvo baltų idealas“, – dėsto pamatines tiesas krivis. Prigimtinė religija – neįteisinta Senoji lietuvių religija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kelis šimtus metų ją naikino ginklais ir ugnimi, gudrumu ir gerumu, gąsdinimais ir „civilizacija“, bet ji nenuilstamai tarsi žolė vėl dygsta iš sutryptos žemės. Todėl, kad ji – kiekvieno lietuvio kraujyje, pasąmonėje. Margučiai per Velykas, laužų deginimas ir vainikų plukdymas per Rasas, žolynų šventinimas per Žolinę, dvylika patiekalų per Kūčias – tai baltiškojo tikėjimo apraiškos, susipynusios su krikščionybe. Vyriausiasis krivis išgyvena, kad prigimtinė baltų religija Lietuvoje vis dar nepripažinta ir neįteisinta kaip pilnateisė konfesija, nors daugelyje Šiaurės Europos šalių – Islandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, oficialiai pripažinta. „Mums pritarė Seimo nariai bei Lietuvos mokslininkai, bet sutrukdė Lietuvos vyskupai. Jie pasipriešino baltų religijos įregistravimui tradicine religija, nes ji neturi nenutrūkstamo tęstinumo. Kaip ji galėjo gyvuoti, jei pati Bažnyčia ją draudė ir naikino? O kad gyvoji tradicija išlaikyta kiekvieno lietuvio širdyje – tai jiems nesvarbu. Katalikų Bažnyčia, amžių sandūroje perkratydama sąžinę, atsiprašė už praeityje padarytas nuodėmes – Evangelijai priešingą prievartą bei nepakantą, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie milijono prūsų ir lietuvių išžudymą, už baltų genčių išnaikinimą arba nutautinimą. Ar žinote, kad iki pat naujausiųjų laikų kunigai draudė dainuoti liaudies dainas, švęsti pagoniškas šventes?“ – karčiai kalbėjo J. Trinkūnas. Ramuviečių svajonė – sulaukti tos dienos, kuomet vėl po šimtmečių pertraukos vėl įsižiebs šventoji ugnis Šventaragio (Katedros) aikštėje, kur buvo svarbiausia senovės lietuvių šventvietė, o Katedros požemiuose yra išlikęs amžinosios ugnies aukuras. O kad ji suliepsnotų, tikrai nereikia naikinti Arkikatedros „ugnimi ir kalaviju“ – tereikia sugriauti nepakantumo sienas širdyse. Savaitraštis „Šeimininkė“ Komentarai Delfi.lt http://gyvenimas.delfi.lt/stories/artic ... &com=1&s=1 2 ne Ramuva, o ramuva, 2010 06 26 13:17 J. Trinkūnas: "Ramuvos vardą nutarta rašyti mažąja raide, nes ketinta ramuvas steigti visoje Lietuvoje, jis turėjo pakeisti klubo vardą. Mes dabar Ramuvą rašome didžiąja raide, pabrėždami paties judėjimo vardą." Citata iš "Lietuvos sociologijos istorijos", Vilnius, 2003 - Autorė. |
Autorius: | Žygeivis [ 21 Spa 2009 14:05 ] |
Pranešimo tema: | |
Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys JONAS TRINKŪNAS Šaltinis - http://www.culture.lt/satenai/?leid_id= ... t_id=16151 Šiaurės Atėnai Buvau pašalintas iš universiteto. Kraštotyra, nacionalizmas, Ramuva, Rasos šventės mane darė vis labiau nepageidaujamą. O labiausiai prisidėjo vadinamoji „kraštotyrininkų byla“, kai keli kauniečiai, iš kurių porą pažinojau, sėdo į kalėjimą. Saugume man pasakė: „Negalėsi dirbti nei mokytoju, nei mokslininku, neleisime dirbti intelektualinio darbo. Bet galėtum pataisyti savo reikalus taip: informuok mus apie kai kuriuos žmones arba eik dirbti į kokią gamyklą darbininku. Po 2–3 metų darbo kolektyvas įvertins, kiek pasitaisei, ir rekomenduos tave grąžinti į universitetą.“ Pasakiau, kad nesugebėsiu nei vieno, nei kito, ir išėjau. Jau ne kartą buvau pabėgęs iš miestiškų darbų, traukė gamta ir kaimas, o kraštotyros įspūdžiai giliausiai paveikė mano pasaulėžiūrą. Nugirdau apie vyrukus, Sūduvoje skaldančius akmenis, ir tai mane suviliojo. 1974 m. gegužės 13 d. sėdau į traukinį ir išdundėjau į Kapsuką akmenų skaldyti. Kitą rytą jau buvau pas brolius Antaną ir Joną. Nuvažiavome į Padovinį ir pradėjome darbą „prūso sodyboje“ (pirmininko žodžiais). Štai čia ir susipažinau su DUONPELNIU – didžiuliu 12 kg kūju. Pradžioje vaikštinėjome po sodybos griuvėsius ir stebėjomės pamatų galybe. Mane, kaip kraštotyrininką, iš karto sudomino „eksponatai“ – buteliai, geležys, pintas kubilas ir kt. Bet laukė duonpelnys. Reikėjo trupinti pamatų cementą, kad paskui būtų galima išversti akmenis. Akmenų skaldymas ne tik sunkus, bet ir pavojingas darbas. Skaldant visą laiką švilpia akmenų skeveldros. Skaldyti akmenų iš pradžių man neteko. Tam reikia itin aukštos kvalifikacijos. Reikia mokėti mušti kūju, suprasti akmens struktūrą, galimas jo skilimo linijas. O jei trenksi kūju ne taip – lūš kotas. Daužo kūju Antanas, aukštas geltonplaukis 27 metų vyrukas. Bet kaip gražiai išsivystęs – siauri klubai, kyla platėjanti nugara, oda lygi graži. Akmenį skelia trimis smūgiais, nelygu koks akmuo. Vakar nuskėlė tokio juodo akmens gabaliuką ir numojo ranka: „Čia geležinis akmuo, daužyk nedaužęs – nieko jam nepadarysi.“ O mudu su Joneliu, jaunesniu broliu, vartėme skaldytus akmenis ir krovėme į taisyklingus keturkampius. Mosuoti didžiuliu kūju jam taip pat per sunku. Mūsų darbo pagražinimo technika tokia: į akmenų kvadrato vidurį krauname „gruzą“ – cemento, plytų gabalus, menkesnius akmenis, o ant jų dedame plokščias akmenų nuoskalas, tada vėl beriame smulkius akmenis – kad susidarytų didesnis tūris. Akmenskaldžio profesija sunki, turinti savo tradicijas. Jau pirmą darbo dieną išgirdau apie įvairius akmenskaldžius – daug perėjo per šį darbą laikinų darbininkų, daug kas atsikando sunkaus darbo. Bet yra ir ištikimų savo pašaukimui duonpelnio brolių. Yra diedukų nuo Smetonos laikų, kalinėjančių po šiai dienai. Tačiau seniau taip skaldinių nekraudavo. Nuoskalas dėdavo vieną prie kitos, kad plyšiukai vos matytųsi. Dabar kitokia tvarka ir taip kraunant kaip mes galima išsirūpinti 30% didesnį užmokestį už apgaulingai sukrautą akmenų krūvą. Darbas labai sunkus, man skauda viską: delnus, rankas, pečius, nuovargis net išsimiegoti neleidžia. Padovinio kolūkio pirmininkas pats pareiškė norą apžiūrėti mūsų akmenis. Vyrukai susižvalgė: „Reikės imti gramą.“ Taip ir buvo – sėdėjome giliame pakelės griovyje ir tuštinome „Kristalinę“. Pirmininkas, išgirdęs ką atvažiuojant, slėpdavosi, o toliau vėl kalbėjomės. Antanas vis dunksi kūju. Ak, koks kalimas! Aš tiesiog per miegus jaučiu akmens kietumą. Akmenys metro ir pusmetrio storio, smūgis – ir kūjis tik atšoka. Vis girdisi duslūs dunksėjimai. Toks kietumas, viskas taip kieta ir nepajudinama. Mums nurodė naują akmenų krūvą. Žmogus pasakė: „O, ten yra tokių brolakmenių“ – ir nusijuokė. Dabar ir man tenka skaldyti kūju, pamažu pradedu įgusti. Tuo pat metu pradedu įsijausti į Užnemunės gamtovaizdį. Jis toks ramus, susimąstęs, su jaukiom sodybom, buvusiais gražiais ūkiais. Žmonėse savitas grožis. Kaimietis turbūt gražus visur. Pro mus praeinančios moterėlės būtinai pakalbina, pajuokauja. Šio krašto žmonės atrodo rimti, susimąstę, savotiškai geri. Krovėme paskutinę akmenų krūvelę netoli Padovinio. Įlindau į išlikusią lauko virtuvėlę. Tarp suverstų rakandų pamačiau medinį pelikaną, iš kruvinos krūtinės lesantį savo kepenis vaikams (biblinis paukštis) – 30 cm. Liaudies skulptūra, atlikta tikrai meniškai. Griebiau ir nusinešiau (ją turiu iki šiol). Antanas susirgo ir nebedirba, o mano planai suiro. Pinigų nėra, ką daryti? Sigitas sako: „Eik dirbti į Enciklopediją. Ten redaktorių juoda skylė, ten dirba visi prasikaltę, nurašyti, jie gauna prieglobstį Enciklopedijoje. Ten nėra didelių rūpesčių ir atsakomybės. Eik...“ O aš nenoriu eiti į sąvartyną, į proto darbuotojų archyvą. Aš geriau dirbsiu tikrame sąvartyne, prie akmenų, prie žemės. Mane visuomet jaudina apleista sodyba. Jaučiuosi tarsi lobių ieškotojas, na – kraštotyrininkas. Tokios sodybos dvelkia mirtimi. Nors saulės spinduliai kartais pasiekia apipelijusias pirkios sienas, gyvybė jau nebesugrįš. Gaila tokių sodybų, tai tarsi pasmerktas myriop žmogus, nebyliai maldaujantis pasigailėti, išvaduoti iš mirties. Esu jau čia buvęs, vilioja didelis įdomus gaspadoriškas krėslas. Apžiūriu krėslą dar kartą – ne, neverta jo imti, daugelyje vietų sulūžęs, suskilęs, labai susenęs. Testovi čia senelis krėslas, tesėdi jame patogiai naktimis mėnulio šviesoje miręs šeimininkas... Ant sienos dar kabo ilga gembinė – gal 12 kablių. Tai virė čia kadaise gyvenimas! Išeinu laukan, daugiau čia negrįšiu. Saulė jau prie žemės, ilgi šešėliai, vėsu. Vėjuota saulėta diena. Nuvažiuojame prie akmenų. Ir štai Antanas sako: „Ko mums šiandien dirbti? Juk Antaninės!.. Važiuojame prie ežerų!“ Grįžome į Kapsuką, prisipylėme benzino ir lekiame prie Dusios Kalvarijos link. Antanas valdo mašiną meistriškai, kaip sakoma, „fakyruoja“. O kaip jis važiuoja šunkeliais! Šventėme Antanines, naktį išėjome į centrinę gatvę. Prie mūsų prisigretino žmogelis, einantis Kauno kryptimi, ir klausia: – Ponuliai, mažu pasakysite, kur Kalvarija? Užvakar pridavėme traktorių, laistėm, o dabar nebežinau, kur mano Kalvarija. – Dėde, ne į tą pusę einate. Eikite į autobusų stotį, palaukite ryto ir parvažiuosite autobusu. Birželio pradžia – mes vėl prie akmenų. Sėdam pailsėti ir pasipasakoti savaitgalio nutikimų. Broliai pasakoja apie savaitgalio mergas. Praėjusį kartą buvo Prienų mergos, šį kartą – Lazdijų. Viena – pardavėja, kita – sandėlininkė. Prie ežero viena davė visiems, kita kažko spyriojosi. Kitam šeštadieniui suplanuoti Druskininkai. Pasistatys palapinaitę, nueis į šokius ir bus tvarka. Akmenis daužėme ir kitoje vietoje. Antanas užbėgo į Piliakalnio kolūkio kontorą. Išėjęs pasakoja: „Sėdi ten tos dvi mergos sąskaitininkės, su kuriom anąkart ruošėmės pasilinksminti. Buvom pakvietę jas kartą šeštadienį į Kapsuką. O kad išsipustė, išsiodekolonavo. Nuvežėme jas tris ir palikome pas Vytą. Pasakėme: „Mes nubėgsime namo persirengti.“ Sugrįžome, o jų jau nebėra. Pasirodo, grįžo namo Vyto motina, rado tris mergas, pakėlė vėją ir išvijo jas.“ – Tai daugiau jų neprikalbinsi, – linguoja galvą Jonas. Kas yra kandis? Dažnai girdėjau šį žodelį brolių kalbose. Girtuokliai statybininkai – kandys. Dar kažkas – kandis. Manau sau, kandis – tai valkata ir girtuoklis. Šiandien nutariau išsiaiškinti. Pasakiau, ką manau. Jonas nusišypsojo ir paprieštaravo: – Kad ne! Kandis – tai kietas vyras. Jis ir išgeria, ir šiaip... Va Ipolitas – kandis, nes apsiženijo. Ipolito vestuvėse broliai dalyvavo prieš mėnesį. Tris dienas ūžė. Traktoristas Povilas nutarė išsimaudyti melioracijos griovyje, atrodė – daug vandens. Vandenin jis paniro su kostiumu, tačiau paaiškėjo, kad vandens ten 10 cm, o dumblo – 1 m... Ipolito vestuvėse buvo susirinkę daug kandžių. – O jūs ar laikote save kandžiais? Juodu susižvalgė, nusišypsojo ir sako: – Taip, mes beveik kandys. Vis dėlto šio žodžio prasmė man liko miglota. Klausiu kartą brolių, ar jiems nė karto neteko įsimylėti. Juk gali pasitaikyti mergaitė, be kurios negali gyventi. – Na, ką čia, mums tai per aukštos materijos. Susitikai porą kartų ir meti. Ilgiau neverta užsiimti, dar įsipainiosi. Antanas nuėjo ir išėmė iš pašto dėžutės spaudą, rado ir laišką, nusišaipė: „Laiškas Jonui nuo Mildos. Durna merga.“ Antanas atrodo nepatenkintas brolio sentimentais. Milda – žvali juodaplaukė, linksma ir įsimylėjusi Jonelį, šis taip pat neabejingas jai. Bet skersai jų laimei stovi vyresnis brolis Antanas. Šiandien gerokai padirbėjau su kūju. Suskaldžiau gal dešimt akmenų. Pamažu pradedu justi kūjį. Prakaitas žliaugia, saulutė kaitina, aplinkui žali sultingi dobilai. Iš gretimos sodybos išeina senukas su vandeniu mums atsigerti. Jis vietinis, jo tėvai čia gyveno, o ir senatvės sulauks čia. Senukas toks malonus – suvalkietis. Vis pagalvoju apie suvalkiečio charakterį. Malonus, geras, švelnus, bet – velnias žino, ką jis iš tikro galvoja. Gulėdami pievutėje, svarstėme, gal reikėtų kaloringesnio maisto. Kažkoks Vladelis, jaunas akmenskaldys, gamindavosi sau specialų mišinį – labai kaloringą maistą. Kas ten buvo, nieks nežino. Antanas pasakojo apie vieną seną akmenskaldį, kuris, nors ir turėjo nemažai pinigų, gyveno tamsiame sandėliuke. Valgė sausą duoną ir surūdijusius lašinukus. „Tai buvo tikras asketas.“ Kokių tik akmenskaldžių būta! Ateina tokie vyrukai, suduoda kūju tris kartus ir sėdi, pučia orą – nėra sveikatos dėl degtinės ir senatvės. Buvo toks dėdelė skaldytojas. Bet kartą užsikrėtė rankos pirštas, pagedo kraujas ir nupjovė jam ranką. Tačiau savo amato nemetė. Apčiupinėdavo, apžiūrėdavo akmenį ir viena ranka stuksendavo. Gedas pradėjo skaldyti keliom savaitėm anksčiau už Antaną, taigi – veteranas. Aš jį pavadinčiau akmenskaldžiu filosofu. Antaninėms besibaigiant jis man sako: – Gana, Jonai, čia nieko daugiau nebebus, gal tik dulkinsis. Man jie geros mergos vis tiek neduos, nėra čia kas veikti. Einame namo, pašnekėsime... Žinai ką, akmenskaldystė – tai laisvės ir protesto amatas, kurio galėtų imtis daugelis jaunų, stiprių ir kilnių vyrų... Bet tai sunkiausias amatas iš visų darbų, gal povandenininko darbas panašiai sunkus. Seniau tai buvo ir prasčiausias darbas – zimagorai jį tedirbdavo. Aš tai slėpdavausi, kad dirbu prie akmenų. Dabar padėtis pasikeitė. Čia visur galima pamatyti karo sviedinių liekanų, bet yra ir sveikų sviedinių. Ipolito uošvių sodyboje nemažas sviedinys (pilnas) naudojamas kaip priekalas. Mano močiutė burba ir burba: „Jau Kristaus amžių peržengei, o vis dar gyvenimo nenusistatai. Bus kaip Sabaičiui, mano sesers sūnui.“ Einu prie kūdros apsiprausti, brendu per vešlią žolę, sveikai pavargęs, apipučiamas gaivaus vėjelio. Galvoju – man šis darbas malonus, prie širdies. Kiekvienas kūjo smūgis, gerai trenkiančio kūjo garsas pripildo krūtinę džiugesio. Važiuojame per žalią kraštą, o aš jų klausiu: – Vyrukai, jūs vis kalbate apie mergas – „kurvos, bledės“ ir t. t. Ką jūs darysite, kai reikės vesti jums patiems? – Nesąmonė, mes jų neniekiname, jas taip vadiname, ir tiek. Jeigu aš vesiu mergą, tai man nerūpės, su kuo ir kiek daug ji dulkinosi prieš mane, – išdrožė Jonelis. Mano akmenskaldyste nesižavi ir dėdė Jonas. Jis sako: „Susitvarkei tu kaip šuva ant turgaus.“ Antanas sako taip: „Tu šiame darbe atbuksi...“ Bet man gaila tik vieno – skaldau tokius gražius akmenis, taip jų man gaila. Be mergų, vyrukus dar domina ginklai. Pistoletai, šautuvai, jų kalibrai, kulkų tipai ir t. t. Atrodo, tik susiklostytų istorinės sąlygos, ir jie pasileistų... Beveik visi turėjo reikalų su milicija, saugumu, net kalėjimu. Gintas – auksinių rankų meistras, netekęs kelių pirštų gręžimo staklėse. Jis kūrė akmenų skaldymo mašiną – neišėjo. Buvo sukonstravęs autožyrą, bet saugumas užlaužė. Dabar jis baigia susimontuoti povandeninės žūklės aparatą. Gintas buvo įskųstas, kad turi belgišką brauningą. Jo galva pilna sumanymų ir projektų, vis kokius prietaisus kuria, bet niekad nebaigia. Gedas sėdėjo „už Batumį“ (bandė bėgti į Turkiją). Vienas iš jų vadinamas „rašytoju“. Jis du kartus sėdėjo kalėjime dėl alimentų nemokėjimo. Dirbti vengia. Dabar mokosi krosniakurių kursuose. Užtat jis po porą kartų perskaitė visas Kapsuko bibliotekų knygas. Be to, jis jau penkerius metus rašo romaną, bet niekam neduoda skaityti. Alvydas yra stipriausias „piršto traukėjas“. Stiprus iš prigimimo. Skaldėme akmenis Piliakalnio kolūkyje. Ilsėjomės valandėlę atsigulę pievutėje. Nuo palių pusės atėjo jaunas, gal 25 metų, vyras. Nustebino jo plaukai – auksaplaukis baronėlis. Kibire nešėsi kelis grybus. Jo vardas buvo Vitas, šypsodamasis ir pūsdamas cigaretės dūmą, jis visą laiką kažką pasakojo. Įsiklausiau ir susidomėjau. „Pavasarį atėmė teises, dabar vežioju pieną, ne šoferiu – bet kroviku. Rytą į Prienus, vakare – Kalvarijon. Išeina 4 rubliai, mą užtenka. O kaip atėmė teises? Kolūkis gavo naujutėlį traktorių. Sakau Jonui: „Važiuojam pas mergas.“ Tę gyveno tokie seniai su vaikais ir dvi dukterys – jau ir pamašniuoti galima. O tėvai patraukti mėgsta. Su Jonu ir užsikabinome tę. Sakau, reikia traktorių nuvaryti nuo kelio į kiemą. Tai ir apsiverčiau griovin, vos iš kabinos išlindau. Jonas pabėgo, o aš – kur dėsiuosi, a tep, a tep – gėriau toliau. O jau pasiuto pirminykas. Žinai, aplamdė naują traktorių. Į miliciją! Tegu sau turisi tas teises, porą šimtų dar atskaitė, – Vitas nusispjauna, patraukia dūmą, nusijuokia. – Manai, aš jų bijau. Kartą per rugiapjūtę vežiau grūdus, žiūriu – dvi mergos. Prašo pavėžėti į Igliauką. Nuvežiau, užbaliavojau. O kombainai jau pilni, laukia manęs. Pirminykas su agronomu laksto po kolūkį, ieško manęs. Aš tik kitą dieną apie pietus pasirodžiau... Chi chi chi... Jie vis nori, kad aš dirbčiau. Sykį – neinu dirbti, manęs ieško. Atėjo į namus, o aš po lova. Tai surado – ištraukė. Į miliciją! O ten – man į snukį. Turi jie tę tokių, ką tu jam padarysi. Snukis – trys karvės neapšiks. Norėjau atgal duoti, bet jų daugiau buvo... Norėjau, kad išregistruotų mane. Nunešiau tai mergai saldainių dėžę, tai ta karvė ėda tuos saldainius ir sako: „Neišregistruosiu.“ Aš pirminykui sakau – per tuos jūsų darbus nė apsiženyti nespėsiu, nusišikti man ant jūsų darbų. Dabar spakaina man, tik ryte ir vakare nuvežu pieną, ir viskas. Vakaruškos Daukšiuose būna geros, bet aš prisimenu tik kas būna pradžioje, o grįžtu girtas, o, girtas. Reikės gal patraukti į Naumiestį... Yra čia tų šernų, briedžių, žuvies, žinai – Žuvintas. Yra ir sargų inspektorių. Buvo čia vienas žmogus, vis užmesdavo triubicą, tai jį pagavo inspektorius Zubrickas. Išlupo 300 rublių. Anas piktumą po to turėjo. Pasidarė kryžių iš pušų ir laikė paliose, laukė. Na, sykį ir užtiko Zubricką vieną, buvo stipresnis – pririšo rankas prie kryžmų viela ir paliko, kaip Kristų. Tai jis tempė tą kryžių per palias tris dienas, kol išbrido į kelią. O anas už tai gavo 7 metus. Išsėdėjo pusę laiko, paleido. Grįžo ir kartą bežuvaudamas prigėrė. Aš su draugu sykį žuvaunu Dovinėje. Ir tep ateina toks, gal melioratorius, atsistojo ant kranto, o aš žemai prie vandens. Tai jis ir pradėjo: „Ko čia žuvaunat, kas tokie?“ Sakau draugui: aš tuoj parodysiu jam. Ir tep jau lipu į krantą, tik anas kaip paleis tokį kelmą – tiesiai mą į goželį, net susisuko viskas. Bet mes jį pagavome, davėme, kol įskaudo kumščiai, tada – kojomis, kulnimis... Cha cha cha.“ Prisiminiau Gedo pasakojimą. „Vyrai įstrigo su „Žiguliuku“ jauname ąžuolyne, įklimpo. Ką daryti? Reikia šakų po ratais. Nusikirto kelis ąžuoliukus. Bet čia juos užklupo eigulys. Taip užspaudė, kad turėjo sumokėti 50 rublių. Jie gražiai atkeršijo eiguliui. Palaukė, kol liko vieni, stvėrė kirvį ir iškirto gal porą hektarų ąžuoliukų. Pas vieną moterį pradėjo vaikščioti bernas. Jos vyras pamėgino jį sutvarkyti, bet gavo į snukį, nes buvo silpnesnis. Tada jis paprašė į pagalbą tris draugus. Patykojo to berno, nemušė jo, bet paėmę perkišo jo galą su viskuo per tinkamos spynukės auselę ir užrakino, o raktą išmetė. Ir vaikšto anas su tokiu kabančiu kamarojumi. Davė berniukui pinigų: „Eik parnešk 25 pielyčiukes.“ Atsitūpė geldon su vandeniu ir brūžino. Po to jau nebevaikščiojo pas moteriškę. Taip buvo Sangrūdoje. Puskelniuose irgi taip buvo, tai plytą pririšo, nešėsi tris kilometrus.“ Mačiau Piliakalnio piliakalnį. Kyla žalioje lygumoje it jūroje drūtas laivas. Akį gaivina gamtos vaizdai, arkliai, karvės laukuose, dirbantys žmonės... Su akmeniu kalba aiški, tiesi, sąžininga. Turi jėgos – kalk. Negali – palik akmenį ramybėje. Nenori kalti – ilsėkis, dairykis aplink po žaliuojančius laukus, svajok. Akmuo – kietas, įskilęs, susuktas, raudonas, mėlynas, pilkas, sudūlėjęs, didelis, mažas, mažesnis, glūdintis žemėje, kiek įsmukęs ar gražiai gulintis paviršiuje. Paimu kūjį, smagiai metu lanku. Ir gerai pataikau – išgirstu gilų malonų granitinį garsą. Praėjo akmenskaldžio vasara. Rugsėjo mėnesį ėmiau dairytis panašaus darbo Vilniuje, bet jau pas skulptorius. Greitai pramokau akmentašystės ir ėmiau kalinėti kaltu tai, ką nurodydavo skulptoriai. Tai jau buvo aukštesnis akmenskaldžio lygis. Mūsų akmenų likimas liūdnas. Gražiausi akmenys – rieduliai, nugludinti per tūkstančius metų. Bet štai akmenskaldžiai juos negailestingai daužė ir skaldė. Prie šios niekdarystės ir aš prisidėjau. Ką darydavo su tom akmenų nuoskalom? Ogi suversdavo į kolūkinių karvidžių ar kiaulidžių pamatus ir užpildavo betonu. Šiandien šitie statiniai griaunami. Kiek gražių riedulių buvo sunaikinta! Mano draugužiai akmenskaldžiai apšvarino didelius Užnemunės plotus, kur ne tiek jau daug akmenų ir buvo. Praėjo keleri metai ir mane pasiekė žinios, kad akmenskaldžiai tapo sprogdintojais. Kam mosuoti sunkiu kūju, jeigu galima akmenis vieną po kito sprogdinti. Senajame kaime būta ir šventų akmenų. Rytų Aukštaitijoje senieji kaimai turėjo savo akmenis – šventyklas. Toks akmuo guli prie Mėžionių kaimo, pamiškėje. Žmonės jį lankydavo, pasimelsdavo, palikdavo aukų. Panašus akmuo buvo ir Dvarciškių kaimo pakraštyje. Pokaryje vietiniai akmenskaldžiai nusprendė suskaldyti didįjį akmenį, pagaminti akmens plokščių. Atrodo, jie patys nežinojo, ką darys su tom plokštėm. Dabar to akmens gabalai guli gretimame Laužėnų kaime, kiti – Dvarciškėse. Atrodo, švento akmens suskaldymas turėjo pasekmių. Pokaryje Dvarciškėse gyveno 100 žmonių, dabar vietinių liko tik vienas. O Mėžionių kaime ir šiandien daug gyventojų, jis gyvas. Akmenis reikia mylėti, tuomet ir jie tave mylės. Akmenskaldžiai – tai fantomai, kurie plaukia prieš mano akis. Jie daug tikresni už kitus išsvajotus, neapčiuopiamus ir gal nesančius dalykus. Šiąnakt sapnavau: esu prie ąžuolo, akmens ir vandens. Aiškinu vaikams, kokias apeigas reikia atlikti prie ąžuolo, kas yra senasis tikėjimas. Ir mane toks geras jausmas apima, tokia palaima. Tą pat jaučiau pabudęs. Pagalvojau, kad sapnas gali įkvėpti dideliam darbui, pasiaukojamam darbui. |
Autorius: | Žygeivis [ 21 Rgs 2012 21:58 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas |
Krivis Jonas Trinkūnas: dievai Lietuvą saugo tik tada, kai lietuvis į juos atsigręžia http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=59564359 Miglė Nargėlaitė, www.DELFI.lt 2012 m. rugsėjo 21 d. 20:03 |
Autorius: | Žygeivis [ 17 Lie 2013 18:07 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas |
Trumpiausią naktį - tautiškumo paieškos http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/trum ... kos/158042 Jūratė MIČIULIENĖ juratem@lzinios.lt 2013-06-22 06:00 ![]() Kernavės piliakalnių papėdėse merginos kupoliaudavo, paskui iš puokščių žolininkės joms ateitį spėdavo. 1969 m. Tautos namų santaros archyvo nuotraukos Tautos nesusitaikymas su okupacija prasiveržė masinėmis Rasos (Joninių) šventėmis Kernavėje 1967-1969 metais. Apie tai pasakoja vienas pirmųjų tokių renginių organizatorių ir dalyvių Antanas Gudelis. Vasaros saulėgrįžos - Rasos - šventės Kernavėje teisėtai vadinamos mažuoju Atgimimu. Iš šio tautinio sambūrio kilęs kraštotyrinis, lituanistinis, folklorinis judėjimas, to meto įvykių liudininko dramaturgo, vertėjo A.Gudelio teigimu, vedė dainuojančios revoliucijos - didžiojo Atgimimo link. Kultūrinis pasipriešinimas, anot jo, buvo užgniaužto partizaninio pasipriešinimo tąsa. Bendras siekis Pirmąją Rasos šventę Kernavėje 1967 metais surengė ką tik įsikūrusi Indijos bičiulių draugija. Įvairūs bruzdėjimai tada kilo ir pasaulyje. Kitais metais - Prahos pavasaris, Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io politika nepatenkintų studentų maištas Paryžiuje, demonstracijos Jungtinėse Valstijose prieš karą Vietname. ![]() "Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma", - teigė A.Gudelis. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka Aktyvūs Rasos švenčių dalyviai buvo ir Vilniaus universiteto (VU) turistų klubo nariai. Atsiribodami nuo paprasto poilsinio turizmo, 1968 metais jie nusprendė pasivadinti žygeiviais ir davė priesaiką savo keliones skirti Lietuvai, jos pažinimui. Kitąmet buvo įsteigtas Vilniaus miesto kraštotyros klubas "Ramuva", tačiau 1971-aisiais jo veiklą sustabdė saugumas. 1970 metais "Ramuva" buvo įkurta VU. Pirmasis oficialus klubo vadovas - filosofas Arvydas Šliogeris (faktiškai vadovavo filologas Jonas Trinkūnas). 1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, prasidėjo tautiško judėjimo dalyvių persekiojimas, bet Rasos šventės neišnyko. Kernavėje jos tapo ne tokios masinės, tačiau pasklido po visą Lietuvą. 1972 metais pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Visus siejo bendros tautiškumo paieškos. 1988-1989 metais jau buvo priskaičiuojama beveik tūkstantis autentišką folklorą puoselėjančių ansamblių, kurie toliau kurstė kultūrinio pasipriešinimo sovietmečiui dvasią, prisidėjo prie pamažu kylančios dainuojančios revoliucijos. Priedanga - Indija ![]() Pasak T.B.Burauskaitės (centre balta palaidine), prie E.Šimkūnaitės (pirmame plane) išsirikiuodavo eilės. Žolininkė susirinkusiems spėdavo likimą iš surinktų devynių žolynų puokštės. Paskutinėje eilėje centre - kompozitorius Feliksas Bajoras. 1969 m. 1967-ųjų vasario 18 dieną įkurta Indijos bičiulių draugija tapo tam tikra tautinio sambūrio priedanga. Pasak jos nario A.Gudelio, tautiškai susipratusį jaunimą viliojo lietuvių pagoniška praeitis, Indijos mitologinės tradicijos, imponavo jos tautinio išsivadavimo lyderio Mohando Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo forma. Dėl draugijos įkūrimo anglistas Antanas Danielius nuvyko į Maskvą. Tuo metu Sovietų Sąjungos santykiai su Indija buvo geri, Maskvoje jau veikiančioje analogiškoje draugijoje buvo daug šviesių žmonių. Lietuviai pasinaudojo šia "srove". Be jos, be komandos iš Maskvos, Lietuvoje vargu ar būtų leidę steigti ką nors panašaus. Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijai buvo nurodyta priglausti Indijos bičiulius. Į jų gretas įsitraukė Alfonsas Andriuškevičius, Vacys Bagdonavičius, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Sigitas Geda, Antanas Masionis, Gvidonas Bartkus, Julius Juzeliūnas, Jonas Bruveris. Oficialiu pirmininku tapo Ričardas Mironas (aktorės Monikos Mironaitės brolis), pavaduotoju - J.Trinkūnas. "R.Mironas buvo tikras profesionalas, Paryžiuje studijavęs orientalistiką, vertė iš sanskrito, - kalbėjo A.Gudelis. - Nors jis, kaip tuometis VU Filologijos fakulteto partorgas ar jo pavaduotojas, dabar gerai nepamenu, kartais viešai demonstruodavo savo lojalumą sovietų valdžiai, pažinęs šį žmogų supratau, kad iš tikrųjų jis visai kitoks. Tai tik patvirtino faktą, jog tuo metu buvo daug su okupacija nesusitaikiusių ir dvejopą gyvenimą gyvenusių žmonių." A.Gudelis prisimena, kaip jo pokalbį 1968 metais su garsia lietuvių kilmės antropologe, archeologe Marija Gimbutiene, viešėjusia Vilniuje, išgirdo R.Mironas. "Tada teiravausi M.Gimbutienės apie jos tėvo Danieliaus Alseikos ryšius su Jonu Basanavičiumi. Marija pasakė, kad tėvas apie tai yra parašęs didelį straipsnį, jis išspausdintas knygoje "Lietuvių tauta", - pasakojo A.Gudelis. Suprantama, tada to leidinio niekur viešai nebuvo galima gauti. Jų pokalbį išgirdęs R.Mironas vėliau paskolino šią knygą paskaityti vienai nakčiai. ![]() Kernavėje nuo pirmųjų Rasos švenčių liaudies dainas dainavo ir tuometė Vilniaus universiteto studentė V.Janulevičiūtė-Povilionienė (centre). 1969 m. "Po R.Mirono mirties 1979 metais jo našlė bičiuliams išdalijo knygas. Tarp jų buvo daug tarpukario literatūros, - teigė A.Gudelis. - Aš tada gavau ir iki šiol turiu iš Sovietų Sąjungos ištremto Nikolajaus Berdiajevo Berlyne išleistą knygą "Filosofija neravenstva". Tai bolševizmą nuvainikuojantis darbas. Jį laikyti namie tuo metu buvo pavojinga. R.Mironas knygą turėjo." Apskritai daug oficialiai draudžiamos tarpukariu leistos literatūros slapta ėjo iš rankų į rankas. Sujaudino M.Gimbutienę Indijos bičiuliai rengdavo ir oficialius renginius - jų reikalaudavo Maskva, o paskui užsiimdavo savo veikla. Pavyzdžiui, 1968 metais neplanuotai sukvietė visuomenę į Vilniuje viešėjusios M.Gimbutienės viešą paskaitą. Grįžusi iš Lietuvos sujaudinta antropologė patirtus įspūdžius aprašė Vytautui Kavoliui (tuomečiam "Metmenų" redaktoriui, JAV dirbusiam lietuvių kilmės sociologui): "Yra tokia lietuvių-indų draugija. Visai nekaltas pavadinimas, tačiau dedasi gana įdomūs dalykai. Pavyzdžiui, ruošiamos Joninės kur nors Kernavėj ant piliakalnio, suvažiuoja iš visų kampų, ir kas ten apsilanko, jau niekada nepamiršta tos nakties. Ant Rambyno kalno pradeda degti aukurai, ruošiami Vydūno minėjimai. Visa tai daro degantieji studenčiukai, kuriems lietuviška veikla yra visas gyvenimo tikslas. Man teko nemažai jų sutikti. Buvau daugiau negu sujaudinta. Negalėjau atsisakyti skaityti paskaitą, nors neturėjau pasiėmusi nei medžiagos, nei turėjau laiko jai pasiruošti būdama užsiėmusi šimtais kitų reikalų kelionėje. (...) Skaičiau apie baltų dievus. (...) VU Didžioji kolonų salė buvo perpildyta. Jei kam būtų reikėję sušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto, buvo gera proga, ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai (...), o daugiausia - visai jauni studenčiukai, kurie į mane žiūrėjo susijaudinusiomis akimis, beveik norėdami prisiliesti. Tokią auditoriją, žinoma, galėjau turėti tik vieną kartą gyvenime." ![]() J.Trinkūnas - Rasos švenčių Kernavėje idėjos autorius. Jo prakalbose žmonės išgirsdavo tai, ką ne kiekvienas drįsdavo garsiai pasakyti. Ieškojo gimusiųjų laisvėje Kaip prisimena A.Gudelis, įvairiais renginiais susirinkusiems norėta įpūsti sovietinei atmosferai priešingos dvasios, tačiau kartu reikėjo stengtis ir neperžengti tam tikrų ribų. 1968 metais Indijos bičiuliai drauge su VU Lietuvių literatūros katedra organizavo Vydūno šimtmečio minėjimą ir išvyką į Rambyną. Maždaug 300 žmonių barža iš Kauno plaukė į Rambyną. Laivo kapitonas labiausiai stebėjosi tuo, kad per visą kelionę nebuvo išgerta nė lašo alkoholio. "Ieškojome žmonių, gimusių laisvėje. Tokių buvo nedaug. Megzdavome su jais ryšius. Plaukti į Rambyną pasikvietėme neseniai iš Australijos grįžusį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, - sakė A.Gudelis. - Neseniai varčiau knygą apie jį, išvydau nuotrauką iš tos kelionės. Po nuotrauka parašas - su neatpažintais žmonėmis. Atpažinau, ten stovi mūsų draugijos narys A.Danielius ir jo būsima žmona Rūta Vengalytė." Indijos bičiuliai bendravo ir su iš tremties grįžusiais Juozu Keliuočiu, Antanu Poška. Mokslininkas keliautojas susirinkusiesiems pasakojo, kaip Bombėjaus universitete rašė darbą apie vedų mitologijos sąsajas su lietuviškomis pasakomis. Tautiškumo manifestacija Kai tuomečiam VU filologui J.Trinkūnui kilo mintis rengti šventę Kernavėje, tada dar nežinota, kad tai buvusi Lietuvos sostinė ir kad Pajautos slėnis slepia viduramžių miestą. Šventė ir joje tvyrojanti tautinio pakilimo nuotaika daugeliui buvo viliojanti egzotika, savotiška nesusitaikymo su okupacija forma. Tai tarsi patvirtino Vydūno įžvalgas, kad Joninių vakaras, laužai, naktis iki saulėtekio susirinkusiems žmonėms tapdavo "tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimo su viską užliejančia saulės šviesa švente". Simboliškai tai labai atitiko sovietmečio atmosferą ir slaptas viltis apie laisvę. ![]() Literatūrologė Viktorija Daujotytė (kairėje) ir keramikė Teresė Jankauskaitė 1969 metų Rasos šventėje Kernavėje. "Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma, - tvirtino A.Gudelis. - Rytus dar romantikai atrado XIX amžiaus pabaigoje. Rytietiškų motyvų netrūko J.Basanavičiaus, Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje. Mums tai irgi buvo paskata imtis Indijos, nes atmosfera, idėjos, kurias tuo metu siūlė viešas gyvenimas, buvo nepriimtinos. Atradome tokį kelią, prie kurio valdžia negalėjo prikibti. Tai buvo tam tikra tautiškumo manifestacija, kurios iš pradžių valdžia neįvertino, nesuprato, kas tai yra, ir neužgniaužė. Galima sakyti, gebėjimas apeiti draudimus buvo savotiškas veiklos azartas. Ši manifestacija užkrėtė labai daug žmonių." Filmavo R.Verba Iš pačios pirmosios 1967-ųjų Rasos šventės nuotraukų nėra, nes žmonės rinkosi pusiau slapta, nežinodami, ar sovietinė valdžia nesiims represijų. "Tada fotografuoti galėjo nebent saugumas, - kalbėjo A.Gudelis. - O ir vėliau neklausdavome vieni kitų pavardžių, daugelį pažinodavome iš matymo ir to pakakdavo. Informaciją apie šventę perduodavome iš lūpų į lūpas tiems, kuriais pasitikėdavome." ![]() Išliko daug 1969-ųjų Joninių fotografijų, kurių autoriai - Liudas Ruikas, Vilius Naujikas, Antanas Sutkus. Jose - nemažai žinomų žmonių. Tarp pirmosios šventės rengėjų buvo ir Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Eugenija Šimkūnaitė. 1969 metais į Kernavę susirinko keli tūkstančiai žmonių. "Pagalvojau, kad toks masiškumas išgąsdins valdžią. Šventę filmavo Robertas Verba, ketinęs sukurti filmą apie trumpiausią metų naktį. Tačiau po jo mirties juostos niekur nepavyko rasti. Tikėtina, kad ji pateko į saugumo rankas, - svarstė A.Gudelis. - Valdžios pareigūnai, pamatę minias žmonių, eitynes su deglais, laužus, kalbas be jokio oficialiose šventėse privalomo reveranso valdžiai, išsigando. Ir nežinojo, kaip stabdyti. KGB protai, matyt, neįsivaizdavo, kad Rasos šventės Kernavėje vyko tarsi savaime, be didesnių organizatorių pastangų. Jaunimui pakakdavo susižinoti, kurį šeštadienį rinktis." Ketvirtąsias Jonines 1970 metais valdžia jau blokavo - buvo sustabdyti autobusų į Kernavę reisai, uždaryti keliai, paskelbus, kad paplito užkrečiama kiaulių snukių, kanopų liga. Bet žmonės vis tiek iš visų pusių traukė į Kernavę - kas aplinkiniais keliais, kas kėlėsi valtimis per Nerį. "Pamenu, 1972 metais mes, organizatoriai - aš, J.Trinkūnas, A.Šliogeris, Vladas Motiejūnas, atvykome į Kernavę. Kažkaip nutiko, kad tie, kurie turėjo sukrauti didelį laužą, to nepadarė. Pradėjome krauti mes. Iškart prisistatė saugumiečiai, - pasakojo A.Gudelis. - Nusivedė į apylinkės tarybą ir ėmė piktintis mūsų veiksmais. Aš, tarsi nieko nesuprasdamas, paklausiau, kodėl negalima. Oficialaus draudimo švęsti tokią šventę lyg ir nebuvo, tačiau remtasi formaliu pretekstu, kad negalima deginti laužų istorinio draustinio teritorijoje. Pasitraukėme arčiau upės, susikrovėme laužą, pasistatėme palapines ir vis tiek šventėme. Kažkas iššovė trijų spalvų raketas - geltoną, žalią, raudoną. Iki šiol taip ir neišsiaiškinome, ar tai buvo KGB provokacija, ar kas. Vėliau Kęstutis Labanauskas paliudijo, kad tai padarė vienas jaunuolis, neseniai grįžęs iš sovietų armijos." Pasak pašnekovo, KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti "nacionalistiniu sambūriu" (nacionalističeskoje sborišče), o švenčių organizavimas prilygintas antitarybinei veiklai. "Iniciatoriai buvo nuolat kviečiami į KGB, tardomi, perspėjami, - teigė A.Gudelis. - Rasa tapo savotišku 7-ojo, 8-ojo dešimtmečių pasipriešinimo ir tautinio judėjimo simboliu." Masinis proveržis Rasos šventes galima vadinti masiniu tautinio savitumo proveržiu. A.Gudelis pabrėžė, kad nuo pirmosios Rasos, nuo 1967-ųjų, prasidėjo ryškus Lietuvos kultūros lituanizavimas. 1968 metais Justinas Marcinkevičius parašė "Mindaugą", 1970-aisiais - "Katedrą", Donatas Sauka - "Tautosakos savitumą ir vertę". Jaunimas skaitė M.Gimbutienės "Senovinę simboliką lietuvių liaudies mene", Algirdo Juliaus Greimo straipsnius apie lietuvių mitologiją. Povilas Mataitis 1967 metais iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė etnografinį ansamblį, Folkloro teatrą, kuris turėjo didelį poveikį autentiško folkloro plėtrai. ![]() Pasak A.Gudelio, žmonės kaip drugeliai skrido prie Rasos šventės laužo ugnies. 1969 m. "Į tuo metu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rengiamas tautosakines ekspedicijas žiūrėjome atsargiai, laikėmės nuo jų atokiai, net viskuo įtarinėjome ekspedicijų vadovus, - prisiminė A.Gudelis. - Tik nepriklausomybės laikais sužinojome, kad Norbertą Vėlių dėl tų ekspedicijų tąsė saugumas. Mes buvome gana radikalūs, atsiriboję, įžūloki. Pamenu, VU žygeivis Tadas Šidiškis priėjo prie Antano Venclovos ir paklausė, kur šis padėjo iš tremties grįžusio J.Keliuočio knygas." Kaip prisimena 1969 metų Rasos šventėje dalyvavusi Teresė Birutė Burauskaitė (dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė), po Lietuvą plitęs ramuvietiškas, kraštotyrinis, foklorinis sambūris valdžiai atrodė nesuvaldomas. "Kai pabandė reguliuoti, pamatė, jog tai beveik neįmanoma, - sakė ji. - Rasos šventės buvo gražus, mūsų būtį nuskaidrinantis renginys. Be alaus ir garsiakalbių. Nepriklausomybės laikais šventę sugadino komercija." |
Autorius: | Žygeivis [ 20 Sau 2014 17:48 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas |
![]() Eidamas 75-uosius metus, 2014 m. sausio 20 d. mirė lietuvių etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis, Apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsa“ klubo, kitų organizacijų vadovas ar narys Jonas Trinkūnas. Atsisveikinti su Jonu Trinkūnu bus galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Lietuvių liaudies kultūros centre ( B. Radvilaitės g. 8, Vilnius). Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014-01-23) Rokantiškių kapinėse (laikas bus patikslintas). |
Autorius: | Žygeivis [ 20 Sau 2014 20:51 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Mirė Lietuvos Romuvos Krivis, etnokultūrinio judėjimo pradininkas Jonas Trinkūnas (nuotraukos, video) http://alkas.lt/2014/01/20/mire-lietuvo ... nas-video/ http://www.alkas.lt 2014 01 20 17:34, Pildoma bendražygių ir bendraminčių žodžiais. Uždekite vietoj žvakutės savo žodį skirtą Jono Trinkūno Vėlei ![]() Jonas Jaunius Trinkūnas (1939-2014) Sausio 20 d. eidamas 75-tus metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014). Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių. 1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai. J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais. Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju. Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai. 1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę. ![]() Romuvos įkūrėjas Jonas Trinkūnas Rasos šventėje Kernavėje 1967 m. Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J.Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį. Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, „Prūsos“ klubo, kitų organizacijų narys. Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. 1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV. ![]() J.Trinkūnas tarp Jorės šventės dalyvių Kulionyse, Molėtų r. | Alkas.lt nuotr. 2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius. 1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija. 2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių. Tačiau, deja, iki šiol visu Krivio Trinkūno gyvenimu puoselėtas siekis, kad mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo raiška savo nepriklausomoje šalyje būtų įteisinta ir pripažinta tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa, lieka neįgyvendintas. Todėl toliau lieka galioti ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale užrašyti žodžiai: „Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“ ![]() *** Atsisveikinti su Jonu Trinkūnu bus galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius). Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014–01–23) Rokantiškių kapinėse (laikas bus patikslintas). Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna ir aukomis Romuvos šventnamio statybai. Velionio bendražygiai visų ateisiančių palydėti velionio palaikų į kapus prašo atsinešti su savimi savo Vėliavas. Bendražygių ir bendraminčių žodžiai Jono Trinkūno Vėlei: Gintaras Songaila: Palydime Anapilin Joną Trinkūną – lietuvybės Krivį. Jonai, iškeliauji į amžino džiaugsmo ir tobulybės šalį, tačiau Tavo dvasia lydės ir globos kiekvieną, kuriam brangi mūsų Tauta ir jos Valstybė. Tu visą save paskyrei lietuviškajam pasauliui. Kartu su Tavimi ėjo ir Tavo šeima, ir gausus bendražygių būrys. Nepaisant kiekvieno iš mūsų laikinumo, Tavo palikimas augs kaip Ąžuolas. Mums buvo didelė garbė, kad buvai su mumis. Niekada nepasiduodantis. Tavo žodžiai ir darbai sutapo. Jie lieka mums, kaip tvirtas pavyzdys. Kaip pergalės prieš tuštumą ir beprasmybę įrodymai. Kaip įpareigojimas. Užuojauta Inijai ir Jono mergaitėms – Žemynai, Rimgailei, Vėtrai, Ugnei, Indrei. Jūs nuostabios. Tvirtybės visiems Jono artimiesiems ir bičiuliams. Nika Aukštaitytė-Puteikienė: Baltoj tyloj nuskęsta laikas, Baltoj tyloj tarp debesų Esu kažkam tik mažas vaikas, Tiktai užuomina esu. Brendu per sniego pūgą klaidžią, Brendu, ieškodamas takų. Kažkur aukštai trimitai gaudžia. Ne man. Aš vartų nerandu. Pilis baltais kristalais žiba – Namai būtybių tobulų. Man prieš akis – naktis beribė, Naktis – nerandančiam savų. Aviu aš klumpes ledo šalto, Verpiu aš vilnas iš šerkšnų. Kitai tėvynei aš sutvertas. Čia – tik užuomina esu. Komentarai http://alkas.lt/2014/01/20/mire-lietuvo ... s#comments |
Autorius: | Žygeivis [ 20 Sau 2014 20:53 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
![]() Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr. |
Autorius: | Žygeivis [ 21 Sau 2014 15:26 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Jonas Trinkūnas http://www.youtube.com/watch?v=y_nIHvbRs-0#t=39 |
Autorius: | Žygeivis [ 21 Sau 2014 22:22 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Romuvos krivis Trinkūnas bus laidojamas pagal senąsias baltų apeigas http://www.alfa.lt/straipsnis/15325170/ ... t6TkNL8Kt8 2014-01-21 16:27 Snieguolė Dovidavičienė | Alfa.lt ![]() Netekome senojo baltų tikėjimo bendruomenės Romuva krivio, etnokultūrinio judėjimo pradininko Lietuvoje Jono Trinkūno. „Galime pasidžiaugti, kad nuo šiol danguje turėsime dar vieną ryškią žvaigždę, į kurią galėsime kreiptis. Ten būdamas Jonas Trinkūnas mums galės padėti dar daugiau nei iki šiol galėjo būdamas namuose, bendruomenėje, suvaržytas sienų, o vėliau ir ligos. Dabar jis laisvas mums padėti, o mes laisvi į jį kreiptis. Nustebsime, kaip danguje būdama žvaigždė – Jonas Trinkūnas – nušvies XXI a. Lietuvos gyvenimą“, – paradoksalų pastebėjimą, kalbėdamas apie krivio J. Trinkūno išėjimą pas senuosius baltų Dievus, išsakė jo draugas ir gyvenimo pakeleivis vaidila Jonas Vaiškūnas. Poryt įvyks vieno šviesiausių Lietuvos žmonių, etnologo, savo minties jėga lyginamo su Jonu Basanavičiumi ir Vydūnu, pažadinusiu mūsų tautą iš sovietmečio susikaustymo ir baimės, J. Trinkūno laidotuvės. J. Trinkūno kūnas bus sudegintas, tiesa, ne taip, kaip jo protėvių miške, ant medžių rietuvės, o kremuotas. Jo pelenai bus atvežti į Vilnių ir sausio 22-ąją nuo 10 valandos ryto iki 20 valandos vakaro bus pašarvoti Vilniuje, Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8). Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna, baltiška apranga ir aukomis Romuvos šventnamio statybai. 23 d. nuo 10 iki 12 dienos, po atsisveikinimo, velionio palaikai bus iškilmingai palydėti į sostinės Rokantiškių kapines ir ten bus atliktos senosios laidotuvių apeigos. Pagal senuosius baltų papročius J. Trinkūno vėlė bus palydėta į dausas, o jo kūnas atiduotas deivės Žemynos globai. „Aš pasigendu, aš laukiu premjero, laukiu prezidentės, Seimo pirmininkės užuojautų. Jeigu jie tylės, jeigu jie nepastebės šio šviesaus žmogaus išėjimo, aš sakysiu, kad mes turime aklą valdžią. Jų neišgydys jokie regos specialistai“, – kalbėjo J. Vaiškūnas (Sausio 21 d. Seimo pirmininkė L. Graužinienė užuojautą pareiškė – Alfa.lt). Gerbiamas Jonai, kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs susitikote su J. Trinkūnu? Kas jo filosofijoje nustebino? Etninę baltų kultūrą daugelis esame atradę savaip: mokslininkai – iš mokslo pusės, folklorininkai – iš kultūrinės estetinės pusės, kaip meninės raiškos būdą. Tačiau kaip religinį baltų tautos kelią, savitą, lietuvišką, paveldėtą iš protėvių, neabejotinai mums atvėrė J. Trinkūnas ir pernešė jį iš XX į XXI a. Savo gyvenimu, savo pasiaukojimu. Jis įrodė, kad šios vertybės, kurias kartais perkeliame į sceną, paverčiame blizgučiais, savaitgalio pramogomis,yra tas gyvasis šaltinis, padedantis žmogui rasti atspirties taškus, priimant sprendimus, ieškant pasitikėjimo, įkvėpimo. Viską galima rasti savoje religijoje – ne indiškoje, ne krikščionybėje, maitinamoje svetimos tolimos žemės, o savo kultūroje. Ne toje, kurią dabar kuriame, o toje, kurią paveldėjome iš protėvių. Tai suprato visi, kam teko laimė pabendrauti su kriviu J. Trinkūnu. Į baltų tikėjimą atėjote pats, pamažu, ar atsiradote čia spontaniškai, po sukrėtimo? Man būtų sunku pasakyti, kada ten atsiradau, bet aš atsimenu, kai aš, kaip mokslininkas etnologas, paskelbiau medžiagą apie lietuvių liaudies kalendorių, kur susipynę krikščioniškos tradicijos, kur vyrauja krikščioniški šventųjų vardai, taip pat senieji papročiai, paveldėti iš protėvių. Atsimenu, kaip J. Trinkūnas jį pamatęs pasakė: „Tai ką čia pateiki? Nemoki atskirti, kur yra mūsų senosios tradicijos, o kur atneštinės?“ Jis mane paragino ne svetimas, o senąsias nustelbtas mūsų tautos tradicijas kelti į viešumą ir jas rodyti kaip vertybę. Ir man tai padarė įspūdį. Taip, mokslininkas gali samprotauti, kalbėti, bet jei nori, kad tos vertybės būtų gyvos, jas turi atskirti nuo svetimų ir pradėti jomis naudotis. Kai tau sunku, kai tu abejoji, kai esi netvirtas, tada ir sulauki pagalbos iš protėvių. Pavyzdžiui, sutartines galima dainuoti užlipus ant scenos šventėje, bet galima jomis ir pagelbėti. Mirė žmogus, vestuvės, šeimos įvykiai, žmogaus amžiaus virsmai, kai jaučiame nepasitikėjimą, netvirtumą. Sutartinės viską sutvarko: suteikia drąsos, pasitikėjimo, ryžto, nuramina. Galima jų klausytis, grožėtis, bet tuo pačiu pajusti, kad jos veikia. J. Trinkūnas parodė, kad visais šiais atvejais tinka mūsų senieji papročiai; jie nėra pažeisti taip, kad negalima būtų jais pasinaudoti. Jie tiesiog nenaudojami, pamiršti, bet vieną dieną jie gali tapti svarbūs. Ir tai įrodė Jonas Trinkūnas visu švento žmogaus – reiškia pasišventusio žmogaus – gyvenimu. Mes XXI a. tikime tuo, kuo tikėjo mūsų protėviai, ir mums tai padeda. Kaip viskas atrodo praktikoje? Prisiminkite ypatingą atsitikimą, kai protėvių jėgos jums padėjo? Buvo tokių dalykų? Taip. Buvo. Nuo pačių dvasingiausių iki pačių buitiškiausių. Fbet pasitelkus senovėje naudotus protėvių būdus man pavyko susigrąžinti man labai brangius daiktus, kurie buvo mirtinai reikalingi. Užuot kreipęsis į policiją, kreipiausi į mūsų protėvių galias, ir policija atvežė vagį, ir grąžino jis man daiktus, ir už viską atsiskaitė. Jau buvau nusivylęs policija po ankstesnio atvejo, kai jie man nieko negalėjo padėti, nes ji pasirodė bejėgė, ją valdė nusikalstamos grupuotės. Kreipiausi į protėvių galias ir jos man pagelbėjo. Esame įpratę, kad krikščionybė tikinčiojo žvilgsnį kreipia į Rytus ir sako, kad ten gyvena išrinktoji tauta. Ir kad žemė šventa ne mūsų, o tos tautos. Mes kartojam priešingai – mūsų žemė Lietuva yra šventa, mūsų kalba yra šventa ir mes savo istorijoje galime surasti tokių atkarpų, kurios pranoksta ir žydų, ir kitų tautų istorijas. Jos mus labiau įkvepia. J. Trinkūnas mus šito išmokė. Iki tol buvome tik etnologai, įsijautėliai, bandantys kažką gaivinti. Dabar mes tuo gyvename. Senieji baltų Dievai Žemyna, Perkūnas, Gabija išgirsta žmonių kreipinius, prašymus, maldas? Kaip visa tai įsikūnija gyvenime? Na, pasitelkime buitinius pavyzdžius. Jaunai moteriai gimdant miršta kūdikis. Jauna šeima nebenori gyventi, nemato gyvenimo prasmės. Gali ateiti, paglostyti galvą ir nueiti, bet jiems nebus lengviau. Bet kai kreipiesi į mūsų protėvių tam tikrais vardais pavadintas galias ir surandi tuos žodžius, kuriuos tarė mūsų protėviai, pamatai, kaip žmonės atsigauna, kaip žodžiai, vaizdiniai, Dievų vardai netektį gali paversti įgijimu. Mirė vaikas – didžiulė netektis. Bet kartu tai ir laimėjimas, kurį įgijai su šita netektimi. Tai buvo mūsų išbandymas, jeigu vadovausimės protėvių išmintimi, šitą kliūtį įveiksime. Ko „Romuvos“ bendruomenė neteko su J. Trinkūno netektimi? Ir ką įgijo? Netekome draugo, su kuriuo galima buvo visada pasitarti. Tokios galimybės nebus. Tai netektis. Bet pirmą kartą XXI a. Dausose turėsime tokio amžiaus žmogų, pasiuntinį, jo vėlę, kuris puikiai supranta Dievų kalbą ir nuo šiol, kai melsimės, mes melsimės ne tik savo Dievams Perkūnui, Žemynai ir Gabijai, mes melsimės ir J. Trinkūnui. Visu savo gyvenimu jis nusipelnęs būti tarpininku ir pasiuntiniu tarp senųjų Dievų ir mūsų, žmonių, neaprėpiamose dvasinėse erdvėse. Dievai gali mūsų neišgirsti, gal mes ne taip į juos kreipiamės, gal mūsų žodžiai ne tie, bet Jonas mus puikiai supranta. Mes seniai neturėjome tokio pasiuntinio Dausose. Iš gyvenimo išėjo aukščiausio rango asmenybė. Tokia, kaip Jonas Basanavičius, Vydūnas. Jis girdi mus, perduos mūsų žodžius mūsų Dievams. Manau, kad tai didžiulis mūsų įgijimas ir laimėjimas. Bičiulis, draugas išėjo, ašaros rieda, o danguje sužimba ryški žvaigždė, kuri išties kalbasi su mūsų Dievais ir perduoda mūsų žodžius. Tegul dreba tie, kurie sėdi valdžios kėdėse bijodami pasirašyti dokumentus, kad baltų tikėjimas yra mūsų tikėjimas. Už jų blogus darbus bus atlyginta, nes mes turime žmogų ten, aukštai. Tegul gėda būna aukščiausių instancijų valdininkams, kad jie vienintelio senojo baltų tikėjimo nenori pripažinti tradiciniu. Kurioje dar planetos vietoje jį galima pavadinti tradiciniu – Indijoje, Amerikoje? Kodėl žmonės turi mirti savo žemėje, taip ir nesulaukę šito pripažinimo? Smerkiu ir niekinu tokius valdininkus, besimeldžiančius kitų tautų Dievams, garbinančius kitų tautų pinigus ir kitų tautų žemes. Mūsų pareiga užbaigti darbus, kuriuos dirbo Jonas Trinkūnas, ir pasiekti to, ko siekė jis. Kad mūsų žemėje mūsų kultūrai būtų skiriama ypatinga pagarba ir ji stovėtų aukščiau už tuos, kurie ateina kaip svečiai. Tesijaučia visi svečiais mūsų baltų žemėje. Mes savo žemės šeimininkai ir tikrai jos neparduosime nei užsieniečiams, nei marsiečiams. Ar jūs esate pasirengęs tęsti J. Trinkūno darbus? Tęsti visus įpareigojimus, įsipareigojimus tautiečiams, prievoles ir priedermes ir stoti vietoj savo mokytojo? Nesu tam nei įgaliotas, nei įpareigotas. Jis tokios valios neišreiškė. Jei man reikėtų apsispręst, ar imčiausi tokių pareigų, tai sakyčiau, kad ne. Galbūt perdaug esu išsiplėtęs savo interesų lauke, gal dar esu per jaunas. Ne amžiumi, bet savo ambicijomis, kad galėčiau atsidėti šitam vaidmeniui. Tai labai svarbi pareiga – tapti simboliu ir vedliu, šito reikalo ambasadoriumi. Bet kiekvienas, kas bendravo su J. Trinkūnu, jau yra baltų tikėjimo ambasadorius. Indijoje, Amerikoje, Afrikoje. Visi, kas nebijo žodžių krivis, vaidila, t. y. senojo baltų tikėjimo žinovai, skleidžia baltų tikėjimą. Kas pakeis J. Trinkūną, nuspręs patys Romuvos žmonės. J. Trinkūnas buvo išrinktas Romuvos kriviu. Ką tai jam reiškė ir ką jis veikė ir nuveikė, kokių patyrė sunkumų? J. Trinkūno didžiulė stiprybė buvo jo drąsa. Jis nebijojo būti nepripažintas, būti pašaipų objektu, būti tarp žmonių. Labai paprasta kažkur ateiti, užimti svarbų postą, gauti karūną ir ją grožėtis. Bet kur kas svarbiau stoti nepripažintų, pažemintųjų pusėn. Tuos kuriuos valstybė nužemino, ištrėmė į vadinamuosius patvorius, paraštes, užribius. Nebijoti tapti jų, šiuo atveju senojo baltų tikėjimo, atstovu. Senasis mūsų tikėjimas paniekintas, nustumtas, atstumtas, nukryžiuotas. Būti lyderiu šitoj srity reikia drąsos. Jeigu jis išlieka tose pareigose, kaip tai padarė J. Trinkūnas, tai yra retas žmogus, šventas žmogus. J. Trinkūno mirtis yra įrodymas, kad baltų tikėjimas gyvas. Nes niekas dėl niekų ir netikrų dalykų negyvena ir nemiršta. J. Trinkūnas mirė dėl mūsų, baltų tikėjimo. Niekada nieko nedarė dėl kokių nors pareigų ar titulų. Kas netikėjo, patikėjo juo dar stipriau. Koks jis buvo kasdieniame gyvenime, bendruomenėje, šeimoje? Težinau, kad jis užaugino keturias dukras ir vienintelį sūnų, kuris žuvo. Ir jis bus palaidotas Rokantiškėse ant paties aukščiausio kalnelio, kape, kur guli jo sūnus. Kaip draugas žinau, kad J. Trinkūnas buvo neįtikėtinai tolerantiškas ir pakantus. Mokėjęs derinti priešingas nuomones ir retai kada kategoriškai ką nors pareiškiantis, kad bus taip, o ne kitaip. Ir tada visi suprasdavo, kad tik taip gali būti. Jis nieko neužfiksuodavo kaip dogmos, palikdavo vietos šalia tekėti bet kokiai minčiai, bet kokiai nuomonei, bet jeigu pamatydavo, kad viskas vyksta nebe taip, ryžtingai ir griežtai sutramdydavo. Kas supykdavo, vėliau pamatydavo, kad jis buvo teisus ir džiaugiasi, kad buvo šalia J. Trinkūno. Alfa.lt Žiūrėti nuotraukų galeriją http://www.alfa.lt/straipsnis/15325170/ ... t7H5fvFEsZ |
Autorius: | Žygeivis [ 23 Sau 2014 19:06 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Valdas Rutkūnas. Krivis Jaunius keliauja į dausas, palaiminęs Lietuvą http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/sva ... 0269?cf=df Publikuota: 2014 sausio 22d. 11:05 ![]() Jono Trinkūno paskyros „Facebook“ nuotr. Sausio 20 dienos rytą, viduržiemio šalčiui sukausčius upes, Lietuvos sostinėje nustojo plakusi Lietuvos Romuvos Krivio Jauniaus Jono Trinkūno širdis. Krūptelėjo Lietuva, nes Protėvių taku pasuko visų lietuvių didžiausias lietuviškumo Mokytojas ir Dvasinis Vadovas. Kad ir kokios būtų sąsajos su tauta, kokia pasaulėžiūra ir įsitikinimai, kiekvieno lietuvio šaknys yra tos pačios ir visi esame tautos broliai ir seserys. Todėl visiems saugu ir gera buvo jausti, kad yra didis Žmogus, kaip tūkstantmetis ąžuolas saugantis tautos šaknis ir galintis savo šakų pavėsyje duoti atgaivą kiekvienam, ieškančiam savo esybės. Jo didžiausias nuopelnas buvo gebėjimas atrasti didžiausius benykstančius lietuviškos kultūros lobius Ką Jonas Trinkūnas davė Lietuvai? Kodėl jo nuopelnai yra išskirtiniai ir tokie reikšmingi kiekvienam lietuviui? Kai prieš 50 metų sovietinėje Lietuvoje kilo banga užrašinėti Lietuvos kaimuose nykstančią kraštotyrinę medžiagą, Jonas Trinkūnas buvo vienas iš pagrindinių kraštotyros ekspedicijų rengėjų. Jo didžiausias nuopelnas buvo gebėjimas atrasti didžiausius benykstančius lietuviškos kultūros lobius, juos prikelti naujam gyvenimui, sugrąžinti jaunimui. Taip Jonas sukūrė garsųjį Varėnos rajono Žiūrų kaimo ansamblį, kurio galingo dainavimo būdą greit įvaldė Vilniaus Universiteto kraštotyros klubas „Ramuva“. Tai buvo laikmetis, kai tautinė kultūra buvo pateikiama tik pritaikyta scenai ir taip stipriai iškreipta, kad jaunimas iš tolo jos lenkėsi ir gėdijosi. J.Trinkūno vadovaujami studentai sugrąžino liaudies dainoms gyvybingumą ir atvėrė kelią kurtis folkloro ansambliams bei klubams. Liaudies dainas greit papildė ir atgimę liaudies šokiai, vakaronėms suteikę gyvybės ir jaunatvės. Jau tuomet Jonas dėjo daug pastangų plėsti supratimą, kad žymiai svarbesnė yra tikroji gyvoji kultūra, o tai, kas atliekama scenoje, gali būti tik papildymas. Jonas su bičiuliais žengė dar vieną svarbų žingsnį – iš pelenų prikėlė Rasos šventę Tais laikais, kai tautiškumas buvo persekiojamas ir žlugdomas, Jonas su bičiuliais žengė dar vieną svarbų žingsnį – iš pelenų prikėlė Rasos šventę. Po kruopelę surankiojo istorinius ir etnografinius aprašymus, parinko dainas, ratelius, apeigas ir senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje 1967 metais atgimė puikiausia žmogaus ir gamtos darnos šventė, kurioje, praleidus trumpiausią naktį, norisi švęsti kasmet. Tai buvo gūdus sovietmetis, kai tikrų švenčių, teikiančių žmogui atgaivą, jau nebebuvo likę. Todėl Rasos šventė su gyvais papročiais, dainomis, šokiais, apeigomis ir blaiviu bendravimu buvo kaip koks stebuklas! Jonas Trinkūnas suprato kalendorinių švenčių būtinybę, todėl Rasos šventė, net ir sovietinio saugumo vaikoma, vyko toliau, pasklido po visą Lietuvą. Jono pastangomis ir paskatinimu atgimė senaisiais papročiais pagrįstos Vėlinės, Kalėdos, Lygiadieniai, Jorė ir kitos šventės, sudarančios visą metų kalendorinių švenčių ratą. Šis ratas rieda kasmet daugybėje Lietuvos vietų, todėl tūkstančiai žmonių turi galimybę savo gyvenimui suteikti pilnatvę ir džiaugsmingo bendravimo akimirkas, net nežinodami, kad labiausiai turėtų būti dėkingi Jonui Trinkūnui. Didelę svarbą Jonas teikė ir šeimos šventėms. Apeigos ir dainos buvo renkamos dešimtmečiais. Šio didžiulio darbo vaisiai – šimtai santuokų pagal senovinius papročius, daugybė palaimintų kūdikių, galimybė artimuosius palydėti amžinybėn – ir visa tai iki pašaknų sava, lietuviška. Lietuviškos dvasios pagrindai sugulė į Jono Trinkūno knygas: „Baltų tikėjimas“, „Lietuvių senosios religijos kelias“. Tai pamatas kiekvienam tautinės savasties ieškotojui: turime išlaikę ir atkūrę visą savo dvasios gelmę, reikalingą oriam, prasmingam ir nepriklausomam gyvenimui. Jonas anksti suprato, kad tautos stiprybė – bendruomeniškumas Jonas anksti suprato, kad tautos stiprybė – bendruomeniškumas, todėl visa jo gaivinama lietuviška kultūra buvo atvira ir skirta jungti žmones bendram laimingam gyvenimui. Tūkstančiai lietuvių, ieškodami tvirtų šaknų kreipėsi į Joną Trinkūną. Visi buvo pagarbiai priimti ir išklausyti negailint patarimų. Kiekvienas žmogus Jonui buvo didis džiaugsmas, nes jis mokėjo kiekviename įžvelgti vertybes, tikėjo ir žavėjosi žmonėmis, mylėjo juos. Jis buvo kiekvieno lietuvio dvasinis vadovas. Jono Trinkūno nuopelnai buvo įvertinti Jono Basanavičiaus premija, Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Bendražygiai vienbalsiai Joną išrinko Lietuvos Romuvos Kriviu. Tai nesutrukdė Jonui išlikti visuomet paprastam ir pasiekiamam visiems. Šventa Jonui buvo visa Lietuva. Ypač jis mėgo lankytis piliakalniuose, alkakalniuose, čia jis nuolat sėmėsi protėvių dvasios stiprybės. Su meile jis žvelgė ir į kiekvieną medelį, gyvūnėlį, o svarbiausia jam buvo žmogus. Jonas niekuomet nesiskundė ir bet kokiomis sąlygomis džiaugėsi gyvenimu Jonas niekuomet nesiskundė ir bet kokiomis sąlygomis džiaugėsi gyvenimu. Sovietmečiu už tautinę veiklą net 15 metų buvo nušalintas nuo galimybės dirbti su žmonėmis, plėtoti lietuvišką veiklą. Tačiau niekuomet nepalūžo, visuomet išlikdamas didžiuoju lietuvybės palaikytoju. Pats buvo baigęs universitete lituanistiką ir visuomet tvirtino, kad tikras lietuvis turi siekti lituanistinio išsilavinimo. Jono Trinkūno veikla ir lietuviškas gyvybiškumas tapo toks žinomas ir reikšmingas, kad Lietuva iškilo kaip pavyzdys kiekvienos tautos prigimtinių vertybių siekiuose. Jonas pasidarė vedliu ir tarptautinėse prigimtinių tikėjimų organizacijose, plėtojo tautiškumo palaikytojų bendradarbiavimą pasauliniu mastu. Jonas Trinkūnas, gimęs ir augęs miestuose, visada kartojo, kad Lietuvos šaknys yra kaime. Todėl siekė visom išgalėm palaikyti kaimo gyvybę. Pastaraisiais metais labai stiprino savo įkurtą Romuvos kaimą, kuriame vyko Jaunimo Ramuvos stovyklos, tuokėsi žmonės, buvo rengiamos kalendorinės šventės. Čia įkurtos kelios šventvietės su aukurais, prieglobstį gavo lietuvių dievai. Čia įrengtas Jono ilgai brandintas sumanymas: šventnamis – šventykla po stogu, kur galima būtų susiburti uždaresnėje aplinkoje, pasislėpti nuo darganos ar kaitrios saulės. Šventyklų atstatymas Lietuvoje – Jono Trinkūno svajonė, su kuria jis iškeliauja į Dausas. Dar vieną savo svajonę Jonas palieka mums – pasiekti, kad senoji baltų religija atgautų pilną valstybinį pripažinimą Dar vieną savo svajonę Jonas palieka mums – pasiekti, kad senoji baltų religija atgautų pilną valstybinį pripažinimą – tik tada lietuvių tauta galės pasijusti dvasiškai nepriklausoma. Visas Jono Trinkūno gyvenimas yra nužymėtas lemtimi. Gimė jis 1939 metais, tarsi tam, kad kūdikystėje įkvėpęs nepriklausomos Lietuvos oro, savo gyvenimą pašvęstų dvasinei lietuvių tautos nepriklausomybei. Prasidėjus karui, okupantų iš vakarų rankos nužudė Jono tėvą. 1991 metais, okupantai iš rytų išžudė lietuvių muitininkus Medininkų poste. Tai buvo didžioji auka Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tarsi sustiprinti auką, tą pačią dieną žūsta lietuvių dvasios nepriklausomybės vedlio Jono Trinkūno vienuolikmetis sūnus Vaidevutis. Ką reiškia mums didžiojo lietuviškumo mokytojo Jono Trinkūno žaibiška mirtis, kuri trenkė kaip Perkūnas iš giedro dangaus, tarsi patvirtindama Trinkūno pavardės sąsajas su lietuvių visa ko išjudinimo ir gyvybės dievu Perkūnu? Iki pat paskutinės dienos skambėjo jaunatviškas Jono balsas, užkrečiantis kvatojimas, išliko aštrus mąstymas, skvarbus dangaus žydrumo žvilgsnis, krūva sumanymų, pradėtų rašyti knygų... Krivis Jaunius, pateisindamas savo vardą, išėjo pilnas dvasinių jėgų, apsuptas kartu su savo žmona Inija vadovaujamos jaunatviškos apeiginio giedojimo grupės „Kūlgrinda“, ką tik įrašęs pakutinę savo kompaktinę plokštelę, skirtą Žemės deivei Žemynai, tarsi pasiprašydamas jos globos aukštajame kalnelyje. Ne kartą Jonas minėjo pasiaukojimo tautai pavyzdžius, Pilėnų didvyriškumą... Keliauja jis į Dausas savo giedrose akyse regėdamas mylimą tautą ir kiekvieną iš mūsų. .. Krivio širdis nustojo plakti giedrą ir šaltą žiemos rytmetį, tuo metu, kai šaltis stingdo mūsų tautą, ji išsibarsto, nyksta, praranda tikėjimą savimi... Visu savo gyvenimu Krivis Jaunius įkūnijo tautos gyvybę. Kaip atsakingas tėvas, Krivis be galo atsakingu tautai metu perduoda mums visą atsakomybę dėl tautos dvasios stiprybės į mūsų, kiekvieno lietuvio rankas. Tam, kad patikėtume savo jėgomis, sukauptume visas tautos vertybes, susitelktumėme ir pakeltume tautą laimingam gyvenimui. Nuo kiekvieno iš mūsų priklausys kiek mes įsileisime Krivio Jauniaus patirties, vertybių, kiek mes pasuksime jo keliu ir sieksime jo puoselėto tautiškumo. Pagal lietuvių papročius, mes gerbiame savo protėvius, kurių dėka mes gyvename, jie mums šventi. Krivis Jaunius Jonas Trinkūnas Dausose tampa dar svarbesnis lietuvių tautai, nes jis švies mums, kaip kelrodė žvaigždė, ir vietoj vieno kritusio, į jo vietą stos dešimtys lietuvių! Mes apginsim Lietuvą ir lietuvybę, kaip ir tais piliakalnių Lietuvos laikais! Šlovė Kriviui Jauniui! Valdas Rutkūnas Atsisveikinti su Velioniu bus galima nuo trečiadienio (2014-01-22) Lietuvių liaudies kultūros centre (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius): sausio 22 d. nuo 12 iki 20 val., sausio 23 d. nuo 10 iki 12 val. Laidotuvės numatytos ketvirtadienį (2014–01–23) Rokantiškių kapinėse. Velionio palaikai į kapines išlydimi išLietuvių liaudies kultūros centro (B. Radvilaitės g. 8, Vilnius) 12 val. Velionio artimieji prašo ateisiančių atsisveikinti su Velioniu nenešti gėlių ir vainikų. Išreikšti pagarbą Velioniui galima žvakelės liepsna ir aukomis Romuvos šventnamio statybai. Velionio bendražygiai visų ateisiančių palydėti velionio palaikų į kapus prašo atsinešti su savimi savo Vėliavas ir deglus. Palydėkime Velionį į Vėlių viešpatiją – Vėliavomis ir ugnimis. Komentarai http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/sva ... &order=ASC |
Autorius: | Žygeivis [ 24 Gru 2018 18:10 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
„Romuvos“ krivė I.Trinkūnienė: „Lietuviai išsaugojo prigimtinės religijos pagrindus“ http://valstietis.lt/naujienos/kultura/ ... pagrindus/ Virginija Genienė 2018-06-02 ![]() Asmeninio archyvo nuotr. Senovės lietuviai tikėjo, kad žemės planeta yra gyva – gyvi ne tik žmonės, gyvūnai, bet ir medžiai, akmenys, vanduo, ugnis. Gamtą jie laikė galinga, šventa ir amžina, brangino bei tausojo ją garbindami dievus, kurie reiškiasi per gamtos jėgas. Vydūnas yra pasakęs, kad grįžimas prie senovės tikėjimo liudija tautos atsigavimą, tačiau grįžtama ne prie prie buvusių formų, o prie dvasios. Mūsų laikais prigimtinį tikėjimą puoselėja „Lietuvos Romuva“ – senovės baltų religijos bendruomenė. Kuo šiandien gyvena romuviai, kokias šventes švenčia, kokius dievus garbina, kalbuosi su etnologe, folkloriste, „Lietuvos Romuvos“ krive Inija Trinkūniene. Kada susikūrė „Romuva“? Dvasine „Romuvos“ pradžia laikome 1967 metais Kernavėje vykusią Rasos šventę, kurią, laikydamiesi senųjų tradicijų, surengė Vilniaus universiteto aspirantas ir dėstytojas Jonas Trinkūnas bei jo draugai. Tai buvo bendruomenė, atradusi baltiškas šaknis, – studentai, dėstytojai, priklausę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubui „Ramuva“ ir žygeivių klubui. O Jonas buvo tarsi pradžiapatis, iš kurio viskas atsirado. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, „Romuvą“, kaip baltų religinę bendruomenę,1992-aisiais užregistravome oficialiai. Kaip susipažinote su savo vyru Jonu Trinkūnu? Su Jonu susipažinau Vilniaus universitete studijuodama psichologiją. 1971 metų vasarą nusprendžiau dalyvauti universiteto krašotyrininkų klubo „Ramuva“ Tverečiaus ekspedicijoje. J.Trinkūnas buvo jos vadovas. Vaikščiojome po kaimus, bendravome su senais žmonėmis, rinkome tautosaką, rengėme vakarones. Man didžiausią įspūdį padarė, kai Joną išgirdau dainuojantį su Veronika Janulevičiūte-Povilioniene. Įsimylėjau jį, galima sakyti, iš pirmo žvilgsnio.Tai buvo neeilinis žmogus. Mane žavėjo jo asmenybė, darbai. Drauge ėjome į žygius, važinėjome į ekspedicijas, o 1974-aisiais susituokėme. ![]() Inija ir Jonas Trinkūnai sovietmečiu patyrė valdžios persekiojimą. Asmeninio archyvo nuotr. Mums, sovietiniams studentams, universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ buvo lietuviškos savasties atradimas, patriotizmo mokykla. Kaip iš kraštotyrininkų „Ramuvos“ tapote „Lietuvos Romuva“? Religinis lygmuo visada egzistavo, tik jis nebuvo įsisąmonintas. Ne vien užrašinėjome dainas, papročius, prisiminimus, bet ir šventėme kalendorines šventes. Pamenu, kaip per Kūčias prie šventiniais patiekalais apkrauto stalo apie valandą pakiliai, nuoširdžiai giedojome apeigines giesmes… Tai sukūrė stiprų bendrumo jausmą ne tik tarpusavyje, bet ir su mūsų protėviais, kurie tas pačias giesmes giedojo prieš kelis šimtus metų… Išgyvenau nepaprastą patirtį, tarsi su jais bendraučiau – jaučiau gyvą ryšį… Arba per Rasų šventę prie Sartų ežero užkurdavome ugnį ir sustoję ratu giedodavome to krašto giesmes… Tai buvo tikra, šventa – giliai išgyventas sakralinis veiksmas. Vertindama iš šių dienų perspektyvos galiu pasakyti, kad mes šalia įprastos sovietinio gyvenimo rutinos gyvenome kitą, atskirą gyvenimą – gilų, prasmingą, įdomų… Buvome subūrę bendraminčių, kurie vieni kitus labai palaikė, ratą. J.Trinkūno veikla užkliuvo sovietų valdžiai, jis buvo persekiojamas, bet nepalūžo. Jūsų šeimai teko patirti daug išbandymų… Joną išmetė iš universiteto, uždraudė dirbti mokslinį darbą, jis buvo tampomas, tardomas KGB. Vyrui iki pat Atgimimo laikų teko blaškytis po visą Lietuvą. Dirbo ir kūriku, ir akmenskaldžiu, gamino antkapius, paminklus… Galop buvo nuteistas už nelegalų darbą ir dykaduoniavimą, gavo baudą. O aš dirbau tuometiniame Filosofijos, sociologijos ir teisės institute ir auginau mūsų keturias dukras. Tik Atgimimo metais jis galėjo užsiimti mėgstama veikla – vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Jo iniciatyva buvo įsteigta Jono Basanavičiaus premija, kuri skiriama etninės kultūros tradicijų tyrinėtojams. 2002 metais ant Gedimino kapo kalno prie liepsnojančio aukuro J.Trinkūnas buvo įšventintas į „Romuvos“ krivius ir gavo dvasinį vardą Jaunius. O 2013-aisiais Lietuvos prezidentė Joną apdovanojo Gedimino ordino Riterio kryžiumi už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą bei vykdymą ir pogrindinės religinės bei tautinės literatūros platinimą – būtent už tai jį persekiojo sovietų valdžia. Kaip jūs tapote romuvių dvasininke krive? Kai 2014 metais krivis Jaunius iškeliavo į dausas, visų šalies „Romuvų“ atstovai vaidilos, susirinkę į „Lietuvos Romuvos“ didžiąją krivūlę, krive išrinko mane. Kokius dievus garbina romuviai? Mums, šiuolaikiniams baltams, dieviškas šventraštis yra pati gamta su visa įstabia savo įvairove, kuri kasmet apmiršta ir prisikelia. Senosios lietuvių sakmės liudija apie dievus pasaulio kūrėjus. Tai dangaus dievas, teikiantis šviesą ir gyvybę pasauliui, mituose vadinamas Praamžiu, Pradžiapačiu, Sutvaru, bei žemės ir požemio dievas Vėlinas, protėvių globėjas. Perkūnas – gyvybinių gamtos galių teikėjas ir žadintojas, tvarkos ir teisingumo palaikytojas. Jo ženklas svastika – dangiškosios ugnies sūkurys, jo būstas ąžuolas – tvirčiausias Lietuvos medis. Į Perkūną per ugnį, ąžuolą ir kalną apeigų metu kreipiamės malda, giesme bei šokiu. Žemyna – gimdanti, auginanti ir nokinanti deivė, mūsų visų motina. Laima – visa žinanti deivė, kuri lemia gimstančio žmogaus likimą, vadinamą dalia. Gabija – šventosios ugnies galių deivė, namų židinio globėja. Medeina – miško teikiamų galių ir gėrybių deivė. Gerbdami dievus, su jais susiejame savo gyvenimą, jie tampa mūsų būties dalimi. J.Trinkūnas yra pasakęs: kol tauta mini savo dievus – jie gyvi ir ji gyva. ![]() Romuviai švenčia Jorės šventę. Asmeninio archyvo nuotr. Kokias kalendorines ir šeimos šventes švenčiate? Sausio 25 dieną – Pusiaužiemio šventė, vasario mėnesį minime Perkūno ir Gabijos dienas bei Užgavėnes, kovo 21-ąją švenčiame Lygę, arba Pavasario lygiadienį, balandį – Velykas ir Jorę – pirmosios pavasario žalumos, pavasario, Perkūno šventę, birželio 23 dieną – Rasos šventę, liepos 7-ąją – Laimos dieną, rugpjūčio 15 dieną – Žolinę, arba Žemynos dieną, lapkričio 1–2 dienomis – Ilges, arba Vėlines, gruodžio 24–25 dienomis – Kūčias ir Kalėdas. Pagal senovines tradicijas švenčiame vestuves, kūdikio palaiminimą (krikštynas), laidotuves. Iki mūsų laikų išliko daugybė senovinių vestuvių dainų, papročių ir simbolių. Svarbiausia vestuvių apeiga – santuoka prie Amžinosios ugnies aukuro. Jaunieji patys susikuria priesaiką. Ceremoniją, sustoję aplink aukurą, stebi visi svečiai. Iškilmių vietą pasirenka jaunieji: Vilniuje jos dažnai vyksta Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, Kernavėje – ant piliakalnių, Kaune – ant Palemono piliakalnio, Palangoje – ant Birutės kalno, taip pat ant Rambyno ar Šatrijos kalnų… Krikštynos vyksta dažniausiai namuose ar sodyboje, sodelyje – alke. Apeigas su ugnimi ir vandeniu atlieka moterys – vaidilės. Berniukui sodinamas ąžuolėlis, mergaitei – liepa, giedamos palaiminimo giesmės. Atsisveikinant su velioniu, prie karsto ar pelenų urnos giedamos laidotuvių giesmės, grojama kanklėmis, laidotuvių eisenos priekyje nešamas ugnies aukuras, kuris užgesinamas leidžiant urną į žemę. Mūsų apeigose ir šventėse dalyvauja apeiginio folkloro kolektyvas „Romuvos kūlgrinda“, gyvuojantis jau 30 metų. Jį įkūrė ir ilgus metus jam vadovavo J.Trinkūnas. Mes pirmieji pasipuošėme atkurtais autentiškais senovės baltų drabužiais. Kasmet dalyvaujame daugelyje folkloro švenčių Lietuvoje ir užsienyje. Šiemetinės Dainų šventės žiūrovai „Romuvos kūlgrindą“ galės išvysti ansamblių vakarą. Kokių elgesio, moralės normų laikosi „Romuvos“ nariai? Svarbiausia taisyklė – žmogiškumą, t. y. daryti tai, ką norėtum, kad tau būtų daroma, ir nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Tai prievartos vengimas ir nekerštavimas, nesavanaudiška meilė ir atjauta visoms gyvoms būtybėms. Blogis atsiranda ten, kur suyra darna. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai, nesavanaudiškai. Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę esame dėkingi protėviams, todėl juos nuolat prisimename ir reiškiame jiems pagarbą. Baltų tikėjimas vienija visus – gyvuosius ir mirusiuosius. O mirtis yra dėsningas gamtos virsmas. Tikime, po mirties velionis patenka tarp mirusių giminaičių, o per apeigas gyvieji ir mirusieji vėl susitinka. ![]() Vardynos pagal senovės baltų papročius. Asmeninio archyvo nuotr. Kokios Lietuvos vietos romuviams yra šventos? Jas vardyti tektų ilgai… Dr. Vykintas Vaitkevičius, apdovanotas J.Basanavičiaus premija, yra išleidęs monografijas: „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“, ”Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“, „Alkai. Baltų šventviečių studija“. Vien Žemaitijoje jis atrado daugiau nei tūkstantį šventviečių, liudijančių senąjį tikėjimą: šventi kalneliai, šventi akmenys, medžiai, upės ir šaltiniai… Visa mūsų tradicinė kultūra ir pasaulėžiūra – liaudies dainos, papročiai, menas – kupini senosios baltų religijos paveldo. Kiekvienas lietuvis sąmoningai ar nesąmoningai išsaugojo prigimtinės religijos pagrindus, ją savyje saugo natūraliai, kaip duotybę. J.Trinkūnas siekė, kad senovės baltų religija būtų pripažinta tradicine. Kokia situacija dabar? Tikimės, kad tai greitai įvyks, nes gegužės 24 dieną Seimas pritarė siūlymui suteikti valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“. Juk atitinkame visus įstatymo reikalavimus: mūsų veiklos laikotarpis – 25 metai, mokymas ir apeigos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir moralės normoms, mūsų bendruomenė nėra uždara, palaiko ryšius su kitomis religinėmis bendruomenėmis, dalyvauja tarpreliginiame dialoge. Esu dalyvavusi Pasaulio religijų parlamente Solt Leik Sityje, į kurį susirinko tradicinių ir netradicinių pasaulio religijų atstovai. Pristačiau mūsų „Romuvą“ pasauliui. Seniau į šį renginį yra vykęs J.Trinkūnas. Kiek lietuvių šiandien prijaučia senajai baltų religijai? Susidomėjimas „Romuva“ didėja – pastarasis šalies gyventojų surašymas parodė, kas per dešimt metų žmonių, kurie prijaučia ar išpažįsta prigimtinę baltų religiją, skaičius išaugo 5 kartus. Vis daugiau lietuvių tuokiasi ir laimina gimusius vaikus laikydamiesi senovinių tradicijų. Demokratinėje visuomenėje galime išpažinti kokią norime religiją. Tai mūsų apsisprendimo reikalas. |
Autorius: | Žygeivis [ 01 Rgs 2020 22:45 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių ir Ramuvos judėjimų veteranas ir įkūrėjas Jonas Trinkūnas (1939-02-28 - 2014-01-20) |
Thoughts of an Aussie Litho Pagan (Romuvis) http://stevekryzius.blogspot.com/2014/0 ... n-and.html |
Puslapis 1 iš 1 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/ |