 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.romuva.lt/docs/romuvosist.doc
http://209.85.135.104/search?q=cache:Nl ... lr=lang_lt
Jonas Trinkūnas
RAMUVOS PRADŽIOS,
Jaunimo etnokultūrinis sąjūdis XX a. 7-8 dešimtmetyje
( Paskelbtas straipsnių rinkinyje “Iš Lietuvos sociologijos istorijos”. 4 knyga ,
Vilnius, 2003, p.136-149)
Raktažodžiai: etninė kultūra, jaunimo etnokultūrinis judėjimas, neoromantizmas, nacionalinis identitetas, pasipriešinimas ir prisitaikymas, represijos
Straipsnyje apžvelgiamas XX a. 7-8 dešimtmečio jaunimo etnokultūrinis sąjūdis.
Kraštotyrininkų Ramuva, Žygeiviai, Alkas, Raskila – tai aktyvios organizacijos, į kurias telkėsi jaunimas.
Judėjimo tikslas buvo formuoti tautinę savimonę, kurti taikaus pasipriešinimo būdus.
Buvo nevengiama įvairių prisitaikymo formų, kurios tapo to meto visuomeninio gyvenimo norma. Bet komunistų represiniai organai žlugdė visas pastangas. Komunistinė sistema išgyveno savo krizę ir rodė sergančios visuomenės požymius.
Aptariamas laikotarpis – tai sovietinio gyvenimo tam tikros liberalizacijos metas, dar vadinamo “chruščioviniu atšilimu”. Daugeliui, ypač jaunimui, tuo metu atrodė, jog atsiveria galimybės laisvai veikti, kurti. Pokarinių represijų baimė buvo kiek išblukusi. Nors šis laikotarpis buvo palyginus trumpas ir apgaulingas, jis suvaidino tam tikrą vaidmenį tautos gyvenime. Jaunimo iniciatyvos turėjo sukelti pagyvėjimą visuomeniniame gyvenime.
Pasibaigus ginkluotai rezistencijai, iškilo kitos pasipriešinimo okupacijai formos, vadinamos pasyviąja rezistencija arba neginkluotu pasipriešinimu.
Įvairios tautinės ir kultūrinės iniciatyvos tapo užuomazgomis tolimesniems visuomeniniams judėjimams, atvedusiems visuomenę į atgimimą ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Tačiau tuo metu bet kokios natūralios pastangos kurti savo kultūrines ir idėjines krašto gyvenimo formas anksčiau ar vėliau susilaukdavo stabdžių ir persekiojimų.
Komunistinė sistema netoleravo socialinės nekontroliuojamos saviraiškos. Reikia sutikti su istorikės Živilės Račkauskaitės nuomone, jog pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje septintajame nebuvo populiari tema lietuvių istoriografijoje. Atskirų darbų, skirtų būtent šiems tyrimams, Lietuvoje beveik nėra. Tema tyrinėtina dar todėl, kad to laikotarpio aktyviausiai opoziciškai nusiteikusi visuomenės dalis buvo Lietuvos jaunimas (1, 52)
Mus domina to meto jaunimo idealai, vertybinės orientacijos, jaunimo visuomeniškumas, gebėjimas organizuotis bendram veikimui, mokėjimas prisitaikyti prie realių sąlygų, kas inspiravo jaunimo judėjimą ir kas jį stabdė ar trukdė.
1964 m pasirodė kukli knygelė “Zervynos”(ekspedicijos rezultatai), ją išleido Kraštotyros draugija. Ji tapo vienu iš naujojo lietuvių atgimimo ženklų.
Prasidėjo reguliarios kraštotyros ekspedicijos, į kurias ėmė jungtis daugybė, kaip sakydavo, susipratusių lietuvių – įvairiausių profesijų žmonių.
Jos vyko visuomeniniais pagrindais dalyvių atostogų laiku ir poilsio dienomis.
Šiame sąjūdyje atsirado ir jaunimo etnokultūrinis judėjimas. Šis trumpas laikotarpis – apie 9 metus – tapo platesnių dvasinių – idėjinių procesų šaltiniu. Tuo metu gimė idėjos, įtakojusios vėlesnį dvasinių bei kultūrinių vertybių gyvavimą.
Etnologas Vytis Čiubrinskas pranešime “Sovietmečio iššūkiai Lietuvos etnologijai: disciplina, ideologija ir patriotizmas”, skaitytame 1999 m Nacionalinio muziejaus konferencijoje “Iš etnografijos istorijos”, aiškino, kaip tautinis etnokultūrinis sąjūdis iškėlė valstietišką lietuviškumo sampratą. Kaimo žmonės buvo laikomi vos ne etaloniniais tautiečiais, tautinės kultūros kūrėjais. Tai visiškai atitiko klasikinį XIX amžiaus romantizmą. Patys etnologai buvo apimti visuotinės tautinės-liaudiškos senovės autentiškų ir tipiškų liekanų rinkimo-fiksavimo aistros, kuri buvo tikrai patriotinė. Tačiau praeities tradicijų rinkimuose etnologai toli gražu nebuvo laisvi, o turėjo dirbti “pagal užsakymą”, būdami priversti tirti pvz., materialinę kultūrą vietoj režimui “pavojingos” dvasinės kultūros..
Patriotizmo šaltinis, anot V.Čiubrinsko, buvo gana platus, jaunatviškai veržlus judėjimas. Jį įsiūbavo neoromantiškai nusiteikę, neretai iš kaimo kilę pokarinės kartos naujieji inteligentai, ypač studentai. Jis reiškėsi ir kaip kontrsovietinis , prieš sovietinę (ypač paradinę) kulūrą nukreiptas.
Istorikas Alfredas Bumblauskas šiame judėjime įžvelgia folklorofiliją ir baltofiliją.
Baltofilija – tai istoriografinė kultūrinė programa, laikanti tautiškumo pagrindu ikikrikščionišką baltų kultūrą.
Manyčiau, šiam judėjimui labiau tiktų baltų kultūros atgimimo pavadinimas, nes domėjimasis savo krašto kultūra įgavo daug gilesnįį mąstą. Ne šimtmečiai, bet tūkstantmečiai tapo reikšmingi kylančiam jaunimo sąjūdžiui.
Anot folkloristo Stasio Skrodenio, visoje Rytų Europoje tuo metu stiprėjo folkloriniai sąjūdžiai( 2, 203). Tokį masinį susidomėjimą folkloru lėmė visų pirma patriotizmas bei iš nacionalinio identiteto palaikymo kylantis poreikis atsiriboti nuo sovietinių manipuliacijų senosiomis tradicijomis.
7-8 dešimtmečio ypatumai susilaukė eilės tyrinėtojų dėmesio. Pasaulio lituanistų bendrija surengė konferenciją ir išleido pranešimų rinkinį “Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/prisitaikymas”(1996). Vienas iš konferencijos organizatorių A.Zalatorius įžangoje iškelia eilę klausimų, kuriuos reikėtų svarstyti ir aptarinėti. Pavyzdžiui, “kas geriau: garbingai išnykti ar ne visai garbingai išlikti? Ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo? Ar išoriškai prisitaikius galima viduje išsaugoti pasipriešinimo potenciją?”(2, 8)
1998 m pasirodė leidinys “Ramuva - 4”(3), skirtas Rasos šventės ir Ramuvos 30-mečiui. Straipsnių autoriai – etnokultūrinio judėjimo dalyviai – pateikė platų 7-8 dešimtmečio įvykių aprašą.
Kokios šio judėjimo ištakos, kaip jis gimė? Apie tai bus kalbama ir svarstoma ne kartą. Mums rūpi parodyti šio reiškinio pradžias ir jo varomąsias jėgas.
Vilniaus universitetas buvo ne tik mokslo, bet ir dvasinio-idėjinio gyvenimo židinys, pažangiausias jaunimas taip pat telkėsi universitete.
Vilniaus Universitetas
Vilniaus Universitetas visada pasižymėjo aktyvesniu jaunimu.
Mums rūpimu laikotarpiu Universitete reiškėsi lituanistai, istorikai kraštotyrininkai ir turistai žygeiviai. Krašto pažinimo žygiai, domėjimasis Lietuvos istorija, folkloru, liaudies dainų dainavimas tapo tikra patriotine mokykla.
To meto ir ankstesniame universitete buvo neramu, valdžiai periodiškai iškildavo ideologinio pasipriešinimo problemų. Partiniai ir komjaunimo organai turėjo daug darbo, svarstydami dėstytojų ir studentų pažiūras ir idėjiškai netinkamą elgesį. Daugiausia kentėjo lituanistai ir istorikai, kuriems buvo sunku išvengti tautinių ir laisvesnės minties tendencijų. Periodiškai kilo jaunimo iniciatyvos, įgaunančios įvairių formų.
Donatas Sauka, žymusis lituanistas, knygelėje “Noriu suprasti” (1990) prisimena 1958-1961 metų lietuvių literatūros katedros bylą.
Katedra “daug metų tampyta už idėjinio apinasrio, kiekvienąmet tikrinta pagal proletarinio internacionalizmo, ateizmo, kontrpropagandos, kitąkart ir pagal civilinės gynybos ar pan. darbo rodiklius(atsiskaitamt konkrečiai – procentais)”(4, 85).
Tuomet iš Universiteto buvo atleistos gabios lituanistės V.Zaborskaitė, I.Kostkevičiūtė, pakeista katedros vadovybė.Tačiau tai negalėjo sustabdyti naujų dvasinių procesų. Vieni po kitų būriai jaunimo ateidavo į universitetą, tarsi pakeisdami išvargintus ir nukamuotus lietuvybės sergėtojus naujom pajėgom. Valdantiesiems taip ir nepavyko užgniaužti patriotinių jaunimo siekių.
Ramuvos ištakos glūdi Universiteto kraštotyrininkų ir žygeivių veikloje, kuri ėmė reikštis jau nuo 1960 m.
Šie metai minimi todėl, kad jau tada studijuodami aktyvumą rodė jaunuoliai, kurie vėliau kūrė žygeivių ir Ramuvos judėjimus.
Šis laikotarpis buvo įdomus savo įvairove, jaunimas domėjosi viskuo – naujom meno srovėm, filosofija, orientalinėm religijom ir pan. Formavosi naujų laikų Lietuvos visuomenė, kuriai būdingos pastangos atstatyti nutrauktas kultūrines ir idėjines tradicijas ir atrasti naujus gyvenimo orientyrus..
1967 m. pavasarį steigiama Lietuvos–Indijos draugiją. Draugijos pagrindu buvo R.Mironas, A.Poška, A.Danielius, R.Kolonaitis, A.Gudelis ir J.Trinkūnas.
Indijos bičiulių draugija subūrė filologų – būsimų ramuviečių - būrį. Šios draugijos jaunimas palaikė ryšį su Jadvyga Čiurlionyte, Liudu Truikiu, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, “Alko” klubo žmonėmis. Ryšiai siekė ir toliau – su kalbininku Vladimiru Toporovu, archeologe Marija Gimbutiene ir kt.
1967 m šio rato jaunimas surengė Rasos šventę Karnavėje. Būtent tie metai laikomi Ramuvos gimimo metais, nors Ramuva, kaip Vilniaus kraštotyrininkų klubas, buvo įteisintas 1969 m pradžioje.
Svarbūs judėjimui buvo ryšiai su žymiąja archeologe Marija Gimbutiene. 1968 m ji lankėsi Lietuvoje ir Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie lietuvių mitologiją.
Apie to susitikimo atmosferą ji rašė laiške Vytautui Kavoliui: “Yra tokia Lietuvių-indų draugija. Visai nekaltas pavadinimas ir jos pirmininkas yra Mironas, savo laiku buvęs ne visai simpatiškas. Tačiau dedasi gana įdomūs dalykai.
Pvz., ruošiamos Joninės kur nors Kernavėje ant piliakalnio, suvažiuoja iš visų kampų, ir kas ten apsilanko, jau niekad nepamiršta tos nakties. Dabar ant Rambyno kalno pradeda degti aukurai, ruošiami Vidūno minėjimai. Visa tai daro degantieji studenčiukai, kuriems lietuviška veikla yra visas gyvenimo tikslas. Man teko nemažai jų susitikti. Buvau daugiau negu sujaudinta. Negalėjau atsisakyti skaityti paskaitą... Vilniaus universiteto Didžioji kolonų salė buvo perpildyta. Jei kam būtų reikėję sušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto – buvo gera proga; ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai, jauni ir seni, iš Vilniaus, iš Kauno ir kitur, o daugiausia buvo jaunų studenčiukų, kurie į mane žiūrėjo susijaudinusiom akim, beveik norėdami prisiliesti. Tokią auditoriją, žinoma, galėjau turėti tik vieną kartą gyvenime.”(4, 11).
M.Gimbutienės knyga “Ancient Symbolism of Lithuanian Folk Art”(1958) buvo išversta į lietuvių kalbą ir rankraštis buvo jaunimo skaitomas, kaip populiariausia knyga. Knygos vertimas “Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene” buvo išleista tik 1994 m.
Vėliau M.Gimbutienė, reikšdama simpatijas šiam jaunimo judėjimui, rašė “Jaučiu, kad priklausom vienai šeimai – Ramuvai”(4, 9)
Pasirinktas Ramuvos vardas tarsi nurodė idėjinius orientyrus. Romuva viduramžiais buvo vyriausia baltų pagoniška šventovė prūsuose. Ramuvos vardas – tai lietuviškas prūsiško vardo atitikmuo. Pagoniška vardo prasmė tapo šito jaunimo judėjimo simboliu. Silvestras Gaižiūnas rašė: “Romuva yra svarbiausias kultūrinės tradicijos laidas, jungtis tarp kartų. Būtent per ją, per šventnamio jausmą, kylantį joje, nusitęsia ryšys tarp naujųjų kartų ir Probočių, sykiu jį nušviečia naujų kartų ateities kelius”(5, 267).
Ramuvos vardą nutarta rašyti mažąja raide, nes ketinta ramuvas steigti visoje Lietuvoje, jis turėjo pakeisti klubo vardą. Mes dabar Ramuvą rašome didžiąja raide, pabrėždami paties judėjimo vardą.
Įsikūrusi Vilniaus Ramuva ėmė leisti informacinį laikraštėlį taip pat “Ramuvos” vardu. 1969 metais suspėta išleisti 3 numeriai ( 1969. 01.31; 02.28; 06.15).
Ketvirtas numeris buvo sustabdytas ir tuo užsibaigė laikraštėlio leidyba. Nepadėjo pataikaujančios pastangos, tarybinė frazeologija ir pan. Budri sovietinio cenzoriaus akis sugebėjo įžvelgti pavojingas ramuviečių tendencijas.
Idėjos
Pirmame “Ramuvos” laikraštėlio numeryje (1969.01.) yra įžanginis straipsnelis “Ką ramuva veiks”. Jame sakoma “Mes įsteigėme Vilniaus kraštotyrininkų ramuvą , norėdami patys geriau pažinti per tūkstantmečius sukrautus liaudies kultūros turtus ir padėti susipažinti su jais visuomenei. Mes manome, kad šviesus liaudies žvilgsnis į ateitį, jos sveika pasaulėjauta, grindžiama žmogaus ir visatos vieningumo pajautimu, grožio ir gėrio supratimas pravers mūsų laiko žmonėms.
Todėl ramuvos kūrėjų tikslas – ne tik tyrinėti liaudies kultūros apraiškas, bet ir padėti žmonėms turėti iš jų naudą kasdieniniame gyvenime. Liaudies meną, papročius, tautosaką mes laikome ne užgesusiomis vertybėmis, o mūsų kasdienai reikalingų dvasinių vertybių šaltiniu.”(Ramuva. 1969.01.31). Užmojai, kaip matome, buvo nemenki, nes kalbama apie tūkstantmečių vertybes. Tiesa, tai buvo apdangstyta sakiniais apie revoliucinę praeitį ir liaudies dvasinių vertybių didėjančią reikšmę tarybiniame gyvenime. Toks buvo ano meto kalbėjimo būdas, o skaityti reikėdavo tarp eilučių.
Ramuvos ypatumas buvo tas, kad joje akcentuojama buvo kultūrinė praktinė veikla. Liaudies kultūra turinti grįžti į gyvenimą, o ne būti tik muziejine vertybe. Straipsnyje “Ką ramuva veiks” sakoma “Ramuvoje klausysimės senų žmonių dainuojamų dainų ir sakmių pasakų bei stengsimės jas suvokti; dainuosime ir seksime patys; švęsime senas liaudiškas šventes, kurias kadaise pasisavino ir bandė sau pritaikyti krikščionybė; minėsime įvairias kultūrines sukaktis. Be to, keliausime po gimtąjį kraštą, lankysime jo žmones ir paminklus”. Toks idėjos ryšys su veikimu buvo svarbiausia ramuviečių veiklos ypatybė.
Tradicinės kultūros vertybės turėjo gyvuoti, o ne gulėti knygų lentynose ar muziejuose. Todėl veikla ir idėjos buvo neatskiriamos.
Vydūno 100 metų šventimas 1968 m sutapo su Ramuvos formavimosi pradžiomis. Ramuviečiai patys aktyviai dalyvavo visuose Vydūno minėjimuose Vilniuje, Kaune, Jonaičiuose, dažniausiai patys juos ir organizavo(6, 327).
V.Bagdonavičius vėliau tapo rimtu Vydūno filosofijos tyrinėtoju. Tuo metu, kaip priesakas skambėjo šie Vydūno žodžiai iš “Amžinos Ugnies” : “Tiktai iš šitos Romuvos tegali sau imti Lietuva nūnai šviesybės. Ją išlaikyti turime”.
Kodėl Vydūnas tapo toks svarbus Ramuvai ? Niekas taip nekėlė senosios lietuvių, baltiškosios kultūros grožį ir vertę, kaip Vydūnas. Jis pats patyrė akistatą su vokiškąja europine civilizacija. Vydūnas iškėlė argumentus, su kuriais baltiškoji kultūra galėjo atsispirti prieš grėsmingą germanizaciją. Ir kitas svarbus Vydūno fenomeno bruožas – idėjų ir gyvenimo bei veiklos darna. Būtent tai ir buvo labiausiai patraukli lietuvninkų mąstytojo gyvenimo filosofijos bei kūrybos esmė.
Marija Gimbutienė savo garsioje kalboje, pasakytoje 1993 m Vytauto Didžiojo universitete, suteikiant jai Garbės daktarės vardą, išdėste svarbiausius savo pasaulėžiūros teiginius. Nors kalba buvo pasakyta, praėjus ketvirčiui amžiaus po susitikimo su Ramuva, joje aiškiai skamba tos nuostatos, kuriomis vadovavosi Ramuvos judėjimas.
Ji kalbėjo “Šiuo metu išryškėjo globalinis fenomenas – siekis remtis į senojo, nesugadinto pasaulio vertybes. Genties deivės ir dievai iš naujo kyla su didele jėga. Jų neišdildysi iš tautos atminties; niekas niekad galutinai nepranyksta. Viskas integruojasi į naują audinį, kurį mes audžiame. Nesame praradę to, ko mąstantis pasaulis ieško ir ką bando grąžinti, nesame nutolę nuo gamtos ir visuminės (holistinės) pasaulėjautos.( Literatūra ir Menas.1993.Nr.29)
Nemažos įtakos šiam judėjimui turėjo eilė ryškių asmenybių : Č.Kudaba, E.Šimkūnaitė, N.Vėlius ir kt.
Tuo metu, o ir vėliau atverti slaptuosius savo troškimus ir simpatijas mažai kas drįso. Profesorius Č.Kudaba prasitardavo: “akimirkomis jaudinuosi apimtas nepatirtos pagoniškos gamtojautos”(8, 176). Ramuviečiai gaudydavo tokias nuotrupas tarsi nuostabias tiesas, žinoma, ne tik Profesoriaus straipsniuose.
Č.Kudabos straipsniai apie Lietuvos gamtą, etninius regionus, senąją Lietuvą buvo mėgiamiausia jaunimo lektūra.
Senoji pasaulėjauta Ramuvoje buvo idealas, išreiškiantis visas svarbiausias dvasines vertybes. Apie didžiausias pasaulio tiesas kalbėjo gimtinės gamta ir kitos senosios Lietuvos apraiškos. Č. Kudaba globojo kraštotyrininkus, Ramuvą, rasdavo būdų, kaip juos apginti.
Vaistažolininkė Eugenija Šimkūnaitė (1920 – 1996 ) tapo viena svarbesnių Ramuvos judėjimo skatintojų.
Rasos šventėje 1967 m Kernavėje ji visus mokino kupoliavimo paslapčių ir tiesiog įkvėpė Rasos šventės dvasią, kuri neišblėso iki šiol. Ramuvoje ji skaitė paskaitų istorijos, mitologijos, folkloro, papročių klausimais. Ji buvo vadinama Žiniuone arba tiesiog Ragana. Paskaitų ir pokalbių metu ji aiškino senojo tikėjimo tiesas. Save laikė Saulės garbintoja ir manė, kad Saulė buvo svarbiausia lietuvių dievybė. Jaunimas mokėsi iš jos laisvo kūrybingo mąstymo ir pilietinės drąsos.
Veikla ir represijos
Kraštotyrinis-žygeiviškas judėjimas prasidėjo 1960-61 m, gana greitai atkreipęs represinių organų (KGB ir kt.) dėmesį.
KGB Kauno miesto įgaliotinio G.Vaigausko 1962 m. Tarnybiniame pranešime “Apie kai kuriuos nacionalistiškai nusiteikusius asmenis iš Kauno miesto turizmo sekcijos” kalbama ir apie Vilniaus universiteto turistus ( Lietuvos ypatingasis archyvas, F.K-1, Ap.14, B.149). Feodalinės ir smetoninės Lietuvos garbinimas, nacionalistinių nuotaikų skleidimas – buvo eilės studentų žygeivių “nusikaltimai”.
Nerimą kėlė represiniams organams tai, kad žygeiviai susitikinėjo su tokiais žmonėmis, kaip buvusiu “Naujosios Romuvos” redaktoriumi rašytoju Juozu Keliuočiu, su žymiu keliautoju Antanu Poška ir kitais represuotais žmonėmis.
Iš aktyvesnių studentų, kurie pateko į KGB akiratį, paminėti Rimas Matulis, Tadas Šidiškis, Jonas Trinkūnas ir kt. Būtent šie jaunuoliai vėliau išplėtojo žygeivišką ir ramuvietišką veiklą.
1968 – 1969 metai – masinio etnografinių ansamblių judėjimo pradžia. Liaudies muzikos vakaronės ir koncertai tapo tikra švente – salės būdavo sausakimšos. Džiaugsmas buvo ne tik estetinis, buvo atrasta niekam nepavaldi laisva dvasios teritorija . Rasos šventė Kernavėje 1967 m buvo tikras iššūkis režimui, susilaukęs persekiojimų.
Jaunimo etnokultūrinis sąjūdis stiprėjo, ir 1969 m. pradžioje steigiama Vilniaus kraštotyrininkų Ramuva.
Tais pat metais Ramuvos jaunimas dalyvauja ekspedicijoje į Kernavę ir Dūkštose.
Šis kraštas ypač turtingas istorijos dvasia. Galima teigti, jog būtent čia gimė daugelis ramuvietiškų idėjų ir iniciatyvų, pirmiausia pasireiškusių Rasos šventėse. Čia netrukus teko patirti ir pirmuosius represinius valdžios veiksmus, draudžiant ir persekiojant švenčių dalysius.
1969 m rudenį pradedamas kurti Liaudies universiteto Lietuvių liaudies tradicijų fakultetas.
Fakultetas buvo skirtas liaudies arba etninei kultūrai propaguoti. Rengiant fakultetą, dalyvavo A.Gudelis, A.Danielius, J.Bruveris, M.Martinaitis, J.Trinkūnas ir kt. Lapkričio mėn. fakultetas uždraudžiamas, dar nepradėjęs darbo. Universitete partiniai organai imasi priemonių, fakulteto iniciatoriai šaukiami aiškintis
1970 m. kuriama Ramuva Universitete, kur ji egzistavo nuolatinėje kontrolėje.
VVU Ramuva pradėjo ilgalaikę ekspediciją į Žiūrų kaimą.
1970 m Rasos šventė Kernavėje. Valdžia ėmėsi priemonių stabdyti šventę. Buvo milicijos ir valdžios pareigūnų. Gyventojams buvo liepta nieko neduoti šventės dalyviams – nei kirvio, nei malkų. Tačiau Rasa įvyko gražiai , savaimingai, atskirų žmonių iniciatyva. Miesto Ramuva buvo įbauginta, derybos su Širvintų rajono valdžia nepavyko, daugelis neatvyko, tačiau šventė įvyko.
Sunkios dienos Miesto Ramuvai, ji tiesiog smaugiama, nuolatinės valdžios priekabės ir persekiojimai.
1970 m. artėjant Vėlinėms sukruto valdžia. A.Stravinskas, kraštotyros draugijos pirmininkas, įkalbinėja visus nedalyvauti Vėlinėse. Prorektorius B.Sudavičius Č.Kudabai įsako sutrukdyti rengti Vėlines. Bet jaunimas neklauso.
1971 m.birželio mėnesį prasideda spaudimas. Į Saugumą šaukiami apie 30 žygeivių…Žygeivių organizacijos veikimas uždraudžiamas.
Uždaroma Vilniaus miesto Ramuva.
Universitete prorektorius B. Sudavičius, išsikvietęs Č.Kudabą, prigrasino, kad jokių Rasų nebūtų. 1971 metų Rasos šventė sukėlė valdžios pyktį ir dalyvių persekiojimus. Oficialūs asmenys vietiniams gyventojams aiškino, kad čia “tarybų valdžios priešai – jaunimas.
Komunistų valdžia rimtai ėmėsi stabdyti ir koreguoti nevaldomą kraštotyros judėjimą.
Kompartijos 1972 m nutarimuose nurodoma”visų pirma tyrinėti socialistinio gyvenimo tikrovę”, kaupiant medžiagą apie praeitį, “griežtai kovoti su pasitaikančiomis senovės idealizavimo tendencijomis, praeities socialinių prieštaravimų tušavimu”. Šį kvietimą lydėjo veiklesnių Lietuvos kraštotyrininkų kvietimai į saugumą, kratos, vieši kritiški kraštotyrinės veiklos svarstymai darbovietėse, Lietuvos kraštotyros draugijos vadovų keitimai ( Literatūra ir Menas, 1993.nr.36)
1973 m. suimami keli kauniečiai (A.Sakalauskas, Š.Žukauskas, V.Povilonis ir kt.) už konspiracinės grupės kūrimą ir ketinimą platinti nelegalią literatūrą. Keli kraštotyrininkai su jais buvo šiek tiek pažįstami. To užteko, kad bylai būtų suteiktas “kraštotyrininkų bylos” charakteris. Kauniečia buvo nuteisti kalėti, o kai kurie kraštotyrininkai buvo šalinami iš darbų, patyrė persekiojimų.
Šį laikotarpį galima laikyti “mažojo sąjūdžio” pabaiga. Sustabdyta įvairi kraštotyros veikla, nutrauktos kompleksinės ekspedicijos. Paskutinės tų ekspedicijų knygos išėjo po daugelių metų : “Gervėčiai”1989 m (1970), “Dubičiai” 1989 ( 1971).
Žygeiviai
Žygeivių vardas atsirado šiek tiek vėliau, negu pats reiškinys.
1960- 1965 m Vilniaus universitete turistinėje veikloje ėmė reikštis eilė tautiškai nusiteikusių studentų.
Tai pastebėjo represiniai organai.
Tačiau Universiteto turistų klubas negalėjo apsieiti be aktyvių studentų, nors jie nuolat kėlė nerimą valdantiesiems. Palaipsniui sportinis turizmas ėmė virsti pažintiniu turizmu, kuris evoliucionavo į patriotinį etnokultūrinį turizmą, kuris ir gavo žygeivystės vardą.
Žygių metu skambėjo patriotinės dainos, dažnai – partizanų dainos, dėl ko dažnai tekdavo aiškintis valdžios kabinetuose. Šiandien žygeiviai prisimena, ką jie dainuodavo.
“Tada R.Matulis tarp daugelio dainų užvedė ir mūsų mėgiamą “Sėk, sesute, ir gvazdiką, kad išvytų bolševiką”, po to “Palinko liepa šalia kelio” ir kt.(9, 31.)
Dainos skambėdavo traukiniuose, su dainomis jaunimas pražygiuodavo iš stoties į Čiurlionio gatvės bendrabučius .
“Kur eidavome, ten dainuodavome. Kaip dabar sakoma, tai buvo kultūrinė rezistencija. Taip formavosi žygeivystės dvasia”.( 9, 32) Neužmirštamos Rasos šventės Kernavėje, Vėlinės - Rykantų ąžuolyne, Karmazinų slėnyje ir kitur.
Žygeivių veikla buvo aiškiai nukreipta į krašto istorijos pažinimą ir tautinės dvasios ugdymą. Buvo lankomi piliakalniai, pilkapiai, etnografiniai kaimai, istorinės ir įdomesnės gamtos vietos, žygių metu švenčiamos tautinės šventės.
Daug žygių buvo į lietuvių gyvenamus kaimus Rytų Lietuvoje ir Baltarusijoje.
Buvo daugybė vakaronių su dainomis ir žaidimais, kuriose dalyvavo šaunioji daininkė Veronika Janulevičiūtė, vėliau Povilonienė. Jos būsimasis vyras Vidmantas Povilonis vėliau pateko į kauniečių – “kraštotyrininkų bylą”.
Žygeiviškos veiklos kulminacija buvo 1969 m. Gegužės 8-9 d. renginiai, skirti S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbio 36-sioms metinėms.
S.Dariaus gimtinėje, netoli Judrėnų, būriais būreliais rinkosi jaunimas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Jonavos, Raseinių ir kitur..Buvo supiltas pilkapis su menišku ąžuoliniu stulpu. Sutemus deglų šviesoje buvo giedamos tautinės giesmės . Tai sukėlė valdžios sąmyšį, kuri nesėkmingai bandė sustabdyti renginį. Tarsi atsirevanšuodama Universiteto valdžia kitais metais surengė komjaunuolišką talką Švenčionių rajone prie Peršaukščio ežero, kur buvo supiltas pilkapis sovietiniams partizanams.
1971 birželio mėnesį prasidėjo spaudimas. Į Saugumą šaukiami apklausai apie 30 žygeivių, Žygeivių sekcija uždaroma.
Vienas iš to meto žygeivių vadovų E.Stankevičius rašė:
”Tuo metu buvo pats etnografinių ir folklorinių ansamblų pakilimas. Universiteto turistų klubas derino savo veiklą su tuomet universitete susikūrusiu “Ramuvos” klubu. Visa tai įsiliejo į bendrą Lietuvos šviesuomenės taikiąją rezistenciją prieš rusifikaciją bei sovietų nutautinimo siekius.
Galima drąsiai teigti, kad 1970-1973 metais savo ištakas gavo 1988 metų Lietuvos sąjūdis. Daug UTK auklėtinių tapo Sąjūdžio aktyvistais, politikais, Seimo nariais” (9, 41 )
“Alkas” – gimtojo krašto kultūros ir istorijos pažinimo klubas įsikūrė 1967 metais.
Klubo veikla buvo panaši į žygeivių ir Ramuvos veiklą, bet čia rinkosi kiek solidesni žmonės.
Klubo pirmininkas Steponas Lukoševičius rašė: “Tai įvairių specialybių inžinieriai, dirbą skyrių viršininkais, laboratorijų vedėjais, vyr. projekto konstruktoriais, ved. inžinieriais” (10, 330), keli Respublikinės premijos laureatai ir pan. Toks platus techninės inteligentijos dalyvavimas krašto pažinimo veikloje buvo charakteringas tam laikotarpiui. Tačiau, S. Lukoševičiaus žodžiais, apie šventus protėvių darbus teko kalbėti nesibaigiančio įtarumo ir nepasitikėjimo aplinkoje, kai funkcionierius šiurpino sugretinti žodžiai Tėvynė ir Lietuva. ..Sunku atsistoti paklupdytiems, susigrąžinti savigarbos jausmą pažemintiems, o dar sunkiau restauruoti istorinę atmintį. Dėl to “Alko” veikla, anot pirmininko, trūkčiodama bangavo, bet jo židinys neužgeso.
Klubo veikla buvo skirta krašto ir jo istorijos pažinimui, kelionėms po Žemaitiją, Sūduvą, panemuniais, A.Mickevičiaus žemę. Buvo rengiamos talkos Vilniaus žemutinės pilies požemiuose, K.Donelaičio Tolminkiemyje ir kt.
Klubo veikla buvo visaip kontroliuojama, iniciatyvos stabdomos. S.Lukoševičius, pasakojo apie vieną įdomesnių klubo kelionių į Adomo Mickevičiaus žemę Baltarusijoje:”Kai grįžome, rytojaus dieną buvau iškviestas į Vilniaus kompartijos komitetą pasiaiškinti. Kas juos labiau išgąsdino – ar kelionėje dalyvavusi 26 mašinų “Alko” “kariuomenė”, ar visą vakarą skambėję patriotiniai motyvai, liko neaišku”( S. Lukoševičius, Česlovą Kudabą prisimenant, - Donelaičio žemė. 2003. Nr.2-3.)
Įdomu tai, kad “Alko” vardas reiškia senovės lietuvių šventyklą, t.y. tą pat, ką ir “Ramuvos” vardas.
“Raskila” – liaudies dainos klubas, kaip ir Universiteto Ramuva, ilgiausiai išsilaikęs.
Kai 1971 m birželio mėnesį buvo uždaryta Vilniaus miesto Ramuva, daugelis ramuviečių pasijuto tarsi išmesti į gatvę.
Gražiausi planai ir svajonės buvo sutrypti ir paniekinti. Buvo bandoma gelbėti judėjimą, ieškant naujų veiklos formų, net prisidengiant nauju vardu. Buvo paskelbta, jog pradeda savo veiklą Dainų klubas, kurio pagrindinis dalykas bus liaudies dainų mokymasis ir dainavimas.
R.Matulis, B.Burauskaitė ir kt. buvę ramuviečiai bei žygeiviai pamėgino tokiu būdu tęsti savo veiklą.
“Bet ir liaudies dainų dainavimas tuometinei valdžiai atrodė priešiškas jai veiksmas, vertas saugumiečių dėmesio. Apie 80-uosius metus jų kantrybė “plyšo” , ir atkakliesiems dainininkams buvo uždrausta pasirodyti Profsąjungų rūmuose.”(10,.40)
Dainų klubas vėliau 1988 m pasivadino “Raskilos” klubu, bet jis išsaugojo savo ramuvietišką ir klubinę dvasią. “Raskila” rengė iškylas po istorines vietas, organizavo talkas, šventes ir t.t.
Prisitaikymas
Kultūrinė visuomeninė veikla buvo susijusi su specifinėmis komunistinio laikotarpio sąlygomis. Bet kuri veikla ar iniciatyva turėjo dvigubą charakterį, viena dalis atliko “duoklės” vaidmenį. Tai ir buvo “žaidimo taisyklių” žinojimas
V.Mačiekus 1972 m tapo Universiteto ramuvos vadovu. Pradėjęs vadovauti ramuvai, išsikėlė tikslą: per mokslo metus renginius tvarkyti taip, kad jie negalėtų būti dingstis uždrausti vasarą, rugpjūty, rengiamas kompleksines ekspedicijas etninei kultūrai tirti.
Pirmaisiais metais daug gerų patarimų, diplomatinio lankstumo pamokų suteikė profesorius Č.Kudaba. Ekspedicijoms palankus buvo universiteto rektorius J.Kubilius. Ramuva jautė nebylią lituanistų, dalies istorikų paramą.
O būta ir skundų rektoriui dėl per didelės meilės lietuvių liaudies dainai. Siekiant esminio tikslo – išlikti, išgyventi, reikėjo taktinio sumanumo. 1/5 ekspedicijos dalyvių tyrė tarybinę tikrovę.(11,10)
V. Mačiekus teigė: “Maniau ir manau, jog didesnis patriotas yra ne tas, kuris už tautinę veiklą greitai pakliūva į kartuves ar kalėjiman, o tas, kuris sunkiomis sąlygomis sugeba kuo ilgiau dirbti tautos labui.”
Jis prisimena, kiek daug buvo svarstymų ir “apdorojimų” partiniuose organuose; kiek daug teko aiškintis ir teisintis. “Bet tokios buvo žaidimo taisyklės” (12,11) Tos “taisyklės” nelabai suvokiamos žmonėms, nedalyvavusiems to meto tautinėje kultūrinėje veikloje.
Štai Sąjūdžio universiteto tarybos posėdyje filosofas V.Radžvilas siūlė uždrausti Ramuvą, mat prieš kelerius metus ramuviečiai rengė susitikimą su M.Bordonaite, A.Sniečkaus žmona(12,10).
Panašią patirtį turėjo ir žygeivių judėjimas.
“Universiteto žygeivių klubo metraštyje”(1998) skaitome žygeivių prisiminimus. Vienas iš žygeivių vadų V.Baltrūnas sako, net specialiai gamtosauginių ir kraštotyrinių žygių atsvarai darytos kelionės “Tėvų šlovės keliais”, aplankant tarybinių partizanų žemines, revoliucinių pulkų kovų vietas, nepadėjo išvengti kaltinimų “žinom žinom tuos jūsų tėvų kelius...” “Mes mokėmės gudravimo, savotiškos diplomatijos”. (9, 35)
E.Stankevičius pasakoja apie savotiškus aniems laikams turistų “gudravimus”.
Dauguma žygių buvo derinama prie vadinamųjų “tarybinės liaudies šlovės kelių”, revoliucinių ir komjaunimo datų ir pan. Taip būdavo atiduodama duoklė klubo “prižiūrėtojams”, tačiau toks žaidimas mažai gelbėjo.(9, 42)
“Alko” veikloje rasime taip pat prisitaikymo pavyzdžių. “Klubo biuletenyje “Mūsų kraštas” informavome apie Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 50-ąsias metines, proletarinės revoliucijos Lietuvoje ir LKP 50-metį, revoliucinio judėjimo Lietuvoje pradžią ir kt.” (10, 330)
Prisitaikymas buvo viena iš pagrindinių to meto gyvenimo formų. Visi suprato tokio “žaidimo” prasmę, laikydami tai privaloma duokle. Nelaikykime to vien sovietinio periodo reiškiniu. Galima sutikti, jog tame “žaidime” buvo gana daug butaforijos ir tuščios vaidybos. Tačiau prisitaikymas turi gilesnes tradicijas, ir ne tik Lietuvoje. Jo pasireiškimas atspindi konkrečią socialinę politinę tikrovę.
Jaunimo pasipriešinimo judėjimo tyrinėtoja Živilė Račkauskaitė parodė, kiek daug būta jaunimo konspiracinių grupelių sovietinėje Lietuvoje, kurios paplatindavo vieną kitą antisovietinį atsišaukimą, netrukus būdavo represinių organų išaiškinamos ir žiauriai baudžiamos. Kokios taktikos laikytis, buvo egzistencinis doro žmogaus klausimas.
Lanksčios ir gudrios taktikos laikymasis pasirodė esąs gana efektyvus, todėl ir Živilė Račkauskaitė teigia, jog “valdžia bijojo šios “kenkėjiškos” veiklos formos, kuri taikliai buvo įvardyta kaip “organizacija be organizacijos””. (1,68)
Tokios nuostatos gilumą liudija ir sociologiniai tyrimai, atlikti, praėjus trims dešimtmečiams. Buvo atliktas besimokančio jaunimo vertybinių orientacijų tyrimas.
Apklausa parodė, jog aukštai vertinamas “sugebėjimas prisitaikyti”. Didžioji dalis abiturientų nurodė, kad ši savybė gyvenimo sėkmę labai lemia (13, 104). Vertybių skalėje “prisitaikymas” stovi aukščiau už sąžiningumą, garbingumą, principingumą ir pan.
Vis dėlto mūsų aprašomo jaunimo etnokultūrinio sąjūdžio sąlygomis “prisitaikymas” tarnavo ne karjeros tikslams, bet tautinių tikslų siekiams.
Dabartinio jaunimo nuostatoms labiau būdingas materialinių vertybių siekis (13, 105), todėl ir prisitaikėliškumas įgavo kitokią prasmę. Šiaip ar taip “prisitaikymas” išlieka būdingu lietuvių bruožu.
Išvados
“Mažasis sąjūdis” pagimdė naująją etninės kultūros sampratą, tapusią šiuolaikinio lietuviškumo ir tautinio identiteto pamatu.
Po karinės lietuvių rezistencijos nusilpimo atėjo kultūrinio pasipriešinimo metas, kuriame regime etninių kultūros pradų raišką. Sovietinio viešpatavimo laikotarpiu, 7 - jame dešimtmetyje pakyla savaimingas kraštotyros etnokultūrinis sąjūdis, kuris buvo aiškiai nepavaldus komunistinėms struktūroms.
Tai patvirtina represinės priemonės, panaudotos gniaužti šiam judėjimui. Lietuvių tradicinė kultūra folklorinių ansamblių, papročių ir folkloro klubų pavidalu, čia pasireiškė ne kaip konservatyvi valstietiška kultūra, bet kaip sąmoningai įprasminama ir prikeliama autentiška tautos kultūra.
Buvo atrastos tokios visuomeninio kultūrinio veikimo formos, savo esme rezistencinės, kuriose galėjo telktis savarankiškos asmenybės, jaučiančios ir suprantančios pareigą savo kraštui, savo tautai.
Marcelijus Martinaitis apie to meto jaunimo “Ramuvos” judėjimą rašė:”Tokiom, atrodytų, trapiom priemonėm, neapsižiūrėjus režimui, imta atkurti tiek tautinį, tiek regioninį identitetą, kuris paprastai būna pamatinė kiekvienos šalies pilietybės armatūra” (14 ,3)
Sociologas R. Kaminskas, analizuodamas interesų grupių ir socialinių judėjimų teorijas, teigia: “Socialiniai judėjimai yra sergančios visuomenės patologiniai simptomai ir apraiškos. Pavyzdžiui, šį požiūrį būtų galima taikyti sociologiškai analizuojant Lietuvoje disidentinio judėjimo veiklą sovietmečio laikotarpiu.(15, 37). Ištiesų, mūsų aptartas jaunimo etnokultūrinis sąjūdis 7 – 8 dešimtmetyje atspindi sergančios komunistų valdomos visuomenės negalias.
Prisitaikymo fenomenas buvo labai charakteringas beveik visoms to meto veiklos sritims. Niekas nelaikė prisitaikymo išdavyste ar parsidavimu, žinoma, jeigu prisitaikymą lydėjo koks naudingas darbas ar veikimas. Lietuvių kultūros tradicijoje prisitaikymą galima laikyti vienu iš stabilesnių etninių bruožų.
Jaunimo kraštotyros judėjimas viešpataujant komunistams rodo ir tautos atsparumą bei sugebėjimą rasti būdų išsaugoti savo identitetą naujomis gyvenimo sąlygomis.
Naujausi jaunimo vertybinių orientacijų sociologiniai tyrimai (16) rodo esminius mūsų jaunimo mentaliteto pokyčius. Mūsų aptarto jaunimo sąjūdžio vertybės šiandien yra tik istorija.
Sociologė Irena Šutinienė rašo: ”Matoma tendencija: didėja tam tikras susvetimėjimas, abejingumas visuomeninėms – tiek grupinėms, tiek universalesnėms vertybėms... Didėja dalis moksleivių, kuriems svarbios tik asmeninio gyvenimo vertybės” (16, 16).
Gražina Maniukaitė, apibendrindama apklausos duomenis, daro išvadą, jog šiandieniniai jaunuoliai negali tiksliai apibrėžti, ko siekia, ko nori ir ką realiai gali. Dažniausiai pripažįstama, kad idealų nėra. (16, 26)
Literatūra
1. Račkauskaitė Ž. Pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje septintajame – aštuntajame dešimtmetyje. – Genocidas ir rezistencija. Vilnius, 1998, 2 (4).
2. Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir/ar prisitaikymas. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
3. Ramuva. Vilnius: Diemedis, 1998.
4. Sauka D. Noriu suprasti. Vilnius, 1990.
5. Gaižiūnas S. Kultūros tradicijos baltų literatūrose. Vilnius: Vaga, 1989.
6. Trinkūnas J. Vydūno minėjimai. – Kraštotyra. Vilnius, 1969.
7. Bagdonavičius V. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. Vilnius: Mintis, 1987
8. Profesorius Česlovas Kudaba. Vilnius: Mintis, 1996.
9. Universiteto žygeivių klubo metraštis. Vilnius,1998.
10. Lukoševičius S. Apie “Alko” klubą. – Kraštotyra. Vilnius, 1969.
11. Gadeikis L. Mūsų buvimas. “Raskila”. - Liaudies kultūra, 1998, Nr3.
12. Mačiekus V. Kraštotyros odisėja.- Literatūra ir menas, 1993, Nr.36.
13. Čiužas A. Besimokančio jaunimo vertybinės orientacijos.- Lietuvos sociologija amžių sandūroje. Vilnius, 2001.
14. Marcelijus M. Regioninės kultūros vaidmuo ugdant pilietinę visuomenę, - Suvalkija. Marijampolė, 2002, Nr.3.
15. Kaminskas R. Interesų grupių formavimosi teorijos ir jų taikymo galimybės sociologinėje analizėje. – Lietuvos sociologija amžių sandūroje. Vilnius, 2001.
16. Jaunimo vertybinės orientacijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003.
Summary
In this article, the activities of Lithuanian youth in the 70s and 80s are discussed. During the time of these decades, the ethnographic and folklore movements attained an unprecedented degree of popularity. The primary goals of these movements were to revive the old traditional practices, the folk songs, and national identity. The most popular philosophical currents originated from Vydunas and M. Gimbutas.
Activities in the Vilnius University were characterized by active youth activities, centering around the organizations of Ramuva and Zygeiviai. Experiencing continued repressions from the Soviet regime, youth organizations found different venues for their activities. To attain their goals, appropriation and compromise were valid strategies. In comparison, modern youth, as shown by modern research, lack ideology and motivation to initiate organized cultural or political activities.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Vas 2012 19:20. Iš viso redaguota 5 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
