Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žygeivė Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žygeivė Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas – 2007 m. sausio 2 d. Vilnius)

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žygeivė Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas – 2007 m. sausio 2 d. Vilnius)

Parašytas: 18 Sau 2012 14:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Gražina Didelytė-Abaravičienė

http://lt.wikipedia.org/wiki/Gra%C5%BEi ... A0altiniai

Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas – 2007 m. sausio 2 d. Vilnius) – Lietuvos grafikė, knygų iliustratorė.

Biografija

Gimė 1938 m. spalio 2 d. Kaune. Tėvas Albertas Didelis – buhalteris, mama – Stasė Katiliūtė – Didelienė, ekonomistė, sovietiniais metais neturėjo darbo ir vertėsi nuomojamame darže augindama bei pardavinėdama daržoves, gėlės, vaisius. Sesuo Aldona – architektė.

1957 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Įstojo į Kauno Politechnikos institutą studijuoti chemiją. Po metų įstojo į to paties instituto statybos fakultetą architektūros specialybę. Baigė tris kursus ir 1961 m. perstojo į Lietuvos dailės institutą, grafikos specialybę. Į pirmą kursą buvo priimta kaip kandidatė. Čia ji mokėsi 1961–1967 m. Profesoriaus V. Jurkūno vadovaujama apgynė diplominį darbą

Dar studijų metais, 1966 m. mirė G. Didelytės tėvas. Baigusi Dailės institutą, sukūrė savo šeimą. Gyveno vargingomis sąlygomis, pusrūsyje augino nepagydomai sergančią dukrelę. Netekusi šeimos, grįžo gyventi į Kauną pas mamą.

Nuo 1968 m. pradeda aktyvią kūrybinę veiklą. Dalyvauja parodose Lietuvoje, užsienyje, iliustruoja knygas. Daugelis kūrinių apdovanojami diplomais, medaliais, ypač už ekslibrisus.

Sovietiniais metais G. Didelytė platino draudžiamą spaudą, dalyvavo pogrindinėje veikloje.

Dar besimokydama Kauno Politechnikos institute priklausė kraštotyrininkų būreliui. Dalyvavo Užgavienių, Joninių šventėse, Didžiuosiuose atlaidose Žemaičių Kalvarijoje.

Su etnografais, kraštotyrininkais 8 – 9 dešimt. ji dalyvaudavo žygiuose, kurie buvo kaip pasipriešinimo okupacijai apraiška: žygis Simono Daukanto taku nuo Lenkimo iki Vilniaus; Liudviko Rėzos pėdsakai Karaliaučiuje, Preiloje; Prano Vaičaičio pėdsakai Zanavykų krašte; žygis dievdirbių gyvų ir mirusių pėdomis, knygnešių pėdomis; Vinco Svirskio kryžių lankymas; 1863 m. sukilimo dalyvių žygis ir kt.

Už tokią veiklą G. Didelytė buvo kviečiama į saugumą, jai buvo grasinama uždrausti dalyvauti parodose, išvykti į užsienį.

Žygių metu piešdavo istorines vietas, architektūros paminklus, gamtos vaizdus, sutiktus kaimo žmones.

1977 m. sausio 13 d. Kaune Laimos Šinkūnaitės bute Lietuvių gatvėje G. Didelytė surengė "Bobučių" parodą, kurioje buvo eksponuojami kelionių po Lietuvą įspūdžiai, sutiktų kaimo močiučių, bobučių portretai, užrašyti dainų posmai.

Lygiai po metų tame pačiame bute G. Didelytė surengė "Diedukų" parodą, skirtą žygių metu sutiktų senolių, bočelių, diedulių portretams. 1979 m. šiame bute surengiama dar viena "Trijų Karalių" paroda, skirta tėviškės gamtos vaizdams.

Šios neįprastos parodos sulaukė susidomėjimo, lankytojų. Jų metu vykdavo vakaronės su liaudies dainomis (jose dalyvavo ir Veronika Povilionienė).

1977 m. G. Didelytė kartu su mama persikraustė gyventi į Vilnių. Draugams užtariant jai buvo suteiktos dirbtuvės.

Dailininkė aktyviai dalyvavo Vilniaus kultūriniame gyvenime, Lietuvos laisvės atgavimo veikloje.

Dailininkė be galo mylėjo gamtą. Kartą perbrido išilgai visą šaltą Skroblaus upelį, piešdama krantus. Šio žygio metu, G. Didelytė Rudnelės kaime atrado sau sodybą. Pasitraukus iš Vilniaus šurmulio, atokioje sodyboje dailininkė pasilikdavo gyventi ir per žiemas. Čia intensyviai kūrė. Įsimintinos jos parodos gamtoje – "Rudnios raisto dienos ir naktys". 2005 m. G. Didelytė įgyvendino savo svajonę – savo sodyboje įkūrė galeriją "Andeinė" savo kūriniams eksponuoti.

2006 m. vėlyvą rudenį dailininkė susilaužė kairiąją ranką, todėl turėjo apsistoti Vilniuje. Deja, į savo mylimą sodybą jau nebegrįžo. Dailininkė mirė 2007 m. sausio 2 dieną.

Kūryba

Sukūrė estampų, daugiausia ofortų (ciklai: „Giesmė apie medį“, 1970 m., „Svirskio Lietuva I-II“, 1975 m., „O tėviške“, I–VII, 1976 m., pagal J. Marcinkevičiaus poeziją, „V. Mykolaičio-Putino atminimui“ I–II, 1978 m., „Akimirkos“ 1982 m., „Rudnios raistas“ I–IV, 1991 m.), apie 700 ekslibrisų (Vytautas Kubilius, Bronius Kutavičius, Danielius Sadauskas, 1983 m.), smulkiosios grafikos kūrinių, piešinių, iliustravo knygų. Kūryboje vyrauja metaforiški žmogaus būties ir vidinių būsenų vaizdai, lietuvių mitologijos ir etnografijos, nuo devintojo dešimtmečio pab. – tremties ir rezistencijos temos. Pelnė tarptautinių dailės parodų apdovanojimų:

1974 m. XV Europos ekslibrisų kongresas Bele (Slovėnija) – pirmoji premija
1978 m. XVII Europos ekslibrisų kongresas Lugane (Šveicarija) – pirmoji premija
1973, 1975, 1984 ir 1990 m. Ekslibrisų bienalėje Marienburge (Lenkija) – medalis
1985 m. Pakruojo tarptautinis ekslibrisų konkursas "Ex libris. Pakruojis - 400" – laureatė, pirmoji premija
2001 m. Tarptautinis ekslibrisų konkursas, skirtas Šiaulių J. Janonio gimnazijos 150-osioms metinėms – pirmoji premija ir kt.

2006 m. Italijos J. V. Gėtės instituto išleistoje pasaulio intelektualų antologijoje "Pasaulėvaizdis" šalia žymiausių pasaulio veikėjų (tokių kaip Kofi Ananas, Vaclovas Havelas, Dalai Lama, Česlovas Milošas ir kt.) minčių, šalia 128 pasaulio dailininkų buvo patalpintas ir Gražinos Didelytės kūrinys "Ikaras".

2007 m. Amerikos bibliografijos institutas Gražiną Didelytę paskelbė "Metų moterimi".

Nuo 1968 m. dalyvavo dailės parodose. Surengė apie 30 individualių parodų Lietuvoje, Čekoslovakijoje (1977 m., 1983 m.), Lenkijoje (1977 m.), Latvijoje (1984–1985 m.), Suomijoje (1993–1994 m.), Japonijoje (1996 m.)

Gražinos Didelytės meno gerbėjai surengė jos kūrinių parodas Australijoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. [1]

Iliustruotos knygos

Justinas Marcinkevičius, Gyvenimo švelnus prisiglaudimas, 1978 m.
Anglim ant beržo tošies, 1989 m.
Kazys Bradūnas, Prie vieno stalo, 1990 m.
Česlovas Masaitis, Sugrįžki niekad neišėjęs, 1994 m.
Aldona Puišytė, Šviesa pro erškėtį, 1995 m.
Gintautas Iešmantas, Kauno elegija, 1997 m.
Aldona Puišytė, Neužmirštuolių skliautas, 1989 m.
Aldona Puišytė, Atminties vainikas, 1996 m.
Aldona Puišytė, Baltojo raitelio baladės, 2006 m.
Aldona Puišytė, Sidabro varpelis, 1976 m.
Ričardas Mikutavičius, Kryžiaus kelio apmąstymas, 2004 m.
Lidija Šimkutė, Vėjas ir šaknys, 1991 m.
Vytautas Čepliauskas, Sonetų vainikas Dariui ir Girėnui, 2005 m.
Vytautas Čepliauskas, Atsiverk į mane, 2006 m.
Algimantas Baltakis, Strazdiškio giesmės, 1979 m.
Simono Daukanto taku. Žygeivių maršrutai. 1998 m.
Gražina Didelytė, Laukiu užklydusių paukščių, 2006 m. (rankraštinis kūrinys)
Gintautas Černeckis, Knygos pakeleivio užrašai, 2001 m.
Gintautas Černeckis, Slaptakeliai Slaptavietės Slaptaknygės.
Šarūnas Laužadis, Švenčionių krašto legendos, 1996 m.
Šarūnas Laužadis, Nalšios žemės paslaptys, 1998 m.
Šarūnas Laužadis, Sakmė apie Merą ir Naglį, 2001 m.
Šarūnas Laužadis, Sakmė apie Lietuvos ąžuolą, 2002 m.
Onutė Grigaitė, Gražina Didelytė, Raiste, 2005 m.

Šaltiniai

↑ Lijana Šatavičiūtė. Gražina Didelytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 678 psl.

Gražina Didelytė mūsų atminty. – Vilnius, 2008 m.
Vytenis Rimkus, Gražina Didelytė. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. – Vilnius, 1984 m.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žygeivė Gražina Didelytė-Abaravičienė (1938 m. spalio 2 d. Kaunas – 2007 m. sausio 2 d. Vilnius)

Parašytas: 25 Gru 2013 22:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27140
Miestas: Ignalina

Regina Jasukaitienė. Žygeivių metraštyje – tautos dvasia

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... asia/88420

2012-09-24

Rugsėjo 10–16 dienomis Vilniuje vyko „Vilniaus knygų festivalis 2012“. Renginiai, išsibarstę po įvairiausias sostinės vietas: knygynus, mokslo įstaigas, kino teatrus, kavines, sutraukė gausybę lankytojų. Didesnė dalis renginių vyko VDA dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“.

Čia buvo pristatomas ir dailininkės Gražinos Didelytės (1938–2007) piešinių albumas „S. Daukanto tako eskizai“.

Knyga skiriama Simono Daukanto kelionės pėsčiomis per Lietuvą 200 metų (1814–2014) sukakčiai atminti.

Išleido leidykla „Edukologija“. Patraukia kuklūs šio albumo viršeliai: švelniai žalsvi, primenantys G. Didelytės audeklu aptrauktą, originaliai įrištą knygelę, į kurią ji perpiešdavo kelyje keliais brūkšneliais atliktus eskizus, kai ką papildydama iš atminties ar paryškindama tai, kas atrodė esminga.

Piešiniuose nėra dirbtinio išgražinimo, vaizdas tarsi nepabaigtas, išnyrantis iš nesibaigiančios laiko tėkmės, atspindintis įstrigusį įspūdį, tos akimirkos nuotaiką. Štai, piešdama Varnių bažnyčią, dailininkė išryškina kryžių su Pacų herbo lelijomis. Gražiai šviečia ir bažnytėlės langučiai – jie paryškinti, tokiu būdu susidaro įspūdis: iš jų sklinda jaukumas, ramybė...

Albume ir piliakalnių, pilkapių šviesa, stogastulpių, koplytėlių fragmentai, kryžių papuošimai, ornamentai. „Visur jie mus lydėjo“, – dailininkės prierašas prie vaizdo laukuose rymančiu kryželiu. Gal tai aliuzija į pamiškėse žuvusių partizanų atminimą?

Skaudus 1863-iųjų metų sukilėlių ąžuolas: šakos primena durtuvus. Net keli piešinėliai skiriami Maironio tėviškei.

Simboliška atrodo neprasiskleidusi erškėtrožė Maironio gimtinėje... Balaninę, kurią rado apleistoje trobelėje, Didelytė „ant kupros“ tempė visą kelią. (Ji ir dabar tebėra jos sodybos klėtelėje, statytoje dar baudžiavos metais. Įsigijusi sodybą Dainavos girios kaimelyje, dailininkė ten sukaupė ir daugiau senų daiktų, norėjo įkurti etnografinį muziejėlį.)

Nepaprastai dvasingi žygyje sutiktų senučių veidai su išryškintomis kančios, daugybės netekčių įbrėžtomis linijomis apie akis ir lūpas. Minkštomis, švelniomis linijomis išryškintos detalės – dar tik užuominos į simbolių, prasmių prisodrintas miniatiūras ir ekslibrius, kurie vėliau nustebins meno mėgėjus, išgarsins dailininkę ir už Lietuvos ribų...

Kodėl to meto (ėjo 1975-ieji) rezistentai kelrodžiu pasirinko Daukantą?

1814 metais jaunuolis, teturėdamas kišenėje 10 rublių, iš Lenkimų kaimo, iš tolimiausio Lietuvos pakraščio, išsirengė į Vilnių, į universitetą. Išėjo mokytis. Apsisprendęs, ryžtingas. Jau žinodamas, ko nori. Jam tebuvo 18 metų... Išėjo pėsčias... Vienas iš mano mokinių taikliai pasakė: „Daukantas tik todėl ir tapo Daukantu, kad per Lietuvą perėjo pėsčiomis.“ Eiti ir važiuoti nėra tas pat. Eidamas matai daugiau. Turi laiko įsižiūrėti, įsiklausyti. Galbūt tai tik metaforiškas pastebėjimas. Bet jame – daug įžvalgos. Daukantas jau tada buvo nusprendęs pasišvęsti Lietuvai: ieškoti tautos dvasios, iškelti ją kaip egzistencinę savastį.

Vilniaus universiteto dėstytoja, dr. Brigita Speičytė yra radusi paliudijimą, kad Kosciuškos sukilime yra dalyvavę abu Daukanto tėvai. Keisčiausia, o galbūt įstabiausia, kad pasiryžo ir moteris motina. (Simonui tebuvo dveji...) Šis faktas paliudija – tėviškės žemėje įleidęs šaknis, gyvasties jėgą žmogus gauna iš šeimos...

S. Daukantas prijaus ir 1831-ųjų, ir 1863-iųjų sukilimui, bet nepritars: matė, kad tai tėra neprasmingas kraujo praliejimas, susidūrus su daug galingesne caro kariuomene, pralaimėjusių laukia kartuvės, katorga, skaudžios fizinės bausmės...

Jo manymu, visų pirma tauta turi būti stipri dvasiškai, tada jos neįveiks jokie pavergėjai. Dvasinės stiprybės pamatai – tautos istorinės šaknys, tautinė savigarba, gimtoji kalba, kurią jis palygino su amžinai žaliuojančia bruknele. Parodydamas tautos galybę praeityje, jis tikėjo ir jos ateitimi.

Beje, Daukantas pirmasis apibrėžė tautos sąvoką ir pastebėjo, kad valstybė ir tauta nėra tapačios.

Suprantama kodėl: Lietuva tuo metu buvo carinės imperijos sudėtyje. Lietuvos netgi nebuvo žemėlapiuose. Bet lietuvių tauta gyveno, reiškėsi per savą kalbą, papročius, tradicijas...

Daukantas pasižadėjo rašyti tik lietuviškai ir skatino tai daryti kitus susipratusius tautiečius. Dauguma žemaičių bajorų pasekė jo pavyzdžiu.

Tylią rezistenciją pasirinko ir Panevėžio keliautojai, tuomet vadinti žygeiviais. Prie jų prisijungė bendraminčiai iš Jonavos, Kauno, Kybartų, Šiaulių, Vilniaus ir kitų vietovių. Žygio tikslas – pereiti pėsčiomis nuo S. Daukanto gimtųjų vietų iki Vilniaus, prisimenant jo skelbtas idėjas.

Žygis įvyko 1975 metais.

Jis buvo suskirstytas į penkiolika etapų, keliaujama tik savaitgaliais. Žygeiviai nešėsi S. Daukanto raštų knygą, kurią skaitydavo poilsio metu ir palikdavo pas patikimą žmogų etapo pabaigoje. Kitą savaitgalį jie čia sugrįždavo ir tęsdavo kelionę toliau. Kadangi buvo užsukama ir į žymesnes vietas, kelias susidarė ilgokas – apie 500 kilometrų.

Žygyje dalyvavo 277 žmonės. KGB sekė dalyvius, kai kuriuos išsikviesdavo, reikalaudavo iš žygio pasitraukti.

Vienas iš žygio vadovų buvo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras panevėžietis Julius Beinortas.

Bendražygiai pasakoja, kad G. Didelytė per visą kelionę nešiojosi aptrintą bloknotėlį ir, ką nors įdomaus pamačiusi, sustodavo, atsilikdavo nuo būrio, išsitraukdavo pieštuką (jų būdavo visų jos apsiaustų kišenėse!) ir keliais brūkšneliais „apmesdavo“ eskizą. Didelytė mėgo vienumą, poilsio valandėlėmis baigdavo piešinukus, paryškindavo esmines detales. Buvo tylioji to žygio dvasia, metraštininkė. Ji ne tik įamžino šį žygį, bet ir užfiksavo to laikmečio nuotaikas, okupuoto krašto realijas ir tai, kas stiprino keliautojo dvasią. Šiems piešinėliams Didelytė parašė ir trumpus, bet labai taiklius tekstus, kartais pakartodama sutiktų žmonių posakius ar tik jų nuotrupas.

Nedaug tereikėjo, kad ši piešinių knygelė būtų pradingusi. KGB žinojo, ką žygyje veikia G. Didelytė. Dailininkė buvo iškviesta, prigrasinta iš žygio pasitraukti. Neišsigando. Nepasitraukė. Keliavo iki galo.

Po žygio knygelė pabuvo pas keliautojus kituose miestuose, kažkokiu būdu ji užkliuvo KGB. Albumą išgelbėjo kunigas Ričardas Mikutavičius. Atvežęs dailininkei į Vilnių, prašė jos daugiau niekam nerodyti, saugoti ateičiai. Ir iš tiesų knygelė tapo to žygio atminimu.

Kuo mums, o ypač jaunajai kartai, tebėra svarbūs ir Daukantas, ir Didelytė?

Abu jie savo darbais įrodė, kad kiekvienos tautos laisvės pagrindas – savo tautinės tapatybės suvokimas ir jos puoselėjimas. Tauta, negerbianti savęs, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta išnykti. Tauta, sauganti savo dvasią, yra nenugalima, nepavergiama, net ir būdama okupuota. Ir Daukantas, ir Didelytė pasirinko tylaus rezistencinio pasipriešinimo formą. Laisvės trapumą jau ne kartą įrodė mūsų valstybės istorija. Bet istorija parodė ir mūsų tautos dvasinę stiprybę...

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: