 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Algimantas Jucevičius: „Didžiausia pergalė – išeiti iš namų“
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... namu/97457
2013-03-20
Sunku būtų išvardyti visus Algimanto Jucevičiaus nuopelnus Lietuvos sportui ir turizmui. Su juo į kalnus keliavo ne viena žygeivių karta, o patirtis tikrai įspūdinga: praėjusiais metais septyniasdešimtmetį atšventęs keliautojas po kalnus žygiuoja jau beveik 55 metus.
Pats prisimena, kad jaunystės metais dar nebuvo ir tokio visiems suprantamo dalyko kaip miegmaišis. Tad su šiuo neeiliniu, bet labai paprastu žmogumi kalbamės apie sportinį turizmą, jo atstovų pasiekimus, lietuviškus kampelius tolimojoje Azijoje ir apie tai, kaip prisijaukinti didingus bei gražius, tačiau kupinus pavojų kalnus.
Žmonėms esate žinomas kaip Lietuvos keliautojų sąjungos veidas, „Snaigės“ žygių, sportinio turizmo varžybų ir turiadų į kalnus organizatorius. Iš kur kilo ši meilė sportui ir gamtai? Trumpai papasakokite, kaip keliai Jus atvedė į Lietuvos keliautojų sąjungą.
Kelionės prasidėjo nuo mokyklos suolo, kai mokiausi Kauno pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar atgavo savo senąjį „Aušros“ gimnazijos pavadinimą. Joje buvo susikūręs keliautojų būrelis.
Iš tos pačios mokyklos iki šiol esame išlikę bendražygiai su Tadu Šidiškiu, Rimantu Matuliu, Juozu Dapkevičiumi.
Tuo metu buvo pasitikima moksleivių iniciatyva. Pavyzdžiui, į žygius po Kauno apylinkes, o vėliau ir po Lietuvą galėdavome eiti be mokytojų, vedami vyresnių moksleivių. Po kurio laiko jau galėjome pradėti ir patys vadovauti žygiams.
Mano pirmas žygis buvo į Karpatų kalnus. 1959-aisiais, tebūdamas šešiolikos metų, ten jau važiavau kaip grupės vadovas.
Šiais laikais jaunimas dažnai yra suvaržytas, daug kas draudžiama. Taip nuslopinamas iniciatyvumas, dėl to nemažai prarandame. Tuo tarpu man susidarė palanki situacija, tad galėjau išaugti kaip organizatorius ir vadovas.
Baigęs mokyklą toliau bendravau su miesto turizmo sekcija, įsitraukiau į Kauno turistų klubo veiklą. Dirbdamas Lietuvos tekstilės pramonės mokslinių tyrimų institute, subūriau dar vieną tokią sekciją ir toliau su jais bei miesto žygeiviais keliavau. Vėliau perėjau dirbti į Kauno turistų klubą, kuriame gimė pagrindinės turistinės iniciatyvos – turiados, „Snaigės“ ir sveikatingumo žygiai.
Tada iš Kauno mane „paviliojo“ į Lietuvos turizmo ir ekskursijų tarybą Vilniuje, kur penkerius metus dirbau administracinį darbą, kol 1977-aisiais perėjau vadovauti Vilniaus turistų klubui.
Nesvarbu, ką darau, kur dirbu, iki šiol palaikau tą klubelį. Tais laikais, kol dar buvo galimybių, klube turėjome net dešimt etatinių darbuotojų, inventoriaus nuomos punktą ir biblioteką.
Mano svajonė, dėl kurios 18 metų dirbau su restauratoriais, buvo įrengti „Mokytojų namams“ tapačius „Turistų namus“. Didžiojoje g. 11 jau buvo numatytos patalpos ir bibliotekai, ir parodoms, konferencijų salėms, informaciniams centrams bei kitoms keliautojų reikmėms. Viskas buvo paruošta, tačiau prasidėjo persitvarkymai, ir teko išsikelti.
Dabar su klubu glaudžiamės K. Kalinausko g. 9. Viskas ant mano sprandelio, bet visgi tebeturime, kaip vadinu, „palapinę“, kurioje galime susirinkti.
Kai klubams reikėjo susijungti, įsteigėme Lietuvos keliautojų sąjungą (LKS), kuriai dabar vadovauju.
LKS, kaip struktūra, įeina į Lietuvos „Sportas visiems“ asociaciją, jungiančią įvairias masinio sporto sveikatingumo iniciatyvas. Iki šiol tebesėdžiu šioje asociacijoje generalinio sekretoriaus pareigose, niekaip manęs nepaleidžia (šypsosi – red. past.). Dėl to kenčia keliautojai, nes daug ko nepadarau, neparašau ar nesuorganizuoju. Bėgu, bėgu, nieko tvarkingai nebespėju.
Tačiau niekas nesiima tokių „nesąmoningų“ dalykų, kaip masinių žygių į kalnus organizavimas. Agentūros už organizavimą ima tūkstančius, o mes ieškome pigiausių variantų ir nepaliekame už borto žmonių, kurie nėra aptekę pinigais. Būdamas vadovas, neimu iš žmonių pinigų už organizavimą.
Ėjimas pirmųjų pietvakarių Pamyro viršūnių link. Priešais – Afganistanas. A.Jucevičiaus archyvo nuotr.
Iš kur ta drąsa tapti vadovu nuo 16 metų? Iš kur sėmėtės patirties, kas buvo Jūsų įkvėpėjai?
Patirtis išaugo savaime. Geografijos mokytoja buvo labai uždeganti ir skatinanti smalsumą, o pirmasis mano kalnų žygių vadovas buvo Antanas Babieža. Su juo ėjome į pirmuosius kalnų žygius. Tačiau aš nesėdėjau vietoje – porą žygių keliavau su juo, o vėliau pradėjau eiti savarankiškai.
Mano gyvenime yra dvi kryptys – knygos ir kelionės. Visada ieškojau įvairių knygų apie keliones aplink pasaulį, kalnus. Dar moksleiviui išugdytas smalsumas išsiveržia noru pamatyti, pažinti. Knygos ir kelionės yra prieinamiausi pažinimo instrumentai. Kaip knygą lapas po lapo verti, taip ir keliones dėlioji į patirtį.
Vėliau likimas suvedė su legendiniu keliautoju Antanu Poška. Labai džiaugiuosi, kad užbaigiau vieną didelį žygį ne aukštikalnėse – išleidau aštuonis A. Poškos kelionių užrašų tomus.
Kaip tik su bendraminčiais aptarėme, kad gal kitais metais pavyks surengti ekspediciją į Indiją A. Poškos keliais. Džiaugiuosi, kad teko ne tik pabendrauti su žmogumi, skatinusiu prasmingas pažintines keliones, bet ir grąžinti tautos skolą šiam keliautojui.
Jis, aštuonerius metus prabuvęs Indijoje, parvažiavo į Lietuvą prieškariu, spėjo išleisti porą knygų, o daugiau padaryti dėl vykusios sumaišties ir okupacijos nebegalėjo.
A. Poška buvo politinis kalinys ir tremtinys, „priverstinių“ kelionių į Vorkutą ir Vidurinę Aziją dalyvis.
Dabar, surankioję iš archyvų, dienoraščių po gabaliuką, surikiavome ir išleidome aštuonis tomus.
Kokius kalnynus esate aplankęs? Ar turite Jums brangiausius kalnus?
Gal ir standartinė frazė, bet visi kalnai savotiškai skirtingi ir patrauklūs bei gražūs. Žinoma, anksčiau buvome apriboti Sovietų Sąjungos teritorijos ir toliau negalėjome išvykti, todėl visa mano veikla ir buvo Eurazijos kalnuose.
Dar 1960 metais su A. Babieža nuvažiavę į Altajų sutikome geologą, kuris labai gražiai palygino kalnus.
Sako: „Paimkime dvi mergaites – viena labai natūralaus grožio – tai Altajaus kalnai, su skaidriomis upėmis ir ežerais, miškais, nepaliesta gamta. O Kaukazas – tai išsidažiusi, išsipusčiusi mergina. Kaukazo kalnai iš tiesų gal labiau civilizuoti, bet labai gražūs. Pamyras – atšiaurus ir didingas, jo masteliai įspūdingi. Kiekviena vieta savaip graži, todėl kurių nors išskirti nenorėčiau.
Vėliau atsirado kitų aspektų, kas mus ten veda, – lietuviškas paveldas, lietuviškų pavadinimų viršūnės. Atsiranda pareiga ir atsakomybė, kad jos ne tik kažkur toli egzistuotų, bet ir mūsų jaunimas aplankytų, užkoptų. Mano dabartinė misija – nuvesti ir parodyti.
Šiandien sėdai į automobilį ir kitą dieną jau gali kopti į Europos kalnus. O kokias kančias reikia pereiti, kad patektume į Tian Šanį, Altajų, Pamyrą ar net Kaukazą… Jokios agentūros neorganizuoja ir neveža. Nors ir per vargus, bet sudarome žmonėms galimybę pamatyti ir tuos gamtos stebuklus.
Net ir sovietiniais laikais Lietuvai ypač svarbus buvo tautiškumo puoselėjimas. Lietuvos vardą Sąjungoje tuo metu garsino ne tik Kauno „Žalgiris“, bet ir keliautojai bei alpinistai. Kokios asmenybės garsino Lietuvos vardą ir kokios tos žymiosios lietuviškos viršukalnės?
Kad ir kas bebūtume, ar alpinistai, ar keliautojai – visi pradėjome nuo žygių po Lietuvą.
1968-aisiais Lietuvos turizmo organizatoriai, susitikę Punios šile, priėmėme deklaraciją – Punios sutartį, Turisto statutą, sakantį, kad nebus nė vieno žygio be konkretaus tikslo, liepiantį gerbti ir saugoti krašto praeities paminklus, brangias savo pirmtakų relikvijas ir pirmiausia pažinti gimtinę, o tik vėliau žavėtis tolimomis kelionėmis.
Žinoma, sovietmečiu, dėl saugumo priežiūros, teko manevruoti.
Tarkime, kai 1968 metais buvo pilamas pilkapis Dariaus ir Girėno tėviškėje, pagal valdžios sumanymą turėjusioje būti numelioruota, suorganizavome trylikos autobusų ir sunkvežimių koloną ir atvažiavome į akciją.
Kartu stabtelėjome prie netoliese buvusių partizanų kapų.
Kilo baisus saugumo sujudimas, kas čia darosi, kas per masiniai žygiai, tačiau išmanevravome, prisidengę sportu ir sveikatingumu.
Krašto pažinimas ir senųjų istorinių vietų, pilkapių lankymas visada buvo mūsų programoje. Ta ugnelė ir lietuviška dvasia visada degė, tad alpinistai ir nuvykę į kalnus pradėjo vadinti viršūnes lietuviškai.
Tarybų Sąjungos tvarka buvo tokia – jeigu pirmas įkopi į bevardę perėją ar viršūnę, gali ją pavadinti. Taip ir atsirado lietuviškos perėjos ir viršūnės.
1959-aisiais, tomis dienomis, kai pats pirmą kartą vadovavau žygiui Karpatuose, Kaukaze žuvo žymūs alpinistai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosilius ir Feliksas Mieliauskas.
Jų gyvybes nusinešė lavina.
Apie G. Akstiną visą atskirą istoriją būtų galima parašyti. Jis buvo tremtinys, studijavo Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), su Aliu Romanovu iš Kirgizijos gyveno viename kambaryje.
Ten G. Akstinas pradėjo bendrauti su alpinistais, važinėti į kalnus, jį patraukė alpinizmas. Baigęs institutą, jis negalėjo grįžti į Lietuvą, tad paprašė paskyrimo į dabartinį Biškeką Kirgizijoje, kur dirbo Kūno kultūros institute.
Kai 1959-aisiais G. Akstinas grįžo į Lietuvą, jo draugas A. Romanovas perėmė jo pareigas Biškeke. Sužinojęs, kad G. Akstinas žuvo, jis pakvietė Lietuvos alpinistus į Kirgiziją, drauge įkopė į bevardes viršūnes Tian Šanyje, ir vieną pavadina „Gedimino Akstino“ (4350 m), o kitą – „Lietuvių alpinistų“ vardu (4150 m). Taip 1959 metais atsirado pirmosios lietuviškos viršūnės.
Vėliau Lietuvos alpinistams labai parūpo, kad latviai ir estai jau turi savo „Sovietskaja Latvija“ ir „Sovietskaja Estonia“ viršūnes, kurių aukštis Pamyro kalnuose buvo daugiau nei 6000 m, o Lietuva – dar ne.
Tad 1964-aisiais Lietuvos alpinistai suorganizavo ekspediciją į pietvakarių Pamyrą, kur buvo bevardžių viršukalnių, siekdami atrasti aukštesnę nei 6000 m viršūnę ir pavadinti ją Lietuvos vardu.
Užkopę į viršukalnę, pavadino ją būtent „Lietuvos“, o ne „Sovietskaja Lietuva“ vardu.
Kadangi pirmiesiems kopėjams vadovavo Juozas Antanavičius, ilgametis Muzikos ir teatro akademijos rektorius, o grupėje kartu ėjo ir muzikas Aleksandras Jurgelionis, kitas šalimais buvusias bevardes viršūnes jie pavadino „Čiurlionio“ ir „Donelaičio“ vardais.
Nors ta vieta ir atkampi, Tadžikistano teritorijoje, čia pat, už upės, – Afganistanas, už 60 km – Pakistanas, šalimais – Indija ir Kinija, ir į ją nusigauti yra ganėtinai keblu, bet tęsiu savo misiją vežti ir parodyti tas vietas jaunimui.
1983 metais rengiau ekspediciją pietvakarių Pamyre, „Čiondžiurafo“ ledynu atėjome į naują perėją, kurią iš abiejų pusių perėją supo labai gražios viršūnės. Aš jas nufotografavau ir nuotraukas atidaviau kauniečiui keliautojui Algiui Gudeliui, kuris kitais metais organizavo ekspediciją į tą patį slėnį ir pavadino šias viršukalnes „Dariaus ir Girėno“ bei „Lituanikos“ vardais.
Jau vėliau, Tian Šanyje atsirado dar daugiau lietuviškų viršukalnių – „Žalgirio“, „Nemuno“, „Universiteto“, „Mažvydo“, o nuo 2009-ųjų – ir „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ viršūnė.
Išvardytus objektus, kaip Lietuvos paveldą, lankome nebūtinai siekdami sportinių tikslų: paprastai ieškome lengvesnio maršruto, svarbiausia, kad įkoptų daugiau žmonių.
Padariau suvestinę, kad į „Gedimino Akstino“ viršūnę jau yra įkopę beveik 800 žmonių, o pats ten buvau 11 kartų.
„Kalnuose reikia elgtis ypač atsakingai“, – sako A. Jucevičius
Kokia tvarka būdavo, norint oficialiai užregistruoti viršukalnių pavadinimus?
Viršukalnes įregistruodavo Sovietų Sąjungos alpinizmo federacija. Pagal pateiktas žygių ataskaitas būdavo išleidžiami kalnų perėjų ir viršūnių žinynai.
Atvertę seną katalogą, rastume ir mūsų lietuviškais pavadinimais pavadintų perėjų. Alpinistai orientuodavosi į viršukalnes, o mes, keliautojai, į perėjas, nes tuometinė tvarka neleido sportinio turizmo atstovams kopti į kalnų viršūnes.
Pavadinimai būdavo įtraukiami į žinynus ir žemėlapius, kuriais naudodavosi keliautojai, tačiau į geografinius pavadinimus jie nebuvo įrašomi.
Tik nuo caro laikų Rusijoje yra išlikę lietuviški pavadinimai „Čerskio kalnagūbris“ ar „Čerskio viršūnė“, kai dar Rusijos geografijos draugija rūpindavosi naujų objektų pavadinimais.
Anksčiau pakakdavo alpinistams parašyti ataskaitą Tarybų Sąjungos alpinizmo federacijai, o keliautojams – Sąjungos turizmo ir ekskursijų tarybai, ir viskas atsirasdavo žinynuose. Dabar jau reikia pasiekti, kad pavadinimai taptų geografiniais terminais.
Visos mūsų viršukalnės ir perėjos valstybiniu mastu, deja, tebėra neįteisintos. Tam reikia vietinės Vyriausybės nutarimo.
Dabar rašome raštus ambasadoms, rengiame žygius ir tikimės, kad jei ne visus pavadinimus, kurių jau suskaičiuojame apie trisdešimt, tai bent svarbiausius pavyks įteisinti.
Siekiame įregistruoti „Lietuvos“, „Čiurlionio“, „Dariaus ir Girėno“, „Lituanikos“ viršukalnes, o kitos – „Audros“, „Mildos“ ir panašiai, turėtų likti kopimų istorijoje.
Ką Tadžikistanui reiškia tokie mūsų lietuviški pavadinimai, atsiradę pagal keliautojų vardus ar ekspedicijas rėmusias įstaigas? Politikai kruta nenoriai, nes patys to darbo nedaro – Markso, Engelso ir kitokie sovietiniai viršūnių pavadinimai tebėra nepakeisti.
Šeštajame dešimtmetyje susiformavo sportinio turizmo nuostatai. Apibūdinkite šio sporto specifiką.
Turizmas yra pažinimo priemonė. Žinoma, kuo sudėtingesnis žygis, į kurį einama, tuo didesnį krūvį gauna žmogus, taip atsiranda sporto elementas. Pradiniuose žygiuose pažinimas jungiasi su sveikatingumu – pabūti gamtoje, atsitraukti nuo televizoriaus ir kompiuterio, o einant į sudėtingesnius žygius, atsiranda galingi krūviai, reikia treniruotis ir gerai išmanyti techniką.
Anksčiau aktyviai vykdavo sportinio turizmo čempionatai, klube saugome apie 3000 ataskaitų, kuriose detaliai aprašyti maršrutai. Vienas iš vertinimo elementų būdavo naujovių, pažinimo ir atradimų skatinimas. Išleisdavome 500–600 sportinių žygių grupių per metus.
Vėliau atsivėrė keliai į kitas šalis, kuriose sportinio turizmo, kaip tokio, niekas nefiksuoja ir kategorijų neteikia. Europoje svarbiausia, kad žmogus įkopė ir turi savo statistiką. Todėl dabar tokių žygių sumažėjo.
Tačiau mes tęsiame registracijas, dabar per metus įregistruojame apie šimtą žygių. Fiksuojame jų sudėtingumą. Tai įdomu vaikams ir jaunimui, suteikiame jiems Lietuvos keliautojų vardo ženklelius, įteikiame regalijas. Tik suaugusiesiems tai nebeįdomu.
Registravimas ir klasifikavimas tęsiami tam, kad galėtume prižiūrėti patyrimo laipsniškumą. Naujokas gali važiuoti į mokomąją turiadą Kaukaze, bet negali iškart vykti į Tian Šanį, Altajų ar kitus sudėtingus žygius. Vėliau tokius tenka nukelti sraigtasparniais – užlipo ir nulipti negali.
Dalyvavau Tarptautinės sportinio turizmo federacijos steigimo susirinkime. Federacija įkurta Maskvoje, nes, kaip minėjau, Vakarų Europoje tuo neužsiimama.
Anksčiau, norint gauti sporto meistro vardo kvalifikaciją, reikėjo pereiti 11 sudėtingų žygių. Kas dabar tuo užsiims, tai labai sudėtinga ir brangu… Visai kitos vertybės.
Nešiojami „nameliai“ ant sniego. A.Jucevičiaus archyvo nuotr.
Kaip per prabėgusius dešimtmečius kito keliavimo sąlygos, įranga ir kalnų gamta?
Formaliai keliauti pasidarė sudėtingiau, visur reikia vizų, leidimų, į pasienio zonas keblu jas gauti, o kelionės brangios.
Taip pat nepalyginsi, su kokiu inventoriumi vertėmės jaunystėje, ir koks yra dabar. Pirmą kartą išvažiavau į kalnus 1959-aisiais, o su miegmaišiu pirmąsyk keliavau tik 1963 metais. Iki tol pakakdavo paprastos antklodėlės. Inventoriaus kokybė žymiai pagerėjo, padidėjo saugumas, atsirado specialiai kalnų sąlygoms pritaikytų drabužių.
Natūrali gamta išliko tokia pat ne vien savo grožiu, bet ir pavojais, todėl į tai reikia atsižvelgti.
Žmonės dabar išlepinti agentūrų, užvežančių ir nukeliančių arba sukabinančių virves iki pat viršaus, tik susimokėk. O juk vis tiek reikia pasiruošti ir fiziškai, ir psichologiškai.
Bet mūsų pagrindinė kryptis – keliauti su grupe ir draugais - kaip buvo, tokia ir išliko. Ugdyti vidinį grupės klimatą, padėti vienas kitam, o ne vienam kažkur lakstyti. Po to prapuola, nerandame. Užsienio kelionių braižas toks, kad gali ir po vieną vaikščioti, o mums tai svetima.
Į keliones žvelgiame socialiniu aspektu – tai yra gyvenimo mokykla. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, kaip įsirengsi stovyklą – taip ir gyvensi. Ar šlapias esi, ar sušalęs, reikia rūpintis kitu ir susikurti gyvenimo sąlygas, nugalėti save, įveikti sunkumus.
Norint užkopti į viršukalnę ar kirsti perėją, reikia įdėti nemažai pastangų. Tai, mano galva, ir yra svarbiausia mūsų kelionėse – ne tiek siekti sportinio tikslo, kiek ugdyti save ir palaikyti sveikatą. Išvykęs į kalnus tiesiai nuo kompiuterio nieko ir nepamatysi – tik ir galvosi, kada greičiau poilsis ar miegas.
Matome, kad žmonės, prigyjantys mūsų žygiuose, vėliau visai kitaip orientuojasi gyvenimiškose situacijose, mažiau reaguoja į visokius visuomeninius triukšmus. Kalnuose pasiėmus kuprinėlę visą mėnesį ir išgyveni, o kiek čia nereikalingų daiktų esame apsikrovę… Kalnai brandina žmogų kaip asmenybę ir moko paprastumo.
Taip pat labai ryškiai pastebimi gamtos pokyčiai. Kur buvau prieš trisdešimt metų ir dabar – visur stipriai atsitraukę ledynai. Pavyzdžiui, net ir perėjos, į kurias anksčiau Altajuje ar Pamyre įkopdavome per dieną, dabar vargiai įveikiamos per tris dienas, nes ledynai atitirpo, susiformavo didžiausi pavojingi plyšiai.
Kalnai užburia savo grožiu, tačiau yra kupini pavojų. Juose užgeso ne vieno ir labai prityrusio keliautojo gyvybė. Tuo tarpu Jūs šiemet švenčiate gražų 70 metų jubiliejų. Kokios savybės ir elgesys reikalingas žmogui, norinčiam susigyventi su kalnais?
Kaip ir su visa gamta, taip ir su kalnais reikia gyventi pagal jų dėsnius, juos pažinti ir gerbti. Kaip visad sakau, kalnams negalima sakyti „tu“, reikia kreiptis „Jūs“ – pagarbiai.
Greta grožio slypi daug pavojų, kurie labai žiauriai baudžia neatsakinguosius. Jeigu ant šlaitų prisnigo daug sniego – kopti negalima, reikia palaukti. Kai gresia sniego lavinos, reikia laikytis tam tikrų taisyklių: išeiti tik labai anksti, netriukšmauti, eiti laužtinėmis linijomis, susirišus virvėmis ir ne bet kaip, bet tvarkingai, kad žmogus krisdamas ir kitų nenusitemptų su savimi.
Kalnuose reikia elgtis ypač atsakingai, žinoti apie pavojus ir gerbti kalnus bei bendražygius. Tada išvengsi arba bent jau iki minimumo sumažinsi riziką. Visiškai jos išvengti neįmanoma.
Ir aš su viena grupe patekau į laviną. Nors ėjome labai anksti, bet ne viską pavyksta numatyti, ypač keliaujant nepramintais takais. Galbūt pakartotinai snigo, šalo, sniego sluoksniai gerai nesukibo ir neužteko išeiti labai anksti. Gerai, kad lavina buvo puraus sniego, o ne kieto, tad tik pasivažinėjome, ir atsipirkome išgąsčiu. Tačiau žinome ir labai žiaurių pavyzdžių, kai žmonės pervertina savo galimybes ir jėgas.
Jeigu yra koks nors dėsnis, kad, pavyzdžiui, kopiant į „Chantengrį“ ir nespėjus pasiekti viršūnės iki antros valandos reikia gręžtis ir lipti žemyn, vadinasi, to dėsnio reikia laikytis. Bet atsirado toks lietuvis narsuolis, kuris sakė: „Ne tam aš čia atėjau.“ Sutemo, koja užkliuvo, krito, ieškojome, bet neradome. Skraidžiau sraigtasparniu, ieškojau su gelbėtojais sniego ir ledo šlaituose, bet ką ten berasi.
Žmonės, sėdėdami savo butuose ir kabinetuose, negali įvertinti kalnų didybės ir pavojaus masto. Per televiziją ramiai stebime, kaip lavinos ritasi ir traiško viską pakeliui, o ten, Dieve, esi menkas šiaudelis. Todėl kalnuose reikia būti atsargiems, ištyrinėti maršrutą, susipažinti su kitų keliautojų patirtimi. Atsakingumas, atsakingumas ir dar kartą atsakingumas.
Saldi poilsio akimirka. A.Jucevičiaus archyvo nuotr.
Ką laikytumėte didžiausiu savo pasiekimu?
Kokie čia pasiekimai… (šypteli). Kai būdavo rengiami čempionatai, rašydavome ataskaitas, įvertindavo ir gaudavome skambius „čempionų“ titulus. Tačiau, manau, kad visi tie įvertinimai tam ir yra, kad ugdytų techniką, pažinimą ir asmenybę. Visos regalijos yra antraeiliai dalykai.
Kai prieš 10 metų švenčiau šešiasdešimtmetį, padariau sau dovaną ir pirmą kartą įkopiau į 7 km viršukalnę. Man asmeniškai svarbu, kad buvau tokios fizinės formos ir galėjau įkopti.
O dabar didžiausias džiaugsmas tas, kad praėjusią vasarą 110 keliautojų nuvežiau į Kaukazą, o 45 – į Tian Šanį, ir visus sveikus ir gyvus parvežiau. Tian Šanyje įkopėme į tris bevardes viršūnes ir jas pavadinome „Lietuvos – Kirgizijos“, „Neries“ ir keliautojo „Antano Poškos“ vardais.
Pavyzdžiui, 1979 metais 124 žmonių grupė įkopėme į Gedimino Akstino viršūnę. Tai buvo įspūdingas manevras. Daug žmonių pamatė, patyrė. Tai ir yra didžiausios pergalės. Kalnuose niekas nebėgioja ir rekordų nesiekia. Didžiausia pergalė visiems žmonėms – išeiti iš namų. Išsiveržti iš savo uždaro rato.
Apie ką dabar svajojate?
(Nusijuokia) Svajoju, kaip pasivyti laiką, nes jau nebespėju visų įsipareigojimų vykdyti, daug įsiskolinimų. O kol kojelės neša, planuoju šiais metais padėti grupei žmonių aplankyti Kaukazo ir Tian Šanio kalnus. Dar turiu svajonę kitąmet nuvykti į pietvakarių Pamyrą, kur stūkso „Dariaus ir Girėno“ viršukalnė, nes kitais metais minėsime „Lituanikos“ skrydžio per Atlantą aštuoniasdešimtmečio jubiliejų.
Kalbino Monika Midverytė
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list
Žygeivis 2013-03-20 14:35
"1968-aisiais Lietuvos turizmo organizatoriai, susitikę Punios šile, priėmėme deklaraciją – Punios sutartį, Turisto statutą, sakantį, kad nebus nė vieno žygio be konkretaus tikslo, liepiantį gerbti ir saugoti krašto praeities paminklus, brangias savo pirmtakų relikvijas ir pirmiausia pažinti gimtinę, o tik vėliau žavėtis tolimomis kelionėmis." ------------------------------------------------------------------------------------
Patikslinu - mano duomenimis Punios Sutartis buvo pasirašyta ne 1968 m., o 1966 m.
1966 m. liepos 3 d. Punios šile įvyko Lietuvos turizmo pionierių sąskrydis, kuriame buvo pasirašyta 30 punktų Punios Sutartis ir 3 paragrafų Turistų Statutas.
Jų paruošimo iniciatoriumi buvo Vincas Kavaliauskas.
Statuto įvade sakoma:
"Tu - turistas: gamtos draugas, žmonių bičiulis, gimtosios žemės sūnus. Kiekvienas Tavo žygis teneša naudą gamtai, žmogui, Tėvynei."
Visa Punios sutartis yra atspausdinta čia:
Žygeivis, Nr.8, 1989 m. spalis
download/file.php?id=117
download/file.php?id=116
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
