Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 07:20

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 18 Lap 2011 18:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Signatarų namuose – pokalbis su 2011 metų J.Basanavičiaus premijos laureatu archeologu Vykintu Vaitkevičiumi


http://alkas.lt/2011/11/17/signataru-na ... keviciumi/

http://www.alkas.lt
2011 11 17 16:00

Paveikslėlis

     2011 m. lapkričio 22 d., antradienį, 11 val. Signatarų namuose, Jono Basanavičiaus atminimo kambaryje, vyks susitikimas su šių metų Jono Basanavičiaus premijos laureatu archeologu Vykintu Vaitkevičiumi.

     Renginyje dalyvaus ankstesnių metų Jono Basanavičiaus premijos laureatai: Stasys Skrodenis, Libertas Klimka, Birutė Kulnytė, Irena Seliukaitė, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas, Tautos namų santaros tarybos pirmininkas Antanas Gudelis.

     Vyriausybė 2011 m. Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją skyrė archeologui Vykintui Vaitkevičiui už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.

      Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas jau porą dešimtmečių nuo akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.

      Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už reikšmingiausius pastarųjų metų darbus:

- kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus (2007 m. ekspediciją „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus keliais po 150 metų“, 2010–2011 m. vykdytas ekspedicijas Gervėčių krašte),

- archeologinius tyrinėjimus (2006–2011 m. archeologinius Bajorų kapinyno kasinėjimus, Turlojiškių pilkapių tyrimus, kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos paieškas),

-  istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą už jų išsaugojimą,

- taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą) bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.


     Premija teikiama lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kurio direktoriumi 1919–1920 m. buvo Jonas Basanavičius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Gru 2011 17:45. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Lap 2011 19:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
  Plačiau:

Valstybinė J.Basanavičiaus premija paskirta archeologui Vykintui Vaitkevičiui (nuotraukos)

http://alkas.lt/2011/11/02/valstybine-j ... tkeviciui/

www.alkas.lt
2011 11 02 23:14

      Vyriausybė 2011 m. Valstybinę Jono Basanavičiaus premija skyrė archeologui dr. Vykintui Vaitkevičiui už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.

      Vykintas Vaitkevičius jau porą dešimtmečių intensyviai ir vaisingai darbuojasi etninės kultūros tyrimo ir puoselėjimo baruose. Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas nuo pat akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.

      Vykintas Vaitkevičius yra vienas iš uoliausių ir darbščiausių Lietuvos mitologinio sakralinio paveldo tyrinėtojų. Jis ne tik apkeliavo daugumą Lietuvos senojo tikėjimo šventviečių, tačiau ir moksliškai aprašė jas bei kartografavo, o šio kruopštaus darbo vaisiu paskelbė keliose stambiose mokslinėse monografijose:

Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998. 741 p.;

Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. Vilnius: Diemedis, 2006. 784 p.

       Sisteminius senųjų Lietuvos šventviečių tyrimo duomenis V.Vaitkevičius paskelbė mokslinėje studijoje:  

Vykintas Vaitkevičius. Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, 319 p.

       Šis reikšmingas darbas buvo išleistas taip pat ir anglų kalba Studies into the Balts’ Sacred Places. Oxford: J. & E. Hedges Ltd, 2004, 124 p. (British Archaeological Reports. International Series vol. 1228).

       Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus (2007 m. ekspediciją „Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus keliais po 150 metų“, 2010 – 2011 metais vykdytas ekspedicijas Gervėčių krašte), archeologinius tyrinėjimus (2006 – 2011 m. archeologinius Bajorų kapinyno kasinėjimus, Turlojiškių pilkapių tyrimus, kunigaikščio Algirdo palaikų sudeginimo vietos paieškas), istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą už jų išsaugojimą, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą (informacinės sistemos „Aruodai“ sukūrimą) bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

      Valstybinė Jono Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų 5 metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

      Premija įteikiama lapkričio 23  – Jono Basanavičiaus gimimo dieną. Premijos dydis – 65 000 litų (500 bazinių socialinių išmokų). Kartu su premija įteikiami premijos laureato ženklelis ir diplomas.

      Praėjusiais metais J.Basanavičiaus premija buvo padalinta į dvi dalis ir skirta etnologei Irenai Aušrelei Čepienei bei išeivijos meno mecenatei Marijai Remienei.

      Šią premiją nuo 1992 m. yra gavę:

1992 m. Veronika Povilionienė
1993 m. Vaclovas Milius, Česlovas Kudaba, Rimvydas Kunskas, Norbertas Vėlius, Aloyzas Vidugiris ir Antanas Tyla
1994 m. Jurgis Dovydaitis
1995 m. Zita Kelmickaitė
1996 m. Jonas Balys
1997 m. Venantas Mačiekus ir Jonas Trinkūnas
1998 m. Angelė Vyšniauskaitė
1999 m. Juozas Kudirka ir Juozas Vaina
2000 m. Antanas Stravinskas
2001 m. Leonardas Sauka
2002 m. Vytenis Rimkus
2003 m. Daiva Vyčinienė ir Evaldas Vyčinas
2004 m. Irena Seliukaitė
2005 m. Libertas Klimka
2006 m. Konstantas Algirdas Aleksynas
2007 m. Danutė Krištopaitė
2008 m. Stasys Skrodenis
2009 m. Birutė Kulnytė

Komentarai
http://alkas.lt/2011/11/02/valstybine-j ... /#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Lap 2011 19:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Vykintas ir Daiva Vaitkevičiai išleido knygą apie legendines Lietuvos vietoves

http://alkas.lt/2011/11/20/vykintas-ir- ... -vietoves/

www.alkas.lt
2011 11 20 00:18

     Ištraukos:

    „Lietuva. 101 legendinė vieta“ – pirmoji knyga, išsamiai atskleidžianti legendines Lietuvos vietoves. Legendinių vietų knyga „Lietuva. 101 legendinė vieta“ pirmą kartą pristato 101 legendą ir jų vietas kaip kertinę Lietuvos kultūros dalį. Šią savaitę knygynų lentynose pasirodžiusioje knygoje suguldytos jos autorių – Vykinto ir Daivos Vaitkevičių rinktos legendos.

     "Prieš keletą metų išleidome knygą „Lietuva. 101 įdomiausia vieta“. Ją skaitytojai labai gerai įvertino. Nors Lietuva maža, į vieną knygą nesutilpo. Nusprendėme tęsti pažintinių knygų seriją. Antra knyga – „Lietuva. 101 gamtos stebuklas“. Skaitytojai stebisi knygose rasdami negirdėtų vietų, augalų, gyvūnų, nors tai yra šalia mūsų, tik ne visuomet pastebim, žinom. Toks tikslas ir yra – atskleisti nepažintą, mažai aprašytą Lietuvą, aprėpti kiekvieną šalies regioną. Šiais metais pristatome trečią knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Visos trys knygos – išskirtinės, turinčios išliekamąją vertę. Knygose gausu informacijos, nuotraukų, žemėlapių Jos padeda pažinti Lietuvą, skatina domėtis jos istorija, gamta, žmonėmis, didžiuotis savo šalimi, gimtine. Jos įdomios tiek Lietuvoje gyvenantiems, tiek už jos ribų“, – sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Gru 2011 15:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Perkūno aikštės ąžuolas


Su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu archeologu dr. VYKINTU VAITKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys

Šiaurės Atėnai, 2011 m. lapkričio 18 d. Nr. 43 (1061)

http://www.satenai.lt/?p=12678

Atsisiuntimui /pdf formate:
http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=j ... aw&cad=rja

Greita peržiūra:
https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... ce7w&pli=1

Su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu archeologu dr. VYKINTU VAITKEVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys

– Sveikinu – šiemet kaip reta vienbalsiai buvai išrinktas Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatu. Tikrai tos garbės esi vertas! Iš kokio kelmo toks smarkuolis buvai išspirtas?

        – Esu kaunietis. Tėvai gimė karo metais, jų likimai klostėsi sudėtingai. Laimei, trėmimų išvengta. Mama nestojo į komjaunimą, nėjo į kolchozą, negavo rekomendacijų, būtinų studijuoti aukštojoje mokykloje. Tėtis – vienas iš daugelio to meto inžinierių, nors iš tikrųjų turėjo kur kas įdomesnių pomėgių. Tik Atgimimo metais iširus konstravimo biurui atsidavė fotografijos istorijos studijoms ir dvidešimt metų dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete. Mums jau viskas paprasčiau – patyrėm kur kas mažiau neįveikiamų kliūčių. Beje, tėvai susipažino kartu su draugais keliaudami po Lietuvą.

– O ankstesnės kartos?

        – Mamos ir tėčio proseneliai veikiausiai buvo pažįstami, nes kurį laiką gyveno viename kaime. Tai Kauno regionas: mama nuo Prienų, tėtis nuo Veiverių, bet jo seneliai kilę iš Pakuonio. Mano protėviai buvo eiguliai, siuvėjai, žemdirbiai – platus profesijų spektras. Kai kurie buvo išvykę uždarbiauti už Atlanto ir sugrįžo.

        Išliko senelių iš Pažėrų kaimo nuotrauka: močiutė Anelė (mergautinė pavardė Kriščiūnaitė) su tautiniais rūbais, o senelis Bronius – su Šaulių sąjungos uniforma rugių lauke. Tai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaiga.

        Jie vadintini idealia prieškario šeima – patriotiškai nusiteikę ir vaikus ugdantys panašia dvasia. Tai rodo ir jų sūnų vardai – Algimantas, Alvydas, Narimantas.

Paveikslėlis

Vykinto Vaitkevičiaus seneliai Anelė ir Bronius Vaitkevičiai Pažėrų k. (Kauno r.). Apie 1938. Nuotrauka iš šeimos albumo

– Ir turbūt to proceso tęsinys esi tu pats, nes gavai žemaičių kunigaikščio Vykinto vardą?

        – Taip, jį ir parinko Pažėrų senelis.

– Tai jis domėjosi istorija?

        – Tai buvo išsilavinęs vidutinio ūkio savininkas, prenumeravęs spaudą, dalyvavęs Šaulių sąjungos veikloje. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse savo sodyboje jis jau buvo spėjęs pastatyti erdvų namą su mansarda, modernų tvartą. Jo sesuo, mano tėvelio teta Antanina Vaitkevičaitė buvo ištekėjusi už diplomato, vėliau prisiekusio vertėjo ir kolekcininko Vlado Dzimidavičiaus-Daumanto. Likimas lėmė, kad 1944 m. V. Daumantas pasitraukė iš Lietuvos, o jo meno vertybių rinkinys ir biblioteka liko Kaune, K. Donelaičio gatvės bute. Tėtis ten ir užaugo.

        Biblioteka, jos likimas – didžioji mūsų šeimos legenda. Mudu su sese taip pat kasdien matėme nuostabiai įrištų knygų ir žurnalų lentynas. Nesuprasdami užsienio kalbų, spoksodavome į paveikslėlius.

        Šią vasarą besišnekant su tėčiu ėmė aiškėti, kad prie gimtųjų namų esanti Perkūno aikštė, Kauno Ąžuolyno dalis (ji man visada labai patiko), turi savo legendą! Prieš keletą metų trumpam užsukusi latvių profesorė Janina Kursytė atkreipė dėmesį, kad Perkūno aikštėje auga ąžuolas su pritvirtinta prie jo krepšinio lenta. Na, pasijuokėm ir tiek. O dabar žinau, kad viena iš miesto legendų pasakoja ten buvus senovės lietuvių šventovę…

– Iš kokių šaltinių kilo tavo tautinė savimonė? Ar veikė laikinosios sostinės atmintis, prarastos valstybės aidai?

        – Namuose buvo laisvos Lietuvos relikvijų, bet, suprantama, jos buvo rūpestingai paslėptos. Atgimimui prasidėjus tėtis parodė Antano Šapokos „Lietuvos istoriją“, žinoma, ir trispalvę, Vytį.

        Atrodo, kad mano sąmoningumas pirmiausiai kilo kažkur Žemaitijoje, kalvose, miškuose, paupiuose. Ten praleidome daug dienų, keliaudami su kitais jaunųjų keliautojų, žygeivių būrelio nariais.

        Kartu su mokykla jaunystėje tai buvo pats svarbiausias užsiėmimas.

        Būreliui ("Giliukas") vadovavo dabar Vytauto Didžiojo universitete dirbantis istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir jo žmona Junona, psichologė, docentė, dabar dirbanti Kauno technologijos universitete.

        Buvo susidaręs gražus draugų būrys. Kartu keliaudavome visais metų laikais, naudodami tam įvairias priemones.

        Tai buvo puikių patyrimų metas, nors gal dar menkai suvokėme, ką mums kelionės duoda.

– Žygeivystę jungėte su kraštotyra?

         – Tikrai taip. Tai buvo tikras ir gražus auklėjimas tautine dvasia, nors iki Atgimimo dar buvo likę keleri metai. Jo sulaukę keliavome su dar didesniu įkvėpimu. Lankėme saugomus, ieškojome nežinomų paminklų, mokėmės bendrauti su senaisiais vietiniais gyventojais, išklausti vietų vardų ir padavimų.


– O atvykęs mokytis į Vilniaus universitetą patekai į vieno iš žygeivių vadų Tado Šidiškio nagus?

         – Su Tadu neteko daug keliauti. Į Vilnių atvažiavau svajodamas apie archeologiją. Netrukus pradėjau dirbti Kultūros paveldo inspekcijoje, tad laiko atkurti VU Istorijos fakulteto žygeivių sekciją ar dalyvauti universiteto žygeivių veikloje beveik nebuvo.

– Kaip mezgėsi pirmasis įspūdingos apimties ir daug kam netikėtos tematikos sąvadas „Senosios Žemaitijos šventvietės“?

         – Be abejo, šventvietės – centrinė mano tyrinėjimų tema. Kartais, kai atrodo, kad nutolsti nuo jų, iš tiesų esi nepaprastai arti…

         1990 m. Daugų apylinkėse vyko viena iš įsimintinų kraštotyros ekspedicijų, surengtų Vytenio ir Junonos iniciatyva. Rinkdami etnokultūros duomenis, išgirdome padavimą apie iki tol nežinomą Pocelonių alkakalnį, vadinamą Šventpetriu. Tai buvo labai svarbu vėliau plėtojant panašią veiklą.

         Na, o „Senosios Žemaitijos šventvietės“ buvo tarsi dalis bendraminčių projekto, kuris iki šiol nėra aprašytas.

         Prisimenu jo pradžią T. Šidiškio namuose. Buvo šeimininkas, aš, šiaulietis Darius Ramančionis, rokiškėnas Gytis Gruzdas, galbūt dar Rolandas Tučas. Sutarėme, kad reikia fiksuoti ir aprašyti visas senąsias šventvietes.

         Patirties turėta nedaug, bet užsidegimo pakako. Tada jau buvau surinkęs daug duomenų iš Prienų, Trakų, ypač iš Stakliškių ir Aukštadvario apylinkių. Tai buvo lauko tyrimai, kuriuos dariau dažniausiai vienas, beje, ir etapas, kai norėjosi vienatvės, ieškoti ir rasti.

         Galbūt kiti panašaus amžiaus jaunuoliai keliauja į tolimas šalis autostopu, raudonai dažosi plaukus. Man atrodė, kad svarbu keliauti ir ieškoti šventviečių.

         Vietovėse, apie kurias pasakoju, jų buvo galima rasti kasdien – ta sritis buvo beveik netyrinėta. Keliavau pėsčiomis, dviračiu, žiemą – slidėmis; kartais dieną, kartais kelias. Bendravau su senais žmonėmis, tekdavo nakvoti pas svetingus šeimininkus nežinomose vietose, žodžiu, savaip išbandžiau save.

– Kaip suvokei šventvietes tada ir dabar?

         – Žinoma, šventviečių samprata kito. Dėl pamatinio suvokimo teko ir kovoti, tai kainavo daug nervų. Nesinori nė prisiminti.

         Galbūt dabar sunku patikėti, bet apie 1994–1995 m. reikėjo padėti daug pastangų, kad kultūros ir mokslo erdvėje atsirastų senosios šventvietės – daugeliui tuo metu nežinomas arba nesuprastas objektas.

         Tarp svarbiausių sąjungininkų buvo habil. dr. Vytautas Urbanavičius ir doc. Valdemaras Šimėnas. Dalis svyravo, o kiti mokslininkai ir paveldosaugininkai atkakliai tvirtino, kad archeologinių radinių ten neaptinkama, jokių vertingų savybių, išskyrus pavadinimą ir padavimus, šventvietės neturi.

       Nuostabiausia, kad tai tiesa! Net ir dabar vis pabrėžiu, kad šventviečių vardai ir padavimai yra brangiausias, neįkainojamas tautos turtas.


       Niekas negali paneigti fakto, kad už vardų ir padavimų slypi konkrečios geografinės ir kultūrinės vietos, kurioms reikia mūsų dėmesio ir kurias turime deramai saugoti.

       Šiuolaikinė šventviečių samprata – sudėtinga, vis besiplečianti. Dabar kartais vienareikšmiškai sunku nusakyti, ar tai kulto, ar sakralinės ir neliečiamos vietos, kurių lankymas buvo ribojamas.

       2006 m. išleistame „Rytų Aukštaitijos šventviečių“ sąvade (jis kur kas geresnės kokybės) atsižvelgta į tai, kad egzistuoja mitologinės vietos, kurias sunku atskirti nuo senųjų šventviečių. Tačiau jos taip pat svarbios, taip pat matomos. Negana to, tarp jų dažnai buvo kuriamos senosios gyvenvietės.

        Dažniausiai nieko konkretaus negalime pasakyti apie šventviečių chronologiją, kada jos įsteigtos ir kada nutrūko jų naudojimas. Retais atvejais galima pasakyti datą, kada šventvietė sunyko ar buvo sunaikinta, kada ten nustota garbinti senuosius dievus ar reikšti pagarbą protėviams. Kalbėti apie šventviečių steigimą sunku. Jeigu žinome sakmių apie velnius ir raganas, tai dar nereiškia, kad jos nerimtos ir išgalvotos. Dažniausiai yra kitų, senesnių motyvų, bet juos reikia rankioti tarsi kokius išbarstytus grūdus. Niekuomet nepaliko noras pažinti, dirbti su kuo didesniu duomenų masyvu.

        Dera taip pat paminėti šventvietes, kuriose greta senosios religijos reliktų yra ir krikščionybės ženklų. Ypač Žemaitijoje sunku atskirti, kas yra kas. Ten akivaizdi baltų religijos ir krikščionybės sąveika. Ten prasideda kultūros archeologija…

– Pagal archajiškąją pasaulėžiūrą nešventos aplinkos beveik ir nebuvo, nors buvo skirtingi šventumo lygiai… Juk daubų, slėnių, miškelių, vandens telkinių, kalnų ir kt. šventumas skyrėsi nuo kulto vietų ar aukurų?

         – Šventviečių samprata kristalizuojasi, palengva plečiasi, nors tai ilgas ir sudėtingas procesas. Per šiuos ir praėjusius metus atlikau (o galbūt tik įpusėjau?) šventomis laikomų žemaičių pušų tyrimą. Jį pradėjau neturėdamas aiškesnio įsivaizdavimo, kokios šio reiškinio priežastys, kas tai yra. Ir dabar matau, kad, kaip pats sakai, yra pušys, kurios šventesnės už kitas.

         Išryškėjo objektyvūs kriterijai, kaip miške atskirti menamas šventas pušis. Vietiniai žmonės Viekšnių apylinkėse pasakojo: einame pro tą pušį ir matome, kad vieną dieną ji taps šventa. Ta diena bus tada, kai kažkas pirmasis jau bus supratęs, kad tai yra ta pušis, prie kurios gali melstis Dievui ir ten atlikti apžadą. Nuo tos akimirkos pasikeis medžio statusas.

        Praėjusiais metais įsitikinau, kad lygiai taip pat egzistuoja šventų upelių ir šaltinių kriterijai. Nors daugelis iš jų pamiršti, nebežinomi ir dažniausiai nėra ko apie juos paklausti.

        Atrodo, kad vieni svarbiausių požymių yra šie: šaltinis nuolat „verda“, yra gyvas ir žiemą neužšąla. Tai labai svarbu.

        Mūsų kultūroje taip pat svarbi upelių ir šaltinių tekėjimo kryptis. Jeigu jie teka į rytus, jau kažko lauk…

        Pranešimo forma tai jau suformulavau užsienio kolegoms kasmetinėje šventviečių tyrimams skirtoje konferencijoje.

        Neseniai sugrįžau nuo Girgždūtės. Akimirksniu ten supratau, kad Kražantės ištakos vakaruose, o vanduo teka į rytus. Daugiau gali nežinoti nieko (nors, žinoma, norisi), bet akivaizdu, kad minėtas atpažinimo kriterijus veikia ir yra objektyvus. Jis Kražantę įrašo į ten esančios šventvietės kompleksą. Tokie tad ieškojimai ir atradimai.

        Praėjusiais metais buvau pakviestas perskaityti pranešimą apie Mikytų Alkos kalną Žemaitijos nacionaliniame parke ant Skuodo ir Plungės rajonų ribos. Yra tokius tyrimus remianti tarptautinė iniciatyva.

         Pirmasis įspūdis – ką galima apie alkakalnį pasakoti 20 minučių? Nekasinėta, netyrinėta. Nors visi žinome, kad vieta įdomi ir paslaptinga… Tai buvo išbandymas. Nuvažiavau, ant Alkos kalno praleidau kelias valandas ir supratau, kad apie jį galiu kalbėti nebe minutes, o valandas!

         Labai įdomus, nepaprastai iliustratyvus ir išraiškingas, chrestomatinis pavyzdys, atspindintis senovės lietuvių pasaulėžiūrą. Velnio akmuo, Maldų šulinys, ten link vedantys takai, ryšiai su dabartine ir senąja gyvenviete.

         Kol kas nedrįstu sakyti, kad apie Mikytų Alkos kalną galėčiau parašyti knygą, bet informacijos surinkta (ir suprasta) daug.

        Beje, Mikytuose – ir mano šventviečių tyrinėjimų pradžia. Pirmą kartą ten atsidūriau būdamas moksleivis, miegojau daržinėje ant šieno, užrašiau padavimų ir tai tada man labai daug reiškė. Ir anuomet sakiau, ir dabar sakau, kad stengiuosi dirbti ten, kur trūksta rankų, arba ten, kur jų visai nėra. Galbūt mano platūs interesai iš šalies atrodo keisti, bet viskas turi paaiškinimus, viskas yra tarpusavyje glaudžiai susiję.

– Tavo tyrinėjimai iš pradžių buvo labiau antžeminiai nei tik žeminiai? Vėliau leidaisi tirti ir požemius? Kiek tuo praplėtei tradicines, iki tol vyravusias mokslines pažiūras?

         – Tai tiesa, visuomet buvau aistringas žvalgymų dalyvis ir organizatorius. Žmonių rastų radinių paieška, ariamų dirvų paviršiuje aptinkamų radinių fiksavimas ir tyrimas pasiteisina su kaupu. Darbai paprastai taip klostosi, kad per metus dalyvauju vienoje ar dviejose archeologinėse ekspedicijose.

          Kai su šeima išsikėlėme gyventi už Vilniaus, į Pašulniškes, jau pirmąjį pavasarį ten pamačiau elektrikų buldozerio suardytus Pakalnių pilkapius. Pradėjau jų tyrimus. Turiu pabrėžti, kad archeologiniai tyrinėjimai (kasinėjimai) yra didelė atsakomybė. Jeigu galima nekasti, jeigu tyrimų būtinybė nedidelė, geriau to nedaryti. Tai ne vien romantika. Dažniausiai tai sunkus fizinis darbas, išbandymas, daug pastangų ir lėšų reikalaujanti veikla. Tyrinėjant paminklas sunaikinamas.

– Kaip nusakytum mūsų platumų „miško žmonių“, gerbusių šventuosius miškus ir giraites, dvasinį ryšį su aukščiausio valstybės rango pareigūnų ir dvasininkų šventvietėmis?

        – Sąsajų buvo. Miškai yra seniausia ir įspūdingiausia šventviečių forma.

        Antai Žiemgala, kur bene anksčiausiai buvo iškirsti miškai, labiausiai stokoja tokios rūšies šventviečių. Neliko, kas saugo miškų šventumą, įsibrovė vartotojai.

        Pavasarį Mindaugas Brazauskas gynė disertaciją, kurioje, be kita ko, buvo kalbama apie tai, kad Žemaitijoje jau XVI a. beveik nebuvo likę ąžuolų.

        Tokie patys vaizdai piešiami Zigmanto Kiaupos parašytoje Kauno miesto istorijoje, kalbant apie pakaunės miškus XVI–XVII a. Ta mediena buvo prekiaujama ir vidaus, ir užsienio rinkose. Galbūt ir Amerika buvo atrasta laivais, pastatytais iš lietuviško medžio.

        Liūdna istorija, kaip netekome pasididžiavimą kėlusių šventų miškų ir giraičių.

        Pavyzdžiui, Trakuose seniai nebėra vienos svarbiausių šventviečių – Šventų liepų giraitės šiauriniame Galvės ežero krante. Nė ženklo…

        Sakome – Gojus prie Kernavės, o kai pasižiūri, kaip jis iškirstas atrodo… Daugelis šventųjų miškų buvo iškirsti, beliko tie, kurie buvo sunkiai prieinami, arba tie, kur prie švento medžio buvo pritvirtinta koplytėlė. Seniau taip su miško pirkliais buvo kovojama.

        Važiavau pro Kražių Medžiokalnį. Matyti, kad Medžiokalnio ąžuolai buvo iškirsti vienu metu, tikriausiai juos Pirmojo pasaulinio karo metais iškirto vokiečiai, nes visi dabar augantys medžiai yra vienodo amžiaus.

         Taigi, ar svetimas, ar savas – ateina, iškerta. Gerai, kad dėl to Medžiokalnio šventumas pernelyg nesumenko. Jis išlieka vardyne, padavimuose, aplinkoje.

         Ilgai abejota, ar kas ką nors ypatingo galėtų pasakyti apie Dūkštų ąžuolyną prie Vilniaus, bet šviesaus atminimo Ida Stankevičiūtė sugebėjo prakalbinti vietinius žmones ir parodė, kad tame ąžuolyne yra ypatingų, šventų vietų ir kad dvasios niekur neprapuolė. Tik miško lankytojų intencijos ir jų požiūris kitokie. Dabar tai mėgstama poilsio vieta.

– Keliavai, rinkai medžiagą ir vienas, ir būreliais, miegojai ant šieno, trobose, palapinėse, bet laikai pasikeitė. Taip pat pasikeitė šeiminė padėtis, draugai ir ekspedicijų pašnekovai; kaip ir kodėl?

        – Lengviausia vertinti iš dabarties pozicijų. Supratau, kad vienas ir esi vienas. Darbas teikia pasitenkinimą, nėra kokia našta. Bet dirbdamas vienas turi tik dvi akis, dvi rankas.

        Sąjungininkų paieškos prasidėjo ne vakar ir ne užvakar. Visuomet jų ieškojau ir ieškau šiais laikais. Kartu dirbant rezultatai būna geresni.

        Dabar už galvos griebiamės, kai matome, kad 1970 m. ekspedicijoje į Gervėčius dalyvavo 150 žmonių. Manau, kad protingiausia burti 15–20 tyrinėtojų būrį, nes toks gali daug nuveikti.

– 1995 m. nuotraukoje, darytoje Alsėdžiuose, matyti dešimt jaunų ekspedicijos dalyvių…

        – Tada keletą metų iš eilės per žiemos atostogas dirbome Žemaitijoje: Stirbaičiuose, Barstyčiuose, Šarnelėje, Alsėdžiuose.

        Vėliau žvilgsnis nukrypo į Vilniaus kraštą. Matėme, kad ten ypač ryškūs senosios kultūros pėdsakai. Visam gyvenimui atmintyje liko 1996 m. ekspedicija į Dieveniškes.

– Turbūt svarbiausia buvo sutikti pateikėjai ir jų autentiška patirtis?

         – Be abejo, tie susitikimai neužmirštami, ypač kai abi pusės gerai viena kitą supranta. Daugeliu atvejų buvo juntami ir vertybiniai atitikmenys. Gautos žinios buvo nepaprastai paveikios, visa, kas buvo kalbama, skambėjo labai įtaigiai. Tai nebuvo paprasti susitikimai, kuriuos po kelių dienų pamirštum. Su kai kuriais pateikėjais susirašinėjome, pas juos sugrįždavome.

– Tiesiog susidraugavote?

        – Taip, nors niekada nesiveržėme pas juos apsigyventi ar ilgai viešėti. Manau, kad veikė ir tebeveikia žmogiški ryšiai – etnokultūros duomenų rinkimas nėra vien mechaniškas jų kaupimas. Juk kalbėdavome ir dabar kalbamės apie pojūčius, sapnus, ryšius su išėjusiais, gyvenamą aplinką. Daugelio dalykų taip pat klausi ir savęs – kodėl taip gyvename, kalbame, rašome.

– Kaip ilgainiui pasikeitė ekspedicijų dalyviai ir turimos fiksavimo priemonės?

        – Per praėjusius metus pastebimai keitėmės. Pavyzdžiui, klausimai apie gandrą ar gegutę. Jie puikiai tinka pradėti kalbą, nes visi žino, kaip svarbu pirmą kartą išgirsti gegutę kukuojant ir turėti kišenėje monetų. Bet dabar kalba dažniau krypsta ten, kur anksčiau jos nebuvo.

        Turiu omenyje jausmus, patirtį, asmeninį gyvenimą. Neužtenka fiksuoti tikėjimą apie žebenkštį ar prisiminimus apie žalčius prie sodybų. Dažniausiai taip pat paklausiame, ką tai reiškia asmeniškai, kodėl svarbu, kad žebenkštis gyvena tvarte.

        Prieš kelias savaites kaime prie Baisogalos su Daiva (Daiva Vaitkevičiene – J. Š.) pirmąkart ekspedicijų metu pamatėme namuose laikomą žaltį. Sąmoningai įrengtame terariume.

        Moteris kalbėjo, kad tai seniausia ir pati didžiausia jos svajonė – turėti namuose žaltį. Neužtenka užrašyti daugeliui gerai žinomą sakmę, kad žalčiai ateidavo valgyti kartu su vaikais, kad šie suduodavo šaukštu žalčiams į kaktą ir baigta…

        Kur kas įdomiau, kodėl konkrečiam žmogui tai svarbu, kodėl moteris išsitraukia tą šaltakraujį gyvūną ir laikydama jį rankose žiūri televizorių. Kodėl tam žalčiui gera jos priglaustam? Klausinėjom tų dalykų, kurių joks kronikininkas nėra užrašinėjęs, nes jam rūpėjo tik pats faktas, na ir galbūt dar žalčio išorė.

        Įdomiausia – sugrįžti prie reiškinio ištakų, suprasti prasmę. Šiuo požiūriu paminėtinos ir Daivos semiotikos studijos, kurios maža dalele paveikė ir mane.

        Neužtenka (ir niekada neužteko!) akmenį ar medį pamatuoti – kur kas svarbiau pamėginti suprasti, kodėl jis toks, kokia ypatingoji jo žymė. Jeigu įmanoma, šventvietę stengiesi aplankyti ir skirtingais metų laikais, ir netgi kitu paros metu. Gali būti, kad patirsi daug naujo.

– Kurią pusę palaikytum – ar tautosakininkų poziciją, kad svarbu viešinti pateikėjų asmenybes, ar tarp etnologų įsigalinčią nuostatą, kad kalbinti žmonės pagal europinę madą turėtų likti anonimiški?

        – Palaikau tą pusę, kuri aiškiai supranta, kad tautos kultūra negali būti anoniminė – nei tyrinėtojų, nei jiems padedančių, savo žiniomis besidalinančių žmonių pavardės neturėtų būti slepiamos.

        Pamažu visas mūsų gyvenimo ir mokslo sritis apimantis virusas slėpti galbūt yra pateisinamas asmens duomenų apsaugos požiūriu.

        Anonimiškumas gali būti suprantamas, kai kalbama apie pašnekovui intymias temas ir ypač – jei ką nors nutylėti prašo pats pašnekovas.

        Visais kitais atvejais tai negalioja, nes tavimi pasitikima ir tau tai patikima. Neanoniminio požiūrio svarba matyti, kai mūsų ieško vaikai ir vaikaičiai, kurie nori sužinoti, kas XX a. buvo užrašyta iš jų tėvų ir senelių. Prašo surasti įrašus, padaryti kopijas.

        Tai būtų kur kas sunkiau padaryti, jeigu būtume anonimai. Jeigu grįžęs į namus nebūčiau siuntęs pateikėjams nuotraukų (taip daugelis darėme!) su savo pavarde, jei nepalikčiau vizitinės kortelės, kaip darau dabar. Taip kuriamos prielaidos perimti ir tai, ką žino pateikėjo artimieji.

         Matome, kaip Gervėčiuose visi žino ir didžiuojasi tais giminaičiais, kurie yra paminėti arba jų nuotraukos paskelbtos 1970 m. Gervėčių ekspedicijos knygoje.

         Kas būtų, jei parašytume, kad buvo apklaustas konkretus skaičius respondentų, užrašyta tiek ir tiek kūrinių arba pokalbių? Manau, kad taip netektume vienos iš svarbiausių ekspedicijų prasmių.

         Bendravimas su žmonėmis, kai jie yra mūsų tyrimų dalis, žvelgiant jų akimis, pirmiausia yra socialinis veiksmas. Neretai atliekame ir psichologų, ir socialinės rūpybos darbuotojų paslaugas, kiek aptvarkome, kartais nuvežame, kur prašomi.

         Nesame tie tyrėjai, kurie sakė: prašom atsakyti į anketos klausimus, o tada to paties eisiu pas kaimyną. Mano laikas ir patirtis šiame kaime greitai baigsis.

– Kokios idėjos ir darbai yra užvaldę pastaruoju metu?

         – Yra keletas tarpusavyje susijusių darbų, iš kurių pirmiausia paminėtina archeologinė ekspedicija; simboliška, kad nuo 2006 m. ji rengiama Bajoruose netoli Elektrėnų.

         Tie tyrimai apima ne tik archeologinę praeitį, bet ir ankstyvosios mūsų valstybės istorijos lauką. Visa tai iš ekspedicijos dalyvių reikalauja begalinio atidumo ir kruopštumo.

         Antroji archeologinė iniciatyva, kad ir kaip keista, yra nukreipta į laisvės kovų istoriją, kad ir kokia skaudi ji būtų. Atrodo, kad praeitais metais Daugėliškių miške prie Ariogalos prasidėjusi Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos štabo bunkerio archeologinė ekspedicija dar nėra pasibaigusi. Tai laikas, kai renkami duomenys ir ruošiamasi naujiems tyrimams.

         Trečioji tęstinė ekspedicija vyksta Gervėčių saloje, Baltarusijoje. Išties ji apima didesnį geografinį lauką. Jos idėjinė, gilioji, šiek tiek paslėpta prasmė – tai siekis parodyti, kad lituanistinis arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas Baltarusijoje yra ne vien dvarai, pilys ar sugriauti miestai.

         Pats svarbiausias paveldas ten yra daugeliu atvejų jau asimiliuoti žmonės, išlaikę lietuviškos kilmės pavardes.


         Bendrauti su nutautėjusiais tautiečiais yra visai kas kita nei sėsti į autobusą ir lankyti pilis, kurios savaime irgi yra labai brangios.

         Dar mažai tarp mūsų suprantančių, kad mūsų tautos vertybės yra ir išbarstyti mūsų tautos žmonės. Jų išsaugoti turtai (visų pirma dvasiniai) dažnai yra ypač brangūs ir tirtini.

         Džiaugiuosi, kad pamažu Gervėčių ekspedicijos, kuriai vadovauja Saulė Matulevičienė, dalyvių padaugėjo. Nuo saujelės žmonių, kurie 2007 m. dalyvavo Neries ekspedicijoje, skirtoje grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi 150-mečiui paminėti.

         Kuo daugiau lietuvių kultūros tyrinėtojų paragaus Baltarusijos skonio, tuo brandesni bus atliekami tyrimai.

– Kuo pasižymi tyrimai Baltarusijoje?

         – Iš esmės tai tarpdalykiniai, kitaip tariant, kompleksiniai kultūros tyrimai. Esu aistringas jų šalininkas ir Lietuvoje. Naudojuosi kiekviena proga, džiaugiuosi ieškojimais ir atradimais.

         Vienas iš svarbiausių dalykų man yra galėjimas (kartu ir gebėjimas) sutelkti atidų žvilgsnį į visas kultūros paveldo vertybes, jų apskaitą ir apsaugą. Tam tikra dalimi tai mano praėjusių metų kelionių ir darbų prasmė.

Komentarai
http://www.satenai.lt/?p=12678

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Vas 2022 20:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Vaitkevičius Vykintas


https://briai.ku.lt/darbuotojai/mokslo- ... tkevicius/

Paveikslėlis

Dr. Vykintas VAITKEVIČIUS,
pareigos: vyriausiasis mokslo darbuotojas, profesorius

Klaipėdos universitetas
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

Gimęs 1974 m. spalio 4 d. Kaune

Kontaktai: Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, tel. (8 46) 39 88 06;
el. paštas: vykintas.vaitkevicius@ku.lt...

ORCID iD iconORCID | Google Scholar |
Academia.edu | ResearchGate

Biografija

1992 m. baigęs Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar Dariaus ir Girėno gimnazija), studijavo istoriją su archeologijos specializacija Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 1996 m. įgydamas bakalauro, 1998 m. magistro kvalifikacinį laipsnį.

2000 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto jungtinėje doktorantūroje eksternu apgynė daktaro disertaciją „Senosios Lietuvos šventvietės (sisteminis aspektas)“.

2001 m. stažavosi Stokholme (Švedijos karališkosios mokslų akademijos stipendija), 2002 m. Kylyje (Vokietijos akademinės mainų tarnybos stipendija), 2003 m. Varšuvoje (pagal bendradarbiavimo sutartį tarp Lietuvos istorijos instituto ir Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto), 2004 m. Rygoje (pagal bendradarbiavimo sutartį tarp Lietuvos mokslo tarybos ir Latvijos mokslų akademijos), 2005 m. Minske (pagal bendradarbiavimo sutartį tarp Lietuvos istorijos instituto ir Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos instituto).

1992–1994 m. dirbo Kultūros paveldo inspekcijos Archeologijos skyriaus inspektoriumi, vyresn. inspektoriumi. 1995–2006 m. Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus laborantas, asistentas, mokslo darbuotojas, vyresn. mokslo darbuotojas. Nuo 2006 m. dirba KU BRIAI vyresniuoju, nuo 2013 m. vyriausiuoju mokslo darbuotoju, nuo 2008 m. skaito paskaitas KU istorijos krypties studentams, nuo 2021 m. atlieka KU BRIAI studijų programų vadovo funkcijas. 2010–2013 m. papildomai dirbo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institute projekto vadovu ir (2010–2012 m.) Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vyresn. mokslo darbuotoju. 2012 m. papildomai dirbo vyresn. mokslo darbuotoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakultete, nuo 2013 m. – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros projektų vadovas ir lektorius.

Nuo 1991 m. dalyvavo (ir vadovavo) daugelyje archeologinių ekspedicijų Lietuvoje, 2005–2012 m. – ir Baltarusijoje. Nuo 2006 m. jungtinės Klaipėdos universiteto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinės ekspedicijos Bajoruose (Elektrėnų sav.) vadovas.

Monografijų „Alkai: baltų šventviečių studija“ (2003), „Studies into the Balts’ Sacred Places“ (2004), mokslinių katalogų „Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija“ (1998), „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija“ (2006), „Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas“ (2016), mokslo studijų serijos „Neris. 2007 metų ekspedicija“ (Kn. 1–4, 2010–2014) autorius, žinyno „Laisvės ir Tėvynės ginti: 1918–1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ (2017) ir studijos „Partizanų bunkeris Daugėliškių miške“ (2017) bendraautoris, daugiau kaip 80 tiriamųjų straipsnių lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbomis autorius ir bendraautoris.

Nuo 1994 m. skaitė pranešimus daugiau kaip 90 konferencijų, seminarų ir kitų mokslo renginių Lietuvoje ir užsienio šalyse.

Nuo 1996 m. Lietuvos archeologijos draugijos narys, 2006–2016 m. – jos tarybos narys, pirmininko pavaduotojas, 2012–2016 m. šios draugijos pirmininkas. 2001–2002 m. Valstybinės paminklosaugos komisijos Archeologijos pakomisės narys, 2011–2015 m. Valstybinės paveldosaugos komisijos narys nuo visuomenės organizacijų. 2005–2010 m. pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento narys (specializacija – mitologinės vietos). Nuo 2010 m. Kultūrinių ir dvasinių vertybių, esančių saugomose teritorijose specialistų grupės (CSVPA), veikiančios prie Pasaulio saugomų teritorijų komiteto (IUCN) narys. Nuo 2012 m. Lietuvos standartizacijos departamento Technikos komiteto Geografinė informacija ir Etninės kultūros ekspertų komisijos prie LR Kultūros ministerijos narys. Nuo 2013 m. Lietuvos skaitmeninimo tarybos prie LR Kultūros ministerijos narys, nuo 2014 m. – Europos paveldo ženklo komisijos prie LR Kultūros ministerijos narys. Duomenų bazės „Lituanistika“ (nuo 2012 m.) ir Lietuvos kultūros tarybos (nuo 2014 m.) ekspertas. Tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“ (nuo 2006 m.), žurnalų „Gimtasai kraštas“ (nuo 2008 m.), „Liaudies kultūra“ (nuo 2009 m.), „Tautosakos darbai“ (nuo 2015 m.) red. kolegijų narys.

Moksliniai pasiekimai įvertinti jaunųjų istorikų olimpiados nugalėtojo prizu (1992 m.), Geriausios knygos nominacija (2005 m., Association for the Advancement of Baltic Studies), apdovanojimu „Baltoji gimtis“ (2006 m., muzikos įrašų leidykla „Dangus“), LR Švietimo ministerijos padėka mokslo ir technologijų populiarinimo darbų konkurse (2008 m.). 2008 m. už archeologijos mokslo plėtojimą Lietuvos archeologijos draugijos išrinktas Lietuvos metų archeologu. 2011 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta valstybinė dr. Jono Basanavičiaus premija. 2012 m. apdovanotas Klaipėdos universiteto Mokslo, 2014 m. Kaišiadorių rajono Kultūros, o 2015 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos medaus premijomis.

Tyrimų interesai

Baltų religija ir mitologija. 1992 m. pradėti tyrimai apima senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religinių reiškinių tyrinėjimus archeologijos, istorijos, kalbotyros, etnologijos, folkloro ir geografijos perspektyvoje.

Nuo 1998 m. rengiami kompleksiniai Lietuvos regionų tyrimai, kurie 2003–2012 m. taip pat vyko ir Vidurio bei Vakarų Baltarusijos vietovėse.

Nuo 2011 m. mokslinis dėmesys telkiamas į lietuvių prigimtinės kultūros reiškinius. 2015 m. pradėtas rengti Šiaurės ir Vidurio Lietuvos šventviečių sąvadas, Bajorų kapinyno (Elektrėnų sav.) tyrimų ir radinių katalogas.

Moksliniai projektai

Lietuvos istorijos institute vykdytų projektų „Ikikrikščioniškoji Lietuvos kultūra“ (vad. V. Kazakevičius, 1995–1996 m.); „Lietuvos gyventojų kultūra XI–XVII a. archeologijos duomenimis“ (vad. G. Zabiela, 1997–2001 m.), „Regioniniai baltų kultūros modeliai: procesų dinamika vėlyvajame geležies amžiuje“ (vad. V. Kazakevičius ir I. Vaškevičiūtė, 2002–2006 m.) dalyvis. Geologijos instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos istorijos instituto vykdyto projekto „Raigardo slėnio – unikalaus gamtos ir kultūros paminklo – raida ir vaidmuo dvasinėje kultūroje” (vad. A. Širmulis, 1998–1999 m.) dalyvis.

Lietuvos istorijos instituto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Geologijos instituto projekto „Merkinės gamtinis ir kultūrinis peveldas: vertė ir kontekstai“ (vad. Ž. Šaknys, 2000–2001 m.) dalyvis.

Lietuvos istorijos instituto, Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto projekto „Kompleksiniai tyrimai Neries (Vilijos) aukštupyje“ vadovas (2005 m.).

Jungtinės valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų tarybos projekto „Vilija-Neris. K. Tiškevičiaus keliais po 150 metų“ (2007 m.) dalyvis.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Matematikos ir informatikos instituto projekto „LieTa: Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka“ (vad. J. Šlekonytė, 2008–2010 m.) dalyvis.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vykdyto projekto „Gervėčiai: istorinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“ (vad. S. Matulevičienė, 2010–2012 m.) dalyvis.

2003–2006 m. vykdant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos istorijos instituto, Matematikos ir informatikos instituto projektą „Lietuvių dvasinės kultūros raiškos: istorijos, etnologijos ir kalbos šaltinių elektroninis sąvadas” (vad. D. Vaitkevičienė), aktyviai dalyvauta kuriant lituanistikos paveldo informacinę sistemą „Aruodai“, jos įrankius ir metodiką.

2010–2013 m. – ES 7 Bendrosios programos projekto CARARE (Connecting Archaeology and Architecture in Europeana) Lietuvoje vykdytos dalies vadovas (projektas vykdytas VU Komunikacijos fakultete). Nuo 2013 m. LoCloud (Local content in a Europeana cloud) Lietuvoje vykdomos dalies dalyvis (VU Komunikacijos fakultete).

Darbo grupėje, vadovaujamoje doc. R. Laužiko, parengtas Lietuvos standartas LST ISO 21127:2006 (Informacija ir dokumentavimas. Ontologijų gairės kultūros paveldo informacijos mainams). Nuo 2010 m. darbo grupėje buvo sukurtas Bendras asmenvardžių, vietovardžių ir istorinės chronologijos tezauro modelis (BAVIC).

Publikacijų sąrašas

Monografijos


VAITKEVIČIUS, Vykintas. Studies into the Balts’ Sacred Places (British Archaeological Reports. International Series, 1228). Oxford: J. & E. Hedges Ltd., 2004. – 124 p. ISBN 1-84171-356-2
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003. – 320 p. ISBN 9986-23-113-2

Mokslo sintezės, studijos, žinynai

VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Pakruojo rajonas. Šiauliai: Liucilijus, 2019. – 240 p. ISBN 978-9955-32-446-1
VAITKEVIČIUS, Vykintas; PETRAUSKIENĖ, Aistė. Lietuvos partizanų valstybė. Istorija iš pirmų lūpų. Vilnius: Alma littera, 2019. – 231 p. ISBN 978-609-01-3947-9
PETRAUSKIENĖ, Aistė; PETRAUSKAS, Gediminas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Partizanų bunkeris Daugėliškių miške: kompeksinių tyrimų studija ir šaltiniai. [Raseiniai]: Raseinių krašto istorijos muziejus, 2017. – 248 p. ISBN 978-609-420-583-5
STALILIONIS, Algimantas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Laisvės ir Tėvynės ginti: 1918–1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai. Vilnius: Pumpėnų kraštiečių asociacija „Pumpėniečių viltys“, 2017. – 430 p. ISBN 978-609-420-577-4
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas. Šiauliai: Lucilijus, 2016. – 192 p. ISBN 978-9955-32-342-6
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Neris. 2007 metų ekspedicija. Ketvirta knyga. Vilnius: Mintis, 2014. – 312 p. ISBN 978-5-417-01086-6
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Neris. 2007 metų ekspedicija. Trečia knyga. Vilnius: Mintis, 2013. – 240 p. ISBN 978-5-417-01070-5
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Neris. 2007 metų ekspedicija. Antra knyga. Vilnius: Mintis, 2012. – 324 p. ISBN 978-5-417-01038-5
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Neris. 2007 metų ekspedicija. Pirma knyga. Vilnius: Mintis, 2010. – 336 p. ISBN 978-5-417-01000-2
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. Vilnius: Diemedis, 2006. – 784 p. ISBN 9986-23-132-9
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998. – 743 p. ISBN 9986-23-037-3
Merkinės istorijos bruožai. Sud. A. ČERNIAUSKAS, H. GUDAVIČIUS, V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004. – 453 p. ISBN 9986-780-57-8

Pažintiniai leidiniai

ALTĖNAS, Arūnas; MATULEVIČIENĖ, Saulė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Gervėčių Lietuva: albumas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2013. – 256 p. ISBN 978-9955-736-52-3
VAITKEVIČIUS, Vykintas; VAITKEVIČIENĖ, Daiva. Lietuva: 101 legendinė vieta. Vilnius: Alma littera, 2011. – 316 p. ISBN 978-9955-38-920-0
VAITKEVIČIUS, Vykintas; BALTRŪNAS, Valentinas. Lietuva: 101 įdomiausia vieta. Vilnius: Alma littera, 2008. – 315 [1] p. ISBN 978-9955-38-157-0 (papildomos laidos: 2009, 2010; 2-oji pataisyta ir papildyta laida. Vilnius: Alma Littera, 2021. – 311 p. ISBN 978-609-01-4862-4)

Sudaryti leidiniai

The Anti-Soviet Resistance: New Approaches to the Lithuanian Partisan War = Antisovietinė rezistencija Lietuvoje: partizaninio karo tyrimų naujos prieigos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. XL). Ed. by V. VAITKEVIČIUS. Klaipėda: Klaipėda University Press, 2020. – 386 pp. ISSN 1932-4095
Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą. Sud. V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, 2018. – 59 p. ISBN 978-609-420-607-8
Archaeology, Religion, and Folklore in the Baltic Sea Region (Archaeologia Baltica, vol. 15). Ed. by D. VAITKEVIČIENĖ & V. VAITKEVIČIUS. Klaipėda: Klaipėda University Press, 2011. – 161 p. ISSN 1392-5520
Didžioji knyga apie Lietuvą. Sudarytojas V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Alma littera, 2011. – 316 p. ISBN 978-609-01-0145-2
Lietuva. Kelių atlasas. Spec. redaktorius V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Alma littera, 2010. – 430 p. ISBN 978-9955-38-662-9
Ar meni tų ažerų? Elektrėnų krašto tautosaka. Parengė O. R. ŠAKIENĖ, V. VAITKEVIČIUS, A. LESKAUSKAITĖ, L. SUNGAILIENĖ. Vilnius: Margi raštai, 2009. – 650 p. ISBN 978-9986-09-387-9
Neris tarp Vilniaus ir Kernavės: straipsnių rinkinys. Sud. V. VAITKEVIČIUS, A. ŽIČKUTĖ. Kaunas: Lututė, 2008. – 144 p. ISBN 978-9955-37-035-2
Astronomy & Cosmology in Folk Traditions and Cultural Heritage. Abstracts. 22-31 July 2007 Klaipėda, Lithuania. Ed. by V. VAITKEVIČIUS. Klaipėda, 2007. – 106 p. ISBN 978–9955–18–237–5
[VAITKEVIČIUS, Vykintas]. IN MEMORIAM Vytautas Kazakevičius. Vilnius: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas, Lietuvos archeologijos draugija, Krašto apsaugos ministerija, 2006. – 12 p.
Merkinės istorijos bruožai. Sud. A. ČERNIAUSKAS, H. GUDAVIČIUS, V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004. – 453 p. ISBN 9986-780-57-8
Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Sud. V. VAITKEVIČIUS. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. – 254 p. ISBN 9986-513-65-0

Tiriamieji straipsniai

VAITKEVIČIUS, Vykintas. At the end of the field, a pot of Nemunai is boiling: a study of Lithuanian springs. In Sacred Waters. A Cross-Cultural Compendium of Hallowed Springs and Hoy Wells. Ed. by Celeste RAY. London and New York, 2020, pp. 339–349.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. A History of the Lithuanian Partisan Underground State (1944–1953). In Violent Resistance. From the Baltics to Central, Eastern and South Eastern Europe 1944–1956. Ed. by Michael GEHLER, David SCHRIFFL. Paderborn, 2020, pp. 52–71.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Swastika in Lithuania: The Horizon of the 13th and 14th Centuries. Archaeologia Baltica, 2020, vol. 27, pp. 104–119.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Continuity and Discontinuity in the Sacral Landscape of Lithuania. In Ecologies of Crusading, Colonization, and Religious Conversion in the Medieval Baltic. Terra Sacra II (Environmental Histories of the North Atlantic World, vol. 3). Ed. by Aleksander PLUSKOWSKI. Turnhout, 2019, pp. 185–195.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Naujas Birutės veidas. Būdas, 2019, nr. 6 (189), p. 40–54.
PETRAUSKAS, Gediminas; PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Iš Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio istorijos: 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miško kautynės. In The Unending War? The Baltic States after 1918 = Nesibaigiantis karas? Baltijos šalys po 1918 metų (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. XXXVI). Ed. by Vytautas JOKUBAUSKAS, Vasilijus SAFRONOVAS. Klaipėda, 2018, p. 151–174.
VAITKEVIČIENĖ, Daiva; VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Sun, the Moon, and the Orientation of Baltic Graves: A Mythological Approach to an Archaeological Problem. Studia Mythologica Slavica, 2018, vol. 21, pp. 7–25.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Baltų religijos ir mitologijos žymės Klaipėdos krašte = Traces of the Balt Religion and Mythology in the Klaipėda Region. In Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus = The Klaipėda (Memel) Region: From Origins to the 17th Century. Sud. / Ed. by Audronė BLIUJIENĖ. Klaipėda, 2018, p. 209–220.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Lietuvos partizanų tapatybės dėlionė. Liaudies kultūra, 2018, nr. 4, p. 11–13.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Lithuanian Apidėmė: A Goddess, a Toponym, and Remembrance. The Retrospective Methods Network Newsletter, 2016–2017, no. 12–13, pp. 18–26.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Piliakalnių duris pravėrus: padavimai apie miegančią lietuvių kariuomenę. Liaudies kultūra, 2017, nr. 1, p. 5–17.
VAITKEVIČIUS, Vykintas; STALILIONIS, Algimantas. 1918–1920 m. kovos už Lietuvos laisvę: Pumpėnų savanoriai. Tautosakos darbai, 2017, t. 53, p. 133–154.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Baltų šventviečių atodangos. Liaudies kultūra, 2016, nr. 4, p. 33–43.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Sacred Sites. In A Hundred Years of Archaeological Discoveries in Lithuania. Ed. by Gintautas ZABIELA, Zenonas BAUBONIS, Eglė MARCINKEVIČIŪTĖ. Vilnius, 2016, pp. 462–473.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pilkapiai lietuvių prigimtinės kultūros lauke. Liaudies kultūra, 2015, nr. 1, p. 38–47.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Sauja žinių, arba Kaip senovės lietuvis savimi matavo. Liaudies kultūra, 2015, nr. 3, p. 31–38.
PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kur laisvė eina, ten laimė seka [Lietuviška laisvės ir laisvės kovos samprata]. Liaudies kultūra, 2014, nr. 1, p. 17–27.
PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kelyje į 1949 metų partizanų vadų susitikimą. Lietuvos istorijos studijos, 2014, t. 34, p. 104–130.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Etnogeografijos keliu, dar kartą atrasti Žemę. Liaudies kultūra, 2014, nr. 2, p. 46–59.
ČEPULYTĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Iš 1949 metų Lietuvos partizanų vadų susitikimo istorijos: laikas ir vieta. Lietuvos istorijos studijos, 2013, t. 32, p. 99–124.
GRYGUC, Gražyna; KISIELIENĖ, Dalia; STANČIKAITĖ, Miglė; ŠEIRIENĖ, Vaida; SKURATOVIČ, Žana; VAITKEVIČIUS, Vykintas; GAIDAMAVIČIUS, Andrejus. Holocene sediment record from Briaunis palaeolake, Eastern Lithuania: history of sedimentary environment and vegetation dynamics. Baltica, 2013, vol. 26, no. 2, pp. 121–136.
PETRAUSKAS, Gediminas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Archeologinių sluoksnių plovimas Lietuvoje ir Bajorų archeologinės ekspedicijos patirtis. Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 235–256.
PETRAUSKAS, Gediminas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kompleksiniai Sajų sodybos Balandiškyje tyrimai. Gimtasai kraštas, 2013, t. 6, p. 94–100.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Gamta ir kultūra: šventos Viekšnių pušys. In Viekšniai: istorija ir kultūra (Žemaičių praeitis, kn. 16). Sud. P. ŠVEREBAS. Vilnius, 2013. p. 69–99.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Iš prigimtinės kultūros žodyno: juoda žemė. Liaudies kultūra, 2013, nr. 4 (151), p. 21–32.
VARNIENĖ-JANSSEN, Regina; LAUŽIKAS, Rimvydas; VAITKEVIČIUS, Vykintas; JUŠKYS, Jonas. Skaitmeninio kultūros paveldo vientiso turinio kūrimo strateginiai, metodologiniai ir techniniai sprendimai: lietuviškoji koncepcija. Bibliografija 2010–2011: mokslo darbai. Vilnius, 2013, p. 43–55.
FOMIN, Vladislav; LAUŽIKAS, Rimvydas; VAITKEVIČIUS, Vykintas; VITKUTĖ-ADZGAUSKIENĖ, Daiva. Building Knowledge Society in Lithuania – Towards “Heritage-Aware” National Information Infrastructure. Transformations in Business & Economics, 2012, vol. 11, no. 2 (26), pp. 180–201.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kraštovaizdžio skaitymas su patirties žodynu. Liaudies kultūra, 2012, nr. 4, p. 50–61.
KURILA, Laurynas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį. Tautosakos darbai, 2011, t. XLI, p. 107–134.
LAUŽIKAS, Rimvydas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Connecting geography, chronology, and biographies – Framing new Lithuanian standards. In Standardization and Innovation in Information Technology (SIIT), 2011. Ed. by K. BLIND, K. JAKOBS. Aachen, 2011, pp. 127–138.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Ancient Sacred Places in Lithuania: Crossroads of Geography, Archaeology and Folklore. In Archaeology, Religion, and Folklore in the Baltic Sea Region (Archaeologia Baltica, Vol. 15). Ed. by D. VAITKEVIČIENĖ, V. VAITKEVIČIUS. Klaipėda, 2011, pp. 45-55.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Gervėčių sala istorijos tėkmėje. Liaudies kultūra, 2011, nr. 5, p. 17-34.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka. Liaudies kultūra, 2011, nr. 2, p. 12-20.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Mythological, holy or cult places? Kultūras Krustpunkti, 2011, 5. laid., pp. 132–141.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Žiemgalos šventvietės. In Žiemgalos kultūros paveldas. Sud. V. DIDŽPETRIS. Kaunas, 2011, p. 23-50.
VAITKEVIČIUS, Vykintas; ŽIKULINAS, Jevgenijus. Atrandant žemėlapius, arba kartografija – archeologijai. Lietuvos archeologija, t. 36. Vilnius, 2010, p. 9–28.
GRUZDAS, Gytis; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Obelių-Kriaunų krašto senosios šventvietės. In Obeliai. Kriaunos. Sud. V. MAČIEKUS. 2-oji papild. laida. Vilnius, 2009, p. 58-85.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Atrandant Kukaveitį. Gimtasai kraštas, 2009, nr. 2, p. 94–99.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Baltų kultūros kontūrai; Baltų religijos centras – ugnis. In Lietuva 1009–2009. Sud. A. BUTRIMAS, R. JANONIENĖ, T. RAČIŪNAITĖ. Vilnius, 2009, p. 19–25, 26–33.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Iš „Lietuvos archeologijos medžiagos“ istorijos. Lietuvos archeologija, t. 35. Vilnius, 2009, p. 53–70.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pietinės Sėlos ribos beieškant: Sėlės kaimas. Lietuvos archeologija, t. 35. Vilnius, 2009, p. 193–198.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Sacred Groves of the Balts: Lost History and Modern Research. Folklore. Electronic Journal of Folklore, 2009, vol. 42, pp. 81–94.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас. Истоки Вилии. Попытка реконструкции сакрального ландшафта. In Беларускае Падзвiнне: волыт, методыка i вынiкi палявых даследаванняỹ. Зборнiк навуковых прац рэспублiканскага навукова-практычнага семiнара 20–21 лiстапада 2008 года. Наваполацк, 2009, c. 162–170.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас. Lauka pētījumu (2005-2007. gads) pieredze un rezultāti centrālajā Baltkrievijā = Опыт полевых исследований в Центральной Беларуси в 2005–2007 гг. In Baltu un slāvu kultūrkontakti. Rakstu krājums. Балто-славянские культурные связи. Сборник статей. Rīga, 2009, p. 99–103, 391–396.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас; ГУРСКАЯ, Юлия. Антропонимы балтийского происхождения в верховьях реки Вилии (Нерис). In Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos, kn. 2. Sud. S. AMBRAZAS, D. MIKULĖNIENĖ. Vilnius, 2009, p. 246–315.
RAZAUSKAS, Daiva; VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Mythological Moon Horse as Reflected in Baltic Archaeology, Folklore and Linguistics. Archaeologia Baltica, 2008, vol. 10, pp. 71–77.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę. Knygotyra, 2008, nr. 51, p. 267–271.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Baltų mitologijos paveldas. In Neris tarp Vilniaus ir Kernavės. Sud. V. VAITKEVIČIUS, A. ŽIČKUTĖ. Kaunas, 2008, p. 54-77.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Daugailių šventvietės. In Daugailių kraštas. Sud. R. JURKEVIČIENĖ, R. MALIŠAUSKAS. Utena, 2008, p. 54–60.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Perkūnakiemio mitų pėdsakais. Tautosakos darbai, 2008, t. XXXVI, p. 51–63.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės, arba gyva nutrūkusi tradicija. Gimtasai kraštas. Praeities ir dabarties kultūros metraštis, 2008, nr. 1, p. 70–73
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Vilija ir Neris. In Neris tarp Vilniaus ir Kernavės. Sud. V. VAITKEVIČIUS, A. ŽIČKUTĖ. Kaunas, 2008, p. 10–15.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас. Нестереотипный взгляд на культуру Восточнолитовских курганов. Працы гiстарычнага факультэта БДУ. Навуковы зборнiк, 2008, вып. 3, с. 180–188.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас; ГУРСКАЯ, Юлия. Балтийское наследие в Восточной Беларуси: новые исторические и лингвистические данные об Обольцах. Acta Baltico-Slavica, 2008, t. 32, p. 9–30.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Examining the Layout Tendencies of East Lithuanian Barrows. Interarchaeologia /2. Papers from the Second Theoretical Seminar of the Baltic Archaeologists (BASE) held at the University of Vilnius, Lithuania, October 21-22, 2005. Vilnius-Helsinki-Riga-Tartu, 2007, pp. 117–125.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Interpreting Taurapilis Prehistoric Site: Landscape Revealing the Power? Archaeologia Baltica, 2007, vol. 8, pp. 155–159.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Nauji puslapiai Neries istorijoje. Idos Stankevičiūtės (1952–2006) atminimui. Liaudies kultūra, 2007, nr. 5, p. 79–81.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Aukštaitiški aukurai. In Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas, 2006, p. 7–19.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Lithuanian Archaeology and Folklore: Towards Cooperation. Kultūras Krustpunkti, 2006, 3. laid., pp. 82–89.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Prussian Romuva Decoded. Cosmos. The Journal of the Traditional Cosmology Society, 2006, vol. 19, no. 1, pp. 93–127.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Akmenys su smailiadugniais dubenimis. Lietuvos archeologija, t. 28. Vilnius, 2005, p. 191–207.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Interpreting the East Lithuanian Barrow Culture. Interarchaeologia /1. Papers from the first theoretical seminar of the Baltic archaeologists (BASE) held at the University of Tartu, Estonia, October 17th–19th, 2003. Tartu-Riga-Vilnius, 2005, pp. 71–86.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Lietuvos archeologijos tezauro projektas. Lietuvos archeologija, t. 28. Vilnius, 2005, p. 231–236.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Medicina baltiškų šventviečių kontekste. In Žmogaus samprata tradicinėje kultūroje. Konferencijos medžiaga. 2000 m. gegužės 9–11 d. Vilnius. Vilnius, 2005, p. 214–226.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Prof. Jono Puzino archeologijos terminų kartoteka. Lietuvos archeologija, t. 29. Vilnius, 2005, p. 49–54.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Vienos teorijos pėdsakais arba mirusiųjų deginimo paprotys Rytų Lietuvoje. Lietuvos archeologija, t. 27. Vilnius, 2005, p. 75–86.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Vilija-Neris: vardo istorijos vingiai. Liaudies kultūra, 2005, nr. 6, p. 10–16.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас. По поводу классификации священных камней балтов. Материалы по археологии Беларуси, 2005, вып. 9, с. 70–79.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Main Features of the State Religion in the thirteenth-century Lithuania. Балто-славянские исследования, 2004, t. 16, с. 331–356.
ВАЙТКЯВИЧЮС, Викинтас. Некоторые замечания по поводу свещенных мест Восточной Литвы. In Культурны ландшафт Вiлейшчыны. Мiнск, 2004, с. 8–14.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Badania cmentarzyska kurhanowego koło wsi Pakalniai na Litwie. Przyczynek do dyskusji nad datowaniem początków kultury kurhanów wschodniolitewskich. Wiadomości Archeologiczne, 2003, t. LVI, s. 111–124.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Dubysos žemupio šventvietės. In Seredžius (Lietuvos valsčiai, kn. 9). Vilnius, 2003, p. 124–140.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Iš ankstyvosios Švenčionių istorijos. Kultūros paminklai, 2003, nr. 10, p.10–16.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kupolių šventvietės. Tautosakos darbai, 2003, t. XIX (XXVI), p. 122–131.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva. Lietuvos archeologija, t. 24. Vilnius, 2003, p. 17–32.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Raktas Romuvai. Liaudies kultūra, 2003, nr. 6, p. 14–33.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Raganinės – nauja Lietuvos šventviečių grupė. Tautosakos darbai, 2002, t. XVI (XXIII), p. 165–171.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios Renavo apylinkių šventvietės. In Renavas (Žemaičių praeitis, t. 9). Sud. A. BUTRIMAS, A. MILTENYTĖ, P. ŠVEREBAS. Vilnius, 2001, p. 9–14.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senosios šventvietės prie Dubysos (kontekstų beieškant). Liaudies kultūra, 2001, nr. 2, p. 20–27.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Veliuonos apylinkių šventvietės. In Veliuona (Lietuvos valsčiai, kn. 7). Vilnius, 2001, p. 49–63.
VAITKEVIČIENĖ, Daiva; VAITKEVIČIUS, Vykintas. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai. Lietuvos archeologija, t. 21. Vilnius, 2001, p. 311–334.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Gyvensenos ypatumai prie Raigardo (pasaulėžiūrinis aspektas). In Ar tikrai Raigardas prasmego? Kompleksinių tyrimų duomenys. Vilnius, 2001, p. 66–77.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Akmenys su plokščiadugniais dubenimis Lietuvoje ir Latvijoje. Lietuvos archeologija, t. 18. Vilnius, 1999, p. 227–242.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Archeologinių paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1998 metais. Lietuvos istorijos metraštis, 1998. Vilnius, 1999, p. 453–472.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Jaunas mėnulis. Tautosakos darbai, 1999, t. XI, p. 188–194.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Alkas: lietuviškas paminklų kontekstas. Lietuvos archeologija, t. 15. Vilnius, 1998, p. 333–350.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Archeologinių paminklų tyrinėjimai Lietuvoje 1997 metais. Lietuvos istorijos metraštis, 1997. Vilnius, 1998, p. 501–521.
GRUZDAS, Gytis; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kriaunos-Obeliai: senojo tikėjimo šventvietės. In Obeliai, Kriaunos (Lietuvos valsčiai, kn. 2). Vilnius, 1998, p. 51–80.
VAITKEVIČIENĖ, Daiva; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Mirtis, laidotuvės ir atminai. Tautosakos darbai, 1998, t. IX, p. 204–261.
KLIMKA, Laurynas; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Laukagalio apeiginis akmuo. In Paparčių ir Žaslių apylinkės. Kaišiadorys, 1997, p. 343–350.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Akmenys su pėdomis Lietuvoje. Lituanistica, 1997, nr. 2, p. 30–54.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Senojo tikėjimo šventvietės Sedos apylinkėse. Žemaičių praeitis, 1997, t. 5, p. 151–155.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Akmenys su duobutėmis. Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 6–19.
VAITKEVIČIENĖ, Daiva; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Naujojo Daugėliškio (Ignalinos r.) padavimai. Tautosakos darbai, 1996, t. V, p. 169–210.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Žmonės, pavirtę akmenimis. Liaudies kultūra, 1996, nr. 2, p. 13–25; 1996, nr. 5, p. 20–31.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. Liaudies kultūra, 1995, nr. 2, p. 31–33; 1995, nr. 3, p. 11–16.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Stabinės šventvietės klausimu. Kultūros paminklai, 1995, nr. 2, p. 3–11.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Žmonės, pavirtę akmenimis. Liaudies kultūra, 1995, nr. 6, p. 24–29.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Barstyčių alkai – senųjų kuršių tikėjimo ir apeigų atspindys. Žemaičių praeitis, 1994, t. 3, p. 102–109.

Konferencijų pranešimų publikacijos

PETRAUSKAS, Gediminas; PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Archaeology of Modern Conflict: The War after the War in Lithuania and Battle of Užpelkiai Forest, 1949. In Fields of Conflict Conference 2018 Pequot Museum. Conference Proceedings. Vol. 3. Ed. by Nikita MOREIRA, Michael DERDERIAN, Ashley BISSONNETTE. Mashantucket, CT, 2018, pp. 4–19.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Use and Reuse of Ancient Sacred Places in Mikytai, Žemaitija National Park, NW Lithuania. In The Diversity of Sacred Lands in Europe. Proceedings of the Third Workshop of the Delos Initiative – Inari/Aanaar 2010. Ed. by J.-M. MALLARACH, T. PAPAYANNIS, R. VÄISÄNEN. Vantaa, 2012, pp. 75–83.

Straipsniai kultūros leidiniuose

PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. (At)kuriant partizanų archyvą. Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, nr. 2 (20), p. 58–65.
PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Atrandant partizaninio karo paveldą. Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, nr. 3 (21), p. 62–71.
PETRAUSKIENĖ, Aistė; VAITKEVIČIUS, Vykintas. (Ne)parašyta 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo istorija. Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, nr. 1 (19), p. 72–79.

Svarbesni enciklopediniai ir kt. informaciniai tekstai

VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Excavations in Bajorai Cemetery during 2006–2009. In Archaeological Investigations in Independent Lithuania, 1990-2010. Ed. by G. ZABIELA, Z. BAUBONIS, E. MARCINKEVIČIŪTĖ. Vilnius, 2012, pp. 145–151.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. The Kukavetis Sacred Site. In Archaeological Investigations in Independent Lithuania, 1990-2010. Ed. by G. ZABIELA, Z. BAUBONIS, E. MARCINKEVIČIŪTĖ. Vilnius, 2012, pp. 358–361.
VAITKEVIČIUS, Vykintas; ŽIKULINAS, J. The Search for Barrows in East and South Lithuania in 2008. In Archaeological Investigations in Independent Lithuania, 1990-2010. Ed. by G. ZABIELA, Z. BAUBONIS, E. MARCINKEVIČIŪTĖ. Vilnius, 2012, pp. 362–365.

Šaltinių publikacijos

VAITKEVIČIUS, Vykintas. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba: nariai, jų veikla ir diskusijos. In The Anti-Soviet Resistance: New Approaches to the Lithuanian Partisan War = Antisovietinė rezistencija Lietuvoje: partizaninio karo tyrimų naujos prieigos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, vol. XL). Ed. by V. VAITKEVIČIUS. Klaipėda, 2020, p. 143–377.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pažįstamas ir nepažįstamas Balys Buračas: 1936 m. ekspedicijos užrašai [įvadas publikacijai „1936 metų vasaros ekspedicinė muziejininkų kelionė Rytų Lietuvoje“]. Tautosakos darbai, 2014, t. XLVII, p. 248–283.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pažįstamas ir nepažįstamas Balys Buračas: 1929 m. ekspedicijos užrašai [įvadas publikacijai „Muziejininko Buračo Balio 1929 metų vasaros ekspedicinės kelionės užrašai“]. Tautosakos darbai, 2013, t. XLVI, p. 175–254.
Ar meni tų ažerų? Elektrėnų krašto tautosaka. Parengė O. R. ŠAKIENĖ, V. VAITKEVIČIUS, A. LESKAUSKAITĖ, L. SUNGAILIENĖ. Vilnius, 2009. – 648 p. ISBN 978-9986-09-387-9
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Padavimai iš 1784 m. Vilniaus vyskupijos dekanatų aprašymo. Tautosakos darbai, 2008, t. XXXV, p. 313–316.
PIASECKA, Beata; STANKEVIČIŪTĖ, Ida; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Vilniaus apylinkių padavimai. Tautosakos darbai, 2007, t. XXXIII, p. 198–247.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Santakos pilkapiai (Vilniaus r.). Lietuvos archeologija, t. 30. Vilnius, 2007, p. 181–212.
PIASECKA, Beata; STANKEVIČIŪTĖ, Ida; VAITKEVIČIUS, Vykintas. Vilniaus apylinkių padavimai. Tautosakos darbai, 2005, t. XXII, p. 219–261.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Laukuvos šventvietės. In Laukuva. D. 1 (Lietuvos valsčiai, kn. 14; Šilalės kraštas, t. 4). Sud. Virginijus JOCYS. Vilnius, 2005, p. 140–170.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Kvėdarnos apylinkių šventvietės. In Kvėdarna (Lietuvos valsčiai, kn. 10; Šilalės kraštas, t. 5). Vyr. red. Kazys MISIUS. Vilnius, 2004, p. 66–86.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pakalnių pilkapiai (Vilniaus r.). Lietuvos archeologija, t. 26. Vilnius, 2004, p. 49–74.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. Pasakoja veliuoniškė Elvyra Čelkonienė. In Veliuona (Lietuvos valsčiai, kn. 7). Vilnius, 2001, p. 1085–1111.

Recenzijos

VAITKEVIČIUS, Vykintas. Šulinys gilus, virvė trumpa [Rec. kn.:] RAČIŪNAITĖ, Rasa; SENVAITYTĖ, Dalia; VAICEKAUSKAS, Arūnas. Senovės lietuvių pasaulėžiūra. Metodinė mokymo priemonė. Kaunas: VDU leidykla, 2001. 178 p. Lietuvos etnologija, 2005, nr. 4, p. 159–166.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. [Rec. kn.:] Zemgaļi senatnē. Žiemgaliai senovėje. Žiemgala, 2004, nr. 1, p. 45–46.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. [Rec. kn.:] LUVEN, Yvonne. Der Kult der Hausschlange. Eine Studie zur Religionsgeschichte der Letten und Litauer”. Köln-Weimar-Wien, 2001. – 499 p. Lietuvos archeologija, t. 24. Vilnius, 2003, p. 315–318.
VAITKEVIČIUS, Vykintas. [Rec. kn.:] ЗАЙКОỸСКI Э. М.; ДУЧЫЦ Л. У. Жыватворныя крынiцы Беларусi. Мiнск: Ураджай, 2001. – 111 p. Tautosakos darbai, 2003, t. XIX, p. 306–308.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 5 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007