Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Parašytas: 16 Sau 2011 18:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nijolė Balčiūnienė

Žygeivių (VU Gamtos fak., "Gabija" vadovė) ir Ramuvos ("Raskilos") aktyvi dalyvė

Nuo studijų laikų - aktyvi žygeivė (UTK Gamtos fak. sekcijos "Gabija" pirmininkė), lietuvių tradicijų puoselėtoja, ilgametė liaudies dainų klubo “Raskila” dalyvė.

Ir dabar ji aktyvi visuomenininkė – dirba “Vilnijos” draugijos pirmininko pavaduotoja (rūpinasi etninių žemių lietuviais), Etninės kultūros draugijos pirmininko pavaduotoja (atsakinga už klubinę veiklą).

Kaip ir priklauso tikrai žemaitei, gimusiai prie Dubysos, Raseinių rajone, yra gana užsispyrusi – turi savo principus, savo idėjų ir jų visą gyvenimą laikosi.

Nijolė Balčiūnienė nuo pat Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos įkūrimo (1999 m.) dirba vyriausiąja specialiste kultūrologe.

Pavilnių ir Verkių regioniniame parke ji plėtoja ekologinį švietimą tarp moksleivių, yra Vilniaus neakivaizdinės jaunųjų gamtotyrininkų mokyklos (čia, be gamtamokslinių žinių, perteikia ir etnokultūrinių) koordinatorė, organizuoja aplinkosaugines bei tradicinines kalendorines šventes, kurios populiarios tarp vilniečių.

Ji yra Direkcijos gidė, puikiai susipažinusi su parko gamtos bei kultūros paveldo vertybėmis ir ekskursijų metu pristato jas lankytojams.

Ypač populiarūs Nijolės vadovaujami sekmadieniniai pažintiniai pėsčiųjų žygiai Ji tarsi sujungia miesto žmogų su gamta.

2009 m. NIJOLĖ BALČIŪNIENĖ Seimo narių K.Uokos ir G. Songailos padėjėjas-sekretorius.

---------------

Plačiau:

22 kovas 2009
Nijolė Balčiūnienė. Pavasario lygė ant Pučkorių piliakalnio
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu- ... iliakalnio
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu- ... io?start=1
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu- ... io?start=2
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu- ... io?start=3
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu- ... io?start=4

Etnologė N.Balčiūnienė: per Vėlines svarbu prisiminti ne tik mirusius, bet ir gyvuosius
Publikuota: 2010 lapkričio 2 d.
http://www.15min.lt/naujiena/miestas/vi ... -41-122420

Liepos 24 d., 2015
Nijolė Balčiūnienė: „Tikiu, kad pėsčiųjų žygiai įkvėps vilniečius branginti Vilniaus kraštovaizdį“
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... zdi/133310

Po Ežerėlių draustinį paskui Nijolę Balčiūnienę
https://nesedeknamuose.lt/po-ezereliu-d ... lciuniene/

Žygiai – ir žiemą, ir vasarą
http://zpasaulis.lt/index.php?id=511

Kiekvieną šių abiejų parkų kampelį puikiai pažįsta, visas jų įžymybes gali keliautojams parodyti bei apie jas įdomiai papasakoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vyriausioji specialistė Nijolė Balčiūnienė – geografė, baltų mitologijos, lietuvių senųjų papročių, apeigų, folkloro žinovė. Tad natūralu, kad į jos vedamus žygius pėsčiomis pačiais įdomiausiais abiejų regioninių parkų maršrutais susirenka daug įvairaus amžiaus suaugusių žmonių bei vaikų, paauglių.

“Tie mūsų žygiai vyksta sekmadieniais, - pasakojo Nijolė Balčiūnienė. – keliauti kviečiu šešis mėnesius per metus. Žiemos sezono žygiai prasideda, kai pasninga, kai atsiranda tikras žiemos grožis, kuris labiausiai atsiskleidžia keliaujant pėsčiomis, nes tada nelieka nepastebėti visi gražios gamtos objektai. Tai dažniausiai būna vasarį–kovą, nes iki vasario mėnesio jau kelinti metai Vilniuje nebūdavo sniego. Taigi ir kovo mėnesį, iki pavasario lygiadienio, - iki dvidešimt pirmos šio mėnesio dienos mūsų žiemos žygiai ir vyksta.
.....

Nijolė Balčiūnienė „Artėjimas prie Gamtos ir Žmogaus Darnos”. Po Pavilnių ir Verkių regioninį parką pasižvalgiu
http://www.lnkc.lt/go.php/lit/Nijole-ba ... lgius/2392

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Vas 2012 17:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nijolė Balčiūnienė pasakoja apie Žygeivių judėjimą

http://alkas.lt/2012/02/18/n-balciunien ... -judejima/

Aldona Vaicekauskienė, http://www.auszra.pl
Šaltinis: http://ausra.pl/index.php/numeriai/arch ... -lietuvoje
2012 02 18 13:18

Perspausdinta ir čia - Žygeivių judėjimas Lietuvoje
https://on.lt/zygeiviu-judejimas-lietuvoje

Šiandien dažnai išgirstame žodį „žygeivis“, bet ne visada žinome, ką ir kada vadinti tuo žodžiu. Jaunesnioji karta negirdėjo, kaip gimė gražus žygeivių sąjūdis gūdžiais tarybinės santvarkos laikais. Todėl pakalbinome vieną iš žygeivių judėjimo pradininkių, Nijolę Balčiūnienę, kuri 1967–1972 m. mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete ir buvo pirmoji žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė.

Daugelį metų Nijolė lankosi mūsų krašte, yra Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos tarybos narė, nuoširdi pagalbininkė ir patarėja įvairiais mūsų kraštui rūpimais klausimais. Manau, mums visiems bus įdomu paskaityti, ką Nijolė atmena apie tuos studentiškus metus.

Aldona Vaicekauskienė: Nijole, Jūs 1967-1972 m. buvote VU studentė, UTK valdybos narė, Gamtos mokslų fakulteto žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė. Kaip atrodė žygeivių judėjimas Jūsų studijų laikais?

Nijolė Balčiūnienė: Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje senajame Vilniaus universitete vienu metu brendo keletas patriotinių judėjimų, iš kurių atsirado žygeiviai, romuviečiai, kraštotyrininkai, folkloristai. Keliautojų sąjūdis buvo pats stipriausias ir masiškiausias. Patys aktyviausi buvo gamtininkai, mėgo keliauti chemikai, fizikai, filologai. Kasmetiniuose turistų sąskrydžiuose dalyvaudavo kone visų fakultetų studentai, tačiau dažniausiai aukštai iškėlę pereinamąją tarpfakultetinę taurę Čiurlionio gatve parsinešdavo gamtininkai. Jau buvo nusistovėję pagrindiniai to meto turistų principai: savaitgaliniai žygiai Lietuvoje, Gudijoje ar Karaliaučiaus krašte, atostogų metu daugiadieniai kategoriniai žygiai kalnuose, sąskrydžiai, vakaronės, sėkmingas dalyvavimas respublikinėse, Pabaltijo, Rusijos turizmo ir orientacinio sporto varžybose ir pan.

Kuo žygeivystė skyrėsi nuo sportinio turizmo?

Savo kraštą mylintiems jauniems studentams nepakako vien gamta grožėtis ar dalyvauti sportiniame turizme. Vis dažniau lankėme etnografinius kaimus, klausinėjome senolių apie lietuviškus papročius, mokėmės tradicinių dainų. Vis dažniau užkopdavom ant piliakalnių, kur draudžiamas tautiškas dainas dainavom, vis drąsiau per Vėlines žvakutes degėm ant apleistų pilkapių. 1967-aisiais įsidrąsinę romuviečiai pirmą kartą Kernavėje suorganizavo gražiausią vasarvidžio šventę – Rasas (ne „tarybines Jonines“), kur daugumą sudarė VU keliautojai. Mes jau nenorėjome vadintis tarybinėje santvarkoje priimtu turisto vardu, mes jau buvome kitokie dvasiškai. Atrodo, kad 1968 metų rudenį geografo, garsaus keliautojo Tado Šidiškio iniciatyva lapely surašėme gal 10 lietuviškų atitikmenų ir iš jų visų išsirinkome vieną vienintelį – žygeivio – vardą. Broliai Vidmantas ir Sigitas (tas pats, kuris aplink pasaulį dviračiu apvažiavo) Kučai surašė Žygeivio priesaiką, kurią piliakalnio papėdėje kartojome. Atmenu, kaip iškilmingai pasižadėjau: „Nė vieno žygio be konkretaus tikslo“.

Ar šis pažadas buvo ištesėtas?

Iš tiesų per visus 5 studijų metus savaitgaliai buvo skirti pažinti Lietuvą ir etnines Lietuvos žemes: pėsčiomis, valtimis, slidėmis, dviračiais, traukiniais. Kad tik keliautume į gamtą: ieškojome storiausių ąžuolų, aukščiausių piliakalnių, upelių ištakų, versmių, kalbinome kaimo žmones, ką jie mena, kokias legendas, dainas, šokius, kaip senoviškai šventes švenčia. O priimdavo mus nuoširdžiai, ant šieno visada galėjome naktį permiegoti, dar ir šiltu pienu pavaišindavo. Nebijojo tada kaimo žmonės keliaujančių studentų. Mes irgi kitokie buvom: žygiuose niekada negerdavom alkoholio, nerūkėme, tik labai norėjome šokti ir dainuoti. Dainuoti ne bet kaip, ne „tarybiškai“, o senoviškai, lietuviškai, kaip tos mielos kaimo moterys.

Kai tapau gamtininkų žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininke, pajutau, kaip mūsų – jaunų, Lietuvą mylinčių žmonių – bijojo tuometinė sovietinė santvarka. Dažną pirmadienį iš ryto Čiurlionio gatvėje stovėdavo „gazikas“ ir mane, 18-os metų ilgakasę žygeivę, veždavo tardyti į saugumo rūmus po Tauro kalnu. Niekaip nesuprasdavau, už ką: juk nieko blogo nedarėm, tik dainavom, piliakalnį tvarkėm ar Vėlinių proga ant pilkapių žvakutes uždegėm.

Kokius renginius dar norėtute paminėti?

Žygeivių veiklos kulminacija buvo 1969 m. gegužės 8-9 d. renginiai, skirti S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbio 36-osioms metinėms. Jauni žmonės, nebijodami aplink slampinėjančių saugumiečių, saujomis supylėme milžinkapį tautos didvyriams, sutvirtinom sodybos pamatus, prikalėme atminimo lentą, į pilkapyje įstatytą vamzdį įdėjome „Lituanicos“ nuolaužą ir atminimo laišką. Saugumiečius tai labai papiktino, prasidėjo persekiojimai, tardymai ir oficialiai vadintis VU Žygeivių klubu buvo uždrausta, tačiau Gamtos fakultete žygeivių sekcija, nepaisydama persekiojimų, puikavosi „Gabijos“ vardu ne vieną dešimtmetį.„Gabijos“ emblemas siuvome ant kuprinių, ant brezentinių „šturmuočių“ rankovių, leidome stendą, vedėme geografų metraštį.

Mums, gamtininkams, buvo lengviau, nes mus „užtarė“ ir palaikė garsūs profesoriai V. Chomskis, A. Basalykas, Č. Kudaba. Kai didžiojoje geologijos auditorijoje surengdavome žygeivių šventę su žygių skaidrių rodymu, su gausiais stendais nuotraukų iš Lietuvos, Uralo, Kaukazo, Karpatų, Pamyro, Chibinų kalnų, ne visi sutilpti galėjo. Daugybę žygeivių dainų sukūrėme patys prie laužo taigoje ar kalnuose: „Kas kalnų nematė, kas nemyli sodžiaus, nematys tas laimės mūruos nuobodžiuos…“.

Bet domėjotės ir lietuvių dainomis?

Domėjimasis senosiomis tradicijomis paskatino mokytis savų lietuviškų dainų. Rimanto Matulio iniciatyva įkūrėme liaudies dainų klubą, kurį vėliau pavadinome „Raskila“. Klube ne tik dainavome draudžiamas dainas, senoviškai, lietuviškai pradėjome švęsti pamirštas kalendorines šventes: Užgavėnes, Rasas, Vėlines, Kalėdas ir pan. Atmenu: kai surengėme Čiurlionio gatvėje prie gamtininkų bendrabučio gegužinę, saugumiečiai atsiuntė net keletą „gazikų“ su šunimis mūsų išvaikyti.

Kaip ir Kernavėje visokiais būdais trukdė senoviškai švęsti Rasos šventę, nors kasmet jaunų žmonių būdavo vis daugiau, tūkstančiai iš visos Lietuvos plaukė išgirsti ir pamatyti, kaip prof. E. Šimkūnaitė raganauja, kaip ilgakasė Veronika dainuoja: „Oi ant kalno, ant aukštojo…“, kaip J. Trinkūnas aukuro ugnį uždega ir protėvių dievams aukoja… Negalėjo suprasti politrukai: atveža degtinės, bet niekas jos negeria, ir dar dainuoja negirti. Po kelerių metų ne tik degtinės atvežė, bet ir girtuoklių privežė. Ir autobusas į Kernavę tomis dienomis nevažiuodavo, o automobilių tada neturėjome.

Tuometinė valdžia labai bijojo studentų ir kitų jaunų žmonių, kurie drąsiai reiškė patriotizmą, kurie jau nenorėjo paklusti ir žygiuoti su raudonomis vėliavėlėmis, šaukdami „ura“. Nuolat persekiojo Lietuvą mylinčius, negeriančius, keliaujančius, tautos praeitį gerbiančius ir savas dainas dainuojančius žygeivius. Taip stiprėjo ir augo septintojo dešimtmečio žygeivių patriotinis nusiteikimas, o tautinių vertybių gerbimu jie smarkiai skyrėsi nuo savo bendraamžių. Visa tai įsiliejo į bendrą Lietuvos šviesuomenės taikiąją rezistenciją prieš rusifikaciją bei sovietų nutautinimo siekius, priartino Lietuvos nepriklausomybės siekius.

Kaip atrodė veikla vėlesniais laikais?

Vėlesni dešimtmečiai mažai kuo skyrėsi, daugiausia buvo palaikomos pirmajame dešimtmetyje sukurtos tradicijos. Žygeivių judėjimas, gimęs senajame Vilniaus universitete, jau skaičiuoja penktą dešimtmetį, tačiau jo darbai, meilė prigimtinėm tautos vertybėm, idėjos ypač svarbios ir aktualios šiandien.

Susiję straipsniai:

Tadui Šidiškiui – 70
http://alkas.lt/2010/10/15/tadui-sidiskiui-70/

T.Šidiškis: mes savo žygius skyrėme Tėvynei Lietuvai (audio)
http://alkas.lt/2011/07/12/sidiskis/

Eugenija Šimkūnaitė: Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti kur mūsų šaknys
http://alkas.lt/2010/10/25/eugenija-sim ... su-saknys/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Parašytas: 17 Geg 2012 19:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žygeivių dvasia įpareigoja lietuvybei

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... i/,print.1

2012 balandžio mėn. 21 d. 07:50:45

Viena iš legendinio Žygeivių klubo steigėjų, geografė, „Vilnijos“ draugijos narė ir tautininkė Nijolė Balčiūnienė šiandien pasigenda valstybei atstovaujančių politikų veiklos tautiškumo bei valstybingumo stiprinimo kryptimi ir mato atvirkštines tendencijas - anot jos, daroma viskas, kad lietuvių tautos tradicijos išnyktų. Išskirtiniame interviu „Respublikai“ ji sako, kad tautinė kultūra šiandien laikosi iš esmės tik ant entuziastų, folkloro kolektyvų ir dar istorinės atminties nepraradusių žmonių pečių.

- Kalbant su žmogumi, kuris visą savo sąmoningą gyvenimą paaukojo tautiškumui stiprinti, baltiškosioms šaknims puoselėti, etnolingvistikai plačiąja prasme, taip ir sukasi mintyse banalokas klausimas: o kas pastūmėjo?... Nuo ko pradėjote?

- Mano meilė protėvių tradicijoms ir papročiams atėjo iš vaikystės, iš tėviškės. Augau nuostabioje vietoje - ant Dubysos kranto, netoli Maironio tėviškės, o visa mano giminė nepaprastai mėgo dainuoti... Visi jie mokėjo labai daug senovinių autentiškų dainų, menančių dar LDK laikus. Nuo mažens augau jas girdėdama. Mokykloje jau nebuvo tokios terpės: ten visus vertė stoti į sovietines organizacijas - pionierių, komjaunuolių, tačiau daugelis jaunuolių, tarp jų ir aš, į tai žiūrėjome kaip į neišvengiamą blogą formalumą, niekas neėmė to giliai į širdį. Šviesios atminties mokytojas Antanas Juška bene vienintelis ten drįsdavo kalbėti, kad yra kitos tautos vertybės - jis tai sakydavo atsargiai, tarsi netyčia, užuominomis... Ir tik man atvažiavus ir įstojus į Vilniaus universitetą, į Gamtos fakultetą, mano pomėgiai bei vaikystės išgyvenimai atsiskleidė naujomis spalvomis.

- O kas čia galėjo atsiskleisti? Juk buvo gūdus sovietmetis, brežnevinis sąstingis, kaip dabar sakoma, o ir universitetas, kaip žinoma, buvo ta vieta, kurią sovietų režimas itin kruopščiai prižiūrėjo...

- Taigi... Atvažiavau čia 1967 m. Buvau 17-metė jauna mergaitė ilgomis kasomis ir mane pribloškė jau traukinių stotis, kurioje negalėjau susikalbėti lietuviškai, kai paklausdavau kelio į universitetą - visi kabėjo vien rusiškai ir lenkiškai. O aš rusiškai išvis nemokėjau. Man tai buvo pirmas šokas: kaip gi taip, nejaugi Lietuvos sostinėje nėra lietuvių? Žinoma, įstojau į VU, gerai mokiausi, o to meto Gamtos fakultete jau buvo visai kita aura.

- Aura turėjo skirtis nuo stoties aplinkos... Tačiau vien aura nepaaiškinsi, sakyčiau, tokio puolimo stačia galva į lietuvybę, juolab kad už tai valdžia neglostydavo.

- Čia radau iškilius dar prieškario intelektualus gamtininkus, profesorius: Česlovą Kudabą, Chomskį, Bieliuką ir kitus, kurie spinduliavo šviesa ir mus, jaunus naivius studentus, išmokė mylėti šitą nuostabų kraštą - Lietuvą. Maža to, ši profesūra užstodavo ir prieš valdžią, jeigu to prireikdavo.

Ir štai vieną dieną fakultete pamačiau skelbimą, kviečiantį keliauti po Lietuvą. Pasirašyta: turistų klubas. Nuėjau ten ir sutikau žmogų, kuris didžiąja dalimi nulėmė mano tolesnį pasirinkimą - besiformuojančio Žygeivių klubo lyderį Tadą Šidiškį, jis pas mus buvo perėjęs iš Matematikos fakulteto. Netrukus išėjome į pirmąjį žygį po Lakajų apylinkes. Tuo metu kaip išėjau su kuprine ant kupros, taip ir supratau, kad išėjau visam gyvenimui. Ir iki šiol einu.

- Tai ir buvo Žygeivių klubo ištakos?

- Taip, tik, pamenu, mums labai nepatiko tas pavadinimas - turistų klubas. Žodis „turistas“ mums atrodė toks svetimas, sovietinis, brutalus, be to, turistai geria, rūko, rusiškai keikiasi...

Pamenu, surašėme ant popieriaus gal 10 lietuviškų žodžių - keliautojas, žygūnas, žygeivis... Prigijo „žygeivis“.

Iš esmės klubo veikla buvo nukreipta prieš sovietinę sistemą, prieš nutautinimą, skirta savo istorinėms tradicijoms puoselėti.

Mes buvome tie, kurie nori pažinti Lietuvą - tam buvo skirti visi savaitgaliai - dviračiais, pėsčiomis, valtimis... Buvo daugybė susitikimų su žmonėmis, kurie mums perduodavo autentiškos baltų kultūros lobius: dainas, pasakojimus, tradicijas.

Antai viena senolė pasakoja: netikėkite šitomis „naujoviškomis šventėmis“, pavasarį reikia švęsti Jorę. Ji ir kiti žmonės mums rodė visokius burtus, pasakojo senuosius baltų padavimus, legendas. O mes net jų reikšmės nežinojome, kaip ir daugelio baltiškų vardų prasmės.

Beje, mano dukra Gabija turbūt viena pirmųjų Lietuvoje gavo tokį vardą. O tada šiuo vardu mes pavadinome Žygeivių klubo sekciją, o aš tapau pirmąja jos pirmininke. Einame Dzūkijoje - dainuojame su vietos žmonėmis autentiškas senovines dzūkų dainas miškų tyloje, einame Aukštaitijoje - apkabiname patį storiausią ąžuolą ant aukščiausio piliakalnio... Ir visur mus supa ta istorinė lietuvių tautos didybė, neišpasakyta galia, padabinta mūsų tautos žygdarbių pasakojimais.

- Romantiški laikai kada nors pasibaigia, palikdami tik prisiminimus. Jūs ir dabar, kiek žinau, vedžiojate smalsuolius po Vilniaus apylinkes, supažindinate juos su mūsų krašto istorija, su baltiškomis šaknimis. Tik štai kur paradoksas: mūsų šiuolaikiniai kultūros ir švietimo valdininkai aiškina, kad Vilnijoje nė nebuvę jokios lietuvybės, jokių baltiškų šaknų.

- Deja, jų atmintis ar gal išsilavinimas toliau to liūdnai pagarsėjusio „multikultūralizmo“ nesiekia... Sovietmečiu girdėdavau tuos „multikultūrininkus“ kalbančius turguose ar parduotuvėse rusiškai, lenkiškai ir kalbančius nelabai gražiai.

Vilniaus kraštas yra pats tikriausias lietuvybės, baltų kultūros židinys: čia ir Ribiškių raguvynas, ir Šventaragio slėnis, ir Staviškių pilkapynas, ir legendomis apipinti piliakalniai, šventovės... O kur dar mūsų Didžiųjų kunigaikščių plejada? Viešpatie, tie apgailėtini valdininkėliai nežino, ką kalba...

- Vilnijoje juk taip pat susitinkate su įvairiais žmonėmis. Dabar daug kalbama apie priešpriešą tarp lenkų ir lietuvių, apie nepasitikėjimą vienų kitais. Iš kur tai kyla?

- Paprasti žmonės puikiausiai tarpusavyje sutaria, jiems nėra ko dalytis. Štai neseniai kelios moteriškės tikrai nelietuviškais vardais Šalčininkų rajone Dieveniškių seniūnijoje gynė lietuvišką vaikų darželį, kad jo nepanaikintų savivaldybė - dabar ten gražus lietuvybės židinys, tačiau minėti politikai ir toliau rezga visokias intrigas, kad jį išardytų. Arba pažvelkime, kas ten vyksta rinkimų metu. Esu ne kartą dalyvavusi kaip stebėtoja, todėl tikrai galiu pasakyti, kad pažeidimai ten ant kiekvieno kampo, tačiau ne paprasti žmonės juos daro - tai vietinės partijos politika, nukreipta prieš visa tai, kas lietuviška, baltiška.

- Štai Jums labai svarbios yra tautinės vertybės, jaunimo auklėjimas tautiška dvasia, tačiau Švietimo ministerija uždraudžia moksleivių dainų šventes... Arba štai net šiandien Seime pritrūksta vieno balso, kad Lenko kortos turėtojai negalėtų būti renkami. Kur judame? Į ką lygiuojamės?

- Deja, tokias ir panašias bėdas galima vardyti labai ilgai. Jie viską išverčia atvirkščiai, iškreipdami ne tik žodžių, bet ir reiškinių prasmę. Pavyzdžiui, balsuojant dėl tos pačios Lenko kortos tie „multikultūrininkai“ aiškina, esą mes norime, kad Lietuvoje neliktų demokratijos ir būtų kaip Baltarusijoje, kur valdininkams uždrausta ją turėti. Tai gryniausia demagogija - juk baltarusiai visiškai teisūs ir tai yra net išaiškinusi mūsų Vyriausioji rinkimų komisija, kad būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar Lenkų kortos turėtojai gali duoti priesaiką dviem ar kelioms valstybėms. O jie tai ignoruoja. Tas pats ir kitose srityse.

Aš manau, kad šiais laikais Žygeivių judėjimas nė kiek neprarado aktualumo - komunistus tik pakeitė „multikultūrininkai“, tačiau kaip tada, taip ir dabar tautiškumas, lietuvybė užgniaužiama, specialiai naikinama, kuriasi visokie „federalistai“, kurie apskritai nori sunaikinti valstybę ir perduoti visą valdžią Briuseliui.

Štai tie „federalistai“ net Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ išrankiojo, išbraukė visus su tautiškumu susijusius žodžius. Jiems nereikia Lietuvos, bet dar yra tautinio jaunimo, kaip ir anais laikais besiburiančio į etnografinius kolektyvus, užsiimančių kraštotyra, puoselėjančių savo šaknis.

Ir ateitis priklauso šiam jaunimui, kuriame gyva žygeivių dvasia, o šitie „federalistai“ nueis į užmarštį, kaip ir jų pirmtakai - sovietukai...

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Parašytas: 08 Gru 2015 18:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko premija šiemet įteikta Nijolei Balčiūnienei

http://www.voruta.lt/nepriklausomybes-a ... ciunienei/

Voruta
Data: 2014-03-13, 09:46

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko premija skiriama asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės.

Premijos iniciatoriai ir steigėjai D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma ir Viktoras Jencius-Butautas.

Jau tapo tradicija, kad šis apdovanojimas teikiamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje po šia proga aukojamų šv. Mišių už 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarą Donatą Malinauską.

2012 m. šia premija buvo apdovanoti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ steigėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius.

2013 m. premija įteikta „Vilnijos“ draugijos pirmininkui habil. dr. Kazimierui Garšvai.

Šiemet, kovo 9 d., šis garbingas apdovanojimas įteiktas visuomenininkei, etnologei, tautinių vertybių puoselėtojai Nijolei Balčiūnienei.

Nijolė Balčiūnienė yra ilgametė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė, Etninės kultūros globos tarybos narė.

1993–1999 m. dirbo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriuje. Kuravo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų valstybių lietuvių bendruomenes, susipažino su etninių žemių lietuvių kultūros ir švietimo problemomis, kurios rūpi iki šiol. Kuruoja folkloro ansamblių ir klubų veiklą.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, globojančios Pietryčių Lietuvos mokyklas, valdybos narė. Konsultuoja ir padeda kurti bendruomenes Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Taigi su p. Nijole kalbamės apie jos pagrindines veiklos sritis, apie darbus Lietuvos ir jos žmonių gerovei.

Ilgus metus darbuojatės „Vilnijos“ draugijoje. Kaip prasidėjo Jūsų veikla joje, kokie pagrindiniai tikslai, ką pavyko įgyvendinti?

Tarpukario okupuotame Vilniaus krašte veikė lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Kaip šių idėjų tęsėja, 1988 m. kalbininko Kazimiero Garšvos iniciatyva ir įsikūrė „Vilnijos“ draugija, kuri, rūpinasi kultūra, švietimu, mokyklomis ir apskritai padeda Pietryčių Lietuvos bei etninių žemių lietuviams.

Po Nepriklausomybės atgavimo, kartu su habil. dr. Kazimieru Garšva aktyviai triūsė Stasys Trepšys, Romualdas Krivelis, Evaldas Gečiauskas, Juozas Tonkūnas, Genovaitė Ručinskienė, Vidmantas Žilius ir kiti pietryčių Lietuvos mokytojai.

Gilias mokslines įžvalgas atliko draugijos tarybos narys, geografas dr. Petras Gaučas. Mokslininko disertaciją „Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. pirmoje pusėje – 1939 m.“ turėtų perskaityti ne tik prolenkiški politikai, bet ir visi aukščiausieji valdžios pareigūnai.

Į „Vilnijos“ draugijos veiklą įsitraukiau 1993 m., kai dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente, kur rūpinausi užsienio lietuviais, susipažinau, kokia yra situacija, kokie spręstini klausimai. „Vilnijos“ draugija atkūrus Lietuvos nepriklausomybę rūpinosi naujų lietuviškų mokyklų steigimu Rytų Lietuvoje, tuometinė Vilniaus apskrities administracija bei buvęs Švietimo ministras Zigmas Zinkevičius įsteigė per 30 lietuviškų mokyklų valstybine kalba tose gyvenvietėse, kur jų trūko.

Tuo tikslu Tautinių mažumų ir išeivijos departamente buvo įsteigtas regioninių problemų skyrius, kuris rūpinosi lietuvybės reikalais rytinėje mūsų šalies dalyje. O draugijos nariai talkino visuomeniniais pagrindais.

„Vilnijos“ draugija rūpinasi ne tik mokyklų rėmimu, kultūriniais renginiais, taip pat organizuoja Vilniaus krašto okupacijos (spalio 9 d.) ir atgavimo (spalio 28 d.) minėjimus Vilniuje, Giedraičiuose, Širvintų rajone.

Didelė klaida, kad 1994 m. pasirašant Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo sutartį nebuvo įvardinta Vilniaus krašto okupacija. Juk iš tiesų tai buvo okupacija, ginkluotas įsiveržimas ir kitos valstybės didelės dalies paėmimas.

Buvo naikinama lietuvybė, uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, bibliotekos, drausta kalbėti lietuviškai. Deja, nutautinimas vyko ne tik per mokyklas, bet ir per Bažnyčią, nes pamokslai būdavo lenkų kalba, krikštijant nerašydavo metrikuose, kad lietuvis, o įrašydavo lenkų tautybę arba išvis padėdavo brūkšnį. Tačiau to krašto lietuviškumą neįmanoma paneigti, nes vietovardžiai, vandenvardžiai rodo, kad nuo seniausių laikų didžiulė teritorija abipus rytinių ir pietinių Lietuvos sienų buvo istorinės baltų žemės, o pietryčių Lietuva buvo valstybės centras.

Draugijoje esu atsakinga už etninių žemių lietuvių globą, didžiausią dėmesį skiriu Gudijos ir Punsko lietuvių reikalams.

1998 m. organizavau kraštotyrinę ekspediciją, kurios metu buvo įsteigta Breslaujos lietuvių bendruomenė ir trys sekmadieninės lietuviškos mokyklos.

Nuolat padedu Apso, Rodunios, Lydos, Gardino sekmadieninėms mokykloms, kurioms labai trūksta etninės kultūros mokytojų, mokymo priemonių, tautinių drabužių, didesnio finansavimo kultūriniams – švietėjiškiems projektams įgyvendinti.

Reikėtų padidinti iš Lietuvos išvykstančių dirbti į etninių žemių mokyklas mokytojų atlyginimus. Per pastaruosius metus kai kurie mokytojai atsisakė dirbti Rimdžiūnų mokykloje. Pelesos, Gervėčių mokyklų mokytojai gyvena neremontuotuose, apleistuose „alytnamiuose“, sumažėjo jų atlyginimai, ilgose eilėse tenka stovėti važiuojant per sieną.

Dėl įvairių sunkumų, kurių nesprendžia atsakingi pareigūnai, trūksta mokytojų norinčių dirbti Gudijos, Karaliaučiaus krašto lituanistinėse mokyklose.

Nepakankamas valstybės institucijų dėmesys Punsko, Seinų krašto lietuviams. Praėjusiais metais buvo uždarytos Navininkų ir Pristavonių mokyklos lietuvių kalba. Tai didžiulis smūgis šio krašto lietuvybei.

Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos nesugebėjo aukščiausiu valstybiniu lygiu susitarti su Lenkijos valstybe dėl pakankamo šių lietuviškų mokyklų finansavimo.

O tuo tarpu Lietuvoje tautinių mažumų mokyklos finansuojamos padidintomis moksleivių krepšelio lėšomis (120 proc.).

Kadangi mūsų valdžios pareigūnai nesugeba šio klausimo išspręsti tinkamai, nuolaidžiauja kaimyninės valstybės švietimo įstaigų finansavimo politikai, tai skaudina etninių žemių lietuvius, nes jie nejaučia savo etninės valstybės visaverčio palaikymo.

Atrodo, kad nei Premjeras, nei Užsienio lietuvių departamentas nemato, negirdi, kad Seinuose veikiantis Vysk. A. Baranausko fondas apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu – 35 tūkstančiais zlotų. Pasak fondo vadovų, Seinų miesto burmistro sprendimas nukreiptas prieš lietuvius, kadangi kitaip sunku paaiškinti sprendimą apmokestinti mokyklinį autobusą ir patalpas, kuriose organizuojama lietuvių kultūrinė veikla. Akivaizdu, kad tokių mokesčių savivaldybei nemoka Seinuose veikiančios lenkiškos mokyklos nei miesto kultūros namai.

Prisiminkime kokius pažeminimus tenka patirti ten gyvenantiems lietuviams dėl Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos karių paminklų sutvarkymo, dėl poeto A. Žukausko tėviškės išniekinimo ir t.t. Lietuvos institucijos, net istorikai neformuoja tautos istorinės atminties, nejautriai reaguoja į Lenkijos lietuviams brangų istorijos bei kultūros paveldo išsaugojimą.

Manau, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą užsienio lietuviams atsirado daugiau problemų, anksčiau jie galėjo vienoje įstaigoje išspręsti švietimo, kultūros, vizų ir kt. klausimus. Dabar atvykęs bendruomenės pirmininkas laksto tarp dviejų ministerijų.

Kaip vertinate Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimus dėl Tautinių mažumų įstatymo?

Manau, kad tautinių mažumų įstatymas nėra būtinybė, nes Europoje tik aštuonios valstybės yra jį priėmusios.

Lietuva yra ratifikavusi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Ją mūsų šalis, mano nuomone, vykdo net uoliau, negu to reikalaujama.

Konvencijoje nėra nė vieno griežto reikalavimo, dažniausiai vartojami terminai „sudaryti sąlygas“, „stengiasi, jei toks prašymas atitinka realų poreikį“ ir pan. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 13 straipsnyje rašoma, kad šalių švietimo sistemose pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti privačias švietimo įstaigas bei kur yra pakankamas poreikis, „stengiasi, kiek įmanoma, užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos ar mokytis šia kalba“.

Lietuvos valstybė sukūrė žymiai geresnes sąlygas, nei reikalauja konvencija, yra sukūrusi geriausias sąlygas ugdyti kitakalbių (ypač lenkų) švietimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Todėl stebina politikuojančių tautinių mažumų atstovų nepagrįsti tendencingi skundai, kurie iškreipia tikrąją padėtį, kursto tautinę nesantaiką ir klaidina netgi Europos Sąjungos institucijas.

Dėl vietovardžių rašymo kita kalba reikalavimai nepagrįsti, nes Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Gudijos ir Punsko etninėse žemėse vietovardžiai, vandenvardžiai yra baltiškos kilmės.

Nepagrįstos pretenzijos dėl vardų ir pavardžių rašymo, į kurias taikliai atsako akad. Zigmas Zinkevičius: „Tyrimo metu panaikinus pavardėse esamą lenkišką apvalkalą, išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžią davusių senųjų lietuviškų asmenvardžių grožis, atspindintis buvusį krašto didingumą.“

Santykiuose su Lenkija Lietuvos valstybės atstovai laikosi neteisingos taktikos. Lietuviškos rašybos ir abėcėlės klausimų negalima paversti derybų, o tuo labiau pažadų objektu.

Taigi kadangi esame ratifikavę minėtą konvenciją, tai ji yra tapusi mūsų teisinės sistemos dalimi. Atskiro įstatymo šiuo klausimu nereikėtų.

Be to, dar yra Lygių galimybių, Švietimo, Visuomenės informavimo įstatymai ir kiti, kuriuose apibrėžtos tautinių mažumų galimybės puoselėti tautinių bendrijų kultūrą bei švietimą. Užtektų tik Tautinių bendrijų kultūros rėmimo programos, kuri užtikrintų kitakalbių, kitataučių kultūros puoselėjimą.

Mūsų valstybė skiria didžiulį dėmesį šiems klausimams. Kultūros ministerijoje yra Tautinių mažumų skyrius, Vilniuje veikia Tautinių bendrijų namai, Kaune – Įvairių tautų kultūrų centras.

Pietryčių Lietuvą daug metų valdant vienos politinės partijos atstovams vis dažniau pasireiškia atvejų, kai dėl Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų bei teismų sprendimų laikymosi nukenčia ugdymo įstaigų valstybine kalba atstovai. Pavyzdžiui, Veriškių pradinės mokyklos direktorė net teisme turėjo rajono savivaldybei įrodinėti, kodėl neturi būti uždaryta lietuviška mokykla.

Esate Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė. Jūsų manymu, koks šios tarybos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje? Ar tauta vis dar įsiklauso į jos balsą, kaip tai buvo prieš 23 metus ar vis dėlto vaidmuo jau pasikeitęs?

Lietuvos Sąjūdis nuo pat pradžių atstovavo, telkė, vienijo visus Lietuvos žmones. Manau, kad ir šiandien jis turi likti visų Lietuvos žmonių Sąjūdžiu. Jeigu didelė dalis visuomenės sunerimusi dėl vieno ar kito aktualaus klausimo, Sąjūdžio taryba negali likti abejinga ir turi išgirsti įvairių visuomenės dalių nuomones.

Apmaudu, kad Sąjūdžio vadovybė neišgirdo daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos piliečių nuomonės dėl žemės referendumo. Net pusė Sąjūdžio tarybos narių buvo nesuprasti, nes palaikė nuomonę, kad negalima leisti parduoti žemės užsieniečiams, kol dar nėra įteisinti tinkami saugikliai.

Sąjūdis turi nenusigręžti nuo pamatinių vertybių, kurių pagrindu jis ir susikūrė. Todėl privalo deramai ir laiku reaguoti į grėsmes iš rytų ir į netikėtas grėsmes, kurios sklinda iš vakarų: tvirtai saugoti ir ginti tradicinę šeimą, etnokultūrines vertybes, valstybinę kalbą, teritorinį vientisumą.

Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas priminė kažkada duotos prie Laisvės paminko Kaune priesaikos žodžius: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės“.

Esate Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) narė. Kokie šios kadencijos tarybos tikslai, ką ketinate keisti, inicijuoti?

Naujos sudėties taryba ir pirmininkas V. Jocys tik pradeda savo veiklą. Ką tik paminėjome Tarmių metus, 2014 – tieji Lietuvos etnografinių regionų metai, svarbu bus atskleisti etnografinių regionų istorinę – kultūrinę reikšmę bei savitumo puoselėjimo svarbą. Artimiausiame posėdyje, kartu su EKGT regioninėmis tarybomis teiksime siūlymus etnografinių regionų metų minėjimo programai.

Priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, preambulėje teisingai įvardinta, kad „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“.

Tačiau tenka apgailestauti, kad mokyklose iki šiol nėra lietuvių etninės kultūros pamokų, kad folkloro ansamblių vadovai dažnai dirba be jokio atlygio, kad biudžete nėra lėšų tautiniam kostiumui, tradiciniams amatams? Darbų tiktai netruks.

Dirbate su 1990 m. Kovo 11-osios akto signataru Algirdu Valcovu Patacku. Kaip vyksta darbas su nuoseklias moralines normas turinčiu ir dažnai tvirtą poziciją valstybei svarbiais klausimais išreiškiančiu politiku?

Tai didelė dovana ir atsakomybė. Jau studentiškais metais slapta dalijomės informacija apie pogrindžio leidinius, tada ir išgirdau šį vardą.

„Jie“ buvo vyresni, jau baigę mokslus, geriau organizuoti, kūrė „pogrindžio mokyklą“.

Priešinomės tai pačiai sovietinei santvarkai, dalyvavome Romuvos ir žygeivių sąjūdžiuose, netgi dainuodavome tame pačiame aspirantų bendrabutyje. Mus sieja Rasos šventės slėpinys.

Tai giliai pajuto tie, kurie buvo pirmose Rasos šventėse Kernavėje, tas neapsakomas šventumas lydi visą gyvenimą. Gal todėl panašiai suprantame Tėvynės meilę, lietuvių kalbos grožį, baltų kultūros, šeimos ir tradicijų svarbą.

Algirdas Patackas yra Sąjūdžio ir Doros žmogus, iškiliausias šiandienos mąstytojas, be galo kūrybingas, giliai atskleidžiantis lietuviškąją savimonę, baltiškos gyvensenos gelmes, pajutęs amžinybės šnaresius.

Minėjote „tvirtą poziciją“. Ji ypač reikalinga šiandien, kai įsigali liberalizmas ir kosmopolitizmas. Globalizacija meta iššūkį lietuvių kalbai, todėl ypatingą reikšmę įgauna A. Patacko žodžiai: „Kalba mūsų tautai yra neatplėšiama savasties dalis, ją praradus mūsų tautos jau nebebūtų.“

Visą savo laisvalaikį taip pat skiriate visuomeninei veiklai: rengiate sekmadieninius žygius po Vilniaus apylinkes, etnokultūrines šventes, nuo studentiškų dienų lankote Liaudies dainų klubą „Raskila“, šokate liaudies šokius. Toks poreikis aktyviai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime buvo išugdytas tėvų namuose ar universitete?

Be abejo, tėviškė yra pradžios šaltinis. Užaugau ant gražiosios Dubysos kranto, gal todėl jaučiu stiprų ryšį su gamta. Tėvai išugdė vertybes, dorą, giminės susibūrimuose nuolat skambėjo senosios dainos, tėvukas mokėjo daug partizaniškų. Kaimo vyrai malūne drąsiai burnodavo ant „kolchozo“ pirmininko ir komunistų valdžios. Tėvų jaunystė prabėgo tarpukaryje, seneliai dirbo žemę, pasistatė namus, užaugino šešis vaikus, karas ir pasikeitusi santvarka sujaukė gyvenimus. Tautiškumas jau buvo suformuotas šeimoje, mokykla tik padrąsino, išmokė, sovietinei propagandai buvau atspari.

Nuo studentiškų dienų pirmo kurso paviliojo žygeivystė bei etnokultūrinis sąjūdis.

Vilniaus universitete, o ypač Gamtos mokslų fakultete praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje gimė įvairios pasipriešinimo sovietinei santvarkai formos. Nenorėjome būti tarybiniais turistais – pasivadinome žygeiviais, vis labiau krypome į kraštotyrą, istorinių bei kultūros paminklų apsaugą, gamtos puoselėjimą.

Su pilnomis kuprinėmis knygų pradėjome lankyti lietuviškas salas Gudijoje bei Karaliaučiaus srityje, 1970 m. pirmą kartą aplankiau Pelesos krašto šviesuolę Mariją Kruopienę, su kuria artimai bendravau iki pat jos mirties.

Dvasiniai ieškojimai brendo Romuvos judėjime. Ypač piktino tuometinę valdžią ir saugumiečius Rasos šventė Kernavėje, Vėlinės Rykantuose, Dariaus ir Girėno tėviškių tvarkymo darbai, tūkstantiniai Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų žygeivių sąskrydžiai.

Buvau žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė, kiekvieną savaitgalį po Lietuvą pasklisdavo šimtai jaunų studentų žygeivių, lankėme piliakalnius, pilkapynus, ąžuolynus ir dainavome patriotines dainas.

Iš žygeivystės dvasios gimė liaudies dainų klubas „Raskila“, kuriame dainuoju ir šoku iki šiol.

Vis dar keliauju: pėsčiomis, slidėmis, plaukioju baidare. Žinau, kad ėjimas pėsčiomis gamtos takais yra didžiausia dovana. Jau penkiolika metų sekmadieniais kviečiu vilniečius keliauti Sapieginės, Pūčkorių, Ribiškių, Rokantiškių ar Iškartų raguvynais, Riešės, Turniškės, Baltupio upelių arba Žaliųjų ežerų pakrantėmis.

Netrukus pavasario lygiadienis, kurį su raskiliečiais, romuviečiais ir keliautojais sutiksiu ant Pūčkorių piliakalnio. Taip ir sukuosi darbų, žygių bei kalendorinių švenčių rate.

Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Autorės archyvo nuotr.

Premijos Donatas Malinauskas, Juozas Vercinkevičius, Kazimieras Garšva, Nijolė Balčiūnienė, Viktoras Jencius-Butautas, Vilniaus kraštas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, Vilnijos draugija

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nijolė Balčiūnienė - Žygeivių (VU Gamtos fak. sekcijos Gabija vadovė) ir Ramuvos (Raskilos) narė

Parašytas: 17 Vas 2020 23:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė
Neformalių sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra

NSV16 Nijolė Balčiūnienė

http://www.visuomenesovietmeciu.tspmi.v ... lciuniene/

2019-01-05 Zilvinas

Pasakoja apie dalyvavimą Vilniaus turistų klubo ir žygeivių, ypač Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto klubo „Gabija“ veikloje. Mini keliones po gamtos ir kultūrinio paveldo objektus Lietuvoje, Kaliningrado sr. (Rusija), etnografinius lietuvių kaimus Baltarusijos ir Rusijos teritorijoje, žygeivių sąskrydžius. Prisimena įsitraukimą į etnokultūrinį judėjimą, dalyvavimą Ramuvos ir Liaudies dainų klubo („Raskila“) veikloje. Apibūdina etnografinių švenčių rengimą ir prisimena jų eiga. Apibūdina „Gabijos“ sudėtį ir žygių pobūdį. Išsamiai pasakoja apie pilkapio supylimą D. Dariaus gimtinėje. Įvardina KGB bandymus daryti spaudimą, rinkti informaciją ir provokuoti. Išsamiai pasakoja apie 1968–1972 m. Rasų šventes, lygina jas su Joninėmis.

Interviu minimi asmenys: Tadas Šidiškis, Rimantas Matulis, Vidmantas Kučas, Jonas Trinkūnas, Valentinas Baltrūnas, Eugenija Šimkūnaitė, Mira Bordonaitė

Tyrimas: Nematoma sovietmečio visuomenė.
Interviu vieta: Vilnius. Interviu data: 2014 m. gegužė 30 d. Audio: yra Transkripcija: yra Sutikimas: yra

1966–1972 m., 1973–1979 m., 1980–1986 m., etnokultūrinis sąjūdis, Vilnius “Gabija”, kraštotyros ekspedicijos, Liaudies dainų klubas „Raskila“, Pilkapio supylimas S. Dariaus tėviškėje 1969, Rasos ir kitos kalendorinės šventės, turistų sąskrydžiai, Vilniaus universiteto turistų klubas (UTK), VU kraštotyrininkų ramuva, žygeiviai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: