Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žymiausi Lietuvos keliautojai ir alpinistai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žymiausi Lietuvos keliautojai ir alpinistai - žygeiviai

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žymiausi Lietuvos keliautojai ir alpinistai - žygeiviai

Parašytas: 07 Spa 2007 13:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Mokslas ir gyvenimas (MG) 1998/2
Šaltinis - http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/2/02krikst.html

Kalnai, suteikę prieglobstį Nepriklausomybės siekiui

JUOZAS ALGIMANTAS KRIKŠTOPAITIS

Reiškinys, gimstantis socialinėje terpėje, niekada nėra atsitiktinis, nors, paviršutiniškai žiūrint, netikėtumo įspūdis neišvengiamai kyla. Jei atidžiau panagrinėtume Lietuvos alpinizmą kaip reiškinį, paaiškėtų, kad jis turi sąsajas su mūsų istorine atmintimi, su įvairialype kultūros raiška, ir pagaliau buvo nulemtas politinių įvykių.

Istorija

Nederėtų pamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (LDK), pietryčiuose kovojusi su Aukso Orda, merkusi savo žirgų kanopas Juodosios jūros pakrantėje, turėjo būtinas galingai valstybei struktūras, aprūpinančias naudingomis žiniomis ir priemonėmis, be kurių neįmanoma sėkminga politinė ir karinė veikla.

Įvairių dokumentų fragmentai, Mykolo Lietuvio rašytinis palikimas liudija, kad LDK turėjo savo atstovų įvairiuose kraštuose, siuntinėjo žvalgus ieškoti tinkamų kelių per pelkes, upes, paruošti patogių takų kalnų tarpekliuose ir perėjose. Žmonės su užduotimis vyko į Krymą, Kaukazą, suko Vidurinės Azijos link.

Liūdnasis periodas prasideda LDK patekus į Rusijos imperijos įtaką ir galutinai 1779 m. atsidūrus didžiosios „meškos" glėbyje. Trijų sukilimų prieš smurtą (1794, 1831, 1863) nesėkmingos baigtys, atnešusios fizines ir dvasines netektis, sukūrė naują situaciją: atsirado tremtiniai, įsikūrę priešingos krypties šalyse - Rytuose ir Vakaruose. Vieni buvo jėga tremiami į Sibirą, kiti, gelbėdamiesi nuo persekiojimų, bėgo į užsienį. Šiame žurnale apie tai jau buvo rašyta.

Todėl dabar tik priminsiu, kad savo vardus mokslo istorijoje ir kalnuose įrašė Šiaurės tremtiniai Ambraziejus Kašarauskas, Jonas Čerskis, Pietų Amerikoje pagarsėjęs Čilės įžymybė Ignas Domeika bei kiti, pasklidę įvairiomis kryptimis. Pirmojo sukilimo prieš Rusiją (1794) karvedžio Tado Kosciuškos vardas suteiktas aukščiausiai Australijos viršukalnei.

Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje vyko sparti tautinės kultūros raida, aukštųjų mokyklų plėtra, intensyviai mezgėsi ryšiai su įvairiomis šalimis. Poezija, proza, kelionių įspūdžiai, įvairiaspalvė žurnalistika formavo naują savarankiškos valstybės piliečių kartą. Susižavėjimą reiškiantys kalnų įvaizdžiai, hiperbolės, atgijusios Biliūno, Čiurlionio, Maironio, Vienuolio, Šatrijos Raganos, Putino kūryboje, giliai smigo į žingeidžių žmonių sąmonę.

Dėmesio susilaukė Balio Sruogos takai Alpėse. Vaizduotę kaitino garsiosios Antano Poškos ir Mato Šalčiaus kelionės, reportažai, o vėliau ir jų knygos. Konstantino Ario dvitomis, kuriame autorius aprašė rizikingus kelius Vidurinės Azijos kalnynuose, - tai unikali knyga, iki šiol tinkamai neįvertinta. Priminsiu: amžiaus pradžioje tautinio išsivadavimo idėjos buvo siejamos su romantizuota kalnų, kaip kilnaus tikslo, metafora.

Alpinizmas

Tikruoju alpinizmu mes dabar vadiname specifinę veiklą kalnuose, kurios svarbiausias tikslas - pasiekti viršukalnių aukščiausius taškus įvairiomis sudėtingų gamtinių kliūčių kryptimis naudojant technikos priemones (virves, kablius, žiedus, čiuptuvus ir kitus). Alpinistiniai įgūdžiai bei technika labai praverčia geologų, speleologų, geografų ekspedicijoms, taip pat vykdant karines užduotis.

Žygiai kalnuose, kurių svarbiausias tikslas nėra pasiekti viršukalnes, bet eiti pavojingais kalnų dariniais (uolomis, sniegynais, ledynais) pagal tam tikrą užsibrėžtą maršrutą, priskiriami kalnų žygeivystei. Tikras kalnų entuziastas, turintis rizikingų kopimų patirtį, įsižeis pavadintas turistu. Pastarąją sąvoką diskreditavo masinė pramogų industrija, ištaigingu transportu tempianti į kalnų šlaitus persisotinusius dykinėtojus.

Mano asmeninė patirtis ir veiklos kalnuose nagrinėjimas duoda pagrindą teigti, kad Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių alpinizmas netelpa įprastinėje alpinizmo sąvokoje. Tai būdinga pirmajam žygių kalnuose laikotarpiui. Vėliau alpinistų iš Baltijos pakrantės tikslai, veiklos stilius ir vertybinė orientacija pastebimai kito.

Tapsmas

Gediminas Akstinas - 1941 metų tremtinys, pokaryje pabėgęs iš Sibiro, nerizikavo ilgiau užtrukti prievartą patiriančioje Lietuvoje. Pradėjęs studijuoti Leningrade, garsiajame Lesgafto kūno kultūros institute, jis 1950 m. pirmą kartą atsiduria Kaukaze. Čia ir prasideda profesionalumo ir legalaus sugrįžimo siekiančio tremtinio veikla.

Po kelerių metų kalnuose mes jau aptinkame su didžiu įkarščiu į alpinizmą besiveržiančius Vytautą Vosylių ir Feliksą Mieliauską. Kasmet jų būrelis nesulaikomai plečiasi. Paminėti trys vyrai tampa Lietuvos alpinizmo įkūrėjais, visų sumanymų įkvėpėjais ir puoselėtojais.

Taigi 1956-1957 m. išsikristalizuoja alpinistinio judėjimo tikslų bruožai ir pradedami daryti oficialūs organizacijos įteisinimo žingsniai. Ir pagaliau 1958 m. surengta ir sėkmingai vykusi 1-oji Baltijos respublikų alpiniada Kaukaze realiai įteisina mūsų alpinizmą kaip kryptingai veikiantį žmonių sambūrį, turintį savąją idėją ir tautiškai orientuotą sampratą. Dėl šių priežasčių sambūris tapo su kasdienybe nesusitaikančiųjų judėjimu.

Netikėta ir ankstyva trijų Lietuvos alpinizmo steigėjų žūtis sniego griūties glėbyje suduoda žiaurų smūgį ne vien kalnų entuziastų judėjimui, bet ir visai mūsų prislėgtai visuomenei. Iškilmingas žuvusiųjų alpinistų sutikimas ir laidotuvės Kaune - ypač įspūdingos eitynės Laisvės alėja - sukėlė daug rūpesčių represinėms tarnyboms. Suplūdo didžiulės minios norinčių pareikšti pagarbą. Vyresnio amžiaus dalyviai paliudijo, kad žmonių skaičių buvo galima lyginti su Darių ir Girėną lydėjusiųjų.

Veiklos laisvė ir nepriklausomo žmogaus raiška kalnų pasaulyje, galinti pareikalauti didžiausios kainos, įgyja tam tikroje istorinėje situacijoje esminės žmogaus gyvenimo dominantės, iš esmės keičiančios gyvenseną, reikšmę. Pažvelkime į netolimą praeitį.

Gedimino Akstino ir kitų pirmųjų alpinistų prasidėjusios veiklos laikas sutampa su fiziniu mūsų partizanų kovos išsekimu. Tuomet pradėjo nelegaliai skleistis mintis apie neginkluotą pasipriešinimą, remiantis savąja kultūra (plačiau apie tai kalbama mano knygoje „Prievartą patyrusiųjų laikysena", V., 1997).

Vietinėje savivaldoje įsitvirtinus tautinei nomenklatūrai, ryškėjo kultūrinės autonomijos siekis, kaip tylus visuomenės nesusitaikymas su totalitarine sistema. Vengrijos sukilimas, neramumai Lenkijoje, pirmosios Lietuvos studentų akcijos prieš sovietus Kaune ir Vilniuje Vėlinių metu nulėmė apsisprendimą kurti oficialiai įteisintą alpinistų organizaciją. Šis žingsnis buvo realizuotas tuomet, kai sovietai pradėjo silpninti centrinių žinybų įtaką (pagarsėjęs Liaudies ūkio tarybų steigimo laikotarpis), kai mūsų teatrų scenose pasirodė J.Grušo „Herkus Mantas" ir J.Juzeliūno opera „Sukilėliai", žadinantys prievartoje dusinamos visuomenės istorinę sąmonę.

Po kelerių metų ėmė reikštis kraštotyros draugija ir ramuviečių iniciatyvos, skatinusios žygeivystę.

Samprata

Slepiamos LAISVĖS ir NEPRIKLAUSOMYBĖS sąvokos pradeda viešai funkcionuoti kitoje žodžių išraiškoje: „laisvėjimas", „decentralizacija", „kultūros plėtra". Sovietų sugalvotą propagandinę tezę „Stiprinkime tautų draugystę" dažnai naudojome kaip kontrargumentą, kai tekdavo motyvuoti ir pateisinti „įtartinus" alpinistų žygius į Rusijos imperijos užgrobtus kalnų kraštus.

Lietuvos alpinizmo gimimo ir įsitvirtinimo mūsų visuomenės sąmonėje etapas baigiasi maždaug po 1-osios aukštuminės ekspedicijos Pietvakarių Pamyre. Ilgai trukusio žygio ir įvairių kopimų metu (1964) trys iki tol nepaliestos viršūnės buvo pavadintos Lietuvos (6080 m), Čiurlionio (5794 m), Donelaičio (5837 m) vardais.

Ekspedicijos dalyviai, atlikdami pasišventimo misiją, tapo LAISVI ir NEPRIKLAUSOMI nuo prievartos struktūrų. Jie drąsiai teikė svarbiausius tautos simbolius - vardus tiems objektams, kurie nepavaldūs kasdienybės laikinumui. Nuo šių aukštųjų viršukalnių jiems, nors laikinai laisviems, vėrėsi tolumoje baltuojantys Himalajai kaip galima realybė ir konkretus, sąmonėje brandintinas tikslas.

Pradinio etapo analizė rodo, kad mūsų kalnų entuziastų judėjimas nebuvo vien sportinis. Nuo pat pirmos dienos vyravo jaunų žmonių, nenorinčių taikytis su realia laikmečio situacija, aiškus nusistatymas būti laisviems, kūrybingiems, galintiems vardan savo idėjų rizikuoti ir, jei reikės, mokėti didžiausia kaina. Grįžę į slėnius, kur viešpatauja kita vertybių samprata, jie kalbėjo, rašė, leido knygas, nors nedideles, bet mielai skaitomas. Prieš skaitytojų akis atsiverdavo romantiškai skambantis pasaulis, įamžintas ir tekstu, ir unikaliomis nuotraukomis. Kasmet jie veržėsi į kalnus, rasdami ten prieglobstį. Ryškėjo bręstanti laisvo asmens, besiruošiančio būti nepriklausomos valstybės piliečiu, samprata, kurią buvo galima tikrinti tolimoje nuo gimtinės vietovėje. Taip apibūdinčiau Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pirmojo dešimtmečio alpinistinę veiklą.

Kultūra

Kalnų entuziastų veikla tapo įprasminta kaip kultūros dalis, kaip stiprių kūrybinių impulsų šaltinis, gaivinantis visuomenės sąmonę. Gimsta kūriniai, įkvėpti kalnų stichijos dramatizmo.

Kastytė Brundzaitė sukuria simfoninę poemą „Baltosios viršūnės" (1964). Kompromisų nepripažinęs ir nuo smurto žuvęs disidentas Mindaugas Tomonis (kūrybinė jo slapyvardė - Tomas Kuršys) rašo eiles, skirtas kalnams. Kalnų motyvai skamba įvairių poetų, prozininkų, publicistų spausdintame žodyje, dailininkų paveiksluose.

Visuomenė atidžiai seka žinias apie alpinistus, nes ji jau žino, kad ten - kalnuose tvirtėja LAISVĖS idėja. Kasmet Tianšanyje kopiama į žuvusiųjų alpinistų viršūnes. Grįžtančiuosius pasitinka būriai pasiryžusiųjų eiti kalnų takais. Alpinistai, suvokę savo galimybes ir dėmesį jiems, vis atkakliau ieško dar nežinomų kalnų ir, kopdami į juos, teikia savus pavadinimus. Taip atsirado Vilniaus, Maironio, Žalgirio ir kitos viršūnės. Jaunų širdžių karštis veržėsi taip smarkiai, kad kartais buvo klijuojami garbingi vardai net ir ten, kur nederėtų.

Skeptikas, turintis sovietinio gyvenimo patirtį, būtinai leptels: na ir kas, represinės jėgos nepalikdavo be kontrolės nė vieno, nors ir menkiausio, žmonių suėjimo. Taip, tai graudi mūsų praeities tikrovė.

Nuo pat pradžių du asmenys buvo visam laikui įstumti į šį bjaurų, dviprasmišką žaidimą, manau, sunaikinusį jų pačių asmenybes. Matyt, jie dirbo nepakankamai gerai, nes kasmet vienas kitas buvo remiamas prie sienos, o kartais įbrukami nauji žmonės. Paprastai jie neištverdavo daugiau kaip vieno žygio.

Tarp ištikimų bendražygių buvo svarstoma, ar nevertėtų viešai demaskuoti „nuolatinių bildukų". Bet nuspręsta, kad geriau turėti savus, žinomus nei vėl saugotis naujų. Kalnai darė savo. Šiame viršukalnių pasaulyje niekam nepavyko paslėpti savo ydų. Be to, pavojingi, daug jėgų reikalaujantys žygiai žmones suartina labiau nei giminystės ryšiai. Todėl niekšybė, primesta iš išorės, įstringa. Dėkui Dievui, sovietinė tironija čia apsiriko. Buvo keli atvejai, kai nauji „bildukai", tyliai prisipažinę, pasitraukdavo. Tuo jie nusipelnė padėkos. Kiek žinau, vienam už tokį savivališką pasitraukimą iš „pareigos" teko ilgai jausti psichologinių smūgių skonį.

Praradimai

Po 1-osios alpiniados praslinkus 6 metams, Lietuvos alpinizmas jau turėjo stiprų, profesionaliai parengtų jaunų žmonių branduolį, galintį imtis sunkių sportinių tikslų. Ši galinga kohorta, ugdydama naują kartą (alpinizme kartos keičiasi kas 7-10 metų), kopė į pačias alpinistine prasme įdomiausias viršūnes. Paminėtina 2-oji Lietuvos alpiniada Tianšanyje. Tai buvo masiškiausias renginys (1969 m.). Visi - jaunoji karta ir „veteranai" - kur bekoptų, jautė pareigą aplankyti mūsų alpinizmo įkūrėjų viršūnes.

Aukštuminių ekspedicijų dalyviai pasiekia Pamyre, Tianšanyje aukščiausius, formaliai sovietų valstybei priklausančių kalnų taškus, aukštesnius kaip 7000 metrų. Keliems alpinistams net pavyksta legaliai „prasiveržti" pro nepermaldaujamus sovietinius barjerus ir pasiekti Alpes, užkopti į Monblaną ir Materhorną (1972 ir 1983 m.). Bet kalnai negailestingi - jie vis, kaip ir senovės dievai, pareikalauja aukos. Žūva Konstantinas Zubovas (Tianšanis, 1971), o vėliau jie pasiglemžia dar kelis.

Alpinistų karta, gimusi 1-osios alpiniados išvakarėse, jau buvo nusiteikusi kitaip nei pirmieji kalnų sportininkai: ankstesnioji veiklos kalnuose samprata, kurioje glūdėjo žmogaus Laisvės siekis, išbluko. Įsivyravo greitų, efektingai atrodančių kopimų, apdovanojimų ir liaupsių troškimas. Be abejo, čia įtakos turėjo auklėjimas. Šią kartą ugdė jau po karo suformuoti pedagogai, iš kurių sąmonės jėga buvo šalinama istorinė atmintis, besiremianti savosios ir Vakarų kultūrų vertybėmis.

Griūvant sovietų sistemai ir atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę, mūsų alpinizmas, kaip ir pati visuomenė, patyrė sumaištį. Staigus pasiūlų iš Vakarų antplūdis atnešė didelio pelno ištroškusią pramogų industriją, kurios šurmulyje kelionės į kalnus tapo banaliu atrakcionu. Kaip degradavo kalnų žygių samprata, galima dabar įsitikinti apsilankius „alpinistų" vakaruose. Vaizdajuostės su limonadiniais epizodais ir tuščiais postringavimais liudija Lietuvos alpinizmo pirminės sampratos nuosmukį ir net tyčiojimąsi iš jo idealų. Buvo pamirštos jubiliejinės datos, tarp jų ir Gedimino Akstino 70-metis.

Tai, kas pasakyta apie nuosmukį, netaikytina visiems. Yra nedidelė grupelė, rimtai užsiimanti alpinizmu, gerai pasirodanti uolų laipiojimo varžybose. Deja, ir ji jau patyrė pirmąją žiaurią netektį: prieš pusmetį dviem - Giedrei Abraitytei ir Alfredui Lukšui - nebuvo lemta sugrįžti iš Tianšanio. Tikriausiai iš šio naujojo branduolio išsirutulios nepriklausomos Lietuvos kalnų sportininkų karta su savuoju požiūriu į alpinistinę veiklą.

Nesunku pastebėti, kad pastaruoju dešimtmečiu buvusią alpinistų tradiciją stengiasi išlaikyti dvi kryptys. Pirmoji apima iniciatyvas, kylančias iš pirmosios alpinistų kartos.

Į antrąją kryptį patenka buvusios alpinistinės tradicijos perėmėjai. Tai kalnų žygeiviai, nelegaliai Punios girioje pasižadėję (1966) ugdyti tautinę savimonę. Jų žygiai į kalnus, kaip ir Lietuvos takais, turi ryškias sąsajas su kraštotyra, etnine kultūra.

Nuopelnai puoselėjant kalnų žygeivystę priklauso nenuilstančiajam Algiui Jucevičiui.

Epopėja

Ir vis dėlto du Lietuvos alpinizmo įvykiai turėjo ypatingą reikšmę visai mūsų kultūrai ir net valstybės įvaizdžiui. Šių įvykių fone visiškai nublanksta minėtasis nuosmukis.

Pirmasis didysis užmojis, vėliau tapęs tikru žygdarbiu, blykstelėjo 1964 m. Pamyro kalnuose. Tada įsižiebė viltis susitikti su aukščiausiomis Himalajų viršukalnėmis. Kone po 30 metų ji virto antruoju įvykiu - Lietuvos vėliavos žygiu į visas aukščiausias pasaulio žemynų viršukalnes. Ši prisikėlusios valstybės įprasminimo Žemės planetoje epopėja tapo įamžinta su Vlado Vitkausko vardu.

Realius kelius į Himalajus pradėjo tiesti Dainius Makauskas, Vilius Šaduikis, Rimas Neverauskas ir Aivaras Bojaras (Ryga), po trejų metų žuvęs Elbruso ledyne.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos alpinistai (sąraše yra ir nemažai žygeivių)

Parašytas: 03 Kov 2013 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos alpinistai

http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.ph ... alpinistai

(sąraše yra ir nemažai žygeivių)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: