Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Dalia Tarailienė - kraštotyrininkė, krašto apsaugos savanorė kūrėja, skautė...

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dalia Tarailienė - kraštotyrininkė, krašto apsaugos savanorė kūrėja, skautė...

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Dalia Tarailienė - kraštotyrininkė, krašto apsaugos savanorė kūrėja, skautė...

Parašytas: 03 Sau 2022 22:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27148
Miestas: Ignalina

Kai esame palikti likimo valiai

https://alkas.lt/2022/01/03/kai-esame-p ... mo-valiai/

Lidija Veličkaitė, http://www.xxiamzius.lt
2022 01 03 08:00

Pokalbis su vilniete Dalia Taraliene, germaniste, poete, krašto apsaugos savanore kūrėja, skaute, ligonių piligrimystės puoselėtoja ir aktyvia visuomenės veikėja.

– Papasakokite apie save ir savo gana plačią visuomeninę veiklą.

– Dievas man davė laimę gimti puikioje katalikų patriotų šeimoje. Nuo mažumės, skambant lietuviškoms dainoms, dažniausiai partizaniškoms, girdėdavome pasakojimus apie Lietuvą (tą tikrąją, ne LTSR), apie dainose minimus partizanus, gimines ir draugus, apie tuos, kurie kančių kelius ėjo tremtyje.

Vasario 16-ąją tėvelis užtraukdavo sunkias aksomines užuolaidas, mamytė ant stalo padėdavo mišrainę, papuoštą lyg ir nekaltai – geltonu kiaušinio tryniu, žaliais laiškiniais svogūnėliais ir burokėliais.

Tėvelis atnešdavo iš kažkur gautą ir išsaugotą butelį šampano. Tada susirinkdavo visa gausi šeima: tėveliai, mudu su broliu, teta ir dvi jos seserys – partizanų ryšininkės, kurios gyveno pas mus, prisidengusios svetimomis pavardėmis.

Tyliai sugiedodavome Lietuvos himną. Po vakarienės mamytė ištraukdavo trispalvę juostelę ir aiškindavo, kad ją, prisisegę prie atlapo, eidavo švęsti valstybės švenčių.

Tad nenuostabu, kad, prasidėjus Sąjūdžiui, man nereikėjo mokytis himno, žinojau, kad raitelis ant žirgo – mūsų herbas, o gražiai sudėliotos spalvos – geltona, žalia ir raudona – mūsų vėliava.

Paveldėjau savo mamytės balsą, tad nuo kūdikystės dainuodavau. Pirmoje klasėje, mokytojai paprašius padainuoti, aš ir užtraukiau: „Žvaigždėtą naktį, ant pečių išskleidęs parašiutą, tu nusileidai pušyne, žaliam, žaliam, kaip rūta…“

Mokytoja nusišypsojo ir koncertui pasiūlė padainuoti „Senelės pasaką“, o šios, kaip ji sakė, nevaikiškos dainos, viešai nedainuoti.

Jau mokykloje pradėjau rašyti trumpus apsakymus, vėliau – eilėraščius. O kurio gi jaunystėje nebuvo pasigavusi Mūza?

1962 metais įstojau į Kraštotyros būrelį, kuriam vadovavo legendinis mokytojas, partizanas, ryšininkas Andrius Dručkus. Vėliau iš surinktos medžiagos ir išsaugoto partizanų archyvo jis Obeliuose įkūrė muziejų.

Visas mano iki šiol pragyventas laikas skirtas tarnystei Lietuvai ir jos žmonėms. Tai – ir skautavimas, ir ligonių piligrimystė, ir įkurtas Vilniuje Pilaitės liaudies teatras, kuriam vadovauju jau dvylika metų. Jei skaičiuočiau, ką dar veikiu, neužtektų ir jaučio odos.

– Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis įstojote į savanorių gretas?

– 1989 metais, atsikūrus Moterų sąjungai, pradėjau rūpintis mūsų jaunuolių, tarnaujančių Sovietų Sąjungos kariuomenėje, problemomis.

Iš pradžių dirbau prie Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. gegužės 3 d. įkurtoje Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje, vėliau, jau po 1990 m. kovo 11 d., ši komisija buvo perkelta prie Krašto apsaugos departamento.

Ten 1990 metais tapau savanore, nors oficialiai savanoriai atsirado 1991 metų sausio mėnesį. Komisijai vadovavau nuo jos įkūrimo ir iki jos panaikinimo 1992 metais.

Tai buvo labai atsakingas ir pavojingas darbas. Buvo laikas, kai ištisomis savaitėmis neišeidavau iš Parlamento rūmų. Nakvodavau pas draugus ar pažįstamus. Namuose buvo pavojinga.

– 1991 m. sausio 13 d. – įsimintina data Lietuvos valstybės išlaisvinimo kelyje. Ką prisimenate apie tos nakties įvykius?

– 1991 metų sausio pradžia atnešė mums visiems didžiulį nerimą ir įtampą. Jau nuo sausio 8 dienos prasidėjo neramumai ir peraugo į akivaizdžią agresiją.

Sausio 9 dieną visus komisijos dokumentus išgabenome ir paslėpėme pas patikimus žmones, nes jautėme, kad ramiai viskas nesibaigs.

Tą pačią dieną atvykti į Lietuvą pakviečiau savo pažįstamą vokietį žurnalistą, „Stern“ redakcijos akredituotą Maskvoje.

Sausio 12 dieną jis atvyko traukiniu „Maskva–Kaliningradas“, bet į Vilniaus geležinkelio stotį nepateko. Ten jau stovėjo sovietų tankai.

Nuvažiavau į Naująją Vilnią ir parsivežiau jį į Aukščiausiąją Tarybą. Jis tuojau ėmėsi darbo, pradėjo kalbėtis su jau į rūmus besirenkančiais savanoriais.

Tik vėlai vakare grįžome namo, parsivedžiau iš kaimynės savo vaikus darželinukus. Vakarieniaudami su žurnalistu aptarėme esamą ir būsimą padėtį.

Prieš vidurnaktį svečią nuvežiau į „Neringos“ viešbutį, pažadėjusi, esant svarbiems įvykiams, pranešti. Pravažiuodama pro Parlamentą mačiau minias žmonių.

Pasukau į Karoliniškes, kur tada gyvenau. Visai netoliese buvo Televizijos bokštas, tad užsukau prie jo. Žmonės šildėsi prie laužų, dainavo dainas, grojo armonika.

Bet tai truko neilgai. Pirmas telefono skambutis iš Aukščiausiosios Tarybos grąžino į grėsmingą tikrovę. Pulkininkas Algimantas Vaitkaitis, karo medicinos chirurgas, pranešė einąs ruošti Aukščiausioje Taryboje operacinę.

Po to vėl skambina, šį kartą iš Aukščiausiosios Tarybos štabo pulkininkas Jonas Gečas. Ir taip tą baisiąją naktį prasidėjo mano ryšininkės telefonistės darbas, skambinant iš ir į Maskvos, Kauno, Vilniaus institucijas, Aukščiausiosios Tarybos štabą.

Klūpau ant grindų. Ant kelių bloknotas, šalia telefonas. Staiga užtemo televizoriaus ekranas su paskutiniais nerimastingais žurnalistės, diktorės Eglės Bučelytės žodžiais.

Laikrodis rodė 1 valandą 30 minučių, kai sudrebėjo namo sienos nuo pravažiuojančių tankų gaudimo. Po kelių minučių prasidėjo šaudymas.

Klykdami atlėkė prabudę vaikai, pažiro virtuvės lango stiklai. Kraupi nežinia įsiveržė į kiekvienus namus. Vėl suskambo telefonas, vėl bandžiau virpančiais pirštais rinkti man sakomus numerius.

Pro langą mačiau keistai lekiančias švytinčias „bites“, kurios nešė mirtį! Staiga skambina į duris. Visa suakmenėjau. Pirma mintis buvo, kad atėjo mūsų.

Bet, atidarius duris, pamačiau kauniškį brolį su broliene ir vaikystės draugę su vyru. Jie atėjo iš ten, nuo bokšto. Brolis buvo žaliaraištis, tad kasdien kažkur vis budėdavo. Buvo labai sunku žiūrėti į verkiantį vyrą.

Mano telefonistės darbas tęsėsi. Paryčiais brolis susiruošė važiuoti į namus, kur buvo palikti trys vaikai. Paskutinę akimirką prieš jiems išvažiuojant susivokiau, kad turiu atiduoti jiems savo vaikus.

Juk jie lankė darželį po Televizijos bokštu, o tą naktį tankai traiškė vaikų žaidimo aikšteles.

Po labai skausmingo atsisveikinimo pakabinau balkone ant baltinių virvės vėliavą, perjuosiau juodu kaspinu ir išėjau į Aukščiausiąją Tarybą, kurioje neišeidama dirbau ištisą savaitę.

– Įdomu būtų išgirsti dar keletą prisiminimų apie tai, kaip jautėtės per 1991 metų rugpjūčio pučą Maskvoje?

– Pučas taip pat nepraėjo be išskirtinių prisiminimų. Tuo metu Maskvoje vyko pasaulinis taikos šalininkų konventas.

Jame teko skaityti pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Sulaukiau didžiulio užsienio žurnalistų dėmesio. Susitikime su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pasakojau apie nežmonišką padėtį Lietuvoje.

Daug ką teko išgyventi tomis dienomis Maskvoje. Sekmadienį, rugpjūčio 18 dieną, Maskvos gatvėse jau patruliavo kareiviai ir milicininkai, nors niekas dar nežinojo, kodėl.

Vakare, visa vykusi į Maskvą delegacija (Dalia Tarailienė, Petras Vaitiekūnas, Algis Krupavičius, Meilė Kirdaitė) sėdo į traukinį ir išvyko namo.

Iš ryto su lagaminu patraukiau tiesiai į darbą, į Parlamento rūmus. Vaizdas buvo ne iš maloniųjų, aplinkui stovėjo tankai.

Šį kartą jau žinojome, ko galime laukti. Bet Dievas neapleido Lietuvos! Rugpjūčio 22 dieną kaip šunys, pabrukę uodegas, sovietiniai kariai apleido okupuotus pastatus.

– Koks jūsų požiūris į dabartinę, tokią sudėtingą, visuotinės pasaulinės pandemijos apimtą pasaulį, padėtį Lietuvoje?

– Svarbiausia priežastis – vienybės, susiklausymo, atjautos nebuvimas, noras valdyti, valdyti, valdyti, siekti karjeros, nustumiant šalia esančius, lipant per galvas, kitus niekinant, ypač dabar, kai už kiekvieno kampo sėlina mums visiškai nepažįstamas priešas, vis keičiantis savo veido kaukes – Covid virusas.

Ir tada atsiranda keistų minčių: gal kam ši, mirtį sėjanti pandemija neša naudą, klestėjimą? Juk žmonija baisių kataklizmų akivaizdoje ryžtingai stodavo šalia vienas kito į žūtbūtinę kovą, pamiršusi nuoskaudas, nesantaiką, savo vaikams, šeimoms, miestams ir valstybėms išsaugoti.

Dabar vaizdelis visai priešingas. Esame palikti likimo valiai – kapanokitės, kaip kas išmanote. Ir ne tik Lietuvoje. Gal todėl, kad išbraukėme iš savo žodyno svarbiausius žodžius – negalima, nepadoru, neatsakinga, o į pirmą planą iškėlėme – viskas galima, nežabota laisvė, į viską nusispjauti, svarbu, kad man gerai.

Net Dievas, Visagalis, Aukščiausiasis kūrėjas, su savo dekalogu nuėjo užmarštin. Jei atsirastų nors kiek daugiau dėmesio vienas kitam, jei pradėtume pastebėti šalia esantį ir jį saugotume, dalytumės ne tik duona, bet ir šiltu žvilgsniu, manau, tikrai padėtis pagerėtų.

Bet kokių dar bėdų turime sulaukti, kad žmonija praregėtų?

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lidija Veličkaitė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Dalia Tarailienė - kraštotyrininkė, krašto apsaugos savanorė kūrėja, skautė...

Parašytas: 03 Sau 2022 22:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27148
Miestas: Ignalina

Dalia Tarailienė į įvairius renginius dažnai ateina pasipuošusi tautiniais rūbais ir su trispalve vėliavėle | R. Kaminsko nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: