Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Jonavietis Vytenis Aleksandraitis

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Jonavietis Vytenis Aleksandraitis

Parašytas: 08 Bal 2014 21:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žygeivių padermės atstovas dar nesudeda ginklų

http://jonavosnaujienos.lt/index.php/jo ... eda-ginklu

Marius GLINSKAS

Kas iš senų jonaviečių domėjosi turizmu, ypač kelionėmis dviračiais, negali įsivaizduoti šios sporto šakos be Vytenio Aleksandraičio. Neseniai šis žilagalvis žmogus sugrįžo iš žygio po Baltarusiją. Kokiais tikslais, kieno vedamas ten patraukė, ir ne vien apie tai, sutiko atvirai papasakoti „Naujienų“ skaitytojams.

„Karjerai“ pakenkė turizmas

Vytenio interesų ratas – be galo platus. Tačiau visi „siūlų galai“ suveda į vieną tikslą – judėjimą, pažinimą, sveiką gyvenimo būdą.

Jonavietis prieš kelis dešimtmečius buvo vienas iš „Snaigės“ žygių iniciatorių, jiedu kartu su Anapilin iškeliavusiu Aleksandru Vestfaliu vedė vaikus ir suaugusiuosius į piliakalnius, mokė vienu degtuku užkurti laužą, statyti palapines ir vakarėjant klausytis paukščių giesmių tėviškės kloniuose.

Tiesą sakant, kaukazietis mokytojas pirmiausia tapo Vytenio „guru“, treneriu, tik vėliau šis „užsikrėtė“ kelionių magija, net mokyklose ėmė burti paauglius į turistų būrelius.

Keletą mėnesių plušėjęs rajono komjaunimo komitete, jis „palaimino“ į kino ekranus leidžiamą Gedimino Ilgūno apie turistus sukurtą kroniką „Tarybų Lietuva“ , užsitraukdamas partinių organų nemalonę, tad netrukus turėjo baigti savo „ideologinę“ karjerą.

Vytenio prieraišumas dviračiui labiau sustiprėjo, kada jis arčiau susipažino su anuomet Statybos treste dirbusiu kino kronikos autoriumi G.Ilgūnu, kurio būsto prieškambaryje it koks eksponatas „ilsėjosi“ paprastas dviratis, riedėjęs kelis tūkstančius kilometrų Sibiro platybėmis, siauromis kalnų perėjomis ir gimtinės vieškeliais. Tada ir užgimė romantiškas troškimas aprėpti tai, kas atrodė neaprėpiama, pažinti tai, kas nebuvo leidžiama.

„Niekur nesireklamavau, bet šį žygį į Baltarusiją mintyse skyriau Gedimino atminimui. Tai jo dėka aš, neramus jaunuolis, kadaise supratau, kas yra krašto istorija, ką byloja kelyje sutikti dar nesugriauti paminklai“, – atvirauja žilutėlės barzdos, bet vis dar žvitrių akių keliautojas.

Pažymėtas altruizmu ir fanatizmu

Vėliau, kaip pamename, V.Aleksandraitis susižavėjo orientavimosi sportu, tapo treneriu, išugdžiusiu ne vieną jonavietį, sėkmingai rungtyniavusį šalies, žemyno, net pasaulio čempionatuose.

Buvo tiek pasinėręs į šią šaką, reikalaujančią ir fizinės ištvermės, ir sveikos nuovokos, kompleksinio ugdymo, kad pats, rodos, prarado ryšį su šio pasaulio rūpesčiais, neretai merkantiliškais santykiais grindžiamos visuomenės reikalavimais.

„Begalinis idealizmas, kone donkichotiškas tų idealų siekimas, turbūt dar iš tėvo perimta pagarba gamtai, domėjimasis žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis galimybėmis“, – taip prieš keletą dienų prisiminė savo vyro bendražygį mokytoja Birutė Ilgūnienė.

Orientavimosi sportas į Vytenio gyvenimą įnešė dar daugiau „ekstrimo“, pavertė savotišku fanatiku. Čia vėl galima būtų diskutuoti, kur prasideda ir baigiasi sveikas fanatizmas, tačiau nuolatinis domėjimasis sportininkų ugdymo metodais, noras nesustabarėti ir atkaklus propagavimas garsiojo Naujosios Zelandijos bėgiko Arturo Lidjardo treniruočių metodo išskirdavo jį iš kitų trenerių, apipynė „keistuolio“ epitetais. „Ne visi supranta, kad garsaus stajerio patarimai tinka ir orientavimosi sportui, kiti – paprasčiausiai kraipo galvas“, – teigia jonavietis.

Tiek to su tais metodais. Mums, jo amžininkams, įdomu, kaip Vytenis apibūdina dviratį. Tai, anot jo, transporto, malonaus pasivažinėjimo ir sporto pagrindų priemonė. Kur taiklesnį apibūdinimą berasi?

Žygį mintyse skyrė bičiuliui

Uždėjęs savo transporto priemonei spygliuotas padangas, ant galvos – kepurę ir šalmą, užsisegęs ant riešo pulsometrą, V.Aleksandraitis, gruodžio 28 dieną iš Kauno pasuko gudų šalies, vadinamos Baltarusija, link.

Prieš tai, be abejo, pasidžiaugė, kad įtakingų Lietuvos orientavimosi sporto federacijos vyrų dėka nesunkiai gavo vizą, mat ketino savo žygį skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirmojo žemėlapio 400-mečio jubiliejui.

Tą žemėlapį, žinia, tada išleido Amsterdamo spaustuvininkai garsaus didiko Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu, pastangomis ir lėšomis.

Beje, 2012-aisiais, grįždamas dviračiu iš Londono olimpiados, Vytenis buvo stabtelėjęs Upsalos (Švedija) universitete, kur puikuojasi žemėlapio fotokopija, deja, jos neišvydo, nes ta pati esą restauruojama.

Panašių aspiracijų vedinas jonavietis prieš kelerius metus vyko iš Kazlų Rūdos į Griunvaldą, kur susitiko su baltarusių dviratininkais, stebėjo Žalgirio mūšio inscenizaciją, po to pasuko ne į namus, o į Norvegiją, kur vyko pasaulio orientavimosi čempionatas. Tą kelionę, pasibaigusią simboliniu Baltijos jūros apkeliavimu, dviratininkas mintyse irgi skyrė G.Ilgūnui. Nesireklamavo, tačiau giliai išgyveno bičiulio netektį ir, rodos, jo vedamas mynė pedalus.

Stebėjosi tautų sąsajomis

„Gruodžio 28 dieną 11 valandą startavau iš Kauno į Baltarusiją. Kodėl pasirinkau tokį laiką? Pasirodo, prieš 150 metų, tą pačią dieną, tą pačią valandą, Kaune buvo nužudytas vienas iš 1863 metų sukilimo vadų, kunigas Antanas Mackevičius.

Maža to, 1831-aisiais, pralaimėjus Lenkijos ir Lietuvos bajorų prieš caro valdžią sukilimui, ko gero, ten pat buvo pakartas mano senelio senelis“, – pasakoja jonavietis, tarsi tikindamas, jog ilgainiui atmintyje išsitrinantys „mažmožiai“ gali sulipdyti legendą, o nutolusios istorinės sąsajos – mūsų dvasinės savivokos, pažintinių poreikių prasmę.

Vis dėlto žiemos sąlygomis šį kartą nukeliauta ne tiek daug. Pagaliau dviejų savaičių viza neleido toli įsibėgėti, nuklysti į, anot kalbininkų, Baltijos rusų šalies gilumą.

Nusigauta iki Ašmenos ir Alšėnų, aplankyta istorinė kunigaikščių Daumanto ir Traidenio brolio Alšio pilis, XII–XIV amžius menantis baltų piliakalnis.

Ten pat, dabartinėje Gardino srityje, manoma, gimė ir trečioji Jogailos žmona Sofija, davusi pradžią Jogailaičių dinastijai. Jai lig šiol tebestūkso paminklinis akmuo su kunigaikštienės veido kontūrais.

Pasidairęs Alšėnų miestelyje ir bibliotekoje, keliautojas stebėjosi, kiek daug sąsajų jungia mūsų tautas. Antai Ašmenos muziejuje viena nuotrauka byloja, kad karo metais gatvės turėjo dvikalbes lenteles – lietuviškas ir vokiškas, o tomis dienomis jonaviečio akimis ir fotoaparatu stebėtas kalėdavimas – kone mūsiškio liturginio papročio kopija.

Pensiją žygyje „prašnekėjo“

„Gaila, dėl lėšų kultūrai stokos uždarytas Alšėnų muziejus, buvusi jo vadovė dabar pluša bare, tačiau man papasakojo įdomių dalykų. Pavyzdžiui, sakė, kad nesistebėčiau netoliese esančios Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios barokiniu grožiu, nes statytojai esą čia užmūrijo vieną mergelę, kuri pati save paaukojo, kad maldos namuose niekada nestigtų tikinčiųjų“, – pasakojo atsipūtęs jonavietis.

Stebėtasi vietos gyventojų nuoširdumu, paprastumu. Vagystės ten – retas reiškinys. Kiekviename kaime esą dirba po milicininką, o mokyklose kabo stendai su ieškomų žmonių, taip pat nusikaltėlių nuotraukomis, tam tikra informacija. Tad ir mūsų keliautojui dviračio niekur neteko rakinti.

Smalsu, ką parsivežė jonavietis iš gudų šalies. Labai daug: fotoalbumą „Padarožka po ašmianskamu kraju“ („Kelionė po Ašmenos kraštą“) ir vieną raštinės reikmenį – segtuvą su Radvilos Našlaitėlio žemėlapio kopija. Tai, anot Vytenio, neįkainojamas „grobis“, nors, rodos, pačios kanceliarinių prekių pardavėjos nežino, kokios vertės prekę jos parduoda. Beje, šio žemėlapio kontūrai puošia ir Ašmenos muziejaus sienas – tai prasminga ir meniška apdaila.

„Pailsėsiu ir trauksiu vėl Baltarusijon. Šį kartą į Gervėčius, kur gyvena daugiau lietuvių. Išvyksiu kovo 22 dieną iš Vilniaus Lukiškių aikštės, kur tądien prieš 150 metų buvo pakartas Kostas Kalinauskas“, – iš anksto apmąsto savo sumanymą jonavietis.

Dar planuoja ateityje pasižvalgyti baltarusių topografo ir keliautojo, beje, 1850-aisiais įkopusio į Ararato viršukalnę, Juozapo Chodzkos keliais, tik šit būtų gerai keliautojui bent nedidelę paramą gauti, juk viduržiemio žygyje beveik visą pensiją mobiliuoju telefonu „prašnekėjo“.

---------------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =1&theater

Vytenis Aleksandraitis

Kaip aš buvau "išspirtas", Gediminas Ilgūnas rašo savo knygoje "Sąjūdis Jonavoje..."

Dirbdamas Lietuvos archyvų departamento direktoriumi, buvusiame KGB archyve, Gediminas Ilgūnas domėjosi šios organizacijos Jonavos skyriaus veikla.

Jis minėtoje knygoje rašo:

„Jonavoje pradėjus veikti didžiulei strateginę reikšmę turinčiai įmonei – Azoto trąšų gamyklai, mieste buvo įkurta KGB Lietuvos TSR padalinio poskyris, vėliau – skyrius.

Kai 1966 m. apsigyvenau Jonavoje, iš karto patekau šio skyriaus „globon“. [...]

Į Jonavos rajoną komjaunimo instruktoriumi 1966 m. buvo paskirtas jaunas kaunietis Vytenis Aleksandraitis. Jis domėjosi kelionėmis, ir sužinojęs, kad aš, tuo metu jau atlikęs keletą sudėtingų žygių, gyvenu Jonavoje, nusprendė mane aplankyti, nors jau buvo įspėtas saugotis manęs ir saugoti kitus, kad mano antitarybinės mintys‚ „neužkrėstų jaunimo“.

„Bet uždraustas vaisius gardesnis, - prisimena V. Aleksandraitis. – Man, kaip turizmo entuziastui, rūpėjo, dėl ko buvo uždraustas jo [G. Ilgūno] įkurtas rajono turistų klubas. Susipažinti pas G. Ilgūną užėjau vėlai vakare, stengdamasis būti nepastebėtas. Į laiptinę ir iš jos smukau greitai. Bet jau kitą dieną buvau iškviestas „ant kilimo“... Po pažinties su G. Ilgūnu tapau nebetinkamas ideologiniam darbui“ (2004, p. 11-12)

Vytenis Aleksandraitis

Daugiau apie G.Ilgūną, kuris apie mane ne kartą yra rašęs, galima susipažinti čia:

Jonava: Stanislovas Gediminas Ilgūnas – vienas iš Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras
http://www.grazitumano.lt/wiki/index.ph ... signataras

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jonavietis Vytenis Aleksandraitis

Parašytas: 08 Bal 2014 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jonavietis Vytenis Aleksandraitis

Parašytas: 13 Vas 2020 18:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Seną spaudą pavarčius...

Tarybinis studentas, 1987 m. gegužės 8 d.

--------------------------------------------------------------------------------

Vytenio Almonaičio straipsnis

Tarybinis studentas, 1987 m. kovo 6 d. Nr.9

Tarybinis studentas, 1987 m. kovo 13 d. Nr.10

Komentaras
https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... nt_mention

Vytenis Aleksandraitis

Gaila, kad po ranka man nepakliuvo mano bendravardžio Almonaičio straipsniai, nors esu apie juos girdėjęs ir VISIŠKAI APIE TĄ PATĮ dėsčiau savo Kursiniame darbe, o po to dar diplominiame darbe paminėjau, kuriame iš Instituto 50 absolventų tik aš vienintelis rašiau tą diplominį su pavadinimu "Pertvarkos ir Tautinio Atgimimo kūno kultūros problemos Jonavoje", kurį su savo vadovu pristatinėjau tik įkurto LTOK-o asamblėjoje (Dainius Kepenis jį tada palaikė - papildė mano mintis), o po to Sporto komitete (Žemaitės gatvėje) per mokslinę konferenciją pristatinėjau.

Todėl šį studentiška turistų polemika man puikiai suprantama, kai nuo 1985-86 m. m. prasidėjo "Perestroika" ir jos Viešumas.

Todėl labai sveikintina polemika šiame studentiškame laikraštėlyje, kur Universiteto turistais mes didžiuodavomės ir gerbdavome jų klubą ar sekciją, nepamenu, bet, kad tikrų Turistų kalvė buvo, tai aš, atrodo, tai minėjau Kursiniame darbe.

Stebiuosi labai gerai susistemintu požiūriu į keliavimo užduotis.

Gaila, abiejų autorių pasigendu pagrindinio tikslo - tai KELIAUK, PAŽINK, NENURIMK ! ! ! principo, kuriame slypi daug kas.

Negi Universitete nebuvo būsimų pedagogų ir kodėl nepaminėtas tuose straipsniuose PEDAGOGINIO LAIPSNIŠKUMO užakcentavimas ir tų sudėtingumo kategorijų būtinumas?

Jaučiasi iš tų straipsnių stiliaus "socialistinio lenktyniavimo" manijos poveikio pasekmės. Ypač šokiruoja per metus "11 kategorinių žygių". Kaip tik aš savo diplominiame darbe demaskavau NUSIKALSTAMO LENINIZMO išsigimimą, kuris buvo diktuojamas Liubiankos užkrėsti jaunimą beprasmiu fanatizmu, kad fanatikai nematytų žygiuose neišvengiamos komunistinės sistemos griūties.

Nustebęs, kad "kategorinių žygių ataskaitose buvo reikalinga kraštotyrinė surinkta medžiaga".

Tai sveikintina, bet tokio "reikalavimo" sovietinėse taisyklėse, tikrai, nebuvo. Buvo REIKALAUJAMA PATEIKTI MARŠRUTŲ TECHNINIUS APRAŠYMUS, o kraštotyra buvo vertinama tik čempionatų nuostatuose, už kuriuos nemažai galima buvo balų gauti.

Mano "auklėtiniai" (kai dirbau "Azoto" gamykloje treneriu-dėstytoju), atlikę baidarėmis II-os kategorijos žygį Muse-Širvinta-Šventąja ir Armona prieš srovę, o po to Obelies upeliu iki Kėdainių, pelnė respublikos rekordą pagal pažinimą žygio maršrute. Todėl gavo maksimumą balų, bet dvigubai daugiau duoti neleido nuostatai. Todėl tik IV-tą vietą užėmė ir liko be medalių, nes kažkur kažkas kitur neparinkta buvo. :)

Nustebau ir dėl KPI sekcijos uždarumo kritikos, nes kaip tik tame laikotarpyje pas mus "Azotan" atėję iš KPI "ugdytiniai" turėjo keistoką požiūrį į turizmo plėtros metodiką, ir per individualizmą-uždarumą bei visapusiškumo bei fizinio pasirengimo ignoravimus sukeldavo net konfliktines situacijas, labai nesveikas.

O šiaip, kai man pavyko 1969 m. atkurti KGB uždraustąjį Jonavos Turistų klubą, tai Jonavos balse sukūriau to klubo skyrelį "Žygeivis", kurį po ilgų persekiojimų uždraudė, kaip "nacionalistinio" pavadinimo, nes Universitete buvo Žygeivių klubas, kuriam vadovavo garsusis Tadas ŠIDIŠKIS.

Tai buvo legenda ir todėl man pavyko metus-du išlaikyti tą šaunų pavadinimą, kai tas klubas buvo išvaikytas.

O žemiau matote Kolos pusiasalyje mūsų vandenininkus, tapusiais Sovietų Sąjungos čempionais, tarp kurių buvo ir a.a. Bronislovas Lubys.

Jie plaukė upėmis tomis pačiomis, kuriomis aš praplaukiau ir po savaitės juos išlydėjau į tą patį maršrutą. Apie jį atskira kalba bus.

http://www.kazlusporto.puslapiai.lt/ist ... b-chib.jpg

http://www.kazlusporto.puslapiai.lt/ist ... -zygis.jpg

Jonavos balsas, 1972-73 m.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jonavietis Vytenis Aleksandraitis

Parašytas: 13 Vas 2020 19:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Jonavos balsas, 1972-73 m.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: