Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žygeivis ir ramuvietis Kazimieras Eigminas (1929 sausio 22 d.

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žygeivis ir ramuvietis Kazimieras Eigminas (1929 sausio 22 d. - 1996 m. balandžio 22 d.)

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žygeivis ir ramuvietis Kazimieras Eigminas (1929 sausio 22 d. - 1996 m. balandžio 22 d.)

Parašytas: 14 Geg 2013 15:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://sites.google.com/site/maturistu ... s-eigminas

KAZIMIERAS EIGMINAS

(1929–1996)

Lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.

Gimė 1929 sausio 22 d. Parokiškės kaime, šalia Rokiškio. Mirė 1996 m. balandžio 22 d. Vilniuje. Palaidotas Panevėžio m. Ramygalos kapinėse.

Tėvas Aleksandras Eigminas turėjo nedidelę batų dirbtuvę. Jį pažinojusių minimas kaip labai teisingas ir darbštus žmogus. Deja, jis mirė jaunas nuo tuberkuliozės, palikdamas žmoną Oną Eigminienę su trimis mažais vaikais. Po tėvo mirties mama dirbo Rokiškyje ambulatorijos sesele. Buvo dainininkė, pasakorė. Kaziukas ją labai mylėjo.

Kazimieras augo žingeidus, kartu kuklus ir uždaras. Išsiskyrė ypatingu darbštumu, dorumu ir meile Lietuvai.

1948 metais jis baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją. 1948 – 1953 metais mokėsi Vilniaus valstybiniame universitete filologijos fakultete. Studijavo klasikinę filologiją.

Vertėsi labai sunkiai. Kazimieras buvo nepraktiškas, idealistas, nemokantis, o gal ir nenorintis „daryti pinigo“.

1948 metais iš Kauno į Vilnių persikėlė Lietuvos operos ir baleto teatras. Teatrui trūko statistų. Padedami tuo pat metu Vilniaus universitete studijavusio geologo Vytauto Skuodžio, vėliau tapusio garsiu disidentu, studentai, su jais ir Kazimieras, pradėjo teatre dirbti statistais. Jam tai buvo ne tik galimybė šiek tiek užsidirbti, bet ir puiki proga pamatyti visus spektaklius. Kazys visą gyvenimą liko uolus teatrų, koncertų lankytojas.

Diplominiam darbui Kazimieras išvertė pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“.

Darbas buvo brandus, tačiau... Kazys liko tik gramatikos vertimo bendraautorius. O disertaciją, pasinaudodamas šiuo vertimu, apgynė kitas.

Baigęs studijas, Kazimieras 1953–1956 studijavo universiteto aspirantūroje. Nuo 1956 m. iki mirties dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Kazimieras mokėjo 12 ar 14 kalbų, prenumeravo ir skaitė tais laikais Lietuvą pasiekiančią spaudą įvairiomis kalbomis – vokiečių, anglų, čekų, prancūzų, italų...

Jis išvertė ir 1992 m. apgynė disertaciją apie anoniminę 1737 m. gramatiką „Universitas linguarum Litvaniae“ („Lietuvos kalbų visuma“). Už šį darbą jam buvo suteiktas filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis.

Tyrinėjo senąsias lietuvių kalbos gramatikas. Vertė iš lotynų kalbos, paskelbė straipsnių iš lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, onomastikos, kalbos kultūros. Kartu su kitais rašė „Lietuvių kalbos žodyno“ VIII–X (1970–1976 m.) ir XV–XX (1991–2002 m.) tomų tekstą. Žodyno kartotekai užrašė per 5 000 žodžių.

Nuolatinis kraštotyros ekspedicijų dalyvis – rinko vietovardžius, jų yra užrašęs apie 20000, kitą kalbos medžiagą. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos narys.

Tačiau kita Kazimiero gyvenimo dalis – kelionės. Sovietmečiu tai buvo ypatinga erdvė, kurioje buvo daug laisvės, savo Tėvynės istorijos, geografijos pažinimo.

Kiek kelių kelelių su juo nubrista įvairiais metų laikais ir įvairiomis kryptimis.

Vidurinė Azija, Uralas, Baikalas, o ypač – Lietuva, Baltarusija, Su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, su Mokslų akademijos turistų klubu ar tiesiog būrelyje draugų.

Toje erdvėje Kazimiero indėlis į lietuviško mentaliteto išsaugojimą yra nė kiek ne mažesnis, negu jo mokslo darbai. Gal net daug didesnis.

Lietuvių kalbos gryninimui, taisydamas mūsų „kalbas klaidas“, jis yra nuveikęs daugiau negu šimtai kalbos valandėlių. Didysis lietuvių kalbos grynintojas ir puoselėtojas. Jo erudicija, gilus apsiskaitymas pildė mūsų žinojimo spragas.

Nedideliuose būreliuose jis pasakodavo ir apie asmenybės kulto laikotarpiu vykdytus susidorojimus su istorikais, lituanistais, nutautinimo darbą. Kalbėjo apie mums nežinomą tautos istoriją. Jis buvo vaikščiojanti enciklopedija, eruditas, intelektualas.

Neprisimenu, kad Kazys kada būtų dalyvavęs kokiose nors sąskrydžių sporto rungtyse. Bet jis buvo neatskiriama turistinio judėjimo dalis. Spalvinga asmenybė, savo vidiniu žavesiu papuošianti kiekvieną turistų klubo renginį, vakaronę. Tik jam būdingo jumoro buvo nuspalvinti jo anekdotai, įvairūs triukai.

Mėgo ir šokti, ir dainuoti. Mėgstamiausia jo daina – „Kad aš jojau, jojau par tris šimtus mylių...“

Kazimiero 60-metį šventėme turistų klube. Siurprizui sudainavome žydų vergų chorą iš Džiuzepės Verdžio operos „Nabucco“ „Va, pensiero, sull'ali dorate“ ir romansą Paulio Širvio žodžiais „Aš nevertas švelnių tavo žodžių“. Prašė kartoti dar ir dar...

1989 sausio 22 d. nuotraukoje Kazimiero Eigmino 60–metis

Sėdi Kazimieras Eigminas.

Pirmoje eilėje iš kairės stovi – Akvilė Audzijonytė, Petras Mažeikis, Romas Mikaitis, Sigitas Kučas, Reda Jakučionytė, Gintaras Labutis, antroje eilėje – Eimutis Matulionis, Vaclovas Panumis, Edmundas Širmulis, Vidas Viktoravičius, Birutė Nartautienė, Banga Grigaliūnaitė, Danutė Tomkevičienė, Vladas Plikūnas, Danguolė Stanevičienė, Birutė Panumienė, Vytautas Dieninis.

2008 11 02. Panevėžio Ramygalos gatvės kapinės. Čia, šalia savo mamos Onos ir sesers Genovaitės Ranonienės vyro ir uošvių, ilsisi Kazimiero Eigmino palaikai.

Birutė Panumienė

2011 03 28

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Žygeivis ir ramuvietis Kazimieras Eigminas (1929 sausio 22 d. - 1996 m. balandžio 22 d.)

Parašytas: 02 Lap 2018 14:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

K. Driskius, A. Judžentis. Prisimenant Kazimierą Eigminą (nuotraukos)

http://alkas.lt/2016/04/21/k-driskius-a ... uotraukos/

Klaudijus Driskius, Artūras Judžentis, www.alkas.lt
2016 04 21 12:00

Kazimieras Eigminas, 1978 m. | A. Petrašiūno nuotr.

Jau dvidešimt metų be Kazimiero. Be jo geraširdės šypsenos, nuoširdaus juoko, tvirto rankos paspaudimo. Be jo tarmiškos šnekos, anekdotų ir fokusų. Be ištikimo bendražygio. Tiesiog, be jautraus ir gero žmogaus…

Kazimieras Eigminas gimė 1929 m. sausio 22 d. Rokiškio rajono Parokiškio kaime. Mokėsi Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. 1948–1953 m. Vilniaus universitete studijavo klasikinę filologiją. Po studijų trejus metus mokėsi universiteto aspirantūroje. Nuo 1956 m. iki mirties dirbo įvairiuose Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, vėliau – Lietuvių kalbos instituto skyriuose. Rašė „Lietuvių kalbos žodyną“, aiškino jo nelietuviškų žodžių kilmę. Paskelbė straipsnių lietuvių kalbos istorijos, tarmių, vietovardžių, kalbos kultūros klausimais. 1957 m. išėjo jo išversta D. Kleino „Grammatica Litvanica“, o 1981 m. „Universitas linguarum Litvaniae“. 1992 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją. Paskutiniais gyvenimo metais rengė spausdinti K. Sapūno – T. G. Šulco gramatiką „Compendium Grammaticae Lithvanicae.“ Mirė 1996 m. balandžio 22 d. Palaidotas Panevėžy.

Žmogus gyvas atmintyje. Todėl, pagerbdami velionį, siūlome parinktas atsiminimų ištraukas iš Klaudijaus Driskiaus, Artūro Judženčio ir Venanto Mačiekaus sudarytos knygos „Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1998).

Algirdas Trepuila:

Keliauti su Kaziu pradėjau nuo 1955 metų rudens. Kad ir kur būtumėm keliavę, Kaziui beveik visur jau buvo tekę lankytis. To meto mūsų kelionėse dažniausiai lankydavom lietuviškų kaimų salas tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje, lietuviškas mokyklas Vilnijoje. Maršrutai taip pat buvo parenkami atsižvelgiant į istorinių vietovių, retesnių architektūriniu požiūriu bažnyčių, dvarų ir dvarelių išsidėstymą etc. Nė viena iš mūsų kelionių nebuvo sportinis ar turistinis-sportinis žygis, kokius tuo metu propagavo ir paremdavo finansiškai Universiteto turizmo klubas. Keliaudavom dažniausiai nedidelėmis trijų – septynių žmonių grupelėmis. Išeidavom penktadienio popiete, o grįždavom sekmadienio pavakariu. Ypač kelionėms tiko sovietinės šventės, nes susidarydavo daugiau laisvų dienų. Jeigu pavykdavo grįžti šiek tiek anksčiau, Kazys, numetęs kuprinę, strimgalviais lėkdavo dar į kokį nors teatro spektaklį ar koncertą.

Kęstutis Labanauskas:

O kokios nuostabios buvo valandėlės su Kaziu ir mielais Gervėčių krašto pateikėjais 1970 metų kraštotyros ekspedicijoje, susitinkant tų lietuvybės mohikanų kaimelių kryžkelėse, paskubomis dalijantis patirtais įdomiausiais įspūdžiais apie pateikėjus, dainomis, sakmėmis ir padavimais, tebeaidinčiais nostalgišku gervėtiškių priedainiu: „Gaila, gaila Lietuvos, mūs šalelės mylimos…“ O jeigu tai būtų buvę nufilmuota… Kiek ten buvo lietuviškos dvasios, senoviškų tradicijų…

Vaclovas Panumis:

Labiausiai Kazys žėrėdavo ten, kur būdavo klausytojų. Ypač gerai prisimenu jį Mokslų akademijos turistų sąskrydžiuose, kurie paprastai vykdavo birželio pradžioje. Kaip dabar matau Kazį basą, be marškinių, pusiau gulom ant žalios žolytės. O aplinkui koks dešimt sąskrydžio naujokų arba Jo gerbėjų. Kazys kalba, kalba, kalba…, o tie klauso, klauso, kikena arba nesulaikomai kvatojasi. Aišku, retkarčiais bando ir naujokai savo istorijas pasakoti, bet jos paprastai greit baigiasi, nes… apstu kalbos klaidų, kurios švelniai, bet ryžtingai taisomos. Ir vėl pokalbyje ar geriau sakyti – nesibaigiančiame monologe su trumpais klausytojų intarpais karaliauja Kazys.

Jonas Mardosa:

Būdamas ne itin geras kalbos mokovas, darantis „kalbas klaidų“, ekspedicijoje Kazio taisymams turėjau priešnuodį. Kaip didelis stiprios rytmetinės arbatos entuziastas, radau „kraujo brolį“ – Kazį, geriantį nepalyginamai juodesnę „arbotę“. Jis tapdavo dažnu rytmetinio „čefyro“ sugėrovu. Pradėjus nurodinėti barbarizmus, juokais pažadėdavau uždėti „čefyrui“ embargą. Ir padėdavo! Nors kartais sąmoningai tekdavo riboti į puodelį dedamų arbatžolių kiekį.

Birutė Garnelytė-Nartautienė:

Mes esame tos kartos, kuri nesimokė Lietuvos istorijos. Nebuvau mačiusi ir Lietuvos istorijos vadovėlio. Kijevo Rusios ar senovės Romos istoriją mokėjau, o Lietuvos – ne. Pirmosios Lietuvos isorijos pamokos – iš Kaziuko. Ko tik Jo paklaustum – viską žinojo. O prasidėjo viskas nuo vardų kilmės aiškinimo. Šapokos istoriją skaitėme jau daug vėliau.

Regimantas Pranaitis:

Nemėgot Jūs to KGB, Kazimierai… Ir nujaučiu, kodėl. Dėl to paties visi jo nemėgo. Apie pakvietimus į tenai puse lūpos užsimindavote. Ir gan tvirtai – matyt, visai pakyrėjęs jis Jums buvo. Girdėjau, nuo miesto Ramuvos laikų jie Jus pakedendavo, ir atsiminimų apie Jus, matyt, bus sočiai prisirinkę. Gal nieko tokio – istorijai bus… Kraštotyra, žinia, tais laikais valdžiai juk buvo rakštis – neperspektyvus ir nemadingas dalykas. Aš tuomet irgi nekaip jaučiausi. Juk net toj mūsų išgyventoj Ramuvoj nevalia buvo laisviau pajudėti: tuoj draugiškai kas per petį baksteldavo, kad štai viena rusiška daina per mažai padainavot… Ar kaip kitaip… O tos rusiškos, tos vienintelės, kiek pamenu, pas mus iš tiesų nebūdavo… Ir visai ne iš blogos valios…

Marytė Slušinskaitė:

[…] aš prisimenu Papilio ekspedicijos ekskursiją: grįždami namo jau naktį dar pasukome prie partizanų kapo gūdžiame miške. Šviečiant mėnuliui ir spindint balutėms ilgai ėjome ištįsusia vora (nebe vorele) gilyn į mišką. Pagaliau atėjome. Sustojome ratu aplink kapą. Kažkas kažką pakalbėjo. Kazimieras užvedė „Oi neverk, matušėle.“ Dainavome visi. Ilgai, tyliai. Kazimiero balsas buvo pats pagrindinis. Už mūsų nugarų stovėjo tamsus aukštas miškas. Atrodė, kad daina kilo į viršų, į žvagždėtą dangų. Prasidėjus Sąjūdžiui, daug kartų skambėjo „Oi neverk, matušėle“, bet anas įspūdis liko nepakartojamas.

Regimantas Pranaitis:

Vis tie Naujieji metai. Beveik be jokių Kalėdų ar Kūčių. Oi, kiek jų buvo. Rodos, ranką ištiesi ir – paliesi kėdes palei sienas Aukštaitijos mokykloje. Ir nuostabius eglutės žaisliukus dėžėse. Visai tokius kaip namie – nedūžtančius, gal dar nuo paties pokario… Ir girliandas, ir smuiką, ir Marcinkevičiaus „Tėviškę“, ir himną… Dar šampaną, linkėjimus, bučinius einant su žvakėm ratu… Bučiavotės ir Jūs kiekvienais Naujaisiais, Kazimierai… Arba ranką stipriai paspausdavote… Kitąkart, rodos, ataidi lauko dainos nuo Luknos, viršgalviai pusnynai, eglė tikra lauke…

Birutė Jasiūnaitė:

Matau Kaziuką apstotą vaikų kaip bičių. Jo rankose švytuoja ilga plona virvelė. Visiems matant, Kaziukas rimtų rimčiausiai perpjauna virvelę peiliu. Švyst pašvyst – ir štai dvi gyvačiukės, du virvelės galai vėl laimingai suauga į vieną! Vaikai spokso išsižioję. Suaugusieji negali atsistebėti Kaziuko pokštais. Kas gauna, kas ne, o mudu gaunam visko: ir valgyt, ir gerti! Privalgęs Kaziukas šluostosi ūsus, sako ačiū, bučiuoja gaspadinei ranką, ir mudu kylame į kelionę.

Vilija Janušauskienė:

Prisiminimų fragmentai keičia vieni kitus, artėja prie paskutiniųjų Kazimiero gyvenimo metų. Pro troleibuso langą – nepaprastai sunkiai einantis Kazimieras ir žiūrintis įtemptu, gūdžiu, net tragišku žvilgsniu lyg į niekur, į tuštumą prieš save – nupurto nuojauta, kad tik kas nors neatsitiktų… Iš pasakojimų žinojau, kad gyveno katastrofinėmis buitinėmis sąlygomis, tiesiog balanos gadynėje – be elektros, be vandens, be dujų. Paklaustas, ar tai įmanoma, šmaikštavo: „Tenkinuosi biologiniu laiku – kai prašvinta, skaitau, kai temsta, einu miegoti.“ O sveikata vis prastėjo. Savo kraštiečiui bendraamžiui buvo ištarti tie nelemti lemtingieji žodžiai: „Nežinia, kada kas mane ras…“ Tačiau sutiktas šypsojosi ir vis klausinėjo, net pačių šviežiausių vaikų vaikaičių vardus prisimindamas. Jauteisi nepatogiai, nes jo dėmesys apsupdavo tave, sudarydavo galimybę tik tavosioms problemoms pokalbyje dominuoti, nebespėdavai jo nei apie sveikatą pasiteirauti, nei prisipažinti, kad nuoširdžiai džiaugiesi, kai jį sutinki…

Nikolajus Michailovas:

Paskutinį kartą aš mačiau Kazimierą 1995 metų rugpjūčio mėnesį. Jis buvo ekspedicijoje Šakių rajone, o aš po penkerių metų pertraukos grįžau į Lietuvą. Mes susitarėme susitikti Kaune. Visą dieną mes vaikščiojome po miestą, kalbėjome apie „praėjusius laikus“. Kazimieras buvo gerai nusiteikęs, nors liūdnai pasakė, kad nebegali taip gerai vaikščioti, kaip anksčiau – jam skaudėjo kojas. Bet tai buvo tas pats linksmas ir žavus Kazimieras. Vakare turėjau grįžti į Vilnių, ir Kazimieras mane palydėjo į stotį. Dar šiandien matau jį – kuklų, dorą, tolerantišką ir ištikimą žmogų, kurio aš niekada nepamiršiu, mano mylimos Lietuvos įasmeninimą, stovintį Kauno stoties perone, kur aš jį palikau. Visiems laikams.

IMG_0972
IMG_0981
IMG_0988
IMG_0992
IMG_0999
IMG_1007
IMG_1014
IMG_1029
IMG_1030
IMG_1035
IMG_1038
IMG_1050
IMG_1052
IMG_1061
IMG_1070
IMG_1079
IMG_1091
IMG_1094
IMG_1103
IMG_1107
IMG_1117
IMG_1127
IMG_1132
IMG_1141
IMG_1149
IMG_1165
IMG_1171
IMG_1181
IMG_1192b

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: