Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Paberžė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos literatūra, žygių aprašymai ir dienoraščiai, knygos, straipsniai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Paberžė - žygeiviai ir tėvas Stanislovas

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Paberžė - žygeiviai ir tėvas Stanislovas

Parašytas: 17 Vas 2007 17:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Paberžė - žygeiviai ir tėvas Stanislovas

Šaltinis - http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=2974&k ... st_id=3483
Literatūra ir menas, 2003-10-31 nr. 2974

TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA

Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS

Tėvas Stanislovas
Lino Bukausko nuotrauka

Keista vieta Paberžė. Turbūt dažnai ir pats, ypač atsigręždamas atgal, taip pagalvojate. Ar prisimenate pirmąją kelionę, kai, dar būdamas jaunas kunigas, atvykote į šį užkampį?

Gerai prisimenu. Buvo šlapdriba, kovo vidurys, 1966–ieji.
Iš Butkiškės į Kėdainius, iš kur turėjau toliau keliauti, atvykau vakare, pernakvojau. Dekanas palydėdamas bandė paaiškinti, kaip pasiekti tą naująją mano parapiją, bet… tepasakė: "Virš medžių pamatysi tris bokštelius, kurie žiūrės į skirtingas puses – mat jie visi vos besilaiko… Ten ir bus Paberžė".

Taigi atvykau į šitas vietas kovą, kai buvo šalta ir šlapia, prieš Velykas. Išlipęs stotelėje, kuri vadinosi "Tiltas", ir netoliese buvusiame kažkokiame namelyje pasiklausęs kelio, patraukiau per laukus, paskui palei upę, vadinamą Nykiu, ten, kur turėjo būti Paberžė… Pagaliau, gerokai paėjėjus, pasirodė ir pajuodavę varpinės bei bažnytėlės pastatai – nuskurdę, vietomis medis sutrešęs. Nebuvo netgi šventoriaus – matėsi tik tvorų liekanos. Šalia bažnyčios stovėjo dviejų galų troba su veranda – senoji klebonija. Viskas kaip prieš šimtą metų… Dar keli žingsniai – ir aš viduje.

Kunigo neradau, bet radau jo mamą. Viduje rūko "buržuika", o drėgmė – baisi. Net sofa, stovėjusi kambariuke, kur paskui įsikūriau, buvo supuvusi. Vargas buvo ir nacionalizuotame klebonijos gale…

Pirmą naktį miegojau ant "raskladuškės". Kitą dieną ėmiau dairytis žmogaus, kuris sulipdytų naują krosnį… Supratau, laukia sunkus darbymetis.

Kas ir kodėl sugalvojo Jus čia ištremti?

Čekistai turbūt. Norėjo, kad apsamanočiau. Užkampis, aplinkui – tik kur ne kur trobos, pamėgę buteliuką kolūkiečiai ir zuikučiai. Bet tie ponai labai apsigavo.

Vykdamas į tą užkampį prisiminiau dar mokyklos laikais matytą paveiksliuką: prie Paberžės bažnyčios stovi kunigas Antanas Mackevičius ir laimina valstiečius į kovą.

Paberžė – vienas iš 1863-iųjų sukilimo židinių. Nedaug buvo pasikeitusi, nors ir apleista. Su savo aura. Gyva Mackevičiaus dvasia. Gal ji ir paskatino mane dirbti, sušaukė iš visų pakraščių žmones.

Kai apsikuopiau ir pasitvarkiau, pasirodė visas Putino "Sukilėlių" leidimas – puikus romanas, paskui – opera, ir ėmė čia plūsti visokiausi lankytojai – studentai, mokslininkai, darbininkai.

Prasidėjo pusiau vieši, pusiau slapti 1863-iųjų sukilimo minėjimai. Žiūrėk, štai kokia grupelė, pasiėmusi žemėlapius, jau eina sukilėlių takais. O pradeda nuo šventoriaus, iš kurio Mackevičius į sukilimą išėjo. Eina, taiso sukilėlių kapus, stato koplytstulpius…

Ir niekas netrukdo?

Netrukdo? Sekmadienį ekskursija, o pirmadienį – "pirtis", kad daugiau taip nebedarytų. Ir klausinėja, klausinėja: ko važiavot, ką girdėjot, ką matėt?..

Nors ir buvo spaudžiami, Paberžėje tie žygeiviai lankėsi nuolat ir vėliau. Mat netoli Panevėžys, Kaunas. Kiek čia sutikau dabartinių kultūros veikėjų! Pamažu Paberžė tapo lyg savotišku rezistencijos kampeliu.

Ir ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos – atvykdavo A. Solženicyno, tėvo A. Menio, kitų sambūrių žmonės. Visi vieškeliai ir keliai, takai ir takeliai buvo išvaikščioti, o jie važiavo ir važiavo. Taip mano vienatvės dienos baigėsi…

Bet kai čia atvykau, didžioji "migracija" dar nebuvo prasidėjusi. Kadangi buvau nuolat blaškomas po pasaulį, nebūčiau patikėjęs ir net nepagalvodavau, kad galiu čia taip ilgai užsibūti, kad šita vieta mane taip "prisitrauks", kad čia dėsis tokie dalykai…

Tvarkiausi, per daug nesvarsčiau, kas galbūt manęs laukia. Atstačiau bažnyčios tvorą, medines frontono kolonas, sutvarkiau stogus, bažnyčios vidų.

Negana to, užsidegiau sutvarkyti kapinaites. Pradėjau rankioti visokius "rakandus"… Laiko viskam turėjau marias – per metus tik keliolika krikštynų, laidotuvių koks 20, o vestuvių vos keletas… Taigi iš vienatvės ir susirgau "kolekcionavimu". Ėjau per parapijas, antikvariatus, turgus, landžiojau po bažnyčių palėpes… Pamilau daiktus, gyvus daiktus – senovinius žibintus, girnapuses, puodynes… Pamažu kūrėsi aplinka, kurią matai ir šiandien.

Visi, apsilankę Paberžėje, būdavo pakerėti Jūsų daiktų auros. Daugelio liudijimu, toji aura tada juos ir paviliojo, vertė vis grįžti. Tiesa, buvo ir tebėra besipiktinančių ta Jūsų "pagoniška veikla"…

Dariau tai, ką, man rodės, turėjau daryti, o kokio atgarsio ta veikla sulaukė, ne man spręsti.

Tikėjausi, kad daugelis supras, jog suskilus girnapusė ar senas lygintuvas ne tik šiaip "daiktas", negyva nebyli materija…

Rilkė yra gražiai pasakęs: "Mums moja veik iš visų daiktų, idant įsijaustumėm, iš kiekvieno posūkio mums moja: prisimink.." Ir čia nėra jokios "pagonybės", jokio "pagoniško" laikinumo aukštinimo, kaip ne kartą man buvo pareikšta.

Juolab kad krikščionybės centras – ir "anapus", ir "šiapus". Daug mąsčiau apie Svirskio kryžius, dar ne taip senai stovėjusius laukuose netoli Paberžės, nuo laiko pajuodusią "mūkelę". Dažnai prisimenu ir Kryžių kalną, patvirtinantį, kad krikščioniui labai svarbu, kas yra "čia ir dabar". Kaip ir koplytėlėmis apkabinėti pakelės medžiai.

Kryžių kalnas – šventovė, iš didžiosios raidės. Ir ne šiaip sau jame retai kas nors meldžiasi… Kryžiai, kryžiai, kryžiai… Dideli ir maži, stovintys, kabantys ar, rodos, kažkieno pamesti, į žemę įaugę. Tarsi ašaros. Buvusių ir vėl ateinančių čia žmonių, kad paminėtų artimuosius: žmona – girtuokliaujantį vyrą, motina – neklaužadą sūnų. Jie mini šią dieną, čia jie apgieda buvimą – hiersige, hiersein, "štai dabar".
Štai dabar. Tai ir anuomet sukosi galvoje, tai norėjau išsakyti – ir žodžiais, ir kuriama aplinka – kitiems, visiems, kurie čia apsilankydavo. Jei važiuodavo pas mane, vadinasi, kažką išgirdo. Vadinasi, kažkas tarp mūsų buvo bendra.

Greitai KGB susigriebė: "Matai, – sako, – koks tu gudrus…" Vyskupą prašė, kad iškeltų mane iš Paberžės…

Tokios mintys Jus pastūmėjo imtis kapinių tvarkymo?

Kapinės – ypatinga šventovė, ir panaši, ir visai nepanaši į Kryžių kalną. Kiek jose praleidžiama gražių valandų. Čia kalba palikę mus artimieji – mamytė, tėvelis, kiekvienas kapelis kalba.

Ant kažkurio universiteto portiko yra užrašyti žodžiai: "Mortui vivos docent" – "Mirusieji moko gyvuosius". Taip, mortui vivos docent, jei neužspaudžiame jiems burnų betonu, akmeninėmis plokštėmis. O tada būna taip šalta, nyku. Ne tik mums, gyviesiems… Vos tik prisimeni Čiurlionio triptichą "Žemaičių kapinės", supranti, kad senųjų meistrų naudota medžiaga, paminklų formos buvo kažkokios mistiškos. Ir jauti – nuostabi ta kapinių paslaptis. Gyvas stačiusiojo paminklą žodis… Gyva mamytės, sesutės kalba…

Grįžkim į tarybinę tikrovę. Kapinės pamažu tapo apeitina vieta – vieta "šalia gyvenimo", vieta, kurią geriausiai palikti vien mirusiesiems. Ar daug teko patirti trukdymų, įgyvendinant savo kapinių viziją?

Sykį vos negavau penkiolikos parų už tai, kad norėjau surinkti, sugrėbstyti šiukšles. Pasirodo, buvo negalima to daryti. Trejus metus skaudama širdimi žiūrėjau į tas kapinaites, lyg vištidė aptvertas tinklu. Buvo liūdna. Bet staiga kažkas atsitiko.

Prieš Vėlines ateina kolūkio pirmininkas, apylinkės pirmininkas ir sako: "Na, jūs čia šventoriuje taip gražiai viską padarėte, tai sutvarkykit mums ir kapinaites". Ir ką gi: pasiskolinau pinigų, gavau cemento ir pradėjau mūryti. Negana to, atėjo ir kaimyninio kolūkio pirmininkas, – tas nieko nebijojo, – ir sako: "Tvarkyk ir Žibartonių kapines. Davė visą medžiagą, o aš sveikatos dar daug turėjau ir padariau. Pradėjau statyti koplytstulpius. Turtuoliams nelabai patiko, bet jei koks ubagėlis miršta… Buvo kapų, kurių niekas nelankė, taigi aš ir ten tuoj "prisistačiau".

Žinoma, rajono centrui labai ta veikla nepatiko – šaukė ir už koplytstulpius, ir už tvorų dažymą, bet jei už nugaros stovi pats pirmininkas, tai jau ne tik drąsiau, bet ir gali dar labiau įsibėgėti…
Radau gerą meistrą, auksarankį. Jo brolis, architektas, paima Čiurlionio "Žemaičių kapines", nupiešia figūras, o tas meistras išpjausto. Taip atsirado ir pirmas, ir antras koplytstulpis. Pamažu kūnijosi mano išsvajota miniatiūriška "Žemaičių kapinių" vizija. O man dar labiau rūpėjo parodyti, kaip koplytstulpiai sušildo, atgaivina kapines…

Įdomu, kad mūsų protėviai prie koplytstulpių nė vardų, nė datų nežymėdavo – kapinės pilnos gyvų, kažkokios amžinos. Rodos, iš kiekvieno kampo kažkas alsuoja, kažką šnabžda. O antai ir šventasis Izidorius sėklą beria, Marija meldžiasi už žmones, Angelas antai pučia trimitą… Kartą iš Maskvos atvykę lankytojai pasakė: "Kakoje u vas vesioloje kladbišče". Giedros, gyvos kapinės – to ir norėjau…

P.S. Vyr. redaktoriaus prierašas: Tarp tokių gražių darbų man keistokai atrodo Tėvo Stanislovo kalbos "Darbo" partijos suvažiavime ir kituose panašiuose renginiuose. Mieli politikai, nustokite tikslais teisinti priemones, turėkite gėdos. K. P.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Sau 2008 23:43. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

macepe

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Spa 2007 16:17

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177

Mane stebina ne tik aa Stanislovo ryšys su DP.

Stebina jo neišprusimas, ar specialus klaidinimas apie M.K. Čiurlionio paveikslus. Jis, būdamas žydkrikščionis, Čiurlionio paveikslus taikosi pritaikyti sau. Bet gi jie yra mūsų bočių - arijų dvasios pagimdyti kūriniai.

Tiesiog nesuprantama, kaip arijų dvasinės erdvės plotuose galima matyti žydę Mariją. Nors, žinant žydų tikslus ir metodus, stebėtis gal ir neverta. Juk pasekėjai perima viską.

Į viršų

Ilona

Pranešimo tema: Re:

Parašytas: 09 Geg 2012 23:17

Užsiregistravo: 09 Geg 2012 22:53
Pranešimai: 1

macepe rašė:

O mane stebina jūsų neišprusimas...

Čiurlionis, pirmiausia, buvo lietuvis ir Krikščionis (jis ir vadovavosi krikščioniškomis vertybėmis labiau nei mes šiandien), o ne koks "arijus" (toks jūsų išsireiškimas priminė vokiečių nacius...). O jo kūryba daugiausia ir kalba apie krikščioniškas vertybes. Jeigu jo kūryba net septynerių metų vaikui kalba (vienam silpniau, kitam stipriau) apie tai, kas krikščioniška, tai ką dar galima ir besakyti?

Abejoju ar vaikai kūrinius mėgsta pritaikyti sau (paprastai, jei jiems kas nesuprantama ar svetima, tai nueina ir pamiršta tai, ką matė, bet neįsideda į galvas ir širdis visam laikui).

Ir šiaip ar taip, vis dar stebina negebėjimas suprasti tokių žmonių, kaip t. Stanislovas paprastumo: tokie žmonės ir su savais, ir su priešais sugyvena ir bendrauja vienodai, nes jie žmonių neskirsto į draugus ir priešus (galbūt tik sprendžia kuo galima pasitikėti ir kuo ne).

Įdomių, nuoširdžių, gerų ir atvirų žmonių gyvenimai yra įdomūs, o kartais net neįtikėtinai įdomūs.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: