Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Spaudoje skelbti straipsniai apie "Ąžuolo" žygeivius

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos literatūra, žygių aprašymai ir dienoraščiai, knygos, straipsniai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Spaudoje skelbti straipsniai apie "Ąžuolo" žygeivius

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Spaudoje skelbti straipsniai apie "Ąžuolo" žygeivius

Parašytas: 02 Vas 2008 23:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Spaudoje skelbti straipsniai apie "Ąžuolo" žygeivius

http://wiki.azuolas.org/know:spauda_apie_azuola

Data Leidinys Autorius Tema Pranešimo pobūdis Nuoroda
2005.01.27 Studijų Aidai Agnė Matonytė KTU žygeiviai Lenino viršūnėje straipsnis Nuoroda

2005.09.20 Studijų Aidai KTU keliautojų sąskrydis skelbimas Nuoroda

2006 Studijų Aidai D. Naruškevičiūtė Ąžuoliečių muzikos vakaras straipsnis Nuoroda

2006.12 Studijų Aidai Jūratė Bajorienė Sportiniai keliautojų pasiekimai straipsnis Nuoroda

2006 Studijų Aidai D. Naruškevičiūtė Ąžuolų žygis Digorijoje straipsnis Nuoroda

2007.07.24 Valsčius Vaiva Sapetkaitė Švaros akcija Šakiuose straipsnis Nuoroda

2007.12 Atbalsis Algimantas Stalilionis „Ženklas“ straipsnis Nuoroda

2007.12.11 15 min Tomas Stasiukaitis Į žygį bet kokiu oru straipsnis Nuoroda

2007.12.30 Laikinoji Sostinė Narsaus žurnalisto kovos pėdsakus įamžino Kauno žygeiviai straipsnis Nuoroda

*************************************************************

Senos versijos
http://wiki.azuolas.org/know:spauda_api ... =revisions

Čia matote senas šio dokumento versijas. Jei norite atstatyti dokumentą į jo senesniąją versiją, paspauskite „Redaguoti šį puslapį“ prie norimos versijos ir išsaugokite ją.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Vas 2008 23:03

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS
Tomas IV (Kaunas, 2003)

Šaltinis - http://www.vdu.lt/Leidiniai/metrastis/nr4anot.html

*******************************************************************************

Laima Anglickienė

Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: žygeivių klubas “Ąžuolas”

Santrauka

Žygeivystė buvo gerai organizuotas judėjimas su aiškiai apibrėžtais tikslais, užrašytais dar 7-ojo dešimtmečio dokumentuose.

Pagrindinė šiuose dokumentuose kelta idėja: “Nei vieno žygio be konkretaus tikslo!” 1968 m. buvo sugalvotas ir pats žygeivio pavadinimas - siekiant atsiriboti nuo kitų turistų: ekskursantų, poilsiautojų.

Straipsnyje aprašoma Kauno Politechnikos instituto žygeivių klubo “Ąžuolas” 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio veikla, kai klubui vadovavo Šarūnas Boruta. Grupėje tuo metu buvo 30-50 narių. Tai buvo labai aktyvūs žmonės, dauguma jų dalyvavo ne tik žygeivių, bet ir kitoje – etnokultūrinėje, religinėje, politinėje – veikloje.

“Ąžuolo” grupė rengdavo žygius, skirtus susipažinti su valstybei ir Lietuvos kultūrai brangiomis vietomis, organizuodavo talkas tvarkyti Lietuvos kultūriniam paveldui. Antroji veiklos kryptis – domėjimasis etnine kultūra, susipažinimas su liaudies papročiais, senųjų liaudies dainų mokymasis. “Ąžuolas” švęsdavo Rasas, Vėlines, Užgavėnes, Naujus metus su Kūčių-Kalėdų papročiais. Trečiasis tikslas – sportinis turizmas. Tai buvo fizinis savęs išbandymas, ugdymas ir kartu malonumas. Rengiami kategoriniai žygiai pėsčiomis, baidarėmis, plaustais, slidėmis, mažiau – dviračiais.

Grupė laikėsi ir žygeiviams privalomų taisyklių. Šarūno grupėje galiojo visiškos blaivybės nuostatos. Laikytasi ir ekologinių nuostatų: neteršti gamtos, ją saugoti ir tvarkyti.

Manytume, kad “Ąžuolo” klubo veiklos modelis gali atspindėti ir kitų žygeivių grupių veiklos modelį. Kiekvienoje žygeivių grupėje tikslai (veiklos prioritetai) ėjo nebūtinai tokia seka, juos buvo galima pasiekti skirtingais keliais.

Šarūno grupei labai svarbus tikslas buvo Lietuvos istorija ir kultūra. Kiti klubai labiau domėjosi etnografine sritimi, treti buvo gamtosauginės ar sportinės krypties. Bet visus šiame judėjime dalyvavusius žmones žygeivystė ugdė ir dvasiškai, ir fiziškai. Žygeiviai pažino “tikrąją” Lietuvą, susipažino ir kitiems parodė jos turtingą istoriją bei kultūrą, gražią gamtą.

Laima Anglickienė
Cultural Resistance of Youth in the Soviet Period: The Hikers’ Club “Ąžuolas”

Abstract

The club of žygeiviai (Hikers) “Ąžuolas” (the Oak) and its activities are the main focus object of the present article. One period of this club is analysed, i.e. from the end of 1960s till 1980, when Šarūnas Boruta was the leader. During this period, between thirty or fifty people were members of this club. They were very active people and most of them took part not only in the movement of žygeiviai, but also in the ethnic cultural, religious and political activities.

The žygeiviai movement was a well-organised movement with well-defined goals that were formulated and presented in the documents of the Punia Pact and the Tourists’ Statute (1966). The main idea of those documents was “Not a single hike without an aim!” The Lithuanian name ‘žygeivis’ was coined in 1968 to dissociate them from all the other tourists such as holidaymakers or excursionists.

The group used to visit places which where important for the Lithuanian State and culture. They used to organise voluntary work to help maintain the old Lithuanian cultural heritage. They also were greatly interested in ethnic culture. People learnt about old folk customs and songs, tried to revive the celebration of old Lithuanian feasts such as Midsummer Day (Rasos), All Soul’s Day (Vėlinės), Christmas, and Shrovetide. The third aim was physical training. The group used to go on long hikes on foot. They used to paddle canoes, go skiing in the winter and climb the mountains in the summer.

“Ąžuolas” obeyed the rules, which were obligatory for every hiker. The principle of absolute abstinence was obtained in Šarūnas’ group. Žygeiviai also observed environmental principles; they never polluted nature but preserved it actively.

The movement of Žygeiviai has enriched the life of the members of this group. Today most of them live the same life style and still travel with their children and grandchildren.

It can be assumed that the model of the club “Ąžuolas” reflects the model of other groups of Žygeiviai. The only differences between them are the main priorities of each group. This movement educated people both spiritually and physically. Žygeiviai knew not the soviet, but the ‘real’ Lithuania. They studied and showed the others how rich Lithuanian history and culture are.

*******************************************************************************

Egidija Ramanauskaitė
Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinė bendrija

Santrauka

Straipsnyje aptariama sovietmečio jaunimo kultūrinės rezistencijos problema.

Autorė pristato 7 – to dešimtmečio jaunimo kultūrines bendrijas, kurių veikla buvo priešiška sovietmečio kultūros standartams.

Išskirtos dvi ryškios kultūrinės kryptys – etnokultūrinis sąjūdis (Žygeivių, Ramuvos bendrijos, jaunimo folkloriniai ansambliai) bei vakarų kultūros įtakoje susiformavę jaunimo roko muzikos grupės, hipių, pankų, rokerių ir kitos bendrijos. Pažymėtas religinis jaunimo sąjūdis, menininkų, akademinės kultūros sklaida.

Sekant antropologine tradicija išsamiau analizuojama Kauno hipiuojančio jaunimo grupės, vadinamos Company (susibūrusios Kauno miesto sode 1968 -1971 m.), veikla. Pagrindinias tyrimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su bendrijos nariais. Panaudota pasakojamoji istorija, biografinis metodas, grupės dokumentų analizė, sovietmečio spaudos duomenys; naudotas “sniego kamuolio” respondentų atrankos metodas.

Hipių kultūrinį fenomeną autorė aptaria vakarų jaunimo avangardo kultūros kontekste. Lietuvoje plito vakarietiškos roko muzikos ir jaunimo laisvės bei naujo gyvenimo stiliaus idėjos. Kitas kontekstas – sovietmečio Lietuvos socialinė aplinka, kurioje šios idėjos buvo interpretuotos. Straipsnyje mėginama atsakyti į klausimą – kas yra hipių subkultūra ir kokį jos vaizdinį kūrė Miesto sodo jaunimas.

Autorė parodo Company susiformavimo procesą, siekia atskleisti priežastis, kurios jaunimą skatino pasirinkti hipišką gyvenseną. Detaliai analizuojama respondentų gyvenamoji aplinka, aptariamas jų bendravimas su šeima ir mokykloje. Analizuojamos laikotarpio jaunimo mados, kūryba, įprasta laisvalaikio veikla. Pažymima pantomimos teatro įtaka jaunimo kultūrinės savimonės brandai. Aptariami bendrijos individualumai bei poreikis kopijuoti Vakarų hipių kultūrinės veiklos formas, pavyzdžiui, komunų kūrimą, rap sessions, bendravimo ritualus, hipių keliones. Ši veikla sovietmečio sąlygomis buvo ypač specifiška. Ji sulaukė oficialiosios valdžios reakcijų, rodančių jaunimo avangardo idėjų priešiškumą ideologizuotai kultūrai.

Straipsnyje pateikiamas ir Miesto sodo bendrijos organizacinis modelis: jos pasidalijimas į “suoliukų frakcijas” – mažas grupeles, kurios būrėsi aplink neformalius lyderius, kurie savaip suprato Company veiklos prasmę. Ši analizė parodo 7 – to dešimtmečio kultūrinio undergroundo heterogeniškumą.

Tyrimo išvadose pažymima, jog hipių subkultūra yra vienas pirmųjų Lietuvos jaunimo kultūros liberalizacijos proceso ženklų.

Egidija Ramanauskaitė - Kiškinienė

Cultural Resistance of Youth in the Soviet Period:
Traits of Hippies’ Subculture in Lithuania

Abstract

The author presents a cultural movement of youth in 1960s against the Soviet ideologization. The present study is an anthropological analysis of Kaunas group of youth named Company, whose members identified themselves with hippies.

The main method of investigation is a semi-structured interview of the members of the Company group. The oral history, biographical method, analysis of group documents and data from different articles in the press of the Soviet period were employed. The “snow ball” method was applied for the selection of respondents.

The author discusses this cultural phenomenon in the context of the Western youth vanguard culture that influenced the spread of rock music, hippies’ ideas of freedom and youth fashion in Lithuania. Another context is the social environment of the Soviet Lithuanian Republic, where those ideas were interpreted.

The concept of cultural resistance is revealed via the examples of various cultural activities of the group. First of all, the author discusses some biographical details of the members of Company as well as the environment of the old town of Kaunas, where the people from the investigated group lived and acted in 1960s. Their intercourse with families and school is discussed. Furthermore, their ideas of fashion and self-expression are presented.

The author shows the process of how Company was formed and how it was influenced by the artists of the pantomime theatre. Music, poetry and a new mode of communication contributed to the creation of an alternative world of the subculture of Company. The author analyses how Lithuanian youth reflected Western modes of hippies’ culture. Their lifestyle encompasses such phenomena as living in communes, having rap sessions and the “rites of intensification” (a term used by W. L. Partridge, 1973) as well as the hippies’ journeys. All of these phenomena took place in a specific cultural context of the soviet ideology.

The author presents the structure of Company and the process of how it split into a number of individual subgroups. Those smaller groups had their own values and perception of hippies’ culture. This phenomenon illustrates heterogeneousity of the cultural underground of 1960s.
To conclude, the research suggests that the subculture of hippies is one of the first signs of the liberalization of Lithuanian youth culture.

*******************************************************************************

Psichologinis lūžis ir valdžia (1968 – 1973)
Anotacijos

prof. Bronius Genzelis (VDU)

Santrauka

1972 – ųjų metų įvykiai Kaune buvo vienas iš pochruščiovinio laikotarpio laisvėjimo padarinių.

Kritus N. Chruščiovui, naujoji valdžia nepajėgė kontroliuoti visų procesų: Lietuvą užtvindė kraštotyrinis judėjimas, kūrėsi nuo tiesioginės valdžios kontrolės nepriklausomi klubai, liberalėjo spauda („Kultūros barai”, „Nemunas”) ir pan.

Panašūs procesai vyko visame taip vadinamame socialistiniame lageryje. Jų apogėjus – Prahos pavasaris, kurio įtakas Lietuvos visuomenei visaip stengėsi užglaistyti vietiniai funkcionieriai. Tačiau nuslėpti R. Kalantos poelgio LKP CK niekaip negalėjo.

Pasirinktas labiausiai priimtinas Maskvai aiškinimo kelias: viešas – visuomenei ir savas – partiniam aktyvui. Pirmu atveju teigta, esą chuliganai pasinaudojo psichiškai nestabilaus jaunuolio poelgiu savanaudiškiems kėslams. Tuo tarpu uždaruose posėdžiuose neabejota, jog R. Kalantos susideginimas – politinis protestas. Valdžios kuluaruose mąstyta: jei įvykiai Kaune yra įvykių Čekoslovakijoje ir Lenkijoje tąsa, vadinasi ir priežastys turi būti panašios. Jeigu tose šalyse dėl kilusių suiručių kalti inteligentai, tai ir Kauno įvykių šaknys tos pačios (uždrausta J. Grušo „Barbora Radvilaitė”, J. Jurašo atleidimas).

R. Kalantos drama maištingo atgarsio Kaune susilaukė dėl šių priežaščių – Kaunas buvo stambiausias lietuviškiausias miestas; jo gyventojų daugumą sudarė senbuviai, gerai meną nepriklausomybės laikus; jame daugiausiai buvo tautinio jaunimo. Po R. Kalantos susideginimo lietuvių sąmonėje įvyko trečiasis lūžis. Pirmasis, kai suvokta, jog ginkluota kova neduos lauktų rezultatų ir reikia pasitikėti demokratėjimo procesu. Nuo 1956 metų ženkli Lietuvos gyventojų dalis tikėjo būsimų permainų efektyvumu, o 1972 metais įsitikinta, kad vien vieša veikla neperspektyvi (būtina ir konspiratyvi). Prasidėjo visuotinis pasyvusis pasipriešinimas. Nevengta ir nelegalios veiklos.

prof. Bronius Genzelis (VDU)

The psychological break and the authorities (1968 – 1973)

Abstract

After N. Khrushchev’s fall, the new power was unable to control all the processes taking place in Lithuania, i.e. the ethnographic movement, the establishment of independent clubs, the liberation of press, etc. Similar processes took place in practically all socialist countries. The climax of such processes was the “Prague Spring” in 1968, whose influence on the Lithuanian society was being painstakingly covered by local functionaries. However, the Central Committee of the Lithuanian Communist Party had no chance of concealing R. Kalanta’s act. The chosen interpretation was typically double-faced and aimed to please the Moscow authorities. In public R. Kalanta was declared to be a mentally ill person, and the anti-Soviet demonstration was interpreted as the riots of hooligans. However, at the closed meetings of the authority there was no doubt that R. Kalanta’s act was a political protest. The events in Kaunas were considered to be the continuation of the events in Czechoslovakia and Poland and, in this context, local intellectuals were accused.

There were several reasons why it was in Kaunas where R. Kalanta’s drama had the most marked consequences: Kaunas was the biggest purely Lithuanian city; the majority of its citizens were old residents that still kept the memory the times of independence; there were a lot of nationally conscious youth. After R. Kalanta’s suicide the third break occurred in the consciousness of Lithuanians. The first one was when they realised that armed fight would not answer the expectations and it is better to rely on the growing democratising process c. Since 1956 a marked part of Lithuanian population believed in the effectiveness of future changes. In 1972 it became clear that public activity alone (without conspiratorial activity) is not viable. Thus, passive public (often illegal) resistance began.

Ąžuolas - KTU žygeivių klubas "Ąžuolas"

http://azuolas.ktu.lt/main/lt/about/history/

Apie mus

Titulinis » Apie mus » Istorija

Tai mes tavim berniokai dar išėjom
Tėvynės meilės varpo šaukiami,
Ir ties Giedraičiais, Širvinta, parymot
Mediniais kryžiais, smėlio kaubury.
O mano drauge. Vieškeli pilkasai.
Mums vienas džiaugsmas, godos ir dalia
Nes Tu kaip Lietuva - be galo ir be karšto
Ir amžinas esi kaip Lietuva.

(J. Vitkauskas, pirmasis “Ąžuolo” vadas).

1964 m. J. Dapkevičius baigė KPI ir pradėjo kuruoti Elektrotechnikos fakulteto žygeivius. Būdamas aiškus lyderis, bet negalėdamas skirti pakankamai laiko, jis į sekciją pakvietė Lietuvos istorijos bei tradicijų žinovą Joną Vitkauską – Fidelį. Šis apimtas įkvėpimo tęsė pradėtą darbą: vadovavo teminiams kultūriniams žygiams, rinko ir kaupė kraštotyros medžiagos archyvą, diegė patriotizmą bei meilę kraštui, nepritardamas tuometinei santvarkai rašė draudžiamas eiles.

Iš kartos į kartą keliavo nerašyti žygeivio priesakai:

* Pažink Lietuvą – savo tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra.

* Saugok gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo anūkai.

* Tyrinėk tautos papročius ir tradicijas.

* Prižiūrėk ir saugok tautos laisvės paminklus, protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo.

* Nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui.

* Auklėk savo vaikus tautine dvasia.

* Padėk išsaugoti lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse.

* Ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Apie 1972 m. ąžuolietišką dvasią puoselėjo Vidmantas Puodžiūnas-Bilas, Stasys Kazlauskas-Pifas, Žukauskas Jonas - Dzūkas, Viktoras Ūkanis- Žemaitis, Jonas Valaitis. 1975 m susiklostė dėsninga situacija, dar ne kartą kartojusis klubo istorijoje - senieji nariai išėjo, o pamainos neatsirado. Padėtis pasidarė kritinė - nebuvo kam nei keliauti, nei vadovauti ir sekcijoje liko tik vienas aktyvus narys - studentas Liudas Bumbulis. Jį pakeitė pasilikęs naujokas Linas Kulakauskas (karštas tėvynės gynėjas, atkūrus nepriklausomybę tapęs Lietuvos savanoriu). Remdamasi senom žygeiviškom tiesom, organizacija kūrėsi iš naujo. Per vėlesnius penkerius metus susiformavo stipri grupė, kuri nuo pat pradžių kryptingai ėmėsi žygeivystės. Pagrindinės nuostatos: pažinti savo kraštą, kultūros paminklus; mylėti ir gerbti gamtą; keliauti ir džiaugtis be alkoholio; nė vieno žygio be tikslo; kiekvienas sutiktas žmogus – Tau bičiulis ir t.t.

Į „Ąžuolo“ sekciją atėjus Sauliui Pikšriui (vienas iš „Atgajos“ įkūrėjų), Sauliui Griciui-Šernui („Atgajos“ įkūrėjui, 1990–1991 m. Kauno vicemerui, jau miręs), Gintarui Augustinavičiui, Audrei Juzeliūnaitei, Gediminui Kaubrei, Remigijui Locaičiui, Vidmantui Čepukėnui ir kitiems, „Ąžuolas“ tapo stipria organizacija. Vis dar priklausoma nuo KPI turistų klubo, konfrontavo su juo dėl turistinių tikslų nesuderinamumo. KPI turistų klubas pasuko kita linkme – didesnį dėmesį skyrė sportiniams rezultatams, puoselėdamas socialistines idėjas, saugumiečių nurodymu, skyrė sekcijų vadus, kad jie neleistų plisti nacionalistinėm nuotaikom. Ąžuoliečiai, būdami kūrybingi ir entuziastingi, per naujokų priėmimus KPI turistų klube paruošdavo originalią programą, tad dauguma atėjusiųjų pasirinkdavo „Ąžuolo“ sekciją.

1981–1985-ieji buvo „Ąžuolo“ pakilimo metai – „Aukso amžius“. Sekciją sudarė apie 60 aktyvių narių. Renkamą tarybą sudarė: sekcijos vadas, gamtosaugininkas, finansininkas, sportininkas, ūkininkas, kraštotyrininkas, metraštininkas. Ši valdžios struktūra išliko iki šiol. Vykdavo daug žygių: vandens, pėsčiųjų, kopta į kalnus, leistasi į urvus. Buvo auklėjami ir ruošiami vadovavimui naujokai, renkama kraštotyrinė medžiaga (iš spaudos) apie Lietuvos rajonus, mokomasi dainuoti lietuvių liaudies dainų, švenčiamos Rasos, Vėlinės, Naujieji metai bei Ąžuolo šventė, sezono bei žygių uždarymai, kuriamos dainos ir eilėraščiai. 1982 m. pradėtas leisti laikraštukas „Ąžuoliukas“, sukurti sekcijos įstatai. Tuo laikotarpiu prie sekcijos veiklos ėmė jungtis jau visų KPI fakultetų studentai.

1984 m. ąžuoliečių iniciatyva įkurtas folklorinis ansamblis „Goštauta“, vadovaujamas Idos Stankevičiūtės iš tuometinės LŽŪA.

Ansamblio pirmieji nariai – tie patys ąžuoliečiai. Vėliau žygeivystės ir folkloro kryptys išsiskyrė, beje, tai nebuvo sekcijos susiskaldymas – tarp organizacijų vyko gan intensyvus bendravimas.

1985 m. į sekciją atėjo Vytenis Kulakauskas (vėliau vadovavęs „Ąžuolams“, dirbęs gamtosaugos struktūrose, šiuo metu – „Atgajos“ narys); Audrius Peseckas-Mažylis (1986–1987 m. – „Ąžuolo“ vadas, vėliau alpinistas, šiuo metu vadovauja alpinistų grupėms), Asta Komkaitė-Virvelė, Jurgis Šefleris, Darius Juknevičius ir kiti. „Seniai“, užauginę rimtą pamainą, sėkmingai perdavė „Ąžuolo“ vairą naujai kartai. Toliau buvo tęsiamos žygeiviškos tradicijos, laikomasi nusistovėjusių ąžuoliečių principų. Vos ne kiekvieną savaitgalį būdavo išeinama į žygius, kuriuose dalyvaudavo 10–18, kartais iki 30 studentų, aktyvumas ypač padidėdavo per šventes.

Nuo 1986 m. prigijo nauja tradicija – pavasarį Punios šile sodinti ąžuoliukus. Be pagrindinės veiklos aktyviai dalyvauta sąskrydžiuose, maratonuose - užimta nemažai prizinių vietų.

Papūtus visuotinės pertvarkos vėjams (taip vadinama „perestrojka“), imta operatyviai reaguoti į politinius įvykius. Po 1988 m. rugsėjo 28–29 d. įvykių Vilniuje, kai prieš taikius mitingo dalyvius buvo panaudotos guminės lazdos ir ašarinės dujos, spalio 5 d. ąžuoliečiai prie Elektronikos rūmų iškėlę trispalvę, pradėjo rinkti parašus su šūkiu: „Mes, KPI studentai ir darbuotojai, reiškiame protestą prieš smurto panaudojimą rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje“. Surinkta apie 950 parašų. Iškart po šios akcijos ąžuoliečiai išvyko į Baltarusijoje esančius lietuviškus kaimus. Pasidaliję į dvi grupes jie apėjo dvi didžiausias lietuviškas Rimdžiūnų ir Pelesos salas. Grupėms vadovavo Vytenis Kulakauskas ir Egidijus Kipurys. Buvo iškelta Lietuvos vėliava, kartu su ten gyvenančiais lietuviais dainuojamos dainos (KGB konkrečių veiksmų nesiėmė).
Tais pačiais metais buvo išeita į žygį 1863-iųjų sukilimo vietomis bei sudalyvauta „Atgajos“ suorganizuotoje akcijoje „Ekologinis žygis po Lietuvą“.

Pokyčiai reiškėsi ir sekcijos viduje - 1988 m. rugsėjo 21 d. atsiskyrė nuo KPI sportinio turizmo klubo - tapo savarankiška organizacija. Nuo šiol ėmė vadintis KPI žygeivių korporacija „Ąžuolas“. „<...>„Ąžuolas“ – savarankiška neformali žygeivių korporacija <...>, atsiribojusi nuo STK (sportinio turizmo klubo) ir nuo jo pirmininko tiesioginės įtakos. Sportinis turizmas už Lietuvos ribų <...> mums išlieka fizinės ir dvasinės stiprybės, poilsio ir pramogų šaltinis ...“ (Laikraštis “Ąžuolas”, 1988 m.)

Kitais, 1989-aisiais, metais ąžuoliečiai, prisijungė prie „Atgajos“ surengto Taikos žygio, dalyvavo Panevėžio turistų organizuotame žygių cikle „Knygnešių keliais“.

1990 m. „senių“ įtaka organizacijoje ėmė blėsti, atsirado naujų narių: Saulius Jezepčikas-Eželis (1990 m. vadas), Skirmantas Kižys (dalyvavęs „Ąžuolo“ taryboje), Albertas Dusevičius, Rima Šaltenytė, Virgis Giedraitis-Banzajus ir kiti. Vyresnieji šiems naujokams perteikė seną žygeivišką dvasią, perleido pasiruošimo žygiams metodiką.

1991 m. dalis klubo narių dalyvavo sausio 13-osios nakties įvykiuose Vilniuje - masiniame strategiškai svarbių objektų saugojime nuo okupacinės Tarybų Sąjungos armijos veiksmų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę penketą metų „Ąžuolo“, kaip organizacijos, struktūra iš esmės nepakito, klubo veikla apsiribojo žygiais ir sportine veikla. Po 1992 metų folkloro veikla ėmė silpti. Visuotinis „Gariūnų bumas“ lėmė, jog ėmė blėsti visa kultūrinė veikla, o kartu ir žygeivystės, turizmo poreikis. Tuo laikotarpiu tokio pobūdžio klubai sunyko, į „Ąžuolą“ atėję naujokai nepasilikdavo.

1993 m. dešimtokai gimnazistai Vytenis Dapkevičius, Laurynas Stančikas, Saulius Šinkūnas-Šmukštaras, nepritapę prie senių ąžuoliečių, sukuria žygeivių klubą KTU gimnazijoje (vėliau įsilieja į “Ąžuolą”).

Daug pastangų, norėdamas tęsti klubo veiklą ir įtraukti kitų narių, skyrė Petras Pietaris. Lietuvybės puoselėjimas ir tada nebuvo svetimas, tik ne toks aktualus. Nelietėme ir šiuolaikinės politikos klausimų. Būdavo domimasi senesne Lietuvos istorija ir žygiuose lankomi jos palikti paminklai (piliakalniai, alkakalniai, pilkapiai, seni dvarai). (P. Pietaris). Tuo metu susidarė aktyvi vandenininkų frakcija (baidarininkai). Be pastangų išsaugoti senesnių ąžuoliečių keliavimo tradicijas, nauji žmonės (Edas Nedobežkin, Julius Šidiškis, Romena Puikytė, Reda Užemeckaitė, Jurga Paulauskaitė) įpūtė kitus vėjus ir veikla vėl sukunkuliavo.

1996 m. pradžioje blėstant ąžuoliečių aktyvumui nemaža varomąja klubo jėga buvo KTU gimnazijos žygeiviai, dalyvavę bendruose žygiuose su ąžuoliečiais bei po gimnazijos baigimo aktyviai įsilieję į “Ąžuolo” veiklą.

Vėliau į „Ąžuolą“ imta kviesti ne tik KTU, bet ir kitų aukštųjų mokyklų (dažniausiai tų, kuriose analogiškų organizacijų nebuvo) – VDU (Vytauto Didžiojo universitetas), KDI (VDA Kauno dailės instituto), LVA (Lietuvos veterinarijos akademija), LKKA (Lietuvos kūno kultūros akademija) ir kitų – studentus.

Apie 1998 m. plūstelėjo naujokų banga, įsiliejusi į „Ąžuolą“ ilgam: Mindaugas Dapkevičius, Saulius Šakarvis, Paulius Dambrauskas...
1999 m. Laurynui Vaitkevičiui tapus vadu, organizacija buvo įforminta kaip KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“. Buvo skirtos oficialios klubo patalpos, kasmetinis finansavimas.

Ąžuolo aktyvui gęstant, iškilo grėsmė dėl pamainos - per pastaruosius keletą metų į klubą įsijungia tik pavieniai žmonės. Gal dėl to šiuo metu nebegalioja nuostata, jog “Ąžuolo” narys gali būti tik studentas. Ąžuoliečiai sukruto garsiai apie save prabilti rašydami apie keliones dienraštyje “Kauno diena”, studentų leidiniuose “Savas”, “Njuspeipis”. 1999 metais KTU Centriniuose rūmuose buvo atidaryta klubo narių fotografijų paroda tema ”... kol dar batai nesudilo“.

Ypatingas postūmis klubo veikloje - interneto svetainės bei elektroninės konferencijos sukūrimas, kuriuos palaiko keleto ąžuoliečių jėgomis sudarytas serveris. Svetainė pasaulį išvydo 1998m., nuo 2002m. ją galima rasti adresu http://www.azuolas.org. Pirmojo puslapio administratorius, dizaino bei programavimo autorius - Laurynas Vaitkevičius, kuris buvo ir elektroninės konferencijos idėjos autorius bei realizatorius.

2002 m. ąžuoliečiai suorganizuoja pirmąsias laipiojimo varžybas tarpusavyje, o jau po metų – tarp Lietuvos universitetų turistų klubų. Varžybų vyriausias teisėjas bei organizatorius – A.Gadeikis/Kalėda.
2003 m. suorganizuota pavasarinė švaros akcija, Kviečiami visi KTU studentai bei Kauno gyventojai prisijungti prie Panemunės šilo tvarkymo, P. Dambrausko iniciatyva.

Taip pat surengta originali atrakcija - laipiojimas mobilia uolų laipiojimo sienele studentų šventėje “Rafes”, pritraukusi nemažą susidomėjusiųjų būrį, tame tarpe ir žurnalistų.

Reklama veikia – ąžuoliečių gretos didėja.

Tad kokie vėjai vyrauja dabar? Praeityje puoselėta ideologija nėra svetima ir dabartinei ažuoliečių kartai. Tiesa, šiandien ji nėra tokia aktuali kaip tuomet, vis dėlto atsiranda žmonių, vedančių ta linkme. Vis dar išlikęs noras pažinti savo kraštą, domėtis istorinėmis vietovėmis, žygiuose tebeskamba dainos ir tęsiamos tradicijos. Nūdieną galėtume pavadinti ramybės laikotarpiu: niekas nekontroliuoja ir nebevyksta kova už lietuvybės idėjas... Dabar daugiau dėmesio skiriama fizinei ir dvasinei harmonijai: sportui, moralės vertybių išsaugojimui, gamtos pažinimui, ekologijai, siekiama atsiriboti nuo negatyvios vakarietiškos pop kultūros pusės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: