Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/ |
|
Žygeivių Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės parengti keliautojo vadovai, kitos knygos ir straipsniai http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=73&t=1745 |
Puslapis 1 iš 1 |
Autorius: | Žygeivis [ 26 Lap 2007 15:47 ] |
Pranešimo tema: | Žygeivių Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės parengti keliautojo vadovai, kitos knygos ir straipsniai |
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra (Kaune) Tilžės akto metinių proga kviečia į knygos „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ (antro atnaujinto ir papildyto leidimo) pristatymą. Adresas Vilniaus g. 33, LT-44290, Kaunas. Tel.: (8~37) 320589, (8~37) 201778. El. paštas: info@istorineprezidentura.lt, renata@istorineprezidentura.lt http://www.istorineprezidentura.lt/ Renginyje dalyvaus knygos autoriai, šių metų Martyno Jankaus premijos bei respublikinio mokslo populiarinimo darbų konkurso laureatai Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė. Mažosios Lietuvos dainas atliks folkloro ansamblis „Gilė“. Pristatymas vyks 2007 m. lapkričio 30 dieną (penktadienį). Įsigyti knygų, gauti autorių autografą bus galima nuo 16.00 val. Pagrindinės dalies pradžia – 16.30 val. - xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx Sveiki, Keliaudami Lietuvos keliais dažnai lekiame „kaip akis išdegę“ ir matome tik juodą kelio juostą, automobilius, pakelės medžius,... Netgi važiuodami ilsėtis į pajūrį lekiame Vilniaus-Klaipėdos autostrada130 km/h greičiu, o po to gulime ištisas dienas saulėje. Kai tuo tarpu galėtume pasidaryti sau šventę ir nukeliauti į pajūrį visai kitais keliais, neskubėdami. O automobilio kišenėse turėdami žygeivių Vytenio ir Junonos Almonaičių kruopščiai sudarytus „Keliautojo žinynus“ galėtume akimirksniu juose perskaityti tų vietovių, per kurias keliaujame istoriją, nesunkiai surasti ir aplankyti ten esančius kultūros paminklus: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapą, Rambyną, Raudonę, Medvėgalio piliakalnį, o gal net pasiekti ir Girgždutę ar Ledakalnį,... Šie žinynai taip paruošti, kad galima jais būtų patogiai naudotis kelionėse. Kasmet važiuodami vis kitu keliu aplankytume vis kitas istorines vietas ir pamatytume ne dešimtis, ne šimtus, bet tūkstančius Lietuvos kultūros paminklų. Taigi kiekvieno tikro lietuvio automobilyje greta vaistinėlės turėtų būti ir „Keliautojo žinynai“, iš kurių mes kelionės metu galėtume gyvai mokytis Lietuvos istorijos. Šie žinynai atriš Jums akis ir pamatysite visai kitokią Lietuvą. Tad linkiu penktadienį „nušauti du zuikius“: nusipirkti knygą ir išgirsti Mažosios Lietuvos dainas! |
Autorius: | Žygeivis [ 19 Gru 2011 18:11 ] |
Pranešimo tema: | |
Mokslo populiarinimas praturtina gyvenimą http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/comment/reply/771 Pripažinimas 2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse, kurį rengia Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, antrosios vietos premija teko Junonai ir Vyteniui Almonaičiams už kelionių vadovą Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas. Šie mokslininkai apdovanojami ne pirmą kartą. Šiemet jie tapo Martyno Jankaus premijos laimėtojais už kelionių vadovą po Pagėgių kraštą Šiaurės Skalva. Tai antrasis šios knygos leidimas. Pirmasis leidimas 2004 m. mokslo populiarinimo darbų konkurse apdovanotas antrąja premija. 2005 m. tokius pat laurus pelnė ir knyga Karšuva. 1. Nuotraukoje: 2007 m. mokslo populiarinimo darbų konkurso antrosios vietos laimėtojai Vytenis ir Junona Almonaičiai bei mokslo populiarinimo darbų atrankos komisijos narė VGTU Termoizoliacijos instituto mokslinė sekretorė Laima Kunskaitė Junona Almonaitienė yra socialinių mokslų daktarė, dirba Kauno technologijos universitete, Socialinių mokslų fakultete. Ji yra keliasdešimties mokslinių straipsnių, populiaraus vadovėlio Bendravimo psichologija sudarytoja, knygos apie kalendorinius papročius autorė. Dr. Vytenis Almonaitis yra Vytauto Didžiojo universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas. Parašė daugiau kaip 100 mokslo populiarinimo straipsnių. 1994 m. išleido knygą Ką šniokščia Jūros rėvos, 1998 m. monografiją Žemaitijos politinė padėtis 1380 –1410 metais. Abu sutuoktiniai įkūrė VšĮ Keliautojo žinynas, jau spėjo drauge parašyti ir išleisti knygas: - Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas (2003, antrasis papildytas leidimas 2007), - Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas (2004), - Karšuva 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas (2006). - Sudarė ir išleido Lietuvos karininko fotoalbumą. 1. Jame pateiktos XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Baltijos pajūrio nuotraukos, kurių autorius – Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Zaborskis. Kalbiname Junoną ir Vytenį Almonaičius. Apie savitumą Mokslo Lietuva. Kuo ypatingi Jūsų leidžiami kelionių vadovai? Vytenis Almonaitis. Jau ne pirmi metai leidžiame kelionių vadovus. Juos drįsčiau vadinti gal net naujo tipo kelionių vadovais Lietuvoje. Ligi šiol išleidžiama daug turistinės literatūros, bet ji pagal pateikimo formą paprastai atspindi tam tikrą administracinį rajoną. O tie administraciniai rajonai nustatyti labai formaliai, apskričių ribos, bent jau vertinant istoriko žvilgsniu, nei į tvorą, nei į mietą. O keliautojui po kraštą ne tiek svarbu administracinės linijos, todėl leisdami savo kelionių vadovus ir laikomės etnokultūrinio regiono ribų. Etnokultūriniai regionai yra dideli, antai apie Mažąją Lietuvą, bent jau tą jos dalį, kuri šiuo metu priklauso Lietuvai, tektų parašyti maždaug 800 puslapių knygą. Todėl tuos etnokultūrinius regionus mes dalijame į istorinius regionus, kurie susiformavo per šimtmečius ir gyvavo šimtus metų. Tada tokį regioną lankantis keliautojas patenka į vientisą erdvę. Paskyręs pažinčiai su tuo regionu savaitgalį, o kartais ir savaitę, jis gali išsivežti bendrą įspūdį. Savo kelionių vadovuose stengiamės pateikti ir tam tikrų mokslo žinių. Šiemet už mokslo populiarinimą premijuota mūsų knyga Karšuva. 2 skirta Žemaitijai, o štai kita knyga – Šiaurės Skalva yra apie Mažąją Lietuvą. Junona Almonaitienė. Stengiamės išryškinti svarbiausius būdingus regiono bruožus, kurie susiformavo per ilgą laiką. Kaip, pavyzdžiui, laikydamiesi užsibrėžto principo, mėgintume rašyti kelionių vadovą po Jurbarką rajoną? Ten Viešvilė ir Smalininkai, priklausę buvusiai Prūsijos valstybei, Mažosios Lietuvos dalelė. Panemunė – vėl visai kita kultūra, yra ir etnografinei Žemaitijai būdingų plotų. Viskas viename dabartiniame rajone. V. Almonaitis. Būtent Eržvilko seniūnija yra gryniausioji Žemaitija Jurbarko rajone. J. Almonaitienė. Todėl rašant apie vieną Jurbarko rajoną tektų rašyti apie skirtingas etnokultūrines teritorijas, gautume labai dirbtinį jų jungimą. Tektų nagrinėti Mažosios Lietuvos ypatumus, buvusius Rytprūsius, taip pat žemaitišką kultūrą. Apie mokslo žinių propagavimą ML. Kaip savo rašomuose kelionių vadovuose propaguojate mokslo žinias? Ar tai nėra šiek tiek pritemptas dalykas? V. Almonaitis. Suprantama, galimas ir toks požiūris. Tie žmonės, kurie laikosi tokio požiūrio, mūsų knygų tikriausiai nė neskaito. Bet mudu su Junona patys esame ne tik mokslo žmonės, bet ir keliautojai. Keliaujame nuo mokyklos laikų, o ypač intensyviai keliavome, kai buvome studentai. Tad patys savo kailiu esame išbandę, kokiu būdu galima pateikti mokslą, istorijos, geografijos, etnografijos ir kitų sričių žinias. J. Almonaitienė. Daugiau rašome apie tai, ką patys išmanome, nes kelionių vadovą galima būtų parašyti ir iš biologo ar geologo pozicijų. Daug paveikiau vietoje pamatyti aprašomas vertybes, o ne vien perskaityti apie jas nepajudant iš savo kambario. V. Almonaitis. Kodėl tokiu būdu pateikiame mokslo žinias? Tai nėra koks nors mūsų išradimas, gyvosios istorijos principas pasaulyje pripažįstamas labai plačiai. Mūsų kelionių žinynai ypatingi tuo, kad visais atvejais tam tikros mokslo žinios susiejamos su konkrečiais istorijos, kultūros ar gamtos paminklais. Bent jau didžioji dalis informacijos taip išdėstoma, kad pirmiausia pristatomas tam tikras objektas – piliakalnis, pastatas, upės rėva ir panašiai. Pirmiausia žmogus traukiamas atvykti į tą vietą, o atvykęs iš mūsų knygos gauna tam tikrų žinių, kartais visai naujų ir plačiau nežinomų. Valgydamas praryji ir vieną kitą „vitaminą“. Skaitytoją paversti keliautoju ML. Stengiatės skaitytoją suvilioti ir įtraukti į keliauninkų gretas, o tam naudojate įvairų masalą? V. Almonaitis. Iš esmės taip. Kad ir kokią retesnę rėvą upėje pamatęs žmogus paprastai susidomi, jam kyla klausimas, iš kur toks dalykas atsirado mūsų Lietuvoje. Arba keliaudamas palei Jūros upę staiga gali pamatyti betoninį dotą. ML. Būtent Pajūrio regioniniame parke netoli „Olandų kepurės“ galima pamatyti tokių dotų liekanų. Deja, apie šiuos karinės technikos paminklus nedaug kur rasime paskaityti. V. Almonaitis. Tos pačios sistemos dotai nuo pajūrio toliau tęsiasi ties Jūros upe, eina per Lazdijų rajoną palei buvusią Sovietų Sąjungos sieną. Arba štai pristatome Kunigiškių aukuro akmenį. Jis apibūdinamas kaip lankytinas objektas. Žmogus, tyrinėdamas šį akmenį, iš mūsų kelionių vadovo gali sužinoti daug nežinomų dalykų. Daugelis nustemba, kad dar net XVII a. Lietuvoje veikė pagoniškos šventyklos. Jeigu šiaip pasakysi, tai sunkiai kas patikės arba pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Kai žmogų atvedi prie konkretaus objekto, įspūdis dažnai būna netikėtas ir labai gilus. ML. Labai gerai, tik kur įrodymas, kad ta pagoniška šventykla veikė ir XVII a.? Juk ant sienos neparašyta. V. Almonaitis. Rodo archeologų atlikti tyrinėjimai. Šiuo konkrečiu atveju remiamės archeologo Vytauto Urbanavičiaus atliktų tyrinėjimų rezultatais. Mokslo leidiniuose daug kas aprašyta, bet mūsų kelionių vadovuose tie duomenys pateikiami kita forma – populiariai. Bent daliai visuomenės tai priimtina forma. Manome, kad kelionių vadovai yra viena iš formų, tinkamų pateikiant mokslo žinias. Jeigu visuomenei tai nebūtų priimtina, mūsų knygų nepirktų. Paprastai per 1,5–2 metus išperkamas mūsų išleistos knygos tiražas. J. Almonaitienė. Bibliotekininkai skundžiasi, kad mūsų knygos labai dažnai tiesiog „dingsta“ iš bibliotekų lentynų, kai kurie žmonės ne visada turi kelias dešimtis litų toms knygoms nusipirkti. Žemuogių pievelės kelionių vadovuose ML. Pagal kokį principą sudarote savo kelionių vadovus: pagal kelionių maršrutus, o gal abėcėlę? V. Almonaitis. Gana kategoriškai laikomės „žemuogių pievelės“ principo. Pažintiniai objektai kaip žemuogės raudonuoja mūsų pasirinktame istoriniame lauke. Paėmęs mūsų žemėlapį žmogus mato, kur tų „žemuogių“, t. y. lankytinų vietų, daugiausia. Žemėlapyje lankytini objektai pažymėti numeriais, jie kartojasi ir knygos tekste. Štai Pajūryje matote 35 numeriu žymėtą tašką. Susirandame, kas tai yra: Memorialas „Žuvusiems Sibire“ ir „Žuvusiems už Lietuvą“. Pajūris. Geografinėje rodyklėje tas Pajūris aprašytas. Beje, Pajūris yra prie Jūros upės Šilalės rajone, o ne prie Baltijos jūros. Atitinkamame puslapyje yra Pajūriui skirtas skyrelis ir 35 numeriui skirto objekto išsamus aprašas. Ant nuotraukos taip pat pakartotas objekto numeris. Kad būtų paprasčiau susivokti. ML. Ar panašiu principu sudarytus kelionių vadovus leidžia kiti autoriai? V. Almonaitis. Panašių kelionių vadovų Lietuvoje esama, bet jie populiaresnio lygio, pateikiamos supaprastintos enciklopedinės žinios. J. Almonaitienė. Beje, ne visada patikimos. V. Almonaitis. Kai kurios leidyklos leidžia kelionių vadovus neatnaujindamos medžiagos. Esame mokslininkai, tad įpratę skleisti tik patikimą informaciją, šį principą taikome ir kelionių vadovams. Niekada neaprašinėjame nė vieno paminklo, jeigu patys savo akimis nesame jo matę. Prireikia ir psichologijos žinių ML. Kodėl sudarinėjate ir rašote savo kelionių vadovus „šeimyninės rangos“ principu? J. Almonaitienė. Tai jau man kaip psichologei klausimas. Vytenis kažkiek atsakė: susipažinome keliaudami ir nors kiekvienas turime savo specialybę, bet pomėgis kelionėms mus sieja. Tai mūsų pomėgis, todėl abu ėmėmės šio darbo. ML. Tačiau psichologijos žinias kelionių vadovuose tikriausiai nelabai pritaikote, nes čia daugiau istorijos, geografijos, geologijos, kultūros istorijos ir panašios žinios. J. Almonaitienė. Esame pasidaliję aprašomais dalykais, man tenka daugiau rašyti apie asmenybes. Yra dalykų, kurie nė vienam iš mudviejų nėra labai artimi, kad ir geografijos, architektūros, dailės. Tada abu vienodai gilinamės, bet paprastai man tenka, nes Vytenis ir taip turi daug kitų užduočių. Pagaliau tenka rūpintis ir pateikimo forma. Turi būti moksliškumo riba, kad skaitymas nevargintų. V. Almonaitis. Tada Junonos psichologijos žinios labai praverčia, nes norime parašyti taip, kad mus skaitytų. Didžia dalimi tai Junonos nuopelnas. Išleidome jau ketvirtą kelionių knygą. Dvi skirtas Karšuvai, o šiemet išleidome antrą papildytą leidinį Šiaurės Skalva. ML. Ne tiek jau daug tos buvusios istorinės Skalvos Lietuvai priklauso. V. Almonaitis. Pusė priklauso Lietuvai ir pusė – Karaliaučiaus kraštui. Lietuvoje tai Pagėgių kraštas su įspūdingomis Rambyno apylinkėmis. Mokslo populiarinimas dar podukros vietoje ML. Kas Jūsų darbe sudėtingiausia leidžiant kelionių vadovus? Kaip kilo mintis steigti savo leidyklą? V. Almonaitis. Išbandėme įvairius leidybos būdus. Dar 1994 m. išėjo mano pirmoji knyga, tada dar vienas parašiau – Ką šniokščia Jūros rėvos. Tai buvo kelionių vadovas, nors jame esama ir mokslo, ir kraštotyros, ir enciklopedinių dalykų. Išleido kita leidykla, tas mums buvo ne visai priimtina. Įkūrėme viešąją įstaigą, tapome paramos gavėjais, ir tai mums suteikė naujų galimybių. Aišku, kiekvienas iš mūsų turime ir savo darbą. Leidybos organizavimas ir sudaro daugiausia sunkumų. Mūsų knygas paprastai remia Kultūros ministerija, o premijuoja Švietimo ir mokslo ministerija. ML. Jūsų balse skamba tarsi neišsakyta mintis? V. Almonaitis. Pirmiausia norėtume, kad būtent Švietimo ir mokslo ministerija padėtų išleisti knygas. Lietuvoje yra labai daug mokslo populiarinimo projektų, kurie neišvysta dienos šviesos, nes žmonės vieni nepajėgia jų įgyvendinti. Mes preliminariai paskaičiavome: knyga Karšuva. 2 yra dviejų žmonių dvejų metų darbas, jeigu skaičiuotume normalias darbo dienas ir normalias darbo valandas. Norint įgyvendinti tokį darbą, reikia solidaus rėmimo. Mus šiek tiek remia Kultūros ministerija, savivaldybės, apie kurias rašome, tiesa, ne visada. Didžia dalimi – ir tai net paradoksalu – mus paremia privatūs asmenys, dažniausiai verslininkai. ML. Kokie šiuo atveju yra verslininkų interesai? Tai Jūsų bičiuliai? V. Almonaitis. Visai ne. Kodėl jie mus remia ir kokį čia mato interesą, būtų geriau jų pačių paklausti. Žmonės, turintys pinigų ne visada mąsto siaurai, kartais jų mąstymas lenkia valstybės institucijų valdininkų mąstymą. Mąstantys žmonės suvokia, kad valstybės pinigais atliekami tyrimai tik tada duos konkrečią naudą, jeigu tie rezultatai bus „nuleisti“ iki žmonių, juos pasieks. Mūsų rėmėjai sąmoningai investuoja kad ir į šį projektą norėdami patys prisidėti prie visuomenei naudingų darbų. ML. Labai džiugu girdėti šiuos Jūsų pastebėjimus. V. Almonaitis. Viename panašiame konkurse apdovanojant premijuotus darbus kiek sarkastiškai juokavome, kad pirmąsias dvi vietas laimėję darbai buvo finansuoti to paties verslininko. Vadinasi, jis vienas toliau matė už mūsų valdžios institucijas. Taigi atsakau į man užduotą klausimą: lėšų sutelkimas tokiems projektams ir yra didžiausia problema. Esama dar vienos problemos, kuri šiandien, premijuojant mokslo populiarinimo darbus, buvo įvardyta: grynojo mokslo darymas. Švietimo ir mokslo ministerijos struktūroje – tai rimtas darbas. O mokslo populiarinimas, girdi, tai lyg priedas prie rimto darbo. Tarsi savotiškas žaidimas. J. Almonaitienė. Mokslininko atestacijai mūsų mokslo populiarinimo veikla nedaug vertinama. KTU, kur dirbu, vyrauja toks požiūris: mokslą populiarina kiekvienas iš mūsų, nes bendraujame ir taip dalijamės savo žiniomis. Bet kad būtų vertinami mūsų mokslo populiarinimo straipsniai, perskaitytos visuomenei paskaitos… To nėra. Net ir mūsų premijuota knyga atestacijai nieko nereiškia. Todėl atitinkamas požiūris į mokslo populiarinimą ir finansine prasme. O mes dirbame ne todėl, kad iš to turėtume didelės naudos. Mums patinka, įdomu, taip atrandame naujas galimybes saviraiškai, todėl rašome ir leidžiame šias knygas. Šalia „sauso“ mokslo ir pedagoginio darbo ši mokslo populiarinimo veikla labai praturtina mūsų gyvenimą. Deja, kol kas patys turime pasirūpinti, kad mūsų padarytas darbas pasiektų visuomenę. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas |
Autorius: | Žygeivis [ 19 Gru 2011 18:17 ] |
Pranešimo tema: | |
Vytenis Almonaitis. Lietuvos laisvės kovų paminklai. Tauragės kraštas http://www.genocid.lt/Leidyba/7/vytenis.htm Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė. Lietuvos laisvės kovų paminklai http://www.genocid.lt/Leidyba/9/vytenis.htm |
Autorius: | Žygeivis [ 19 Gru 2011 18:21 ] |
Pranešimo tema: | |
Vytenis ALMONAITIS. Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: istorinės geografijos bruožai „Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas http://www.istorijoszurnalas.lt/index.p ... &Itemid=62 |
Autorius: | Žygeivis [ 20 Bal 2012 13:43 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių Vytenio Almonaičios ir Junonos Almonaitienės parengti keliautojo vadovai |
Kur žemaičių Jūra šniokšdama raivosi http://www.lzinios.lt/Gyvenimo-stilius/ ... ma-raivosi Autorius: Jūratė MIČIULIENĖ 07:28 Balandžio 20 D. 2012 Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotraukos/Jūrai būdingas akmenų slenkstis ties Drobūkščiais. Jūros upe žygeiviai irklais mojuoja nuo ankstyvo pavasario, vos ledai išplaukia. Net ir sausringą vasarą nenusenkanti upė savo kelią pradeda netoli Rietavo, per Žemaičių aukštumą leidžiasi į pietus, vingiuoja pro Tauragę ir galop krinta į Nemuną kiek aukščiau Ragainės ir garsiojo Rambyno alkakalnio. Po keletą kartų įvairiais ruožais ir skirtingais metų laikais Jūra plaukęs žygeivis, istorikas, mokslų daktaras Vytenis Almonaitis ištyrinėjo kiekvieną upės ir jos pakrančių kilometrą. "Dešimta pagal ilgį Lietuvos upė (apie 172 km) yra viena vandeningiausių - penkta. Plaukti ja praktiškai galima visada, tik retais atvejais, labai sausringomis vasaromis kai kuriose vietose pritrūksta vandens. Kai Minija išdžiūsta, Jūra dar gali plaukti", - pasakojo jis. Padievaitis Upės plaunamas Padievaičio piliakalnis - Gedimino pilies vieta. Kur lietuviški nykštukai gyvena Keliolika metų rinktą informaciją, kraštotyrinius ir net mokslinius tyrimus, savo atradimus, įspūdžius, nuotraukas istorikas sudėjo į septynias knygeles "Vėl šniokščia rėvos". Jas labai patogu pasiimti į kelionę. "Už viską, ką parašiau, atsakau, garantuoju, nes išbandžiau visus vingius ir rėvas, išvaikščiojau pakrantes, užfiksavau lankytinus objektus, išmatavau atstumus, - tvirtino V.Almonaitis. - Kai kuriuos objektus žinojau tik iš rašytinių šaltinių, tačiau keliaudamas su žmona Junona, kitais bendražygiais, atradau, pamačiau savo akimis. Ir tai man, kaip istorikui, buvo labai įdomu." Jūra plaukdamas jis ne vien tik ilsėjosi, bet ir tikslino daugelio kaimų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas, įgudusi istoriko akis dairėsi piliakalnių ir kitų istorijos paminklų. "Žvalgydamas Jūros pakrantę 2008 metais radau Rekstukų piliakalnį, kuris iki tol Lietuvos mokslui nebuvo žinomas, - džiaugėsi istorikas. - Iki mūsų dienų teliko koks trečdalis piliavietės, dalis gynybinių įtvirtinimų ir priešpilis. Vienas vietos gyventojas paliudijo, kad piliakalnis turi gražų mitologinį vardą - Kaukurine arba Kaukure nuo seno buvo vadinamas. Taip niekur jis nebuvo minėtas, tad šį vardą užrašiau pirmą kartą. Tikėtina, kad vardas kilęs iš žodžio "kaukas". Tokiu atveju išeitų, kad Kaukurinė - tai vieta, kurioje gyvena kaukai, mažutės žmogaus pavidalo mitologinės būtybės, lietuviškieji nykštukai. Rašytiniuose šaltiniuose stovėjusios pilies pavadinimas niekur neminimas, tačiau manau, kad čia stovėjusi pilaitė galėjo būti naudojama ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Patį piliakalnį galima datuoti I tūkstantmečio pradžia - II pradžia." Rekstukų atodanga - vienas įspūdingiausių gamtos paminklų prie Jūros. Kas statė Karšuvą Istorikui Jūros upė įdomi buvo ne tik kaip paprastam keliautojui - dėl jos vingių, rėvų, pakrančių atodangų, gražiausių skardžių. Keliaudamas jis gilinosi į vietovardžius, aiškinosi jų kilmę. Pavyzdžiui, netoli Rekstukų yra Lėkiškių kaimelis, dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose vadintas Leikiškiais (Leykiszki). "Tikėtina, kad pirminė jo forma - Leiciškiai. O leičiais kitados vadino karo tarnybininkus, kuriuos kunigaikštis Vytenis į pietvakarinę Žemaitiją - Karšuvą - atkėlė iš Rytų Lietuvos, kadangi vietos gyventojų pajėgų gynybinei pilių sienai palei Jūros upę statyti neužteko. Didelė tikimybė, kad statant pilį ant Kaukurinės ir ją ginant dalyvavo ir leičiai." Kodėl upė vadinama Jūra, kalbininkai jau seniai yra atsakę (apibendrintai galima sakyti, kad šis žodis reiškia didelius vandenis), tačiau žygeiviui buvo įdomu savo akimis pamatyti, kokia "jūra" žemupyje per pavasario potvynius tampa Jūra. "Be to, prieš keliolika tūkstančių metų Karšuvos žemupyje telkšojo prieledyninės marios - tikra nedidelė jūra", - teigė jis. "Jau net nesuskaičiuoju, kiek kartų esu plaukęs Jūra", - sakė V.Almonaitis. Gedimino pilį upė plauna Kai kur vertų dėmesio objektų tiek daug, kad norėdami visus aplankyti keliautojai vos spės iš baidarių lipti - vos ne kas kilometrą. Kai kuriuose ruožuose bus mažiau. "Gali pasirodyti, kad plaukiant tiek apžiūrėti yra per daug, net neįmanoma, tačiau sužymėjau ir aprašiau viską, o keliautojas galės rinktis savo nuožiūra - kas kam įdomiau, ar istorinės, ar gamtos, kultūros lankytini objektai, - sakė V.Almonaitis. - Nuo senų senovės gyvenvietės juk telkėsi prie upės. Todėl natūralu, kad prie jų netrūksta žmonių gyvenimą čia liudijančių paminklų." Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į Jūros aukštupyje, netoli Kvėdarnos, esantį Padievaičio piliakalnį - labai tikėtiną Gedimino pilies vietą. Deja, jo apsauga nesirūpinama ir, pasak žygeivio, piliakalnis nuolat stipriai plaunamas Jūros. Gal po daugiau metų ir visai neliks... "Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi - Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, - pasakojo V.Almonaitis. - Svarbiausia šios sistemos grandis - Gedimino pilis - greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime." Iš istoriko pasakojimų aiškėja, kaip viskas yra susiję, regis, nieko, nė vieno vietovardžio nėra atsitiktinio. Reikia tik keliaujant gilintis ir atsivers tolimi istorijos puslapiai. Dar vienas pavyzdėlis - netoli Padievaičio į Jūrą įsirango intakėlis Geniotalis, šalia kaimas - Geniotas, o XIV amžiuje jame gyveno žemaičių didžiūnas Geniotas. Karų pėdsakai Pasak istoriko, Jūros upe plaukti bus labai įdomu tiems, kas domisi karo istorija. Pakrantėse gausu ne tik kovas su kryžiuočiais menančių pėdsakų, bet ir Antrojo pasaulinio karo, rezistencijos ženklų. "Sovietmečiu visiems į galvas nuo mokyklos laikų buvo kalama, kad Sovietų Sąjunga Vokietijos buvo užpulta netikėtai. Tačiau Jūros pakrantėse gausu karštligiško pasirengimo karui pėdsakų, - tvirtino V.Almonaitis. - Palei Jūrą ėjo vadinamoji Molotovo gynybinė linija. Keliaudamas apžiūrėjau apie keturiasdešimt 1940-1941 metais pastatytų gynybinių dotų. Dalį jų radau ir pažymėjau žemėlapiuose pats. Dotai nėra ypatingi istorijos paminklai, tačiau primena įdomias Antrojo pasaulinio karo pradžios aplinkybes. Šie iš anksto pastatyti įtvirtinimai įrodo, kad karas Sovietų Sąjungai nebuvo visiškai netikėtas. Tokių dotų Lietuvoje yra keli šimtai. Palei Jūrą, nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, eina pakankamai ilgas Molotovo gynybinės sienos ruožas." Žygeivis jau net nepamena, kiek kartų kuriuo Jūros ruožu yra plaukęs. "Plėtėsi akiratis, sužinodavome apie naujus paminklus, norėjosi juos išvysti, - pasakojo jis. - Pastaruoju metu paaiškėjo daug naujų vietų, susijusių su rezistencija. Vėl knietėjo pamatyti. Jūra nenusibosta. Jei plauki vasarą, vaizdas vienoks, jei pavasarį - kitoks." Kelionės pradžioje, aukštupyje. Žadvainai. Savaitgalių pramogoms Upę V.Almonaitis, remdamasis savo ilgamete žygeivio patirtimi, suskirstė į šešis ruožus, kuriuos galima įveikti atskirais savaitgaliais. Maršrutų pradžioje ir pabaigoje yra miesteliai, į kuriuos patogu atvažiuoti, po to atgal išvykti. Kiekvienas ruožas siekia 25-30 kilometrų - kaip tik savaitgalio išvykai. Ir dar liks laiko pakrančių įdomybėms aplankyti. Jūra savo ištakose gana siauras pelkėtas upeliūkštis, tad plaukti rekomenduojama nuo Žadvainų, esančių netoli automagistralės Vilnius-Klaipėda. Ankstyvą pavasarį, kai daugiau vandens, galima ir nuo Rietavo. Čia kunigaikščių Oginskių dvaro parke kadaise net valčių prieplaukos būta. Tik 12 kilometrų teks irtis beveik tiesiu kanalu, mat sovietmečiu Jūrą melioratoriai taip "paspartino". Savaitgalio žygį patogu baigti Padievaityje. Antras maršrutas gali būti nuo Padievaičio iki Žvingių, trečias - nuo Žvingių iki Ringių, ketvirtas - nuo Ringių iki Tauragės, penktas - nuo Tauragės iki Mociškių, šeštas - nuo Mociškių Jūra iki žiočių ir toliau Nemunu iki Bitėnų. Kelionės pabaigoje kitoje Nemuno pusėje prieš akis iškils raudoni Ragainės pilies mūrai, menantys Lietuvą niokojančius kryžiuočius. Turint laiko šia vandeninga upe galima plaukti ir visą savaitę, kasdien žiočių link nusiiriant maždaug po 20 kilometrų. Jūros upę V.Almonaitis atrado dar studijuodamas Vilniaus universitete. "Su bendražygiais iš Istorijos fakulteto "Aitvaro" turistų sekcijos savaitgalio išvykoms dairėmės įdomesnių upių, - prisiminė pašnekovas. - Iš pradžių atradome Akmeną su daugybe piliakalnių, istorijos bei kultūros paminklų pakrantėse. Ji įteka į Jūrą. Tada išbandėme ir Jūrą." Upė ir jos intakai pasirodė tokie įdomūs, kad vėliau V.Almonaitis plaukiojo visais kitais Jūros intakais ir įdomybes aprašė knygoje "Ką šniokščia Jūros rėvos". Prieš keletą metų kilo mintis pakartotinai ir kur kas išsamiau aprašyti Jūrą. Nors Jūra nuotraukose atrodo žavingai, ne viskas ir čia tobula. "Kraštovaizdį labai subjaurojo Balskų užtvanka, - teigė V.Almonaitis. - Ji buvo pastatyta tam, kad susikaupusį vandenį būtų galima perpumpuoti į netoliese esančius žuvų tvenkinius. Negi nebuvo galima užtvenkti upelio ir natūraliai jo pasidauginti vietoj tos keliolikos metrų užtvankos? Kiek žemės užlieta, kaip kraštovaizdis sugadintas. O Vilkyškių pieninė ką daro? Nors labai moderni, gerą vardą turinti įmonė, vis dėlto dalį savo nuotekų leidžia į Jūrą. Nežinau, gal jos ir nepavojingos, gal parūgęs nuotekų vanduo ir sveikas... Plaukdami galite pabandyti išsimaudyti." Pasak žygeivio, kai kurie Jūros ruožai, ypač žemupys, yra nesudėtingi ir visai neprityrusiems keliautojams. "Tačiau kai kuriuose, ypač nuo Padievaičio iki Žvingių, Jūra greita, akmenuota upė. Iš tikrųjų ji rėvose šniokščia. Ypač kai vanduo aukštesnis, galima sutikti kliūčių, kurios visai neprityrusį keliautoją gali išgąsdinti, - teigia žygeivis. - Kita vertus, tos kliūtys suteikia nepakartojamų įspūdžių, pojūčių. Dažnai keliautojai to ir ieško. Neseniai plaukiau Šventąja. Graži upė, tiesiog aksominė, bet emocijų joje man trūko. Jūra daug įdomesnė." Kaip "pardavinėjama" upė Pradėjęs rašyti knygą istorikas prisipažino suabejojęs, ar kviesdamas keliauti nepaskatins Jūros pakrančių taršos. "Pastaruoju metu baidarių turizmas sparčiai plečiasi, daugėja baidares nuomojančių firmų. Ką tos firmos parduoda? Paslaugas. Tačiau tos paslaugos be upės netenka prasmės. O upė yra mūsų visų. Todėl svarbu, kaip tas verslas organizuojamas ir kokia keliautojų ekologinė kultūra. Pamačiau, kad tai yra didelė problema, - teigė V.Almonaitis. - Kai kurios Rytų Lietuvos upės, tarkim, Lakaja, jau virtusios ilgu šiukšlynu. Kai prisimenu, kokį vaizdą matydavau prieš keliolika metų, verkti norisi. Prie Jūros vaizdai dar gražesni, keliautojų srautas nėra toks didelis, bet nerimas lieka. Gerai, jog kai kurie baidares nuomojantys žmonės supranta, kad nuo to, kaip atrodo pakrantės, priklausys, ar daug jie sulauks keliautojų. Juk kas norės irtis tarp šiukšlių? Dauguma nuomotojų dirba tvarkingai - su baidarėmis išdalija ir šiukšlių maišelius, po to jas iš stovyklaviečių išveža. Tačiau, deja, taip daro ne visi. Neramu, kad taip "pardavinėjant" upę šiukšlynų daugėja. Nesunku ir patiems keliautojams šiukšles sudeginti ar užkasti. Kadaise mes, "Ąžuolo", "Aitvaro", "Giliuko" ir kitų bendrijų žygeiviai, taip ir darydavome. Tokia buvo turisto pareiga - palikti stovyklavietę tokią, kokią radai, arba dar geriau - tvarkingesnę." Šalia šių abejonių istorikui kirbėjo ir kita mintis - jei jau žmonės Jūra keliauja, norėjosi jiems suteikti žinių, papasakoti apie šį kraštą. "Esu istorikas. Vadinasi, visuomenės išlaikytinis. Nieko negaminu, bandelių nekepu, tik tekstus rašau. Mano darbas tampa prasmingas, jei visuomenei ką nors nauja ir įdomaus pasakau", - teigė jis. Žygeivis pastebėjo, kad knygynuose yra nemažai ant nedrėkstančio popieriaus išleistų upių schemų. "Tačiau man atrodo, kad dauguma plaukiančiųjų nori ne tik išsiaiškinti, kur pradėti kelionę ir kur baigti, bet ir geriau pažinti kraštą. Kodėl, tarkim, upė vadinasi Jūra ar kodėl praplaukus Tauragę iškart pasikeičia vaizdai - pasirodo raudoni Mažosios Lietuvos mūrai, o kapinėse medinius Žemaitijos kryžius keičia metaliniai, neogotikinių formų. Jei net iki žygio nedomino, keliaujant, turint daugiau laiko, pasidairius, daug kam pasidarys įdomu. Manau, kai žmogus geriau pažįsta savo gimtinę, tai ją labiau ir myli", - įsitikinęs istorikas. |
Autorius: | Žygeivis [ 08 Rgs 2012 18:02 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės parengti keliautojo vadovai |
Išleistas naujas kelionių vadovas žygeiviams „Vėl šniokščia rėvos“ http://alkas.lt/2012/09/08/isleistas-na ... cia-revos/ www.alkas.lt 2012 09 08 13:30 Šiemet viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“ baigė leisti septynių dalių kelionių vadovą „Vėl šniokščia rėvos“. Knygos autorius – istorikas, leidėjas, žygeivis dr. Vytenis Almonaitis. Naujajame leidinyje aprašytas žygių maršrutas keliausiantiems Jūros upe nuo Žadvainų (ties Vilniaus–Klaipėdos greitkeliu) iki jos žiočių ir žemyn jau Nemunu iki Rambyno kalno, aplankant Lembą, Padievaitį, Pajūrį, Žvingius, Didkiemį, Tauragę, Mociškius, Ragainę, Bitėnus ir daugybę kitų miestelių ir kaimų. Naudojantis šiuo vadovu, galima susipažinti su dviem Lietuvos etnokultūriniais regionais – Žemaitija ir Mažąja Lietuva. Pasak autoriaus V. Almonaičio, „Vėl šniokščia rėvos“ – tai leidinys neskubantiems, norintiems išsamiai susipažinti su lankomo krašto istorijos, gamtos, kultūros ypatybėmis. Keliautojų patogumui išleista ne viena stora knyga, bet septynios plonesnės (po 28–40 psl. kiekviena), kurios platinamos tiek po vieną, tiek į estetišką dėžutę supakuotais komplektais. Pirmojoje dalyje pateikiamos apibendrinančio pobūdžio žinios apie Jūrą ir jos pakrantes. Kitose šešiose dalyse nuosekliai aprašytas 146 km ilgio maršrutas, kiekvienoje – maždaug 25–30 km atkarpa. Knygelėse pristatoma po keliolika svarbiausių lankytinų vietų, aptariamas besikeičiantis upės pobūdis. Keliautojams labai patogu, kad ant knygelių viršelių pateikiami atitinkamos maršruto dalies žemėlapiai, kuriuose pažymėti gamtos ir kultūros paminklai, stovyklavietės, vietos, tinkamos pradėti ir užbaigti žygį. Leidinio apimtis – lyg monografijos, iš viso maždaug 10 autorinių lankų. Dalis teksto, aišku, yra apibendrinančio pobūdžio, tačiau apskritai jo niekaip negalima pavadinti kompiliacija, nes knygoje gausiai minimi paties autoriaus surinkti faktai, tikslinami kitų istorikų teiginiai, skamba V. Almonaičio užrašyti padavimai bei žmonių pasakojimai. Kiek autorius pasiekė tyrinėdamas upės pakrantes atspindi faktas, kad V dalyje aprašytas jo paties surastas iki šiol mokslui nežinomas Rekstukų piliakalnis. Akivaizdu, kad V. Almonaitis pats ne vieną kartą keliavo Jūros upe, apžiūrėjo visas vietas, kurias rekomenduoja aplankyti. Apibendrinant galima teigti, jog tarp panašių knygų „Vėl šniokščia rėvos“ ryškiai išsiskiria informacijos gausa, taip pat jos patikimumu ir tikslumu. Knyga dedikuota Jungtinės Kęstučio apygardos Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės partizanams, 1944–1959 m. kovojusiems Jūros pakrantėse, atminti. Įdomu, kad vienas kovingiausių šio dalinio vienetų buvo vadinamas Jūros būriu. Leidinyje, ypač II–V dalyse, aprašytas ne vienas paupiuose stovintis ir rezistenciją menantis paminklas. Tad dedikacija nėra atsitiktinė, nors tokio pobūdžio leidiniams visiškai originali. Dar viena leidinio ypatybė, kartu privalumas – gausios (iš viso apie 330) ir informatyvios iliustracijos. Žvelgdamas į jas, gali netyčia pradėti „keliauti“ Jūra netgi įsitaisęs savo mėgstamame krėsle. Baigiant belieka konstatuoti, kad turiningų kelionių Lietuvos upėmis mėgėjai gavo puikią, labai patikimą „lociją“, kuria, matyt, naudosis ne vienerius metus. 2012 09 14 penktadienį 16 val. BITĖNUOSE žygių vadovo Jūros ir Nemuno upėmis „VĖL ŠNIOKŠČIA RĖVOS“ pristatymas RAMBYNO REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ CENTRAS BITĖNUOSE kviečia į septynių dalių žygių vadovo Jūros ir Nemuno upėmis „VĖL ŠNIOKŠČIA RĖVOS“ pristatymą. Dalyvaus autorius dr. doc. Vytenis Almonaitis, LR konsulato Tilžėje darbuotojas, dr. prof. Bronius Makauskas. Įsigyti leidinių, gauti autoriaus autografą bus galima nuo 16.00 val. Pagrindinės renginio dalies pradžia – 16.30 val. Rengėjai: Rambyno regioninio parko direkcija, viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“ Komentarai http://alkas.lt/2012/09/08/isleistas-na ... cia-revos/ |
Autorius: | Žygeivis [ 08 Lap 2013 22:08 ] |
Pranešimo tema: | Re: Žygeivių Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės parengti keliautojo vadovai |
Jūratė MARKELIŪNAITĖ. Atradimai Vakarų Lietuvoje (apie V.Almonaičio knygą "Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje: mokslinių straipsnių rinkinys") http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/atra ... oje/158172 Jūratė MARKELIŪNAITĖ 2013-06-26 06:00 V.Almonaitis yra ir istorikas, ir žygeivis. Jis mėgsta visas aprašomas vietas pamatyti ir apvaikščioti pats. Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka Pasirodo, dar ir šiais laikais galima atrasti naujų, iki šiol nežinotų piliakalnių, patikslinti kai kurias datas, iki šiol gana tiksliomis laikytas, priminti senuosius buvusius kaimų pavadinimus. Tai pavyko istorikui Vyteniui Almonaičiui tyrinėjant Vakarų Lietuvą. Vytauto Didžiojo universiteto docentas V.Almonaitis išleido knygą "Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje: mokslinių straipsnių rinkinys". Istorikas gilinasi į trijų gretimų istorinių regionų – Žemaitijos, Skalvos bei Panemunės praeitį. Plačiausiai rašo apie Kaltinėnų, Laukuvos, Tauragės, Pryšmantų ir Rekstukų (abu Tauragės r.), Pagėgių, Raudžių (Karaliaučiaus sr.), Seredžiaus istoriją. Didžioji straipsnių dalis priskirtina istorinės geografijos sričiai, tačiau juose atskleidžiama ir Lietuvos valstybės karo su Vokiečių ordinu eiga, viduramžių kasdienybės aspektai. Kadangi istorikas nuo studijų metų yra ir žygeivis, jis mėgsta aprašomas vietoves pamatyti savo akimis. Straipsnių rinkinys iliustruotas autoriaus sudarytomis schemomis, žemėlapiais ir aprašomuose regionuose esančių istorijos paminklų nuotraukomis. Atradimai Nors knyga pavadinta mokslinių straipsnių rinkiniu, faktiškai ji panaši į rimtą monografiją. Pirmiausia tai liudija gausūs V.Almonaičio atradimai. Be kita ko, jam pasisekė nustatyti daugelio Vakarų Lietuvos gyvenviečių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas. Pavyzdžiui, knygoje įrodoma, kad Pagėgiai savo istoriją gali pradėti nuo 1307 m., Kaltinėnai – nuo 1371 m., Pryšmantai (Tauragės r.) – nuo 1385 m., Sokaičiai (Pagėgių sav.) – nuo 1394 metų. Autorius pristato paties surastą Rekstukų (Tauragės r.) piliakalnį ir kartu su archeologu Valdemaru Šimėnu Karaliaučiaus srityje aptiktą ypač didelį Raudžių (Nemunijos) piliakalnį. V.Almonaitis nustatė, kur buvo XIV a. šaltiniuose minimo didžiūno Genioto dvaras, išaiškino, kur prie Jūros upės gyveno XIV a. pradžioje čia įkurdinti karo tarnybininkai leičiai. Atradimų tiek daug, kad nori nenori kyla klausimas – kokiu būdu jie pasiekti. Knygos autorius pasidalijo kai kuriomis savo atradimų Vakarų Lietuvoje detalėmis. Istoriniai netikslumai Kaip pažymėjo istorikas, daug ką rašant reikia tikslinti po keletą kartų. „Dažnai rašytinių šaltinių publikacijose būna netikslumų. Tai nėra naujiena, istorikai dažnai su tuo susiduria, - pasakojo V.Almonaitis. – Iš pradžių tai stebina, paskui pripranti. Nekalbant apie XIX a. publikacijas, net XX a. antros pusės profesionalių vokiečių archeografų parengtuose tomuose yra ne tik netikslumų, bet ir stambių klaidų. Nemažai jų galima pastebėti kryžiuočių kelių aprašymuose, kur minimi baltiški, lietuviški asmenvardžiai, vietovardžiai." Nemuno ir Šešupės žiotys. Už laivo tolumoje matyti tamsesnis medžių guotas - V.Almonaičio ir V.Šimėno surastas Raudžių (Nemunijos) piliakalnis./Vytenio Almonaičio nuotraukos Bene didžiausia, kokią jam teko aptikti, yra 1958 m. išleistame rinkinio „Preussisches Urkundenbuch“ trečiame tome. "Publikuojant 1344 m. aktą čia parašyta Domherre (kanauninkas), nors rankraštyje akivaizdžiai matyti, jog turi būti Dusemer, - teigė pašnekovas. - Taigi jie kartais net savo didžiojo magistro neidentifikuoja, tai kiek dar galima tikėtis kitokių klaidų.“ Istoriko teigimu, nereikėtų naudotis ir pasitikėti vien tik archeografų publikuotais tekstais, bet jei įmanoma, visuomet susirasti ir šaltinių originalus. Iškalbingi žemėlapiai Anksčiau atrodė, kad tai tik šiaip kalnas. V.Almonaitis su V.Šimėnu išsiaiškino, kad tai Raudžių (Nemunijos) piliakalnis. Nuotraukoje - šiaurės vakarų šlaitas. Vakarų Lietuvos tyrimus atliekančiam istorikui pravertė kartografiniai šaltiniai. „Pradėdamas vienos ar kitos vietovės tyrimą visada pirmiausia peržiūriu visus įmanomus žemėlapius. Jie kartais parodo netikėčiausių dalykų, - pasakojo V.Almonaitis. – Pavyzdžiui, Jūros ir Šešuvies santaka. Tiek prirašyta apie čia kadaise stovėjusią skalvių pilį, piliakalnį. Tačiau keista, kad rašantieji nepastebėjo, jog santaka anksčiau buvusi visai kitoje vietoje. Jei norima ieškoti buvusios pilies, tai tikrai ne dabartinėje santakoje, atsiradusioje XX amžiuje.“ V.Almonaičio surasto Rekstukų piliakalnio gynybinis griovys ir priešpilis žvelgiant iš pietryčių. Pasak istoriko, net ir palyginti neseni žemėlapiai pateikia iškalbingų duomenų, iš jų galima atsekti daug praeities. „Seniai tyrinėjau 1938 m. Lietuvos kariuomenės Karo topografijos skyriaus parengtą žemėlapį ir vis sustodavau prie panemunėje, aukščiau Jūros upės žiočių, užrašyto vietovardžio – Lagito pievos. Buvo smalsu, iš kur jis toks keistas atsirado. Ilgai tos paslapties neįminiau. Rašydamas straipsnį apie kitapus Nemuno esantį Raudžių piliakalnį išsiaiškinau, kad šalia tų pievų telkšantis ežerokšnis vadintas Lagiu, Lagyčiu. Kartu pasidarė aišku, kur buvo Lagučių kaimas, kuris 1394 m. minimas kryžiuočių kelių aprašymuose. Nuo XVI a. jis vadinamas Sokaičiais. Įdomiausia, kad senosiose kaimo kapinėse 2002 m. buvau radęs antkapinį paminklą su pavarde Sokaiten. Vėliau doktorantas Žilvinas Čėsna čia gyvenusius Sokaičius aptiko ir 1540 m. šaltinyje.“ Nuo šios pavardės, pasak istoriko, ir kilęs naujasis kaimo pavadinimas. Senasis Lagučių vietovardis – naujiena ir dabartiniams Sokaičių gyventojams, kurie gali didžiuotis gyvenantys viename seniausių regiono kaimų. Atsakymų yra ir tautosakoje Bajoro Vizbaro palikuonio D.Poškos kapas Kaltinėnų kapinėse. Fotografuota nežinomo autoriaus apie XX a. vidurį. Istorikas teigia, kad ir tautosaka gali nemažai ką įrodyti, nors joje informacijos ieško nedaug kas. Pavyzdys – Raudžių piliakalnio tyrimai, pranokę lūkesčius. „Dabar jau turiu ką pasakyti studentams, kai manęs klausia, ar galima remtis tautosaka. Atsakau, kad galima, - tvirtino V.Almonaitis. – Kai su V.Šimėnu kairiajame Nemuno krante tarsi iš naujo atradome Raudžių piliakalnį, pradėjau rinkti pačią įvairiausią informaciją apie jo apylinkes. Pastebėjau, jog knygoje „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“, padavime „Našlaitė“, minima, kad prie Sokaičių, atseit kitapus Nemuno, buvo „prūsų kaimas Lajučiai“. Kaip minėta, senasis Sokaičių pavadinimas – Lagučiai. Tai ta pati vietovė. Taigi tautosakoje seniai glūdėjo atsakymas, kur buvo kryžiuočių žvalgų paminėti Lagučiai. Padavime pakitusi tik viena raidė – vietoj Lagučių sakoma Lajučių. Nors šis vietovardis pasikeitė dar XVI a., tautosakoje jis išliko.“ Istorikas ir pats šiais laikais yra užrašęs nemažai padavimų. „Vietiniai žmonės jų žino dar nemažai, ir neretai verta į juos įsiklausyti“, - teigė jis. Kodėl D.Poška grįžo į Kaltinėnus? Anot pašnekovo, tiriant senąją istoriją, svarbu įvertinti ne tik konkrečius padavimus, bet ir apskritai pasakojamosios tradicijos reikšmę. Sakysim, abejotina, ar Dionizas Poška turėjo konkrečių dokumentų, kurie būtų liudiję, kad jo protėvis Vizbaras prieš 400 metų, kunigaikščio Vytauto laikais, gyveno Kaltinėnų krašte. Bet buvo gyva pasakojamoji tradicija, kuri vėliau galėjo būti ir užrašyta. Todėl D.Poška tai žinojo ir didžiavosi esąs Vizbaro palikuonis. Jis net panoro būti palaidotas ne toje parapijoje, kurioje gyveno, o Kaltinėnuose, šalia protėvio. Tyrinėdamas Kaltinėnų krašto istoriją nustačiau, kad D.Poška neklydo – Vizbaras 1415 metais įvardijamas pirmuoju tarp kunigaikščio Vytauto apdovanotų Kaltinėnų krašto bajorų. 1529 m. minimas jo palikuonis Jurgis Paškavičius – vienas Poškų giminės pradininkų.“ |
Puslapis 1 iš 1 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/ |