Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Žygeiviai ir Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje: didžiausio aktyvumo dešimtmetis (1972

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių dalyvavimas katalikiškuose pasipriešinimo judėjimuose sovietmečiu

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Žygeiviai ir Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje: didžiausio aktyvumo dešimtmetis (1972–1982 m.)

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Žygeiviai ir Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje: didžiausio aktyvumo dešimtmetis (1972–1982 m.)

Parašytas: 18 Vas 2007 16:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Arūnas Streikus. Tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje: didžiausio aktyvumo dešimtmetis (1972–1982 m.)

Atnaujinta: 2003-05-27
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Katalikų Bažnyčios kova dėl tikinčiųjų teisių

Katalikų Bažnyčios kova dėl tikinčiųjų teisių nebuvo visiškai nutrūkusi nuo pat sovietų okupacijos pradžios. Pirmaisiais dešimtmečiais pasipriešinimo religinio gyvenimo suvaržymams iniciatoriai buvo Bažnyčios hierarchai.

Tačiau iki XX a. septintojo dešimtmečio pradžios sovietų valdžiai pavyko neutralizuoti pasipriešinimą iš viršaus ir nuo tol ji jau gana efektyviai kontroliavo vyskupijų valdytojų nuotaikas ir veiksmus. Todėl po kelerių metų sustabdyti tolesnį Bažnyčios padėties blogėjimą iniciatyvos jau ėmėsi eiliniai kunigai ir tikintieji.

Septintojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvoje prasidėjusį tikinčiųjų teisių sąjūdį chronologiškai galima suskirstyti į tris etapus:

1) septintojo dešimtmečio vidurys–1971 m.;
2) 1972–1982 m.;
3) 1983–1988 m.

Čia mėginsime plačiau aptarti antrąjį etapą, kuriam būdingas didžiausias tikinčiųjų aktyvumas, stengsimės išryškinti jo specifiką ir poveikį sovietų valdžios politikai.

Šio etapo pradžią žymėjo aktyvus pasauliečių įsitraukimas į sąjūdį ir naujų veikimo formų atsiradimas. Abu šie procesai prasidėjo beveik vienu metu.

1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, o po kelių dienų Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kurtą Waldheimą pasiekė ir Lietuvos katalikų memorandumas, adresuotas Leonidui Brežnevui, kurį, kaip teigiama, pasirašė 17 054 asmenys.

„Kronikos“ atsiradimo data, kaip ir Romo Kalantos susideginimas, yra plačiai nušviesti istoriografijoje, tačiau to negalima pasakyti apie ne mažiau svarbų įvykį – minėto memorandumo pasirodymą.

Pagal parašų skaičių šią peticiją visoje Sovietų Sąjungoje tuo metu lenkė tik Krymo totorių kolektyviniai prašymai dėl teisės grįžti į savo tėvynę. Neatmestina galimybė, kad žinia apie ,,17 000 memorandumą“, kurią plačiai komentavo Vakarų spauda („New York Times“ apie tai rašė 1972 m. kovo 28 d.) ir radijo stotys, galėjo netiesiogiai paskatinti ir 1972 m. gegužės mėn. įvykius Kaune.

Sovietų valdžia į šio memorandumo pasirodymą reagavo ne mažiau jautriai nei į jaunimo neramumus. Vos pasklidus informacijai apie memorandumą, labai operatyviai buvo imtasi atsakomųjų priemonių. Suiminėti ir tardyti parašų rinkėjai ir pasirašiusieji, Religijos reikalų tarybos (RRT) įgaliotinis ir KGB darė spaudimą Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams, kad jie pasmerktų šią akciją.

Jau 1972 m. balandžio 11 d. jie paskelbė bendrą ganytojišką laišką, kuriame peticijų organizatoriai buvo apkaltinti dėl neatsakingų veiksmų, esą sukeliančių nesusipratimus tarp valdžios ir Bažnyčios, komplikuojančių Bažnyčios padėtį. Nors RRT įgaliotinis RRT ir LSSR vadovybę informavo, kad šį laišką perskaitė apie 80 proc. parapijų klebonų, „Kronika“ tvirtino, kad ištisai laišką skaitė tik nežymi kunigų dalis. Atrodo, kad tiesa slypi kažkur per vidurį. Tą patvirtina ir įgaliotinio informacijos palyginimas su vietos valdžios pareigūnų ataskaitomis.

Pavyzdžiui, Jurbarko rajono, kur tuo metu veikė 15 katalikų parapijų, vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja pranešė, kad laiško visai neskaitė 8 klebonai, 2 jį komentavo ir tik 5 perskaitė visą tekstą. KGB savo kanalais taip pat stengėsi neutralizuoti „17 000 memorandumo“ poveikį. LSSR KGB pirmininko Juozo Petkevičiaus teigimu, išeivijos spaudoje buvo išspausdintas agento Vagnerio straipsnis, kuriame bandyta įrodyti, kad memorandume pateikti faktai neatitinka tikrovės.

Vyskupijų valdytojų perspėjimai akivaizdžiai nepadarė didesnio poveikio tikintiesiems. Po metų laišką LSSR švietimo ministerijai dėl tikinčiųjų diskriminavimo mokymo įstaigose pasirašė 14 604, o peticiją RRT įgaliotiniui dėl religinės spaudos trūkumo – 16 800 asmenų.

Tokia situacija kėlė nemažai rūpesčių režimui. LSSR KGB pirmininkas taip apibūdino tuometinę padėtį: „1972 m. labai padaugėjo priešiškų negatyvaus elgesio faktų – be antivisuomeninių jaunimo veiksmų Kaune, išplito antirusiškos nuotaikos, padaugėjo Tėvynės išdavimo, antitarybinių lapelių ir anoniminių dokumentų platinimo atvejų, nacionalistinių užrašų ir kitokių nusikalstamų veiksmų.

Savo priešišką veiklą labai suaktyvino reakcingai nusiteikusi dvasininkijos dalis, kuri iš esmės pradėjo atvirą politinę kovą su Tarybų valdžia. Priešiškai nusiteikę elementai puoselėja viltį, kad galės kovoti su Tarybų valdžia dabartinėmis sąlygomis; šiuo pagrindu nacionalistai ir reakcingai nusiteikę bažnytininkai konsoliduojasi tarpusavyje“.

Tikinčiųjų aktyvumo padidėjimas ir kartu opozicinių visuomenės nuotaikų sustiprėjimas vertė sovietų valdžią daugiau dėmesio skirti religinio gyvenimo kontrolės klausimams. Valdžios atstovams atrodė, kad būtent tokio dėmesio stoka ankstesniais metais labiausiai paskatino Bažnyčios aktyvumą.

Tai buvo pabrėžiama 1973 m. rugpjūčio 28 d. LKP CK biuro patvirtiname nutarime „Dėl priemonių, kaip sustiprinti ateistinę propagandą ir kovą prieš reakcingų katalikų dvasininkijos ir klerikalinių elementų veiklą respublikoje“ bei 1973 m. rugsėjo mėn. įvykusiame rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų bei atitinkamų respublikinių žinybų atstovų pasitarime.

Pirmosios masinės peticijos aiškiai pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti tikinčiuosius atviram protestui. Kita vertus, jos neturėjo jokių praktinių padarinių, todėl vėliau nesistengta kiekvienu atveju surinkti kuo daugiau parašų.

Daugiausia dėmesio buvo skiriama pogrindinės periodikos leidybai. Išlaikiusi pirmąją represijų bangą 1973 m. pabaigoje, „Kronika“ tapo svarbiausia kovotojų dėl tikinčiųjų teisių komunikacijos ir kovos priemone; ji pamažu griovė informacijos monopolį, kurio išlaikymas buvo vienas svarbiausių režimo stiprybės šaltinių.

XX a. aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje atsiradę nauji katalikiškos pasaulėžiūros pogrindiniai periodiniai leidiniai, priešingai negu „Kronika“, orientavosi ne į vadinamąją ,,faktų kalbą“, nors jos taip pat visiškai neignoravo, o į krikščioniškosios pasaulėžiūros propagavimą. Jų pagrindinis tikslas buvo kovoti ne dėl tikėjimo laisvės, bet dėl paties tikėjimo, kuriant prielaidas atsispirti ateistinei indoktrinacijai, kuri tuo metu jau buvo pasidariusi daug rafinuotesnė ir kokybiškesnė, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais.

Pažymėtina, kad katalikiška kryptis aiškiai dominavo tarp pogrindinės periodikos leidinių. Iš 10 pogrindinės spaudos „aukso“ metais – 1979-aisiais – leistų pogrindžio periodinių leidinių net 6 buvo kaip tik šios krypties.

Katalikiški pogrindžio periodiniai leidiniai akivaizdžiai išsiskyrė ir bendru išleistų numerių skaičiumi.

Kiek yra žinoma, 1972–1982 m. Lietuvoje iš viso buvo išleista apie 200 pogrindinių periodinių leidinių numerių, iš kurių net tris ketvirtadalius sudarė katalikiški leidiniai.

Prielaidas katalikiškai pogrindinei periodikai pirmauti tarp kitų pogrindinių leidinių sudarė jau iki tol kelis dešimtmečius sėkmingai veikusi religinės savilaidos organizacinė sistema. Perimdama naujas technines priemones, ji be didesnių problemų galėjo patenkinti ir naujus poreikius: be maldaknygių, pamokslų rinkinių, verstinių knygelių, gaminti ir periodinius leidinius.

Tačiau ne vien parašų po peticijomis ir periodinių leidinių kiekis rodė, kad tikinčiųjų teisių sąjūdis tuo metu buvo pagrindinė opozicijos jėga Lietuvoje.

Kitų pasipriešinimo krypčių dalyvių daugumą aštuntajame–devintajame dešimtmečiais taip pat sudarė aktyvūs katalikai, dėl to tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje buvo glaudžiai susijęs su kitomis opozicijos kryptimis.

Kunigai ir aktyvūs katalikai pasauliečiai aktyviai dalyvavo 1976 m. pabaigoje susikūrusios Lietuvos Helsinkio grupės (toliau – LHG) veikloje, nemažai šios grupės parengtų dokumentų buvo skirta Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų padėčiai Lietuvoje.

Netgi eurokomunistinės pakraipos pogrindiniame leidinyje ,,Perspektyvos“ plačiai buvo gvildenamos religijos laisvės problemos, informuojama apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (toliau – TTGKK) veiklą, o vienas iš jo leidėjų – Vytautas Skuodis – 1980 m. tapo TTGKK nariu.

Ir Lietuvos laisvės lyga, vėliau neretai kritikavusi „Kronikos“ leidėjus dėl per mažo dėmesio bendriems tautiniams reikalams ir nuosaikumo, kaip vieną pirmųjų savo uždavinių įrašė religinės sąmonės ugdymą, o jos narių daugumą taip pat sudarė aktyvūs katalikai pasauliečiai.

Komunistus ypač erzino tai, kad kai kurie kunigai ir aktyvesni katalikai propagavo ,,lietuvio kataliko“ teoriją, t. y. teigė, jog tikru patriotu gali būti tik katalikas, jog išnykus katalikybei, neliks ir lietuvių.

Sovietų valdžios atsakas į šią tendenciją buvo dvejopas. Viena vertus, suaktyvintos propagandininkų pastangos siekiant įtikinti, kad Katalikų Bažnyčia praeityje visuomet buvo abejinga tautiniams idealams.

Kita vertus, sovietų valdžia buvo priversta toleruoti aštuntajame dešimtmetyje sustiprėjusį etnografinį nacionalizmą, pasireiškusį kraštotyriniu sąjūdžiu, etnografinių ansamblių suklestėjimu.

Kartu valdžia stengėsi kontroliuoti šio reiškinio pobūdį, pirmiausia aiškiai atriboti ar net supriešinti sterilizuotą tautiškumą su krikščioniškąja tradicija.

Nors dalis kraštotyrinio sąjūdžio dalyvių (daugiausia kauniečiai) buvo artimai susiję su katalikiška opozicijos kryptimi, dalyvavo bendruose su Eucharistijos bičiuliais renginiuose, nemažai kraštotyrininkų ir žygeivių labiau vertino pagoniškosios Lietuvos kultūros liekanas, jiems įdomesnis ir aktualesnis buvo pagoniškasis tradicinių švenčių turinys (ypač sureikšminta Rasos šventė).

Tautinės ir religinės opozicijos samplaika vertė ir sovietų režimą labiau koordinuoti atsakomuosius veiksmus.

Tuo tikslu 1977 m. prie LKP CK šalia jau anksčiau veikusios Mokslinės-ateistinės propagandos tarybos buvo įsteigta ir Kovos su buržuazine ideologija, internacionalinio ir ateistinio auklėjimo koordinavimo taryba.

Reaguojant į opozicijos stiprėjimą nedidelės nuolaidos buvo daromos ne tik tautiniams jausmams, bet ir Bažnyčiai.

1976 m. sausio 29 d. RRT patvirtintose rekomendacijose dėl tolesnės politikos Bažnyčios atžvilgiu Lietuvoje, be tradicinių raginimų griežtinti religinio gyvenimo kontrolę, pasiūlyta leisti religinį žurnalą lojaliai dvasininkų daliai, spręsti vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus grąžinimo į „atitinkančias jų titulą bažnytines pareigas“ klausimą, padidinti priimamų į seminariją klierikų skaičių ir sudaryti jiems geresnes sąlygas mokytis.

Mirus Antanui Sniečkui, kuris buvo itin priešiškas Bažnyčiai, naujoji LSSR valdžia taip pat mažiau prieštaravo ribotų nuolaidų taktikai. Pagal Religinių kultų reikalų tarybos rekomendacijas parengtą konkrečių veiksmų planą LSSR MT patvirtino 1976 m. birželio 11 d.

Ribotomis nuolaidomis siekta ne tik neutralizuoti nepasitenkinimą Bažnyčios veiklos suvaržymais, panaudoti jas propagandos tikslais, bet ir išprovokuoti nesutarimus tarp nuosaikių dvasininkų ir aktyvių Bažnyčios teisių gynėjų.

Aštuntajame–devintajame dešimtmečiais reguliariai pradėtuose rengti susitikimuose su vyskupijų vadovais, dekanais, atskirų dekanatų kunigais, parapijų dvidešimtukų nariais RRT įgaliotinis aiškino, kad sovietų valdžia nevaržo tikėjimo laisvės, kad gerėti Bažnyčios ir valdžios santykiams trukdo tik kunigai ,,ekstremistai“, kurie kelia nepagrįstus reikalavimus ir ,,šmeižia tarybinę santvarką“. Tačiau tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje, nepaisant tolerantiškesnio režimo požiūrio į religiją, toliau stiprėjo ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasiekė kulminaciją.

1979 m. pradžioje net 550 Lietuvos kunigų ir du vyskupai pasirašė protestus prieš 1976 m. patvirtintus Religinių susivienijimų nuostatus, pareikšdami, kad jie prieštarauja sąžinės laisvei, todėl yra neteisėti.

Taigi apie 70 proc. kunigų stojo į atvirą konfliktą su valdžia. RRT įgaliotiniui darėsi vis sunkiau priversti kunigus paklusti valdžios reikalavimams. Tuo metu tikinčiųjų teisių sąjūdis Lietuvoje įgijo ir tam tikrą institucinę formą.

1978 m. lapkričio 13 d. Maskvoje įvykusioje neoficialioje spaudos konferencijoje buvo paskelbta apie TTGKK įsteigimą Lietuvoje.

Vis aktyvesnis darėsi 1969 m. susikūręs Eucharistijos bičiulių sąjūdis.

KGB ir partijos 1977 m. pradėtos aktyviai vykdyti profilaktinės priemonės, siekiant lokalizuoti Eucharistijos bičiulių veiklą, buvo nesėkmingos. Tą aiškiai parodė 1979 m. liepos 22 d. eisena į Kryžių kalną ir tradicinė eisena į Šiluvą tų pačių metų rugsėjo mėn.

Masinę tikinčiųjų teisių sąjūdžio paramą aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje vėl patvirtino keletas peticijų. Pareiškimus dėl kunigų seminarijos veiklos varžymo 1981 m. vien Telšių ir Kauno vyskupijose pasirašė 27 980 tikinčiųjų, o po prašymu dėl bažnyčios grąžinimo Klaipėdoje surinkta beveik 150 tūkst. parašų.

Tikinčiųjų teisių sąjūdžio plėtros nesugebėjo sustabdyti ir represinės sovietų valdžios struktūros. Nors už „Kronikos“ dauginimą bei platinimą 1974–1977 m. Lietuvoje buvo nuteista 10 asmenų (visi pasauliečiai), tai nepadarė didesnės įtakos jos leidybos ir platinimo procesui.

Nepaisant milžiniškų sekimo sąnaudų, KGB aštuntajame dešimtmetyje taip ir nepavyko išsiaiškinti „Kronikos“ redakcijos. LSSR KGB Kauno miesto skyrius aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pripažino, kad jie ,,kol kas tik fiksuoja jau įvykusius reakcingų katalikų dvasininkų ir buržuazinių nacionalistų veiklos faktus, neturėdami galimybės iš anksto išsiaiškinti jų sumanymus, planus, antitarybinės literatūros persiuntimo į užsienį kanalus“.

Nesugebėjimas nutraukti „Kronikos“ leidybą ir jos perdavimą į Vakarus kėlė daug galvos skausmo LSSR KGB vadovams, ypač dėl to, kad „Kronikos“ informacija per Vatikano radiją pasiekdavo nemažą visuomenės dalį.

1978 m. gegužės 31 d. LKP CK į Maskvą išsiuntė kupiną susirūpinimo pažymą, kurioje konstatuota, kad Vatikano radijo stoties lietuviškos laidos daro didelę politinę žalą respublikos gyventojams. Kiek vėliau atlikta apklausa parodė, jog valdžios susirūpinimas buvo visiškai pagrįstas, nes paaiškėjo, kad šių laidų daugiau ar mažiau reguliariai klausė net 29 proc. apklaustųjų.

Pirmieji 1978 m. pabaigoje popiežiumi išrinkto Karolio Wojtyłos vieši pareiškimai ir jo sutikimas Lenkijoje 1979 m. birželio mėn., kaip rodo sovietų valdžios dokumentai, buvo viena svarbiausių paskatų imtis ryžtingesnių priemonių prieš vis stiprėjančią opoziciją Lietuvoje.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išryškėjusią griežtesnę Vakarų šalių poziciją žmogaus teisių klausimu ji vertino kaip naują pasaulinį sąmokslą prieš komunistinę sistemą, kurio sudedamąja dalimi buvo laikomas ir tikinčiųjų teisių aktualizavimas.

Sąmokslo teorijos stereotipų buvo ypač paveikta tuometinė SSRS KGB vadovybė su Jurijumi Andropovu priešakyje, kuris aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įgijo didelę įtaką priimant sprendimus.

Reaguodamas į grėsmingus KGB signalus apie Jono Pauliaus II politiką ir jo pirmąjį vizitą Lenkijoje, SSKP CK Sekretoriatas 1979 m. lapkričio 13 d. priėmė specialų nutarimą „Dėl kontrpriemonių prieš Vatikano politiką socialistinių šalių atžvilgiu“.

Siekiant užkirsti kelią galimam Lenkijos situacijos pasikartojimui, 1979–1981 m. Lietuvoje buvo vienokiu ar kitokiu būdu izoliuoti, t. y. nuteisti arba prievarta uždaryti į psichiatrijos ligonines, aktyviausi opozicijos dalyviai pasauliečiai.

Tuo tarpu prieš dvasininkus, tikinčiųjų teisių sąjūdžio lyderius, imtis atvirų represijų režimas ir toliau nesiryžo, žinodamas, kad jų suėmimas sukeltų kur kas didesnį sujudimą tarp tikinčiųjų.

Kovoti su jau spėjusiais plačiai pagarsėti kunigais KGB bandė klastingomis arba, jų žargonu tariant, specialiomis priemonėmis.

1980 m. spalio 3 d. tokia priemonė buvo panaudota prieš TTGKK narį kun. Juozą Zdebskį;

spalio 11 d. neaiškiomis aplinkybėmis žiauriai nužudytas vienas iš pogrindinio periodinio leidinio „Dievas ir Tėvynė“ leidėjų kun. Leonas Šapoka,

o 1981 m. lapkričio mėn. taip pat neaiškiomis aplinkybėmis per autoavariją žuvo LHG narys kun. Bronius Laurinavičius.

Panaudoti spec. priemonę 1979 m. buvo planuojama ir prieš kun. Sigitą Tamkevičių.

Dėl neaiškių priežasčių to nebuvo padaryta, pasitenkinta oficialiu prokuratūros įspėjimu jam ir kun. Alfonsui Svarinskui.

Suimti ir teisti aktyviausius kunigus ryžtasi tik po Leonido Brežnevo mirties, SSKP CK generaliniu sekretoriumi tapus policinių priemonių šalininkui J. Andropovui.

Suėmus kunigus S. Tamkevičių ir A. Svarinską, laisvėje likę TTGKK nariai dėl šiurkštaus spaudimo taip pat buvo priversti nutraukti savo viešą veiklą.

Sustiprėjus valdžios represijoms nuo 1983 m. prasidėjo naujas tikinčiųjų teisių sąjūdžio Lietuvoje raidos etapas. Pasipriešinimas religijos laisvės suvaržymams darėsi vis konspiratyvesnis, daugiau naudotos pogrindinės veiklos formos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Geg 2007 20:33

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Visų tikėjimų tautiečiai - vienykitės!

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.

Į viršų

macepe

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Spa 2007 16:37

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177

Ponas Puritone, ar galima vandenį ir ugnį suvienyti?

Man tikrai labai keista, kad tiek Lietuvai nusipelnę jaunuoliai elgėsi alogiškai. Nejau taip ir nesuprato, su kuo eina obuoliauti? Ta mūsų bočių dvasia, kurios dar kažkiek išsaugojo kaimas, juk Jūsų "draugų" - žydkrikščionių buvo negailestingai naikinama. Juk sunaikino, ką tik pasiekė jų purvinos rankos. Pagal juos mūsų bočiai ir rašto neturėjo, ir tamsuoliai buvo, bet, vos ne visas bočių šventes pertaisę savaip, naudoja nesigėdydami švenčių autorių "tamsumo". Paniekinamai vadina bočius pagonimis - kaimiečiais. Bet juk nepasigiria, kad visą tautos žiedą - bajorus, nesutikusius nusilenkti žydų dievui, išgujo iš šalies arba išžudė. Toks jėzuitiškas veidmainiavimas yra mokytojų - žydų nuopelnas.

Jei taip žygeivių, ramuviečių buvo elgiamasi iš nežinojimo - ką padarysi, visi darom klaidų. Bet jei taip buvo žinant žydkrikščionių "darbelius", tada Jūsų darbai nustoja vertės. Jūs tampate Lietuvos niekinimo bendrininkais.

O gaila, jei taip yra.

Į viršų

Juozas Prasauskas..

Pranešimo tema: Taip reikia vienytis-lietuviams sirdyje

Parašytas: 27 Lap 2007 04:59

Užsiregistravo: 27 Lap 2007 04:47
Pranešimai: 4
Miestas: Vilnius-Birštonas

Šiaip Lietuva yra katalikiškas kraštas ir tai, kad mažiau vaikšto į bažnycias - nėra rodiklis, o nuo pagonybės esame per daug atitolę - esame dauguma giliai tikintys katalikai ir pasaulyje žinomi kaip katalikiškas kraštas - iki rusų okupacijos net labai, o ateizmas labai apgriovė tikėjimo pagrindus.

Lietuva pirmiausia. Prasauskas. J.PR.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Juozas Prasauskas.

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Spa 2008 06:04

Užsiregistravo: 08 Lie 2007 17:18
Pranešimai: 442
Miestas: Vilnius - Birštonas

2008 10 26 minint Vatikane Šv. Kazimiero kolegijos 60-metį Jo Ekscelencija Popiežius BENEDIKTAS 16 prakalbo lietuviškai, tuo parodydamas didelę pagarbą Lietuvių tautai ir valstybingumui.

Tai yra iš viso PIRMAS kartas, kada popiežius kalbą - ir gana netrumpą - pasakė jo nemokama kalba.

Mums tai turėtų duoti didelį teigiamą rezonansą visų kitų valstybių vadovų tarpe.

Parašė Juozas Prasauskas - šalt. Lietuvos rytas.

J.vPR. LIETUVA PIRMIAUSIA.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Spa 2008 00:17

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Macepe.

Pritariu. Geriausiai šiuo klausimu pasisakė O.Benderis: religija - opiumas liaudžiai. Senovės lietuviai, mano manymu, nebuvo tikintys - jie pripažino gamtą kaip virš jų jėgų esantį dalyką, bet dievais netikėjo.
Jų veiksmai daugiau panašūs į meditaciją, pasilinksminimą, pratęsiant savo ūkinius užsiėmimus (kad ir 12 patiekalų kūčių metu - ko nėra daugiau jokiose tautose; tai anų laikų gyvenimo aidas), į žmogų, jo gyvenimą žiūrėta kaip į gamtos dalį.

KARDU ATNEŠTA KRIKŠČIONYBĖ LIETUVAI PADARĖ DAUG BLOGO (bažnyčia yra UAB'as, kuris, nors 1991 m. įstatymas draudė organizacijoms atgauti prieškariu turėtą nereliginį turtą, jį suktu būdu atgavo, todėl žydomasonai rodo į juos ir reikalauja to paties; taip Lietuva yra pastatyta "rakom" - ni tuda, ni siuda).

Štai "didieji" kovotojai už Lietuvą - žemaičiai, dabar yra didieji krikščionys. Tapšnotojai, vienžo. NE BE REIKALO ŽODIS ŽEMAITIS JONIŠKYJE YRA KEIKSMAŽODIS.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: