Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Romo Kalantos žygdarbis 1972 m gegužės 14 d. ir įvykiai Kaune 1972 m. pavasarį

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Lietuvos Žygeivių ir Ramuvos sąjūdžių istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romo Kalantos žygdarbis 1972 m gegužės 14 d. ir įvykiai Kaune 1972 m. pavasarį

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romo Kalantos žygdarbis 1972 m gegužės 14 d. ir įvykiai Kaune 1972 m. pavasarį

Parašytas: 17 Geg 2012 17:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Jonas Trinkūnas. Romo Kalantos žygdarbis ir jaunimo judėjimas (video)

http://alkas.lt/2012/05/14/j-trinkunas- ... judejimas/

Jonas Trinkūnas,
http://www.alkas.lt
2012 05 14 19:24

R.Kalantos pasiaukojimas 1972 m gegužės 14 d. ženklino svarbias permainas Lietuvos gyvenime.

Šiomis dienomis minimos Kalantinės yra svarbios mums visiems. Vis dėlto tenka dažnai išgirsti, jog šių metinių metu reikia prisiminti ir labiau vertinti hipių, roko bei kitus vakarietiškos subkultūros dalykus.

Tokiam siaurokam supratimui galima paprieštarauti ir nurodyti neseniai (2011 m.) paskelbtą solidžią mokslinę studiją „Sąjūdžio ištakų beieškant. Nepaklusniųjų tinklaveikos galia“.

Tyrinėtojų nuomone, tuo metu egzistavo trys priešinimosi režimui suvaržymams srovės: jaunimo hipių subkultūra, etnokultūrinis sąjūdis ir katalikiškasis pogrindis.

Etnokultūrinis sąjūdis apėmė romuviečių, žygeivių ir folklorininkų judėjimus. Ši knyga pateikė svarbius teorinius to meto kultūrinių judėjimų apibrėžimus.

Čia norėčiau prisiminti kai kuriuos tų dienų epizodus.

1972 m. gegužės mėnesį, po 14 d., būrelis Vilniaus kraštotyrininkų-romuviečių nuvykome į Rumšiškių muziejų dalyvauti talkoje, tvarkant muziejaus teritoriją. Talkininkų tarpe atsirado žmonių, kurie ėmė pasakoti apie įvykius Kaune, visiems tai buvo naujiena. Pasitarę nutarėme važiuoti į Kauną, tikėdamiesi ką nors pamatyti ar išgirsti. Pasiekę Kauną per Žaliakalnį patraukėme į centrą – Laisvės alėją.

Susitikome pažįstamų kauniečių – išgirdome apie susideginusį jaunuolį, apie demonstracijas, išdaužytus langus ir t.t. Bet tuo metu miestas jau buvo ramus. Pasakojo, jog gaudomi ilgaplaukiai, apsidairėme – ir mūsų tarpe buvo tokių. Dar kiek pabuvę Kaune, pasukome į stotį ir išvažiavome į Vilnių. Tačiau mūsų ramią išvyką vėliau man priminė tardymų metu saugumiečiai.

Aš, kaip tikras kraštotyrininkas, rūpinausi Kauno įvykių aprašymais. Todėl paprašiau kauniečių parūpinti tokios medžiagos. Tuomet ir susipažinau su mediku studentu Šarūnu Žukausku. Susitikau su juo gal pora kartų ir gavau iš jo sąsiuvinuką su aprašymais. Tik vėliau supratau, jog viską sekė saugumiečiai, buvo fiksuojamas kiekvienas kauniečių žingsnis.

Atmintyje iš tų laikų liko toks iš lūpų į lūpas perduodamas ketureilis: „Čia laisvės nėr ir santvarka bloga – taip sakė Romas Kalanta. O kur tikroji mūs tėvynė? Ją rusai kojomis pamynė“

1972 m. Kauno pavasario bylos tyrimo metu Kauno miesto prokuratūra mėgino identifikuoti protesto demonstracijų dalyvius.

Aprašas po nuotrauka: „1 – Vytautas Kaladė, 3 – Rimantas Baužys, 4 – Ričardas Truškauskas, 5 – Virginija Urbonavičiūtė, 6 – Vladas Kasiulevičius, 8 – Vytautas Pocius.“ Kaunas, 1972 m. gegužės 18 d. (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Kauno jaunimo protesto demonstracija 1972 m. gegužės 18 d. Kauno miesto sode (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Romo Kalantos susideginimas ir jaunimo demonstracijos sukėlė visus komunistinius organus ant kojų. Buvo, matyt, priimti labai svarbūs valdžios nutarimai – imtis ryžtingų veiksmų.

Tuomet ir prasidėjo „kraštotyrininkų“ byla, buvo suimti ir įkalinti keli kauniečiai, tame tarpe ir Š.Žukauskas. Represijos apėmė ne tik Kauno įvykių dalyvius, tikslas buvo stabdyti ir užgniaužti visas nacionalistines apraiškas.

Etnokultūrinis sąjūdis taip pat pateko į represijų lauką. Buvo uždraustos kraštotyros ekspedicijos, kuriose iki tol dalyvavo šimtai patriotų.

Protesto eisena Kauno Laisvės alėjoje ir sovietų milicijos būriai, mėginantys sustabdyti demonstrantus. Kaunas, 1972 m. gegužės 18 d. Nuotrauka iš baudžiamosios bylos (Lietuvos ypatingasis archyvas)

Tiesa, represijos prasidėjo dar prieš R.Kalantos susideginimą. Vilniaus Romuva buvo uždrausta 1971 metais, imtos drausti Rasos šventės. Bet po Kauno įvykių, represijos įgavo daug aštresnį pobūdį.

1973 m. rugsėjo mėnesį į mano butą įgriuvo saugumiečiai su krata. Prasidėjo tardymai ir psichologinis teroras. Buvau pašalintas iš Universiteto. Kadangi griežtai atsisakiau „padėti“ saugumui, buvau pasmerktas bedarbystei ir nuolatiniam persekiojimui, kuris baigėsi tik atėjus Sąjūdžiui.

Esu dėkingas knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ autoriams.

Viena aišku, jog „dainuojančią revoliuciją“ inspiravo ne hipių bardai. Dainuojančioje revoliucijoje skambėjo liaudies dainos, kurios jau buvo atgimusios kraštotyrininkų ir romuviečių sąjūdyje.

Į Saugumą buvo kviečiamos jaunos panelės, kurių „nusikaltimas“ dažniausiai buvo liaudies dainų dainavimas. Tos dainos nebuvo iš A.Sniečkaus mėgstamų „Lietuvos“ ansamblio repertuaro.

Gerai prisimenu, kaip per juodąjį 80-tų metų laikotarpį buvo kontroliuojamas folklorinių ansamblių repertuaras. Ansamblių vadovai privalėjo atnešti miesto kultūros skyriui savo ansamblių programinių dainų tekstus, kad neprasibrautų kas netarybinio.

Kalantinės tai tarsi istorinės kryžkelės ženklas, rodantis esmines tautos gyvenimo permainas.

Po R.Kalantos susideginimo pradėjo eiti pogrindinė Katalikų kronika, prasidėjo etnokultūrinio sąjūdžio persekiojimai. Liaudies dainos visada buvo tautos dvasios giliausia išraiška. O Kalantos auka buvo tarsi Margirio pilėnų ir pokario partizanų, žuvusių bunkeriuose, žygių atgarsis.

Video
http://www.youtube.com/watch?feature=pl ... pJTyrH0mJY

Komentarai
http://alkas.lt/2012/05/14/j-trinkunas- ... /#comments

Karolis:
2012 05 16 16:15

Susideginti dėl laisvės žygdarbis?! Mano nuomone žygdarbis yra kovot prieš tuos, kurie atima laisvę. gal baikim tuos savižudžius garbinti.

Žygeivis:
2012 05 17 18:01

To meto sąlygomis, 1972 m., būtent tokia protesto forma buvo pati efektyviausia, nei bet koks bandymas aktyviai pasipriešinti, pvz., su ginklu rankose (buvo tada SSSR ir tokių, ir ne vienas, bet jų efektas tuometinei sovietinei sistemai buvo beveik nulinis – tada sovietai bijojo tik “proklamacijų” ir masinių taikių demonstracijų).

Kaip tik todėl būtent po Romo susideginimo ir kilo masinės demonstracijos Kaune, ir ne tik ten, pradėta leisti nemažai pogrindinių leidinių, suaktyvėjo įvairūs judėjimai.

P.S. Bet kad tai suprastum, reikėjo gyventi tais laikais…

Žygeivis:
2012 05 17 18:07

P.S.2. Man tada buvo tik 15 metų, ir kaip tik po Kalantos susideginimo mūsų klasės dalis iš Vilniaus nuvyko į Kauną – į “ekskursiją”...

Iki šiol atsimenu, kokį neišdildomą įspūdį visam gyvenimui mums padarė tai, ką pamatėme tada Kaune.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Romo Kalantos žygdarbis 1972 m gegužės 14 d. ir įvykiai Kaune 1972 m. pavasarį

Parašytas: 17 Geg 2012 18:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

A.Patackas: Garliavoje bręsta labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinės (video)

http://alkas.lt/2012/05/15/a-patackas-g ... nes-video/

http://www.alkas.lt
2012 05 15 13:55

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko kalba, pasakyta Romo Kalantos žūties 40-mečio minėjime

Laisvės liepsna, deguonis R. Kalantos aukai atminti. Gegužės 14 d., 1972-ieji. Kaune pasklinda gandas, kad miesto sode susidegino jaunuolis. Kodėl, nežinia. Po kurio laiko pradėjo aiškėti, kad jo motyvai panašūs kaip Jano Palacho, jauno istoriko, prieš trejetą metų susideginusio Prahoje. Tai laisvė, laisvė bet kuria kaina.

Gegužės 15-oji, rytas. Miesto sode tuščia ir tylu, jokių pėdsakų, nė vieno žmogaus tarsi nieko nebūtų įvykę. Apmaudi mintis: taip nieko čia niekada nebus, vaikinas save pražudė veltui, nes mes tokie apspangę ir apkrutę duslioje tyloje. Dar apžiūrėjau knygynų vitriną, bet akys, nors matė, bet nekliuvo už knygų pavadinimų ir išvažiavau į Vilnių. Praėjo lygiai tokių pat beprasmių pora dienų. Ir štai lyg perkūnas iš giedro dangaus – Kaune kažkas vyksta, Kaunas verda.

Neprisimenu kaip ir kuo, bet atsiduriu Laisvės alėjos prieigose, minioje, nebeatpažįstamoje, įelektrintoje, niauriai žvalioje. Kelią užtveria milicininkų grandinė. Bet, keista, norinčių patekti į Laisvės alėją arba, kaip kauniečiai sako, į laisvę nestabdo, praleidžia. Kodėl neinate, klausiu pirmo pasitaikiusio? Tas niūriai burbteli: eik, pats pamatysi. Ryžtuosi ir einu. Turiu viską pamatyti ir patirti pats, kaip tie airių žurnalistai, kurie Olsteryje lindo į patį pragarą, nes norėjo liudyti, patirti smurtą, patys būti smurto aukomis, o ne stebėtojais iš pašalės. Laisvė apytuštė, tik iš priekio atžygiuoja kareivių rota.

Pirmą kartą teko išvysti sovietinius kareivukus su šalmais ir ginklais, pilna ekipiruote. Šiaip jie tais jau nutolusiais nuo pokario metais nebekėlė atgrasos, greičiau buvo komiški su savo nudryžusia (…), „Clopčiatobumažnaja“ nublukusio medvilninio audinio uniforma ir kreivais kerziniais čebatais. Bet dabar jie atrodė jau kitaip. Šalmai slėpė veidų bruožus, o atkišti, paruošti šūviams kalašnikovai nebuvo panašūs į žaislinius.

Dar nieko nepadarius ir neištarus užteko, matyt, atžaraus žvilgsnio ir pasijutau užlaužtomis rankomis vedamas į kiemelį prie miesto sodo. Tai buvo egzekucijų vieta. Suimtieji išrikiuoti į vieną šerengą visaip buvo provokuojami patyčiomis, keiksmais, žeminimu parodyti protestą arba bent jau užuominą, o tada į darbą buvo paleidžiami savo darbo bananai padaryti iš gabalais supjaustyto kabelio su sunkiu metaliniu įdaru. Tokiu buvo galima ir kaukolę pralaužti. Atsimenu, jų rankenos buvo kruopščiai apvyniotos izoliacija, kad neslystų smūgiuojant. Vienas toks atsirado prieš mane. Žvilgsnių žaibai susidūrė kaip geležtės. Smogsiu atgal, kad ir kas būtų. Tai truko tik sekundės dalį, nesmogė, atsitraukė, atitolo.

Dar prisimenu tokį Kauno gatvių Gavrošą, kokių 13 metų paauglį, garbanotą, kaip ir jo prototipas, kuris kažkodėl čiulpė gal užgautą pirštą. Ką čia išsidarinėji, kas pirštui? Nusideginau. Šito liepsnos priminimui užteko, buvo užsimota bananu. Bet šalia stovėjęs tvirtas vaikinas užstojo: ko čia daužai vaikus, duok man. Davė, tas susmuko, bet nepargriuvo, atlaikė. Toliau viskas skendėjo rūke. Tvankūs, tamsūs, begaliniai ilgi KGB pastato koridoriai prigrūsti areštuotojų. „Stojat, vse na meste, ja tebė litovskyj ubliūdok…“ ir keiksmai, keiksmai, keiksmai. Prisimenu, kokia trejetų metų negalėjau pakęsti žmonių su uniforminėmis sagomis. Jeigu toks atsisėsdavo šalia, pereidavau į kitą vietą.

O viskas klostėsi taip: valdžia darė viską, kad šitaip įvyktų. Visų pirma spaudoje pasirodė straipsniai, tiksliau, keletas eilučių su šlykščiomis užuominomis, kad R.Kalanta yra psichinis ligonis. Jos buvo pasirašytos žinant psichiatrų, šitaip visiems laikams įrašiusių save į baudžiamosios psichiatrijos šito gryno sovietinio išradimo istoriją.

O laidotuvių dieną, vietoje paskelbtosios valandos, milicija porą valandų anksčiau atėmė iš artimųjų karstą ir nepaisydama protestų privertė laidoti neprileisdama nieko prie kapo. Į laidotuves susirinkusi minia, sužinojusi, kad yra apgauta, kad laidotuvės jau įvyko, savaime siūbtelėjo iš Vilijampolės į miesto centrą. Priekyje jos buvo daugiausia jauni žmonės, hipiuojantys – Romo draugai ir bičiuliai, susikibę rankomis. Jau nebe minia, o susilydęs į vieną kūną gyvas tvarinys įžengė į Laisvės alėją šaukdami: „Laisvė Lietuvai.“ Jie vieningomis gretomis tarsi viską nušluojanti potvynio banga pasiekė miesto sodą, kur ir įvyko R. Kalantos aukos pašventinimo mitingas.

Stukačių darytose nuotraukose matyti jauni, gražūs, įkvėpti veidai, tokiais ir likę istorijai. Istorijai miesto, vardu Kaunas, kur kiekvienas žmonių susibūrimas, žmonių staiga pajutusių savo jėgą, pavirtusių iš minios į dvasinį kūną, tegul tai bus bokso ar kitos varžybos, nieko bendro su politika neturinčios, visada baigdavosi vienodai ir visada netikėtai – laisvė Lietuvai, laisvė Lietuvai.

O paskui buvo naktis – svaigi laisvės naktis. Prasivėrė dangūs ir laisvės liepsnos liežuviai, nors akimirkai, nors trumpam nudegino mūsų sielas. Taip 5–6 XX a. dešimtmečių karta įprasmino savo buvimą, savo ištikimybę Lietuvos istorijos tradicijai. Kai kas 20–30 metų nenumaldoma seka kildavo sukilimai, maištai, sąjūdžiai. Nors dauguma jų baigdavosi pralaimėjimais, bet tas, kuris įkvėpdavo laisvės, jos deguonies, jos liepsnos, tas visam gyvenimui žinojo, bet nemokėjo kitiems nepatyrusiems papasakoti, kas yra laisvė, kas yra liepsna ir kas yra tas deguonis, kurio ši liepsna yra gyva.

Dar keletą žodžių šiek tiek kita, bet kartu ir artima tema. Apie dabartį, nes kiekvienas istorinis faktas, kiekvienas prisiminimas istorijos turi tik tada prasmę, kai mes jį palyginame su dabartimi ir iš to gauname pamokų. Yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta Lietuvoje ir tarp kalantinių.

Tada mes turėjome išorės priešą. Tai buvo okupantas. Dabar mes turime (gal bus labai stipriai pasakyta), bet vis tik turime vidaus priešą. Su juo kovoti yra daug sunkiau, jis yra daug klastingesnis. Kova su juo yra daug subtilesnė. Mes dar netgi neturime tokios ir patirties.

Aš turiu omeny tai, kad kas vyksta pastaruoju metu. Turbūt svarbiausia yra ne tiek ekonominė krizė, kurią tikriausiai įveiksime ir, galima sakyti, jau galbūt ir įveikėme, bet moralinė krizė. Turiu omenyje Klonio gatvę, turiu omenyje tai, kas ten vyksta. Yra dvi stovyklos, Lietuva yra pasidalijusi. Jeigu reikėtų trumpai įvardyti: vienoje pusėje yra tiesūs, kitoje yra įlenkti viena ir kita forma žmonės.

Nežinau, kodėl tai vyko. Tai yra tam tikra paslaptis. Nenorėčiau pasakoti tų aplinkybių, jūs jas visas puikiai žinote. Tik noriu padaryti keletą tokių pasinaudodamas šita tribūna ir šita vieta įspėjimų. Visų pirma jaunimui. Nepražiopsokite to, kas ten vyksta, nepražiopsokite. Taip gali praeiti ir jūs turite didelę galimybę tą patį, ką patyrė R. Kalantos laikų jaunimas.

Toliau kitas inteligentijai. Nestovėkite po medžiu. Po to gailėsitės. Ir paskutinis valdžiai, o, tiksliau sakant, teisėsaugai, kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija. Lietuvoje pasekmės…

Čia aš praleidau 10 metų šitose patalpose ir žinau, kad norėdamas ir nenorėdamas savaime (galbūt dėl to esi nekaltas) atitrūksti nuo to, kas vyksta gatvėje. Gatvė yra kitokia negu tai, kas yra valdžios koridoriuje. Ten bręsta labai ir labai skaudūs dalykai, kurie gali pasibaigti tuo, kuo baigėsi kalantinės. Tai būtų toks perspėjimas ir, patikėkite, jis yra gana rimtas. Aš esu įgaliotas žmonių jį perduoti. Pragyvenome 22 metus. Buvo pavasaris, Sąjūdis, buvo vasara, buvo ruduo, po to užėjo žiema, ilga ir užsitęsusi. Dabar vėl pavasaris. Lietuva išgyvens.

Algirdo Patacko kalba Seime (lrs.lt vaizdo transliacijos įrašas):
http://alkas.lt/2012/05/15/a-patackas-g ... nes-video/

Komentarai
http://alkas.lt/2012/05/15/a-patackas-g ... nes-video/

Žygeivis:
2012 05 17 19:06

Šios dienos įvykiai Garliavoje akivaizdžiai parodė – Lietuvą dabar valdantys pederastai, pedofilai ir kiti “įvairiaspalviai” išsigimėliai bei jų tarnai taip ir neišmoko pasaulinės istorijos pamokų.

O tai reiškia, kad jie savo “karjerą” neišvengiamai baigs kartuvėse, nes šį kartą jų pedofilinės, antilietuviškos ir antivalstybinės “veiklos” sukelta revoliucija jau bus nebe “dainuojanti”, o tikra…

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Romo Kalantos žygdarbis 1972 m gegužės 14 d. ir įvykiai Kaune 1972 m. pavasarį

Parašytas: 24 Rgs 2019 20:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Вы историю Литвы знаете только по совковой пропаганде, таких вот "историков" как Дюков и Симиндей. Однако понятия не имеете об истинной истории Литвы.

К примеру, вы знаете, что 23 июня 1941 г. Временное правительство Литовской Державы, сформированное восставшим Литовским Народом, по Каунасскому радиофону обьявила войну СССР, который оккупировал Литву 15 июня 1940 г.

Реально, именно вооруженная борьба Литвы с СССР, продолжалась вплоть до 2 октября 1969 г., когда в бою с частями КГБ погиб последний вооруженный литовский партизан Костас Люберскис - Жвайнис (1913–1969).

Он родился в 1913 г. в деревне Стунгяй Йонишкского р-на. Это был летчик Литовской армии, партизан, издатель газеты "Эхо партизанских выстрелов". Последний номер этой газеты появился в 1957 г.

Совсем недавно было выяснено, что он погиб в бою с КГБ в 1969 г., 2 октября, в окрестностях деревень Менчяй и Лиепкальнис, Акменском р-не.

В 1972 г. весной в Каунасе опять вспыхнуло яростное восстание литовской молодежи - явно от очень "хорошей жизни" в совковой оккупации...

КГБ и войска МВД только через неделю сумели подавить восстание.

P.S.1. Мне тогда было всего 15 лет - и весь наш класс поехал из Вильнюса в Каунас. Столько лет прошло, но я все прекрасно помню - и особенно тот дух свободы, который всех нас тогда охватил.

Потом борьба продолжалась в подполье разными, не вооруженными, формами.

Официально (де факто) эта война Литвы и СССР кончилась, когда оккупационные войска были окончательно выведены из Литвы - 31 августа 1993 г.

Но де-юре эта война продолжается, так как до сих пор не подписан Мирный договор (аналогичное юридическое положение у РФ с Японией).

P.S.2. СССР разрушила именно Литва, когда 11 марта 1990 г. первой из оккупированных Совком государств обьявила о Восстановлении Независимости Литовской Державы - и отстояла ее, в том числе и 13 января 1991 г., когда совковые военные, спец. части ГРУ и КГБ пытались совершить военный переворот в Литве.

И это было всем очевидно, кто следил за событиями того времени.

Польша же разрушила не СССР, а Варшавский соц. блок.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: