 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina
|
Nei vieno žygio be konkretaus tikslo. Interviu su Kęstučiu Čeponiu (II)
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... Deponiu-ii
2011-01-28
Net neabejoju, kad daugelis žygeivių lyderių bei paprastų judėjimo narių, prasidėjus Atgimimui, įsitraukė į aktyvią kovą už Lietuvos Nepriklausomybę. Gal galėtumėte trumpai paminėti, kaip tai vyko ir kaip susiklostė pagrindinių buvusių žygeivių lyderių keliai jau Nepriklausomoje Lietuvoje...
Trumpai atsakant į šį klausimą užtektų pasakyti, kad visų jų „politinis“ likimas iš esmės toks pats, kaip ir daugumos 1990-1991 m. savanorių ir AT gynėjų - jau iš pat pradžių jų „neprileido“ arba labai greit „nustūmė“ nuo bet kokių atsakingesnių pareigų - ir tai darė ir senoji „komunistinė“ nomenklatūra, ir naujoji, labai greit „susiformavusi“ „sąjūdistinė“ nomenklatūra...
Deja, bet reikia atvirai pasakyti, kad dar Sąjūdžio kūrimosi metu sąžiningus ir idėjinius žygeivius bei ramuviečius, kurie ypač aktyviai dalyvavo šioje veikloje, labai atkakliai ir laipsniškai „valė“ ir iš Sąjūdžio vadovaujančių struktūrų, o vėliau ir iš įvairių valstybinių tarnybų (ypač naujai sukurtų, pvz., Kultūros paveldo inspekcijoje, vadovautoje žygeivio Naglio Puteikio ar AT Apsaugos skyriuje, vadovauto Artūro Skučo), kur po Kovo 11 d. nemažai žygeivių pradėjo dirbti... O tas naująsias tarnybas vėliau apskritai panaikino, jas „reorganizuojant“.
Apie tai labai taikliai atsiliepė viename savo interviu 2003 05 01 radijo laidoje (vedėjas Vaidotas Žukas) Kovo 11 signataras, aktyvus Kauno žygeivis, jų vadas ir vienas idėjinių lyderių, vėliau buvęs politiniu kaliniu, Vidmantas Povilionis: viewtopic.php?t=728
----------------------------------------
Ištraukos (visas tekstas - viewtopic.php?t=728 ):
V. Žukas: Gerai. Kaip Jūs dabar, po 15-os metų nuo Atgimimo, vertinate tuometinę Sąjūdžio veiklą?
V. Povilionis: Aš tai labai sąmoningai ėjau į tą Sąjūdį į Kauną, kadangi gyvenau Kaune ir buvau pakviestas Kaune. Aš kažkada sutikau savo kolegą iš Mordovijos lagerio Liudviką Simutį, kalėjusį keliasdešimtį metų. Ir aš tada pakviečiau ateiti į Sąjūdį. O jis atsakė: „Ką Jūs! Sąjūdis yra KGB-istų organizuotas, ko ten lįsti?“ Sakau: „Taip, jis KGB-istų organizuotas, bet ten reikia mūsų, reikia jį po truputėlį kreipti“.
V. Žukas: Tai Jūs jį perkalbėjote?
V. Povilionis: Jis vėliau atėjo. Po pirmųjų susitikimų neperkalbėjau. Labai mus daug tampė už skvernų, sakydavo: „Ko Jūs einate?“. Sąjūdyje buvo stiprūs susirėmimai tarp skirtingų grupių. Man kartais dabar keista klausytis apie kažkokį dabar esantį Sąjūdį, kurį aš pavadinčiau Sąjūdžio klubu.
Sąjūdis padarė tai, ką galėjo. Mes susistumdėme su įtakos agentais.
V. Žukas: Ką reiškia - įtakos agentai?
V. Povilionis: Na, šiandien gal aš plačiai nesiskleisiu, bet buvo žmonės, kurie kreipė tą Sąjūdį į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo to, iš kur buvo užsakymas.
Jeigu Jums buvo nelabai aiški situacija tuo laiku Lietuvoj, tai Jūs turbūt žinote, kokia buvo situacija Demokratinėje Vokietijoje, kai buvo manipuliuojama visais šitais liaudies judėjimais, krikščioniškaisiais judėjimais, žaliųjų judėjimais.
V. Žukas: Būtent todėl Hansas Ditrichas Genšeris (buvęs Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir išvaikė visą tą Rytų Vokietijos užsienio reikalų ministeriją.
V. Povilionis: Ir būtent todėl mes neišvaikėme nieko. Buvo kitas jėgų santykis.
V. Žukas: Gerai. Dabar mes jau kalbėkim apie laisvės periodą, trylika nepriklausomybės metų. Ko per šitą gerą dešimtmetį neišnaudojome, ką pražiūrėjome, pražiopsojom, išpūtėme vėjais?
V. Povilionis: Grįžtu prie to paties. Neturėjome kritinės masės žmonių, kurie galėtų sudaryti politinį elitą ir truputėlį pravėdinti Lietuvoje, pradarę langus.
Kalba buvo apie vieną dalyką, kad žmonės, kurie susikompromitavo, veikė prieš savo tautą, kolaboravo, neturi teisės valdyti. Jeigu jie turi padorumo, tai turėtų patys išeiti, bet jie neturi teisės valdyti ir vesti.
Ar žmonės, kurie buvo priversti, gali būti kitą kartą priversti? Jie patys turėtų tai suprasti. Dėl jų minkštumo gali vėl įvykti ta pati nelaimė.
Paprasčiausiai turėjo visgi būti apribota galimybė buvusiems valdyti mūsų gyvenimą. Aš manau, kad dalis kaltės yra lietuvių visuomenės, kadangi ji gana nebrandi. Mes praradome laiką, galėjome per tuos 13 metų labai toli nueiti.
Ir aš, negirdamas estų, noriu pasakyti, kad man kartais jie yra labiau suprantami. Manau, kad trūko racionalumo, šalto apgalvojimo, sveiko, normalaus patriotizmo ir savo interesų supratimo.
V. Žukas: Ekonominės sąlygos irgi prisidėjo.
V. Povilionis: ... Aš žinau tiktai, kad mano prokuroras gauna didelę pensiją. Aš negirdėjau, kad partizanai gautų tokias dideles pensijas, kaip gauna tas, kuris mane prižiūrėjo čia, prie Lenino, 40 kameroje, ir ateidavo kartą per metus aplankyti.
V. Žukas: Savo garsiajame vasario 16-osios atsišaukime prieš 30 metų Jūs rašėte, kad ši okupacija nėra paprasta. Kuo, Jūsų nuomone, sovietinė, tuometinė brežnevinė, okupacija buvo nepaprasta?
V. Povilionis: Turbūt aš dabar radau labai gražų įvardijimą, kurį pavartojo jau miręs Rimantas Jasas (Lietuvos istorikas, kuris, tarp kitko, parašė „Didįjį Prūsų sukilimą“). R. Jasas visą tą laikotarpį, tai yra sovietų okupaciją, labai gražiai apibrėžė. Jis pasakė, kad rusai nesugebėjo mūsų surusinti, bet sugebėjo mus nulietuvinti. Labai kritinis Lietuvai buvo laikotarpis tarp praeito amžiaus 9-ojo ir 7-ojo dešimtmečių. Žmonės, kurie gimė tuo laiku, dabar atėjo į valdžią.
V. Žukas: Tai nulietuvinti lietuviai savigarbą prarado.
V. Povilionis: Mes daug ką praradome: savo identiteto jausmą, tapatybės jausmą, domėjimąsi savimi. Aš galiu Jums išvardinti begalę vertybių, kurias praradome. Bet tie visi dalykai dabar lemia mūsų nesveikas nuotaikas, kai Lietuvoje tas valdantysis politinis elitas yra visiškai atsiskyręs nuo žmonių.
------------------------------------
Vis tik Aukščiausioje Taryboje, paskelbusioje 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimą, buvo tikrai nemažai asmenų, vienaip ar kitaip dalyvavusių Žygeivių ir Ramuvos judėjimų įvairių grupių veikloje - mano apytiksliais skaičiavimais, apie trečdalis AT narių (pvz., Vidmantas Povilionis, Česlovas Kudaba, Romualdas Ozolas, Gediminas Ilgūnas, Rimantas Astrauskas, Vytenis Andriukaitis, Jonas Šimėnas, Birutė Valionytė ir dar gana daug kitų), bet dauguma jų buvo, kaip taisyklė, gana eiliniai šių sąjūdžių nariai, o ne žygeivių ir (arba) ramuviečių vadai ar tam tikrų grupių idėjiniai lyderiai, išskyrus gal tik Vidmantą Povilionį, Romualdą Ozolą, Julių Beinortą, Gediminą Ilgūną, Joną Šimėną...
Deja, bet keli seni disidentai, daugiau ar mažiau dalyvavę ir žygeivių judėjime: Gediminas Ilgūnas, Vytenis Andriukaitis, Mečys Laurinkus, Audrius Butkevičius ir dar keli, kažkaip netikėtai ir labai greit persimetė į komunistų-„brazauskininkų“ pusę arba pradėjo juos netiesiogiai remti. Nenoriu nieko įtarinėti, bet mums tuo metu tai buvo labai keista (tiesą sakant, man ir dabar dar nelabai aiškūs jų tokio elgesio motyvai).
Ir į savivaldybių, ypač stambesnių miestų, tarybas iš pradžių, 1990 m., buvo išrinkta nemažai tuometinių žygeivių bei ramuviečių lyderių ir aktyvių narių (pvz., KPI „ąžuolietis“ Saulius Gricius tapo net Kauno vicemeru (iki savo tragiškos žūties), Gediminas Jakubčionis buvo išrinktas į Vilniaus m. tarybą, ir daug kitų).
Apskritai, kalbant apie 1988-1996 m. įvykius yra labai daug „neaiškių momentų“.
Gal būt kada nors istorikai, ištyrę dabar vis dar „juodai“ įslaptintus KGB, kompartijos ir komjaunimo archyvus (ir kitus slaptus archyvus - pvz., Rusijoje ir JAV, Vokietijoje ir Britanijoje, netgi Izraelyje...), sugebės išsiaiškinti, kas tada ne tik Lietuvoje „tampė virvutes“ ir „pasuko“ atkurtos Lietuvos Valstybės likimą ta kryptimi, kuria mes ir dabar palengva „slenkame“ - į Lietuvių kalbos, Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės mirtį, jei šio „slinkimo į bedugnę“ laiku nesustabdysime.
Kalbant apie sovietmečio aktyvius žygeivius bei ramuviečius, tai dauguma jų ir dabar yra aktyvūs Lietuvos visuomenės nariai, vadovauja įvairioms tautinėms-kultūrinėms organizacijoms ar dalyvauja jų veikloje, užsiima kita, lietuvybę palaikančia, veikla.
Plačiau siūlau žiūrėti, pavyzdžiui, įvairiose temose skyriuje:
Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės
viewforum.php?f=74
Kai mes kalbame apie XX-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių kovą su okupantais, beveik visuomet pirmiausia pažymimos ginkluotos Laisvės kovos, o paskiau neretai peršokama iškart prie Sąjūdžio. Žinoma, pripažįstama, kad tuo „tarpiniu periodu“ irgi vyko tam tikra patriotiška disidentinė veikla, tačiau, kaip bebūtų gaila, plačiau žinoma ji tikrai ne kiekvienam. Koks jūsų manymu indėlis tuo istorijos tarpsniu tenka Žygeivių judėjimui? Ar jo reikšmė tinkamai ir pakankamai įvertinta naujausioje mūsų valstybės istorijoje?
Klausiate, kodėl peršokama per visą tą ilgą laikotarpį po partizaninio karo pabaigos (realiai tai būtų 1956-1988 m.) - iki Sąjūdžio įsikūrimo (apie kurį rašoma nemažai, bet irgi toli gražu ne viskas)?
Atsakymas yra labai aiškus ir gana paprastas - juk būtent tuo metu gyveno tie, kas dabar valdo Lietuvos Valstybę. O juk absoliuti dauguma jų buvo patys tikriausi kolaborantai - sovietinių partinių (komunistinių ir komjaunimo) bei ūkinių-finansinių struktūrų nomenklatūrininkai (dabar jau ir jų vaikai ir net anūkai „eina į valdžią“).
Pvz., pasižiūrėjau infolex.lt ir pamačiau, kad nėra paminėta nei viena byla, kurioje būtų pritaikytas BK 120 straipsnis (Kolaboravimas)!!!!
-------------------------------------------------------------------------------------
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
Šaltinis - http://www.infolex.lt/ta/66150:str120
120 Kolaboravimas
Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
-------------------------------------------------------------------------------------
Kaip manote, ką tai reiškia? Negi Lietuvoje per 20 metų mūsų gausi teisėsaugos darbuotojų bei institucijų „armija“ nesugebėjo surasti nei vieną sovietinį kolaborantą?
Ir štai šiam, Lietuvos valdžioje „giliai įsikasusiam ir išsišaknijusiam“ kolaborantų sluoksniui, jų pačių „aktyvios komunistinės veiklos fone“ sovietinės okupacijos metais, labai neparanki bet kokia plačiau skleidžiama informacija apie bet kokį tuo metu vykusį (tuo labiau masinį) tuometinio moksleiviško, studentiško ir akademinio jaunimo pasipriešinimą okupacinei valdžiai bei jos peršamai kosmopolitinei komunistinei antilietuviškai ideologijai.
Todėl kiek daugiau yra rašoma tik apie tikinčiųjų (visų pirma katalikų kunigų ir pasauliečių) rengtus protestus bei laiškus, skirtus ginti tikinčiųjų teisėms. Ypač plačiai dabar žinoma Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKB kronika), pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d.
Beje, būtent todėl kai kada paminimi ir žygeiviai, kadangi nemažai jų labai aktyviai prisidėjo ir prie LKBK leidybos, ir prie jos platinimo.
Tačiau visa kita ilgametė lietuviška tautinė-patriotinė Žygeivių ir Ramuviečių veikla iki šiol yra daugiau kelių akademinių straipsnių „taikinys“, bet ne masinės žiniasklaidos ar TV laidų kasdienybė.
Pvz., raskite Vikipedijoje straipsnius apie Žygeivių ir Ramuvos judėjimus? Yra tik apie dabartinę religinę bendruomenę Romuvą, bet ne sovietmečio Ramuvų judėjimą.
O juk Žygeivių ir Ramuviečių judėjimai buvo patys masiškiausi lietuvybės palaikytojų judėjimai Lietuvoje nuo pat 1958-1960 iki 1996-98 m.
Mano kukliais paskaičiavimais vien per 1960-1990 m. laikotarpį Lietuvos Žygeivių ir Ramuvos judėjimuose daugiau ar mažiau aktyviai dalyvavo keliolika tūkstančių asmenų - daugiausia moksleiviško, studentiško ir akademinio jaunimo, bei vyresnio amžiaus, jau ilgamečių, aktyvistų. Jų tarpe buvo keli šimtai tų, ką galima pavadinti įvairių žygeiviškų ir ramuvietiškų grupių bei organizacijų „vedliais - organizatoriais - vadais – ideologais“.
Reikia atvirai pasakyti, kad 1960-1990 m. Žygeivių ir Ramuviečių judėjimai mūsų dabartinės kosmopolitinės „tolerastinės“-„liberastinės“ žiniasklaidos „asų“ ir jų „bosų“ (ir tuo labiau šiuolaikinio valdžios „elito“) tikrai nėra laikomi teigiamais ir reklamuotinais pavyzdžiais dabartiniam lietuvių jaunimui, bet atvirkščiai - juos stengiamasi suniekinti, kaip ypač kenksmingus jų kuriamai „tolerastinei visuomenei“ „nacionalistų išsišokimus“. Kol kas dar taip atvirai ir aiškiai nerašo, bet jaučiasi, kad ta kryptimi „judama“.
Man, jau daug metų renkančiam įvairiausią informaciją šiais klausimais, visiškai akivaizdu, kad Lietuvos Žygeivių ir Ramuviečių judėjimų indėlis, ugdant kelias kartas tvirto, užgrūdinto sunkiuose žygiuose, aktyvaus ir tautiškai mąstančio, lietuvių moksleiviško, studentiško ir akademinio jaunimo, dabartinėje mūsų istorinėje literatūroje nėra pakankamai įvertintas.
Kaip tik todėl būtina rinkti ir skelbti įvairią istorinę informaciją - o jos yra begalės, tik labai sunku ją surinkti, nes ji išbarstyta per šimtus įvairių straipsnių, leidinių, laikraščių, žurnalų - tiek dabartinių, tiek ir sovietmečio laikų. O kur dar neišsemiami „aruodai“ informacijos KGB, komjaunimo, įvairių kitų organizacijų ir įstaigų archyviniuose fonduose.
Žinoma, ir patys žygeiviai bei ramuviečiai turėtų plačiau skelbti (ypač internete) savo atsiminimus bei turimus archyvinius dokumentus, leidinius, istorines nuotraukas.
Kokia žygeivių judėjimo padėtis šiuo metu? Ar dabartiniai jaunieji žygeiviai remiasi „senųjų“ žygeivių patirtimi, idėjomis, ar seka jų pėdomis? Pagrindinis, slaptasis ir ilgai puoselėtas senųjų žygeivių tikslas – Nepriklausoma Lietuva - kaip ir pasiektas (bent jau formaliai), bet ar tikrai visos senųjų žygeivių viltys buvo įgyvendintos? Ko norėtumėte palinkėti jauniesiems mūsų dienų žygeiviams?
Apie dabartinę realią padėtį įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų ir kituose turistų būreliuose, Žygeivių klubais besivadinančiuose, žinau nelabai daug, nors mano paties dukra ir yra gana aktyvi žygeivė Vilniaus Universitete, o ir mano sūnus-gimnazistas jau sudalyvavo keliuose žygeliuose.
Nes realius, žygeivių klubuose dabar vykstančius, procesus galima aiškiai suvokti tik tada, kai pats tame aktyviai dalyvauji, o ne tik girdi apie tai iš kitų ar kur nors internete perskaitai.
Žinau, kad šiuo metu daug kur Lietuvoje žygiai vyksta, ir juose dalyvauja daug daugiau studentų (ir ne tik jų), nei vos prieš keletą metų.
Tačiau ar tuose žygiuose yra kryptingai skatinama ir ugdoma lietuvybė - Lietuvių Tautos, kalbos, tarmių, kultūros, gamtos, paveldo, šeimos ir doros išsaugojimas bei puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, lietuvių etninėse žemėse ir išeivijoje - tai yra tikroji žygeivystė?
Kiek girdėjau - kol kas nelabai.
Deja, bet kiek teko girdėti bei skaityti, per tuos Nepriklausomybės metus nemažai senųjų žygeivių įkurtų klubų bei kitų organizacijų, palengva išeinant senajai žygeivių kartai, prarado savo tautinę-žygeivišką dvasią ir pavirto grynai sportinio-turistinio-poilsinio pobūdžio būreliais, ar netgi vos ne komercinėmis „firmomis“, organizuojančiomis „ekstremalų poilsį egzotiškose šalyse“...
Visa tai, be jokių abejonių, irgi yra būtina ir žygeiviams, ypač grūdinant savo valią, kūną bei sugebėjimą išgyventi ekstremaliose sąlygose. Bet vien to tikram žygeiviui yra maža - reikia dar ir pastoviai ugdyti savo ir kitų bendražygių lietuvišką dvasią, skatinti ir skleisti lietuvybę visur, kur tik likimas nubloškia. Ir ne tik žodžiais, bet ir įvairiais realiais darbais.
Vis tik ne visur ir ne visi tapo tik „komerciniais-poilsiniais“ ar „ekstremaliais“ turistais. Yra ir aktyvaus jaunimo, tęsiančio senąsias tautines, lietuviškas, žygeivių tradicijas.
Pvz., buvusio KPI (dabar KTU) Žygeivių klubas „Ąžuolas“, kiek teko skaityti spaudoje ir internete, palengva atsigauna ir jame tęsiamos senosios lietuviškos žygeivių tradicijos. O ir Vilniaus Universiteto Žygeivių klube juntamas tam tikras senosios istorinės žygeivių dvasios atgimimas. Beje, „paskutinis UTK mohikanas“ Tadas Šidiškis irgi vis dar reguliariai veda studentų grupeles į įvairius žygius po Lietuvą.
Manau ir tikiuosi, kad Žygeivių judėjimas, nors ir labai susilpnėjęs dėl gana objektyvių pastarųjų dešimtmečių įvykių, kada dauguma senųjų žygeivių buvo priversti užsiimti įvairia veikla, neturinčia tiesioginio ryšio su žygeivyste, palengva vėl atsigaus.
Ypač tai svarbu, matant, kaip Lietuva ir vėl pavergiama įvairių svetimų jėgų, siekiant ją kolonizuoti bei nutautinti ir „išemigracinti“ Lietuvių Tautą - lygiai taip pat, kaip tai buvo siekiama padaryti carinės ir sovietinės okupacijos metais - ne tik buka prievarta tremiant aktyviausius asmenis, bet ir išviliojant lietuvius ieškoti „ilgo rublio“ kur nors Sibiro užkampiuose, o į Lietuvą perkėlinėjant rusakalbę „rabsilą“ – „darbo jėgą“ - iš „plačiosios tėvynės“.
Juk dabar ir vėl į Lietuvą „perkeliama“ „rabsila“ - tik jau ne vien rusakalbė, bet ir kinakalbė, ir angliakalbė, ir lenkalkalbė... , o lietuviai visaip „skatinami“ ieškoti „ilgo euro ar dolerio“ toli nuo Lietuvos...
Ir todėl vis daugiau žmonių, taip pat ir jaunimo tarpe, vis aiškiau suvokia, jog yra vykdoma labai kryptinga ir nuosekli Lietuvos „išlietuvinimo“ politika. O kartu kyla ir natūralus noras duoti tai kosmopolitizmo bangai tinkamą atkirtį.
Kaip tik todėl ir noriu palinkėti naujoms lietuvių žygeivių kartoms visada prisiminti ir savo gyvenime vadovautis jau patikrintais senųjų žygeivių priesakais.
O svarbiausia kiekvieno žygeivio gyvenime, mano nuomone, yra niekada niekam nepasiduoti ir aklai nesilankstyti - nei bet kokiai valdžiai, nei „posovietiniam elitui“, nei apmokamų propagandistų – „piarščikų“ - sumodeliuotai „minios nuomonei“.
Atsiminkite, kad kiekviena valdžia, net ir tikrai lietuviška, yra verta tiek pagarbos, kiek ji nusipelno savo realiais darbais. Ir kiekviena valdžia turi būti griežtai kritikuojama, o jei reikia, tai ir pakeičiama, kada veikia prieš Tautos ir Valstybės interesus.
Tautos jėga yra ne jos narių ir jų mąstymo vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Todėl žygeiviams būtina visada tvirtai ir argumentuotai ginti savo pačių asmeninę nuomonę, tai yra jaustis ir būti tikrai laisvais žmonėmis, o ne kažkieno tai valią vykdančiais bežadžiais „vergais-smerdais“ (lietuviškai būtų - „smirdžiais“).
Mums reikia būti ne kieno nors varu varomais, o sąmoningais Lietuvos Valstybės bei Lietuvių Tautos kariais-gynėjais nuo bet kokių pasikėsinimų - tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, tiek iš Pietų. O Šiaurėje mes patys turime padėti savo broliams latviams.
Dėkui už įdomius atsakymus. Tikėkimės, Žygeivių judėjimas gyvuos ir toliau, išlaikydamas pačias geriausias ir kilniausias pirmųjų žygeivių tradicijas.
Kalbėjosi Wolfsangel
Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... Deponiu-ii
Kurmis
2011-01-28
Na, kad žygeiviai tapo sporto/laisvalaikio kontoromis ar net "firmomis", tai nieko keista. Tuo pačiu tapo skautai ir šauliai ir savanoriai ir t.t., kur pagrindinis argumentas - "ateikite ir mes sumokėsime jusm pinigų..." . Manau, visi tai puikiai žino.
Žygeivis
2011-01-29
Patikslinu Kurmį:
Sporto/laisvalaikio kontoromis ar net "firmomis" tapo ne senieji žygeiviai ir jų įkurtos įvairios organizacijos, o senieji įvairūs aukštųjų mokyklų ir kiti turistų klubai (1990-91 m. daug kur pervardinti - ir tuo metu visai teisėtai - žygeivių klubais: nes tuo metu tokia "forma" atitiko klubų 'turinį").
Priežastis - į šiuos klubus per pastaruosius 20 metų atėjo jau ne viena nauja studentų karta, kuri dabar jau dažnai tik vadinasi žygeiviais, tačiau nedaugelis jų perėmė senųjų žygeivių lietuvybės išsaugojimo ir skatinimo tradicijas:
* pažink Lietuvą - savo Tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra;
* saugok Lietuvos gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo vaikai;
* tyrinėk Tautos papročius ir tradicijas;
* prižiūrėk ir saugok Tautos laisvės paminklus;
* gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo;
* nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui;
* auklėk savo vaikus tautine dvasia;
* padėk išsaugoti lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse;
* ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Taigi, šie dabartiniai "pseudo žygeiviai" yra - geriausiu atveju - sportinio turizmo turistai...
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
