 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina
|
Mokslinius-istorinius tyrimus apie žygeivių ir kraštotyros judėjimus atliko prof. Ainė Ramonaitė ir jos vadovaujama grupė (AINĖ RAMONAITĖ (g. 1976) – soc. m. daktarė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof.).
Ainė Ramonaitė yra išleidusi apie tai knygų („Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ (2011), tęsinys: „Nematoma sovietmečio visuomenė“), ir nemažai paskelbė įvairių straipsnių.
************************************************
Šaltinis internete - http://www.sovietika.lt/539449/straipsn ... -lietuvoje
Sovietika - Sovietinės okupacijos studijos - 1944 - 1990
Šaltinis
“Naujasis Židinys-Aidai”, 2010, nr. 7-8
Autorius
Ainė Ramonaitė
Data ir vieta
2010 08, Vilnius
Rūšis
akademinis
“Naujojo Židinio-Aidų” 2010 m. nr. 7-8 skirtas temai "Lietuvos laisvėjimo pavidalai"
Pilietinė visuomenė sovietų Lietuvoje?
Ainė Ramonaitė
2010 09 02
Klausti, ar sovietų Lietuvoje egzistavo pilietinė visuomenė, paskatino noras suprasti, iš kur 1988 m. radosi Sąjūdis. Socialinių sąjūdžių tyrinėtojai teigia, jog revoliucijos ir masiniai judėjimai neatsiranda vien tik iš nepasitenkinimo esama situacija.
Revoliucija kyla tik ten ir tada, kai atsiranda palanki proga ir jau esama socialinių tinklų, leidžiančių greitai mobilizuotis. Masinis socialinis sąjūdis negali rastis „tuščioje erdvėje“, atomizuotoje visuomenėje. Socialinis sąjūdis po savęs palieka didelius socialinio kapitalo išteklius, tačiau ir pats turi remtis bent tam tikra jau esama šių išteklių baze.
Iš pirmo žvilgsnio bandymas įrodinėti, jog totalitariniame režime egzistavo pilietinė visuomenė, gali pasirodyti keistai. Juk pilietinė visuomenė – tai laisvės sritis(1), o totalitarizmas apibrėžiamas kaip bet kokį savarankišką socialinį gyvenimą griaunanti ir bet kokius socialinius santykius „suvalstybinanti“ sistema(2).
Taigi totalitarizmas, regis, yra pilietinės visuomenės priešybė. Kita vertus, būtent Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, disidentinis pasipriešinimas Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse sugrąžino pilietinės visuomenės sąvoką į Vakarų politinį diskursą(3). Visuotinai sutariama, jog 1989 m. revoliucijos VRE reiškia pilietinės visuomenės pergalę prieš komunistinį režimą.
Netrūksta duomenų, jog VRE (post)totalitarinėse visuomenėse egzistavo tam tikros „laisvės salos“, kai kur įgavusios gana plataus „paralelinės visuomenės“ tinklo pobūdį, ir būtent šio tinklo išplitimas ir sutankėjimas nulėmęs komunistinio režimo griūtį(4).
Tačiau sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, anot Baltijos šalių pilietinę visuomenę tyrinėjusio Anderso Uhlino, disidentų pajėgų būta tokių menkų ir fragmentuotų, jog kalbėti apie pilietinės ar „paralelinės“ visuomenės egzistavimą iki 1988 m. esą negalima(5).
Šiame straipsnyje ir siekiama įrodyti, jog sovietų Lietuvoje dar gerokai iki Sąjūdžio susikūrimo būta ryškių pilietinės visuomenės apraiškų.
Visų pirma apibrėžiama pilietinės visuomenės sąvoka taip, jog ją būtų galima taikyti nedemokratiniams (autoritariniams ar posttotalitariniams) režimams.
Antra, išskiriami sovietų Lietuvoje iki 1988 m. egzistavusių formalių ir neformalių pilietinių organizacijų tipai. Jie iliustruojami konkrečiais pavydžiais, remiantis preliminariais tyrimo „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ duomenimis, brėžiami pirminiai pilietinės visuomenės Lietuvoje raidos XX a. septintame-devintame dešimtmetyje kontūrai.
Tačiau dar prieš tai aptartini du klausimai. Pirma, ar iš principo galima kalbėti apie pilietinę visuomenę sovietų politinio režimo sąlygomis?
Antra, jeigu pilietinės visuomenės koncepcija teoriškai suderinama su (post)totalitarinio režimo sąvoka, tai ar pakanka faktų teigti, jog sovietų Lietuvoje būta gyvybingos pilietinės visuomenės? Į antrąjį klausimą šiame tekste nepretenduojama atsakyti galutinai, o teketinama pateikti metodologines gaires ateities tyrimams ir tam tikras empirines iliustracijas.
Pilietinės visuomenės samprata ir jos pritaikymas nedemokratiniam režimui
Pilietinė visuomenė paprastai suprantama kaip autonomiška, save reguliuojanti ir organizuojanti, nuo valstybės nepriklausoma viešoji sritis, įsiterpianti tarp privačiosios ir politinės sferų(6).
Tobulame totalitariniame režime pilietinė visuomenė neįmanoma, nes totalitarinio režimo esmė, kaip jau minėta, – įsiskverbti į visas gyvenimo sritis ir politizuoti, pajungti savo valiai ir ideologijai ne tik viešąjį, bet ir privatųjį gyvenimą, sutraukyti bet kokius natūralius socialinius ryšius.
Tačiau sovietų valdžia Lietuvoje, regis, niekada nebuvo pasiekusi vėberiškąja prasme idealaus modelio (ką reiškia jau vien partizaninio pasipriešinimo mastas ir trukmė), o po Stalino mirties, kaip pripažįsta politinių sistemų teoretikai, Sovietų Sąjungoje įsivyravo posttotalitarinis režimas, kuriam būdingas tam tikras socialinis pliuralizmas.
Esminis skirtumas tarp totalitarizmo ir posttotalitarizmo, anot Juano J. Linzo ir Alfredo Stepano, esąs tas, jog posttotalitariniam režimui pasiekus brandą, susiklosto „antroji“ arba „paralelinė kultūra“, ir net jei jos lyderiai dažnai įkalinami, jie „gali suburti gana platų sekėjų ratą ir sukurti patvarias opozicines organizacijas pilietinėje visuomenėje“(7).
Iš esmės klausimas apie pilietinę visuomenę yra klausimas apie laisvės mastą.
Tokiu atveju svarbu, kaip suprantame laisvę.
Jei ją apibrėšime taip, jog pilietinę visuomenę sudaro teisiškai laisvi individai, tai tuomet turėsime konstatuoti, jog sovietinėje sistemoje pilietinės visuomenės nebuvo ir negalėjo būti.
Tačiau jei laisvę suprasime kaip gebėjimą savarankiškai veikti ne pagal valstybės nurodymus, bet išlaikant bent santykinę autonomiją, tuomet pilietinės visuomenės sąvoka yra lygiai prasminga kalbant ir apie nedemokratines valstybes. Skirtumas nuo demokratinių visuomenių būtų tik toks, jog laisvė čia ne suteikiama įstatymais, bet atsikovojama, įvairiais būdais „plečiant kalėjimo sienas“.
Kita vertus, pilietinės visuomenės sąvokos negalima tapatinti su laisvės sąvoka – tuomet šis konceptas prarastų savarankišką reikšmę. Pilietinė visuomenė juk ne tik autonomiška, bet ir save organizuojanti; ji yra ne laisvų individų sankaupa, o tam tikras (savanoriškas) bendruomeninis darinys.
Būtent šis matmuo, regis, ir yra svarbiausias šiuolaikinėje pilietinės visuomenės sampratoje. Esminė ypatybė čia yra gebėjimas įveikti kolektyvinio veiksmo dilemas, t. y. gebėjimas veikti dėl bendrojo gėrio savanoriškai susitariant ir susiorganizuojant be valstybės įsikišimo(8).
Žvelgiant šiuo aspektu, pilietinės visuomenės priešybė yra atomizuota, neorganizuota, pasyvi arba „amoralaus šeimyniškumo“ ryšių apipinta visuomenė, gebanti veikti tik klientelinių arba giminystės ryšių siejamų grupių ribose.
Kaip įtikinamai atskleidžia racionalaus pasirinkimo teorijos atstovai, gebėjimas veikti bendros naudos labui, kuriant grupines gėrybes, kurių negalima padalyti kiekvienam pagal indėlį, negali būti paaiškintas paprastu racionaliu individo interesu.
Bet koks pilietinis veikimas, bet kurios organizacijos, net ir medžiotojų būrelio ar boulingo lygos gyvavimas priklauso nuo individualios atsakomybės grupei masto ir pasitikėjimo kitais, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo grupės vidinių ryšių tankumo, normų ir sankcijų egzistavimo(9).
Savanoriškų, iš apačios susikūrusių formalių ar neformalių grupių, organizacijų, draugijų, klubų, partijų, bent kiek tvaresnio neformalaus socialinio tinklo, taip pat nepriklausomos žiniasklaidos egzistavimas yra saviorganizacijos įrodymas, taigi visa tai galima laikyti pilietinės visuomenės apraiškomis ir išraiškomis(10).
Pilietinės visuomenės paieškų sovietinėje sistemoje metodologinės problemos
Tiriant pilietinę visuomenę demokratinėje sistemoje paprastai apsiribojama itin paprasta šios sąvokos operacionalizacija – pilietinė visuomenė matuojama pagal įregistruotų savanoriškų asociacijų skaičių arba pagal žmonių, dalyvaujančių tokiose asociacijose, procentą(11).
Tokia elgsena, deja, visiškai netinkama tiriant (post)totalitarinę sistemą, kadangi daugelis visuomeninių organizacijų (partijos, profsąjungos, jaunimo, sporto organizacijos, saviveikliniai kolektyvai) tokiose sistemose esti sukurtos iš viršaus ir skirtos ideologiniams režimo tikslams įgyvendinti.
Taigi jos negali būti laikomos pilietinės visuomenės apraiškomis, nes neatitinka nei autonomijos, nei saviorganizacijos reikalavimų. Pilietinės visuomenės organizacija neturi būti įkurta režimo iniciatyva, ji neturi priklausyti ideologiniam režimo planui, priešingai – ji turi atsirasti „iš apačios“, siekiant atsikovoti daugiau erdvės neideologiniam (nors nebūtinai antisisteminiam) veikimui.
Esminis klausimas yra metodologinis – kaip atpažinti pilietinės visuomenės apraiškas sovietiniame režime, kai tos apraiškos abiejų pusių (ir režimo, ir pilietiškai sąmoningų veikėjų) buvo stropiai slepiamos. Siekiant išvengti represijų, bet kokios nepriklausomos iniciatyvos turėjo būti arba nepastebimos, neapčiuopiamos, nesusekamos („organizacija be organizacijos“), arba išmoningai maskuojamos po oficialių organizacijų „stogu“.
Pirmojo tipo neformalios organizacijos – sąjūdžiai, subkultūros, neformalūs sambūriai, asmeniniai rateliai, salonai – nėra lengvai apčiuopiami tradiciniais istorikų metodais, kadangi jų veikla sąmoningai ir specialiai nebuvo dokumentuojama: nėra nei sąrašų, nei protokolų, nei paminėjimų oficialiojoje spaudoje.
Neatsitiktinai turbūt istorikai, užsiimantys neformaliomis sovietų Lietuvos gyvenimo pusėmis, didžiausią dėmesį sutelkia į „daiktinę“ tokių sąjūdžių išraišką – pogrindinius samizdato leidinius(12), o pati tokių judėjimų veikla ištirta dar labai menkai.
Antrojo tipo organizacijos apčiuopiamos lengviau: archyvuose, oficialiojoje spaudoje galima rasti jų egzistavimą ir veiklą dokumentuojančių įrodymų. Kai kurios jų pačios yra išleidusios gana išsamius atsiminimų rinkinius ar kitaip dokumentavę savo istoriją.
Tačiau čia iškyla kita problema – kaip atpažinti tokias organizacijas, kaip atskirti jas nuo formaliųjų, iš viršaus sukurtų ir režimo visuomenės kontrolės planą įgyvendinančių organizacijų.
Formalūs požymiai – pavadinimas, institucinė priklausomybė, oficialūs organizacijos nuostatai tegali labai menkai padėti net ir akyliems tyrėjams, kadangi nesisteminiai organizacijų tikslai buvo stropiai užmaskuoti, stengiantis juos paslėpti nuo dar akylesnių sovietinių represinių struktūrų.
Idant organizaciją galėtume priskirti pilietinei visuomenei, ji turi būti:
1) įkurta „iš apačios“, nuo valdžios nepriklausoma iniciatyva,
2) jos veikla turi būti bent iš dalies savarankiška, ne valstybės surežisuota.
Atpažinti tokias organizacijas sovietinėje sistemoje tyrėjams pirmiausia gali padėti išsiaiškinimas jų įkūrimo aplinkybių, remiantis pačių dalyvių atsiminimais apie tai, kokiais tikslais ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta organizacija.
Antras svarbus požymis – režimo represijų ir kontrolės mastas, įrodantis organizacijos veiklos „nesistemiškumą“: jis gali būti įvertinamas ir pasitelkiant dalyvių atsiminimus, ir archyvinius duomenis.
Puikiai tam tikslui pasitarnauti gali žymusis generolo majoro Henriko Vaigausko vadovėlis praktikams Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja – jame „nacionalistiniams kenkėjams“ priskiriamos ne tik disidentinės, bažnytinės, žygeivių, kraštotyrininkų organizacijos, bet ir pankų, metalistų subkultūros, t. y. įvairaus pobūdžio organizacijos, neįtelpančios į tvarkingą sovietinę sistemą.
Būdingas ir spalvingas organizacijos sukūrimo „iš apačios“ pavyzdys galėtų būti Indijos bičiulių draugijos, 1968 m. pradėjusios organizuoti Rasų šventimą Kernavėje ir išaugusios į kraštotyrinį ramuviečių sąjūdį, įkūrimas.
Anot Jono Trinkūno, „mums Indijos bičiulių draugija tarnavo kaip priedanga – įteisinta organizacija, dar kažkokios tarybinės Ryšių su Indija draugijos sekcija“(13).
Kaip pasakoja vienas iš organizacijos lyderių Antanas Gudelis:
„Trinkūnas idėją pasiūlo ir Danielius Antanas, anglistas, sugalvojo būdą nuvažiuoti į Maskvą „apžaist situaciją“. Vietoj mūsų nieks nebūtų registravę. O be to, tuo metu Tarybų Sąjungos santykiai su Indija buvo visais lygiais plėtojami. Vienas dalykas, Tarybų Sąjunga buvo suinteresuota su Indija draugauti, ten įtampos su Kinija. O kitu lygiu – tai buvo toks proveržis daug daug dalykų. Faktiškai pradėjo eiti daug rusiškai literatūros apie induizmą, apie indiškąją mistiką, apie indų filosofiją. Tai buvo alternatyva ideologijai ir kartu savaip legali“(14).
Tai, jog kraštotyrininkų sąjūdis yra pilietinės visuomenės apraiška, patvirtina ir neigiamas sistemos požiūris. Iš Indijos bičiulių draugijos kilusios vilniškės Ramuvos veikla po kelių metų buvo uždrausta, o jos darbą atsargesnėmis formomis tęsusi Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuva – akylai prižiūrima.
Kaip liudija ilgametis VU Ramuvos vadovas Venantas Mačiekus, „šių eilučių autorius KGB įgaliotinio universitetui retkarčiais (dažniau iki 1979 metų (iš viso apie 12 kartų) buvo apklausinėjamas. [...] Jam rimtai buvo paaiškinta, jog Sovietų sąjungoje yra tokia nuostata, kad visi, kurie veikia kultūros srityje, ypač tie, kurie, kaip mūsų ramuviečiai, veikia savo iniciatyva, turi būti „po gaubtuku“ (pasakė rusiškai – „pod kolpačkom“), atseit turi būti prižiūrimi“(15).
Pilietinės visuomenės organizacijų sovietų Lietuvoje tipai ir pavyzdžiai
Iš aptartųjų metodologinių problemų matyti, jog atskleisti visą pilietinės visuomenės sovietinėje sistemoje vaizdą bus itin sudėtinga. Tačiau iš preliminarių duomenų galima bandyti brėžti bendrus kontūrus ir pasirinkus keletą taškų pailiustruoti realiais pavyzdžiais.
Visą formalių ir neformalių organizacijų įvairovę prasminga dalyti į kelis sluoksnius: pogrindinę erdvę, neformalią nesisteminę erdvę ir legalią nesisteminę erdvę. Kiekviename šių sluoksnių dar galima rasti po keletą tipų organizacijų.
Pogrindinėje erdvėje veikė kelių tipų socialiniai tinklai: politinės organizacijos, nepolitinės organizacijos ir pogrindinės spaudos platinimo tinklai.
Visiems jiems būdinga atvirai antisisteminė veikla, aukštas organizuotumo ir konspiracijos lygis. Prie politinių organizacijų, kaip antai Lietuvos laisvės lygos ar Helsinkio grupės galima priskirti ir nemažai mažesnių, trumpai gyvavusių organizacijų, tokių kaip Vidmanto Povilionio ir Šarūno Žukausko įkurta „Jaunoji Lietuva“.
Jų tikslai buvo politiniai, atvirai antisisteminiai, vienas svarbiausių veiklos metodų – įvairų tekstų ir atsišaukimų platinimas.
Šių organizacijų dydį įvertinti labai sunku, nes jo nežinojo nė patys vadai:
„Mūsų organizacija buvo tokia – reiškia, trejetukais mes dirbom. [...] Kiekvienas trejetukas [veikia kartu] ir vienas žmogus išeina į kitą trejetuką. Trejetukais, trejetukais, trejetukais (vardija). Kad nebūtų, kad negalėtų nurodyt, kas, kiek ir ko. Jeigu aš pavedu kažkokį darbą, jis žino, kokie yra žmonės. Jis paveda tam, ten nueina ir kažkur kažkas kažką padaro. Ir ne mano reikalas. Kuo mažiau žinosi, tuo geriau“(16).
Kaip nepolitinę pogrindinę organizacija galima nurodyti Eucharistijos bičiulių sąjūdį, įkurtą apie 1969 m. ir veikusį iki pat 1989 m. Jo nariai rengdavo reguliarius susitikimus, religinio turinio vaidinimus, rekolekcijas. Sąjūdžiui buvo būdinga tokia pati konspiracinė taktika – veikti grupelėmis, nežinoti vienas kito vardų ir pavardžių, neturėti sąrašų(17).
Būdama religinio pobūdžio organizacija, ji kartu veikė kaip svarbus „paralelinės kultūros“ tinklas, puoselėjantis savo socialines normas, priešingas dominuojančiai kultūrai.
Kaip teigia viena judėjimo aktyvių narių Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, didelę dalį Eucharistijos bičiulių sudarė buvę politiniai kaliniai, disidentai ar jų šeimų nariai, kuriems dalyvavimas šioje veikloje buvo svarbus kaip būdas surasti bendraminčių, palaikyti vieniems kitus, padėti atlaikyti represijas ir spaudimą(18).
Pogrindinių leidinių leidybos ir platinimo tinklai yra ypač svarbi pilietinės visuomenės raiškos forma. Žymiausias, žinoma, yra Katalikų Bažnyčios kronikos (KBK) tinklas, kurio įspūdingą mastą galima tik įsivaizduoti.
Be tiesioginių KBK bendradarbių į šį tinklą įsijungė ir Eucharistijos bičiuliai, žygeiviai, kraštotyrininkai, kitų tinklų atstovai.
Svarbūs pilietinės visuomenės židiniai buvo ir kultūriniai leidiniai, kaip antai 1978–1981 m. leista "Pastogė" ar jau vėlesniais laikais ėjęs "Sietynas", kurių lyderiai 1988–1990 m. atėjo į politiką.
Neformaliai nesisteminei erdvei priskirčiau jaunimo subkultūras ir neformalius asmeninius ratelius, salonus.
Anot Lietuvos subkultūrų tyrinėtojos Egidijos Ramanauskaitės, sovietų Lietuvoje galima išskirti dvi stilistiškai priešingas subkultūrų grupes:
1) etnokultūrinį judėjimą, išplitusį po 1960 m. per žygeivių, ramuviečių, jaunimo folklorinių ansamblių veiklą ir
2) vakarietiškas subkultūras – bigbyto grupes, hipius, vėliau metalistus, pankus(19).
Ypač stiprus ir gausus etnokultūrinis žygeivių ir kraštotyrininkų sąjūdis buvo glaudžiai susijęs su disidentine veikla.
Kaip minėtame vadove rašo Vaigauskas, „Dabartiniu metu respublikos KGB organai tiria eilę nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, kurie bando veikti jaunimą per kraštotyros ir turistinius klubus. Jų tikslas – nukreipti kraštotyrininkų ir turistų dėmesį Lietuvos istorijos tyrimui, kurią tarsi iškraipo tarybiniai istorikai“(20).
Kaip teigia Povilionis, žygeiviška veikla buvo pasipriešinimo režimui tąsa:
„Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima – vis tiek ištaškys, ir pradėjo kitokią lietuvišką veiklą. Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais“(21).
Visi žygeivių principai buvo skirti kovai su grubia prievartine sovietine modernizacija ir moraliniu visuomenės žlugdymu: domėjimasis Lietuvos istorija ir kultūra, papročių ir tradicijų saugojimas, paminklosauga, gamtos saugojimas, blaivybės propagavimas.
Žygeiviškoje veikloje dalyvavo daugelis žinomų disidentų, vėlesniais laikais tapusių Sąjūdžio veikėjais (Vidmantas Povilionis, Algirdas Patackas, Gediminas Ilgūnas, Vytenis Andriukaitis, Aloyzas Sakalas), žaliųjų lyderiais (Saulius Gricius, Saulius Pikšrys ir kt.).
Žygeivių sąjūdis buvo glaudžiai susipynęs su kraštotyrininkų, ramuviečių sąjūdžiu.
Ir vieni, ir kiti kaip vieną svarbiausių akcentų savo istorijoje mini Rasų šventimą Kernavėje ir kitose Lietuvos vietose, kuriose dalyvaudavo šimtai žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir kitų Lietuvos vietų.
Rasos buvo unikalus reiškinys sovietmečio Lietuvoje – masinis valdžios nesankcionuotas renginys, tarsi simbolinė „paralelinės visuomenės“ susitikimo vieta, nejučiom įtraukdavusi į šią subkultūrą daugybę žmonių.
Savo pirmuosius įspūdžius iš Rasų šventimo pasakoja folkloristas fotografas Vytautas Daraškevičius:
„Aš tada dar su tikru folkloru nebuvau susisiejęs, dirbau Vilniaus konstravimo biure. […] Sužinojau, kad ten kažkas įdomaus vyksta, ir važiavom su bendradarbiais – mums tokį sunkvežimį skyrė kelionei. Visi jie buvo „žali“, visi pirmą kartą, ir labai nustebo, kad tokie įdomūs dalykai dedasi. […] Tos mistiškos nuotaikos įspūdis – ji buvo kitokia nei šventėse, kurias buvau matęs“(22). Anot vieno pagrindinių Rasų švenčių organizatoriaus Antano Gudelio, „Rasos šventė vis tiek buvo likiminis dalykas daugeliu prasmių: sutelkdavo, surinkdavo į vieną. Rasa buvo ta visumos manifestacija, labai reikšminga“(23).
Kitas reikšmingas pilietinis organizavimosi būdas sovietinėje sistemoje buvo neformalūs asmeniniai rateliai, reguliariai besirenkantys pas ką nors namuose. Tokiais pusiau uždarais traukos centras tapo daugelio žymių inteligentų, vėliau Sąjūdžio veikėjų – Meilės Lukšienės, Broniaus Genzelio ir kitų namai.
Kaune ypač reikšmingą vaidmenį atliko gydytojo Povilo Butkevičiaus ratas. Algirdo Patacko teigimu, Seime arba tarp signatarų yra 6–8 jo mokiniai(24).
Gana tankus ir persidengiantis tokių asmeninių ratų, „arbatos klubų“ tinklas buvo svarbi diskusijų erdvė, informacijos judėjimo, alternatyvių socialinių normų konstravimo mechanizmas.
Galiausiai trečiasis pilietinės visuomenės sluoksnis, kurio rekonstrukcija reikalauja atsargesnio tyrimo, yra legali nesisteminė erdvė (sąmoningai vartoju sąvoką „nesisteminė“, o ne „antisisteminė“), kuriai priskirčiau įvairius klubus, draugijas bei diskusijų klubus, seminarus, kurių ypač daug atsirado 1987 m., prieš pat Sąjūdžio susikūrimą.
Į klubinę veiklą sovietų valdžia žiūrėjo įtariai, tačiau kai kurie klubai egzistavo legaliai ir beveik netrukdomi valdžios. Pavyzdžiui, vienas žymiausių ir stipriausių Vilniaus akademinių klubų „Po Zodiaku“, įkurtas 1968 m. Vilniaus universiteto ir Lietuvos komjaunimo centro komiteto, išgyveno iki pat Sąjūdžio.
Iš apačios atsiradusių klubų, į kuriuos būrėsi laisvesnių diskusijų siekiantys žmonės, būta ir provincijoje.
Pavyzdžiui, Plungėje nuo 1984 m. veikė Simono Daukanto bibliofilų klubas, kaip teigiama oficialioje klubo istorijoje, susikūręs stichiškai, veikęs „nuo nieko nepriklausomai pagal klubo nuostatus“ ir „pasiryžęs tęsti knygnešystės tradiciją sovietiniais laikais“(25).
Ukmergėje veikė kino klubas „Disputas“, organizavęs retų ar net tuo metu draudžiamų filmų peržiūras ir diskusijas. Kaip rodo atsiminimai, klubo įkūrimas buvo saviorganizuojantis veiksmas: „Ukmergės inteligentija niekada nebuvo apsnūdus, o kadangi nelabai turėjo kur nueiti (nei spektaklių, nei gerų koncertų, televizijos ir kino ekranuose – sovietinė ideologinė programa), ėmė ieškoti alternatyvos. Susibūrė, pasitarė ir nusprendė rasti patalpas bei aparatūrą: patys sau demonstruosią filmus. Ir ne kokį nors indišką šlamštą“(26).
Apie 1987 m. įvairių klubų bumas ženklina tikrą pilietinės visuomenės ir viešosios erdvės suklestėjimą.
Vilniuje prie Žinijos draugijos veikė vadinamasis „filosofų klubas“, „Kultūros barų“ klubas, įsikūrė Vilnijos draugija, žaliųjų klubas Žemyna“, paminklosauginis klubas „Talka“, Kaune veikė Kauno architektų diskusijų klubas, žaliųjų klubas „Atgaja“, Rumšiškėse rengtas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos žmones pritraukdavęs „Rumšiškių seminaras“ (Lietuvių kultūros tyrimo bendrija)(27), Nidoje – Tomo Mano seminaras ir kt.
Į šių organizacijų gretą norėtųsi įjungti ir rašytojų, dailininkų sąjungas, chorus ir kitus saviveiklinius kolektyvus, atlikusius itin svarbų vaidmenį Sąjūdžio išvakarėse: juk didelę dalį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudarė menininkų draugijų nariai, o trispalvę daugelis pamatė per Baltijos studentų dainų šventę „Gaudeamus“.
Vis dėlto žiūrint griežtai metodologiškai, sąjūdinio potencialo nereikėtų tapatinti su pilietine visuomene.
Šios organizacijos neabejotinai kūrė socialinį kapitalą, kuriuo pasinaudojo Sąjūdis, tačiau jų veikiausiai negalima vadinti pilietinės visuomenės organizacijomis (nors reiktų nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį), kadangi jos buvo sukurtos režimo ideologiniam planui įgyvendinti.
Tokias organizacijas būčiau linkusi įvardyti kaip legaliąją „nepaklusniąją“ zoną, į kurią patektų tie legalūs socialiniai tinklai, kurie, tegul įkurti „iš viršaus“, pagal planą, savo veikla tą planą keitė ar jam nepakluso.
Ši trumpa apžvalga nepretenduoja į išsamų pilietinių socialinių tinklų sovietų Lietuvoje pristatymą, tačiau, tikiuosi, leidžia bent pajusti to meto sąlygomis gyvavusios savarankiškos visuomenės mastą ir padeda sudėstyti klausimus tolesniems tyrimams.
Viena vertus, reikėtų toliau gilintis į pačią pilietinės visuomenės struktūrą, funkcionavimo mechanizmus ir kilmę, po truputį rekonstruoti visą paveikslą sovietų Lietuvoje, o po to imtis lyginamojo socialistinių šalių tyrimo.
Kita vertus, žvelgiant į šį fenomeną sociologo akimis, norisi klausti – o kas iš to? Kas toliau? Kokia pilietinės visuomenės reikšmė Sąjūdžio atsiradimui, o žvelgiant dar toliau – ir dabartinės visuomenės sąrangai ar veikimo praktikoms?
Šie klausimai kelia naujas metodologines problemas.
Kaip įrodyti priežastinius ryšius tarp reiškinių, neapsiribojant chronologiniu įvykių aprašymu (tarsi tai savaime įrodytų priežasties ir pasekmės ryšį) ir asmenine nuojauta, jog ryšys egzistuoja?
Ar reikia ir užtenka parodyti sąsajas individų lygmenyje (pavyzdžiui, jei tas pats žmogus dalyvauja abiejose organizacijose ar veiklose, ar tarp jų jau galima fiksuoti ryšį?), ar reikia atskleisti pasikartojančius veikimo modelius, istoriškai susiformavusių socialinių normų įtaką vėlesnėms socialinėms praktikoms ar pan.?
Ligšiolinės Sąjūdžio analizės, deja, tokių metodologinių gairių nepateikia.
Pavyzdžiui, gana įprasta Lietuvoje Sąjūdį sieti su partizaniniu pasipriešinimu, tačiau to ryšio net nebandoma kaip nors įrodyti, jis pateikiamas kaip savaime suprantamas faktas(28).
Toks istorinis pasakojimas galbūt ir pasitarnauja politiniams istorinės atminties ir tapatybės konstravimo tikslams, tačiau nieko nepaaiškina ir neduoda aiškių gairių paprastam praktiniam klausimui – kaip istoriją panaudoti dabarties praktikų keitimui.
Kaip tik toks klausimas ir skatina žvelgti į sovietų ir Sąjūdžio Lietuvą kitaip, pasitelkiant naujus metodus ir laikantis aiškiai deklaruojamų tyrimo principų.
* * *
AINĖ RAMONAITĖ (g. 1976) – soc. m. daktarė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė.
Svarbiausi darbai – Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis (su kitais, 2006), Posovietinės Lietuvos politinė anatomija (2007).
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Lietuvos socialinių mokslų forume 2010 m. gegužės 22 d., pagrindu.
Daugelis straipsnio idėjų kilo iš diskusijų su Jūrate Kavaliauskaite, o naudojami empiriniai duomenys surinkti projekto „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ (remiamas LMT) tyrėjų komandos.
1 John Keane, Civil Society: Old Images, New Visions, Standford: Standford University Press, 1998.
2 Jean L. Cohen and Andrew Arato, Civil Society and Political Theory, The MITT Press, 1994.
3 Adam B. Seligman, Pilietinės visuomenės idėja, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
4 Maryjane Osa, Solidarity and Contention: Networks of Polish Opposition, Minneapolis, London: University of Minnesota Press, 2003.
5 Anders Uhlin, Post-Soviet Civil Society: Democratization in Russia and the Baltic States, London and New York: Routledge Press, 2006, p. 38.
6 Adam B. Seligman, op. cit.; Marius Povilas Šaulauskas, „Socialinė atskirtis ir pilietinė visuomenė“, in: Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998, Vilnius: Garnelis, 2000.
7 Juan J. Linz and Alfred Stepan, Problems of Democratic Transition and Consolidation Southern Europe: South America, and Post-Communist Europe, Baltimore and London: The John Hopkins University Press, 1996, p. 43.
8 Robert Putnam, Making Democracy Work: Civic Traditions in Modern Italy, Princeton, N.J.: Princeton University Press, 1993.
9 Žr. James S. Coleman, Socialinės teorijos pagrindai, Vilnius: Margi raštai, 2005.
10 Plg. Roberto Putnamo, Mariaus Povilo Šaulausko apibrėžimus.
11 Žr. Marc Morje Howard, The Weakness of Civil Society in Poscommunist Europe, Cambridge: Cambridge University Press, 2003.
12 Žr. Egidijus Jaseliūnas, Savilaida Sovietų Lietuvoje 20-ojo amžiaus šeštame – devintame dešimtmetyje, Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Vilnius, 2006; Vilma Vasiliauskaitė, Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida, 1972–1989, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2006; Albertas Ruzgas, Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai: Okupacijų metai, 1940–1989, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010.
13 „Rasos Kernavėje“, Saulės Matulevičienės pokalbiai su Jonu Trinkūnu, Vaciu Bagdonavičiumi, Antanu Gudeliu, Rimantu Matuliu, Viktorija Daujotyte, in: Liaudies kultūra, 2007, nr. 3 (114), p. 70.
14 Ramunės Širvytės pokalbis su A. Gudeliu, 2007-06-11; žr. Ramunė Širvytė, „Ramuvos“ sąjūdis: ištakos, tapatybė, veikla, Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas, 2008.
15 Venantas Mačiekus, „Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kompleksinės ekspedicijos: folkloro rinkimo ir tautiškumo ugdymo patirtys“, in: Tautosakos darbai, 2009, t. XXXVII, p. 198–212.
16 Interviu su Vidmantu Povilioniu, 2010-04-26.
17 Ramūnas Labanauskas, „Eucharistijos bičiulių sąjūdžio genezė“, in: Genocidas ir rezistencija, 2003, nr. 1 (13), p. 93–112.
18 Interviu su Ramune Jurkuviene, 2010-06-22.
19 Egidija Ramanauskaitė, Subkultūra: fenomenas ir modernumas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 46.
20 G. K. Vaigauskas, Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja, Maskva, 1986, p. 80.
21 „Kraštotyrininkų byla“, in: Liaudies kultūra, 2007, nr. 6, p. 46–55.
22 Saulė Matulevičienė, „Iš Rasos šventės istorijos“, in: Liaudies kultūra, 2007, nr. 3 (114), p. 67–68.
23 Ramunės Širvytės pokalbis su Antanu Gudeliu, 2007-06-11.
24 „Pogrindis, virtęs Pastoge“. Saulės Matulevičienės pokalbis su Algirdu Patacku, in: Liaudies kultūra, 2008, nr. 1 (118), p. 43–51.
25 Simono Daukanto bibliofilų klubas, in: http://www.spaudos.lt/Bibliofilas/S_Daukanto_klubas.htm.
26 Birutė Jonuškaitė, „Ukmergės Disputas“, in: Nemunas, 2005-05-12, nr. 19, in: http://test.svs.lt/?Nemunas; Number(35);Article(423).
27 Interviu su Vytautu Umbrasu, 2010-05-27.
28 Žr. neseniai Šviesos leidyklos iškleistą knygą Kelias į nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, prasidedančią Antano Tylos straipsniu „Valstybinės laisvės tradicija ir Lietuvos sąjūdis: istorinis Sąjūdžio kontekstas“.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Kov 2011 22:28. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
/images/books/987242/1462888819_kazkas-tokiovirs2.jpg)