Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Termino "žygeivis" kilmė ir tikroji prasmė

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Lietuvos Žygeivių ir Ramuvos sąjūdžių istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Termino "žygeivis" kilmė ir tikroji prasmė

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Termino "žygeivis" kilmė ir tikroji prasmė

Parašytas: 25 Bir 2010 19:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Termino "žygeivis" kilmė ir tikroji prasmė

LIETUVOS ŽYGEIVIŲ JUDĖJIMO IŠTAKOS IR ISTORIJA

1988-1990 m. kartu su Atgimimu į Lietuvą ir jos istoriją sugrįžo seni vardai, gražios, bet daugelį metų KGB persekiotos sąvokos, Lietuvių tautinio jaunimo judėjimai, buvę ir prieš 60-50, ir prieš 30-20 metų.

Taip, čia nesuklysta, tokie Lietuvių tautiniai judėjimai buvo netgi tais stagnacijos, baimės ir apsnūdimo laikais.

Žygeivių judėjimas, gimęs Vilniaus Universiteto turistų klube septintajame dešimtmetyje, Lietuvoje legaliai gyvavo vos keletą metų, o po to, po žiaurių KGB ir kompartijos represijų prieš judėjimo dalyvius, ir ypač prieš jo aktyvistus, buvo priverstas tęsti savo veiklą pogrindžio sąlygomis - iki pat Atgimimo.

Viešai uždrausta ir persekiojama, tačiau vis tiek tebegyvuojanti Žygeivystė Lietuvoje plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus, suburdama į savo gretas vis daugiau jaunimo, besidominčio savo krašto istorija ir tautinių tradicijų puoselėjimu. Turistais tada būdavo vadinami ir turistai, ir ekskursantai, ir netgi poilsiautojai, o žygeivio vardu - tik žygeiviai.

Ištakos

Sunkūs Lietuvai 1952-1956 metai. Organizuota rezistencija, su ginklu rankoje kovojanti prieš okupantus ir vietinius parsidavėlius, iš esmės sutriuškinta.

Pasipriešinimo judėjimo dalyviai supranta, jog atėjo laikas keisti kovos pobūdį - būtina pereiti nuo aktyvios ginkluotos kovos formų prie naujų, legalių, kovos formų - idėjinių-šviečiamųjų, siekiant sovietų aktyviai naikinamos Lietuvybės išsaugojimo.

Svarbiausias šios kovos tikslas - išlaikyti ir stiprinti Tautos dvasią, nepasiduoti sovietinimui ir ruošti Lietuvius būsimiems mūšiams už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę.

Buvo nuspręsta Lietuvybės išsaugojimo - Lietuvių tautinio judėjimo - veiklą toliau tęsti per legalius turistų, alpinistų, kraštotyros, liaudies dainų ir šokių, knygų mylėtojų, įvairius kitus sovietmečio sąlygomis gyvavusius būrelius bei klubus.

Karta po kartos šio Lietuvybės išsaugojimo - Lietuvių tautinio judėjimo atstovai žodžiu ir asmeniniu pavyzdžiu perduodavo kitai studentų-turistų kartai nerašytus priesakus:

- pažink Lietuvą - savo Tėvynę, domėkis jos istorija ir kultūra;

- saugok Lietuvos gamtą, nepamiršk, kad Lietuvoje gyveno tavo protėviai ir gyvens tavo vaikai;

- tyrinėk Tautos papročius ir tradicijas;

- prižiūrėk ir saugok Tautos laisvės paminklus;

- gerbk ir prižiūrėk protėvių kapus ir kitas šventas lietuviams vietas, saugok jas nuo sunaikinimo ir išniekinimo;

- nepasiduok nutautinimui ir sovietinimui;

- auklėk savo vaikus tautine dvasia;

- padėk išsaugoti Lietuvybę atimtose iš Lietuvos etnografinėse lietuvių žemėse;

- ruoškis fiziškai ir dvasiškai kovoti už Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Prabėgs dešimtmetis, organizuojant ir plečiant Lietuvių Tautinį judėjimą, ir šie žmonės pasivadins žygeiviais.

1968 m. lapkričio 2 d. netoli Rykantų, ties pilkapiais, įvyko Vėlinių šventimas. Jame dalyvavęs Tadas Šidiškis pasiūlė Tautinio judėjimo dalyviams vadintis žygeiviais.

Žodis "žygeivis" kilęs iš žodžio "žygis". "Žygis" tai nelengva kelionė, darbas ar veiksmas.

Remiantis Rimanto Matulio žodžiais, patį žygeivio terminą sugalvojo Jonas Trinkūnas.

Taip gimė Lietuvos žygeivių judėjimas.

Žygeivių judėjimas, gimęs Vilniaus Universiteto turistų klube septinto dešimtmečio pabaigoje, legaliai gyvavo keletą metų.

Žygeivystė Lietuvoje plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus, suburdama į savo gretas vis daugiau jaunimo, besidominčio savo krašto istorija ir tautinių tradicijų puoselėjimu. Turistais būdavo vadinami ir turistai, ir ekskursantai, ir netgi poilsiautojai, o žygeivio vardu - tik žygeiviai.

Pagrindinis žygeivių šūkis: "Nei vieno žygio be konkretaus tikslo".

Priesakai: "Keliauk pažink padaryk".

Žygeivystė ugdė jaunuolius ir dvasiškai ir fiziškai. Tie Lietuvos takais pėstute, slidėmis, dviračiais, baidarėmis įveikti šimtai kilometrų subrandino ištisą stiprių žmonių kartą. Žygeiviams mes turime būti dėkingi už Stepono Dariaus tėviškės išsaugojimą. Žygeiviai pirmieji Lietuvoje atgaivino senovinę Rasos šventę, priminė jos dainas, papročius, gražias ritualines apeigas. Atgaivindami etnografijos tradicijas, žygeiviai Universitete įkūrė "Ramuvą" - dabartinį VU kraštotyros klubą.

Žygeivių maršrutai nusidriekė i kaimyninę Baltarusiją, kurios vakariniuose pakraščiuose yra išlikę keliolika lietuviškų salų. Čia žygeiviai surengdavo koncertus, vakarones, atnešdavo žmonėms lietuviškos spaudos, vaikams - knygelių, vadovėlių. Kol jie šefavo šituos kaimus, lietuviška kalba ir tradicijos dar tvirtai čia laikėsi.

Tuo metu buvo užmegzti ryšiai su Latvijos ir Estijos žygeiviais. Rengiami bendri sąskrydžiai, keičiamasi idėjomis.

Keliaudami Lietuvoje, žygeiviai sutvarkė ne vieną piliakalnį ir alkakalnį. Nemaža įvairių gamtos paminklų išsaugojo jų rankos.

Kaip ir daugeliui panašių judėjimų, žygeivystei nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Už Vydūno 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą ant Rambyno kalno, už Lietuvos savanorių karių kapų pagerbimą Červonkoje (Latvijoje), už lietuviškų salų lankymą ir kitą "nesuderinamą su tarybinio studento vardu" veiklą žygeivių judėjimas 1971 m. buvo uždraustas, o pats žodis "žygeivis" turėjo būti ištrintas iš mūsų sąmonės ir, neduok Dieve, kur nors paminėtas spaudoje.

Žygeivio sąvokos iš mūsų protų ištrinti nepavyko. Žygeiviai būrėsi Vilniuje Kaune, Panevėžyje... Žygiai buvo atliekami pusiau slapta, o apie kai kuriuos plačiau paskelbta tik dabar.

Patekę i šiuos žygius, žmonės būdavo pritrenkti istorinių tiesų, apie kurias jie iki tol neturėjo jokio supratimo.

Šiandieną atgimstančioje Lietuvoje vis drąsiau jaučiasi ir žygeiviai, išėję iš pogrindžio ir atvirai paskelbę Lietuvai apie save. Žygeivių dabar - bene pora tūkstančių. Reikia tikėtis, kad atsiras dar daugiau.

1990 m. vasario 1 d. buvo įkurta Lietuvos Žygeivių Sąjunga.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: