 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Vidmantas Povilionis - "Kraštotyrininkų byla" 1973 m.
ir Lietuvos žygeivių judėjimas 1958-1967-1973 m.
Kraštotyrininkų byla
Su Vidmantu Povilioniu kalbasi Saulė MATULEVIČIENĖ
Kraštotyrininkų byla // Liaudies kultūra, 2007, Nr. 6, p. 46 - 55.
Straipsnio originalas su fotografijomis atsisiuntimui (.pdf failas)
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4116&p_k=1
Visas šis "Liaudies kultūros" numeris yra čia
http://www.elibrary.lt/resursai/Ziniask ... Lk07_6.pdf
Tai http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4116&p_k=1 failo html kopija (be fotografijų):
Kraštotyrininkų byla
1973 metais buvo iškelta vadinamoji "Kraštotyrininkų byla", kurioje teisti 5 asmenys, dar apie 100 buvo kviečiami tardymams. Daugelis jų - aktyvūs to meto kraštotyros sąjūdžio dalyviai.
Šį kartą kalbamės su Vidmantu POVILIONIU, Nepriklausomybės akto signataru, tuometiniu žygeiviu ¡r kraštotyrininku, kuris 1973 m. buvo suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, Molotovo - Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo.
Bausmę atliko Mordovijos lageriuose (1), 1975 m. grįžęs j Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, o nuo 1989-ųjų buvo vienas iš aktyviausių Kauno Sąjūdžio grupės kūrėjų.
Rūpėjo išsiaiškinti šios bylos aplinkybes ir pasekmes, kodėl ji siejama būtent su kraštotyrininkais, kaip 7-ojo dešimtmečio pabaigoje - 8-ojo pradžioje kultūrinė rezistencija peraugo į politinę. Taip pat pasvarstyti, kas lėmė pašnekovo pasirinkimus, kokias atramas jam teikė giminės, šeimos istorija, kokia to meto laisvo žmogaus apsisprendimų kaina.
Gal pradėkime kalbą nuo trumpo priminimo, kas ta „Kraštotyrininkų byla"?
Byla, žinoma, turėjo tik numerį, bet kai mes kalėjom, žmonėse ji plačiai buvo vadinama „Kraštotyrininkų byla".
1970 metais aš jau buvau įsteigęs pogrindinę organizaciją.
Mano dešinioji ranka buvo medicinos akademijos studentas Šarūnas Žukauskas.
Kaune prie „Žinijos" draugijos buvo moksleivių kraštotyrininkų būrelis, kuriam vadovavo Jūratė Eitmanavičiūtė, ir mes ten skirdavome pasimatymus. Formaliai tai buvo moksleivių būrelis, bet jame kaip kokiame klube rinkdavosi visi su kraštotyra ir žygeivyste susiję kauniečiai. Visi juk buvome pažįstami.
Ten, pavartėje ar pilnoje salėje, buvo labai patogu susitikti. Mes keisdavomės knygomis, spausdintais, kopijuotais ar perfotografuotais tekstais ir aptardavome veiklos planus.
Iš pradžių tam kraštotyros būreliui priklausė tik Šarūnas ir dar vienas mūsų žmogus. Vėliau įtraukėme dar vieną ir žvalgėmės kitų - ten lankydavosi nemaža mums reikalingų ¡r „nepašvęstų", bei patikimų žmonių.
Nuo kokių 1970- ųjų reguliariai kartą per savaitę nueidavau ten ¡r aš. Esu su jais važiavęs į Rumšiškes užrašinėti tautosakos, nors mane domino kiti dalykai - labiausiai stebėjau žmones.
Tardydami saugumiečiai sakė, kad Eitmanavičiūtė manęs išsigynė. Formaliai gal ir nebuvau jos sąrašuose (aš jau seniai nebebuvau moksleivis), bet ta byla palietė labai daug kraštotyroje dalyvavusių žmonių.
1971 metais savo organizaciją neformaliai (nes buvome sutarę telkti žmones atskiroms užduotims, neatskleisdami, kad dirba organizacijai) pavadinau Jaunosios Lietuvos sąjunga. Tai atsispindėjo mano 1972 metų Vasario 16-osios atsišaukime.
Tuo metu mes kaupėme, dauginome ¡r platinome tekstus....
Kokie tai buvo tekstai?
Galvojome apie originalių darbų rašymą, nužiūrinėjome ir kalbinome galinčius tuo užsiimti, bet iš pradžių pradėjome rankioti tekstus, tinkamus žadinti jaunimo mąstymą ¡r formuoti tautinę pasaulėžiūrą, iš prieškarinės literatūros.
Šarūno mama buvo kilusi iš žinomos, su M. K. Čiurlionio šeima susijusios giminės, jų bibliotekose galėjome pasirankioti visokių knygų.
Turėjome ryšių su bibliofilais, vieną kitą reikalinga knygą nusipirkdavome. Iš vienuolių gaudavau įvairių perfotografuotų ar rašomąja mašinėle perrašytų verstų ar užsienyje lietuvių leistų knygų. Prisimenu, kartą į rankas pateko Juozo Girniaus „Žmogus be Dievo" ir man, antrakursiui, ta knyga padarė didžiulį įspūdį.
Kaip tekstų pavyzdžius galiu nurodyti keletą mašinėle perrašytų straipsnių, kuriuos po pakartotinių kratų surado mano namuose: Felikso Jucevičiaus „Lietuviškosios tikrovės sklaida", Vinco Trumpos „Lietuvos Nepriklausomybės idėja", Rainerio Marijos Rilkės „Duinezo elegijos*. Matote, buvo ir grožinės literatūros vertimų. Tuo metu plačiai plito Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara" ir kiti jo vertimai.
Kažkas atveždavo Bostone leistos „Lietuviškosios enciklopedijos" knygų. Mes iš XV, XXV lomų perfotografavome visą tekstą apie Ribentropo - Molotovo paktą ir pradėjom jį skleisti. Daug kam tai buvo visiška naujiena.
Kai vėliau kartą paklausiau tardytojo: „Už ką pasodinsit - juk nieko neturit?", jis atsakė: „jei ir nieko nerasim, tau užteks vien Molotovo - Ribentropo pakto". Šita žinia juos labai žeidė, nors platinome net ne patį paktą, ne konkrečius dokumentus, bet informaciją, kuri buvo enciklopedijoje.
Ar tuo metu apie Ribentropo-Molotovo susitarimus plačiau buvo žinoma?
Plačiai - ne. 1948 metais JAV ši informacija jau buvo išviešinta. Gal ir iš partizanų kas nors tai žinojo. Gal būt kažkam tai nebuvo paslaptis ir 1960-aisiais. Bet tuo metu, kai pradėjome tą medžiagą dauginti, nė vieno žinančio nesutikome. Kokiais 1971-aisiais paskleidėme ją keliems šimtams žmonių.
1972 metais prieš Vasario 16-ąją mes paruošėme kelis atsišaukimus. Vieną tekstą parašė Šarūnas, kitą - aš.
Šarūnas dalį lapelių atidavė išplatinti Jonui Trinkūnui (po mūsų bylos jį išmetė iš aspirantūros studijų Vilniaus universitete) bei dar vienam žmogui Žemaitijoje, bet, kiek supratau iš tardymo bylų, jie nebuvo išplatinti.
O aš keletą šimtų savo atsišaukimų išplatinau Kaune VI forto rajone. 11 iš jų pateko į KGB. Kokius 3 ar 4 atnešė lietuviai. Išsigando - gal provokacija. Likusius kagėbistai, perėję per butus, surankiojo iš žmonių.
Ten buvo kvietimas priešintis. Tai nebuvo raginimas priešintis jėga, bet išgyventi:
--------------------------------------------------------------------------------
„<... ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.
Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai, ¡r jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta. Nors šituo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.
KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu. Ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.
Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais, (...)". (2)
---------------------------------------------------------------------------------
1973 m. kovo 26 dienos 12 valandą vakaro į mano namus buvo atvežta spausdinimo mašinėlė, kuria tuos atsišaukimus spausdinome, o 6 valandą ryto mane suėmė. Jau kratas darė ir pas kitus.
Aišku, ta mašinėlė buvo atvežta provokatoriaus.
Aš kartą paklausiau: „Šarūnai, ar šriftas nuimtas?" Sako: „Ne". Visada kartojau, kad šriftas turi būti nuimtas jau tą pačią dieną. Pagal visas pogrindžio taisykles, ką pas tave rado, tą prisiimi ir neaiškini, kad tau kažkas atvežė... Atsišaukimai ir rašomoji mašinėlė, kuria jie buvo atspausdinti, mano byloje tapo vieninteliu įkalčiu.
Nuolatos mūsiškiams primindavau, kad vis tiek kada nors mus pagaus, vis tiek kažkas suklys, bet reikia tą laiką ištempti, suspėti kai ką nuveikti, o po to ne gaila ir pasėdėti. Bet jie nepasimokė. Pakliuvom gana anksti ¡r greitai...
Mus suėmė kitą pavasarį po Kalantos įvykių. Byloj buvome penkiese... „Nuteisė" 1974-ųjų pavasarį. KGB kalėjimo kamerose praleidau daugiau kaip metus - 13 mėnesių.
Sako, kad Latvijoj tardė apie 60, o Lietuvoje - vos ne porą šimtų. Mūsų byla (nors ir nelabai „iškepusi") buvo saugumiečių pasiteisinimas, kad jie nepražiopsojo pogrindžio organizacijos, netiesiogiai išprovokavusios 1972 metų neramumus Kaune.
Įspūdžiui sustiprinti truputį vėliau jie dar „prasuko" Katalikų Bažnyčios Kronikos (toliau - KBK) bylą. Jau po teismo, 1974 metų pavasarį, mūsų ir „Kronikos" bylas pabandė susieti. Kai kitus bendrabylius išvežė į lagerius, mus su Žukausku pradėjo gundyti, už bendradarbiavimą žadėdami laisvę. Mes iš viso atsisakėme kalbėtis su tardytojais. KBK iki galo taip ir neišsiaiškino...
Kokia jūsų disidentinės veiklos pradžia? Tuo metu buvote ir vienas iš Kauno žygeivių vadų?
Aš gal jau nuo 5-os klasės pradėjau galvoti, kad reikia Lietuvoje organizuoti pasipriešinimą...
Kaip berniukas svajodavau, kad reikia tanką pasidaryti ar dar ką ir vaduoti Lietuvą. Pradėjau mokykloj su draugais leisti laikraštėlius, kartais jie nueidavo iki mokyklos inspektorės, bet ten nebuvo nieko politiško... Dairiausi, kuo galiu pasitikėti iš klasės draugų.
Man besimokant, nuo septynmetės mokyklos buvo pereita prie aštuonmetės. Tuo metu Cbruščiovas mokyklose įvedė naujovę: vieną darbo dieną per savaitę ¡r mėnesį reikėjo atidirbti vasarą. Mes su klasės draugais aštuonmetėje meistraudavome detektorinius radijukus, tai devintai klasei aš pasirinkau J. Jablonskio mokyklą, kur buvo radijo montuotojų specialybė. Ten sudarė net 9-ias įvairių specialybių devintas klases - nuo vairuotojų iki vaikų darželių auklėtojų...
Į tą mokyklą sušoko iš visur. Dauguma klasės draugų - iš Žaliakalnio, bet buvo ir iš Vilijampolės, Aleksoto, Šančių... Klasės nesuvaldomos - po 45 vieno amžiaus vaikus. 1966 metais iš tų devynių perpildytų klasių baigė penkios, perpus sumažėję. Mano klasės draugai 100 % sustojo į aukštąsias mokyklas. Visi jau suprato, kas yra darbas fabrike...
Pasirinkau Kauno politechnikos instituto, kur yra karinė katedra, Cheminės technologijos fakultetą. Neabejodamas, kad vienaip ar kitaip teks dalyvauti pasipriešinime, maniau, kad turiu turėti karinį laipsnį - gal reikės kada už Lietuvą pakovoti. O mano laikais Universitete karinės katedros nebuvo, tik Politechnikoj.
Iki šiol esu rusų kariuomenės leitenantas ir vienas iš pirmųjų Lietuvos Aukščiausioje Taryboje prisiekusių savanorių. Esu Lietuvos eilinis, nors buvau pirmasis kandidatas į Krašto apsaugos ministrus... (vieną vėlų 1990 m. kovo pabaigos vakarą AT deputatai, išsigandę Savanorių prospektu į Vilnių besileidžiančių rusų tankečių, nubalsavo, kad tokios ministerijos iš viso nereikia).
Politechnikos institute tapau inžinieriumi-technologu, nors žinojau, kad ko gero niekada to darbo nedirbsiu... Ruošiausi toliau studijuoti jau humanitarinius dalykus, bet gyvenimas pasuko kitaip...
Atsimenu, antrame kurse mums, kažkokia proga surinktiems visų fakultetų atstovams, KGB pulkininkas aiškino - turite žinoti, kokioj baisioj aplinkoj gyvenat ir dirbat. Kaunas - buvusi prieškarinė sostinė, čia po bausmės atlikimo yra grįžę apie 5000 įvairių partijų narių, darančių aplinkiniams labai blogą įtaką, tad turite būti nepaprastai budrūs. Turit žinoti, kodėl Kaunas dehumanitarizuojamas - čia ne vieta auklėti humanitarus.
1968 metais vienintelį Politechnikos instituto fakultetą, į kurį dar norėjau stoti - Architektūros, iškėlė į Vilnių, įkūrė VISI. Nuo to laiko mano svajonė buvo atkurti Kauno universitetą.
Berods 1967-ųjų pabaigoje pradėjau lankytis Elektrotechnikos fakulteto Žygeivių klube. Nuo to laiko beveik kiekvieną penktadienį išvažiuodavome į žygius, o grįždavome sekmadienį vakare, kartais ir pirmadienio rytą tiesiai į paskaitas. Visi laisvadieniai ir sovietiniai "prazdnikai" praleisti laukuose ¡r miškuose.
Toks turistinis judėjimas įsisiūbavo apie 1958-1964 metus.
Po 1956-ųjų daug žmonių grįžo iš lagerių, suprato, kad ginklu toliau kovoti nebegalima - vis liek ištaškys, ¡r pradėjo kitokią lietuvišką veiklą.
Alpinistai eidavo į kalnus, pavadindavo viršūnes lietuviškais vardais.(3)
Keliavo ir po Lietuvą. Mus į žygius vedė Juozas Dapkevičius, Rimas Matulis, Tadas Šidiškis - jie į aukštąsias mokyklas buvo įstoję 4-6 metais anksčiau už mane. Savęs mes nevadinome turistais, nors kalnuose eidavome per 6000 m perėjas.
Lietuvoje žygeivių tikslas buvo kitoks - atrasti, pažinti, išsaugoti iš gyvenimo besitraukiančią lietuvišką kultūrinę atmintį. Mokytis iš bendravimo su žmonėmis. Užeidavom į kaimus, su žmonėmis pasišnekėdavom, padainuodavom. Tautosaką užrašinėdavo daugiau Vilniaus universiteto žmonės.
Folkloro judėjimas ir žygeiviavimas yra vienalaikiai ir lygiagretūs dalykai. Tik mes galbūt tautosaką vertinome daugiau kaip vartotojai ir man asmeniškai buvo svarbi jos taikomoji pusė. Iš tų užrašytų dainų mūsų žygeivių klubas buvo parengęs fotografuotinių dainynėlių, vienas iš jų saugumiečiams kratos metu pasirodė įtartinas ir pavojingas tautų draugystei, nes „krito lenkai kaip lapeliai, lietuviai - kaip mūrai", tad pridėjo prie mano nusikalstamos veiklos įkalčių.
O žygiuose dainavome viską: nuo senųjų iki Lietuvos kariuomenės, partizanų dainių ir pokario romansų. Šokant prie laužų paplito lelinderiai ¡r padespanai, taip primiršta kaimo kultūra natūraliai pradėjo grįžti į miesto ir inteligentijos gyvenimą.
Tas judėjimas buvo labai idealistinis, kažkoks labai šviesus. Išeidavom kauniečiai, iš kažkur ateidavo vilniečiai - susirenkam, pasikalbant, pašokam, Tarpusavio santykiai buvo broliški, seseriški, jokio alkoholio - net minties tokios nebūdavo.
Iš to rato, baigę studijas, mūsiškiai pagal paskyrimus plito po visą Lietuvą, sudarydami tarsi dvasinę bendruomenę, nes bet kuriuo paros metu, bet kurioje Lietuvos vietoje galėjai rasti savo žmogų ir kreiptis į jį bei kokios pagalbos ar paramos. Su jais plito mūsų dainos, šokiai, mūsų tarpusavio santykiai.
Tie žmonės vėliau tapo folkloro ansamblių kūrėjais ar aktyviais kultūrinio gyvenimo provincijoje veikėjais. Dar vienas įdomus žygeiviško - folklorinio judėjimo bruožas buvo tas, kad jame susimaišė įvairiausių pakraipų ir specialybių jaunimas iš Universiteto, Politechnikos instituto. Konservatorijos, Žemės ūkio akademijos, Veterinarijos akademijos ir kilų. Tiesa, neprisimenu nė vieno iš Milicijos mokyklos.
1964 m. nuvertė Chruščiovą, prasidėjo Brežnevinis smukimas žemyn, bet mes dar iš inercijos kilom. Dar jautėsi laisvėjimas - kūrėsi klubai, važinėdavom po visą Lietuvą, rengėm visokius minėjimus, ypač „išnaudodavome" praeities žymių žmonių jubiliejus - susirinkdavome kur nors ant piliakalnių jų švęsti. Per Simono Daukanto, Dariaus ir Girėno minėjimus suvažiuodavo žmonės iš įvairių vietų, ir mums atrodė, kad mūsų buvo daug. Bet būdavo gal 100-400, visi vieni kitus pažinojom...
Tais laikais susitikę žygiuose dalindavomės informacija - žinodavome viską, kas vyksta Lietuvoje, aš dabar tiek nežinau.
Atvažiuodavom j Vilnių, j vakarones VU Gamtos fakultete, pas kažką „Čiurlionkės" (VU studentų bendrabutis M.K. Čiurlionio gatvėje) ar aspirantų bendrabučių kambariuose nakvodavom, diskutuodavom apie tautiškus ir kultūros dalykus.
Politechnikos institute organizavomės tarsi į tikrus kovinius būrelius - buvo tvarka, paskirstytos pareigos, buvom uniformuoti, su skiriamaisiais ženklais. Net statutus turėjome atsispausdinę. Suvokėm, kad esam tam tikros Lietuvos struktūros, kurios galbūt kada nors bus reikalingos Lietuvai.
Turėjome labai aiškų tikslą ir ėjome atvirai.
Tik dabar man šovė mintis, kad be jokios tiesioginės įtakos elgėmės beveik tiksliai pagal mūsų partizanų veiklos modelį. O gal pagal įgimtą lietuvių kario instinktą, neišnaikinamą per amžiną lietuvybės genocidą; gal todėl mūsų atsargos karininkija ir nebuvo pasiremta, atkuriant mūsų kariuomenę?
O vilniečiai ėjo „palaidai" - po truputį rinkdami folklorą, vaidindami, kad slepiasi, kad jie - ne tautinis judėjimas, o šiaip daineles renka.
1968 metais važiuodami į Tian Šanį išlipome Saratove ir aplankėme Jeršovo rajone esantį Černapadinės kaimą (A. Vidugiris ir N. Vėlius 1963 metais ten buvo surengę pirmąją negausią ekspediciją). Kitais metais mūsų grupės dalis, vadovaujama Šarūno Borutos, važiavo į Altajų ir aplankė du kitus lietuvių kolonistų kaimus - Baisogalą ir Šeduvą...
Černapadinėje radome dar nemažai tautiečių, užpildėme iš Mokslų akademijos gautas anketas, užrašėme pasakojimų, kaip juos 1927-1929, paskui 1938 metais buožino ir vežė dar toliau, kaip užkapojo lietuvį kunigą...
Atidavėme jas MA bibliotekai, bet dabar, sako, jų nėra - gal sudomino ¡r KGB. Kažkodėl niekam iš mūsiškių nepavyko rasti nė vieno KPI „Tarybinio studento" numerio, kuriame aprašiau mūsų įspūdžius iš to lietuvių tremtinių kaimo. Numeris su įspūdžiais iš Tian Šanio išliko.
Kai esi jaunas, naivus, baimės turi mažiausia. Supratau, kad esam sekami, prižiūrimi, būdavo visokių provokatorių, bet iki 1990 metų maniau, kad jiems nelabai pavyko įsiterpt į mūsų žygeivių ¡r kraštotyros judėjimą - visą jį laikiau vieningo tautinio judėjimo skirtingomis kultūrinės rezistencijos formomis...
Mes buvome tarsi kokia pogrindinė kultūra su legalios veiklos viršūnėlėmis. Tik kai mane pirmą kartą išleido į užsienį - 1988 metais išvažiavau j Vengriją, pamačiau, kad ir pas mus, ir pas juos folkloro judėjimas, atsigręžimas į savas vertybes, tautiškumą prasidėjo ir vyko sinchroniškai. Apie 1964 metus panašūs procesai vienu metu vyko ir Lenkijoj, ¡r Vengrijoj, ¡r Lietuvoj...
Porą metų pažygeiviavus, man parūpo informacijos sklaida, t.y. spausdinimas ir dauginimas. Nuo 1967 metų ieškojau žmonių, su kuriais būtų galima rimčiau dirbti - kalbėdavomės apie rašymą, leidybą, savišvietą, seminarų rengimą... Apie 1972-uosius mano namuose bandėme pagaminti pogrindiniam darbui prilaikytą kompaktinį, lagamino dydžio, dauginimo aparatą, skirtą KBK spausdinti. Bet tas mūsų darbas nutrūko dėl įgūdžių ir prietaisų stokos.
Užsiminėte, kad žygeiviškas ir kraštotyros judėjimas vienalaikiai reiškiniai, juose dalyvavo tie patys žmonės. Viena iš akivaizdžiausių sąsajų - jūsų žmona, Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė. Vis dėlto folklorininkų "vaikščiojimą" po kaimus įvertinote gana skeptiškai.
Negalima mano požiūrio taip tiesiai vadinti skepsiu. Siūlyčiau jį įvardyti kaip atsargų ir pragmatišką, nes maniau, kad būtinos ir kitos veiklos formos, o ne vien "pabažnas" dainų dūzgenimas, Tuo labiau, kad ne kiekvienas iš mūsų turėjo gerą klausą ir balsą...
Kadangi buvome susidūrę su KGB, aiškiai mačiau, kad pastarieji stengėsi sukiršinti tautinį judėjimą - tuos, kurie Rasas švenčia, vadinamus pagonis, su katalik¡škuoju judėjimu, kuris taip pat buvo pasipriešinimas, ir dar tais, kuriuos galima pavadini! grynaisiais folklorininkais, iš jo duoną valgančiais.
Tie „grynieji" ekspedic¡jose buvo priversti remtis gana gaivališko ir nevaldomo akademinio jaunimo pagalba, o, kaip minėjau, KGB tose grupėse vairavo situaciją, terorizuodama ekspedicijų vadovus. Taip pat klostėsi ¡r istorinėse ar archeologinėse ekspedicijose, kuriose žygeiviškas ir kraštotyros jaunimas aktyviai dalyvavo.
Mane visą laiką vadina tautininku, bet, kaip minėjau, nuo vaikystės pažinojau vienuoles, iš arti mačiau tikinčiųjų veiklą, iš jų gaudavau pogrindinių spaudinių (tuomet dar nespausdino Katalikų Bažnyčios Kronikos) bei visokių tikėjimo dalykų - maldaknygių, giesmynų.
Ir mano teta - tretininkė - tokias knygas įrišinėdavo. O motina yra pasirašiusi ne vieną sovietinei valdžiai siųstą katalikų peticiją dėl tikėjimo persekiojimo Lietuvoje. Todėl manau, kad katalikiškoji pasipriešinimo srovė man yra padariusi labai didelę įtaką, man j galvą neatėjo, kad abi tos veiklos kryptys gali būti supriešintos. Atvirai prisipažįstu, kad, nebūdamas joks bažnytininkas, aš visa širdim palaikiau katalikus - jei gali katalikai leisti kažkokią spaudą, mes turime jiems padėti...
Man buvo nesuvokiama ir tai, kad tautosaka egzistuoja tik akademinėje sferoje, o jos plitimas ir platinimas žmonėse jau yra politika ir profanuoja Šventą reikalą. O tai kagėbistai bandė įteigti mūsų akademikams.
Pradėjus švęsti Rasas ir vienam kitam jų ideologui užsipuolus katalikybę, pradėjau atsargiai žiūrėti į tai, kas vyksta, pagalvojau, kad galbūt čia bandoma skaldyti. Buvau labiau susijęs su krikščioniškuoju sparnu, todėl visa tai stebėjau kaip politikas. Ir dabar manau, kad KGB iš pradžių planingai mėgino „daryti" pagoniškąjį judėjimą, kad suskaldytų katalikiškąjį ir juos abu supriešintų...
Kokiais 1967 melais jie „paleido" tuos pagonis. Bet po metų kitų prasidėjo masiniai pagoniškai krikščioniški susiėjimai ant kalvų, jie augo ir stiprėjo, o susipriešinimo vis nesimatė. Organizatoriai nusigando— eksperimentas nepasiteisino. Tada ėmė persekioti ¡r kraštotyrą, ir žygeivius.
Manau, kad visiškai analogiškai įvykiai klostėsi ir Persitvarkymo sąjūdyje.
Gal Veronika ¡r kitos ten dainuodavusios jos draugės kitaip tuo metu viską matė. Jos buvo iš visai kitos aplinkos, ir jų požiūris buvo kitas nei mano, kauniečio. Tai ir pavadinau jį folklorininkų „vaikščiojimais".
Kur sutikote Veroniką?
1968 m. pavasarį su Kauno politechnikos instituto Žygeivių klubu ėjom j žygį nuo Viešvilės Tauragės giriomis. Sutartą dieną išėjome prie Rambyno kalno, kur turėjo vykti Vydūno minėjimas. Nemunu atplaukė vilniečiai.
Šventė prasidėjo - degė laužai, kažkas kalbas sakė, po to „baisingai" šoko, ratelius ėjo. Ir, atmenu, patekau ratelin, kuriame tokia ilgaplaukė mergina ypač reiškėsi traukdama: „Nusipirksiu juodą suknią su raudonais guzikais". Tai buvo pirma mano išgirsta Veronikos daina...
Ten buvo ir senasis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Stovi jis su ašarom akyse, žiūri j tą šėlsmą ir sako: „Kol yra Lietuvoje lokio jaunimo, Lietuva nepražus." Stovėjau šalia ir labai gerai atsimenu tą jo frazę.
Ką žinojote apie 1968-ųjų Čekoslovakijos įvykius, kaip įie paveikė to meto gyvenimą?
Iš jaunystės atminty ryškiai išliko keli lūžiniai pasaulio ir Lietuvos istorijos momentai, tapę ir mano asmeninės istorijos dalimi: 1964-ųjų Brežnevo perversmas ¡r Chruščiovo atšilimo pabaiga, 1968-ųjų Čekoslovakijos puolimas ir 1972-ųjų R. Kalantos auka. Po šių lūžių sekę įvykiai nulėmė mano ir daugelio kitų mūsų kartos žmonių tolesnį gyvenimą.
1968 melais grįždami iš Tian Šanio važiavome per Kizyl Kūmų dykumą - nešioja traukinyje kažkokį laikraštį. Žiūrim - tankai, rusai ima Prahą... Mums net plaukai pasišiaušė. Mes visi uniformuoti - trumpom kelnėm (nuo kurių rusai lais laikais šiurpo - buvo matę lik filmuose), marškiniai su juodomis apykaklėmis, kariškais diržais susijuosę, su Lietuvos kariuomenės pošalmiais - Kirgizijoj klausdavo, ar mes - ne amerikiečių kariai. Aplinkui visi į mus pradėjo įtariai žvairuoti. Visi rusai tuo metu buvo šventai įsitikinę - puola Vakarai, Sovietai vaduoja: dar kelios valandos ir, anot jų, Vokietija būtų užėmusi Čekoslovakiją.
Stengėmės su jais neįsivelti į diskusijas. Galvojom, ar iki Maskvos nusikrapštysim. Vis dėlto kažkaip atvažiavom ir iki Lietuvos, žiūrim - nieko baisaus, lik dalį šaukiamojo amžiaus vyrų mobilizuoja, veža.
Bet 1968 metų įvykiai Čekoslovakijoje atsiliepė žiauriu kultūriniu smūgiu Lietuvoje.
Reakcija aiškiai matėsi - Kaune uždarė kultūristų klubą, uždraudė pramoginius šokius, išvaikė M. Tenisono pantomimos trupę, ir „Nemuno" žurnalas gavo per galvą...
Prie įvažiavimų ¡ miestus stovėję skydai su miestų herbais buvo nuimti. Tik pradėjusi atsigauti tautinė ir istorinė simbolika buvo kruopščiai iš visur pašalinta. Rinkau tuo metu degtukų dėžučių etiketes - kaip lik leido seriją su Lietuvos miestų herbais - ir juos uždraudė.
Iki to meto Kaune buvo juntamas tam tikras kultūrinio gyvenimo išlaisvėjimas. Būrėsi įvairūs klubai, vyko diskusijos, meno vakarai. Mes gaudavome visokių (tiesa, tik „socialistinio" lagerio, bet linksmesnių barakų) laikraščių, skaitydavom lenkiškai, daug kas buvo pramokę ir čekiškai... Po 1968 metų - viskas uždaroma.
Ko gero tuo metu Kaunas kaip savitas, originalus miestas, turintis veidą ir dvasią, pradėjo „mirti". Po kokių 5 melų jis jau grimzdo į letargą. 1987 - 1990 buvo prabudęs, bandė kažką pasakyti ir jau nepriklausomoje Lietuvoje įpuolė į gilią komą. Matyt, išsėmė visus resursus.
Po Čekoslovakijos pralaimėjimo supratome, kad ir kraštotyros veiklai, ir žygeiviavimui ateina juodi laikai.
Bet kaip ir vėlesniais Sąjūdžio laikais, tuomet toje atviresnėje konfrontacijoje buvo ir žaismingos bravūros elementų. Kagėbistai jau nebestebėjo iš už kampo, bet "ėjo į kontaktą" - artimą kovą, kaip bokse.
Nors visas kultūrinis gyvenimas buvo gniaužiamas, bet mes nesustojome, nes nebuvome su valdiškais namais kuo nors susijusi struktūra. Be vieno ar kito pakvietimo į „pokalbius" su KGB, nebuvo mus kuo ir paveikti.
Todėl buvo gąsdinami kaimo mokyklų direktoriai, įsileidę mus pernakvoti, kultūros namų vadovai, leidę pakoncertuoti vietos žmonėms. Einančius lėtai sekdavo kokia žalia mašinėlė, iš kurios fotografuodavo.
Aišku, ir tarp mūsų buvo provokatorių, agentų, kurių skundų medžiaga kaupėsi mūsų aplankuose, o kagėbistai kantriai laukė progos, kada galės sukurpti bylą... Bet 1969-1971 metais mes juos dar ignoravome ir palyginti laisvai vaikštinėjome po Lietuvą...
Žygiai vyko ir net vis intensyviau, nes ir mes augom. Sunku dabar pasakyti, kiek mūsų, kagėbistų žodžiais tariant, „ideologų" ¡r „vadų", buvo - „desėtkas" kitas - nevardinsiu pavardėmis, kad kas nebūtų praleistas, bet pakalbėjome, padiskutavome su tūkstančiais žmonių. Ir pasirodėme žmonėms visame krašte. Tiesa, kaimuose dažnai klausdavo, kiek mums už dieną tokio sunkaus darbo moka (matyt, užuojautą sukeldavo mūsų išsipūtę kuprinės).
Mes planavome plėsti tautinį judėjimą Sovietų Sąjungoje, ypač palaikyti ryšius su estais, latviais, domėtis jų kultūromis ir sudomint! savąja. Susitikdavome Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje.
Bene 1969 pavasarį dar su ledais surengėme bendrą žygį - plaukėme latvių jūrinėmis valtimis ištvinusią Venta nuo Kuršėnų iki Ventspilio. Buvo didžiulė flotilė, gal per 100 žygeivių.
Jei gerai prisimenu, 1972 metų pavasarį vieną paskutinių stambių žvgeiviškų susitikimų: su latviais buvom surengę „ant sienos" - kur Vadakstis įteka į Ventą, bet jau buvom labai sekami, kur tik du pradeda šnekėtis, tuoj atsiranda trečias. Kai mane tardė, supratau, kad įie tiksliai žinojo, su kuo ir ką mes kalbėjom...
Baigęs KPI, į žygius vaikščiojau tik kaip dalyvis, o ne kaip vadas. Eidavau ten susitikti su reikiamais žmonėmis. Likusi laiką atėmė mūsų su Šarūnu Žukausku kuriama organizacija.
Žygeiviškas laikotarpis, prasidėjęs 1967-aisiais man baigėsi suėmimu 1973-aisiais. Kai, grįžęs iš lagerio, nuėjau į žygį, pamačiau, kad ten visiškai kiti žmonės.
Dar kartą grįžkime prie 1972 m. įvykių, kurie pagreitino ir jūsų bylos atsiradimą...
Po Romo Kalantos susideginimo Šarūnui ir kitiems mūsiškiams pasakiau - niekur nesikiškit. Neikit į miestą, nesileiskit į centrą, nesirodykit, kad jūsų nebūtų nuotraukose. Taigi mes nesivėlėme į tuos įvykius.
Atsimenu, darbe viena rusė piktinosi: „Tie nacionalistai, šiokie, anokie, ko jie čia vaikšto, mušti juos visus reikia." Kitą dieną ateina: „Milicija šiokia, milicija tokia..." Klausiu, kas atsitiko. Ji su vyru buvo nuėjusi į „Laisvės" kino teatrą, bet kai po seanso juos išleido, milicija palaikė juos demonstracija, Jos vyrą taip keliskart peršniojo „bananu", kad iš karto atsivertė į kitą pusę. Tais laikais milicijoje kaip tik atsirado „bananai".
Mes viską žinojom, sekėm pasakojimus, bet patys nesikišom. Ten viskas klostėsi labai stichiškai, bet po visko saugumas gavo pylos, kad pražiopsojo ir neužbėgo įvykiams už akių. Tada jie ėmė aiškinti, kad čia viskas buvo organizuota buržuazinių nacionalistų. Šiaip tarybiniai žmonės nepradeda maištauti, jei už jų nėra kokių organizacijų. Ir, pasirodo, kaip atpirkimo ožys buvome numatyti mes, ir metus laiko buvome sekami labai jau intensyviai.
Tuo metu išties jau veikė bent kelios dešimtys pogrindžio organizacijų?
Manau, taip. Buvo bendras pakilimas. Su katalikiškais veikėjais mes turėjome tiesiogini kontaktą. Mokyklose buvo spontaniškų kuopelių, kurios kažką platindavo, bet jei jos nebuvo pagautos, tai ¡r liko nežinomos. Toks amžinas istorijos paradoksas, žinome lik tuos, kuriems nepasiseka, kuriuos pagauna.
Galiu papasakoti tokį epizodą - po suėmimo kelis mėnesius mane patardę, jie jau geruoju kalbina (tokia buvo jų taktika - tai pagąsdina, tai geruoju): „Ar galėtum nustatyti pagal stilių, kas rašė kilus atsišaukimus?"
Kai truputėlį „pasilaužęs" sutikau, jie atnešė du stalčiukus nufotografuotų ir sumažintų kortelių - visą dieną skaičiau. Tai įsivaizduojate, kiek buvo visokių moksleiviškų ir kitokių organizacijų?
Kagėbistas visą dieną sėdėjo ir varvino seilę, po to klausia: „Ar radai ką nors pažįstama". Sakau: „Nė vieno...". Metus pasėdėjus rūsyje, toks pasiskaitymas buvo didžiulė pramoga ir žinia, kad yra dar daug nemiegančių žmonių.
Akivaizdu, kad labai sąmoningai rinkotės tokį gyvenimo kelią. Ar jūsų namuose buvo kalbama apie Lietuvos laisvės bylą? Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą?
Aš gimiau 1948-aisiais, tai visas prieškarinis pasaulis dar buvo arti. Augau Žaliakalnyje, ten dar buvo jaukūs prieškariniai namai su „toršerais". Žiemą, atsimenu, gražiai nukasti takai ir tokios šiltos šviesos už užuolaidų...
Ir visur dar buvo prieškarinių knygų, senų vadovėlių - geografijos, istorijos, kur jau ką pagaudavau, tai skaitydavau. Dar buvo tėvo patefonas, plokštelių kalnai. Klausiau vokiškos, austriškos muzikos - tebeskamba ausyse, buvo visos lietuviškos plokštelės - nuo Šabaniausko iki Kipro Petrausko. Sudrožiau jas visas.
Pasaulis dar buvo kitoks. Pastebėjau, jog labai ryški takoskyra tarp žmonių, gimusių iki 1960 metų ¡r po 1960.
Po 1960 metų gimusiųjų tėvai jau auklėjosi po karo. O mūsų tėvai buvo dar iš ano laiko atėję, ir visos šnekos dar buvo apie tai...
Aš nelankiau vaikų darželio, nebuvau pionierius, per kiauras naktis po antklode su žibintuvėliu skaičiau knygas... Užaugau su Kalėdų Seneliu, mūsų namuose niekada nebuvo Senio Šalčio. Ir mano vaikai nėjo į darželį, ant eglutės visada kaboįo Gedimino pilis su trispalve. Ant vaikų kišenių buvo išsiuvinėti Gedimino stulpai. Žmonės net žiūrėti nedrįsdavo, akis suko...
Mano atsiminimai prasideda gal nuo 1955 metų. Kai buvau pirmokas, tėvai buvo pasistatę namą, tai viename kambarėlyje mes gyvenome, o kitą nuomojo keletas įdomių studentų. Vienas visą laiką grojo smuiku, o kitas vaikščiodavo į žygius, į kalnus ¡r fotografavo. Buvo ir jų bibliotekėlė.
Tie studentai buvo iš prieškario inteligentų šeimų, vienas net rašomąją mašinėle turėjo - kai jie išeidavo, aš spausdindavau tekstus iš F. Nietzshe's „Taip kalbėjo Zarathustra", man jie buvo tokie paslaptingi. Iki šiol atsimenu frazę „taip pasakė Zaratustra ir sulapsėjo blakstienomis"...
Pas mus gyveno ne tik studentai, bet ir vienuolės...
Susidurdavo tokie, rodos, visai nesuderinami dalykai. Tai buvo labai malonios geros merginos, per Kalėdas kepdavo paplotėlius - kalėdaičius.
Aš žinojau, kad egzistuoja pogrindiniai vienuolynai, Višinskio gatvėj gyveno to vienuolyno vyresnioji, dabartinės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Dalios Kuodytės teta.
Mano tėvas buvo nuosaikus „cicilikas". Į bažnyčią beveik nevaikščiojo, gal tik senatvėje dažniau nueidavo su pažįstamais pabendrauti. Kunigų jis nemėgo - su Dievu bendravo be tarpininkų. Per dantį patraukdavo ir tas merginas. Mama ¡ bažnyčią vaikščiojo ir mane su seserimi vesdavosi, o prieš tikėjimą tėvas niekada nėra žodžio pasakęs.
Pagal tėvą esu linkuvis, iš Linkuvos parapijos. Ne taip seniai sužinojau, kad mano jūžintiškė močiutė iš mamos pusės - senelyte vadindavom - ir nuo gyvačių užkalbėt mokėdavo, ir žmonės pas ją patarimo ateidavo.
Senelis garsėjo kaime kaip keistuolis - toks apsiskaitėlis, fantazuotojas, mėgo papolitikuot, bet prie ūkio darbų mažai tinkamas. Viską tvarkė močiutė. Nors senelis buvo vienintelis vaikas ¡r turėjo paveldėti ūkį, bei prosenelė mirdama palikimą atidavė marčiai. Senelis visą gyvenimą buvo įsižeidęs. Tai tokios istorijos.
Atsimenu, važiuodavom pas dėdę (jis mirė 1961 m.) į Škaplierines. Susirinkdavo visa giminė ir švęsdavo tris ar keturias dienas. Visiškai kiyas bendravimas buvo. Gerdavo tik alų - be monopolinės degtinės. Tris dienas visi geria, ¡r nė vieno girto. Dėdė vaikščiodavo visą laiką su keliais ąsočiais, prisikabinęs porą puodelių, gražiai prieina: „Brol, brol..." jei kas jau palinkęs, tai įpila iš vieno, jeigu pamato, kad kažkas nosis sukišę per daug karštai aiškinasi, pila iš kito ąsočio. Ką reik - numalšina, ką reikia - pakelia. Pasėdi visi už stalo, padainuoja, pakalba, po poros
valandų pakyla, išeina visi į lauką - sodyba didelė, daržinės plūkto molio... Tai atsimenu labai gerai.
Užlipęs pas dėdę į palėpę dar rasdavau šautuvų ir knygų... Pas kitą dėdę buvo „Brockhauso" enciklopedija. Kai 1959 m. dėdės šeima išvažiavo, parsivežiau 6 tomus ant rogučių namo - mėgdavau skaitinėti gotišką raštą. Atsimenu ¡r pasakojimus apie partizanus, bet jų pačių nebeprisimenu, nors pasakoja, kad buvo ne kart užėję ir man esant.
Kalbėtis apie tai buvo įprasta - nežiūrėdavo, kad vaikai klausosi?
Aš esu iš netradicinės šeimos... Mano tėvas kariavo sovietinėje 16-joje divizijoje. Jis 1941 metais dirbo Susisiekimo ministerijos Plentų valdyboje ir su tokiu mersedesu buvo komandiruotas j Vilnių. Tą birželio 22-osios sekmadienį j Kauną negrįžo, su kažkokiomis panelėmis nuvažiavo į Trakus pasiirstyti valtimis. Sako, matau - skrenda lėktuvai ir bumbsi ant Vilniaus. Grįžo, žiūri - jo mašina prisodinta enkavedistų žmonų. Šautuvą į nugarą: „Sėsk ir važiuok!" Taip ir išvažiavo... Matė, kaip Minską bombardavo, Smolenską... Taip jis atsidūrė Rusijoje, tiksliau - Čiuvašijos miškuose, o kad nenumirtų iš bado, išėjo į kariuomenę.
1942 metais prie Gorkio, prie Volgos įkūrė tą 16-ąją diviziją. Taip jis iki Kuršo ir atėjo.
Neprisipažino, kad buvo ryšininkų puskarininkis, tai jį nukreipė j autokuopą. Du kartus jo automobilis sprogo ant minos, iš viso tris kartus buvo sprogimų kontūzytas. Vėliau vežiojo visokius divizijos vadus.
Čia visi jį buvo palaidoję - manė, kad nušovė pirmą karo dieną. 1944 metais jis Kurše pasiėmė kažkokį trofėjinį motociklą, pasiprašė laisvos dienos ¡r atlėkė pas gimines į savo parapiją pasirodyti...
Mano tėvas po karo vežiojo M. Šumauską, pažinojo J. Paleckį, visus tuos divizijos vadus - karvelius, urbšus, motiekas.
Jis apie visas valdžias šnekėjo atvirai.
Tėvas buvo kilęs iš laisvųjų laukininkų - ūkininkų, jų krašte prieš Pirmąjį pasaulinį karą labai jautėsi Rygos įtaka. Ten visi turėjo polinkį i socializmą, nes kraštas labai turtingas - jeigu turi 25 hektarus, tai neik prie šimtamargių.
Laisvieji ūkininkai XIX a. antrojoje pusėje buvo nukentėję labiau negu baudžiauninkai. Jų žemė buvo atimta, o jie patys prilyginti nuomininkams, tiktai po 1882 metų caro „ukazo" galėjo ją išsipirkti, 20 metų buvo vejami nuo žemės, bei jie tikėjo, kad savos žemės išpirkti neprivalo. Mano senelis prieš Antrąjį pasaulinį karą neišmokėtos skolos turėjo daugiau negu dviejų valsčių ūkininkai kartu sudėjus, taip juos nustekeno....
Aš manau, kad laisvųjų laukininkų vaidmuo kuriant 1918 metų valstybę yra neįvertintas. Rusijoje mokęsi provizoriais, telegrafistais, inžinieriais, mokytojais, karo melu įgiję karininkų laipsnius ir kovinės patirties, šitie žmonės tik savo ryžtu atkūrė valstybę. Jie į savo valstybę žiūrėjo kaip į savo tėvo arba senelio ūkį. Labai gerai suvokė, kas yra paskolos, skolos... Jie buvo laisvų žmonių vaikai, ūkininkai - aš gerai matau tą kokybės skirtumą.
Matau skirtumą ir tarp 1990 melų signatarų. Mes, kauniečiai, labai išsiskyrėme. Galvodamas, kodėl, supratau, kad mes - iš nuosavų namų, ne iš daugiabučių. Tai atsiliepia žmogaus psichologijai - laisvas žmogus turi namus, jaučia atsakomybę, yra arčiau žemės, arčiau normalios gyvenimo struktūros.
Grįžkime prie septintojo—aštuntojo dešimtmečio. Kaip prisimenate to meto viešąjį gyvenimą, ar jame buvo kokių dvasinių atramų?
Po pokario reakcijos jau buvo tam tikras politinis atlydys - žmogus, kuris gaudė informaciją, tuo metu galėjo nemažai rasti. Džiaugėmės kiekviena nauja knyga. Pasirodė filosofijos chrestomatija. Iš nežinios ištraukti senieji Lietuvos filosofai. B. Genzelio ir kitų jo kolegų šviečiamosios veiklos dėka pilnėjo mūsų lentynos.
Lituanistų darbai pradėjo pramušinėti „geležinę uždangą", kėlė tautinį pasididžiavimą. Kalbu kaip knygius, kuris tuo metu ¡š nedidelės stipendijos susipirko beveik visą tuo metu išėjusią bei kurios srities lituanistiką. Didžiavomės, kad išleidžiama ir šis, ir tas, kai atvažiuodavo pas mus rusai, gruzinai, stebėdavosi, kad tiek visko turime.
Mes supratome, kokia kiekvienos pasirodžiusios knygos, spektaklio kaina. Kalbininko |. Kazlausko mirtis parodė, kad nei akademinėje visuomenėje niekas negali jaustis saugus.
Mano jaunystėje prasidėjo „Poezijos pavasariai*. Viena pažįstama dirbo S. Nėries muziejuje Palemone, tai nuo pat pradžios dalyvaudavau visuose ten vykusiuose „Poezijos pavasariuose".
Man asmeniškai didžiulį įspūdį darė Marcelijaus Martinaičio poezija. Berods 1966 metų rinkinuką „Debesų lieptais" beveik visą mokėjau mintinai. Vėliau labai nustebino didžiulis kontrastas tarp poeto ir jo kūrybos...
I. Strielkūnas po P. Širvio - abu tokie dainingi, grojo lietuvio „dūšios" stygomis. S. Geda tuo metu jau rašė... T. Venclova, Just. Marcinkevičius - visus tuo metu žinojom. Žinodavome visas knygas, kokias tik išleisdavo. Tiesa, „Literatūra ¡r menas" buvo vienintelis literatūrinis laikraštis. Bet buvo dar ir „Kultūros barų" žurnalas. Tuo metu eruditu būti buvo lengva. Dabar šiek tiek sunkiau.
Buvo ir savilaidinės pogrindinės literatūros. Ir apie tai visi diskutavom. Sukrėtė Mindaugo Tomonio mirtis. Tuoį pasirodė savilaidinė jo poezijos knyga.
Kai norėdavau pasiskaityti prieškarinės periodikos, važiuodavau su žygeiviais į Paberžę.
Dieną patvarkydavome kapinaites, o per naktį galėjai ¡ki valios krimsti „Naujosios Romuvos" komplektus, tiesa, J. Keliuočio man užrašytą „Naujosios Romuvos" numerį per kratą išsinešė kagėbistai ir nesugrąžino.
Tautinis judėjimas ėjo savo keliu - bet kuri lietuviška veikla reiškė ir tautinę veiklą. Pažįstami, turintys literatūrinių aspiracijų, Vilniuje, aspirantų bendrabutyje, rengė savišvietos seminarus, skaitydavo kolegoms savo kūrinėlius...
Oficialieji kūrėjai, jau kažkur priimti spausdintis, sudarė atskirą kastą, įie prie tų „eretikų", kurie balansuoja ties kažkokia riba, nesidėdavo.
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, laukėme stalčiuose saugotų, rūsiuose parašytų mūsų kultūros Šedevrų. Deja, iki šiol jų taip ir neatsirado. Ar pro cenzūrą prastumtos užuominos ir buvo viskas, kam mūsų kultūros darbininkai sugebėjo anuo metu pasiryžti?
Neseniai vienas mano giminaitis gynėsi disertaciją pogrindinės spaudos tema. Jo oponentas paklausė, kodėl darbe visiškai nenušviestas inteligentijos vaidmuo tą pogrindžio spaudą leidžiant? Tai jis sako: „Galiu tiesiai atsakyti - jokio inteligentijos vaidmens nebuvo. Inteligentija pogrindžio spaudą leidžiant nedalyvavo."
Galbūt tarp inteligentų ir apsisukdavo tos knygelės, bei prie leidimo, spausdinimo, tekstų kūrimo niekuo neprisidėjo joks Lietuvos inteligentas.
Post scriptum.
Savo suėmimo, tardymų, kalėjimo patirtį esate aprašęs knygoje "Truputis kito gyvenimo". Ar ši patirtis keičia žmogų?
Grįžęs iš lagerio aš porą metų dar labai gerai atsiminiau viską - metus, pavardes, įvairius įvykius, nes dar tarsi iš inercijos toj zonoj gyvenau. Kalėjusio žmogaus labai įdomi psichologija - atrodo, kad visi laisvėje mato, kad esi kitoks... Trumpi plaukai ar dar ten kas. Iš tikrųjų
aš atpažįstu kalinius - jų kitokia oda, kitokios akys. Ilgokai atrodai kitoks, net kai išore nebeišsiskiri. Manau, kad tai visam gyvenimui. Ir kalėjusiojo požiūris į aplinką, į žmones - ilgam, o gal ¡r visam laikui. Atsiranda toks keistas jausmas, kad matai kiaurai, kaip rentgenas. Tik laikui bėgant pamiršti, kad kiti taip nemato.
Atkreipiau dėmesį, kad tremties tekstuose žmonės aprašinėja savo kentėjimą, bei nedrįsta tų dalykų apmąstyti. Gal vengia naujo skausmo. Ar nenori kaimynuose atpažinti savo budelių. Tuo turėtų užsiimti psichologai...
Lietuvoje - visi nukentėję, ar jie buvo čia likę, ar dalis šeimos išvežta. Buvo totaliai naikinama tauta. Net tų, kurie būtų sutikę kolaboruoti, niekas nepaklausė. Taip ir tebenykstame negydomi.
Kalbėjosi Saulė MATULEVIČIENĖ
NUORODOS
1. Vidmantas POVILIONIS
http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1
Žiūrėta 2007-12-12.
1997 m. V. Povilionis išleido prisiminimų knygą: Truputis kito gyvenimo. Punskas: Aušra, 1997, 197 p.
2. Visas atsišaukimo tekstas yra paskelbtas:
http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1
3. Lietuvos alpinizmo pradininkai G. Akstinas, F. Mieliauskas ir V. Vosylius 1959 m. žuvo kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze).
Žuvusiųjų bendražygiai (ekspedicijoje dalyvavo ir Lietuvos alpinistai), įkopę į bevardes viršūnes Terskėj Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis), pavadino jas lietuviškais vardais - Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m).
I960 suorganizuota ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinizmo pradininkams atminti.
From the History of ihe Regional
Studies MovemenI
Saulė MATULEVIČIENĖ talks to Vidmantas POVILIONIS who shares his memories of the 1970s. He is a signatory of the Independence Act, a traveller and a member of the regional studies movement who was arresled in 1973 and accused of anti-Soviet agitation and propaganda, imagining the Molotov-Ribentrop Pact and multiplying and distributing underground literature. POVILIONIS was sentenced to two years in prison which he served in Mordovia's camps. On his return to Kaunas in 1975
he took small jobs and as of 1989 was one of the most active initiators of the Kaunas branch of the Sąjūdis movement.***********************************************************
Šaltinis - http://www3.seimas.lt/pls/inter/w5_show ... 4376&p_k=1
Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje.
Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V.Povilionio įkalčiu vadinamojoje "Kraštotyrininkų" byloje.
LIETUVI,
JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis.
Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje.
Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.
Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.
Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta.
Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.
KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.
Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 07 Sau 2011 23:29. Iš viso redaguota 36 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
