Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Lietuvos Žygeivių ir Ramuvos sąjūdžių istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kaip ėjome į Kovo 11-ąją

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kaip ėjome į Kovo 11-ąją

Parašytas: 09 Kov 2013 20:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kaip ėjome į Kovo 11-ąją

http://www.lzinios.lt/Istorija/Kaip-ejome-i-Kovo-11-aja

Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013 m. kovo 9 d., 06:58

LŽ archyvo nuotrauka

Istorikai jau ne vienus metus tyrinėja Sąjūdį, vedusį Lietuvą nepriklausomybės atkūrimo link. Vis dar diskutuojama, kas labiausiai prisidėjo ruošiant dirvą Kovo 11-osios aktui. Ne kiekvienas išdrįso būti disidentu ar galėjo dalyvauti pogrindžio veikloje, tačiau įsitraukė į neformalius visuomeninius judėjimus.

Vieni istorikai įsitikinę, kad nepriklausomybės atkūrimui daugiausia nusipelnė disidentai, pogrindininkai, Lietuvos laisvės lyga. Kiti laurus atiduoda neformaliems visuomeniniams judėjimams. Dar kiti sieja abiejų "stovyklų" nuopelnus.

Kaunietis istorikas Aurimas Šukys, savo disertacijoje tyrinėjęs alternatyvią intelektualų veiklą sovietmečiu, teigia, kad po partizaninio karo buvo pereita prie neginkluoto ar pasyvaus pasipriešinimo.

"Kai susidarė palankios sąlygos ir susikūrė Sąjūdis, visas per tuos metus sukauptas žmogiškasis bei socialinis kapitalas ir davė nuostabių vaisių. Juk tokia revoliucija negalėjo kilti tuščioje vietoje", - pažymėjo A.Šukys.

Kovo 11-ąją neliko LTSR.

Svarbus ir pogrindis, ir viešuma

Anot A.Šukio, įvairūs neformalūs, pusiau legalūs judėjimai (kraštotyros, paveldosaugos, etnografijos, aplinkosaugos ir kt.) veikė nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, tarp lituanistų - net nuo šeštojo dešimtmečio.

Tų judėjimų branduolys buvo Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos mokslų akademijos mokslininkai, studentai, kai kurios kūrybinės sąjungos, leidyklos, žurnalų redakcijos.

"Jų laimėjimai įspūdingi. Tikrai nereikia supriešinti disidentų, pogrindžio veikėjų su neformalių judėjimų žmonėmis", - įsitikinęs pašnekovas.

Pirmieji atvirai kritikavo sistemą, gynė prarastą Lietuvos valstybingumą, o "neformalai" veikė viešoje erdvėje ir buvo prisitaikę prie sistemos, bet nesusitaikę su ja. Ir vieni, ir kiti padarė daug.

Istoriko įsitikinimu, dėl neformalių judėjimų veiklos ir jaunajai kartai susidarė daugiau galimybių formuoti laisvesnį mąstymą, tautinę savimonę, gilintis į krašto istoriją, folklorą. "Žinoma, kiek tai buvo įmanoma sovietinėje sistemoje", - pridūrė jis.

Daugiausia diskusijų ir kyla siekiant atsakyti į klausimą, kiek buvo įmanoma veikti viešojoje erdvėje nepasiduodant sovietinei sistemai. Kas geriau - ar apie tautinius dalykus, patriotiškumą kalbėti pridengta forma, su kompromisais, ar vis dėlto veikti pogrindyje ir iš jo skleisti nesovietines vertybes bei idėjas?

"Tie, kurie pasiryžo, taip ir elgėsi: visiškai atsisakė bet kokio melo. Nors ne kiekvienas tapo disidentu ar pogrindininku. Pasak jų pačių, norint užsiimti pogrindine veikla, reikėjo ir tvirtų moralinių nuostatų, ir tam tikrų charakterio savybių", - teigė A.Šukys.

Jam vienas pogrindininkas yra pasakojęs, kad jausdavo adrenaliną platindamas "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" ar perduodamas informaciją jos bendradarbiams.

Kompromisai ir sąžinė

Rašydamas disertaciją A.Šukys paėmė dešimtis interviu. Jis bandė suprasti to laikotarpio žmones.

"Kiekvienas tikras intelektualas, kiekvienas tikras menininkas buvo priėmęs savo sprendimą, kaip jis veiks, - sakė pašnekovas. - Man patiko literatūrologės Vandos Zaborskaitės nuostata, kad kompromisai ir prisitaikymas leistinas tiek, kiek žmogus jaučia ribą, kaltę, kad yra prisitaikęs. Kai jis tos ribos jau nebejaučia, kai koks nors meduolis tampa svarbiau nei tautinės, demokratinės, religinės vertybės, tuomet jau yra problema. Tačiau kiekvienas atvejis skirtingas."

Pasak istoriko, vėlyvuoju sovietmečiu vėrėsi vis daugiau nišų, kaip apeiti draudimus. Aparatas vis labiau puvo, o senieji komunistai ortodoksai jau nespėdavo visko patikrinti ir kontroliuoti.

Tad veikė nemažai neformalių grupių. Valdžios reakcija nebebuvo tokia brutali kaip Stalino kulto laikotarpiu. Intelektualai įgavo daugiau drąsos.

"Kai kurie prisitaikiusios inteligentijos veiksmai kritikuojant atskirus sistemos elementus reiškė galimybę netekti darbo, premijos ar valstybinio užsakymo kokiam nors savo kūriniui, - pasakojo A.Šukys. - Kai kuriems, pasiekusiems didelių karjeros aukštumų (žinoma, ne be tam tikrų kompromisų ar duoklių), buvo lyg ir lengviau, sovietinė sistema buvo linkusi toleruoti autoritetą turinčių talentingų intelektualų laisvesnę kūrybą. Kai kurie tiesiog nebūdavo lengvai susekami, kai kurie - per daug drąsūs."

Tą pačią dieną prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkę žmonės džiaugėsi: "Kiek rovė - neišrovė..."

Santykis su saugumu

Istoriko teigimu, sovietinė sistema neformalias, pusiau legalias grupes toleravo, jų iškart neuždarydavo, nes manė, kad taip bus lengviau jas stebėti ir prižiūrėti.

"Dalis to, apie ką tose grupelėse būdavo diskutuojama, vėliau atsidurdavo ataskaitose saugumui, - sakė A.Šukys. - Neformaliose grupelėse pasitaikydavo vienas kitas informatorius. Tačiau buvo ir tokių informatorių, kurie stengėsi nieko kenkėjiško nedaryti. Mano nuomone, reikia atsižvelgti į tai, ar saugumo užverbuotas žmogus iš tikrųjų padarė realią žalą konkretiems asmenims."

Kaip pasakojo istorikas, 1967 metais saugumas leido įsteigti VU Lietuvos-Indijos bičiulių draugiją. Tuo metu susiklostė draugiški Sovietų Sąjungos ir Indijos santykiai.

Filosofų Vaclovo Bagdonavičiaus, Jono Trinkūno, literato Antano Gudelio, dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, anglisto Antano Danieliaus ir kitų įkurta draugija domėjosi sanskritu, jo ryšiais su lietuvių kalba.

Tačiau gana greitai jie savo veiklą pasuko visai kita linkme - užsiėmė lietuviškos praeities ir autentikos paieškomis. Iš esmės tai buvo intelektualų projektas apsaugoti kai kurias kultūrines, tautinio mentaliteto formas, kurioms sovietmečiu ėmė kilti grėsmė.

Iš šios draugijos vėliau kilo VU ramuviečių veikla.

"Ramuvos judėjimas buvo fenomenas, - teigė pašnekovas. - Autentišku folkloru besidomintis VU jaunimas tomis idėjomis užkrėtė daug ką iš savo aplinkos. Norberto Vėliaus ekspedicijose užfiksuota medžiaga nelikdavo užkonservuota popieriuje ir įrašuose, o būdavo perkeliama į gyvenimą.

Studentai rinkdavo tautosaką, rengdavo folkloro vakarones, paskui pasklidę po Lietuvą tokias grupeles būrė visur. Jie sukūrė savotišką bendraminčių sąjūdį, kuris skatino domėtis, ką reiškia būti lietuviu, atsisakyti sovietinio mentaliteto klišių."

Pirmieji parašų rinkimai

A.Šukys priminė įdomią istoriją, kaip pasitelkę savo ryšius su Komunistų partijos veikėjais, nomenklatūros atstovais, intelektualai išsprendė paveldosaugos problemą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Poeto Marcelijaus Martinaičio ar literatūrologės Irenos Kostkevičiūtės butuose rinkdavosi intelektualų grupelės (Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Ingė Lukšaitė, Vytautas Landsbergis ir kiti).

Jie iš architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sužinojo, kad kaip tik tuo metu Vilniaus senamiestyje, Stiklių gatvėje, sovietiniai technokratai buvo sugalvoję įrengti garažus.

Be jokių archeologinių tyrinėjimų jau buvo pradėti kasti rūsiai. Būtų buvęs sunaikintas neištyrinėtas kultūrinis sluoksnis, vertingas paveldas.

Sovietiniams biurokratams rūpėjo pragmatiniai sprendimai, o paveldas jiems - buržuazinė praeitis, kurios išsaugoti nebūtina.

Anot pašnekovo, garažus statyti buvo planuojama kone slapta.

Tačiau intelektualai surengė protesto akcijas - vaikščiojo po aplinkinius namus, aiškino žmonėms, kas daroma, ir rinko nepritariančiųjų tokiai savivalei parašus.

1978 metais rinkti parašus, protestuoti prieš valdžios sprendimą buvo rizikinga.

"Ne visi išdrįsdavo prie tokių akcijų prisidėti, nes tai galėjo pakenkti jų karjerai, buvo galima netekti buitinių lengvatų, patraukti saugumo akį", - pabrėžė A.Šukys.

Akcijos organizatoriai tada nuėjo į Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą (išlikęs protokolas tai įrodo) ir labai atvirai kritikavo biurokratų sprendimus, siekė uždrausti darkyti paveldą.

"Kai tai nedavė rezultatų, parašus jie perdavė deputatui Eduardui Mieželaičiui. Tuo metu Nacionalinės filharmonijos pastate kaip tik vyko LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, - pasakojo istorikas. - E.Mieželaitis parašus perdavė tuomečiam komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jis, susipažinęs su biurokratų ketinimais, pasakė, kad to nebus."

Automagistralė per senamiestį?

Dabar sunku patikėti, kokių dar planų turėjo sovietinio gyvenimo planuotojai.

Šeštajame dešimtmetyje norėta išgriauti dalį sostinės senamiesčio ir nutiesti automagistralę nuo Žaliojo tilto Vilniaus, Vokiečių, Aušros Vartų gatvėmis Minsko link.

Vėliau kitą - nuo Kauno plento, pro Katedrą Antakalnio link. Sovietinei nomenklatūrai ši idėja atrodė labai moderni.

"Vokiečių gatvė jau ir taip buvo dirbtinai išplatinta. Dar planuota nugriauti Šv. Kotrynos bažnyčią, Aušros vartus, sunaikinti dalį Rasų kapinių", - pasakojo A.Šukys.

Dar anksčiau iš Maskvos buvo pasiūlyta Katedros požemiuose įrengti automobilių remonto dirbtuves.

"Žinoma, Maskvos technokratams Katedros požemiai nieko nereiškė. Vietiniai biurokratai bent jau žinojo, kas tuose požemiuose yra", - sakė istorikas.

Atskiriems intelektualams, jų grupėms išdrįsus griežtai pasakyti "ne", šių sumanymų buvo atsisakyta.

A.Šukio įsitikinimu, jei nebūtų buvę jokių neformalių grupių, kurių nariai drąsiai dalyvautų tokiose pilietiškumo akcijose, dar neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę.

Įvairių neformalių grupių judėjimas ypač sustiprėjo devintojo dešimtmečio antroje pusėje.

Inteligentijos ryžtas protestuoti prieš valdžios sprendimus išjudino visuomenę ir prasidėjus Michailo Gorbačiovo "perestroikai", vis labiau vedė Kovo 11-osios link.

Absurdiški, dažnai protu nesuvokiami sovietinės valdžios sprendimai, galima sakyti, žmones telkė ir vienijo, sėjo viltį, kad patiems išrinkus savo valdžią panašių absurdų neliks.

Istorikas daro išvadą, kad, be antisovietinio pasipriešinimo, pilietiškumo apraiškos, kurios silpnino sistemą, tikrai egzistavo ir intelektualų, ramuviečių, paveldosaugininkų, žygeivių ir kituose judėjimuose. "Be šito Sąjūdis nebūtų žygiavęs tokiais dideliais žingsniais ir nebūtų per keletą metų pažadinęs šimtų ir tūkstančių žmonių", - teigė jis.

Istorikas paaiškino, kuo pilietiškumas skiriasi nuo individualaus patriotiškumo:

"Gali vadintis patriotu, mylėti Tėvynę, namie vienas dainuoti tautines dainas, bet viešojoje erdvėje jokiais darbais tos meilės neįtvirtinti. Mano galva, pilietiškumas prasideda tada, kai pasitelkęs kitus bendraminčius savo deklaruojamas vertybes (ne tik tautines, bet ir minties, žodžio laisvę) stengiesi įtvirtinti visuomenės, valstybės viešoje erdvėje."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kaip ėjome į Kovo 11-ąją

Parašytas: 09 Kov 2013 20:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kur nuvedė draudimas švęsti Vasario 16-ąją

http://www.lzinios.lt/Istorija/Kur-nuve ... rio-16-aja

Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2013 m. vasario 15 d., 06:00

Jei iki Sąjūdžio tautos atmintis nebūtų budinta, tai Sąjūdžiui nebūtų pavykę į mitingus sukviesti minias žmonių. / Romualdo Požerskio nuotrauka

Kas sovietmečiu kurstė laisvės ir nepriklausomybės siekį, formavo opozicines nuostatas? Kaip stengtasi savęs netapatinti su sovietine ideologija ir bandyta apeiti totalitarinio režimo draudimus?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo intelektualų veiklą sovietmečiu tyrinėjęs istorikas Aurimas Šukys.

Neseniai apgintoje daktaro disertacijoje "Intelektualų alternatyvi veikla sovietų Lietuvoje (1956-1988 m.)" A.Šukys apibendrino daug įdomių prisiminimų apie laikus, kurie jau tapo istorija.

Pats istorikas vėlyvąjį sovietmetį "užtiko" dar sėdėdamas mokyklos suole Tauragėje. "Mokytojai labai stengėsi sistemai įtikti ideologiškai. Man nuo to susiformavo priešinga reakcija. Dar labiau pradėjau domėtis tuo, ką drausdavo - tikėjimu ir tautiniais, patriotiniais dalykais, - pasakojo A.Šukys. - Todėl Atgimimo pradžioje labai greitai įsitraukiau į ateitininkų veiklą. Tada supratau, kodėl mama moksleiviškais metais man neleido stoti į pionierius. Kiek žinau, daugelis katalikų sprendė dilemą - priklausyti Dievą neigiančiai komjaunimo organizacijai arba komunistų partijai, ar nepriklausyti."

A.Šukio šeimoje laikytasi nuostatos, kad lietuviams katalikams komunistinis režimas yra svetimas. Ši jo asmeninė patirtis, kaip prisipažino pašnekovas, buvo vienas motyvų pasidomėti, kokios aplinkybės 50 metų okupuotame krašte brandino tautos laisvės viltis, ir patyrinėti "dirvožemį", kuriame išaugo Sąjūdis.

"Smalsu buvo išsiaiškinti, kodėl žmonės elgėsi keistai: buvo ne tik susidvejinę, bet ir susitrejinę. Norėjau surasti ir Sąjūdžio šaknis, - prisipažino istorikas. - Šį reiškinį vieni tyrinėtojai laiko tiesiog stebuklu, atsiradusiu iš niekur, tautos dvasios atgimimu."

Tačiau, anot A.Šukio, galima įžvelgti gana aiškias struktūras, organizacijas, kurios dėjo pagrindus, o paskui mobilizavo visą visuomenę.

"Jei dešimtis metų iki Sąjūdžio atsiradimo niekas nebūtų veikta, nebūtų taip staiga atsiradęs tas didžiulis tautinis pakilimas ir nebūtų taip greitai į Sąjūdžio rengiamus mitingus suėję po du šimtus tūkstančių žmonių, - svarstė pašnekovas.

- Kaip aiškėjo tyrinėjant, iki Sąjūdžio atsiradimo nepriklausomybės siekius budino "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos", Eucharistijos bičiulių aplinkos žmonės, žygeivių, ramuviečių, paveldosaugos klubai, įvairūs intelektualų būreliai. Pastarieji sugebėjo laviruoti, o kartais ir manipuliuoti bei skleisti alternatyvią mintį ir oficialioje aplinkoje."

Pirmosios Rasos Kernavėje surengtos 1967-aisiais. Po keleto metų ramuviečiams iškeltos bylos. / Liberto Klimkos nuotrauka

A.Šukiui ir jo kolegoms smalsu, kas subrandino tautos pakilimą 9-ajame dešimtmetyje.

Be pogrindžio organizacijų buvo įdomu atsekti ir tas neformalias iniciatyvas, apie kurias oficialiuose dokumentuose beveik nekalbama, nebent bylų iškėlimo atvejais.

Tokių veiksmų 1973 metais imtasi prieš žygeivius, ramuviečius.

Nukentėjo ir vienas kitas aštriau pakalbėjęs intelektualas.

Istorijos tikslinimas

Dabar tarp istorikų tapo įprasta atlikti kokybinius tyrimus, rinkti gyvus atsiminimus, iš jų atrinkti duomenis, kurių nėra dokumentuose, ir taip patikslinti istorijos tyrimus.

A.Šukys aiškinosi, kaip vėlyvojo sovietmečio visuomenėje egzistavo įvairūs socialiniai modeliai, kaip veikė pirminės ir antrinės grupės, pirminio pasitikėjimo branduoliai, kurie sukuriami bet kurioje visuomenėje.

"Amerikiečių sociologai tai jau ištyrė praėjusiame šimtmetyje, - pasakojo pašnekovas. - Pirminio pasitikėjimo branduoliai oficialioje erdvėje gali apkibti įvairiais šalutiniais santykiais ir sukurti antrines grupes, formalias organizacijas, per kurias jau gali siekti labai konkrečių tikslų.

Taip sovietmečiu ir vyko, tos grupės pulsavo tarp neformalios ir oficialios erdvės, tarp tų pirminių ir antrinių grupių.

Tad net sovietiniam saugumui (KGB) buvo sunku išsiaiškinti, ar tai viešai veikianti organizacija, ar tik bendraminčių klubas prie arbatos.

KGB savo dokumentuose jas taip ir vadino - "organizacija be organizacijos".

Tokiu būdu buvo manipuliuojama, esą jie neformalių susirinkimų dalyviai, nors iš tikrųjų realiai planuodavo veiklą - kaip leisti alternatyvios kultūros leidinius ir panašiai. Taip darė filosofai, literatai, romuviečiai."

A.Šukys labiausiai tyrinėjo filosofų veiklą. Jie iš intelektualų bene labiausiai sovietmečiu pasižymėjo alternatyvia veikla.

"Prahos pavasario laikotarpiu, maždaug 1968 metais, Pauliaus Slavėno suburtame diskusijų klube gimė mintis leisti žurnalą, kuriame būtų skleidžiamos aktualios filosofinės problemos. Iki tol tokio leidinio nebuvo, - pasakojo istorikas. - Tą idėją palaikė atviro ir kritiško mąstymo žmonės - Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Kristina Rickevičiūtė, Eugenijus Meškauskas, Jonas Repšys ir kiti."

Pasitelkę "Minties" leidyklos darbuotojus jie sutarė dėl žurnalo "Problemos" leidinio. Jau pirmuosiuose numeriuose pasirodė straipsnių apie Immanuelį Kantą, Martiną Heideggerį, Karlą Jaspersą ir kitus Vakarų filosofus, daug dėmesio skirta Lietuvos filosofams. Aktyviai į veiklą įsitraukė Romanas Plečkaitis su jaunesnės kartos filosofijos istorijos tyrinėtojais.

Ideologinė diversija

Kaip A.Šukiui teigė tų įvykių liudininkai bei ką rodo to meto dokumentai, žurnalas "Problemos" iškart sulaukė reakcijos.

Tuometis žurnalo "Komunistas", buvęs laikraščio "Tiesa" vyriausiasis redaktorius Germanas Zimanas su M.Jofe ir kitais įtarė, kad leidinys nebus skirtas marksistinei-lenininei filosofijai, ir pradėjo kaišioti pagalius į ratus.

G.Zimanas su Antanu Gaidžiu ir kitais leidiniui parašė neigiamą kritinę recenziją ir pakeitė redkolegiją.

Nauja redkolegija atleido B.Genzelį, J.Repšį, I.Ledą, Antaną Rybelį.

Tada išvaikyti filosofai su bendraminčiais iš "Minties" leidyklos nutarė leisti "Filosofijos istorijos chrestomatiją". Pirmoji knyga pasirodė 1974 metais.

Norėdami apsidrausti nuo G.Zimano ir kitų ortodoksinių marksistų kritikos, leidėjai iškart parašė į Maskvą savo buvusiems kolegoms (daug kas buvo baigę Maskvos valstybinį universitetą) ir paprašė, kad jie parašytų teigiamą recenziją.

"Sovietų Sąjungoje galiojo tokia taisyklė: kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Jei Maskvos profesoriai pritaria, tada žemesnio rango vietiniai vadukai jau negali prieštarauti, - pažymėjo pašnekovas. - Kai tuometis Komunistų partijos sekretorius Antanas Barkauskas gavo Maskvos profesorių raštą, kad leidinys geras, G.Zimanui beliko patylėti."

Šis pirmas leidinys, pasak filosofų veiklą tyrinėjusio istoriko, palyginti su 1980 metais išleista "Viduramžių filosofijos chrestomatija", sistemos sargų dar lyg ir nešokiravo.

"Tačiau kai į minėtą leidinį buvo sudėti beveik vien tik krikščioniški autoriai, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis ir jo Dievo buvimo įrodymas, tai jau buvo ideologinė diversija, - teigė A.Šukys. - Tai, ką sistema kritikavo, chrestomatijoje buvo išspausdinta be jokių kritinių pastabų, atviru tekstu. Beje, disidentas kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris kalėjo už "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" redagavimą, lageryje skaitė šią chrestomatiją, Tomo Akviniečio tekstai jam buvo tikra atgaiva."

Susirado priedangą

Įdomu, kaip filosofams pavyko apginti šios diversinės chrestomatijos išleidimą?

Pasak istoriko, išgelbėjo sutapimas.

"Jie pasinaudojo situacija, - teigė A.Šukys. - Tais pačiais metais Bucharoje vyko UNESCO organizuojama tarptautinė konferencija, skirta šiame Uzbekistano mieste gimusiam arabų filosofui Ibn Sinai, tiksliau, jo gimimo tūkstantmečiui paminėti.

Lietuvos filosofai apdairiai Ibn Sinos tekstą įdėjo į "Viduramžių filosofijos chrestomatiją" ir į konferenciją atsivežė signalinį numerį.

Paaiškėjo, kad niekas kitas iš sovietinių respublikų neturėjo nė vieno leidinio, skirto Ibn Sinai.

Tada atsistojo Lietuvos atstovai ir iškėlė tuoj pasirodysiančią chrestomatiją, kurios viršelyje - Ibn Sinos portretas. Maskvos vadukams beliko ploti rankomis, kad lietuviai juos išgelbėjo nuo tarptautinės gėdos."

Filosofai ramiai grįžo į Vilnių žinodami, kad joks G.Zimanas jau negalės kandžiotis.

Nuo to laiko laisvesnio mąstymo filosofai buvo palikti ramybėje.

Tada pasirodė "Gėrio kontūrai", "Grožio kontūrai", "Filosofijos istorijos barai", "Estetinė kultūra", "Pokalbiai apie filosofiją".

Juose būdavo legalizuojami iki tol uždrausti autoriai. Pavyzdžiui, B.Genzelis "Filosofijos istorijos baruose" išspausdino tarpukario Lietuvos filosofo Stasio Šalkauskio laišką Antanui Smetonai.

"B.Genzelis tam tikra prasme sužaidė. Sovietų ideologams lyg ir tiko tas laiškas, kuriame S.Šalkauskis kritikavo autoritarinį A.Smetonos režimą, - pasakojo A.Šukys. - Tačiau nereikia pamiršti, kad S.Šalkauskis buvo buržuazinis mąstytojas, vienas žymiausių katalikiškų filosofų tarpukario Lietuvoje.

Parodžius, kad S.Šalkauskis kritikavo autoritarinę A.Smetonos valdžią, apžvelgė blogąsias režimo puses, tokiu būdu prasmukus per cenzūrą, vėliau jau buvo lengviau spausdinti ir kitus S.Šalkauskio darbus. Pradėti rengti jo raštai. Panašiai legalizuotas ir visiškai teologinis, "buržuazinis" mąstytojas Levas Karsavinas. "Filosofijos istorijos barai" išspausdino keletą jo straipsnių apie Dievą, apie sielą."

Istorikus labiau prižiūrėjo

Anot A.Šukio, panašiai elgėsi ir literatai.

Pavyzdžiui, Aldona Liobytė, kuri dar Stalino metais valstybinėje grožinės literatūros leidykloje sugebėjo lietuvių liaudies pasakas vaikams išleisti be jokios ideologizacijos.

Michailina Meškauskienė, važiavusi į Maskvą Stalino saulės parvežti, leidyklai darė spaudimą, kad A.Liobytę išmestų iš darbo.

A.Liobytė su leidyklos vadovų Jono Čekio ir Jurgio Tornau užtarimu atsilaikė įtikinėdama, kad čia folkloras, autentika, ir to neįmanoma susieti su sovietų liaudimi ir partija.

Literatų laimėjimų buvo ir daugiau.

Kaip teigė pašnekovas, literatūros studentams dėstytojai specialiai duodavo rašyti tokias temas ar kursinius darbus, kad jaunuoliai specialiuosiuose bibliotekos fonduose turėtų skaityti "Varpą", "Aušrą", tarpukario spaudą.

Tokiais metodais pedagogai drąsiai demonstravo, jog atsiriboja nuo oficialiosios ideologijos ir rengia naują, patriotiškai nusiteikusių studentų kartą.

Už šios krypties veiklą iš Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 1958-1961 metais buvo atleista Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, Stasė Litvinaitė.

A.Šukys paminėjo ir Kosto Korsako vadovaujamą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, kuris išleido nemažai sistemai netinkančių autorių - Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto ir kitų - darbų.

"K.Korsaką galima vertinti dviprasmiškai, tačiau jis netrukdė lituanistinio darbo dirbti kitiems", - teigė istorikas.

Kaip pažymėjo jis, panašių atvejų apeiti sistemos draudimus būta filosofų, literatų, dailininkų bendruomenėse.

"Tik tarp istorikų nebuvo stiprios neformalios grupės, užsiimančios tokiais apčiuopiamais darbais, kuriuos nuveikė filosofai ar literatai. Suprantama, istorikus labiau prižiūrėjo.

Juk istorija buvo svarbi ideologinė priemonė, kaip formuoti žmonių atmintį, jų pasaulėžiūrą ir mąstymą.

Visi aktualūs klausimai, susiję su Lietuvos praeitimi, santykiais su Rusija, su Sovietų Sąjunga, buvo sprendžiami "Istorijos baruose".

Komunistų partijos lyderiai Antanas Sniečkus ar Motiejus Šumauskas atsiraitoję rankoves istorikų knygose ieškojo vadinamųjų faktų iškraipymų", - sakė A.Šukys.

Du metraštininkai

Sovietmečio tyrinėtojų teigimu, tik viena kita išskirtinė istorikų bendruomenės asmenybė, tokia kaip Juozas Jurginis, Edvardas Gudavičius, Vytautas Merkys, galėjo atsiriboti nuo sistemos ar kvestionuoti kai kurias marksistines schemas.

"J.Jurginis nuolat kritikavo vadinamąjį juodąjį Lietuvos istorijos falsifikatorių Juozą Žiugždą, kuris visas iš Maskvos nurodytas sovietines schemas stengėsi suvesti į mūsų istoriją, iškreipti mūsų praeitį. Beje, Justino Marcinkevičiaus dramoje "Mindaugas" juodojo ir baltojo metraštininkų prototipai - šie du istorikai", - pasakojo A.Šukys.

Pasak pašnekovo, nors filosofija yra abstraktesnis mokslas, leidžiantis atsiriboti nuo privalomų nusilenkimų sovietinei ideologijai, kita vertus, ir filosofai dažnai deklaratyviai turėdavo dedikuoti keletą sakinių partiškumo principui, "pripažinti" marksizmo privalumus.

"Tačiau vadinamieji ortodoksai - G.Zimanas, Mykolas Burokevičius, A. Gaidys iš tikrųjų nebuvo tokie kompetentingi ir tokio aukšto lygio kaip tie filosofai, kurie užsiėmė profesionalia filosofija ir kurie atsiribojo nuo ideologizacijos.

Daug lėmė filosofo Eugenijaus Meškausko autoritetas. Dar reikėtų pabrėžti jo talento, intelekto ir asmenybės charizmą. Tokios charizmatiškos asmenybės tarp istorikų lyg ir nebuvo, - teigė A.Šukys. - E.Meškauskas sugebėdavo suburti kolektyvą, įvairiuose susirinkimuose jie atvirai diskutuodavo, kalbėdavo apie Vakarų, apie vadinamąsias buržuazines idėjas.

Ši asmenybė sugebėjo katedroje, kuriai vadovavo nuo 1956 metų iki pat Sąjūdžio, palaikyti laisvesnės minties atmosferą. Remdamasis savo ryšiais, žmogiškuoju kapitalu, jis apgindavo ir kitus neideologizuotus dėstytojus.

Be to, E.Meškausko žmona Michailina, važiavusi į Maskvą Lietuvai parvežti Stalino saulės, vyrui buvo savotiška priedanga."

Marksistas idealistas

Pasak filosofo veiklą tyrinėjusio istoriko, E.Meškauskas dar tarpukario Lietuvoje marksistinę filosofiją priėmė kaip vieną iš filosofijos rūšių, jis manė, kad tikrasis marksizmas yra visai kas kita nei tai, kas buvo daroma Sovietų Sąjungoje.

"Jis buvo vakarietiško tipo marksistas, - tvirtino A.Šukys. - Karo metais kartu su A.Sniečkumi pasitraukė į Sovietų Sąjungą, abu priklausė Komunistų partijai. Beje, jis ilgai nestojo į partiją vien dėl to, kad suprato, jog tada žus idealizmas."

Kaip teigė liudininkai, jis savo įsitikinimų neprimesdavo kolegoms, norėjo, kad jie formuotis laisvai turėtų panašias sąlygas, kokias ir jis pats turėjo nepriklausomoje Lietuvoje.

E.Meškauskas nuolat pašiepdavo indoktrinuotus marksistus. Jis marksizmą dėstė labiau kaip mokslinę discipliną, neprimesdamas dialektinio materializmo schemų.

Taip gūdžiomis sovietinio tamsumo sąlygomis sudarė galimybes susiformuoti laisvai mąstančiai jaunajai filosofų kartai - Arvydui Šliogeriui, Tomui Sodeikai, Arūnui Sverdiolui ir kitiems.

"Apie aktyviai filosofinių knygų leidyboje besidarbuojantį B.Genzelį E.Meškauskas mėgdavo sakyti: "Jei B.Genzelio nebūtų, jį reikėtų išgalvoti", - pasakojo pašnekovas.

"Neringos" bohema

Pasak A.Šukio, sistema vis labiau puvo, ir rasdavosi daugiau nišų laisviau reikštis.

"Beje, daugeliui neformalių grupių KGB leido veikti, nes manė, jog taip bus lengviau jas prižiūrėti ir sekti, - pasakojo istorikas. - Tačiau intelektualai išmoko gyventi šalia sistemos, sugebėdavo palyginti lengvai, iš kelių pokalbių išsiaiškinti KGB agentus.

Paminėsiu garsią chemiko prof. Kazio Daukšos suburtą neformalią vadinamąją "Neringos" restorano grupelę.

Jai priklausė buvę nepriklausomos Lietuvos profesoriai. Ateidavo ir kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, ekonomistas Domas Ciesevičius, Bronius Savukynas bei kiti.

Šis linksmas ratelis, suprantama, gurkšnodavo konjaką, aptardavo asmeninius reikalus, tačiau į savo "programą" įtraukdavo ir įvairias politines diskusijas, kultūros, meno aktualijas.

Prie jų vis bandydavo prisiplakti KGB informatorius poetas Aleksys Churginas.

Jei prie šių intelektualų stalo prisėsdavo atvykęs išeivijos mokslininkas Algirdas Julius Greimas, A.Churginą gražiai išprašydavo eiti namo ir laukti G.Zimano skambučio."

Kuopelė žinodavo, kad po stalu gali būti klausymosi "blakė". K.Daukšas sėsdamasis prie stalo pabelsdavo į jį ir sakydavo: "Vanka, išjunk savo mikrofoną." Žinoma, Vanka neišjungdavo.

Tačiau ir tai žinodami nebijodavo kritikuoti absurdišką sovietinę tvarką.

K.Daukšą už šią veiklą "Neringos" restorane vis paspausdavo per atestacines komisijas, kai reikėdavo vis iš naujo pasitvirtinti profesoriaus laipsnį.

Pasak istoriko, ne visi informatoriai suprasdavo, apie ką diskutuoja intelektualų profesorių stalelis.

Panašiai buvo ir su Juozu Keliuočiu.

"Kai jis grįžo iš tremties, saugumas pas jį siųsdavo agentus, - pasakojo A.Šukys. - Tačiau ne visi jų sugebėdavo perduoti informaciją, nes ne visi turėjo tinkamą išsilavinimą, kad galėtų suprasti, apie ką J.Keliuočio namuose kalbama."

Namo - saugiai, su palyda

Apskritai, pasak pašnekovo, filosofai buvo labai socialūs asmenys, labai organizuoti.

K.Rickevičiūtė, B.Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronislavas Kuzmickas reiškėsi ne tik savo katedroje, bet ir savo neformalioje aplinkoje rengdavo susibūrimus, per kuriuos toliau gvildendavo rūpimus klausimus, diskutuodavo, šaipydavosi iš sistemos.

"Tam labai praversdavo B.Genzelio gimtadienis, kurį jis švęsdavo vasario 16 dieną, - sakė A.Šukys. - Kadangi filosofai dirbo ne po vieną, o bendrai, tai juos drąsino, padėjo atsiriboti nuo baimės, kuri tuo metu tvyrojo viešojoje erdvėje. Kai bičiuliai skirstydavosi po B.Genzelio gimtadienio, iki namų buvo lydimi saugumo automobilio. Jie net juokaudavo, kad naktį grįžta namo saugiai - su palyda, prižiūrimi."

Kaip pažymėjo istorikas, vėlyvuoju sovietmečiu santykis su sistema jau buvo kiek ironiškas. Pavyzdžiui, Marcelijaus Martinaičio namuose leisdavo apsilankyti kai kuriems išeivijos literatams.

"Jie atveždavo nelegalios spaudos, tad, suprantama, saugumas sekdavo, - pasakojo A.Šukys. - Kieme stovėdavo automobilis su klausymosi aparatūra. Jei ne automobilis, tai prie durų budėdavo vyrukas. Kai lauke lydavo, literatai atnešdavo budinčiam slapukui skėtį, o kartą, lyg netyčia, literatai ėmė ir supylė pro langą ant galvos kibirą vandens."

Komentarai
http://www.lzinios.lt/comment/list/89340

Žygeivis
05:43 02.15.2013

Deja, bet istorija ir vėl kartojasi...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: