Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Vatikano pareiškimai - ženklas, kad gali keistis katalikų ir kitų krikščionių santykiai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios (ir egzistavusios) religijos bei sektos » Lietuvoje egzistuojančios (ir egzistavusios) religijos bei sektos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vatikano pareiškimai - ženklas, kad gali keistis katalikų ir kitų krikščionių santykiai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vatikano pareiškimai - ženklas, kad gali keistis katalikų ir kitų krikščionių santykiai

Parašytas: 12 Lie 2007 16:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27111
Miestas: Ignalina

Vatikano pareiškimai - ženklas, kad gali keistis katalikų ir kitų krikščionių santykiai

Atnaujinta 17:20, Ieva Urbonaitė, http://www.DELFI.lt
2007 liepos mėn. 11 d.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=13759625

Krikščionybės atšakos, nepriklausančios Romos katalikų bažnyčiai, nėra tikrosios Jėzaus Kristaus bažnyčios, pareiškė Vatikanas. DELFI domėjosi, kaip antradienį paskelbtą popiežiaus Benedikto XVI vadovaujamos Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentą vertina Lietuvos protestantai, stačiatikiai, liuteronai ir reformatai.

16-os puslapių dokumente krikščionių stačiatikių bažnyčios vadinamos tikromis, tačiau „sužeistomis“ bažnyčiomis, nes jos nepripažįsta Popiežiaus viršenybės.

Taip pat teigiama, kad protestantų bažnyčių „žaizda yra dar gilesnė“. Pasak CNN, toks požiūris gali toliau komplikuoti santykius su protestantais.

„Nepaisant to, kad šis mokymas nesukėlė daug nelaimių … vis dėlto sunku suprasti, kaip jam gali būti suteiktas „Bažnyčios“ titulas,“ - rašoma dokumente.

Evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvoje vyskupas Mindaugas Sabutis: Ekumeninę dvasią lems vietos vyskupai ir kunigai.

„Kiekviena religinė bendrija stengiasi išlaikyti ir puoselėti mokymą tarp savo tikinčiųjų, tad Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumentą vertinu kaip skirtą Romos katalikams savo bendruomenėje gilinti ekleziologinį (Bažnyčios - DELFI) supratimą, nes liuteronams ir turbūt kitiems krikščionims toks dokumentas neturi kokios nors įtakos ar reikšmės“, - DELFI sakė dvasininkas.

Tačiau, vyskupo nuomone, be jokios abejonės, tai ženklas ir kitoms Bažnyčioms, kad kai kuriais atvejais Romos katalikų ir kitų krikščionių santykiai ekumeninėje plotmėje gali keistis.

„Praktiškai ekumeninė atmosfera daugiausia priklauso nuo vietos vyskupų ir kitų dvasininkų, todėl ten, kur bus vadovaujamasi meile, ten bus ir geri vaisiai“, - pabrėžė M.Sabutis.

Vyskupo nuomone, popiežius Benediktas XVI yra gerbtinas kaip teologas ir ganytojas, ištikimas savo Bažnyčios mokymui, todėl jo priežiūroje išleisti dokumentai nėra netikėtumas, bet nuoseklus Romos katalikų mokymas, leidžiantis ir kitoms krikščioniškoms konfesijoms lengviau pažinti šio mokymo doktrininius aspektus ir dvasią, kurie ne visuomet būna akivaizdūs.

Pastorius Juras Grincevičius: „Nevisavertiškumo stigmos“ pabrėžimas sukels sunkumų skirtingų Bažnyčių dialogui.

Pastoriaus J.Grincevičiaus nuomone, dokumente pabrėžiamas kitų denominacijų „nevisavertiškumo stigmos“(Romos katalikų požiūriu) pabrėžimas, be abejonės sukels sunkumų ekumeniniam dialogui, bet kartu padarys jį skaidresnį ir sąžiningesnį.

„Iš esmės popiežius Benediktas XVI nepasakė nieko naujo, jis tik patikslino Romos kataliku bažnyčios poziciją, nes kai kurios antrojo Vatikano sprendimų interpretacijos sukėlė sąmyšį ir abejones“, - DELFI sakė Vilniaus krikščionių bendruomenės „Vynuogynas“ pastorius.

Lietuvos Stačiatikių (Ortodoksų) arkivyskupija Vatikano pareiškimo nutarė nekomentuoti.

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Rimas Mikalauskas: Naujo popiežius bažnytinės politikos akcentai kitokie.

Kunigo R.Mikalausko nuomone, popiežiaus Jono Pauliaus II politika buvo atvira, tolerantiška kitų krikščionių atžvilgiu. Naujo popiežius bažnytinės politikos akcentai kitokie.

Žinia apie Vatikano pareiškimą dvasininkui nebuvo ypatinga naujiena, nes „doktrininės Romos katalikų Bažnyčios tiesos nebuvo pakeistos ar atšauktos nuo pat Tridento. Vatikano esminė pozicija kitų krikščionių atžvilgiu niekuomet nebuvo pasikeitusi“.

„Romos katalikų Bažnyčios vadovas yra laisvas daryti įvairius pareiškimus, juos skelbti savo Bažnyčiai. Sunku dar pasakyti ar tai iš esmės atsilieps ekumeniniams santykiams“, - sakė DELFI pašnekovas.

Anot jo, evangeliškos liuteronų ir reformatų Bažnyčios Lietuvoje yra mažuma, dominuoja Romos katalikai, tad čia, Lietuvoje, yra geros sąlygos pastebėti kaip popiežiaus pareiškimai praktiškai susiję su ekumeniniais santykiais, nes didesnioji konfesija turi daugiau galios daryti jiems įtaką.

„Manau, kad per kurį laiką atsakymai bus matomi gyvenimo praktikoje. Nuo šių pareiškimų mūsų, kaip evangelikų reformatų Bažnyčios, gyvenimas nepriklauso“, - įsitikinęs R.Mikalauskas.

Komentuodamas Vatikano posakį apie žaizdas, kunigas pabrėžė, kad krikščionys išpažįsta vieną šventą visuotinę apaštalinę Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kuri negali sutilpti į vienos administracinės organizacijos ar daugelio administracinių organizacijų rėmus.

„Neabejojame, kad esame dalimi Kristaus Kūno kartu su visais pasaulio krikščionimis, įskaitant ir Romos katalikus. Tiesa, kad šiame kūne yra žaizdų. Šios žaizdos - Kristaus žaizdos ir jas pirmiausia matome jo rankose, netikėlių žmonių ir fanatinių religinių legalistų reikalavimu prikaltose prie kryžiaus. Mes negalime išsižadėti Kristaus žaizdų. Meldžiame Dievo, kad būtume tinkami tas žaizdas išgyventi savo Bažnyčioje“, - sakė Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas.

Dokumente aptariami penki klausimai

Kaip skelbia Vatikano radijas, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną popiežiaus Benedikto XVI patvirtintas dokumentas vadinasi „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“.

Klausimų - atsakymų forma sudarytas dokumentas prasideda nuo įvado, kuriame paaiškintos jo skelbimo priežastys ir bendras kontekstas.

„Vis nauji klausimai skatina teologinius apmąstymus ir atsiranda vis naujų siūlymų, kurie kartais pateikia klaidingas interpretacijas, keliančias abejonių ir neaiškumų. Išnagrinėjusi kai kuriuos iš jų, Tikėjimo mokslo kongregacija, remdamasi katalikų mokymo apie Bažnyčią visumą, nori patikslinti prasmę kai kurių ekleziologinio magisteriumo sąvokų, kurios teologiniuose debatuose kartais neteisingai suprantamos“, - rašoma įvade, po kurio pateikiami penki klausimai ir atsakymai.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

*************************************************************************************

Šaltinis - Vatikano radijas
http://www.vaticanradio.org/lit/Articolo.asp?c=144050

Pagrindinis puslapis > Vatikano dokumentai > žinia
10/07/2007 18.42.35

Antradienį paskelbti Tikėjimo mokslo kongregacijos „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“.

Tikėjimo mokslo kongregacija antradienį paskelbė, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną popiežiaus Benedikto XVI patvirtintą dokumentą, pavadintą: „Atsakymai į klausimus, liečiančius kai kuriuos mokymo apie Bažnyčią aspektus“. Kaip sako pavadinimas, tai dokumentas sudarytas klausimų ir atsakymų forma, susidedantis iš įvado, kuriame paaiškintos šio dokumento skelbimo priežastys ir bendras kontekstas, bei iš penkių klausimų ir atsakymų.

Vatikano II Susirinkimas, dogmine konstitucija „Lumen gentium“ ir dekretais apie ekumenizmą („Unitatis Redintegratio“) ir apie Rytų Bažnyčias („Orientalium Ecclesiarum“) lemtingai pasitarnavo, kad katalikiškoji ekleziologija būtų aiškiau suprantama,- sakoma Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento įvade. Taip pat ir Popiežiai pateikė savąsias gaires ir patikslinimus: Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam Suam“ (1965) ir Jonas Paulius II enciklikoje „Ut Unum Sint“ (1995).

Teologų pastangų dėka šiuo metu turime daug išsamių studijų, plačiai aiškinančių įvarius ekleziologijos aspektus. Šioje srityje teologų kūryba pasirodė esanti iš tiesų labai vaisinga, tačiau kai kuriais atvejais prireikė ir tam tikrų patikslinimų, tokių kaip deklaracija „Mysterium Ecclesiae“ (1973), laiškas katalikų Bažnyčios vyskupams „Communionis notio“ (1992) ir deklaracija „Dominus Iesus“ (2000), kuriuos paskelbė Tikėjimo mokslo kongregacija.

Temos apimtis ir keliami vis nauji klausimai skatina teologinius apmąstymus ir atsiranda vis naujų siūlymų, kurie kartais pateikia klaidingas interpretacijas, keliančias abejonių ir neaiškumų. Išnagrinėjusi kai kuriuos iš jų, Tikėjimo mokslo kongregacija, remdamasi katalikų mokymo apie Bažnyčią visumą, nori patikslinti prasmę kai kurių ekleziologinio magisteriumo sąvokų, kurios teologiniuose debatuose kartais neteisingai suprantamos.

Po šio įvado dokumente pateikiami penki klausimai ir atsakymai į juos.

Pirmasis klausimas: Ar Vatikano II Susirinkimas pakeitė ankstesnį mokymą apie Bažnyčią?

Vatikano II Susirinkimas nei norėjo pakeisti, nei pakeitė mokymą apie Bažnyčią, o tik jį labiau išvystė, pagilino ir plačiau išdėstė. Čia primenama Susirinkimo pradžioje sakyta popiežiaus Jono XXIII kalba ir cituojama popiežiaus Pauliaus VI kalba, pasakyta 1963 metais skelbiant Susirinkimo konstitucija „Lumen Gentium“. Geriausias komentaras būtų tvirtinti,- sakė Paulius VI,- kad šios konstitucijos skelbimu tradicinėje doktrinoje niekas nesikeičia. Ko Kistus norėjo, norime ir mes. Kas buvo, išlieka. Ko Bažnyčia per amžius mokė, mes irgi mokome. Kuo anksčiau buvo paprasčiausiai gyvenama, tai dabar aiškiai išreikšta; kas buvo neaišku, dabar paaiškinta; kas buvo medituota, dėl ko buvo diskutuota ir netgi ginčytasi, dabar tai ramiai suformuluojama.

Antrasis klausimas: Kaip suprasti tvirtinimą, kad Kristaus Bažnyčia „laikosi“ Katalikų Bažnyčioje?

Kristus „šioje žemėje įsteigė“ vieną Bažnyčią ir ją įkūrė kaip „regimą sambūrį ir dvasinę bendruomenę“, kuri nuo pat pradžių istorijoje buvo ir bus, ir tik joje pasiliko ir pasiliks visi tie elementai, kuriuos įsteigė pats Kristus. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (LG 8). Dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ (8) naudojamas „laikymosi“ (subsistentia) terminas reiškia visų Kristaus įsteigtų elementų nuolatinį istorinį tęstinumą ir buvimą katalikų Bažnyčioje, kurioje Kristaus Bažnyčia „laikosi“ šioje žemėje. (Terminas „subsistit in“ lietuviškame konstitucijos leidime išverstas žodžiu „laikosi“.) Pasak katalikų mokymo, galima sakyti, kad Kristaus Bažnyčia, šventumo ir tiesos elementų dėka, yra ir veikia taip pat ir Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, nesančiose vienybėje su katalikų Bažnyčia, tačiau sąvoka „laikosi“ (subsistit) gali būti taikoma tik katalikų Bažnyčiai, nes jis nusako tą „vienybę“ ar „vienumą“, apie kurį kalbama tikėjimo išpažinime („tikiu vieną... Bažnyčią“) ir ta „viena“ Bažnyčia „laikosi“ katalikų Bažnyčioje.

Trečias klausimas: Kodėl naudojamas terminas „subsistit“ („laikosi“), o nesakoma paprasčiausiai „yra“?

Naudodamas šį terminą, bylojantį apie Kristaus žemėje įkurtos Bažnyčios ir katalikų Bažnyčios tapatumą, Susirinkimas nepakeitė mokymo apie Bažnyčią, o tik išsamiau paaiškino, kad už katalikų Bažnyčios ribų „esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei“ (LG 8). Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo sakoma, kad „nors... atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai“ (Unitatis Redintegratio 3).

Ketvirtasis klausimas: Kodėl Susirinkimas terminą „Bažnyčia“ taiko Rytų Bažnyčioms, nesančioms vienybėje su katalikų Bažnyčia?

Susirinkimas norėjo išlaikyti tradicijoje visą laiką gyvavusį „Bažnyčių“ terminą. „Tos Ba˛nyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios“ (Unitatis Redintegratio 15). Joms tinka „atskirų arba vietinių Bažnyčių“ vardas ir jos gali būti vadinamos katalikiškų vietinių Bažnyčių seseriškomis Bažnyčiomis. „Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia“ (Unitatis Redintegratio 15). Vis dėlto, kadangi vienybė su katalikų Bažnyčia, kurios galva yra Romos vyskupas ir Petro Įpėdinis, nėra koks nors išorinis papildymas, bet vienas grindžiamųjų elementų, dėl to vienybės nebuvimas yra rimtas trūkumas. Krikščionių susiskaldymas neleidžia istorijoje įgyvendinti Petro Įpėdinio bei su juo vienybėje esančių vyskupų valdomos Bažnyčios visuotinumo.

Penktasis klausimas: Kodėl Susirinkimo tekstuose „Bažnyčios“ terminas netaikomas krikščionių bendruomenėms, atsiradusioms reformacijos laikais šešioliktajame amžiuje?

Pasak katalikų mokymo, šios bendruomenės neturi per apaštališkąją įpėdinystę išsaugoto kunigystės sakramento, dėl to joms trūksta esminio Bažnyčias grindžiančio elemento. Pastarosios bendruomenės, neišlaikiusios sakramentinės kunigystės, negalėjo integraliai išlaikyti ir Eucharistijos. Tad, pasak katalikų mokymo, jos negali būti vadinamos „Bažnyčiomis“, tikrąja šio žodžio prasme. (jm)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: