Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Heraldika ir simbolika (valstybinė, miestų, giminių, organizacijų ir kt.).

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vilius Bartninkas. Apie Vilniaus herbus

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vilius Bartninkas. Apie Vilniaus herbus

Parašytas: 24 Sau 2013 22:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Vilius Bartninkas. Apie Vilniaus herbus

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... rbus/93993

2013-01-21
Rubrikose: LUX/jauniems » Spygliai Atmintis » LDK paveldas

Vilnius skleidžiasi daugybe veidų ir vienas jų yra herbas. Apie save jis buvo linkęs pranešti kviestiems, netikėtiems ar nelaukiamiems svečiams dar savo prieangyje – vartuose.

Dabar jų beliko vieneri – Aušros vartai, tačiau vis dar išlaikę šią žinią.

Tai Vytis, prilaikomas dviejų grifų, rodantis Lietuvos tapatybę bei politinę Vilniaus reikšmę.

Kitaip nei vėliavų, kilnojamų herbinių lentų ar kitų trapių politinių simbolių, šio herbo, tvirtai įsirėžusio į gynybinius vartus, neišdaužė jokie ateiviai – nei rusai, nei lenkai, nei vokiečiai.

Kiekvienai tautai yra būdinga ženklinti savas erdves daiktais, kurie reprezentuotų josios būtį, ir minėtos tautos nėra išimtys. Ne veltui Daukantas jaudinosi, kad lenkai nenukrapštytų Vyčio nuo vartų, taip ištrindami Didžiosios Kunigaikštystės atminimą, trapų tautų pavasario šešėlyje.

Jo draugas Teodoras Narbutas ramino Daukantą, perpiešdamas Vytį ir nusiųsdamas patvirtinti, kad šio dar esama. Vartų Vytis pergyveno juos abu.

Jis pergyveno net sovietmetį, tą visą laiką primindamas, kokia Lietuva buvo ir kokia galėtų būti. Gal sutapimas, bet tai buvo vienas iš dviejų Vyčių, išlikusių okupuotoje viešojoje erdvėje.

Antrasis kabo ant Šv. Kazimiero koplyčios fasado, veidu į dabartinę Katedros aikštę. Tačiau šiame herbe Vytis nėra vienas, o su broliu – Lenkijos baltuoju ereliu. Tai Abiejų Tautų Respublikos herbas, primenantis dar vieną politinę bendriją, dar vieną praeitį ir dar vieną istorinę galimybę. Juos abu – Vytį ir Erelį – jungia Aukso Vilnos ordinas, didžiųjų Europos monarchijų klubo regalija.

Viliaus Bartninko nuotrauka

Nors valstybinis herbas yra reikšmingiausias politinės tapatybės ženklas, jis nėra vienintelis ir miesto gatvės tai tikrai patvirtina.

Yra daug šeimų ženklų, išsibarsčiusių po Vilniaus gyvenamuosius namus, bažnyčias, kapines.

Lietuvos ir Lenkijos istorijoje herbai buvo ypatingi, išsiskiriantys ir iš rytietiškų, ir iš vakarietiškų giminaičių.

Trumpa sandaros santrauka tiems, kurie nėra domėjęsi herbais, kartu ir „sociologiniais“ Vilniaus herbų ypatumais.

Herbą sudaro skydas, jame esančios figūros, šalmas bei karūnėlės su šalmo papuošalu ir skraistės.

Daugumos Vilniaus herbų skydai nėra padalyti, o esantys yra dalomi arba horizontaliai (perkirsti), arba vertikaliai (perskelti).

Juose dažniausiai vaizduojami gyvūnai, strėlės, pasagos, gėlės, rečiau – kryžiai, dangaus objektai.

Svetimšalių herbai įmantresni.

Nors herbai retai spalvinami, jų spalvos gali būti atvaizduojamos grafiškai, pavyzdžiui, mėlyna vaizduojama tankiomis juostelėmis skydo lauke.

Grafiškai spalvotų herbų yra mažai, o dauguma tokių priklauso Tiškevičių giminei. Minėtas Tiškevičių herbas yra puoštas grafo karūna, dantyta devyniais perlais.

Tai yra neįprastas išskirtinumas šiose žemėse, kadangi vienas iš bajoriškosios respublikos idealų buvo kilmingųjų lygybė.

Todėl Lietuvos–Lenkijos karaliai nesuteikdavo išskirtinių kunigaikščių ar grafų titulų ir paprastai herbai puošiami penkiais perlais dantyta karūna.

Žymesnės šeimos, kurios turėjo teisę į viršesnius titulus ir savaime – į išskirtines herbų karūnas, kildindavo save iš lietuvių ar rusėnų kunigaikščių arba kreipdavosi į Šventosios Romos imperatorių.

Tačiau pastarasis sakinys tinka tik labai mažam šeimų būriui – Radviloms, Sapiegoms, Chodkevičiams ir kelioms kitoms didikų šeimoms.

Reikia pridurti, kad, kitaip nei Rytuose ar Vakaruose, mūsų herbai retai kada priklausydavo tik vienai giminei. Tokie atvejai pasitaiko jungtinių paveldimų herbų atveju,

Vilniuje jų matyti mažai.

Vienas herbas, pavyzdžiui, Dołęga, Doliwa ar Korczak (kitaip nei aplinkinių tautų, mūsų herbai turi vardus), paprastai priklausė nuo keliolikos iki kelių šimtų ar net pusę tūkstančio skirtingas pavardes turinčių šeimų.

Toms šeimoms, kurios dalijosi herbą su didikų gimine, tai buvo didžiulė garbė.

Viliaus Bartninko nuotrauka

Dėl šios priežasties šeiminiai herbai taip pat turėjo politinės tapatybės pobūdį ir jų išsibarstymas po miestą turėjo ženklinti epochas ir laikotarpius, kuriuose vyravo viena ar kita šeima arba jų būrys.

XVI a. pr.–vid. priklausė Ostrogiškiams ir Goštautams, XVI a. pab.–XVII a. pr. – Chodkevičiams, XVII a. – Sapiegoms ir Pacams, XVIII a. įžengė Čartoriskiai, Oginskiai, Vyšnioveckiai.

Radvilų galia driekėsi nuo pat XV a. iki Abiejų Tautų Respublikos baigties.

Tačiau didikų herbų Vilniuje išliko mažai.

Tai nereiškia, kad jie Vilniuje negyveno.

Chodkevičių rūmai stovi Didžiosios gatvės pradžioje, Pacų rūmai – Šv. Jono g., Radvilų rūmai – Vilniaus g., Sapiegų – L. Sapiegos g., tačiau nė vieno iš šių rūmų nepuošia herbas.

Norint rasti Radvilų herbą, tenka keliauti į Bernardinų bažnyčią, Oginskių – į Šv. Jono bažnyčią, Pacų – į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, o Sapiegų – į Šv. Mykolo.

Tai, kad šeimas randame kapuose, o ne namuose, turi įvairių prasmių.

Viena jų ta, kad po ATR sunaikinimo Vilnius nustojo funkcionuoti kaip centras, didžiosios šeimos apleido miestą ir emigravo. Per šimtmečius jų vardai buvo pamiršti, jie nebeturėjo jokios reikšmės atkuriant politinį kūną tarpukariu. Į šeimų namus ilgainiui atsikėlė kiti, jie įgavo naujų funkcijų.

Pacų rūmuose veikia Lenkijos ambasada, Chodkevičių rūmuose – muziejus, o Sapiegų rūmai stovi apleisti.

Tačiau praeities ir dabarties santykiai visuomet yra abipusiai; ne visuomet esti taip, kad praeitis dėl savo veiksmų, klaidų ar tolių tampa svetima. Kartais kalta ir dabartis, negebanti atsigręžti atgal, neniekinti savo praeities, sugebėti priimti ir suprasti. Sugebėti didžiuotis.

Šiuo klausimu geriausias pavyzdys yra Radvilų rūmų istorija trijose sostinėse – Berlyne, Varšuvoje ir Vilniuje.

Radvilų rūmai Berlyne nuo pat 1875 m., t. y. praėjus keleriems metams po Vokietijos reicho paskelbimo, iki 1945 m., t. y. iki nacistinės Vokietijos žlugimo, buvo Vokietijos kanclerio rezidencija, taigi politinė Vokietijos širdis.

Tas pat nutiko ir Varšuvoje, kur Radvilų rūmai nuo 1818 metų tarnavo kaip Lenkijos vicekaraliaus rezidencija, nuo 1918–1994 m. – kaip Vyriausybės būstinė, o nuo 1994 m. – kaip prezidentūra.

Taigi dar viena politinė širdis.

Lietuvoje Radvilų rūmuose įsikūręs muziejus. Tai ne taip jau blogai. Prieš keletą metų ten dar veikė ir klubas Woo.

Viliaus Bartninko nuotrauka

Todėl nereikia stebėtis, kad Vilniaus viešojoje erdvėje herbų liko mažai. Jie apleido mus, o mes – juos.

Dabar didžiųjų herbai saugiai ilsisi bažnyčiose. Ten kartu su jais atgulė ir aristokratinis paveldas su jo tradicijomis. Liko jie ir mes ir tarp šių polių nėra santykio. Jie yra mirę, jų Lietuvoje nebėra, iš jų niekas nebegali gimti.

Mums jie vertybiškai nebeaktualūs, likę kaip keistas pertrūkis tarp dviejų Lietuvų, – didžiųjų kunigaikščių ir tarpukario, – geriausiu atveju egzotiškas pasilinksminimas – kaip tada, kai reikia atsivežti iš Pietų Amerikos „paskutinį Gediminaitį“, neva pademonstruojant, kad dar turime „valdovų“, arba statant Valdovų rūmus, neva aplinkiniams įrodant, kad ir mes buvome imperijos centras.

Tačiau tai nebėra prasmingo tapatybės kūrimo santykis. Tai tik pramoga, galinti turėti komercinių sumetimų, kaip kad tada, kai, pastačius daugiabutį Antakalnyje, ant namo iškeliamas herbas tam, kad pritrauktų daugiau estetinį skonį puoselėjančių pirkėjų.

Kita išlikusių herbų dalis yra Rasų ar Bernardinų kapinėse.

Tai mažesniųjų šeimų vietos. Jų kapuose buvo laidojamos ištisos kartos, kurioms herbas atstojo individualius portretus.

Šios šeimos kantriai karta iš kartos darbavosi Vilniaus mieste ir apylinkėse, kad paliktų dar kilnesnį herbą kitų akivaizdoje, nei jį gavo. Herbas priminė giminės tęstinumą. Tai jiems buvo daugiau nei asmuo.

Tie, kurie šios taisyklės nesuprato, ilgainiui iššvaistė savo turtus ir žemes, o vėliau prarado ir herbus. Tie, kurie ją gerai įsidėmėjo, visa tai paveldėjo ir šiandien ilsisi kapuose, papuoštuose herbu.

Jų poilsis yra sunkus. Jiems, kitaip nei didikams, šiuose kraštuose teko svarbus vaidmuo kuriant tarpukario valstybes. Jiems reikėjo apsispręsti dėl naujų politinių priklausomybių ir nuo sprendimų brėžėsi valstybių sienos, kultūrinių įtakų ribos.

Dauguma čia gyvenusiųjų pasirinko vadintis lenkais. Spręsti apie jų pasirinkimo teisingumą sunku, tačiau aišku, kad šis pasirinkimas pavertė juos ne mažiau svetimais mums nei didikus. Jų tradicijų ir paveldo srovė taip pat nebegaivina mūsų politinės ir kultūrinės tapatybės.

Tačiau, kitaip nei didikų atveju, tai tapo problema, kuri nebuvo išspręsta priklausomybės pasirinkimu. Ši problema ilgainiui įgavo įvairias formas.

Šiandien tai yra dviejų moderniosios Lietuvos etninių grupių – lietuvių ir lenkų – susvetimėjimas. Ir šis klausimas vis dar prašosi naujo pasirinkimo ir atsakymo.

Viliaus Bartninko nuotrauka

Tad ką mums kalba vilnietiškas herbas? Jis mums kalba apie tapatybę. Jis pasakoja apie Vilniuje gyvenusius kilminguosius, jų gyvenimą ir darbus, jų siekius ir svajones. Šio pasakojimo liko mažai ir skaityti kaskart tampa sunkiau.

Atsiveriant skaitymo sunkumams, iškyla naujas pasakojimas – pasakojimas apie mus. Apie mūsų istorinę sąmonę ir kultūrinę būklę. Negebėjimas vieno pasakojimo išversti į kitą kelia įtampas, kurios virsta galimybėmis. Viena jų – atmetimas. Tai yra išvarymo veiksmas, ištrinant vardus, veidus, istorijas. Nebūtinai nuo miesto mūrų ir paminklų – pakanka ištrinti iš atminties.

Taip, tai yra ir apsivalymas, tačiau jam reikia būti pasiruošus. Jei prieš apsivalymą turima naujų tapatybės ramsčių, naujų politinių svajonių, tuomet tai gali vesti į naują klestėjimo laikotarpį. Tačiau jei vietoj to vyrauja tuštuma ir rezignacija, tuomet šis apsivalymas paverčia tapatybę dykra. Kitas jų – priėmimas.

Tai yra interpretavimo veiksmas, siekiant suprasti ir įsisąmoninti tai, kas skaitoma. Ši pastanga reikalaus priimti tai, kas skaitoma, o priėmus – taps skaitančiojo pasakojimo dalimi. Tai – toks pat radikalus ir pavojingas veiksmas nei apsivalymas. Neišlavintas skaitymas veda prie iškraipyto teksto suvokimo, kuris neturės jokio referento, todėl bus iliuzinis ir nepatvarus, netgi paklaidinantis istorijoje ir dabartyje.

Tačiau, išmokus skaityti, atvers vis naujus pasakojimus ir patirčių klodus. Šie leis subrandinti skaitantįjį – jo būdą, dorybes, veiksmus, idealus, svajones. Vadinasi, žiūrint į herbą, atsiveria dvi galimybės, kiekviena jų turi po du kelius.

Kad ir kaip tai sunku, vis dar norėtųsi pastarojo pasirinkimo, lėto mokymosi skaitant. Jau pats pirmas herbo skaitymo veiksmas mums daug pasako apie būsimą mokymosi nuotykį ir apie tai, kur galiausiai būsime nuvesti. Herbas moko, kad, norint jį pamatyti, pirmiausia reikės pažvelgti aukštyn arba žemyn. O tai labai gera pradžia.

Pašvaistė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vilius Bartninkas. Apie Vilniaus herbus

Parašytas: 24 Sau 2013 22:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Viliaus Bartninko nuotraukos

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vilius Bartninkas. Apie Vilniaus herbus

Parašytas: 14 Sau 2016 21:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

(№472) Kęstutis Čeponis, Литва - Ярослав Александрович Русаков (№392)

http://imhoclub.by/ru/material/russkie_ ... z3xFAotYBC

Герб Вильнюса
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ilnius.png

Герб был введён в 1330 году.

На гербе до крещения Литвы изображался легендарный литовский герой Алкис (Alkis), который переносил через реку Нярис свою жену Яутярите (Jauterytė).

Позже герб был переосмыслен в христианском духе - и Алкис превратился в св. Христофора (Кристофора), а Яутярите - в младенца Иисуса.

https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0ven ... ristoforas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_herbas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Heraldika ir simbolika (valstybinė, miestų, giminių, organizacijų ir kt.).

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: