 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina
|
Emanuelis Zingeris
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Emanuelis Zingeris
Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Ministrą Pirmininką ir Vilniaus miesto merą prašydami įvertinti radikalų eitynes Kaune ir Vilniuje
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 1403&p_k=1
2012 m. kovo 1 d. pranešimas VIR
Kovo 1 d. Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovai – komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ir komiteto pirmininko pavaduotojas Justinas Karosas – išsiuntė bendrą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui.
Šiame laiške Emanuelis Zingeris ir Justinas Karosas atkreipė valstybės, vyriausybės ir Vilniaus miesto vadovų dėmesį į Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimo 2012 m. kovo 11 d.
Šis pareiškimas buvo priimtas 2012 m. vasario 24 d. bendru visų komiteto narių sutarimu reaguojant į 2012 m. vasario 16 d. radikalų surengtas eitynes Kaune, kurių metu buvo skanduojami rasinę ir tautinę neapykantą kurstantys šūkiai ir naudota nacių okupacijos laikotarpį primenanti simbolika, bei 2012 m. kovo 11 d. numatomas analogiškas eitynes Vilniuje, kurių metu taip pat tikėtinos panašios provokacijos.
Savo laiške Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ir komiteto pirmininko pavaduotojas taip pat paprašė valstybės, vyriausybės ir Vilniaus miesto vadovų pareikšti jų oficialią poziciją dėl Kaune įvykusių ir Vilniuje numatomų radikalų eitynių.
Užsienio reikalų komiteto biuro vedėjas Ramūnas Misiulis
tel. (8 5) 239 6798, el. p. ramunas.misiulis@lrs.lt
*************************************************************
Seimo komiteto vadovai prašo šalies vadovų įvertinti radikalų eitynes
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... z1nt1dL9kH
http://www.lrytas.lt/-13306187531330500 ... itynes.htm
Publikuota: 2012 kovo 1d. 17.39 / BNS
Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) vadovai laišku kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, premjerą Andrių Kubilių bei sostinės merą Artūrą Zuoką, prašydami įvertinti radikalų eitynes.
Savo laiške Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ir jo pavaduotojas Justinas Karosas, atkreipę dėmesį į komiteto priimtą pareiškimą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo paminėjimo kovo 11-ąją, prašo šalies ir miestų vadovų pareikšti oficialią poziciją dėl Kaune įvykusių ir Vilniuje numatomų eitynių.
Pareiškimą, kuriuo raginama kovo 11-ąją paminėti laikantis pagarbos vienas kitam, vienybės ir atvirumo dvasios, komiteto nariai priėmė po vasario 16 dieną surengtų eitynių Kaune, kurių metu, pasak pranešimo, „buvo skanduojami rasinę ir tautinę neapykantą kurstantys šūkiai ir naudota nacių okupacijos laikotarpį primenanti simbolika“.
Parlamentarai baiminasi, jog per kovo 11 dieną numatomas analogiškas eitynes Vilniuje taip pat tikėtinos panašios provokacijos.
Kovo 11-ąją, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vilniuje planuojama surengti dvi eisenas. Vienas organizuoja Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, kitas – Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga.
Kelerius pastaruosius metus kovo 11 dieną Vilniaus centre vyko eitynės, kurių priešakyje, skanduodami „Lietuva-lietuviams“, žygiavo skustagalviai.
2008 metais vykusios eitynės sulaukė didžiulio žiniasklaidos, o vėliau ir teisėsaugos institucijų dėmesio, nes eitynių miesto centre dalyviai tąkart, be kita ko, nešė ir svastikomis bei kaukole išpaišytą vėliavą, skandavo įvairius nacionalistinius, antisemitinius šūkius.
Komentarai
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/li ... z1ny09cspE
http://www.lrytas.lt/?id=13306187531330500380&view=6
Žygeivis 15:49
Visiems siūlau skaityti pirminę informaciją apie Vasario 16 ir Kovo 11 Patriotines eitynes, o ne visokius "žydrai-raudonų išsimįslijimus".
Susiraskite Vikipedijoje Lietuvių Tautinis Centras. Ten apačioje yra nuorodos.
Emanuelis Zingeris: išlįskime pagaliau iš etnografinių darželių
Eglė Digrytė, http://www.DELFI.lt
2009 kovo mėn. 11 d. 00:10
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=20937146
Vilniaus centre marširuojantys skustagalviai, sustiprėjusi antirusiška atmosfera, lingvistiniai įžeidinėjimai, diskusijos dėl užrašų kitomis kalbomis ir ne visada sėkmingos tapatybės paieškos. Tokius barjerus turi peržengti mūsų šalyje gyvenantys tautinių mažumų atstovai.
Pripažindami, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebėra „sovietinio siaurumo“, jie neslepia, kad čia ne visada jaučiasi lyg savo namuose.
Koks lietuviško tapatumo ir tautinių mažumų santykis, kaip tuo pačiu metu būti pasaulio piliečiu, lietuviu ir rusu, žydu, lenku, ukrainiečiu, su kuo šie žmonės tapatinasi, o kur kyla įtampa, kas lietuvių tapatybės modeliuose nepriimtina kitataučiams, ką sudėtinga padaryti savo savasties dalimi?
Šiais klausimais antradienį buvo kalbama klubo „Tapatybės labirintai“ diskusijoje.
Skustagalviai grąžina prie sovietinio siaurumo
„Kartais atsiduriu ribinėse situacijoje, bandydamas išlaikyti žydiškumą, ieškodamas minioje veidų, kokie buvo mano giminėje. Dažniau jų randu Tel Avive ar Niujorke nei Vilniuje“, - atviravo Seimo narys Emanuelis Zingeris.
Jis, gimęs ir augęs Kaune, sako iki šiol pasigendantis ikikarinio laikinosios sostinės orumo.
Senelis čia turėjo viešbutį „Komercija“, politiko šeima buvo „iš Laisvės alėjos“, gyveno ikikariniame bute, kur stovėjo vienas kitas senas baldas, o name buvo įrengtas „Schindler“ liftas.
E. Zingeris žavėjosi Kauno kitoniškumu, vakarietiškumu, kurio jis esą neprarado net sovietmečiu.
„Būdamas vaikas bandžiau atspėti, kas glūdi mano ikikarinio gyvenimo paslaptyje.
Buvo du pasauliai – prabangus Kaunas ir žydiškas gyvenimas.
Lyg Marsas ir Žemė.
Marsas buvo su jidiš kalba, europietiška kultūra, o lietuviškai plotmei priklausė grįžusieji iš tremties“, - prisiminė E. Zingeris.
Politikas su broliu rašytoju Marku Zingeriu nuolat svarstydavo, kaip jų tėvai gyveno ikikariniame Kaune, ir „buvo pilni bandymų suprasti žydišką pasaulį“.
Anot Seimo nario, lietuviškas bei žydiškas pasauliai buvo skirtingi ir vienas kito bijojo.
„Jaučiausi vienišas – nematydavau tokių veidų kaip mano giminės. Išeinu į gatvę ir negaliu suprasti, kokia nosis yra gerai, kokia – blogai, - kalbėjo parlamentaras. – Dažnai ateina liūdnumas, kai norisi pamatyti daugiau tokių veidų, kaip mano tėvas, dėdė iš Šilutės, pajusti namų šilumą – žydai vaikus apkabindavo kitaip nei lietuviai, mama, persisvėrusi per langą, kitaip šaukdavo sriubos. Žydai buvo tarytum italai šiaurėje. Tai įdomiau šiandien išgirsti, o ne skaičius – kad prieš karą čia gyveno 245 tūkst. žydų, 94 proc. žuvo., 1 proc. liko Lietuvoje, o 5 proc. išvažiavo.“
Lituanistu tapusiam E. Zingeriui teko suvokti, kodėl lenkų poetas Adomas Mickevičius, vietos rusų, baltarusių kūryba „nėra mano“. „Man buvo lengviau peržengti visus barjerus“, - tikino parlamentaras.
Jis neslėpė, kad kalbėdamas jidiš tampa tarytum kitu žmogumi: „Kalbėdamas kita kalba lyg užsidedi skafandrą, lyg pereini į kitą pasaulį, kuris diktuoja savo taisykles. Su mumis gyveno tokia Janina, atvykusi iš kaimo. Ji lopšines dainuodavo savaip, mama – jidiš kalba. Skambėdavo dvi skirtingos lopšinės, buvo du skirtingi pasauliai.“
E. Zingeris prisiminė gyvenime patyręs nemalonių dalykų, susijusių su savo tautybe. Vaikystėje skambėjo Holokausto aidas, tarytum kabojo buvusios sovietų ir nacių, anot jo, violence (angl. prievartos, smurto) ženklai.
„Dabartinėje Lietuvoje jaučiuosi daug labiau namuose nei sovietinėje. Ar jaučiuosi namuose? Sunku atsakyti nemeluojant, - atviravo politikas. – Mes juk artėjame prie bendro vardiklio ne asimiliuodami, o ateidami su savo tapatybe ir ja praplėsdami žmonių supratimą. Kai gatvėje marširuoja Mindaugas Murza ir skustagalviai, reiškia, grįžtame prie siaurumo, kurį diktavo sovietai.“
Lietuvių kalbą atrado Maskvoje
Poetas, dramaturgas, vertėjas, žurnalistas Vitalijus Asovskij dar mažas su tėvais atvažiavo į Vilnių praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Pirmoje klasėje trečdalis vaikų esą buvo žydų tautybės, panašiai buvo ir vėliau. Dabar vilniečių tautinė sudėtis ir pats miestas gerokai pasikeitė.
„Rusų kalbą tada beveik visi mokėjo, visi suprasdavo, ar filmas dubliuotas lietuviškai, ar nedubliuotas. Rusų kalbos buvo žymiai daugiau. Aš viešose vietose kalbu ir rusiškai, ir lietuviškai. Negaliu pasakyti, kad kur nors gatvėje ar parduotuvėje būtų kilę nacionalinių problemų. Bet ideologinė atmosfera, noromis ar nenoromis, yra antirusiška, - kalbėjo V. Asovskij, tačiau šio savo įspūdžio detalizuoti nenorėjo.
Jis pacitavo rytietišką patarlę: „Kiek bekalbėsi apie chalvą, burnoje saldžiau netaps“ – esą kalbos, kad viskas, „kas eina iš tos pusės“, yra blogai, ne visada tampa realybe. Anksčiau propagandos vėjas pūtė į vieną pusę, po nepriklausomybės sprogimo visas apsisuko antraip – pasak V. Asovskij, tai yra „ne tik nepatogu, bet ir pavojinga“.
„Kaip aš jaučiuosi? Kartais pagalvoju, kas iš tiesų esu, - svarstė jis. – Negyvenau Rusijoje, nors gimiau Kaliningrade, Karaliaučiuje, – ten juk irgi lietuviškos žemės. Vėliau gyvenau Rygoje, beveik 50 metų – Vilniuje. Esu rusas, mano gimtoji kalba – rusų, bet jokios kraujo analizės to neparodys. Atsakyti, kas esi, žymiai sunkiau nei kartais iš šalies matyti. Kaip galiu pasakoti, kaip Rusijos žmonės žiūri į lietuvius, jei ten negyvenau?“
V. Asovskij tikino lietuviškai pradėjęs kalbėti jaunystėje pabuvęs Maskvoje: „Man pasidarė gėda, kad tiek laiko gyvenau Lietuvoje ir nemoku lietuviškai.“ Jis juokėsi, kad kartais įsėdęs į taksi visą kelią su taksistu prakalba lietuviškai ir tik tada išsiaiškina, jog abu yra rusai.
Lietuvių nekritikuojantį lenką skaudina pavadinimas „tuteišai“
Lenkų filologijos dėstytojas dr. Juzefas Šostakovskis prisipažino jaučiąs nuoskaudą girdėdamas, kai Vilniaus krašte gyvenantys lenkai ar baltarusiai žargoniškai pavadinami „tuteišais“: „Man skauda. Mano kalba man yra brangiausia, bet niekada nepasakysiu nieko bloga apie lietuvių kalbą. Jei žmogus pasako „kaldra“, nekritikuosiu.“
„Jei žmogus yra silpnesnis, geriau nekonfliktuoti. Aš, kaip tautinės mažumos atstovas, esu silpnesnis, bet jei gatvėje pamatau chuliganus, nusišypsau. Kartais mūsų silpnybė virsta stiprybe“, - kalbėjo jis.
Kitų tautų žmonėms esą sunku suprasti, kodėl lenkai myli „tą sakralinę vietą – Vilnių, Vilniaus kraštą“. Lietuva lenkams esanti mitologizuota šalis. Toks įvaizdis ateina iš lenkų romantizmo literatūros, kurioje buvo šlovinama praeitis, taigi ir bendra lietuvių bei lenkų valstybė. Kaip teigė J. Šostakovskis, abi tautos, gyvenusios greta viena kitos, išsiteko toje pačioje valstybėje.
Anot J. Šostakovskio, lenkų istorijos ir romantizmo literatūros ženklu pažymėti lenkai, net visą gyvenimą praleidę Lietuvoje, mirs lenkais.
Kartu J. Šostakovskis paaiškino, kodėl lenkai karštai tvirtina, kad A. Mickevičius yra jų poetas, nors lietuviai jį taip pat savinasi: „Jei koks nors rašytojas trejus metus gyveno pas lenkų karalių, vadinasi, jis yra lenkų rašytojas. Mes priimame visus, kurie rašė lenkų kalba ir apie Lenkiją.“
Tačiau filologas pažymėjo, kad „niekas taip nešlovino Lietuvos, kaip A. Mickevičius“, jo didieji kūriniai gimė mūsų šalyje, pavyzdžiui, Kaune buvo parašyta poema „Gražina“, poemos „Vėlinės“ II ir V dalys.
J. Šostakovskio tikinimu, Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ tekstas yra poemos „Ponas Tadas“ pirmų eilučių parafrazė: „Lietuva tėvyne mūsų“ – „Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“ (liet. „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“, pažodžiui – „Lietuva! Tėvyne mano! esi man lyg sveikata“).
Atsiremti į šį poetą siūlė ir E. Zingeris: „Neturime šimtų milijonų Nobelio premijos laureatų, bet turime A. Mickevičių. Franzas Kafka juk buvo čekų rašytojas, nors rašė vokiškai. Taip A. Mickevičius yra Lietuvos poetas.“
Vėliau parlamentaras paragino „išeiti iš etnografinių darželių“:
„Pykstasi, kad A. Mickevičiaus pavardė parašyta lenkiškai. Tegul būna! Tegul jidiš parašo, jei reikia. Kiek galima tuose etnografiniuose narveliuose sėdėti? Kas svarbiausia – kalba ar idėja?“
Tautinių mažumų laidoms – podukros dalia
Mokytojas ir gidas Stepanas Luščevičius į Lietuvą iš Ukrainos atvyko jau suaugęs – 1972-aisiais. Su vos juntamu akcentu kalbantis ukrainietis tuomet nežinojo nė vieno lietuviško žodžio ir suko galvą, kaip reikės gyventi nemokant kalbos, nepažįstant mentaliteto.
„Sakydavo, kad jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje paklausi kelio rusiškai, būtinai parodys į priešingą pusę. Ačiū Dievui, man Lietuvoje niekada taip nebuvo, - juokėsi S. Luščevičius. – Tada santykiai buvo kitokie. Visi buvome tarybiniai žmonės, tarybinė tauta. Negalėjome pasireikšti kaip tautinė mažuma. Viskas atsirado tik Lietuvai tapus nepriklausoma. Nuo tada galime atvirai demonstruoti tautiškumą, savo tapatybę. Lietuva protingai elgėsi su tautinėmis mažumomis, o mes visada buvome už jos nepriklausomybę.“
S. Luščevičius džiaugėsi, kad per radiją ir televiziją transliuojamos laidelės ukrainiečiams, bet kartu apgailestavo, kad savaitinė televizijos laida trunka vos 15 min. ir rodoma daug kam nepatogiu metu – antradienį, 13 val.
Anksčiau šios laidelės kartu su kitomis tautinėms mažumoms skirtomis programomis buvo transliuojamos šeštadienį, vėliau – sekmadienį. Ukrainiečiams skirtą laidą perkėlus į antradienį, ji buvo kartojama per vieną ar kitą Lietuvos televizijos kanalą, dabar to nebeliko.
„Būdamas Lietuvos piliečiu, jos patriotu, noriu išsaugoti savyje nacionalinę tapatybę, nes dvasioje turiu ukrainietišką palikimą. Noriu, kad jis būtų su manimi“, - kalbėjo S. Luščevičius, spėdamas, esą kažkas išsigando, kad tautinių mažumų laidos kenkia lietuvybės puoselėjimui.
Jaunesni diskusijos klausytojai savo ruožtu tvirtino, kad XXI a. kalba tampa ne tokia svarbi. Pavyzdžiui, tautų katilu vadiname Londone klausia ne kas esi ar kokia kalba kalbi, o iš kur atvykai.
http://www.DELFI.lt
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
Vitalijus Karakorskis. Apie litvakus ir kryžiuočius
http://vitkarakorskis.wordpress.com/
spalio 7, 2008
Turiu prisipažinti, kad aš neskaitau Arkadijaus Vinokuro tekstų. Priežastis paprasta – visada aišku, ką jis parašys: Lietuvoje viskas turi būti kaip Švedijoje, katalikai turi būti protestantais, konservatoriai – liberalais, o tradicinė šeima – švediška …
Tiesa, esu priverstas skaityti A. Vinokuro tekstus žydiška tematika, nes esu Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys ir lyg tyčia vadovauju informacijos ir žiniasklaidos komisijai.
Štai ir tenka viešai atsakinėti autoriui ir įrodinėti skaitytojams, kad jis meluoja.
Suprantama, kad ne sykį pagautas už rankos A. Vinokuras manęs nemėgsta, tačiau pastarasis jo straipsnis alfa.lt peržengė įprastas ir neįprastas ribas.
Ir vis tik noriu pradėti padėka.
Ačiū, Arkadijau, už tai, kad palyginai mane su E. Zingeriu. Bet kuris kandidatas į Seimą galėtų tik pasvajoti apie galimybę reklamuotis su tokiu nepopuliariu politiku (Emanuelis žino, kad yra nepopuliarus ir nesiryžo kelti savo kandidatūros vienmandatėje apygardoje).
Niekas, žinoma, nenurašo šio veikėjo praeities nuopelnų.
Manau, kad E. Zingeris išliks Lietuvos istorijoje kaip žmogus didvyriškai badavęs Stokholme tragiškų sausio įvykių metu 1991-aisiais arba kaip folkloro personažas, regis, būtent tuomet gimė juokas: „mainau Zingerį į stingerį“…
(Reikia pastebėti, kad badauti anuomet lengviau buvo Vilniuje, kuriame kasdien sočiai valgė tik nomenklatūra (pvz. brazauskai, kirkilai, butrimienės… ), o turtingame Stokholme…
Galima tik įsivaizduoti kokių valios pastangų prireikė tarybiniam aspirantui filologui Emanueliui, kad nevalgytų Švedijoje!)…
Pastaruoju metu šis politikas pasižymėjo tik tuo, kad aistringai ragino Seimo kolegas ratifikuoti Lisabonos sutartį beveik jos neskaičius, atseit „draugai vakaruose nesupras“.
Vėlesni įvykiai parodė, jog „draugai vakaruose“ pagarbiai reagavo į airių sprendimą atmesti sutartį.
Ar tik ne dėl tokių varganų politikų lietuviai vyksta uždarbiauti į Airiją, o ne atvirkščiai?..
Anot, Vinokuro tarptautinio masto autoritetui provakarietiškam politikui litvakui Zingeriui oponuoja blogai kalbantis lietuviškai atvykėlis iš Baltarusijos homofobas Karakorskis (Vinokuras sąmoningai darko mano pavardę „Karakolskis“, kad esant reikalui galėtų išsisukti teisme; nesivadovausiu jo metodais ir nerašysiu „Vinokurvas“ arba „Svinokuras“).
Iš tiesų viskas ne taip.
Jau vien dėl to, kad Vinokuras nežino kas yra „litvakai“.
O juk galėjo pasitikrinti kad ir „Google“ ir sužinoti, jog litvakai „žydai, gimę ir gyvenę buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje)“.
Vinokuras visiškai neišmano Lietuvos žydų istorijos.
Nes tik neišmanėlis galėtų tvirtinti, kad Jokūbas Vygodskis gerbiamas prieškario Vilniaus žydų bendruomenės lyderis ir Lenkijos senatorius ne litvakas, nes gimė Bobruiske kaip, beje, ir aš.
Maža to, Karakorskis litvakas, Vygodskis litvakas, o štai Zingeris – ne litvakas!
Jau vien todėl, kad kitoje žiniatinklio svetainėje tvirtinama, kad „kitas paplitęs litvakų pavadinimas – mitnagedai arba, išvertus iš ivrito, “nesutinką”.
Šį pavadinimą litvakai gavo 18 a., kai Ukrainoje ir Baltarusijoje paplito artimas misticizmui chasidizmo sąjūdis, kuriam mitnagedai priešinosi, todėl Lietuvoje šis sąjūdis turėjo nedaug pasekėjų.“
Kitaip tariant litvakai – žydai ortodoksai, didžiojo Vilniaus Gaono pasekėjai. O Gaonas buvo nesutaikomas kovotojas su chasidais-chabadnikais.
Tuo tarpu Emanuelis Zingeris remia chabado rabiną Šolomą Berą Krinskį, rūpinasi, kad Prezidentas suteiktų jam Lietuvos pilietybę, iš televizijos ekrano ragina nurašyti chabado rabino skolas, siūlydamas jas išskaičiuoti iš gražintino Lietuvos žydų turto vertės (labai „skaidrus“ restitucijos modelis, Arkadijau, ar ne?).
Visa tai vyko tuomet, kai litvakai mitnagedai kovojo su chabadu dėl vienintelės išlikusios Vilniuje sinagogos Taharot-ha-Kodeš!
Beje, apie sinagogą.
Prieš keletą metų Maskvoje chabadas išleido kalendorių „NVS sinagogos“. Jame yra ir Vilniaus choralinės sinagogos nuotrauka.
Ar suderino p. Krinskis su savo globėju E. Zingeriu Taharot-ha-Kodeš sinagogos „įstojimą“ į NVS, – nežinoma.
Už tai gerai žinoma, ką pasakė tiesioginis rabino Krinskio viršininkas vyriausiasis Rusijos rabinas Berlas Lazaras: „dabar turime galimybę suvienyti jėgas ir kartu veikti Rusijos labui“.
Kaip jūs manote kam B. Lazaras 2005-ųjų gegužės 6-ąją pasakė šiuos žodžius?
Nepatikėsite – Nikolajui Patruševui tuometiniam FST (buv. KGB) vadovui. Šiandien jis – Rusijos saugumo tarybos sekretorius.
Ar žino krikščionis demokratas Emanuelis Zingeris apie tai kaip „vienija jėgas“ chabadas ir čekistai?
Jei nežino, – tai koks jis, po velnių, politikas tarptautininkas.
O jeigu žino…
Iš tiesų „vienyti jėgas“ su čekistais chabadas pradėjo iš karto po to, kai į valdžią Rusijoje atėjo Vladimiras Putinas (ir visas kagėbistinis klanas).
2002-aisiais Maskvoje buvo įkurtas vadinamasis „Pasaulinis rusakalbių žydų kongresas“ – organizacija, vadovaujama Kremliaus ir Lubiankos, po savo sparnu besistengianti surinkti žydų bendruomenes nuo Tolimųjų Rytų iki Artimųjų, nuo Jerevano iki Melburno.
Visai neseniai, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Gruziją, šis „kongresas“ pareikalavo įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris ištirtų „Saakašvilio režimo nusikaltimus pietų Osetijoje“.
Prieš šešetą metų Lietuvos žydų bendruomenei buvo daromas milžiniškas spaudimas siekiant ją įtraukti į „kongresą".
Bendruomenės vadovybė kategoriškai atsisakė, motyvuodama tuo, kad „kalba, net tokia didi kaip rusų, negali būti žydų vienijimosi pagrindu“ (tai, beje, ir atsakymas Vinokurui, nuolat meluojančiam, jog rusų kalba dominuoja bendruomenės gyvenime).
Tačiau Lietuva „kongrese“ savo atstovą turi… tai jau minėtas chabado rabinas Krinskis.
Ar žino apie tai krikščionis demokratas Zingeris?
Ir jeigu žino, tai gal gali paaiškinti kaip galima vienu metu globoti Krinskį ir remti Gruziją?
Kaip galima skelbtis kovotoju už demokratiją Baltarusijoje, kai tavo (ir Vinokuro) šalininkai savo komentaruose Arkadijaus straipsniams paniekinamai atsiliepia apie „balbašų“ mentalitetą (neblogai būtų išsiaiškinti komentatoriaus IP adresą, o jeigu tai pats Vinokuras apie „balbašus‘ parašė?).
Neginčysiu visų Vinokuro teiginių, – tarp jų yra ir labai juokingų.
Pavyzdžiui, raginimas Lietuvos žydų bendruomenei pasinaudoti Švedijos bendruomenės patirtimi.
Na, kas yra Stokholmas, Arkadijau, žydų pasaulyje?
Sąvoka palyginus su Lietuvos Jeruzale menka. Net jeigu žydiškame kontekste lygintume Stokholmą su mano gimtuoju Bobruisku, Švedijos sostinė būtų gūdi provincija…
Mano adresu Vinokuras meta ir visai nepagrįstų kaltinimų.
Pavyzdžiui, jog esu homofobas (tai, beje, galėtų būti teisminio ginčo objektu, kuriame tarp kitko Vinokuras galėtų išgirsti kaip aš kalbu lietuviškai).
O štai krikščionio demokrato E. Zingerio ir kito Vinokuro partnerio vienos iš Kauno žydų religinių bendruomenių lyderio Maušos Bairako nuomonė apie vienos lyties partnerių vedybas būtų įdomi, bet bijau, kad ji bus gerokai homofobiškesnė nei mano.
Pavyzdžiui, aš kategoriškai už vadinamuosius „emancipacijos maršus“. Ir jeigu Vinokuras nuspręstų vadovauti tokiai kolonai su prezervatyvu ant galvos (kaip vienas žinomos prancūzų komedijos herojus, juk pagrindinė Vinokuro profesija – klounas), – aš jam nuoširdžiai paplosiu.
Kitas reikalas, kad ir tradicinės šeimos simpatikai turi teisę viešai reikšti savo nuomonę.
Ir dar vienas Vinokuro nuolat kartojamas melas apie tai, kad žurnalistinės etikos sargai mano atžvilgiu taikė kokias nors sankcijas.
Mano pavardės nėra nei viename jų sprendime.
Tiesa ta, kad Vinokuro partneris Bairakas kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorių dėl mano straipsnio apie Vinokuro melą, nusikalstamą paties Bairako praeitį ir jų santykius su sovietų šnipu Š. Kalmanovičiumi.
Inspektorius atmetė šį skundą kaip nepagrįstą.
Ir, pagaliau, svarbiausia. Vinokuras rašo apie „žydų įtaką Lietuvos politikai“, o reikėtų rašyti atvirkščiai – apie lietuviškos politikos įtaką kai kuriems žydams.
Kaip čia neprisiminti seno anekdoto apie žydą su kryželiu nudistų pliaže: – „Rabinovičiau, Jūs arba kryžių nusiimkite, arba kelnaites apsimaukite!“
Krikščionis demokratas E. Zingeris, atrodo, nusprendė apsimauti kelnaites.
Štai, ką jis neseniai pasakė vienam populiariam savaitraščiui: “Stengiuosi laikytis kuo toliau nuo visų žydiškų temų. Noriu dirbti bendrame lietuviškos politikos fronte. Nenoriu būti nugrūstas į kažkokį etnografinį rūtų darželį”.
Manau, litvakai tokios netekties net nepastebės.
*************************************************************
Šaltinis - http://www.genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm
LIETUVIŲ-ŽYDŲ SANTYKIAI. ISTORINIAI, TEISINIAI IR POLITINIAI ASPEKTAI
Stenograma
PRAKTINIS SEMINARAS-DISKUSIJA
1999 m. balandžio 23 d.
Praktinį seminarą-diskusiją veda Lietuvos Respublikos Seimo narys Aloyzas Sakalas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro GRT departamento direktorius dr. Arvydas Anušauskas.
Ištrauka:
Prisistatau, esu Seimo narys Aloyzas Sakalas. Kartu su manimi pirmininkaus Lietuvos genocido ir rezistencijos centro Tyrimo departamento vadovas ponas Arvydas Anušauskas.
Emanuelis Zingeris prašo (kadangi jis yra kalbėtojas, turėjo kalbėti po pietų, bet jis turi išvykti į Mažeikius, į Seimo komiteto posėdį) seminaro dalyvių, kad leistų jam dabar išdėstyti savo poziciją. Pone Arvydai, prašau, jūsų žodis.
Arvydas ANUŠAUSKAS. Dėkoju visiems, susirinkusiems į mūsų praktinį seminarą-diskusiją. Tikimės, kad pranešimai bus apsvarstyti šiuo metu mūsų grupėje, kad diskusijos bus pakankamai aktyvios.
Aš kviesčiau pirmąjį pranešėją poną Emanuelį Zingerį. Pranešimo tema: “Genocidas ir holokaustas - Lietuvos užsienio ir vidaus politikos problema”.
Emanuelis ZINGERIS.
Mielasis kolega, gerbiamasis kolega Aloyzai, gerbiamieji kolegos parlamento nariai, gerbiamieji svečiai, aš leisiu sau keletą simbolinių momentų. Nuo mūsų parlamentinės Lietuvos ir Izraelio grupės įteiksiu ponui A.Sakalui už šią labai gerą, laiku pareikštą iniciatyvą knygą, kuri iš esmės atstovauja idiš kultūros, mūsų, žydų, įnašo į Europos kultūrą 800 metų, kurioje yra Europos Tarybos dokumentai, mums visiems bendri dokumentai, raportai lietuvių kalba, anglų kalba su iliustracijomis. Knyga išleista “Vagos” leidykloje.
Gerbiamasis Sakalai, leiskite jums paspausti ranką. (Plojimai)
Knyga vadinasi “Idiš įnašas į Europos kultūrą”, neseniai išleista “Vagos”.
Dar nuo Lietuvos ir Izraelio grupės, mūsų parlamentinės grupės, kurioje yra daug iškilių parlamento narių, norėčiau įteikti šią knygą L.Truskai už labai drąsius straipsnius, kurie pasirodė prieš daugelį metų, tada, kai buvo nelabai drąsu sakyti vieną ar kitą teiginį.
Jeigu kolega L.Truska neįsižeistų, mes taip pat šią knygą, liudijančią mūsų buvimą Europoje iki holokausto, įteikiame jam. (Plojimai)
Pradėsiu (atsimindamas, kad žydai buvo gyvybinga tauta ir visada pradėdavo savo kokius nors įvadus ne vien nuo kokio nors tragiško, bet ir linksmesnio, geresnio paminėjimo) nuo to, kad man vakar žiūrint “Žalgirio” rungtynes ir matant džiūgaujantį Š.Kalmanovičių Miuncheno aikštėje, kilo mintis, jog tie santykiai, nepaisant mūsų labai mažos bendruomenės, iš tikrųjų plėtojasi ir toliau. Jie plėtojasi, jie yra gyvi, nepaisant to, kad dabar Lietuvos žydai nėra didžiausia Lietuvos tautinė mažuma, kaip buvo iki karo. Tie santykiai yra ne vien tik istoriniai, jie yra gyvi, tas dialogas vyksta, nepaisant, kad dažnai pagyvenęs ir patyręs mūsų visuomenės, bendruomenės narys palieka mus, kaip mus neseniai paliko vienas mūsų tarptautinės komisijos narys, parašęs begalę straipsnių apie lietuvių ir žydų santykius. Paskutinis jo straipsnis buvo tylus atsakymas kolegai R.Ozolui “Kauno dienoje”. Straipsnis vadinasi “Temidė”. Čia buvo ilga diskusija “Kauno dienoje”, jeigu kas atsimenate, gana karšta diskusija apie įvairias Temidės puses.
Norėčiau padėkoti nepaprastai tiksliai veikiančiam Genocido ir rezistencijos centrui, kuris savo atsiradimu Lietuvoje galų gale patikslino visą genocido laikų tematiką. Nepaisant to, kad jo darbai daugiausia susiję su rezistenciniu laikotarpiu, o žydų muziejaus darbai (čia sėdi ir ponia Rachelė Kostanian) daugiausia susiję su žydų genocido tragedija, bet iš esmės tai yra broliška, visiškai broliška, žydų visuomeninėms organizacijoms ir akademinėms organizacijoms institucija, vidiniai centro politiniai posūkiai, jo darbai, tam tikri įspėjimai Lietuvos visuomenei. Aš galiu dabar pasakyti, kad vidinė diskusija dėl to, kur galėtų būti rezistencijos paminklas, pagrindinis Lietuvos rezistentų prieš sovietų okupaciją paminklas, vis dėlto padarė mums nepaprastai didelį įspūdį. Nes jeigu grįžtume prie tiesos, nepaisant labai ilgų mūsų valstybės saugumo departamento pastangų (truputėlį keista, kad jie anksčiau mūsų neperspėjo apie tokią margą žuvusiųjų veiklos kryptį), pačių iškiliausių Lietuvos rezistentų, deja, Tuskulėnuose yra ir kadriniai buvusių žudikų batalionų dalyviai.
Taigi, manau, tik šio centro iniciatyva, taip pat įsiklausius mūsų politikos elitui, pavyko padaryti, kad vėl neatsitiktų taip, kaip su reabilitacija, kur šaukštas deguto sugadino visą medaus statinę, sugadino iš esmės dalį to proceso. Leidžiu sau apibendrinti, pradėti nuo galo, žydiškai, nuo temos galo, nuo aktualijų. Jeigu Tuskulėnuose iškiltų pagrindinis memorialas rezistentams, įsivaizduoju, kaip atrodytų atvažiuojančios delegacijos, kurių dalis pasuktų atgal, jeigu būtų pasiūlyta padėti gėlių kaip prie pagrindinio paminklo Lietuvos rezistentams. Todėl jeigu pagerbiant, nepaprastai pagerbiant rezistentus Tuskulėnuose, būtų atrasta vieta kitur, kad ir okupantų dėka… Istorinė atmintis nėra supainiota. Be jokios abejonės, ta vieta NKVD buvo specialiai padaryta tokia Stalino laikotarpiu. Manau, kad tai būtų labai gera išeitis mums visiems. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė imperatyvinė, jokiu būdu. Esu politinis parlamentaras, žydų kilmės, savo vardu sakau, ką sakau, niekam nediktuoju, nesakau, kur statyti paminklus. Bet ilgai galvojau ir manau, kad Tuskulėnų memorialas galėtų nebūti pagrindinis memorialas, būti memorialas, bet rezistentų pagrindinė mintis galėtų būti akcentuota kitur, taip pat kaip ir birželio 23 d. įvykiai, mano nuomone. Vėl aš pradedu nuo aktualiausio. Aš susikaupęs žiūriu į mikrofoną, nes bandau opia tema nepasakyti kokio nors žodžio, kuris įžeistų dabar sėdinčios auditorijos kurią nors dalį. Iš karto pradedu nuo aktualijų, o po to pereisiu prie nuobodesnio teksto.
Manau, kad birželio 23 d., nieko nekaltinant ir nieko nesakant apie sukilėlius, vis dėlto tą dieną pradėjo žūti kiti Lietuvos gyventojai. Manau, kad mes sėkmingiau išsprendėm negu kolegos latviai. Aš nelyginu šių dviejų. Nelyginu kovo 16 d. Rygoje, tai ta diena, kuri buvo padaryta valstybine diena atminties diena ir dabar įeina į Latvijos kalendorius. Galbūt dalis latvių patriotų gali tuo didžiuotis, bet, man atrodo, tai yra nelaimė Latvijai, kad ji įsirašė tą dieną. Tai yra jų karių, dalyvavusių Vokietijos pusėje kovoje prieš Rusiją, diena. Aš taip pat nekvestionuoju istorikams tenkančio klausimo dėl jų SS divizijų dalyvavimo ir nedalyvavimo taikių gyventojų žudynėse. Bet tai, kad jie tą dieną įrašė kaip savo atminties dieną, o mes neįrašėm birželio 23 d., jaučiu, daliai žmonių tas klausimas atrodytų labai abejotinas. Man jis šiuo atveju yra neabejotinas. Tai yra Vakarų standartas. Kiekvienas prancūzas, anglas, vokietis, skandinavas pasakytų, kad tai, kas padaryta Lietuvoje, palikta žmonių atminčiai pagerbti privačiose sferose, bet konfliktas, kuris buvo 1941 m. birželio 23 d., kai buvo pradėti veiksmai prieš Lietuvos gyventojus žydus, Lietuvos piliečius, ir tuo pačiu metu prasidėjo sukilimas, nors pagrindiniai įvykiai - žudynės - vyko vėliau, bet tai prasidėjo, tai buvo nelaimė. Aš dėkingas Lietuvos Prezidentui, vadovams, premjerui. Dėkingas savo kolegoms Seime, kad jie po visų mano prašymų ir pareiškimų nusprendė nedaryti tos dienos valstybine atminties diena. Manau, kad po trejų, ketverių metų, mums integruojantis į Vakarų švietimo sistemą, ta tiesa bus patvirtinta. Gal dabar anksti kalbėti, aš matau labai piktus žvilgsnius, bet manau, kad buvo teisinga, kad šie herojai, kad Lietuvos valstybės atkūrimo herojinis akcentas nebuvo sureikšmintas iki kovo 11 d., vasario 16 d., birželio 23 d., nes šalia pradėjo žūti kiti Lietuvos piliečiai. Nieko nekaltinu iš šios tribūnos. Turiu galvoje sukilimo dalyvius. Taigi žydų-lietuvių santykių klausimas, mano nuomone, liko paskutinis neišspręstas lietuvių santykių su kitomis tautomis klausimas. Turim imtis politinio sprendimo lygmens.
Aš dėkingas kolegoms, Lietuvos socialdemokratams, kurie, manau, seka Vokietijos socialdemokratų pėdomis. Vokietijos socialdemokratai yra atlikę nepaprastai svarbius žingsnius Adenauerio laikais, 1948-1952-1956 m., ypač Henriko Biolio laikais, kada buvo atkurti Vokietijos santykiai su savo praeitimi. Po to, šiek tiek pavėluotai, po Vokietijos tai atliko Prancūzijos intelektualai. Iš esmės Prancūzijos paskutinės politinės diskusijos šiuo klausimu galutinai pasibaigė su Barbjė byla. Papono byla buvo paskutinė šiuo klausimu, apiforminimo stadija. Japonijoje šis klausimas (su čia sėdinčiais žydų muziejaus kolegomis man teko prieš septynerius metus įrengti Suhigaros monumentą prie žydų muziejaus, teisuolio japonų diplomato, kuris išdavė per 6 tūkst. vizų išvažiuoti žydams 1941 m. iš Kauno), šis klausimas iš esmės svarstomas tik dabar. Japonų iliuzijų dėl Japonijos imperijos kariuomenės herojiškumo atsisakymo ir jų barbariškumo taikių gyventojų atžvilgiu, ypač Kinijoje. Man atrodo, mes turime imtis politinio sprendimo lygmens, kuris būtų ne menkesnis negu Lietuvos pilietybės nulinis sprendimo variantas, kuris buvo priimtas 1990 m. ir išvedė mus už konflikto ribų santykiuose su Sovietų Sąjunga. Mes bendromis atkuriamojo Seimo pastangomis pasiūlydami nulinį pilietybės variantą padarėme šachą ir jau viduje nebuvo galima įsteigti jokios penktosios kolonos, nes buvo sunaikintas idėjinis pagrindas. Manau, mes turim priimti politinį sprendimą, nes jis susijęs su bendru žmogaus teisių standartu Vakarų visuomenėje, susijęs su Lietuvos integracija į Vakarų struktūrą, Vakarų švietimo struktūrą, į bendrą Vakarų Europos mąstymo apie Antrąjį pasaulinį karą struktūrą. Ne tik Vakarų Europos, bet taip pat lenkų, čekų, vengrų, kurie nustatė savo santykį jau po 1990 m. Manau, kad mes vėluojame. Po jų mes vėluojame atlikti tuos pačius veiksmus, kuriuos jie atliko savo švietimo sferoje. Per 50 komunistinio Lietuvos izoliavimo metų Vokietijoje vyko visuomeninis procesas, padėjęs atskleisti nacizmo esmę, todėl visokios radikalumo apraiškos Europoje yra atidžiai stebimos, ar jos nėra susijusios su nacizmu. Po to, kai demokratinis Vilnius ir Varšuva dar Sąjūdžio solidarumo laiku apsisprendė nušviesti, arba galima pasakyti, numesti ar palikti Letos upėje Vilniaus krašto okupacijos klausimą ir padėti čia tašką, jį įvertinti, buvo įvertintas dokumentas. Žinoma, įvertintas mūsų sutartyje. Bet tuo pat metu B.Geremeko, dabartinio užsienio reikalų ministro, kabinete kabojo plakatas (tuo metu Lietuva buvo ekonomiškai blokuojama) ir vadinosi “Parama Lietuvai”. Taip lenkų solidarumas ir lenkų inteligentijos sluoksniai tuo metu atsiliepė į karą, į šaltąjį karą ir nešaltąjį karą, tiesioginį karą prieš mus. O jų pirmas vizitas irgi buvo į Lietuvą.
Kitaip sakant, Lenkija deklaravo, Varšuva deklaravo savo tiesioginius santykius su Lietuva kaip su savo vienu iš pagrindinių strateginių partnerių.
Dėl šio klausimo išsprendimo. Jis sėkmingai vyko Lietuvoje dešimt metų, jūs galite pasakyti, kad žmonės dar turi tam tikro kartėlio, to kartėlio yra dėl lenkų “Armijos Krajowos” veiksmų Vilniaus krašte. Bet čia šalutinis klausimas. Pagrindinis - Lietuvos - Varšuvos santykiai yra atkurti. Bet po lietuvių - lenkų santykių vienintelis klausimas, kuris, mano nuomone, yra išlikęs, taip kalbu ne dėl to, kad aš esu žydas, tai yra lietuvių - žydų klausimas. Būtent jis yra spręstinas dabar ir mes jį iškeliam ne todėl, neduok Dieve, kad šiuo metu, šiandien, Vašingtone vyksta NATO Senatas, mes jį keliame ne kaip politinio aitrumo klausimą, o priešingai, kaip aš supratau iš pono A.Sakalo ir mūsų ankstesnių pusių, kaip klausimą ryšio, įvadinės kalbos klausimą, kurį reikia spręsti. Šis klausimas - tai vienintelė kliūtis Lietuvai, sukelianti daug politinių nuostolių ir daug neigiamų emocijų tiek 16 mln. žydų, tiek Vakarų žmonėms, ypač JAV visuomenei. Lietuvai pakenkė beatodairiškai vykdyta reabilitacija, kurios metu buvo reabilituota ir dalis žydų genocide dalyvavusių asmenų.
Dėl A.Lileikio bylos. Net Europos Komisijos dokumente buvo paminėtas asmenų, įtariamų kariniais nusikaltimais, teisminis persekiojimas kaip viena įstojimo į Europos Sąjungą sąlygų. Tai buvo atspausdinta “Lietuvos ryte”. Lietuvos politikai turi du kelius: arba įsiklausyti į penkiasdešimt metų vakuume formuotas dogmas, kurios yra didelio skaičius rinkėjų galvose, arba prarasti dalį populiarumo (manau, kad dalį populiarumo politikai galbūt prarastų) ir panašiai, kaip ir dėl pakeisto mūsų laiko, kuris šiuo metu yra vienodas Berlyne, Paryžiuje, Varšuvoje ir Vilniuje, priartinti Lietuvą prie Europos Sąjungos įprasto požiūrio ir net jautrumo laipsnio Antrojo pasaulinio karo problemoms. Valingu sprendimu panaikinę mirties bausmę, turime rasti jėgų išspręsti ir šį svarbų klausimą. Reikia teisti... Aš pasakysiu tuojau labai jautrų teiginį, kuris daug kam gali nepatikti, bet aš pasakysiu jį, sakykime, nepaisydamas savo Žmogaus teisių komiteto pirmininko ir net mūsų komisijos Nacių ir sovietų okupacijų pasekmėms tirti pirmininko postų, pasakysiu savo, kaip signataro, nuomonę šiuo labai labai karčiu klausimu. Man atrodo, kad reikia teisti, nepaisant sveikatos būklės, visus mums siunčiamus iš geriau gyvenančio pasaulio asmenis, įtariamus kariniais nusikaltimais. Mano formuluotė būtų tokia: šių asmenų teismas negali neįvykti. Jeigu A.Lileikis numirs be teismo, tai parodys nerimtą Lietuvos požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Šiaip ar taip, A.Lileikis, aš jums galiu tikrai patvirtinti, Vakaruose žinomas, kad ir kaip nuobodžiai Lietuvos gyventojams tai nuskambėtų, kaip Antrojo pasaulinio karo meto Vilniaus saugumo policijos vadas, kai vokiečių kariuomenė buvo Vilniaus mieste. Teisingumo aspektu tai labai daug ką reiškia, bet šiandien mes kalbam ir apie politinius aspektus. Įsivaizduokite, kaip vidutiniam žydui ar anglosaksui tai atrodo pasaulyje - sostinės saugumo šefas!
Siūlome kolegoms parlamentarams pakeisti mūsų teisyną taip, kad būtų galima teisti įtariamus karinius nusikaltėlius už akių, jeigu jų sveikatos būklė neleidžia jiems būti teismo salėje. Pagal praktiką, taikomą už Lietuvos ribų esantiems asmenims. Tai taikoma J.Raslano atveju, kai jis nėra Lietuvoje. Taikoma tokia praktika. Jeigu jūs paklaustumėt, ką mes su premjeru padarėme Amerikoje, tai mes paprasčiausiai pasakėme, kad jie mums atsiųstų tokį laišką, kaip jie į tai žiūri. Mes vieni nenorime daryti tokio žingsnio, bet mes norim paklausti pasaulio teisinės visuomenės, kaip jie žiūrėtų į tokio teismo procedūrą. Amerikos teisininkai citavo, kad įvairios procedūros yra įmanomos. Įmanomos, kaip buvo Simsono byloje, kai buvo vykdomas teismo procesas ir buvo komunikuojama su gulinčiu lovoje žmogumi per televizijos ekraną. Turime galvoje technines komunikacijos priemones. Buvo įmanomos įvairios teismo procedūros.
Teismo nutarties įgyvendinimas. Tai būtų antras klausimas. Kad Marijampolės, Alytaus gyventojai ne amerikiečiai, palikime amerikiečius, bet kad jaunimas iš Alytaus ir Marijampolės pamatytų rimtą požiūrį į įvykusį teismą, kad teismo nuosprendis būtų paskelbtas visuomenei, kad nuosprendžio vykdymas, atsižvelgus į sveikatos būklę, galėtų būti svarstomas įvairiose aukštesnėse instancijose. Jeigu jūs maždaug suprantate kontekstą, ką aš pasakiau, nes tai yra visuomenė, kuri yra istorikų ir teisininkų visuomenė, manau, kompromisinis variantas būtų prieinamas Lietuvos visuomenei. Aš kalbėjau su daugeliu politinių lyderių, jie pasakė, kad, ko gero, toks kompromisas Lietuvai būtų prieinamas: teismas įvyksta - teismo nutartis paskelbiama. Žmogui paliekama teisė kreiptis į aukštesnes institucijas dėl apskundimo, be to, yra dar ir visokios sveikatos būklės nustatymo dalykai. Bet teismo procesas įvykęs ir jis turi nutartį, įvertinamas tas žmogus, jis gali būti ir nekaltas, jis gali būti išteisintas arba nuteistas, bet įvertinamas. Iš Vilniaus ateina žinia, į Lietuvą ateina švietėjiška žinia, kad tai yra padaryta, kad toks požiūris įsivyravo ir į genocido nusikaltimus žiūrima taip, aš turiu galvoje jaunąją lietuvių kartą.
Taip gali būti teisiamas ir N.Dušanskis, kaip įtariamasis, nesakau, jis kaltas ar nekaltas, bet kaip įtariamas, bei kiti įtariami nusikaltėliai. Šiuo atveju jaunimui ir moksleivijai svarbu ne tiek nuosprendžio įsigaliojimo tvarka, bet kad civilizuotas teisingumas Lietuvoje yra vykdomas. Iki šiol toks požiūris nebuvo demonstruojamas. Kadaise didžiausia Lietuvos tautinė mažuma Lietuvos seimams buvo svarbi kaip rinkėjai. Kabančiame plakate, kuris kabo už šios salės sienų, nurodoma, kad “Valstybės žinios” ėjo ir žydų kalba. Dabar šių žmonių rinkiminė apygarda yra Paneriai, į kuriuos mes nuvažiuojame rugsėjo 23 d. Už tų rinkėjų, talentingų gydytojų, sąžiningų bankininkų, gerų statybininkų, nebuvimą dabar savo nepasiektais laimėjimais kasdien mokame genocido sąskaitą.
Dabar mūsų politikų, istorikų ir teisininkų užduotis - pakeisti nacių bei sukompromituotų sovietų antinacizmo laikotarpiu skleistą dezinformaciją teiginiais, maksimaliai priartėjančiais prie istorinės tiesios. Jums noriu priminti, sutrupindamas penkias minutes iki keturių, mano nuomone, keletą pagrindinių faktų, kurie Lietuvos istorikų ar spaudoje nebuvo akcentuoti. Mūsų politinė raida nuo 1988 m., lietuvių - žydų santykių politinė raida. 1988 m. buvo lietuvių inteligentijos pareiškimas, kuris iš esmės buvo kertinis pareiškimas. Jį parašė M.Martinaitis ir keli inteligentai, o pasirašė visas Lietuvos politinis elitas. 1988 m. birželio 7 d. Kaune, M.K.Čiurlionio muziejuje, Nasvytis ir kiti Sąjūdžio aktyvistai perskaitė iš viso pirmąjį Sąjūdžio pareiškimą, to fakto iš viso niekas nežino. Pirmasis Sąjūdžio pareiškimas buvo paskelbtas 1988 m. birželio 7 d., tai buvo lietuvių - žydų santykių atkūrimo pagrindinis, kertinis akmuo. Iš viso pirmasis Sąjūdžio grupės pareiškimas padarytas birželio 7 d. Kaune Žydų pirmosios parodos atidarymo metu.
1989 m. birželio mėnesį Niujorke PLB pirmininkas A.Bieliauskas kartu su Amerikos žydų komitetu, su manim bei su A.Štromu pasirašė pareiškimą apie lietuvių-žydų santykių atkūrimą. Tas pareiškimas nepaskelbtas.
1991 m. čia pat, už kelių žingsnių, Lietuvos žydų aktyvistai barikadose iškėlė žydų - Izraelio vėliavą. Manau, buvo labai svarbus dalykas, kai mes su A.M.Brazausku buvom Izraelyje ir aš pasiūliau Izraelio vadovams pakeisti Izraelio švietimo sistemą ir hebrajų kalba vadovėliuose rašyti daugiau apie Vidurio Europos tautų naujuosius įvykius, apie nepriklausomybės siekius, apie valstybės atkūrimą hebrajų vadovėliuose, nes ten iš tikrųjų yra labai mažai apie naująjį Vidurio Europos tautų gyvenimą.
1991 rugsėjo 23 d. Paneriuose G.Vagnoriaus atsiprašymas, 1993 m. A.Brazausko vizitas į Izraelį, kurio metu jis pasakė labai stiprius žodžius, kurie buvo stipriai Lietuvoje kritikuojami. Kapinių sutvarkymas, kuris atrodo nuobodus momentas, bet esminis. Čia sėdi Josifas Levinsonas, paskyręs visą savo gyvenimą žydų kapinėms sutvarkyti. Tai įvyko Lietuvos katalikų bendruomenės, likusių gyvų žydų ir Lietuvos valstybės sąskaita. To neįvyko Latvijoje, tai yra faktas. Sutvarkyta per 300 kapinių masinio sušaudymo vietose, galų gale parašyta, kad guli ne sovietiniai piliečiai, o vietiniai žydai - Telšių, Plungės žydai, žuvę nuo nacių ir vietinių kolaborantų. Man buvo čia, šioje salėje, čia šioje tribūnoje, kur dabar sėdi ponas A.Sakalas, įdomūs profesoriaus V.Landsbergio ir V.Brazausko santykiai dėl to atsiprašymo. V.Landsbergis, vis dėlto dabartinis Seimo Pirmininkas, parėmė (o tas dokumentas niekur nebuvo paskelbtas) A.Brazausko atsiprašymą. Tai įvyko 1995 m. birželio mėnesį. Ir, aš manau, paskutinis faktas - 1998 m. rugsėjo 7 d., kai Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus įkūrė tarptautinę komisiją nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Užpraeitą savaitę buvo gauta finansinė parama iš Vyriausybės, kad ji pradėtų veikti kaip atskira organizacija. Tokie yra faktai.
Šis žingsnis - lietuvių ir žydų santykių teisingumo atkūrimo žingsnis - yra platesnis negu lietuvių ir žydų santykiai, susiję su žmogaus teisių pagrindinėmis konvencijomis, žmogaus teisių problematika, jis įvyks Lietuvoje. Jis įvyks gal šiek tiek vėliau, negu Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, bet jis įvyks. Jis įvyks vėliau dėl dalies mūsų inteligentijos žuvimo karo ir pokario metu, dėl lėtesnio apmąstymo, įvyks sunkiai, Lietuvos politinio elito, likusių Lietuvos žydų Lietuvoje, kurie vengia radikalumo, kaip jūs matote, o bando surasti atkūrimo kelią, pastangomis ir lietuvių istorikų, tokių drąsių istorikų, kurie sėdi salėje, pastangomis. Aš manau, šis santykių atkūrimas, kad ir koks jis būtų skaudus, svarstytinas, jis įvyks artimiausiais metais.
Tai dar sykį sveikinu jus su “Žalgirio” pergale. Ačiū.
Aloyzas SAKALAS. Vieną minutę, Emanueli. E.Zingeris išnaudojo laiką su perteklium, bet vieną klausimą, jeigu kas pageidautų, galit pateikti. Jeigu kas pageidauja. Ne, viską taip aiškiai išdėstėte, kad niekas nepageidauja jūsų daugiau paklausti. Aš primenu, kad E.Zingeris - Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.
Emanuelis ZINGERIS. Dėkui, gerbiamasis kolega.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
