Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Raudonųjų nacių propagandinis triukas

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Arvydas Damijonaitis

Pranešimo tema: Raudonųjų nacių propagandinis triukas

Parašytas: 09 Rgs 2012 23:40

Užsiregistravo: 29 Bal 2011 03:13
Pranešimai: 140
Miestas: Vilnius

Kodėl lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių - propagandinio triuko?

Kas “šaudė” “žydus”?

Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai Holodomoro metu Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų.

2. Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės “raudonųjų nacių”.

Todėl gandai apie “žydšaudžius” lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB LIETUVŠAUDŽIŲ propagandinis triukas, kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes ”trėmimų” priedangoje.

”Trėmimai” – raudonųjų nacių “išradimas”, pigus masinių žudymų būdas.

NKVD – KGB (50 proc.žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai, nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai.

Lietuvių tautos genocido neigimas yra toks pats nusikaltimas, kaip ir holokausto neigimas.

Arvydas Damijonaitis

_________________
Arvydas

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Europos baisybės, apie kurias niekada negirdėjote

Parašytas: 27 Spa 2012 23:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Europos baisybės, apie kurias niekada negirdėjote

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... egirdejote

2012-10-26 16:51
R.M. Douglas

Spalio 16 dieną pas mus minima Mažosios Lietuvos genocido diena. Rytprūsių lietuvių patirta tragedija ir genocidas istoriškai neatsiejami nuo masinės etninių valymų akcijos, įvykdytos pokario metais prieš vokiečius visoje Vidurio Europoje.

- - -

Riksmai veržėsi per tremtinių prigrūstą aptemdytą gyvulinį vagoną, kai jis kratėsi apledėjusiomis Lenkijos lygumomis likus penkioms naktims iki Kalėdų.

Gydytojas Lokas (Loch), anksčiau vadovavęs didelei miesto ligoninei, dabar ropštėsi per bagažo krūvas, kitus keleivius ir tualeto reikmėms naudojamus kibirus, kol jo kelią užtvėrė sena moteriškė, nepaisanti prašymo pasitraukti į šalį. Atidžiau apžiūrėjus paaiškėjo, kad ji mirtinai sušalusi.

Galiausiai jis aptiko riksmo šaltinį, nėščią moterį, kuriai buvo prasidėjęs priešlaikinis gimdymas ir ji gausiai kraujavo. Kuomet pabandė perkelti ją iš ten, kur gulėjo, į patogesnę vietą, aptiko, kad „ji buvo prišalusi prie grindų savo krauju.“ Išskyrus laikiną kraujavimo sustabdymą, Lokas niekuo daugiau jai negalėjo padėti. Jis niekuomet nesužinojo, ar ji išgyveno, ar mirė. Traukiniui pirmąsyk sustojus (po daugiau nei keturių vežimo dienų) šešiolika suledėjusių kūnų buvo išvilkti iš vagonų, kad likę tremtiniai galėtų tęsti savo kelionę. Dar 42 keleiviai vėliau neišlaikys šio išmėginimo padarinių, tarp jų ir Loko žmona.

Apytikriai 500 tūkstančių žmonių žuvo per organizuotus trėmimus. Išgyvenusieji palikti sąjungininkų okupuotoje Vakarų Vokietijoje, kad patys pasirūpintų savimi.

Panašūs tragiški reginiai buvo įprasti Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas kilnojo ištisas populiacijas kaip figūras šachmatų lentoje, siekdami pakeisti demografinį Europos profilį pagal tai, kam patys teikė pirmenybę.

Loko ir jo bendrakeleivių deportacija skyrėsi nuo kitų tuo, kad buvo įvykdyta tiek Jungtinių Valstijų bei Britanijos, tiek Sovietų Sąjungos nurodymu praėjus beveik dvejiems metams po to, kai buvo paskelbta taika.

Tarp 1945 ir 1950 m. Europa stebėjo didžiausią prievartinės migracijos epizodą ir galbūt didžiausią visų laikų gyventojų perkėlimą žmonijos istorijoje.

Tarp 12 ir 14 milijonų vokiškai kalbančių civilių gyventojų – kurių didžioji dauguma buvo moterys, seni žmonės ir vaikai iki 16 metų – buvo prievarta iškeldinti iš gimtųjų vietų Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje bei dabartiniuose Lenkijos vakariniuose rajonuose.

Kaip 1945 metų gruodį pažymėjo The New York Times, sąjungininkai pasiūlė vos per keletą mėnesių perkelti beveik tiek pat žmonių, kiek nuo XX amžiaus pradžios į Jungtines Valstijas buvo įleista imigrantų.

Jie buvo palikti sąjungininkų okupuotos Vokietijos griuvėsiuose likimo valiai. Nežinoma, kiek žuvo dėl bado, ligų, mušimo ar egzekucijų, tačiau pagal atsargius apskaičiavimus operacijos eigoje gyvybes prarado mažiausiai 500 tūkstančių žmonių.

Labiausiai pritrenkia tai, jog dešimtys tūkstančių žuvo dėl netinkamo elgesio su jais, kuomet buvo naudojami vergiškam darbui (arba, sąjungininkų ciniška formuluote, „reparacijoms natūra“) milžiniškame lagerių tinkle, nusidriekusiame centrinėje ir pietryčių Europoje, daugelis kurių, kaip Aušvicas I ir Terezynštatas – tai buvusios vokiečių koncentracijos stovyklos, tebenaudotos ir pokario metais.

Kaip seras Džonas Kolvilis (Colville), buvęs Vinstono Čerčilio asmeninis sekretorius, pareiškė savo kolegoms Britanijos užsienio reikalų ministerijoje 1946 metais, buvo aišku, jog „koncentracijos stovyklos ir visa tai, ką jos reprezentuoja, nesibaigė su Vokietijos nugalėjimu.“

Ironiška – ne toliau kaip už maždaug 100 mylių (160 km) nuo stovyklų, pritaikytų šiam naujam panaudojimui, išgyvenę nacionalsocialistų vadai buvo teisiami sąjungininkų teismo salėje Niurnberge pagal kaltinamąjį aktą, kuriame po antrašte „nusikaltimai prieš žmoniškumą“ paminėta „deportacija ir kiti nežmoniški veiksmai, įvykdyti prieš bet kuriuos taikius gyventojus“.

Kaip bežiūrėtume, pokariniai trėmimai buvo žmogaus sukelta katastrofa ir vienas iš žymiausių masinio žmogaus teisių pažeidimo pavyzdžių šių laikų istorijoje.

Nors tebegyvi tuos trėmimus prisimenantys žmonės, jie įvykdyti taikos metu ir tankiausiai gyvenamo žemyno viduryje, jie lieka beveik nežinomi už pačios Vokietijos ribų.

Tais retais atvejais, kuomet šiems trėmimams skiriama daugiau nei išnašos Europos istorijos vadovėliuose, jie paprastai pavaizduoti kaip pagrįstas atpildas už nacių Vokietijos karo metų žiaurumus arba skausminga, tačiau būtina priemonė siekiant užtikrinti būsimą taiką Europoje.

Kaip istorikas Ričardas Dž. Evansas pareiškė „Hitlerio šešėlyje“ (1989), sprendimas išvalyti žemyną nuo jo vokiškai kalbančių mažumų išlieka „pateisinamas“ Holokausto šviesoje ir pasirodė sėkmingas eksperimentas „sušvelninant etninius antagonizmus masinio gyventojų perkėlimo būdu.“

Ne visi su tuo sutiko netgi anų įvykių metu. Atviras ištrėmimų priešininkas Džordžas Orvelas (Orwell) savo esė „Politika ir anglų kalba“ atkreipė dėmesį, kad sąvoka „gyventojų perkėlimas“ tebuvo vienas iš daugelio eufemizmų, kurių tikslas buvo „didžia dalimi pateisinti tai, kas nepateisinama.“

Filosofas Bertranas Raselas (Russell) kandžiai paklausė: „Vadinasi, masinės deportacijos yra nusikaltimai, kuomet jas vykdo mūsų priešai karo metu, ir pateisinamos socialinio sureguliavimo priemonės, kuomet jas vykdo mūsų sąjungininkai taikos metu?“

Dar nemalonesnę pastabą padarė kairiųjų pažiūrų leidėjas Viktoras Golancas (Gollancz), kuris samprotavo, kad „jeigu kiekvienas vokietis buvo išties atsakingas už tai, kas nutiko Belzene, tuomet mes, kaip demokratinės, o ne fašistinės – neturinčios laisvos spaudos ar parlamento – šalies nariai buvome atsakingi tiek individualiai, tiek kolektyviai“ už tai, kas buvo padaryta civiliams sąjungininkų vardu.

Tie, kurie pradėjo trėmimus, puikiai suprato, kad tai neišvengiamai sukels mirtį ir sunkius išmėginimus. Didžia dalimi jie būtent to ir siekė.

Nes trėmimus vykdžiusios valstybės – ypač Čekoslovakija ir Lenkija – teroro panaudojimą prieš jų vokiškai kalbančius gyventojus numatė ne vien kaip kerštą už jų karo metais patirtą persekiojimą, bet ir kaip priemonę sukelti masiniam bėgimui per sienas, galų gale pasiekiant jų vyriausybių prieškarinį troškimą sukurti etniškai homogeniškas nacionalines valstybes. (Iki 1939 metų lenkai sudarė mažiau nei du trečdalius Lenkijos gyventojų, analogiškai čekai su slovakais – vos kiek didesnę Čekoslovakijos dalį.)

Sovietams, kurie „kompensavo“ Lenkijai už tas teritorijas, kurias 1939 metais ji prarado Sovietų Sąjungos naudai, perkeldami jos vakarines sienas daugiau nei 100 mylių (160 km) į Vokietijos teritoriją, ką tik „lenkiškomis“ tapusių žemių išvalymas ir milijonų jų perkeltųjų gyventojų išmetimas tarp buvusio Reicho griuvėsių tarnavo dvigubam Stalino tikslui: apsunkinti Vokietijos pokario atsigavimą ir pašalinti bet kokią galimybę atkurti draugiškus Lenkijos-Vokietijos santykius ateityje.

Britai į daugybę kančių, kurios neišvengiamai turėjo lydėti trėmimus, žiūrėjo kaip į pamokomą Vokietijos gyventojų perauklėjimo formą.

1943 metais ministro pirmininko pavaduotojas Klementas Ričardas Etlis (Attlee) rašė: „Apsimoka daryti viską, kas privers vokiečius įsisąmoninti jų pralaimėjimo užbaigtumą ir neatšaukiamumą.“

O amerikiečiai, kaip rašė JAV ambasadorius Prahoje Lorensas Steinhardas (Steinhardt), vylėsi, kad parodydamos „supratimą“ ir paremdamos trėmimus vykdžiusių valstybių troškimą atsikratyti jų vokiečių gyventojų, Jungtinės Valstijos galėtų pademonstruoti pritarimą šių valstybių nacionaliniams siekiams ir neleistų joms įslinkti į komunistų glėbį.

Vadinasi, sąjungininkai sąmoningai pasirinko kryptį, kuri, kaip Britanijos vyriausybę 1944 metais įspėjo jos pačios ekspertų grupė, „sukels didžiulę kančią ir sumaištį.“

Ir tik dėl trijų pagrindinių veiksnių šie trėmimai neprivedė prie blogiausių padarinių, kurių buvo galima tikėtis iš chaotiško milijonų nualintų, suerzintų ir savo šaknis praradusių tremtinių pervežimo gyvuliniais vagonais į karo nuniokotą šalį, kuri neturėjo kur jų dėti.

Pirmasis – tai meistriškumas, su kuriuo pokarinės Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris įtraukė ištremtuosius į vyraujančią politiką, sumažindamas potencialiai radikalaus ir ardomojo bloko grėsmę.

Antrasis – daugumos ištremtųjų pasirengimas – nepaisant retkarčiais pasitaikiusių šiurkščių arba nediplomatiškų jų vadovų pareiškimų – atsisakyti grasinimų panaudoti jėgą, siekiant atitaisyti jų skriaudas.

Trečiasis (ir didžia dalimi svarbiausias) buvo 30 metų trukęs „ekonominis stebuklas“, sudaręs sąlygas aprūpinti būstu, maistu ir darbu gausiausią benamių populiaciją, su kuria pramoninė šalis kada yra susidūrusi. (Tuo tarpu Rytų Vokietijoje tas faktas, kad vietos gyventojų pragyvenimo lygis jau buvo žemas, reiškė, kad ekonominis atotrūkis tarp jų ir keturių milijonų atvykstančių tremtinių buvo lengviau įveikiamas.)

Tačiau „ekonominių stebuklų“ neigiamas aspektas yra tas (ką rodo ir jų pavadinimas), kad negalima tikėtis, jog jie įvyks ten ir tada, kur ir kuomet jų labiausiai reikia.

Nepaprastai laimingo atsitiktinumo dėka sąjungininkai išvengė savo pačių neapgalvotų veiksmų pasekmių.

Nepaisant to, trėmimai metė ilgą kančių šešėlį virš centrinės ir pietryčių Europos, kuris jaučiamas netgi iki šios dienos. Jų griaunamieji demografiniai, ekonominiai padariniai ir netgi – kaip teigė Iglas Glashaimas (Glassheim) – žala aplinkai vis dar jaučiama praėjus daugiau nei 60 metų.

Staigiai įvykdyta kai kurių labiausiai heterogeniškų Europos žemyno regionų transformacija į praktiškai grynus etninius darinius reikšmingai ir nenuspėjamai pakeitė vidaus politikos kryptis trėmimus vykdžiusiose valstybėse.

Kultūriniu požiūriu, bandymas išnaikinti kiekvieną vokiečių buvimo šimtmečių pėdsaką ir išbraukti jį iš nacionalinių ir vietinių istorijų naujosiose lenkų ir čekų kolonistų bendruomenėse, įsikūrusiose išvalytose srityse, sukūrė tai, ką Gregoras Tamas (Thum) aprašė kaip „amputuotos atminties“ būklę.

Savo novatoriškame tyrime apie pokario Vroclavą (iki 1945 metų ir visų jo gyventojų ištrėmimo buvusį vokiečių miestu Breslau) Tamas atskleidžia, kad pokomunistinio laikotarpio Vroclavo gyventojai tiktai neseniai priėmė akistatos su jų gimtojo miesto keblia praeitimi iššūkį. Daugelyje vietų kitur Vidurio Europoje šis procesas faktiškai dar net neprasidėjo.

Angliškai kalbančiame pasaulyje apie tai žinoma dar mažiau. Svarbu pažymėti, kad trėmimų jokiu būdu negalima prilyginti prieš tai vykdytai genocidinei nacionalsocialistų kampanijai. Vis dėlto, didžiausia mūsų laikų žiaurumo apraiška taip pat negali tapti kriterijumi, kuriuo remiantis sunkūs žmogaus teisių pažeidinėjimai tokiais nebūtų laikomi.

Nors Sąjungininkų retorika teigė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo kariaujamas pirmiausia tam, kad būtų apgintas visų žmonių, įskaitant vokiečius, orumas ir vertė, tūkstančiai Vakarų valdininkų, kariškių ir technokratų aktyviai dalyvavo programoje, kuri, kai buvo vykdoma jų karo metų priešų, buvo nedvejojant pasmerkta kaip prieštaraujanti visiems žmoniškumo principams.

Pulkininko Džono Fajaus (Fye), JAV karininko ryšiams su Čekoslovakijos vyriausybe trėmimo reikalams, karjera rodo, koks kognityvinio disonanso laipsnis buvo pasiektas. Operacija, kurią jis padėjo atlikti, kaip pats pripažino, apėmė „nekaltus žmones, kurie Čekoslovakijos liaudžiai niekuomet nepasipriešino daugiau nei žodiniu protestu.“

Vykdant šią operaciją, moterys ir vaikai buvo sukišti į sulaikymo centrus, „daugelis kurių buvo nedaug kuo geresni už buvusias vokiečių koncentracijos stovyklas.“

Vis dėlto šie sąžinės prabudimai nesukliudė Fajui priimti apdovanojimą iš Prahos vyriausybės už tai, kas oficialioje padėkoje atvirai apibūdinta kaip jo vertingi nuopelnai, padedant „išvaryti vokiečius iš Čekoslovakijos.“

Šiandien mes nedaug tenutolome už Fajų pripažįstant tą lemiamą vaidmenį, kurį suvaidino sąjungininkai sumąstant ir įvykdant operaciją, tiek mastu, tiek mirtinomis pasekmėmis pralenkusią smurtinį Jugoslavijos suirimą XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Nebūtina to aiškinti kokiu nors „tabu“ ar „susitarimu nekalbėti viešai.“ Neigiamas greičiau ne pats ištrėmimų faktas, bet jų reikšmė.

Daugelis Europos komentuotojų nuogąstauja, kad, atkreipus dėmesį į šiuos trėmimus, kiltų grėsmė sumenkinti pasibaisėjimą, kuris privalėtų būti skirtas tik Holokaustui ir kitiems nacionalsocialistų žiaurumams, arba tai galėtų sukelti savęs gailinčios „aukos“ mentalitetą šiandieninei vokiečių kartai, kuriai karas yra vis labiau tolstantis prisiminimas.

Čekai, lenkai ir kitų trėmimus vykdžiusių valstybių piliečiai baiminasi teisinių pasekmių, jei bus patikrinta, kokiomis priemonėmis iš milijonų buvusių šių šalių piliečių buvo atimta jų pilietybė, laisvė ir nuosavybė.

Pokariniai įsakai, atimantys pilietybę iš vokiečių ir nusavinantys jų turtą, ligi šiol galioja Čekijos Respublikoje, o jų teisėtumą neseniai iš naujo patvirtino Čekijos konstitucinis teismas.

Išskyrus kelis išimtinius atvejus – tokius, kaip T. Deividas Kerpas (Curp), Metjū Frenkas (Frank) ir Deividas Gerlakas (Gerlach), angliškai rašantys istorikai – dėl suprantamos užuojautos Vokietijos aukoms arba nenoro komplikuoti to, kas iki šiol pateisinama, kaip „geras karas“, taip pat nerodė didelio noro nagrinėti nešvarų, sudėtingą, moralės požiūriu dviprasmišką ir politiškai jautrų istorijos epizodą, kuriame praktiškai visi dalyviai yra susitepę.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad visi šie nuogąstavimai neverti dėmesio. Tačiau jie nėra ir svari priežastis, kuria galima būtų pateisinti tai, jog iki šiol toks akivaizdžiai reikšmingas epizodas nebuvo rimtai išnagrinėtas ir įjungtas į bendrą šiuolaikinės Europos istoriją.

Istorikams rašyti – ir, dar blogiau, mokyti – tartum trėmimų niekuomet nebuvo arba, kad nors ir įvykę, jie neturi jokios ypatingos reikšmės jų paliestoms visuomenėms, yra nepateisinama nei intelektualiniu, nei pedagoginiu požiūriu.

Tas faktas, kad gyventojų perkėlimo idėjos šiuo metu vėl grįžta į mokslą ir politiką, taip pat rodo, jog reikia ypač atidžiai išnagrinėti didžiausią iki šiol atliktą tokio pobūdžio eksperimentą.

Nepaisant siaubingos istorijos, entuziastai ir toliau vaikosi „humaniškų“ masinių deportacijų kaip būdo išspręsti sunkiai suvaldomas etnines problemas miražo.

Endriu Bel-Fialkofas (Bell-Fialkoff) savo dažnai cituojamame tyrime gynė gyventojų perkėlimus kaip naudingą priemonę, jei tik jie „vykdomi humaniškai ir yra tinkamai organizuoti, kaip sąjungininkų įvykdytas vokiečių iškeldinimas iš Čekoslovakijos 1945-1947 metais.“

Džonas Miršaimeris (Mearsheimer), Chaimas Kaufmanas (Kaufmann), Maiklas Manas (Mann) ir kiti laikosi panašaus požiūrio.

Šiandien yra nedaug karų (tiek tarp valstybių, tiek jų viduje), kuriuose viena ar abi pusės nebandytų sukurti faktinę situaciją kaip pagrindą juridiniams sprendimams (terminas „facts on the ground“, lot. Ex factis jus oritur, pirmą kartą pavartotas, kalbant apie Izraelio nausėdijas Vakarų Krante – vert. past.), jėga išstumdamos etnines mažumas, kurias nacionalinė bendruomenė suvokia kaip svetimas.

Ir nors Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutu pamėginta suvaržyti tokias tendencijas, uždraudžiant masines deportacijas, Elazaras Barkanas tvirtina, kad tokie draudimai toli gražu neturi absoliučios galios, ir kad „šiandien neturime bendro tarptautinės teisės kodekso, kuris aiškiai paskelbtų gyventojų perkėlimus už įstatymų ribų tiek grupių, tiek asmens teisių apsaugos požiūriu.“

Tokiu būdu etninių vokiečių išvarymas yra aktualus tiek dabartiniame, tiek istoriniame kontekste. Vis dėlto šiuo metu daugelio esminių šios temos elementų tyrimas vis dar tebėra pradinėje fazėje.

Tebelieka neatsakyti nesuskaičiuojama daugybė klausimų – apie stovyklas ir sulaikymo centrus, kurių tikslus skaičius ir išsidėstymas vis dar nenustatyti, apie ištremtų moterų seksualinį persekiojimą, kurio mastas nedaug kuo nusileidžia raudonosios armijos karių okupuotoje Vokietijoje vykdytiems masiniams moterų prievartavimams, apie sovietų ir Jungtinių Valstijų vyriausybių vaidmenį suplanuojant ir vykdant trėmimus.

Dabar, kai išgyvenę ištremtieji išmiršta ir daugelis, tačiau toli gražu ne visi, tiesiogiai su šiuo klausimu susijusių archyvų atverti, atėjo laikas šiam skausmingam, tačiau esminiam Europos nesenos istorijos skyriui pagaliau susilaukti bent jau mokslinio dėmesio, kurio jis nusipelno.

R.M. Douglas yra istorijos docentas Kolgeito universitete. Ši apybraiža paimta iš jo naujos knygos „Orderly and Humane: The Expulsion of the Germans After the Second World War“ („Tvarkinga ir humaniška: vokiečių išvarymas po Antrojo pasaulinio karo“), kurią išleido Jeilio universiteto leidykla.

http://chronicle.com/article/The-Europe ... ou/132123/

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... egirdejote

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Arvydas Damijonaitis

Pranešimo tema: Raudonųjų nacių nusikaltimai šimteriopai didesni nei rudųjų nacių nusikaltimai

Parašytas: 20 Sau 2013 14:03

Užsiregistravo: 29 Bal 2011 03:13
Pranešimai: 140
Miestas: Vilnius

Raudonųjų nacių nusikaltimai šimteriopai didesni nei rudųjų nacių nusikaltimai

Informacija: vagiama istorija

"HOLODOMOR - 80 kruvinos paslapties metų"

Raudonieji naciai ( NKVD-KGB) HOLODOMOR ginkluotos "akcijos" metu, 1932-1933 metais, turtingiausiose juodžemio srityse Ukrainoje numarino badu 11 milijonų ukrainiečių valstiečių.

Tuo metu Kremliuje "darbavosi" 80 procentų žydų tautybės bolševikinės Rusijos vadovų.

Po 1945 metų Lietuvoje raudonieji naciai (NKVD - KGB, 40-50 proc. žydų tautybės raudonųjų nacių) sunaikino per milijoną lietuvių.

Prūsijoje raudonieji naciai, fanatikų propagandistų (Ilja Erenburg, žydas) vedami išžudė 1,5 milijono beginklių vokiečių gyventojų, 10 tūkstančių lietuvininkų suvarė ant ledo lyties prie Karaliaučiaus ir susprogdino.

Šie nusikaltimai neturi senaties termino.

Šiuo metu raudonieji naciai toliau "darbuojasi" Kremliuje - masiniai čečėnų žudymai neturi senaties termino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: