Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija

Parašytas: 24 Vas 2012 23:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Žmogus, davęs komandą sušaudyti milijonierius

http://www.balsas.lt/komentarai/582236/ ... nierius-14

http://www.balsas.lt/News/print/582236

2012.02.19 11:20

Kodėl Komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, istorijoje išlikęs kaip vadinamojo „atšilimo“ laikotarpio Sovietų Sąjungoje vadovas, kišosi į teisininkų darbą ir įsakė sušaudyti valiutos perpardavinėtojus?

Užkietėjęs bolševikas

Senatvėje iš visur išvarytas N. Chruščiovas daug ko gailėjosi. Atseit jis tik tada supratęs, kad be reikalo ujęs kai kuriuos rašytojus, kad dailininkus abstrakcionistus neteisingai apšaukęs pederastais, kad perduoti Kinijai atominės bombos brėžinius buvusi klaida, kad perlenkęs su žemės ūkiu. O štai kad jo nurodymu buvo sušaudyti valiutos spekuliantai – dėl šito jis iki pat senatvės buvo įsitikinęs, kad taip ir turėjo būti. Kodėl? Kodėl žmogus, pasmerkęs asmenybės kultą, reabilitavęs milijonus nekaltai nuteistųjų, pagerinęs Sovietų Sąjungos santykius su kapitalistinėmis šalimis ir Jugoslavija, taip ir nesuprato, kad ir aukščiausios pareigos neleidžia pažeidinėti įstatymų?

Kad tai suprastumėme, teks grįžti į ankstesnius laikus ir pažiūrėti, kokiomis sąlygomis formavosi pats N. Chruščiovas ir kaip jis atėjo į valdžią.

Kaip ir visi tų laikų partiniai, N. Chruščiovas visą laiką dirbo ten, kur siuntė Komunistų partija, ir darė tai, ką ta partija liepė. O partija buvo negailestinga ir su savo tariamais ar tikrais priešais kovojo ne bet kaip, o juos tiesiog naikino. Priešus naikino ir N. Chruščiovas. Pirmiausia – kai dirbo raudonuoju komisaru armijoje, o dar daugiau – būdamas Komunistų partijos Maskvos skyriaus vadu.

Kai jis dirbo Maskvoje, per Sovietų Sąjungą nusirito masinių represijų banga. Josifo Stalino įsakymu tuometinis sovietų saugumo žinybos NKVD vadas Nikolajus Ježovas savo parankiniams net duodavo planą, kiek priešų, šnipų ar kenkėjų jie turi demaskuoti per dieną. Po to teismai arba enkavedistų troikos masiškai skelbdavo mirties ar tremties nuosprendžius.

Vienai tokiai troikai vadovavo ir N. Chruščiovas. Kartu su F. Redensu ir I. Maslovu jis per dieną priimdavo daugiau kaip po šimtą mirties nuosprendžių. Sunku būtų įsivaizduoti, jog priimantieji nuosprendžius buvo įsitikinę, kad teisia kaltus. Paprasčiausiai jie tai darė, nes bijojo, kad kitaip patys taps „liaudies priešais“. J. Stalino buvo taip patvarkyta, kad žmonės būtinai turi ko nors bijoti.

„Didžiojo tautų vado“ paliepimu vien per masines 1937–1938 metų represijas buvo sušaudyti 681 692 žmonės. Kiek tūkstančių nuosprendžių pasirašė N. Chruščiovas, niekas nesuskaičiavo, tačiau tas skaičius gali būti šiurpinantis.

Tad po viso to N. Chruščiovui, net ir pasmerkusiam J. Stalino valdymą, net ir paleidusiam milijonus iš kalėjimų, liepti sušaudyti tris žmones, kuriuos jis laikė režimo priešais, buvo vieni niekai.

Patikimas žydas

Ir štai 1953 metų kovo 5 dieną J. Stalinas miršta. Milijonai sukrėsti verkia, milijonai kitų – kol kas tyliai džiaugiasi. Na o Kremliuje prasideda kova dėl atsilaisvinusios kėdės. Pagrindiniai pretendentai – J. Stalino bendražygiai Komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius Georgijus Malenkovas, Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Lavrentijus Berija ir Komunistų partijos Maskvos pirmasis sekretorius N. Chruščiovas.

1934 metais, turėdamas 33 metus, G. Malenkovas pradėjo karjerą Komunistų partijos Centro Komitete – tapo vieno skyriaus vadovu. Kopti karjeros laiptais jam padėjo draugystė su Lazariu Kaganovičium, kuris tuo metu, nors ir buvo žydas, turėjo didelį J. Stalino pasitikėjimą ir nuolat dirbo vadovaujamąjį darbą. 1934 metais G. Malenkovas kartu su tuo pačiu L. Kaganovičiumi, taip pat su dar keliais patikimais partiniais J. Stalino buvo pasiųstas į Baltarusiją, Armėniją, Tadžikistaną – patikrinti, kaip vietiniai režimo darbuotojai kovoja su „liaudies priešais“.

Ypač didelį J. Stalino pasitikėjimą G. Malenkovas įgijo po karo. „Didysis tautų tėvas“ 1952 metais Komunistų partijos XIX suvažiavime jam net leido skaityti ataskaitinį pranešimą. Paprastai tai darydavo tik pats J. Stalinas.

Skaldyk ir valdyk

Kitas pretendentas buvo L. Berija – beje, gruzinas, kaip ir J. Stalinas. Pirmiausia L. Berija kovojo, kad sovietų valdžia būtų įvesta Azerbaidžane. 1920 metais bolševikams šioje šalyje perversmas pavyko ir Komunistų partija L. Beriją pasiuntė į Gruziją nelegaliai dirbti. Ten jis buvo demaskuotas, areštuotas ir po kurio laiko vėl atsidūrė Azerbaidžane. Čia mokėsi politechnikos institute, tapo Azerbaidžano komunistų partijos Centro Komiteto darbuotoju, o vėliau buvo paskirtas į ČK – saugumo struktūrą. Kitaip sakant, tapo čekistu.

Po poros metų jis vėl buvo pasiųstas į Gruziją, dirbo vadovaujamąjį darbą – tai ČK, tai Vidaus reikalų komisariate, kol galų gale buvo išrinktas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Gruzijoje prabuvo iki 1938 metų. Rašoma, kad L. Berijos vadovavimo metu ši sovietinė respublika suklestėjo. Jis vystė naftos pramonę visame Kaukazo regione, o Gruziją padarė dar ir kurortine zona. Gruzijos valstiečiai tuo laiku gyveno geriausiai visoje Sovietų Sąjungoje, nes L. Berija buvo nustatęs aukštas subtropinių vaisių supirkimo kainas ir leido jų augintojams gerai užsidirbti.

1938 metais L. Berija pasirodė Maskvoje. J. Stalinas jį pervedė į centrą tuo metu, kai represijos sovietų šalyje buvo pačiame įkarštyje. Minėtosios troikos dienų dienomis pasirašinėjo mirties nuosprendžius. J. Stalinas, vadovaudamasis savo mėgstamu principu „skaldyk ir valdyk“, jau buvo numatęs kiek sušvelninti padėtį ir nustumti į šoną vidaus reikalų komisarą N. Ježovą.

L. Berija buvo paskirtas N. Ježovo pavaduotoju ir po truputį pasidarė viršesnis už savo viršininką. Galop šis turėjo pripažinti, kad su priešų paieška bus perlenkęs lazdą, ir pats pasiprašė atleidžiamas iš pareigų.

1938 metų gruodžio 9 dieną „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ – pagrindiniuose laikraščiuose – buvo išspausdintas toks pranešimas: „Draugas N. Ježovas jo paties prašymu atleistas iš vidaus reikalų komisaro pareigų ir paliekamas vandens transporto komisaru“.

Nuo tos dienos, kai L. Berija tapo komisaru, represijų apimtys sumažėjo. Iš Maskvos pasklido telefonogramos, kuriose buvo nurodyta sustabdyti troikų darbą. Negana to, J. Stalinas su vyriausybės vadovu Viačeslavu Molotovu pasirašė įsaką peržiūrėti baudžiamąją politiką ir netgi bausti prokurorus, kurie leido neteisėtus areštus.

Kilęs iš Lietuvos

Užėmęs postą, L. Berija pirmiausia iš darbo iššlavė N. Ježovo kadrus. Daugelis jų buvo suimti. Pats N. Ježovas, apkaltintas perversmo organizavimu, irgi atsidūrė kameroje. Jo žmona dar prieš vyro areštą nusinuodijo.

1940 metų vasario 3 dieną teismas nubaudė N. Ježovą mirties bausme. Nuosprendis buvo nedelsiant įvykdytas.

Beje, N. Ježovas siejamas su Lietuva. Jis net mokėjo lietuviškai kalbėti. Kalbėjo ir lenkiškai. Nors anketose jis rašė esąs kilęs iš darbininkų ir gimęs Peterburge, bet tai netiesa. Jo tėvas Ivanas Ježovas, gimęs Tulos gubernijos Volchonščino kaime, tarnavo caro kariuomenėje Kaune, 111-ojo pulko muzikos komandoje. Vedė lietuvę, kapelmeisterio tarnaitę. Atitarnavęs persikėlė į Suvalkų guberniją ir dirbo policijoje. Kai gimė Nikolajus – būsimasis budelis, kuris išžudys šimtus tūkstančių žmonių, – jo šeima gyveno Veiveriuose. Po 3 metų tėvas buvo paaukštintas ir su šeima persikėlė į Marijampolę. Tik 11 metų sulaukęs N. Ježovas persikėlė į Peterburgą.

Tik faktai

N. Chruščiovas gimė 1894 metais Rusijoje, Kursko gubernijos Kalinovkos kaime, šachtininko šeimoje. Paaugęs žiemomis lankė mokyklą, o vasaromis ganė karves, prižiūrėjo kiaules. Sulaukęs 14 metų ir pramokęs rašto, pradėjo gamykloje dirbti šaltkalvio mokiniu, po to dirbo šaltkalviu šachtose. Iš ten 1914 metais buvo pašauktas į kariuomenę ir dalyvavo Pirmajajame pasauliniame kare.

1918 metais N. Chruščiovas įstojo į Rusijos bolševikų partiją ir dalyvavo pilietiniame kare. Vadovavo būriui, po to buvo bataliono politkomisaras.

Laimėjus revoliucijai, bolševikas N. Chruščiovas dirbo ten, kur liepė partija. Daugiausia – partiniu darbuotoju. 1929 metais mokėsi Maskvos pramonės akademijoje, buvo išrinktas partijos sekretoriumi. 1931 metais jis jau buvo Maskvos miesto Baumano rajomo, paskui – Krasnopresnensko rajono partijos komiteto sekretorius, o nuo 1935 iki 1938 metų – Maskvos srities partijos komiteto pirmasis sekretorius.

1938 metais N. Chruščiovas tapo Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, kandidatu į Politinį Biurą, o po metų – ir Politinio Biuro nariu.

Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo karo tarybos nariu frontuose. Karą baigė turėdamas generolo leitenanto laipsnį.

Nuo 1944 metų N. Chruščiovas dirbo Ukrainos ministrų tarybos pirmininku, vėliau buvo išrinktas pirmuoju Ukrainos komunistų partijos sekretoriumi. 1949 jis metais vėl buvo sugrąžintas į Maskvą pirmuoju sekretoriumi.

Mirus J. Stalinui, 1953 metais N. Chruščiovas sugebėjo nuversti valdžią bandžiusį paimti L. Beriją ir buvo išrinktas Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1958 metų tapo ir Sovietų Sąjungos ministrų tarybos pirmininku. 1964 metais buvo pašalintas iš visų pareigų (oficialiai – dėl sveikatos būklės).

N. Chruščiovas buvo du (kitais duomenimis – tris) kartus vedęs. Pirmoji žmona Jefrosinija Pisareva mirė 1920 metais, palikusi jam du vaikus – Juliją ir Leonidą. Julija ištekėjo už Kijevo operos direktoriaus ir išgyvenusi 65 metus mirė. Leonidas buvo karo lakūnas ir 1943 metų kovo mėnesį dingo be žinios.

Kai kurių šaltinių teigimu, N. Chruščiovas trumpai dar gyveno su Nadežda Gurskaja, o 1924-aisiais vedė Niną Kocharčiuk. Oficialiai ši santuoka buvo užregistruota tik 1965 metais. Su Nina jis išgyveno iki savo gyvenimo pabaigos (žmona mirė 1984 m.), susilaukęs dviejų dukterų – Rados (g. 1929 m.) bei Jelenos (g. 1937 m.) – ir sūnaus Sergejaus (g. 1935 m.). Pats N. Chruščiovas mirė 1971 metais.

Šaltinis: Akistata

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/582236/ ... i-apacioje

Žygeivis
2012-02-24 22:10:06

Patikslinu:

Lavrentijus Berija ne gruzinas, o megrelas. Tai tauta, kalbanti savo atskira kalba, gimininga gruzinams, bet tai ne gruzinai.

Stalino tėvas taip pat buvo ne gruzinas, o osetinas iš vadinamosios Pietų Osetijos. Motina lyg ir gruzinė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija

Parašytas: 01 Sau 2014 19:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Česlovas Iškauskas. Kaip L. Berija lietuvišką nacionalizmą skatino

Česlovas Iškauskas, http://www.delfi.lt
2013 12 29 15:52

Lavrentijus Berija su Josifo Stalino dukra | wikipedia.org nuotr.

Apie Lavrentijų Beriją – šį baisų stalininį veikėją, vadinamą dar sovietiniu esesininku – rašyta ne kartą.

Prieš trejus metus mes tarsi klausėme „L.Berija – galvažudys ar liberalas?“ http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... d=39879389, o šių metų sausį kėlėme drąsią versiją, kad galbūt L. Berijos dėka 1953-aisiais buvo sužibusios mūsų nepriklausomybės viltys http://alkas.lt/2013/01/20/c-iskauskas- ... es-viltys/.

Švenčiant (tikrąją šio žodžio prasme) jo sušaudymo 60-ąsias metines, verta priminti kai kurias šių publikacijų vietas.

Bet pirmiausia, žiūrėdamas į seną nuotrauką, kurioje L. Berija ant kelių pasisodinęs kokios 10 metų J. Stalino dukrą Svetlaną ir meiliai apkabinęs ją per mergaitišką krūtinę, neatsikratau slogaus jausmo: gašlus nemalonus tipas… Tai patvirtina ir L. Beriją tardę tyrėjai, kurie esą turėjo duomenų apie 221 jo meilužę. Dauguma šių moterų buvusios agentės arba jo informatorės, o vienas aukštas pareigūnas, kuriam buvo leista susipažinti su tardymo medžiaga, pasibaisėjo: jų vardų negalima atskleisti, nes tris ketvirtadalius sugulovių sudarė vyriausybės narių žmonos ir dukros.

Internetinis leidinys „Istoričeskaja pravda“ pasakoja, kad jis ypač mėgo Maskvos moksleives. Esą po Andriejaus Ždanovo laidotuvių 1948 m. rugsėjo pradžioje jis staiga užbėgo į jaunos merginos, stebėjusios iš balkono laidotuvių eiseną, butą. Ši nustebo: „Kaip taip galima, drauge Berija. Juk jūs tik ką palaidojote draugą…“ Maršalas nepasimetė ir atšovė: „Mane po tokių ceremonijų visada traukia kažkas gyva“…

Bet tokiam tokia ir dalia: gruodžio 23-osios vakare, apie 19.50 val., t.y. dviem valandom anksčiau negu nuosprendis buvo įvykdytas kitiems, bunkerio vidiniame kieme generolas pulkininkas Pavelas Batickis iš asmeninio ginklo „Parabellum“ paleido šūvį tiesiai į nuteistojo kaktą… Būsimas maršalas vėliau prisimins, kad paskutiniai pasmerktojo žodžiai buvo „Aš esu nekaltas“.

Po J. Stalino mirties L. Berijos likimas tebėra apsiaustas paslapties ir spėliojimų skraiste.

Oficialiai teigiama, kad jis buvo areštuotas SSRS ministrų tarybos prezidiumo posėdyje 1953 m. birželio 26 d.

Nikita Chruščiovas vėliau gyrėsi, kad tame posėdyje jis pats sugriebė Beriją už rankos ir užlaužė ją, kai tas bandė iš kišenės išsitraukti revolverį.

„Karo genijus“ maršalas Georgijus Žukovas tvirtino, kad tai jis įsakė Berijai pakelti rankas į viršų, o paskui, sugriebęs išsigandusį Beriją, „gerokai jį papurtė“.

Generolas Kirilas Moskalenka, Maskvos karo apygardos kariuomenės vadas, gyrėsi, jog tai jis įrėmė pistoletą Berijai į krūtinę ir tada kitas Stalino satrapas Georgijus Malenkovas, kurio sąžinę slėgė ne mažesnis nužudytų ir represuotų žmonių skaičius, paskelbė nutarimą areštuoti Beriją.

Beje, buvo skelbiama, kad areštuojant L. Beriją dalyvavo ir generolas majoras Leonidas Brežnevas, nuo to laiko sparčiai kilęs karjeros laiptais.

Apie L. Berijos mirtį taip pat sklando įvairiausių gandų.

Kaip rašė žurnalistas Petras Katinas laikraštyje „XXI amžius“, ištyrus archyvinius dokumentus, paaiškėjo, kad akte apie L. Berijos sušaudymą nėra jokio gydytojo, konstatavusio jo mirtį, parašo. Tai oficialiai buvo daroma netgi juodžiausiais Stalino-Berijos siautėjimo laikais. Be to, archyvuose nerasta jokio akto apie sušaudyto L. Berijos palaikų kremavimą.

Todėl visiškai neatsitiktinai ne vienas naujųjų laikų istorikas ir archyvų tyrinėtojas iškėlė hipotezę, kad L. Berija buvo sušaudytas tuoj po arešto, o oficialiame teisme dalyvavo specialiai parengtas ir nugrimuotas antrininkas.

Tokios versijos turi pagrindo.

Pirmiausia todėl, kad archyvuose rasti paskutinieji L. Berijos tardymo protokolai pažymėti liepos mėnesio pabaigos ir net rugpjūčio pradžios datomis. Tai yra tada, kai oficialiai „žmogus pensnė“ jau buvo sušaudytas.

Beje, L. Berijos sūnus Sergo knygoje „Mano tėvas – Lavrentijus Berija“ tvirtina, kad jo tėvas nebuvo areštuotas birželio 26 d., o žuvo per susišaudymą tarp L. Berijos sargybinių ir šturmavusių aukštų sovietų kariškių.

Taigi, klausimų dėl šio kruvino budelio arešto ir sušaudymo daugiau nei atsakymų.

Kol kas tebegalioja 1953 m. liepos 10 d. „Pravdoje“ ir kituose centriniuose laikraščiuose paskelbtas oficialus informacinis pranešimas „Apie nusikalstamą antipartinę ir antivalstybinę L. Berijos veiklą“. Bet ir jis tarsi perša versiją, kad su 54-rių sulaukusiu J. Stalino bendražygiu pusę metų nebuvo terliotasi.

Tačiau svarbu atskleisti ir kitą šio siaubūno su pensnė veido pusę. Paradoksalių aforizmų meistras, britų žurnalistas ir rašytojas Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton) yra išsireiškęs, kad ir velnias yra kiek liberalas.

Mes jau citavome istorikę Janiną Varnienę, kuri savo 1998 m. paskelbtame darbe „Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis“ rašė, jog L. Berija, stengdamasis įsitvirtinti valdžioje ir turbūt pirmas pagavęs destalinizacijos vėją, pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką. Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, o įstaigose turi būti vartojama tos tautos kalba.

Jau balandį jis paskambino Antanui Sniečkui ir, Lietuvą palyginęs su Vokietijos Demokratine Respublika (tai greičiau buvo jo diplomatinis reveransas), piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl jie užėmę pagrindinius valdžios postus, kodėl antrieji partijos CK sekretoriai rusai, kodėl taip gerai gyvena kunigai, o vargsta paprasti žmonės…

Istorikė J. Varnienė tvirtina, kad tai reiškė A. Sniečkaus kritiką, ir ištikimojo Maskvos nurodymų vykdytojo kėdė subraškėjo.

Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“.

Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visas partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandis būtina rengti ir kelti vietos vadovus.

Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, – lenkiškai.

1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas iš Lietuvos. Per tuos metus į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 000 žmonių, iš jų 133 – iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai.

Naujoje L. Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG’o lagerius Teisingumo ministerijai.

Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių.

Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau MGB tardymų.

Lietuvoje taip pat pasijuto vadinamosios „naujosios nacionalinės politikos“ pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo rusiški užrašai: vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai…

Tai suerzino N. Chruščiovą, ir „nacionalinis atšilimas“ greitai baigėsi: birželio 25-ąją grįžus iš Rytų Vokietijos kitą dieną L. Berija buvo suimtas. Visi jo priimti nutarimai buvo atšaukti.

Ant Lietuvos vėl užslinko totalitarizmo prieblanda. Į SSRS politinę areną įžengė kiti lyderiai – ne mažiau klastingi, godūs valdžios, negailestingi savo ir kitoms tautoms ir tik retkarčiais įsigeidžiantys pademonstruoti savo liberalizmą.

Tokių vadovų plejada tęsiasi ir šiandieninėje Rusijoje.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/29/c-iskauskas- ... s#comments

patikėjau:
2013 12 29 17:11

O man visi sako, kad Stalinas su Berija buvo žydai…

Žygeivis:
2014 01 01 18:24

Stalino tėvas yra osetinas, o motina gruzinė.

Berijos tėvai yra megrelai (tauta gimininga gruzinams).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Nikita Chruščiovas, Georgijus Malenkovas, Nikolajus Ježovas, Lavrentijus Berija

Parašytas: 30 Kov 2024 18:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Знаменитый глава НКВД Лаврентий Берия родился 125 лет назад

https://weekend.rambler.ru/read/5251541 ... e=copylink

Газета.Ru
29 марта 2024, 09:57

Лаврентий Берия — одна из самых популярных исторических фигур среди сталинистов. Они любят его за удачную организацию работы разведки и успешный атомный проект, в то время как противники Сталина считают Берию палачом и исчадием ада. Тем более парадоксально, что когда Берия стал править СССР, то инициировал первую «оттепель» задолго до Хрущева. В честь 125-го дня рождения знаменитого наркома «Газета.Ru» рассказывает о том, как Берия прекратил политические репрессии, отменил «стройки века», планировал помириться с Западом и отдать земли СССР соседям.

Второй человек в стране

Лаврентий Берия попал в высшую политическую лигу в 1938 году, когда возглавил НКВД. Он сменил на этом посту Николая Ежова, одного из авторов Большого террора, с уходом которого волна репрессий схлынула. Берия, однако, тоже не был великим гуманистом, и под его руководством НКВД успел расстрелять тысячи польских пленных офицеров в Катыни и депортировать многие сотни тысяч людей из репрессированных народов (чеченцев и других жителей Северного Кавказа, турок, курдов и других). Из позитивных его достижений на посту главного чекиста обычно упоминают создание успешной агентурной сети по всему миру, которая оказала СССР большую помощь в ходе Второй мировой войны.

После ее окончания Берия покинул НКВД, оставив на хозяйстве бывшего заместителя Сергея Круглова, а сам целиком посвятил свое время созданию атомной бомбы.

В 1949 году проект увенчался успехом, и Берия, по сути, стал вторым человеком в стране. Поэтому когда в марте 1953-го умер Сталин, бывший главный чекист стал его неформальным преемником (хотя официально лишь вернулся на пост главы МВД).

Существует точка зрения, согласно которой Берия приложил руку к смерти Сталина, не давая врачам оказывать помощь парализованному инсультом вождю.

Бериевская оттепель

Правление Берии было коротким, поскольку в июне того же года его арестовала группировка под руководством Никиты Хрущева. Интересно, что бывший глава НКВД сам успел запустить «оттепель» еще до Хрущева: прекратил «дело врачей», которое многие считали новым Большим террором, освободил из ГУЛАГа более миллиона человек, запретил пытки задержанных МГБ и МВД и отменил большую часть паспортных ограничений.

Этот эпизод показал, что за политику репрессий Сталин был ответственным лично, а его ближайший соратник отменил эту практику в первый же месяц у власти.

Однако более удивительно, что чекист с многолетним стажем и куратор советского атомного проекта планировал провести куда более радикальные реформы, чем остановка карательной машины.

Во-первых, Берия намеревался обратить вспять срастание партийных органов с государственными. Например, мало кто сможет правильно назвать официальные должности Сталина в 1930-1950-е годы, но все во всем мире понимали, что он лидер партии и, следовательно, фактический руководитель страны. Берия же намеревался передать государственное управления в руки Совета министров, а ЦК КПСС должно было заняться кадровыми вопросами и продвижением коммунистических идей в обществе. При Берии также запретили нести на первомайской демонстрации портреты советских вождей.

Во-вторых, новый глава государства отказался от сталинской экономики, ориентированной на противостояние всему миру любой ценой и концентрацию всех ресурсов в руках вождя. Например, из состава МВД СССР были выведены многочисленные строительные и промышленные управления: Дальспецстрой на Колыме, институт Гидропроект (специализировавшийся на строительстве гидроэлектростанций), многочисленные нефтяные, транспортные и водохозяйственные предприятия. Вдобавок прекратились многочисленные «великие стройки коммунизма»: оросительный канал от реки Амударья в Туркмению, тоннель на Сахалин, трансполярная магистраль от Мурманска до Чукотки и многие другие проекты.

Национал-коммунизм без колхозов

Куда более неожиданными были идеи Берии о национальной и внешней политике. Судя по всему, бывший глава НКВД придерживался национал-коммунистических взглядов: каждый народ должен строить коммунизм самостоятельно, а власть одного народа над другим недопустима. Самым ярким воплощением этих идей стали указы о «коренизации» советских республик.

Например, по его плану, в силовых структурах республики должны были служить только люди титульной национальности: в РСФСР — русские, в ГССР — грузины, в Карело-финской АССР — карелы и финны и так далее.

В мае 1953 года Берия успел издать распоряжение о замене по этому принципу руководящего состава местных МВД в Латвии, Литве, Белоруссии и Украине. Точно такая же политика подразумевалась во всех сферах жизни и государственного управления.

Это, с одной стороны, вызвало одобрение национальных элит, с другой — вызвало яростный протест людей нетитульных национальностей, которых теперь предлагали дискриминировать. Вдобавок, эти реформы выглядели откровенно взбалмошными и непродуманными: некоторые титульные народы не были большинством в своих республиках, а часть народов не имела своих территориальных образований. Поэтому Хрущев ссылался на эти идеи в качестве одного из ключевых поводов для отстранения преемника Сталина с поста.

Наконец, Берия планировал радикальные шаги по примирению с западными странами.

О большей их части нет надежной информации, зато известно, что он предложил ряд шагов для исправления экономической ситуации в ГДР (Восточной Германии).

«а) отказаться в настоящее время от курса на строительство социализма в ГДР и создания колхозов в деревне;

б) пересмотреть проведенные в последнее время правительством ГДР мероприятия по вытеснению и ограничению капиталистических элементов в промышленности, в торговле и сельском хозяйстве, имея в виду отменить в основном эти мероприятия;

в) пересмотреть, в сторону сокращения, намеченные пятилеткой чрезмерно напряженные планы хозяйственного развития...» — писал глава СССР.

Характерно, что в частных разговорах Берия критиковал сохранение колхозов и в СССР.

В целом, по рассказу Серго Берии, сына Лаврентия, его отец планировал прекратить Холодную войну и отказаться от советского блока в Восточной Европе . Весьма вероятно, что при реализации этих идей ГДР и вовсе бы объединилась с Западной Германией.

Ради примирения Берия был готов отдать Кёнигсберг Германии, Южные Курилы — Японии, а завоеванную в 1939-1940-е годы часть Карелии — Финляндии. При этом, как передает мысли отца Серго, отказ от советизации восточной Европы заставил бы западные страны перестать считать СССР угрозой, что привело бы к установлению добрососедских отношений и разрыву Европы с США. Вероятно, Берия действительно верил в коммунизм и считал, что социалистической стране не обязательно иметь репрессивный аппарат и закрытую систему власти.

Неизвестно, что бы вышло из этих идей на практике, поскольку 26 июня 1953 года по инициативе Хрущева Берию арестовали. Спустя полгода его признали виновным в заговоре по захвату власти и измене Родине.

23 декабря Берия был расстрелян.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: