Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Werwolf: paskutinieji Vokietijos gynėjai

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Werwolf: paskutinieji Vokietijos gynėjai

Parašytas: 27 Rgp 2011 21:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27106
Miestas: Ignalina

Werwolf: paskutinieji Vokietijos gynėjai

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2009 ... os-gynejai

2009-11-27 20:28
Ričardas Čekutis

„Werwolfo“, arba lietuviškai “Vilkolakio”, organizacijos istorija pernelyg kontroversiška, sudėtinga, o, svarbiausia, „politiškai nekorektiška“, kad ją rimtai, be išankstinių nusistatymų ir emocijų imtųsi nagrinėti Vokietijos ar kitų Vakarų šalių istorikai.

Rusijos bei kitų jos buvusių sąjungininkų Antrajame pasauliniame kare oficialiojoje žiniasklaidoje ar literatūroje paskelbti tekstai apskritai neatlaiko jokios kritikos jau vien dėl kiekviename sakinyje štampuojamų propagandinių klišių bei klijuojamų etikečių gausos.

Todėl „Werwolf“ istorija šiandien pasaulinėje istoriografijoje yra bene didžiausia „baltoji dėmė“ visame Antrojo pasaulinio karo kontekste.

Vokiečių „vilkolakiai“ beveik išimtinai vadinami nusikaltėliais, „SS-budeliais“ arba „nedamuštais fašistais“, remiantis vien formaliais faktais bei paaiškinimais.

Tokių ir panašių apibūdinimų „Werwolfo“ kariai susilaukė, žinoma, tik iš vadinamųjų karo nugalėtojų pusės.

Klausite, kuo remiantis?

Dažniausiai tais pačiais ir mums iki skausmo žinomais demagogiškais aiškinimais, kai kalbama ir apie Lietuvos partizaninį karą – esą visi „miško broliai“ buvo banditai, žudę ir plėšę nekaltus civilius gyventojus, prie pastarųjų priskiriant ir visus kolaborantus, partinius aktyvistus, stribus bei panašią abejotinos reputacijos publiką.

Tačiau „Werwolfo“ organizacijos istorija kur kas painesnė ir kontroversiškesnė. Vokiečių „vilkolakius“ taip apibūdinantys pseudoistorikai dažniausiai remiasi, kaip minėta, labai formaliais faktais.

Pirmiausia tuo, kad pati organizacija įkurta SS-Reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu, o pirmuoju formaliu jos vadu tapo SS-Obergruppenfiureris Hansas-Adolfas Priutsmanas (Prützmann).

Kitaip sakant, mitas, kad „Werwolf“ tebuvo grynai pronaciškos orientacijos organizacija, giliai isišaknijęs ir bene labiausiai trukdo objektyviam įvertinimui.

Formalusis „Werwolfo“ vadas realiai neturėjo jokių galimybių palaikyti ryšių su dauguma organizacijos grupių, kurios kūrėsi stichiškai priešo kariuomenės užnugaryje iš atkirstų nuo fronto pačių įvairiausių dalinių kovotojų, paauglių ar tiesiog karo pabėgėlių, savanoriškai pasiryžusių tęsti kovą prieš bolševizmą.

Didžioji dauguma šių karių-savanorių nieko nebuvo girdėję nei apie vadų Berlyne kurtą organizacijos strategiją, nei dr. J. Gebelso (Goebbels) radijo laidų, tačiau kovėsi partizaniniame kare iki pat 1960-ųjų metų.

Bolševikinė propaganda mėgsta vaizduoti savo kareivius kaip Europos išvaduotojus.

Tačiau šiandien bet kuris bent kiek objektyvesnis istorikas žino tokio „išvadavimo“ kainą – tūkstančių tūkstančiai išprievartautų vokiečių moterų, išžudytų ištisų kaimų, įskaitant mažamečius vaikus ir bejėgius senelius, apiplėštas kiekvienas namas ar net menkiausias sandėliukas...

Kadaise klestintis kraštas paverstas dykyne (pvz., vadinamoji Kaliningrado sritis, kur neliko nė vieno vietinio gyventojo).

Prieš tokius banditus-„išvaduotojus“ nekovoti būtų nusikaltimas.

Įkūrimas

Jau 1943 m. vokiečių karininkai iškėlė idėją kurti partizaninius būrius, kovosiančius sovietų užnugaryje.

Iš išlikusių dokumentų žinoma, kad pirmasis šią idėją bandė realizuoti SS-Obergruppenfiureis Gotlobas Bergeris, Vyriausios SS valdybos (SS Hauptamt) vadovas.

Pirmasis SS partizanų dalinys buvo suformuotas 1944 m. rugsėjį kito SS-Obergruppenfiurerio Richardo Hildebrandto (beje, vienas iš Europos Konfederacijos projekto autorių) iniciatyva.

Būtent R. Hildebrandto raštiškame raporte pirmą kartą paminėtas „Werwolf“ pavadinimas, pasiskolintas iš romantinės Hermano Lenso (Löns) apysakos, kurioje pasakojama apie Liuneburgo dykvietėse Trisdešimtmečiame kare (1618-1648) prieš įvairias okupantų gaujas kovojusius sukilusius valstiečius-partizanus, pabrėžiant jų rasinę bendrystę.

Įdomi detalė – beveik kiekvienos savo akcijos vietoje „Werwolfo“ kariai būtinai palikdavo runos Wolfsangel („vilko kablys“) ženklą.

Šis ženklas nuo senovės simbolizavo gynybą, priešo paėmimą į nelaisvę. Manoma, kad jis kilęs iš realaus gyvenimo – senovėje dvigubą metalinį kablį kabindavo ant medžio, užmaudami ant vieno jo galo mėsos gabalą, ir taip gaudydavo vilkus.

Partizaninis judėjimas Vokietijoje, be jau minėto sukilimo Trisdešimtmečiame kare (vienas iš sukilimo už Vokietijos suvienijimą vadų buvo riteris Florijanas Gėjeris, kurio vardu vėliau buvo pavadinta 8-oji SS Kavalerijos divizija), turėjo gilias tradicijas.

Čia galima prisiminti ir 1813 m. vokiečių savanorius-sukilėlius, kovojusius prieš Napoleono okupaciją Landšturmo gretose.

Ir legendinį Freikorps („Savanoriškąjį korpusą“), Veimaro respublikos metais sutriuškinusį bolševikų maištą Bavarijoje bei lenkų separatistų sukilimą Silezijoje.

Jau minėtas H. A. Priutsmanas realiai vadovavo tik pačios organizacijos štabui ir iki savo savižudybės (1945 m. gegužės 21 d.) britų nelaisvėje spėjo parengti vos vieną operaciją - Aacheno miesto burmistro Franco Openhofo nužudymą amerikiečių okupacinėje zonoje.

Šešių „Werwolfo“ karių grupė buvo numesta parašiutais prie Aacheno. Grupėje buvo ir jauna mergina Ilzė, kuri tiesiog iškvietė burmistrą iš buto, kur jį nušovė kiti grupės nariai.

Karo pabaigoje dar neužimtose teritorijose veikė „Werwolfo radijas“, kuris skelbė:

„Kiekvienas Vokietijos pilietis, padedantis priešui, bus įtrauktas į juoduosius sąrašus. „Werwolfas“ visada ras galimybių ir būdų nubausti tuos, kurie daro gėdą tautai. Mūsų rankos ilgos ir mes pasieksime kiekvieną išdaviką.“

„Mirties komandos“ grasino visiems, kurie išdrįsdavo iškabinti baltą vėliavą.

Tiek dėl šio labai trumpą laiką per radiją skelbto teksto, tiek ir dėl minėto H. A. Priutsmano bei kitų kelių aukštų SS ir SD karininkų epizodinio vaidmens kuriant organizaciją, taip pat dėl savo akcijų vietose paliekamo „Wolfsangel“ ženklo, „Werwolfui“ tvirtai prikibo nacių pakalikų etiketė.

Be jokios abejonės, tarp „Werwolf“ narių buvo ir fanatiškų nacių, velionio fiurerio pasekėjų, ir naivių jaunųjų idealistų, tikinčių, jog anksčiau ar vėliau pavyks atsikratyti nekenčiamo okupacinio komunistinio režimo, kasdieną ryjančio vis naujas aukas.

Tačiau neabejotina, kad didžioji dauguma karo išvargintų vokiečių ginklo griebėsi iš nevilties, dėl nesibaigiančio bolševikų teroro – būtent ši vokiečių nacionalinio pasipriešinimo dalis buvo skaitlingiausia, o kartu ir menkiausiai priklausoma nuo nacių propagandos, kurios tuo metu jau paprasčiausiai nebuvo, kaip ir formaliosios „Werwolf“ vadovybės.

Nenorėjo jie ir nacių režimo atkūrimo, matydami jo valdymo pasekmes, o „Wolfsangel“ ženklas jiems tebuvo tautine mitologija pagrįstas vienijantis kovos simbolis, kuris ir šiandien puikuojasi daugelyje Vokietijos miestų ir miestelių herbų, niekam nesukeldamas neigiamų asociacijų.

Pagaliau, jeigu teigiama, kad daugumą rusų kareivių negalima tapatinti su stalinizmo nusikaltimais, tuomet kodėl ta pati taisyklė netaikoma kitai kariavusiai pusei?

Todėl kalbant apie „Werfolfą“ derėtų atmesti niekur nevedančius ideologinius vertinimus, nusikaltėlių paiešką paliekant prokurorų kompetencijai ir pabandyti panagrinėti organizacijos veiklą grynai kariniu aspektu.

Kai kurios „vilkolakių“ akcijos rusų okupacinėje zonoje

1945 m. gegužės 15 d. Berlyne netoli Botanikos sodo nušauti trys sovietų kareiviai.

Gegužės 17 d. iš Berliner-Štrase griuvėsių nušautas sovietų karininkas.

Birželio 16 d. nušautas Berlyno karo komendantas generolas Berzarinas – siekiant išvengti panikos oficialiai paskelbta, kad generolas žuvo autokatastrofoje.

1945 m. liepos 3 d. ant kelio Beskow-Miksdorf nukauti trys rusų kariškiai ir Miksdorfo burmistras.

Liepos 13 d. 11-os „Werwolfo“ karių grupė užpuola sovietų karinę komendatūrą Gros-beišteryje.

Liepos 18 d. Saksonijoje nuo bėgių nuleistas traukinys su rusų prisiplėštu karo grobiu.

Liepos 23 d. užpulta Potsdamo tilto sargyba.

Itin aktyviai buvo kovojama Frankonijoje bei austriškame Tirolyje.

Taip pat ir kitose partizaniniam karui tinkamose vietose – Tiuringijos miškuose, Garce, Liunenburgo dykvietėje, pietvakarių Saksonijoje, Mozūrijoje.

Tačiau ir visiškai tam netinkamose vietovėse „Welwolfo“ judėjimas turėjo paramą tarp gyventojų – pavyzdžiui Fryzlando lygumų pakrantėje buvo nušauti 5 iš 7 sąjungininkų paskirti burmistrai.

„Werwolfo“ būrių pagrindą dažniausiai sudarė jaunieji „Hitlerjugendo“ nariai. Šie drąsūs jaunieji partizanai ypač sovietų užgrobtose teritorijose vykdė diversijas, sabotažo akcijas, rengė pasalas sovietų kariuomenės daliniams bei įvairiems „trofejčikams“ – raudonųjų gaujų plėšikams, vežantiems vokiečių turtą į „plačiąją tėvynę“. Taip pat sekdavo ir naikindavo bolševikų kolaborantus-išdavikus.

Yra žinoma, kad vien tik 1945 m. SMERŠ‘o kontržvalgybininkai pradėjo apie 5 tūkstančius bylų 13-15 metų amžiaus jauniesiems vokiečių partizanams.

Represijų, skirtų palaužti vokiečių nacionalinį išsivadavimo judėjimą, mastai taip pat buvo įspūdingi – per trumpą laiką sovietų enkavėdistai suėmė ir į savo lagerius išvežė apie 240 tūkstančius civilių vokiečių, įtartų remiant „Werwolfo“ judėjimą.

1945 m. vasario 4 d. jaunuolių partizanų grupė iš Elbingo susprogdino sovietų tanką ir visą mėnesį kovėsi rusų užnugaryje su NKVD daliniais, kol visi žuvo.

Aukštutinėje Silezijoje Hindenburge jaunųjų partizanų grupė, susikūrusi rusams užgrobus miestą, nutarė atkeršyti už kasdien matomus vandalizmo aktus, masinius jų motinų išprievartavimus, nuolatinius sovietų plėšikavimus – ginkluoti automatais ir granatomis naktį jie apsupo mokykloje nakvynei įsikūrusį stambų bolševikų dalinį ir užmėtė jį pro langus granatų ryšuliais. Po sugriuvusio pastato sienomis liko tysoti apie 60 sovietų lavonų...

Austrijoje HJ narys Hansas Loterbacker‘is organizavo specialią kovinę grupę, padalintą į du bataljonus. Grupės pagrindą sudarė jaunieji HJ nariai, jiems vadovavo vermachto ir Waffen-SS karininkai. Ši kovinė grupė gynė Vieną nuo „išvaduotojų“.

Balandžio 17 d. šios grupės likučiai ėmė trauktis į Vakarus, tačiau miškuose prie Vienos pasiliko 70-ties jaunųjų savanorių kovotojų būrys. Jie pasipildė kareiviais iš kitų sumuštų dalinių. Yra žinoma, kad prie būrio prisijungė ir rusų savanoriai, kovoję prieš bolševikinį marą Vlasovo ROA (Russkaja Osvoboditelnaja Armija) gretose.

Balandžio 13 d. šios grupės nariai puolė rusų tankų remonto dirbtuves Kitsendorfo kaime – buvo sunaikinti trys tankai ir keli šarvuoti automobiliai.

Balandžio 18 d. šis junginys atakavo sovietų karinę koloną prie Hengendenštaino miestelio. Kitą dieną bandyta užminuoti kelią prie Aichengabeno, tačiau diversijai nepavykus, susprogdinamas kiek labiau į rytus buvęs tiltas.

Balandžio 21 d. šios grupės kovotojai-paaugliai surengė pasalą dar vienai sovietų karinei kolonai – trys sunkvežimiai su visa ten sėdėjusia publika buvo sunaikinti.

Grupė kovėsi dar kelias dienas, o gegužės 1-ąją buvo nutarta bolševikus pasveikinti su „proletariato“ švente – Hainfelde partizanai nukovė karinių sandėlių sargybinius ir susprogdino ten saugomas kuro atsargas.

Visa tai liudija oficialios NKVD suvestinės.

1946 m. kovo mėn. NKVD Vismarke suėmė du jaunuolius, apylinkėse rinkusius ginklus kovai prieš okupantus. Mersenburge prieš pat Naujuosius metus paaugliai apšaudo sovietų patrulius.

Fiurstenberge į pasalą pakliuvo sovietų 33-iosios armijos karininkas, kuris buvo rastas perpjauta gerkle – sovietai už tai sušaudė 30 įkaitų Cilencige, tačiau netrukus Politcige nušautas operacijai vadovavęs NKVD karininkas.

Štettine HJ-„Werwolf“ pogrindžio grupei vadovavo SS-Štandartenfiureris Hileris, kuris su savo jaunuoliais bandė organizuoti miesto gynybą nuo puolančių sovietų. Balandžio 25 d. miestui kritus, jame liko tik 6 tūkstančiai gyventojų, tačiau Hilerio būrys dar tris savaites kovėsi miesto gatvėse ir griuvėsiuose.

Tačiau ypatingą nerimą rusų bolševikams bei lenkų prosovietiniam režimui kėlė vokiečių pasipriešinimas Silezijoje. Čia miestas-tvirtovė Breslau kovėsi giliame priešo užnugaryje tris mėnesius.

1945 m. gegužės 7 d. prasidėjo eilinis liepsnose paskendusio Breslau šturmas. Vietos gyventojai išsislapstė rūsiuose. Į miestą tarsi lava pliūptelėjo raudonieji, pradėję visų smulkių besipriešinančių grupių naikinimą. Karui pasibaigus į miestą atvyko ir prosovietinių lenkų milicininkų būrys, kurio nariai stengėsi pernelyg nenutolti nuo savo centrinės būstinės...

Iki vasaros vidurio Breslau neturėjo jokio ryšio su Varšuva dėl nuolat nutraukiamų telefono linijų, kurias kontroliavo „Werwolf“.

Negalėdami susitvarkyti su pasipriešinimu lenkai į pagalbą atsivežė vokiečių komunistus, tačiau ir šie nesusilaukė jokio vietos gyventojų palaikymo.

Teko įsikišti rusams – maršalas Rokosovskis į Breslau nusiuntė specialią NKVD brigadą, kuri turėjo „iššukuoti“ miestą. Bet kuris pilietis, įtartas bendradarbiaujant su „Werwolf“ nariais arba sulaikytas su ginklu rankoje buvo šaudomas vietoje.

Pagal oficialius okupacinės valdžios duomenis, lenkų administracija Breslau per dieną iškeldavo po 30-40 bylų-kaltinimų „padegėjams“ bei „kenkėjams“ – ne paslaptis, jog lenkai patys padeginėdavo namus, kad apkaltintų tuo vokiečius ir užvaldytų jų turtą, todėl net praėjus mėnesiui po karo Breslau skendėjo gaisruose.

Tačiau nesnaudė ir „Werwolf“ kariai, kurie dar iki okupacijos pradžios užnuodijo visą mieste rastą alkoholį – ne vienas bolševikas „pergalę“ šventė paskutinį kartą...

„Werwolf“ komandos įsirengė mieste požeminius kelius su šarvuotomis užmaskuotomis durimis, vedusiomis į gilius požemius. Iš čia buvo rengiami nuolatiniai antpuoliai prieš okupacinę sovietų bei lenkų administraciją ir kariuomenę.

Vieno mūšio metu buvo nukauti 12 lenkų milicininkų, tačiau žuvo ir antpuolį surengę HJ-„Werwolf“ kovotojai. Kitos akcijos metu nukauti du rusų karininkai ir vienas lenkų milicininkas.

Net rugpjūčio pabaigoje Braslau gatvėse į pasalą pateko ir žuvo keturi sovietų kariškiai, o dar po kelių dienų nušautas lenkų milicijos karininkas.

Netrukus Breslau priemiestyje užpuolamas ir visiškai sunaikinamas lenkų milicijos postas. Užpuolę jį „Werwolf“ nariai pasitraukia į gretimą kaimą, kur sudegina kelis lenkų kolonistų namus. Prieš pasitraukdami į miškus jie dar spėjo sušaudyti nedidelį būrelį grobio ieškojusių rusų kareivių-„trofejčikų“.

Per pirmuosius pokario metus vien Breslau miesto apylinkėse buvo nukauta apie 150 lenkų milicininkų, sovietų nuostoliai iki šiol įslaptinti.

Kitas karštasis okupuotos Silezijos taškas buvo nedidelis miestelis Olsas. Trys ketvirtadaliai jo gyventojų spėjo evakuotis į Vokietijos gilumą, tad 1945 m. gegužę čia buvo tik apie 18 tūkstančių gyventojų.

Į miestelį pradėjo keltis lenkų kolonistai, tačiau pirmieji su „Werwolf‘o“ kovotojais susidūrė sovietų kariškiai – trys jų buvo užmušti per pirmąjį išpuolį.

Olso apylinkėse veikė apie 30 kovotojų „Werwolf“ būrys, vadovaujamas SD karininko.

Sovietų kontržvalgyba užverbavo informatorių, kuris nuolat pranešdavo apie vieno ar kito komunisto ar kolonisto sunaikinimą bei kitas planuojamas būrio akcijas. Tačiau netrukus informatorius buvo rastas pakartas.

Po ilgų operatyvinių kombinacijų lenkų ir sovietų kariuomenės daliniai apsupo jau pagausėjusio būrio kovotojus viename vienkiemyje, netoli Olso. Po penkias valandas užsitęsusio mūšio daliai būrio karių pavyko prasiveržti pro apsupimo žiedą Milčos kaimo kryptimi.

Silezijos Bunclau miesto apylinkėse taip pat veikė didelis „Werwolfo“ būrys, sudarytas iš buvusių vermachto kariškių, HJ jaunuolių bei ukrainiečių savanorių. Būrys ne kartą puolė sovietų bei lenkų kariškius.

1945 m. liepos mėn. Bunclau miesto centre po galingo sprogimo į orą išlėkė pastatas, kuriame buvo apsistoję 9 rusų kariškiai. Visi jie žuvo.

Liepos 21 d. Bunclau nukauti keturi lenkų milicininkai ir du vietinės naujos okupacinės administracijos pareigūnai. Jų automobilis buvo suvarpytas kulkų, o tarp nukautųjų buvo ir Lenkijos socialistų partijos veikėjas bei Bunclau naujasis meras Boleslovas Kubikas.

Rugpjūčio mėnesį „Werwolf“ išpuoliai tęsėsi toliau.

Į nedidelę publikaciją sunku sutalpinti be galo platų vokiečių partizanų operacijų sąrašą. Šiame sąraše galima atrasti (ir nemažai) ir nevienareikšmiškai vertintinų operacijų, ypač ginčytinuose rajonuose, po karo atitekusiuose kitoms valstybėms.

Neišvengiamai būta ir nekaltų aukų, ir neadekvataus keršto, ir karo nusikaltimų, savų didvyrių ir savų niekšų – to neišvengė nė viena šiame baisiame kare kovojusi pusė.

Todėl būtina visa tai žinoti, o ne selektyviai slėpti, prisidengiant liūdnai pagarsėjusia „politinio korektiškumo“ kauke.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2009 ... os-gynejai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: