 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
|
E. Wittig-Marcinkevičiūtė: europiečių dilema (I)
http://www.balsas.lt/News/print/583833
http://www.balsas.lt/naujiena/583833/e- ... u-dilema-i
2012.02.26 18:03
Apie būtinybę komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams
Vokiečiai dažnai giriami dėl civilizuoto santykio su istorija, nes prisiėmė kolektyvinę kaltę. Jie ir nacizmo nusikaltimų mastą suvokia, ir žalą atlyginti stengiasi, ir jaučia atsakomybę, kad būtų išugdytas teisingas ateinančių kartų požiūris į praeitį. Kai vokiečiai dėl to giriami, jie dažniausiai kukliai tyli.
Tik vienas, išklausęs mano komplimentus, su ironiška šypsena papurtė galvą: „Tai ne mūsų nuopelnas. Civilizuotus tapti mus privertė.“ Jis turėjo omenyje Niurnbergo procesą ir jo pasekmes.
Nuo tada, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, grupelė aktyvistų iš Rytų Europos valstybių siekia, kad komunizmo nusikaltimai būtų bent jau simboliškai prilyginti nacizmo nusikaltimams, o jų vykdytojai pasmerkti. Surinkta daugybė masinio teroro ir smurto įrodymų, tačiau dalis europiečių, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, atkakliai įrodinėja, esą komunistiniai nusikaltimai, nors ir smerktini, vis dėlto nelygintini su nacistiniais.
Jei apie šią europiečių dilemą papasakočiau kokiam nors Afrikos kontinento gyventojui, prislėgtam įvairaus plauko smurtaujančių tironų, jis turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio: turtingi ir laimingi Šiaurės žmonės, matyt, neturi kitų problemų, kad ginčijasi dėl visiškai akivaizdžių dalykų. Ši europiečių „dilema“, ko gero, yra vienas iš tų atvejų, kai sėdintis po obelim kaimietis parodo daugiau išminties už ne vieną intelektualą, minantį universitetų slenksčius. Pasak delfi tinklalapio autoriaus Ramūno Bogdano, tie, kurie imasi moralinio komunistų ir nacių nusikaltimų hierarchizavimo, patys prasilenkia su morale. Mintis griežtoka, bet sunku būtų ją paneigti.
Vis dėlto diskusijos labui darysiu prielaidą, kad esama faktorių, verčiančių neigti šių nusikaltimų sulyginimą. Kitas šio teksto adresatas – pragmatikai, kurie iš principo sutinka, kad tarp abiejų nusikaltimų galima dėti moralinį ir teisinį lygybės ženklą, bet nemano, kad tai svarbu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tokia pozicija, mano manymu, yra klaidinga.
Vakarų Europos oponentų požiūris
Manyčiau, neverta gilintis, kodėl nusikaltimų sulyginimo idėją atmeta Lietuvos kairieji – savaime suprantama, kad jiems tai būtų itin neparanku. Vakarų Europos kairieji savo poziciją, atrodytų, niekuo nesiskiriančią nuo Lietuvos kairiųjų, grindžia siekdami visai kitokių tikslų. Rytų kairieji nusikaltimų sulyginimą atmeta iš baimės, kad praras valdžią. Vakarų kairieji, priešingai – bijo, kad senasis valdžios elitas įgaus pavojingai didelį svorį. Moralės požiūriu tai dvi fundamentaliai priešingos, nors išoriškai labai panašios, pozicijos.
Taigi, kokie yra nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo oponentų Vakarų Europoje argumentai?
Kai kas sako, esą vakariečiams tiesiog stinga istorinio išprusimo. Nors tai, žinoma, ne vienintelis, tačiau gana reikšmingas veiksnys. Beveik visi Vakarų europiečiai žino, kad Stalinas tikrai nebuvo Nobelio taikos premijos laureatas. Didelė dalis vakariečių žino ir tai, kad Stalinas padarė daugybę kraupių nusikaltimų Rytų Europoje ir Rusijoje, panašiai kaip ir Mao Dzedongas Kinijoje ar Pol Potas Kambodžoje. Bet maždaug tuo jų žinojimas ir apsiriboja, aišku, esama tam tikrų išimčių.
Jei apibersite vakarietį pašnekovą konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, ką jis žino apie masinius trėmimus, apie tyčia sukeltą badą Ukrainoje, apie Katynę, apie mirties lagerius Kolymoje ir kitur Sibiro glūdumoje, į jus pažvelgs nustebusios akys.
O apie nacizmo nusikaltimus vakariečiai, net ir ne itin intelektualūs, žino labai daug. Tuo stebėtis nevertėtų. Natūralu, kad žinios apie savo krašto ar regiono istoriją visada yra išsamesnės. Tačiau tą faktą svarbu turėti omenyje, kai aiškinamės, kodėl vakariečiai nenori vienodai pasmerkti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.
Modernaus vakariečio įsitikinimu, didžiausias visų laikų nusikaltėlis yra fašistas, jam prilygti žiaurumu negali niekas. Tokį požiūrį lemia ne tik istorinis, bet ir meninis kultūrinis Vakarų kontekstas. Antai bene 90 proc. Holivudo filmų, pasakojančių apie nusikalstamus režimus, sudaro filmai apie nacizmą.
Ne vienas vakarietis, detaliau susipažinęs su Rytų Europos ar kitų nuo komunizmo nukentėjusų šalių istorija, pasijunta sukrėstas, nes anksčiau nedaug ką apie tai žinojo. O kaipgi žinomą nusikaltimą palyginsi su tau nežinomu?
Tačiau įtakinga Vakarų intelektualų dalis mano, kad jų turimos žinios yra pakankamos, todėl iš principo atmeta nusikaltimų sulyginimą. Suprantama, tai arogantiška laikysena, bet vien arogancija galima paaiškinti anaiptol ne viską. Ne vienas net ir gerai informuotas vakarietis taip pat laikosi tokios pozicijos.
Turėtume suprasti, kad vokiečiai niekada nesiūlys komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo nusikaltimams, nes tai reikštų esą jie išsisukinėja nuo moralinės atsakomybės. Net ir tuo atveju, jei būtų sutarta, kad nėra jokio objektyvaus (apibrėžimų ir faktų lygmeniu) pagrindo atmesti nusikaltimų sulyginimą, dori vokiečiai tam vis tiek nepritars. Kodėl?
Įsivaizduokite, kad du kaimynai Jonas ir Petras po ilgų kivirčų nusprendė susitaikyti ir bando peržvelgti savo praeitį. Jeigu Jonas ims aiškinti, kad Petro kaltė dėl konflikto buvo didesnė, tai draugiškas pokalbis, ko gero, baigsis muštynėmis. Kaimynų šansai susitaikyti bus kur kas didesni, jeigu abu stengsis kilniaširdiškai prisiimti didesnę kaltės dalį. Taigi, kultūringo ir jautraus vokiečio sąmonėje bandymas Hitlerio kaip didžiausio galvažudžio „titulą“ prilyginti kito galvažudžio – Stalino „religijoms“ prieštarauja kertiniams moralumo ir mandagumo principams.
Be to, dalis vokiečių visuomenės nusikaltimų sulyginimą atmeta ir todėl, kad tai asocijuojasi su vadinamuoju „istorikų ginču“ (Historikerstreit), kurį XX a. 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje sukėlė vokiečių istorikas Ernstas Nolte.
„Istorikų ginčas“ – vienas svarbiausių Vokietijos intelektualinio gyvenimo įvykių XX a. pabaigoje, įtraukęs daug garsių (ne tik vokiečių) istorikų, filosofų, įtakingų dienraščių ir žurnalų redaktorių. „Istorikų ginčą“ išprovokavo Nolte's svarstymai, kad bolševizmas atsirado anksčiau už nacizmą.
Pabrėždamas bolševizmo nusikaltimų istorinį pirmumą, o nacių veiklą vadindamas reakcija į komunizmo grėsmę, Nolte tarsi teigė, kad naciai buvo ne (tik) nusikaltėliai, bet (ir) aukos, t. y. veikė ne (tik) agresyviai, bet (ir) preventyviai.
Nolte citavo žydų bendruomenės atstovo Chaimo Weizmanno žodžius, pasakytus 1939 m., esą pasaulio žydai šiame kare rems Didžiąją Britaniją, darydamas išvadą, atseit dėl to Hitleris turėjo teisę žydus suimti kaip karo belaisvius. Nors Nolte's mintys interpretuojamos įvairiai, manyčiau, kairiųjų intelektualų pasipiktinimas buvo visiškai pagrįstas, nes panašu, kad šis istorikas siekė bent iš dalies pateisinti nacių veiksmus.
Kairieji intelektualai, atakavę Nolte, ypač garsusis vokiečių hermeneutikas Jürgenas Habermasas, pabrėždami nacių nusikaltimų išskirtinumą ar unikalumą (Singularität), bet kokius bandymus kalbėti apie kitus genocido atvejus laikė žydų holokausto menkinimu. Per „istorikų ginčą“ buvo išsakyta ir nuosaikesnių nuomonių – atsiribota nuo Nolte's bandymų kauzaliniu būdu sureliatyvinti nacizmą, bet kartu buvo pabrėžiama, kad bolševikų nusikaltimai nėra lengvesni už nacių nusikaltimus. Deja, nuosaikios nuomonės, kaip paprastai būna, liko diskusijų paraštėse.
„Istorikų ginčas“ padarė didelį psichologinį poveikį vokiečių kultūrai ir tai lėmė, kad nuo tada bet koks bandymas suabejoti nacių nusikaltimų išskirtinumu iškart tapatinamas su Nolte ir su pronacistiniais reakcionierių sluoksniais, nes šį istoriką daug kas laikė jų atstovu.
Lietuvoje apstu tiek Nolte's, tiek Habermaso šalininkų, deja, ir vieni, ir kiti linkę perlenkti lazdą. Lietuvių, panašiai kaip ir vokiečių, kairieji mėgsta „suplakti“ į vieną du skirtingus argumentus. Antai reikalavimą, kad komunistų ir fašistų nusikaltimai būtų vienodai teisiškai ir morališkai įvertinti, lyg niekur nieko tapatina su žydų holokausto neigimu arba su bandymu Lietuvos žydų holokaustą pateisinti tuo, kad jie „istoriškai anksčiau“ kolaboravo su sovietais (vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija). Buvo žydų, kolaboravusių su bolševikais. Buvo lietuvių, kolaboravusių su naciais. Kai kurie žydai prisidėjo prie lietuvių naikinimo, o kai kurie lietuviai – prie žydų holokausto. Tai liūdni ir nepaneigiami faktai. Bet jeigu aš sakau, kad abu – ir Jonas, ir Petras – yra vienodai bjaurūs mušeikos, tai nereiškia, neva bandau Petrą išteisinti. O jeigu sakau, kad Jonas buvo mušeika dar prieš sutikdamas Petrą, iš to logiškai neseka, kad Petro elgesį laikau pateisinama reakcija į Jono veiksmus. Žinau, kad akademikams irgi svarbu lavinti fantaziją, bet negalima leisti, kad fantazija nustelbtų analitinius įgūdžius.
Vokietijos „istorikų ginčas“ irgi neišvengė asmeniškumų, išankstinių nusistatymų, nelogiškų išvadų, agresyvaus tono, oponentų minčių iškraipymo... Tuos tekstus skaitant nelengva tikrus argumentus atsijoti nuo emocinių proveržių. Įdomu tai, kad kairieji, įrodinėdami nacių nusikaltimų ir holokausto išskirtinumą, pasirinko tokį argumentavimo stilių, kuris primena vadinamąjį „ėjimą ratu“. Tarkime, aš prašau man paaiškinti, kas yra „šakutė“, o jūs atsakote, kad „šakutė – tai stalo įrankis“. Tada aš bandau sužinoti, kas yra „stalo įrankiai“, o jūs man paaiškinate, kad „stalo įrankiai – tai tokie daiktai kaip, pavyzdžiui, šakutė“. Taip ir vaikščiojame ratu, niekur nenueidami ir nieko neišsiaiškindami. Panašiai argumentuoja kairieji vokiečių intelektualai, gindami nacių nusikaltimų išskirtinumo idėją. Jie sako: „Nagi pamąstykite apie žydų naikinimą, ir jums bus aišku kaip dieną, kodėl nacių nusikaltimai su niekuo nesulyginami!“ Bet kai oponentai primena kitų tautų genocidą, kairieji intelektualai, neneigdami, kad genocidų būta ir kitur, pabrėžia, esą tuos kitus vykdė „ne tokie išskirtiniai nusikaltėliai kaip naciai!“
Taigi, Rytų ir Vakarų kairiųjų argumentavimo stilius (tiksliau, ta jo dalis, kuri susijusi su nusikaltimų sulyginimu) labai panašus. Jam būdingi silpni, be to, cirkuliariniai argumentai (jau minėtas „ėjimas ratu“), netiksliai apibrėžiamos sąvokos, neatidumas oponentų teiginiams, vienos minties suplakimas su kita. Tai rodo, kad šiose diskusijose ima viršų baimė, emocijos ir užkulisiniai tikslai. Garsus vokiečių istorikas Immanuelis Geissas už tai griežtai kritikavo vokiečių kairiuosius intelektualus.
Svarbus skirtumas tarp rytiečių ir vakariečių požiūrio yra ir tai, kad Vakarų kairiųjų laikyseną galima morališkai pateisinti nerašytu intelektualų „kodeksu“. Juk net praslinkus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Niurnbergo (1968 m.), nors Vakarų Vokietija priklausė antinacinio aljanso įtakos zonai, šalies administracinės struktūros (ypač teismai ir universitetai) nebuvo atsikračiusios asmenų, kolaboravusių su nacių režimu.
Protestuodama prieš nacizmo reliktus, kairiųjų pažiūrų studentija, vedama Rudi'o Dutschke's ir kitų aktyvistų, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išėjo į gatves. Tad kairieji Vakarų intelektualai ir per „istorikų ginčą“, praslinkus beveik dvidešimčiai metų po studentų protestų, darė būtent tai, kas laikoma moraline intelektualų pareiga – stengėsi užkirsti kelią, kad represyvus isteblišmentas negrįžtų į valdžią su išvalytu munduru. Rytų kairieji tokia moraline aureole tikrai negalėtų pasididžiuoti.
Lietuvos gyventojus keletą metų žiauriai naikino, penkis dešimtmečius šalį represyviai valdė būtent kairiųjų režimas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo neįvyko ne tik „raudonojo Niurnbergo“, bet net ir elementarios desovietizacijos, tokios, kokia vyko kitose Rytų Europos šalyse. Negana to, šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius šalį kontroliavo kagėbistinių Rusijos sluoksnių pinigai. Kas mano, kad tai nedarė (nedaro) kliūčių Lietuvos stiprėjimui ir jos integracijai į Europą, yra apgailėtinai naivus.
Reikėtų priminti, kad terminas „komunizmo nusikaltimai“ vakariečiams asocijuojasi ne tik su stalinistiniais, bet ir su poststalinistiniais nusikaltimais, kurių irgi buvo apstu, tačiau jų forma ir mastai nepalyginamai švelnesni. Žinoma, teigti, kad vien todėl komunizmo nusikaltimai nelygintini su nacizmo nusikaltimais, nėra jokio pagrindo. Negi padarytas blogis automatiškai sumažėja dėl to, kad nusikaltėlis nebedaro kitų nusikaltimų? Iš to taip pat nevertėtų daryti išvados, kad kairiųjų beprotybė yra mažiau pavojinga už dešiniųjų. Juk niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad nacių režimas nebūtų virtęs mažiau smurtiniu, jei būtų išsilaikęs dar 50 metų. Po Hitlerio mirties fašistinė diktatūra Vokietijoje gal irgi būtų įgavusi švelnesnių bruožų, kaip atsitiko SSRS, kai komunistinis režimas po Stalino mirties tapo mažiau represyvus.
Vakarų priešiškumą bandymams komunistus prilyginti naciams geriau suprasime prisiminę, kad komunistiniai judėjimai suvaidino reikšmingą vaidmenį antinaciniame pasipriešinime, todėl automatiškai atsidūrė teisiųjų pusėje. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, užaugo ištisos kartos, kurioms postringauti apie pasaulinę revoliuciją, nerūpestingai gurkšnojant brangų vyną, yra toks pat šventas reikalas kaip sekmadienio Mišios katalikams.
Visa tai sakau ne todėl, kad manyčiau, jog neverta siekti dviejų režimų sulyginimo, neva vis tiek nieko nepešime. Priešingai – norėčiau paskatinti savo tėvynainius, kad atsikratytų nevisavertiškumo komplekso. Rytų Europos reikalavimus Vakarų valstybės atmeta ne todėl, kad geriau (arba kitaip) supranta, kas yra teisingumas, o todėl, kad nelabai domisi, kas vyksta už jų kiemo vartų. Tai būdinga beveik visoms didelėms šalims.
Lietuviams ir kitiems rytų europiečiams reikėtų įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: Vakarų pasipriešinimas Rytų teisingumo siekiui anaiptol nereiškia, kad tasai siekis neturi teisinio ir moralinio pagrindo. Tas priešinimasis, beje, nereiškia ir to, neva Vakarams trūksta geros valios. Tiesiog Vakarų Europa yra istoriškai predeterminuota tokiam priešinimuisi. Santykis su komunizmu yra takoskyra tarp Europos Vakarų ir Rytų istorinės patirties. Susišnekėti nėra lengva dėl skirtingo vaidmens, kurį vienoje ir kitoje pusėje suvaidino kairieji ir dešinieji. Šį ginčą laimės tas, kas pasistengs tapti geriau informuotas apie oponento realijas ir argumentus.
Teorijos ir praktikos lygmenys
Istorikas Egidijus Aleksandravičius, aptardamas skirtingą Vakarų ir Rytų Europos santykį su komunizmu, sako, esą viena iš priežasčių, kodėl Vakarai atmeta idėją pasmerkti komunizmą, prilyginant jį nacizmui, yra ta, kad komunizmas susikompromitavo tik praktiniu, bet ne teoriniu lygmeniu. O nacizmas Vakaruose susikompromitavęs abiem lygmenimis. Pasak Aleksandravičiaus, „komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant su nacionalsocializmo idėjomis, pati savaime nebuvo nusikalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikalstamą, labiau žudikišką režimą, negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose.“
Pati kairioji mintis, orientuota į darbininkų interesų gynimą, jautrumą skurstantiems ir bendrą socialinį teisingumą, nėra susikompromitavusi: „Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmonių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Ir šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusiam turto ir skurdo išsiskyrimui.“
Pirmiausia reikia pasakyti, kad moralinė takoskyra tarp komunizmo ir nacizmo teorijos ir praktikos lygmenimis yra ginčytinas dalykas. Darbininkų interesai, parama vargšams ir socialinis solidarumas – tai anaiptol ne visa komunistinė utopija, o tik viena, teigiama, jos dalis. Kita, neigiama, dalis buvo nuožmus susidorojimas su neproletarinėmis klasėmis, radikalus teisės į privačią nuosavybę neigimas, nepagarba žmogaus prigimčiai, ypač teisei į laisvę, į privatumą, į individualią gyvenimo koncepciją, teoretizuojant, esą reikia sukurti naują žmogaus tipą, kuris jaustųsi laimingas, negalėdamas savarankiškai mąstyti. Individualizmas ir laisvė komunizmo teoretikams buvo ne vertybės, bet keiksmažodžiai. Juk ir kolūkiai buvo steigiami sekant komunizmo teorija. Tad kaip galima sakyti, kad komunizmas susikompromitavo tik praktikos lygmeniu?
Nacizmas irgi nėra visa dešiniosios idėjos (tiksliau, vienos iš dešiniųjų idėjų) utopija, o tik kraštutinė, negatyvi, jos dalis. Pozityvi tos idėjos pusė yra tai, ko ir dabar laikosi daugelis neradikalių dešiniųjų partijų, – patriotizmas, tautiškumas, valstybės interesų paisymas. Nei patriotiškumas, nei valstybės interesų paisymas Vakaruose nėra susikompromitavę. Nors akivaizdu: patriotinių kalbų kai kurie vakariečiai klausosi ypač atsargiai, nes žino, kas atsitinka, kai ši pozityvi ir nekalta idėja išsigimsta.
Galima sakyti, kad apskritai kiekviena idėja turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą. Tarkim, kas nors imasi ginti X grupės reiškinius ir tai yra pozityvu, bet jei tie gynėjai neigs ir agresyviai priešinsis viskam, kas nepriklauso X reiškinių grupei, tai bus neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, ekologai vegetarai gina gyvūnų teises – tai yra neabejotinai teigiama idėja. Tačiau, jeigu vegetarai ims persekioti ne vegetarus, žudys tuos, kurie neatsisako pasmaguriauti vištienos, kaip juos vertinsime tada?
Taigi, Aleksandravičius yra visiškai teisus, teigdamas, kad Vakarai nenori pasmerkti komunizmo, nes žavisi teigiama kairiųjų utopijos puse. Tačiau taip yra ne todėl, kad kairiųjų idėjos esą nesusikompromitavo, o todėl, kad Vakarai nesusidūrė su kraštutine negatyviąja kairiųjų utopijos puse ir lengvai pamiršo su ja susidūrusiųjų skausmą.
Šiandien Vakaruose tokių genialių komunizmo kritikų kaip George'as Orwellas jau negalėtų atsirasti, nes naujosios kartos apskritai nieko nėra girdėjusios apie absurdiškąją komunizmo utopijos pusę. Komunizmo radimosi laikais (t. y. gerokai anksčiau, negu kilo nacizmo pavojus), kai Vakarų kairieji dar skleidė tokias idėjas kaip privačios nuosavybės panaikinimas, Vakarų Europos valstybėse jie buvo laikomi tiesiog dar viena pavojinga sekta, o jos visos turi nemažai simpatikų.
Kairiųjų autoritetas Vakaruose išaugo tik tada, kai jie išsižadėjo kraštutinių negatyvių idėjų. Lietuvos komunistai po nepriklausomybės atkūrimo irgi skubiai atsisakė tokių kairiųjų utopijos atramų kaip planinė ekonomika, kolūkiai, privačios nuosavybės neigimas ir t. t. Jeigu nebūtų to padarę, išsilaikyti valdžioje jiems nebūtų padėję nei sovietiniais laikais susiklostę tvirti korupciniai klaniniai ryšiai, nei partijos pavadinimo kaitaliojimas. Kraštutinė kairiųjų utopijos dalis yra tokia susikompromitavusi, kad joks Vakarų politikas, kuriam rūpi jo karjera, apie tokias idėjas nė neužsimena. Štai kodėl ima atrodyti, kad nuosaikioji, teigiama, komunizmo pusė yra visa kairiųjų utopija.
Taigi, kritikuotina yra pati Aleksandravičiaus argumentacijos forma. Absurdiška yra teigti, kad du objektai (nacizmas ir komunizmas) yra „nelyginami“, ant svarstyklių dedant ne tų objektų atsiradimo ir apraiškų visumą, bet priešpastatant vienos idėjos kraštutinę-negatyvią formą kitos idėjos nuosaikiajai-teigiamai versijai. Geriau suvoksime tokios argumentacijos absurdiškumą, jeigu įsivaizduosime maisto produktų degustatorių, teigiantį, kad firmos A produktai yra „nepalyginamai“ geresni už firmos B produktus. Kažin ką gi pasakytume apie tokio degustatoriaus metodiką, sužinoję, jog savo tyrimo rezultatus jis gavo lygindamas šviežius firmos A produktus su surūgusiais firmos B gaminiais? (Ši absurdiška argumentacijos forma būdinga, deja, ne vienam E. Aleksandravičiui. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius argumentuoja beveik identiškai.)
Kita vertus, Aleksandravičiaus įžvalgos apie vakariečių požiūrį yra svarbios ir mūsų diskusijai, nes brėžti takoskyrą tarp teorijos ir praktikos yra ypač populiaru. Vieni sako, kad komunizmas nelygintinas su nacizmu, nes komunizmo idėjos yra geros. Antri aiškina, kad geros bent jau idėjinės komunizmo ištakos. Treti tvirtina, kad komunizmas atsirado racionaliu pagrindu – iš noro apginti darbininkų klasę, o ne iš beprotybės ar iracionalios neapykantos. Nežinau, kas pirmasis pateikė tokią argumentaciją Vakaruose, bet „istorikų ginče“ jai iš dalies atstovavo autoritetingas intelektualas Rudolfas Augsteinas – kairiosios pakraipos savaitraščio Der Spiegel redaktorius.
Panagrinėkime šį argumentą atidžiau. Ar komunizmo nusikaltimai laikytini lengvesniais už nacizmo nusikaltimus vien todėl, kad komunizmas bent jau atsirado iš gerų idėjų, bent jau turėjo racionalų pagrindą, nepaisant to, kad vis tiek virto beprotišku mirties šokiu?
Pirmiausia, kaip minėjau, nacizmą irgi galima interpretuoti kaip geros idėjos išsigimimą. Patriotizmas, ištikimybė valstybės interesams turi irgi gerą, racionalų pagrindą, kurį nacizmas radikalizavo ir iškreipė. Didieji pogromai prieš žydus (Kristalnacht) prasidėjo lapkričio devintąją – tą dieną, kai nuo žaizdų mirė Ernstas Eduardas vom Rathas, sužeistas Lenkijos žydo Herschelio Grynszpano. Savaime suprantama, Ratho nužudymas nacių ideologui Goebbelsui buvo tik pretekstas išpūsti propagandos „burbulą“ ir apkaltinti žydus pasauliniu sąmokslu prieš vokiečius, atseit vokiečiai turi „reaguoti“, kad nuo jo apsigintų. Bet argi proletariato interesų gynimas Stalinui nebuvo viso labo pretekstas susidoroti su politiniais varžovais Rusijoje, o vėliau užgrobti Rytų Europą?
Net ir tuo atveju, jeigu sutiksime, kad nacizmas neturėjo (tokio gero) preteksto pagrįsti savo nusikaltimams kaip komunizmas, tai anaiptol nereikš, kad komunizmo nusikaltimai yra mažesni. Tarptautinė teisė nenumato jokio pateisinimo ar bausmės sušvelninimo, kuris priklausytų nuo nusikaltimų padarymo preteksto ar priežasties. To nenumato ir baudžiamasis kodeksas. Jeigu aš nužudyčiau kokį nors turtingą giminaitį tikėdamasi jo palikimo, tai būtų laikoma nužudymu iš žemų paskatų, ir ši klasifikacija nepasikeistų, jeigu teisme įrodyčiau, kad mano paskatos nebuvo žemos, nes palikimą ketinau panaudoti kilniais, pavyzdžiui, labdaros tikslais.
Dar ir šiandien Vokietijos pataisos namuose yra kalinami vadinamosios Raudonosios armijos frakcijos (RAF – Rote Armee Fraktion) nariai. Ši organizacija, kaip žinoma, buvo radikalių VFR kairiųjų grupė, kurios atsiradimą paskatino Rudi'o Dutschke's inspiruoti protestai ir kuri per du „veiklos“ dešimtmečius pagrobė ir nužudė nemažai įvairių asmenų. Dažniausiai tai buvo turtingi ir įtakingi verslininkai – RAF tikėjo, kad kovoja su „grobikais kapitalistais“, pagal tai atsirinkdavo ir savo taikinius. Prašymai RAF narius amnestuoti ir išleisti į laisvę kaskart yra atmetami, nepaisant jų „gerų ketinimų“, nors RAF advokatai apeliuoja būtent į Frakcijos norą „gelbėti pasaulį“. Taigi kova su proletariato išnaudotojais nėra pagrindas žmogžudystėms pateisinti.
Pagaliau atkreipkime dėmesį į tai, kad klausimas, ar galima sulyginti du nusikaltėlius, esmingai skiriasi nuo klausimo, ar galima sulyginti du nusikaltimus. Teisinis nusikaltimų ir nusikaltėlių sulyginimas turi skirtingą prasmę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų taikomos skirtingos bausmės nusikaltėliams, teisiamiems pagal tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau asmens pakaltinamumo idėja nesiremia tokiais dalykais kaip „geri norai“. Pakaltinamumo idėja remiasi tokiais dalykais kaip realybės suvokimo sutrikimai (nesveika psichika, klaidinga realybės interpretacija ar priverstinė intoksikacija). Šiuo atžvilgiu Hitleris, kurį daug kas laiko bepročiu, regis, būtų lyg ir tinkamesnė kandidatūra „mažiau kalto“ žudiko vaidmeniui. Kita vertus, baudžiamasis kodeksas beprotybę traktuoja specifiškai, taigi apibrėžimas netiktų nei Hitleriui, nei Stalinui.
Šis tekstas skirtas nusikaltimų, o ne nusikaltėlių, sulyginimo idėjai aptarti. Noras pagrįsti moralinį skirtumą tarp nacizmo ir stalinizmo man primena tai, ką vokiečiai taikliai apibūdina žodžiu Haarspalterei, – kai bandoma išilgai perskelti plauką, kad iš vieno plono pasidarytų du, dar plonesni.
Tarptautinės teisės apibrėžimų lygmuo
Bet ką apskritai reiškia sulyginti du nusikaltimus ar tokį sulyginimą atmesti? Pritarti arba nepritarti dviejų nusikaltimų (ar jų grupių) sulyginimui galima istoriniu, moraliniu ir teisiniu pagrindu. Du nusikaltimai (ar dvi jų grupės) gali skirtis pagal istorinę genezę, bet nesiskirti pagal moralinius ir teisinius parametrus.
Pavyzdžiui, senovės romėnų imperializmas istoriniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiais labai skiriasi nuo XVII–XIX a. britų imperializmo, bet jau vien tai, kad ir vienam, ir kitam taikomas tas pats žodis „imperializmas“, rodo, kad morališkai ir teisiškai abu procesai vertinami kaip tapatūs.
Taigi, reikalavimas senovės romėnų ir britų imperijas sulyginti istoriniu požiūriu būtų absurdiškas, o teisinis ar moralinis jų sulyginimas yra visiškai įmanomas. Teisė ir moralė siekia sukurti universalius principus ir vertinimo kriterijus, kurių funkcija yra peržengti istorinio konkretumo ribas, kad būtų įmanoma vieną reiškinį palyginti su kitu. Nėra dviejų žmogžudysčių, vagysčių ar kitoms kategorijoms priskirtinų nusikaltimų, kurių aplinkybės ar stilius būtų visiškai vienodi. Tačiau pagal teisinę praktiką yra įprasta, kad istoriškai skirtingi veiksmai yra kategorizuojami kaip moraliniu ir teisiniu požiūriu tapatūs, jei esminiai jų bruožai atitinka universalius nusikaltimų apibrėžimus.
Teisiniu atžvilgiu sulyginti du nusikaltimus reiškia pripažinti, kad du veiksmai pažeidžia normą pagal to paties baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir atvirkščiai – jei du nusikaltimai, pažeidžiantys tą pačią normą, nėra sulyginami, vadinasi, jiems taikomas ne tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Teisė ir moralė, žinoma, ne visada duoda identiškus atsakymus, tačiau teisinis įvertinimas visada suteikia tam tikrą moralinę perspektyvą.
Naciai Niurnbergo procese buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl nusikaltimo taikai (agresijos), nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų. Genocido sąvoka ir genocido nusikaltimo apibrėžimas atsirado po Niurnbergo tribunolo, 1948 m. vykusioje Jungtinių Tautų asamblėjoje.
Šiandien pagrindinis tarptautinės teisės aktas, kuriuo grindžiami tarptautiniai baudžiamieji nuosprendžiai, yra Romos Statutas. Jame įvardijami visi keturi nusikaltimų tipai, kuriuos nagrinėja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, – tai agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai.
Jei Niurnbergo tribunolas būtų įtraukęs ir kaltinimą genocidu, naciai būtų pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl jo. Taigi objektyvi ir dalykiška bazė mūsų dilemai spręsti būtų klausimas, ar yra pagrindas komunistus irgi apkaltinti visais keturiais Romos Statute išvardytais nusikaltimais.
Nekyla abejonių, kad raudonarmiečiai, čekistai ir KGB padarė daugybę karo nusikaltimų, tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, kūno žalojimas, piktybiškas privačios nuosavybės niokojimas, priverstinis rekrutų ėmimas, neteisėtos deportacijos ir t. t.
Perskaičius ilgą aštuntąjį Romos Statuto straipsnį, skirtą karo nusikaltimų tipologizavimui, reikėtų „su žvake“ ieškoti tokių paragrafų, pagal kuriuos bolševikai būtų nekalti.
Faktą, kad Sovietų Rusija yra nusikaltusi taikai, nes vykdė agresiją prieš suverenias ir taikias Rytų Europos valstybes, retai kas neigia. Lietuvoje tuo abejoja nebent Algirdas Paleckis ir kai kurie nomenklatūriniai istorikai, pučiantys į vieną dūdą su tais Rusijos istorikais, kurie nė neslepia, kad yra nusiteikę šovinistiškai. Mažai kas abejoja ir tuo, kad komunistiniai režimai yra nusikaltę žmogiškumui. Taigi atrodo, kad pagrindinis klausimas yra susijęs su tuo, ar komunistai vykdė genocidą.
Romos Statuto šeštasis straipsnis genocidą apibūdina kaip veiksmus, „kurių tikslas yra sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei“.
Yra paminėtos penkios tokių veiksmų formos – žudymas, sunkūs fiziologiniai ar psichologiniai sužalojimai, tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, dėl kurių visi tos grupės nariai (arba dalis jų) žūtų, taip pat priemonės, ribojančios tos grupės žmonių gimstamumą, prievartinis tos grupės vaikų atidavimas kitai grupei.
Toks genocido apibrėžimas į Romos Statutą yra pažodžiui perkeltas iš 1948 m. konvencijos. Kaip teigia ne vienas rimtas istorikas, naikinimas socialiniu ar klasiniu pagrindu į genocido apibrėžimą 1948 m. nebuvo įtrauktas todėl, kad tam pasipriešino Stalinas.
Remdamiesi tokia formuluote, kairieji įrodinėja, kad komunistiniai režimai nevykdė genocido, nes žmonės buvo naikinami klasiniu pagrindu, dėl politinės nuomonės ar socialinės kilmės, bet ne pagal etninį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą.
Jei tokią siaurą genocido sąvoką lėmė ne moraliniai argumentai, o Stalino apsukrumas, tai nėra ir moralinės pareigos ją pripažinti.
Vis dėlto turėtume klausti, ar yra moralinis pagrindas priimti tokią siaurą genocido sąvoką?
Kuo žmonių naikinimas pagal etninę ar rasinę priklausomybę skiriasi nuo naikinimo pagal klasinį, socialinės kilmės ar politinės nuostatos principą?
Yra manančių, kad rasinis ar etninis naikinimas yra baisesnis todėl, kad individas nei rasės, nei tautybės negali pakeisti. Politinę nuomonę pakeisti galima, tad, jeigu yra naikinami kitamaniai, individas bent jau turi šiokį tokį šansą išsisukti, pakeitęs nuomonę.
Bet kodėl tada genocidui nepriskiriamas naikinimas pagal socialinę kilmę? Juk jos individas irgi negali pakeisti.
Ir kodėl tada į genocido sąvoką įtraukta religija? Juk ją pakeisti galima.
Kodėl apskritai reikėtų manyti, kad žmonių naikinimas yra baisesnis, jeigu atranką lemia dalykai, kurių pakeisti individas iš principo negali? Juk daugelis žmonių savo tautybę, nuomonę ar religiją taip brangina, kad negali jų pakeisti, nesvarbu, ar tie pakeitimai iš principo įmanomi, ar ne.
Antai priklausomybė vienai iš dviejų lyčių šiais laikais jau nėra iš principo nepakeičiamas dalykas. Tai negi dėl šios priežasties naikinimas lyties pagrindu turėtų priklausyti lengvesnių nusikaltimų kategorijai negu naikinimas už tai, kad tie asmenys yra, pavyzdžiui, juodaodžiai, lietuviai arba čečėnai? Labai abejoju, kad atsiras daug žmonių, kuriuos šis argumentas įtikintų.
1 R. Bogdanas. Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą apie P. Stankerą. http://www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.
2 Eglė Samoškaitė. E. Aleksandravičius: mums komunizmas – kančios sinonimas, vakariečiams – gerovės valstybės prielaida, http://www.delfi.lt, 2010 m. spalio mėn. 29 d. Visos E. Aleksandravičiaus citatos yra paimtos iš šio straipsnio.
Pakoreguota ir papildyta tekst. versija skelbta http://www.propatria.lt
Pirminis šaltinis: Kultūros barai
Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/583833/ ... i-apacioje
Žygeivis
2012-02-29 15:59:19
Komunizmas (bolševizmas) Vakarų pasaulyje nebuvo pasmerktas tik todėl, kad bolševikai buvo Vakarų sąjungininkai ir pasmerkimas reikštų, kad jie "obuoliavo su velniu".
P.S. Visos teisės normos visada yra priklausomos nuo valdžioje sėdinčiųjų tikslų bei interesų.
Žygeivis
2012-02-29 16:09:00
Geriausias pavyzdys, jog teisėje viską lemia politiniai ir ekonominiai interesai, yra dabartinis Prancūzijos valdžios "mėtymasis" dėl armėnų genocido pripažinimo-nepripažinimo.
Įtakinga (nes labai turtinga) armėnų bendruomenė pasiekė, kad Prancūzija pripažino armėnų genocidą. Tačiau kada Turkija pagrasino realiomis sankcijomis, šis pripažinimas tuoj pat buvo atšauktas.
Dabar pamąstykime apie pasekmes Vakarams, jei teks "susikauti" ne su palyginti silpna Turkija, o su Rusijos imperija?
Štai čia ir yra pati svarbiausia priežastis, kodėl Vakarai nepripažįsta komunizmo (bolševizmo) nusikalstama ideologija.
P.S. Žinoma, čia turi labai didelę įtaką ir labai turtingos bei įtakingos žydų bendruomenės (ypač JAV), kurių žymūs atstovai glaudžiai susiję giminystės ryšiais su daugeliu žinomų bolševikų-komunistų-trockistų veikėjų visame pasaulyje, pradedant dar nuo ikirevoliucinių "reikalų". E. Wittig-Marcinkevičiūtė: europiečių dilema (II)
http://www.balsas.lt/naujiena/588567/e- ... -dilema-ii
2012.03.23 10:06
Apie būtinumą komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams.
Teisių lygybės idėja ir Romos Statutas
Pirmoje straipsnio dalyje jau aptariau, kad 1948-aisiais apibrėžta genocido sąvoka yra pernelyg siaura.
Dabar pasvarstykime, ar yra juridinis pagrindas ją atmesti. Dalykas tas, kad Romos Statutas nėra atskiras dokumentas, jis priklauso Jungtinių Tautų chartijos dokumentų visumai. Jau preambulėje Romos Statutas nurodo, kad jo principai ir tikslai atitinka Jungtinių Tautų chartijoje apibrėžtus principus ir tikslus.
„Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ (1948) yra vienas iš kertinių dokumentų, į kuriuos nurodo daugelis Jungtinių Tautų dokumentų. Ir suprantama kodėl. Tautų teisė, kaip ir filosofiniai jos šaltiniai, visada rėmėsi žmogaus teisėmis ir argumentavo nuorodomis į jas. „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ įžangoje primenama, kad Jungtinių Tautų chartija (1945) – pamatinis Romos Statuto (1998) dokumentas – gina fundamentaliąsias žmogaus teises.
Taigi, remiantis vienu pagrindinių (antruoju) „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ straipsniu, „kiekvienas žmogus turi tas pačias teises ir laisves, pripažintas šioje deklaracijoje, nepriklausomai nuo jokių tą žmogų išskiriančių savybių, tokių kaip jo rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, nacionalinė ar socialinė kilmė, politinė ar kitokia nuomonė, jo nuosavybė (kursyvas mano – E. W.-M.), gimimo statusas ar kitas statusas“. Kadangi „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ vienareikšmiškai įtraukia ir socialinę kilmę, ir politinę ar nepolitinę nuomonę kaip dalykus, kurių pagrindu diskriminacija yra nepateisinama, nėra logiška teigti, kad smerktinas sistemiškas susidorojimas tik su tam tikra žmonių grupe, o dėl kitos žmonių grupės naikinimo nusikaltėlius galima visiškai ar bent iš dalies išteisinti. Jungtinių Tautų teisinė matrica pateikia nuorodą į tai, kad žmogaus teisių redukavimas, motyvuojant socialine jo kilme ar politine pozicija, yra priešingas pačiai „Visuotinės deklaracijos“ idėjai. Jau pats bandymas diskriminaciją nacionaliniu ar religiniu pagrindu išskirti kaip didesnį moralinį blogį negu diskriminacija socialinės kilmės ar asmens nuomonės pagrindu prieštarautų pamatinėms šios deklaracijos, taigi ir pamatinėms Jungtinių Tautų, vertybėms.
Gal kas paprieštaraus, girdi, jau pats žodis „genocidas“ nurodo į naikinimą rasiniu, etniniu ar nacionaliniu pagrindu, tad plėsti jo prasmę lyg ir prieštarautų lingvistiniams principams. Bet šį priekaištą nesunku atremti. Pirmiausia, lotyniško ar graikiško žodžio genus prasmių spektras yra labai platus, todėl žodis „genocidas“ gali aprėpti ne tik nacionalinės ar rasinės priklausomybės, bet ir socialinės kilmės aspektus. Antra, dabartinis genocido apibrėžimas įtraukia naikinimą religiniu pagrindu, nors religija menkai susijusi su lotyniška žodžio genus etimologija. Trečia, jeigu žodis genocidas atrodo pernelyg siauras, tada galima būtų nuraminti etimologus, vartojant tokias sąvokas kaip sociocidas ar classicidas – jos tiktų apibrėžti tiems atvejams, kai bendruomenė ar jos dalis sistemiškai naikinama pagal socialinę kilmę ir klasinę priklausomybę. Taip pat galima būtų įvesti ir opinioncido sąvoką, kai sistemiškai naikinama bendruomenė ar jos dalis už tai, kad laikosi tam tikrų nuostatų ir pažiūrų. Reikėtų tik nurodyti, kad sociocidas, classicidas ir opinioncidas yra genocidui prilygstančios kategorijos ir kad visi šie nusikaltimai teisės ir moralės požiūriu vertintini vienodai. Dėl lingvistinių dalykų nevertėtų mesti už borto moralinių principų.
Teiginys, kad genocidas yra sunkesnis nusikaltimas už sociocidą prieštarauja pagrindinei „Viduotinės žmogaus teisių deklaracijos“ idėjai, kad žmogaus teisių ir statuso negalima atmesti jokiu to žmogaus specifiškumo pagrindu, nes visi žmonės turi lygias teises vien todėl, kad yra žmonės. Teisių lygybės idėja yra žmogaus teisių diskurso pamatas nuo tada, kai šis diskursas atsirado. Į ją nurodo ne vienas Jungtinių Tautų dokumentas. Galima sakyti, kad žmonių lygybės idėja yra fundamentalesnė už žmogaus teisių idėją, nes žmogaus teisių teorijos pradininkai rėmėsi prigimtine individų lygybe. Tad jeigu vienu pagrindu padarytą žmogaus teisių laužymą vertinsime griežčiau už kitu pagrindu padarytą tų pačių teisių laužymą, nusižengsime lygybės idėjai, be kurios nėra ką kalbėti ir apie žmogaus teises. Todėl genocido sąvoka, kaip ją šiandien apibrėžia Romos Statutas, prieštarauja esminiams Jungtinių Tautų principams, vadinasi, ir paties Romos Statuto prasmei. Kad būtų išsaugotas JT politikos nuoseklumas, reikia arba išplėsti genocido sąvoką, orientuojantis į „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ antrąjį straipsnį, arba Romos Statute išvardytų tarptautinių nusikaltimų sąrašą papildyti kitais, analogiškais, kurių sunkumas būtų prilygintas genocidui.
Jau dabar aišku, kad tarptautinė teisė nėra nusiteikusi žūtbūt „kabintis“ į esamą genocido straipsnio tekstą. Pavyzdžiui, Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas Ruandai pripažino masinius grupinius moterų išprievartavimus esminiu šio genocido elementu (Metinė JT ataskaita, 1999, §16), nors seksualinės prievartos nerasime tarp penkių minėtų veiksmų, kuriuos Romos Statutas pripažįsta kaip genocido veiksmus.
Bet pabandykime, diskusijos dėlei, priimti genocido apibrėžimą tokį, koks jis yra dabar, ir pasvarstykime, ar, remiantis šia gana siaura sąvoka, tikrai negalima komunistinių režimų apkaltinti genocidu. Ar tikrai yra pagrindas sakyti, kad bolševikų organizuotas Lietuvos žmonių naikinimas vyko ne pagal nacionalinį principą, kaip teigia tie, kuriems nepriimtina nusikaltimų sulyginimo idėja?
Pradėkime nuo to, kad Lietuvos žmonės buvo represuojami ir naikinami, klasinį atrankos principą taikant nenuosekliai, nes tarp represuotų asmenų esama visų klasių atstovų. Manyčiau, pats bolševikų abejingumas atrankos tikslumui rodo, kad klasinis aspektas jiems buvo ne pagrindinis, o antrinis. Suprantama, nebūtų neteisinga sakyti, kad nusitaikyta pirmiausia į tuos sluoksnius, kurie, klasikinio marksizmo supratimu, yra „liaudies priešai“, – tai turtingi žmonės, inteligentija, ūkininkai, valstybės tarnautojai ir dvasininkija. Panašu, kad toji „liaudies priešų“ kategorija yra identiška „imperijos priešų“ kategorijai. Juk šviesuomenė, dvasininkija, laisvi verslo ir ūkio atstovai yra kiekvienos tautos struktūrinis stuburas, taigi atranka nebūtinai buvo klasinė. Oponentai galėtų ir vėl paprieštarauti, esą visiškai nesvarbu, ar buvo atrenkama pagal priešiškumą proletariatui, ar pagal priešiškumą Rusijos imperijai, nes genocido sąvoka vis tiek būtų taikytina tik tuo atveju, jei lietuviai būtų buvę atrenkami represijoms vien dėl to, kad jie yra lietuviai. Iš tokio prieštaravimo logiškai sektų, kad, jeigu atranka vykdoma kokiu nors kitu principu nei nacionalumas, tai jau automatiškai paneigia atranką pagal tautinę priklausomybę. Ar tokia prielaida teisinga?
Tarkim, bolševikai būtų nusprendę, kad reikia naikinti tik lietuves moteris, nes jos mažiau spyriojasi, o tautos gyvybingumas vis tiek būtų neabejotinai pakirstas, – tai ar iš to darytina išvada, kad naikinimas vyko lyties, o ne nacionaliniu pagrindu? Aišku, kad ne. Antrinis atrankos aspektas nepaneigia, kad egzistuoja ir kitas – pirminis. Tai labai lengva pailiustruoti buitiniu pavyzdžiu: tarkime, nusprendėme atskirti bulves nuo morkų ir imamės jų atrankos. Morkas paliekam, bulves paimam, bet, kadangi neturime galimybės paimti visų bulvių, nusprendžiam atrinkti tik sveikas ir dideles. Jeigu bulvės atrenkamos pagal sveikumą ir dydį, ar iš to jau seka, kad bulvės nuo morkų buvo atskirtos ne todėl, kad jos yra bulvės? Manau, sutiksite, kad tokios išvados daryti negalima. O tokiu atveju visas argumentas netenka svorio. Lietuvių naikinimas klasiniu pagrindu logiškai nepaneigia, kad buvo vykdomas lituanocidas, t. y. lietuvių naikinimas todėl, kad jie yra lietuviai.
Ruandos atveju, nužudytų vyrų skaičius yra kur kas didesnis nei nužudytų moterų. Ir neatsitiktinai. Ypač pradinėje Ruandos genocido fazėje, vyrai ir berniukai buvo nuosekliai atskiriami nuo moterų. Žudymo objektu jie buvo pasirenkami dėl to, kad buvo matomi kaip potencialūs oponentų rekrūtai. Tačiau Ruandos Tribunolo teisėjai, nors ir susipažinę su liudininkų prisiminimais, nepadarė išvados, kad genocido nebuvo, o buvo gendercidas – žudymas lyties pagrindu. Tribunolas taip pat nepaneigė, kad įvykdytas genocidas, nors būta ir atrankos pagal politinę nuomonę. Hutu etninės daugumos radikalai sistemiškai naikino ne tik Tutsi mažumos vyrus bei prievartavo Tutsi moteris. Žudomi buvo ir tie Hutu vyrai, kurie buvo laikomi nuosaikiais, o taip pat ir prievartaujamos panašios politinės orientacijos Hutu moterys. Tad klausimas iškyla toks: kodėl Lietuvos gyventojų ar lietuvių tautos genocidas turėtų būti paneigtas argumentuojant vykusia socialine, klasine bei politinės nuomonės atranka, jeigu Ruandos gyventojų genocidas nebuvo paneigtas, nepaisant to fakto, kad vyko atranka pagal lytį bei politinę laikyseną?
Ką reiškia naikinti žmonių grupę rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu?
Daug kas yra įsitikinęs, esą genocidas – tai tik fizinis naikinimas, todėl įrodinėja, kad komunistų negalima kaltinti genocidu. Mat bolševikų imperija tautas naikino kitais būdais: taikydama priverstinę rusifikaciją, laužydama nepriklausomų Rytų Europos valstybių struktūrą, ardydama kultūros paveldą. Bolševikų smurtas išprovokavo emigraciją ir ginkluotą pasipriešinimą. Taigi, nors Stalinas sąmoningai naikino tautas, vis dėlto jos nebuvo fiziškai naikinamos. Nežinau, kuo remiasi tie, kurie teigia, kad genocidas yra grynai fizinė naikinimo forma, bet genocido straipsnis, kurį pripažįsta tarptautinė teisė, pagrindo tokiam teiginiui neduoda. Tarptautinė teisė apibrėžia genocidą kaip veiksmus, kurių tikslas yra sunaikinti, visiškai ar iš dalies, grupę žmonių, atrinktų rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu. Kitose šio teksto dalyse jau minėjau, kad genocido straipsnis apibrėžia penkis tokius veiksmus. Klausimas būtų toks: ar tie penki nurodyti veiksmai turėtų būti suvokiami tik kaip fizinis ar ir kaip dvasinis naikinimas?
Pirmiausia, kas yra fizinis naikinimas? Pats aiškiausias fizinio naikinimo pasireiškimas – pasirinktos individų grupės žudymas. Pagal šį apibrėžimą pirmas ir trečias genocido veiksmai (žudymas ir neįmanomų išgyventi sąlygų sudarymas) priklausytų fizinio naikinimo kategorijai. Bet antrą genocido veiksmą priskirti fiziniam naikinimui kur kas sunkiau, nes jo apibrėžimas nurodo, kad genocidas yra fizinis ir dvasinis (causing serious bodily and mental harm) individų luošinimas. Dar sunkiau į fizinio naikinimo kategoriją įtraukti ketvirtą genocido straipsnyje įvardytą veiksmą, kai bandoma užkirsti kelią tam tikros grupės žmonių gimstamumui. Tarkime, gimstamumą suvaržo prievartinis kontraceptikų naudojimas. Sakyti, kad toks veiksmas reiškia individų žudymą, reikštų teigti, kad kontraceptikų vartojimas prilygsta žudymui. Tačiau net konservatyviausi visuomenės sluoksniai (tie, kurie žmogžudystei prilygina, pavyzdžiui, abortus) kontraceptikų vartojimo nelaiko žudymu, o ką jau ir kalbėti apie pasaulietines jurisdikcijas. Taigi, jei norime, kad ketvirtas genocido straipsnyje įvardytas veiksmas kaip nors įtilptų į fizinio naikinimo sampratą, teks pripažinti, kad fizinis naikinimas aprėpia ne tik individų žudymą, bet ir biogenetinio jų kodo naikinimą. Tuo remiantis būtų galima teigti, kad veiksmai, užkertantys kelią tam tikros grupės gimstamumui, yra fizinis naikinimas, nes tokiu būdu naikinamas jos biogenetinis kodas.
Bet kaip tada suprasti genocido apibrėžime nurodytą penktą genocido veiksmą, – prievartinį vienos grupės vaikų perdavimą kitai grupei? Juk tada, kai vaikai atimami iš vienų ir perduodami kitiems, naikinamas ne biogenetinis jų kodas, o dvasinis paveldas, kalba ir kultūra.
Taigi jei genocido straipsnį skaitome ne paviršutiniškai, darosi aišku, kad genocidą jis apibrėžia ne vien kaip fizinę rasinės, nacionalinės, etninės ar religinės bendruomenės eksterminaciją. Tiesa, naciai taikė grynai fizinį žydų naikinimą, tačiau, kaip minėjau, du nusikaltimai gali būti teisiškai pripažinti tolygiais ne tik tuo atveju, jeigu abu atlikti tais pačiais būdais. Teisinis nusikaltimų sulyginimas reiškia, kad jiems taikomas tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Kadangi žudymas yra tik viena iš genocido straipsnyje apibrėžtų naikinimo formų, tai tam tikros bendruomenės naikinimas (ar bandymas ją sunaikinti) kitais būdais yra nusikalstamas pagal tą patį straipsnį. Vadinasi, pagal genocido apibrėžimą Lietuvos piliečių bendruomeninės struktūros laužymas, lietuvių tautos mentaliteto ir kultūros griovimas, rusifikacija, persekiojimas dėl religinių ir tautinių įsitikinimų priskirtini genocido kategorijos veiksmams, atitinkantiems antrą ir penktą genocidinių veiksmų kategoriją.
Tačiau net ir tuo atveju, jei genocidą traktuosime tik kaip fizinį naikinimą, visiškai neaišku, kodėl reikėtų manyti, kad bolševikai šio nusikaltimo nepadarė. Vienas argumentas tų, kurie neigia lituanocido tapatumą genocidui, yra toks: net jeigu bolševikai ir naikino lietuvius nacionaliniu pagrindu, vis dėlto lituanocidas nebuvo toks baisus kaip holokaustas, nes bolševikai bent jau nebandė sunaikinti visų lietuvių, o naciai siekė sunaikinti visus žydus.
Antai filosofas Andrius Bielskis, „moraliniu nejautrumu“ apkaltinęs visus, kurie siekia komunistinius nusikaltimus sulyginti su nacistiniais, rašo: „Nejau Lietuvos išsilavinusi visuomenė yra tiek moraliai nejautri, kad nesuvokia, kokio masto nusikaltimas buvo Holokaustas? Iš kur mūsų pažiūrose yra tiek daug savo skaudžių žaizdų sureikšminimo, jog nerandame jėgų vienareikšmiškai ir be jokių „bet“ pripažinti akivaizdžią tiesą: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam Holokaustui.“[1]
Priekaištą Lietuvos visuomenei, kuri yra išsilavinusi, bet „moraliai nejautri“, Bielskis, regis, bando pagrįsti tokiu sakiniu: „Nacistinė Vokietija siekė fiziškai sunaikinti visus Europos žydus vien dėl to, kad jie buvo žydai.“ Iš to lyg ir išeitų, kad, filosofo manymu, žydų holokaustas buvo nepalyginamai didesnis nusikaltimas už bolševikų vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą todėl, kad naciai planavo pilną genocidą, o bolševikai apsiribojo daliniu genocidu.
Taigi Bielskis yra įsitikinęs, kad visos nacionaliniu, rasiniu ar religiniu pagrindu atrinktos žmonių grupės sunaikinimas yra didesnis nusikaltimas už tuo pačiu pagrindu atliekamą dalinį jos sunaikinimą. Tokį įsitikinimą nesunku pagrįsti: pilnas genocidas yra baisesnis už dalinį todėl, kad sunaikinama daugiau žmonių. Juk nusikaltėlis, kuris nužudo du žmones, yra blogesnis už tą, kuris nužudo vieną žmogų, bent jau tuo atveju, jei tos žmogžudystės niekuo nesiskiria, t. y. jeigu jos padarytos vienodai žiauriai, vienodai sąmoningai ir panašiomis aplinkybėmis. Toks atsakymas skamba labai įtikinamai, bet tik tol, kol nepradedi atidžiau jo analizuoti.
Kadangi apeliuojama į nužudytų žmonių skaičių, iš to išeitų, kad pilnas genocidas yra kruvinesnis negu dalinis, nes per jį nužudoma daugiau žmonių. Bet ar yra pagrindas taip sakyti?
Jeigu naikinama didelė tauta, tada dalinis genocidas gali nusinešti daugiau gyvybių nei pilnas mažos tautos genocidas. Jeigu genocidų rūšiavimo pagrindinis kriterijus yra aukų skaičius, tai nusikaltėlis, įvykdęs, tarkim, tris dalinius genocidus greičiausiai bus toks pat blogas ar dar blogesnis už nusikaltėlį, kurio sąžinę slegia vienas pilnas genocidas. Jeigu tokių nusikaltimų sunkumo laipsnis tikrai priklauso nuo aukų skaičiaus, tai bolševikų nusikaltimai yra akivaizdžiai didesni už nacistų, nes komunizmo aukų skaičius yra kur kas didesnis, nors Stalinas vykdė dalinius tautų genocidus. Taigi tam, kad pagrįstume, kodėl pilnas genocidas yra iš principo baisesnis už dalinį, vien nuorodos į didesnį aukų skaičių nepakanka.
Čia reikėtų pridurti, kad filosofai, apmąstydami žmogžudystę, apskritai labai skeptiškai žiūri į bandymus moralinį vertinimą pagrįsti vien skaičiais. Tarkime, Jono šeimos narys buvo nužudytas, bet žudikui skirta švelnesnė bausmė, negu tam, kuris nužudė Petro šeimos narį. Būtų labai sunku Jonui išaiškinti, kad Petro šeimos skriaudikas nubaustas griežčiau, nes jis nuskriaudė dar ir Marytės, ir Juozo šeimas. Tarp žmogaus, įvykdžiusio žmogžudystę, ir „serijinio žudiko“, aišku, yra moralinis skirtumas. Bet tas skirtumas atsiranda ne savaime, ne vien todėl, kad „serijinis žudikas“ nužudo daugiau žmonių, o todėl, kad „serijinio žudiko“ veiksmai rodo mechanišką žudymo pobūdį, kai nutraukiami absoliučiai visi žmogiškieji ryšiai.
Tačiau mechaniškas žudymo stilius pasireiškia ne tik tada, kai nužudoma, tarkim, dvidešimt žmonių, bet ir tada, kai nužudoma perpus mažiau. Juk ne veltui „serijinio žudiko“ sąvoka teisės veikaluose paprastai apibrėžiama kaip „dviejų ar daugiau asmenų žudikas“ arba „trijų ar daugiau asmenų žudikas“. Šitas neapibrėžtas „ar daugiau“ aiškiai rodo, kad nuo tam tikros ribos skaičiai tampa beprasmiški, tad baudžiamasis kodeksas toliau nebediferencijuoja „serijinių žudikų“. Išvada: jeigu baudžiamasis kodeksas paprastai nerūšiuoja serijinių žudikų pagal nužudytų žmonių skaičių, kodėl turėtume tokį principą pripažinti tada, kai vieną genocidą lyginame su kitu?
Galbūt pilnas genocidas yra didesnis nusikaltimas todėl, kad tauta pasmerkiama išnykti, o po dalinio ji vis dėlto dar gali atsigauti? Tačiau mažai tautai ir dalinis jos genocidas gali reikšti visišką sunaikinimą. Jei sunaikinama šviesuomenė, tauta praranda orientyrus ir ima pati naikinti savo tapatumą. Bet ir tuo atveju, jei dalinis genocidas palieka tautinės regeneracijos galimybę, vis tiek neaišku, kodėl faktą, kad vieną tautą planuota išžudyti visą, tik nespėta tų planų įvykdyti iki galo, reikėtų laikyti baisesniu už faktą, kad kitas nusikaltėlis nužudė keliasdešimt kartų daugiau žmonių?
Bandžiau paaiškinti, kodėl, mano manymu, nėra pagrindo teigti, kad pilnas genocidas iš principo yra didesnis nusikaltimas už dalinį. Požiūriai šiuo klausimu, suprantama, skiriasi ir jie gali skirtis. Vis dėlto būtų gerai, jei ta akademinės bendruomenės dalis, kuri laikosi kitokios nuomonės, nustotų svaidytis apibendrintais priekaištais ir, užuot dariusi miglotus pareiškimus, aiškiau artikuliuotų savo poziciją. Pradžiai pakaktų ir to, kad, dėl argumentų stokos neįstengdami pagrįsti genocidų hierarchijos, bent jau garbingai susilaikytų nuo nežinia kuo grindžiamų priekaištų, esą oponentai „menkina“ ar net „neigia“ žydų holokaustą.
Priekaištas, kad komunistinių nusikaltimų prilyginimas nacistiniams sumenkins žydų holokaustą, yra stačiai absurdiškas. O labiausiai stulbina tai, kad šį argumentą pateikiantys asmenys yra šventai įsitikinę, atseit jų teiginiai išreiškia paramą žydams ar atstovauja žydų nuomonei. Nei pirma, nei antra nėra tiesa.
Daug žydų (ir toli gražu ne tik tie, kurie patys nukentėjo nuo bolševikų) giliai užjaučia tautas, patyrusias sovietinį genocidą, ir remia jų siekį, kad komunizmo nusikaltimai būtų pasmerkti lygiai taip pat kaip nacizmo nusikaltimai. Būtent žydai, kurie patys daug iškentėjo, visada skuba užjausti ir paremti kitas persekiojimų aukas. Lietuvoje šią poziciją pakankamai aiškiai yra išdėstęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.[2]
Taigi argumentas, neva toks prilyginimas menkina holokausto kančias, anaiptol neatspindi žydų pozicijos. Be to, požiūris, kad komunizmo ir nacizmo nusikaltimai nelygintini, nėra žydams draugiškas. Greičiau priešingai – jis artimesnis antisemitizmui, nes implikuoja, kad žydai yra nejautrūs kitų tautų kančioms, todėl nesolidarūs. Taigi tiems, kurie remia šį argumentą, manydami, kad tuo išreiškia draugiškumą žydams, siūlyčiau dar kartą gerai pagalvoti. Jei prieštarauji kokių nors radikalių sionistų nuomonei, nereiškia, kad esi antisemitas. Atvirkščiai – antisemitizmui daug artimesnė pozicija yra manyti, kad kai kurių radikalų skelbiamos idėjos išreiškia visos žydų tautos požiūrį.[3]
Kas yra sistemiškas žmonių žudymas?
Vienas Andriaus Bielskio teiginys yra vertas išskirtinio dėmesio – pasak jo, komunistai nevykdė sistemiško žudymo. Galimi du paaiškinimai: arba filosofas žodį „sistemiškas“ vartoja kažkokia tik jam vienam suprantama prasme, arba tiesiog dar nespėjo pasidomėti Lietuvos istorija. Minėtas požiūris šokiruoja kiekvieną, net ir diletantiškai nutuokiantį apie mūsų šalies neseną praeitį. Nekeista, kad Bielskis sulaukė pasipiktinimo reakcijų.4 Vis dėlto manyčiau, kad šis teiginys nėra toks trivialus ir nereikšmingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jis tik prastai artikuliuotas, todėl ir verčia susiimti už galvos. Sistemiško žudymo sąvoka yra fundamentali, tiek apibrėžiant genocidą, tiek nusikaltimus žmogiškumui, todėl svarbu ją kuo detaliau apsvarstyti.
Pirmiausia, sakydamas, kad bolševikai nežudė sistemiškai, Bielskis, regis, nenori pasakyti, esą jie žudė spontaniškai, t. y. neturėdami plano ir neorganizuotai. Jis neteigia, kad, pavyzdžiui, Rainių miške žudynes surengė girti raudonarmiečiai iš neturėjimo ką veikti. Bielskio teiginys labiau sukasi ne apie kaip nors savitai suvokiamą „sistemiškumą“, bet apie pačią „žudymo“ sąvoką. Jis rašo: „patologiškas Stalino režimas naikino politinius oponentus ir tuos, kuriuos laikė klasiniais priešais“, tačiau pabrėžia, kad Sibiro ir Kazachstano lageriuose „nebuvo masinio žmonių naikinimo dujų kamerose“.
Čia svarbu priminti, kad Romos Statutas nemini kokio nors žudymo būdo ar metodo, kuris būtų neįtrauktas į grupę veiksmų, klasifikuojamų kaip genocidas ar nusikaltimai žmogiškumui. Ar žmonės sušaudomi, ar sudeginami, ar sugrūdami į dujų kameras, ar kaip nors kitaip nužudomi – tarptautinės teisės dokumentai, o ir baudžiamasis kodeksas, to neišskiria, bent jau tol, kol nė vienas nužudymo būdas nėra apibrėžtas kaip žiauresnis už kitus. Manau, Bielskis tai supranta. Iš tolesnių filosofo išvedžiojimų aiškėja, kad jam rūpi pabrėžti ne patį žudymo metodą: „Gulagas veikė per ypatingai sunkaus, žeminančio, dažnai mirtinai sekinančio darbo lagerių sistemą, tačiau skirtingai nei Trečiojo reicho okupuotoje Lenkijos teritorijoje, juose žmonės nebuvo sistemiškai žudomi.“ Nors pripažįsta, kad „1932–1933 metais Ukrainoje vykęs badas buvo tiesiogiai susijęs su Stalino vykdyta prievartinės kolektyvizacijos politika“, tačiau teigia: „net sutinkant su griežčiausiomis šios tragedijos istorinėmis interpretacijomis (t. y. vadinant ją Holodomoru), būtų klaida Ukrainos badą ir tiesioginį žydų naikinimą vertinti kaip turintį tą patį veiksmo intencionalumo lygį.“
Taigi Bielskis bando tiesioginį sistemišką žudymą atskirti nuo netiesioginio sistemiško žudymo. Jis pripažįsta, kad Stalino represijos buvo sistemiškos, bet neigia, kad tos sistemiškos represijos prilygsta sistemiškam ir tiesioginiam žudymui, kokio griebėsi naciai. Tada reikėtų klausti, ar Bielskis yra teisus: (a) sakydamas, kad bolševikų negalima kaltinti sistemiškais tiesioginiais žudymais; (b) ar jis gali pateikti apibrėžimą, kuo tiesioginis žudymas skiriasi nuo netiesioginio; (c) ar jis gali paaiškinti, kodėl tiesioginis žudymas yra moraliniu požiūriu baisesnis už netiesioginį?
Jeigu kalbėsim apie žudymą sušaudant kaip apie paradigminį tiesioginio žudymo būdą, tai neteisinga būtų sakyti, esą komunistai nežudė sistemiškai ir tiesiogiai: Katynė ir Rainiai – tai tik du dažnai minimi pavyzdžiai šalia aibės kitų. Tiesioginį žudymą atskirti nuo netiesioginio, tokio kaip sąmoningas mirties sąlygų sudarymas, yra beveik neįmanoma, o jeigu ir įmanoma, tai neturi jokios įtakos moraliniam vertinimui. Ką reiškia „žudyti tiesiogiai“? Tarkim, atsakymas galėtų būti toks: žudikas tiesiogiai, t. y. savo rankomis, atlieka veiksmą, kuris sukelia kito žmogaus mirtį, o netiesiogiai žudyti reiškia tik sudaryti tam tikras sąlygas, numatant, kad tos sąlygos sukels mirtį. Bet jeigu aš uždarau žmogų į dujų kamerą (šią naikinimo formą Bielskis vadina tiesioginiu žudymu), tai, regis, irgi „savo rankomis“ neatlieku paties žudymo veiksmo, tik sudarau mirties sąlygas. Ir tada neaišku, kodėl holodomoras laikomas netiesioginiu žudymu. Juk elgesys, kai žmonės uždaromi į dujų kamerą, o po to paspaudžiamas dujų mygtukas, yra stulbinamai panašus į tą, kai iš žmogaus atimamas maistas ir įrankiai, o pasitraukti ten, kur galėtų įsigyti kitus įrankius ir prasimaitinti, jam neleidžiama. Tai koks gi tas skirtumas tarp „paties veiksmo“ ir „sąlygų sudarymo“? Ir kodėl sąlygų sudarymas nėra veiksmas?
Na, bet, tarkime, Bielskiui pavyktų mus įtikinti, kad ir holodomoras, ir vasariškai apsirengusių, į gyvulinius vagonus suvarytų žmonių išvežimas prie Lenos žiočių priklauso netiesioginio žudymo kategorijai. Tačiau kodėl tokie veiksmai yra mažiau baisūs ar mažiau smerktini už sušaudymą, už naikinimą dujų kamerose? Bielskis užsimena apie skirtingą „veiksmo intencionalumo lygį“, jis mano, kad naikinimas dujų kamerose ar sušaudymas buvo labiau intencionalus nei „sąlygų sudarymas“ holodomorui ar tremtinių badmiriavimui ir šaltmiriavimui Sibire.
Nežinau, kaip intencionalumą supranta Bielskis, tačiau žinau, kaip jį traktuoja baudžiamasis kodeksas, taip pat ir Romos Statutas (30 straipsnis). Žmogaus nužudymas laikomas tyčiniu (padarytu su intencija nužudyti), jeigu žudikas nužudymo momentu kontroliuoja savo kūną, t. y. jeigu pistoleto gaiduką jis nuspaudžia ne kokio nors, pavyzdžiui, epilepsijos priepuolio ištiktas arba ne tada, kai jo alkūnę tyčia ar netyčia stumteli kitas asmuo, ir jeigu jis supranta, kad tam tikri jo veiksmai (tokie kaip pistoleto gaiduko paspaudimas) lems arba gali lemti kito žmogaus mirtį. Pavyzdžiui, jeigu aš nuspaudžiau gaiduką, kai tikrindama, ar ginklas veikia, nukreipiau šautuvą į dangų, bet nepamačiau, kad iš padebesių leidžiasi parašiutininkas, tada teisininkai sakys, kad tą parašiutininką aš nušoviau netyčia, t. y. be intencijos nužudyti žmogų.
Taigi, teisiniu požiūriu, sistemiškas žmonių žudymas su intencija nužudyti yra visi ne spontaniški, o planiniai ir organizuoti veiksmai, kuriuos įvykdę asmenys žinojo, kad dėl tokių veiksmų žus arba gali žūti žmonės, bet tų veiksmų nenutraukė, nors buvo fiziškai pajėgūs tą padaryti. Teigti, kad bolševikai, aptvėrę holodomorui pasmerktų ukrainiečių teritoriją ir atėmę iš jų viską, kas būtina, kad žmonės išgyventų, darė tai nekontroliuodami savo veiksmų arba nesuvokdami galimų padarinių, būtų absurdas.
O gal Bielskis nori pasakyti, kad tuo atveju, jeigu žūsta tik dalis žmonių, tai ir veiksmai buvo mažiau tyčiniai, mažiau numatantys mirtinas pasekmes? Lygindami su įvykiais Ruandoje, galėtume priminti, kad Tribunolas seksualinę prievartą tyčiniu sistemiško naikinimo veiksmu pripažino todėl, kad didžioji dalis grupiniu būdu išprievartautų moterų buvo apkrėstos ŽIV. Kitaip tariant, sistemiško naikinimo intencija vis tiek buvo įžvelgta, nors mirtina liga susirgo ne visos išprievartautos moterys. Tai kodėl Lietuvos gyventojų trėmimus ar pasmerkimą sekinančiam darbui gulaguose reikėtų vertinti kaip netyčinį naikinimą, argumentuojant tuo, kad žuvo ne visi tremtiniai ir gulagų darbininkai?
Taigi kalbėti apie mažesnį veiksmų intencionalumo lygį, tarsi sušvelninantį bolševikų veiksmus, nėra pagrindo. Į teisinį intencionalumo apibrėžimą puikiausiai telpa ir „tiesioginis“ žudymas, ir tremtys, ir gulagas, ir holodomoras.
Tai ką bando įrodyti Bielskis? Gal, kalbėdamas apie mažesnį komunizmo nusikaltimų intencionalumą, jis turi omenyje skirtumą, kurį kai kurie filosofai įžvelgia tarp sąvokų „nužudyti“ ir „netrukdyti numirti“ ar „leisti numirti“ (killing and letting die)? Tipiškas tokio „netrukdymo numirti“ pavyzdys būtų, jeigu matydami avarijos sunkiai sužalotą žmogų abejingai praeitume pro šalį, nors turime veikiantį mobilųjį telefoną ir galime be vargo iškviesti sužeistajam medicinos pagalbą. Kai kurie filosofai mano, kad toks abejingas elgesys prilygsta žmogžudystei, bet yra ir tokių, kurie laikosi priešingos nuomonės. Tai gal Bielskis mano, kad stalinistai, panašiai kaip tas abejingas praeivis, tiesiog paliko žmones „suktis“ kaip kas išmano neįmanomomis išgyventi sąlygomis, bet tai darydami bent jau nenorėjo jų sunaikinti?
Tačiau atvejai, klasifikuojami kaip „netrukdymas numirti“, daro prielaidą, kuri čia visiškai netinka. Tai prielaida, kad žmogus, apkaltintas „netrukdymu numirti“, nėra atsakingas nei už „ nužudymo veiksmą“, nei už sudarymą sąlygų, kurios pasmerkė mirčiai. Juk minėtas abejingas praeivis nesukėlė avarijos. Tačiau badu numarinti ukrainiečiai, kaip ir tie, kurie mirė gulaguose, anaiptol nebuvo abejingumo ar neatsakingumo aukos, nes tokios baisios gyvenimo sąlygos jiems buvo sudarytos sąmoningai ir tyčia. Nužudymas (homicidas) kaip abejingo ar neatsakingo elgesio pasekmė yra konkrečiai apibrėžta baudžiamojo kodekso kategorija, bet į ją tikrai netelpa jokie minėti bolševikų veiksmai.
Jeigu jau užsiimame nužudymo būdų rūšiavimu, tai vertėtų prisiminti ir tokį rūšiavimą, kurį paprastai pripažįsta visi baudžiamieji kodeksai – žmogžudystė yra laikoma ypač sunkiu nusikaltimu, jeigu auka prieš mirtį buvo kankinama. O šiuo atžvilgiu bolševikai, regis, pranoko nacius. Sunku įsivaizduoti baisesnę mirtį negu lėtas kankinamas išsekimas nuo bado, nepakeliamo darbo, šalčio ir negydomų ligų, matant, kaip mirties šešėlis vis labiau temdo brangiausių žmonių veidus, ir žinant, kad niekuo negali padėti nei jiems, nei sau…
Kodėl yra būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus
Iki šiol mūsų diskusija sukosi apie patį komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą, tokio sulyginimo pagrįstumą. Išdėsčiau poziciją, kad nėra jokio objektyvaus moralinio ar teisinio pagrindo, kad tie nusikaltimai nebūtų sulyginti ir pasmerkti kaip vienodai kraupūs. Dabar norėčiau pasvarstyti, kodėl mums, Lietuvai ir visai Europai, toks sulyginimas yra būtinas ir netgi esminis žingsnis bendros Europos vizijos link.
Veikale „Baudžiamojo kodekso permąstymai“ (Rethinking Criminal Law) George’as P. Fletcheris, vienas įtakingiausių teisės teoretikų, teigia: jeigu norime suvokti teisę, ypač tą jos dalį, kuri apibrėžia ir aprašo nusikaltimus, pirmiausia turime suprasti iškiliausią šios teisinės srities bruožą – tai bausmė ir nusikaltėlio nubaudimo procesas.[4] Pasak Fletcherio, JAV teisės supratimas yra toks: jeigu reikalaujama bausmės, visada implikuojama, kad padarytas nusikaltimas, kita vertus, jeigu koks nors veiksmas įvardijamas kaip nusikaltimas, iš to visada išplaukia ir teisė siekti, kad nusikaltėlis būtų nubaustas.
Įdomu, kad pati lietuvių kalba pabrėžia bausmės ryšį su nusikaltimu. Anglakalbiai turi „nusikaltimų kodeksą“ (criminal law), o lietuviai – „baudžiamąjį kodeksą“. Nusikaltimo ir bausmės neatsiejamumą patvirtina ir vokiečių kalba (Strafrecht). Taigi, nors reikalauti nusikaltimų sulyginimo ir reikalauti (vienodos) bausmės yra du skirtingi dalykai, vis dėlto pats nusikaltimų sulyginimas – dėl nusikaltimo sąvokos fundamentalaus ryšio su bausme – būtų tolygus pripažinimui, kad panašių nusikaltėlių aukos turi teisę reikalauti panašių bausmių.
Vis dėlto, nors pati nusikaltimų sulyginimo prasmė yra neatsiejama nuo bausmės prasmės, mūsų svarstomu atveju būtent bausmė, tiksliau klasikinė jos funkcija, neatrodo pati svarbiausia. Modernūs teisiniai-filosofiniai diskursai išskiria dvi bausmės funkcijas – tai atpildas už padarytus veiksmus (desert) ir tolesnių nusikaltimų prevencija (deterrence). Prevenciją galima suprasti dvejopai: kaip nukreiptą į tuos, kurie nusikaltimus jau padarė ir reikia užkirsti kelią, kad jų nekartotų, arba kaip nukreiptą į galimus nusikaltėlius, nes reikia „atbaidyti“ juos nuo noro peržengti normas. Akivaizdu, kad didžioji dauguma komunizmo nusikaltėlių nesulauks atpildo, kaip ir jų aukos – teisingumo, nes ir vienų, ir kitų mažai bėra tarp gyvųjų. Be to, bausmėms įvykdyti reikėtų Rusijos bendradarbiavimo, o ši šalis, SSRS paveldo perėmėja, per artimiausius dešimtmečius, net jei to reikalautų Europos Sąjunga, vargu ar imsis kokių nors atgailos veiksmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, bausmė ateitų per vėlai, taigi atpildas nėra įmanomas. Tuo nenoriu pasakyti, kad nusikaltimų sulyginimo procesas neturi svarbios praktinės ir dvasinės prasmės. Tiesa, prasmė šiuo atveju yra labiau susijusi su nusikaltimų pasmerkimu kaip simboliu negu su realia bausme.
O kodėl nusikaltimų sulyginimas turėtų būti reikšmingas Vakarų Europai?
Čia vėl norėčiau grįžti prie Fletcherio, kuris apmąsto įvairias bausmės funkcijas, tarp jų ir tą, kurią įvardija kaip koreguojančią (corrective).[5] Bausmė, kaip nusikaltimo koregavimas, siekia, kad nusikaltėlis kentėtų taip, kaip kentėjo jo auka arba aukos šeima.[6] Fletcheris nurodo, kad ši koreguojanti bausmės funkcija yra tiesiogiai susijusi su bibliniu bausmės funkcijos supratimu. Remdamasis žymaus hebrajų, romėnų ir biblinės teisės tyrinėtojo Davido Daube’o darbais, Fletcheris rašo, kad, biblinės kultūros požiūriu, „žmogžudys kontroliuoja aukos kraują“, todėl žmogžudys turi būti nužudytas tam, kad aukos kraujas galėtų grįžti pas Dievą, kaip tai esą įvyktų natūralios mirties atveju.[7] Pasak Fletcherio, biblinė bausmės prasmė atspindi senovinę archajišką bausmės funkcijos supratimo tradiciją, kurios išeities taškas yra aukos kančia, o bausmė – atpildas už ją. Iš biblinės bausmės logikos seka ir tai, kad bendruomenė, kurios pareiga nubausti žudiką, to nepadariusi tampa kalta dėl to, kad sutrukdė „išlaisvinti aukos kraują“. Pasak Fletcherio, šis vaizdinys, pagal kurį nusikaltimas yra aukos kraujo kontrolė, šiandien galėtų būti interpretuojamas kaip metafora – nusikaltėlis užvaldo auką ir aukos šeimą: „Nusikalstamas elgesys įtvirtina nusikaltėlio pranašumą jo aukos ir aukos šeimos, jei nusikaltimas yra žmogžudystė, atžvilgiu.“ [8] Bausmė panaikina aukos ir jos šeimos „užvaldymą“, atstato lygybę tarp aukos ir nusikaltėlio, versdama nusikaltėlį iškęsti tokias pačias kančias, kokias patyrė jo auka. Fletcherio teigimu, viena iš bausmės funkcijų yra išreikšti solidarumą su auka ir jos šeima, vienas iš būdų pasakyti: „Jūs ne vieni. Mes stojame jūsų pusėn prieš nusikaltėlį.“ Fletcheris daro išvadą, kad šiandien aktuali biblinės metaforos prasmė ta, kad visuomenė, kuri neatlieka pareigos nubausti kaltuosius, tampa nusikaltėlių bendrininke. Tokiu būdu ji išsižada aukų ir įtvirtina nusikaltėlio dominavimą.[9] Bausmės taikymas – priešingai – išreiškia bendruomenės solidarumą su auka. Būtent šiame kontekste Fletcheris pateikia Rytų europiečių siekimą nubausti komunistinius nusikaltėlius, kad pelnyta bausmė sustiprintų bendruomenės solidarumą.
Tokio pobūdžio samprotavimai šiuolaikinės teisės teorijos diskursuose yra itin reti. Bausmės kaip atpildo supratimas apskritai darosi nepopuliarus, jau nekalbant apie bausmės interpretaciją per Biblijos prizmę. Vyrauja pragmatiškos bausmės tikslo koncepcijos, susijusios su visuomenės apsaugojimo idėjomis, su vadinamąja „socialine higiena“ (H. L. A. Harto terminas)[10]. Tuo svarbiau, kad tokias mintis išsako asmenybė, kurios reputacija tarp šiuolaikinių anglakalbių teisės teoretikų yra jau vos ne kultinė. Ir būtent šios Fletcherio mintys, man atrodo, adresuotinos Vakarų Europai. Komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas prasmingas tuo atžvilgiu, kad tai sustiprintų Europos solidarumą. Kol Vakarų Europos valstybės nesutiks žengti šio žingsnio, tol jos iš esmės vertins Rytų Europos valstybes kaip nepriklausančias ES bendruomenei. Pasak Fletcherio, atmesdama komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarų Europa nesisolidarizuoja su Rytų Europa, nestoja jos aukų pusėn ir tokiu būdu netgi tampa simboline nusikaltimų bendrininke. Atmesdama nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarai parodo, kad Rytų Europos prisijungimas jiems reiškia ne ką daugiau negu naują rinką savo prekėms parduoti.
Europiečiams reikėtų kada nors išmokti pamoką, kad kiekviena pozityvi idėja turi savo negatyviąją pusę, net pats moraliausias tikslas gali pasiekti momentą, kai jo vardu imama trypti žmogaus teises. Nuo to momento, kai toks lūžis įvyksta, gera idėja virsta savo priešybe. Svarbu suvokti ir tai, kad idėjas koreguoja, galimą tragišką jų lūžį paskatina dar ir skirtingas istorinis kontekstas, ir skirtingi asmenys, kurie toms idėjoms atstovauja. Ir atsitinka taip, kad vienoje pasaulio pusėje tam tikra politinė jėga sukyla prieš magnatų diktatą, o kitoje – tokio pat pavadinimo politinė jėga tarnauja piniguočių interesams…
O ką komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas reikštų Rytų Europai? Savaime suprantama, mums jis yra dar reikšmingesnis ir labai įvairiais aspektais, ypač išskirčiau vieną – manau, kad pagrindinė to reikšmė Rytų Europai yra susijusi su vadinamuoju „procedūriniu teisingumu“.
Filosofai ir teisės teoretikai išskiria dvi teisingumo formas – tai substancialusis (substantial justice) ir procedūrinis teisingumas (procedural justice). Procedūriniam teisingumui priskiriami, be kita ko, ir tokie dalykai kaip nešališkas teismas, teisė būti išklausytam ir ginamam advokato, būti teisiamam pagal pripažintus standartus. Tipišku procedūrinio neteisingumo pavyzdžiu yra laikoma Franzo Kafkos romane „Procesas“ aprašyta situacija: herojus išgyvena tikrą košmarą žinodamas, kad yra teisiamas, bet jis nežino kuo yra kaltinamas, ir neturi galimybių tai išsiaiškinti. Procedūrinio teisingumo akimis, teisingos gali būti net „drakoniškos bausmės“ ar kitokie nepamatuoti ir morališkai neproporcingi sprendimai. Tarkim, valstybė praktikuoja žiaurias bausmes, kurios substancialiojo teisingumo požiūriu yra visiškai neadekvačios. Bet, jeigu tos bausmės yra taikomos visiems be išimties už tokį patį nusikaltimą, tada jos vis tiek yra teisingos, žvelgiant iš procedūrinio teisingumo pozicijų. Pavyzdžiui, daugumai iš mūsų turbūt atrodys, kad pakarti žmogų už tai, kad jis pavogė dešimt litų, yra neteisinga. Bet, jeigu mirties bausmė taikoma visiems be išimties, kas sąmoningai ir piktybiškai pavogė dešimt litų, vis tiek galima tvirtinti, kad procedūriškai šalies teisinė sistema yra teisinga.
Teisinės valstybės pagrindams procedūrinis teisingumas yra, ko gero, svarbesnis už substancialųjį teisingumą. Ten, kur nėra procedūrinio teisingumo, visuomenės struktūra yra paremta fundamentalia piliečių nelygybe. Nors ši teisingumo rūšis negarantuoja visų humanistinių principų, ji garantuoja piliečių lygybę prieš įstatymą. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus – tai lems Rytų Europos valstybių ateitį Europos šalių bendrijoje. Pagal procedūrinio teisingumo logiką vieno nusikaltimo auka jausis pažeminta, jei kito nusikaltimo auka, kurios patirtoji skriauda atitinka tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį, bus labiau ginama, o jos skriaudikas labiau smerkiamas. Atmetusi komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą ateities Europa bus pasmerkta tapti dviejų rūšių piliečių visuomene – įstatymas vienus gins mažiau, o kitus daugiau. Net jei bus pasiekta lygiateisiškumo kitose srityse, nesant tolygaus komunizmo ir nacizmo nusikaltimų pasmerkimo, Rytų europiečiai bus antrarūšiai, morališkai mažiau vertingi subjektai.
Mykolo Romerio universiteto docentas, Vilniaus Universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius Dainius Žalimas apeliuoja būtent į procedūrinį teisingumą teigdamas: „Teisingumo principas reikalauja vienodai traktuoti nusikaltimus, kurie vienodai teisiškai kvalifikuojami (neatmetant to, kad faktinės šių nusikaltimų aplinkybės ir priežastys, žinoma, skiriasi), t. y. būtina vienodai moraliniu ir teisiniu požiūriu pasmerkti, vertinti ir traktuoti visus genocido nusikaltimus, žmoniškumo nusikaltimus ir karo nusikaltimus, kad ir koks režimas būtų už juos atsakingas, ir nepaisant to, kas yra konkretūs nusikaltimų vykdytojai ir kokia ideologija šių nusikaltimų vykdymas buvo grindžiamas.“[11] Žalimas taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad aukos statusas ir jos teisė į teisingumą nesikeičia, priklausomai nuo to, ar ji buvo genocido, nusikaltimų žmoniškumui, nusikaltimo prieš taiką ar tiesiog karo nusikaltimo auka: „Bet kokia skirtingų totalitarinių režimų aukų diskriminacija yra nepriimtina demokratinėje visuomenėje ir nesuderinama su europinėmis teisingumo, žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybėmis.“
Kalbant specifiškai apie Lietuvą, dar reikėtų pabrėžti, kad, šalia procedūrinio teisingumo, komunizmo nusikaltimų pasmerkimas ir oficialus moralinis ir teisinis jų įvertinimas kaip tolygių nacizmo nusikaltimams atvertų nors ir nedidelę, bet vis dėlto galimybę, kad prasidės bent jau šiokia tokia Lietuvos desovietizacija. Žalimas rašo: „Niurnbergo principų universalumas taip pat implikuoja tų pačių teisinių standartų taikymą sprendžiant susijusius su totalitarinių režimų nusikaltimais klausimus; tuo pačiu ir komunistinių režimų nusikaltimų neigimas neturėtų būti toleruojamas, kai netoleruojamas nacistinių režimų nusikaltimų neigimas.“ Taigi, reali nusikaltimų sulyginimo pasekmė būtų ta, kad bent jau būtų galima siekti, kad, pavyzdžiui, tokie istorikai, kurie neigia Lietuvos okupaciją, kitus prieš mūsų tautą ir valstybę padarytus nusikaltimus, netektų įtakingų profesorių ar dekanų postų.
Pražiopsota desovietizacija leido įsigalėti kairiesiems ir atvedė prie to, kad nepriklausomoje Lietuvoje labai išplito fenomenas, kurį apibūdinčiau kaip lituanofobiją – ji pasireiškia kaip lietuvių patirtų kančių ir represijų neigimas, tyčiojimasis iš pasipriešinimo kovų, apskritai iš Lietuvos istorijos.
Lietuva, regis, tampa vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje lituanofobija yra nebaudžiama. Bet kur kitur tokį elgesį būtų galima apskųsti pagal straipsnį, draudžiantį praktikuoti ksenofobiją. Bet lietuviai lietuviams Lietuvoje juk nėra „svetimi“, tad lituanofobų traukti baudžiamojon atsakomybėn kaip ir neišeina…
Panašu, kad Lietuva neranda savyje jėgų užkirsti kelio agresyviai brukamai lituanofobijai, kaip ir kadaise nebuvo pajėgi sustabdyti iš pradžių bolševikų skverbimosi, o vėliau lituanocido. Esant tokiai situacijai, glaudesnis bendradarbiavimas su ES institucijomis ir bendros iniciatyvos su kitomis Rytų Europos valstybėmis galėtų būti vienintelis (paskutinis?) kelias sustabdyti lėtinę Lietuvos valstybės destrukciją.
[1] Andrius Bielskis, Nepripažinę Holokausto neprisiimsime atsakomybės už šią tragediją, www.delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 10 d. Kiti Bielskio teiginiai taip pat paimti iš šio straipsnio.
[2] Eglė Samoškaitė, Emanuelis Zingeris: Komunizmo nusikaltimai nepasmerkti, nes sovietai nesijautė nugalėti, www.delfi.lt, 2009 kovo mėn. 24 d.
[3] Tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip tam tikri iš pažiūros prožydiški veiksmai ir teiginiai gali būti antisemitiniai pagal savo prasmę ir logiką, siūlyčiau perskaityti žymaus žydų kilmės kanadiečio, filosofijos profesoriaus Michaelo Neumanno knygą The Case Against Israel (2005).
[4] George P. Fletcher, Rethinking Criminal Law, Boston, Toronto, Little, Brown and Company, 1978, p. 409.
[5] George P. Fletcher, Punishment versus Treatment, In: Basic Concepts of Criminal Law, New York, Oxford: Oxford University Press, 1998, p. 25–42.
[6] Ten pat, p. 37.
[7] Ten pat, p. 37. (The view in biblical culture, as one leading scholar argues, was that a manslayer acquired control over the victim’s blood; the slayer had to be executed in order to release the blood, permitting it to return to God as in the case of a natural death.)
[8] Ten pat, p. 37. (Criminal conduct establishes the supremacy of the criminal over the victim and, in the case of homicide, the victim’s family.)
[9] Ten pat, p. 38. (When we fail to prosecute and punish a known violent offender, we all become complicitous in maintaining the victim’s state of subservience.)
[10] Hartas turėjo omeny tokius plačiai paplitusius šiuolaikinės teisėsaugos veiksmus kaip „sandorius“ su nusikaltėliais, siūlant jiems laisvę mainais už vertingą informaciją apie jų sėbrus. (Herbert Lionel Adolphus Hart. Punishment and Responsibility. Essays in the Philosophy of Law Oxford University Press 1973.)
[11] Dainius Žalimas, Lietuva – ne vieniša, siekdama vienodo totalitarizmo nusikaltimų traktavimo, www.delfi.lt, 2011 sausio mėn. 6 d.
Pakoreguota ir papildyta teksto versija skelbta www.propatria.lt.
Pirminis šaltinis: Kultūros barai
Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/588567/ ... i-apacioje
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
