Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Birželio 22-oji: kodėl vokiečiai ir rusai skirtingai vertina karą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Birželio 22-oji: kodėl vokiečiai ir rusai skirtingai vertina karą

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Birželio 22-oji: kodėl vokiečiai ir rusai skirtingai vertina karą

Parašytas: 22 Bir 2011 22:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Birželio 22-oji: kodėl vokiečiai ir rusai skirtingai vertina karą

http://www.alfa.lt/straipsnis/11702650/ ... -22_19-16/

2011-06-22 19:16
Alfa.lt

1941 metų birželio 22 diena pakeitė pasaulio istoriją. Du totalitariniai režimai, nacionalsocialistinė Vokietija ir komunistinė Sovietų Sąjunga, dar prieš keletą metų dalijęsi įtaką ir teritorijas Vidurio Rytų Europoje, susikibo mirtinoje kovoje, kad išsiaiškintų, kam lemta išnykti, o kam išlikti ir pražudyti dar daugiau nekaltų žmonių.

Praėjus 70 metų nuo bene kruviniausio žmonijos istorijoje karo pradžios, Rusijos ir Vokietijos žiniasklaidoje ji vis dar atlieka svarbų vaidmenį. Tačiau gali pasirodyti, kad kartais svarbiau ne tai, kas paminima, o ką renkamasi pamiršti.

Rusijai 1941-ųjų birželio 22 diena vis dar yra didelių netekčių ir sunkiai paaiškinamos nelaimės metas. Pirmieji šeši karo mėnesiai, per kuriuos vokiečių Vermachto kariai sparčiai stūmėsi pirmyn, imdami į nelaisvę ištisas raudonarmiečių armijas, pelnytai gali būti vadinami nacionaline tragedija.

Žinoma, už viso to greičiausiai slypi suvokimas, kad be birželio 22-osios nebūtų ir gegužės 9-osios – pompastiškai dabartinių Kremliaus šeimininkų švenčiamos pergalės prieš fašizmą dienos. Tačiau kontrastas tarp šių dviejų datų išlieka akivaizdus – verta pastebėti, kad birželio 22 dienos minėjimui skiriama gerokai mažiau dėmesio, taip pat dėl karo pradžią ir jo eigą apipynusių nemalonių paslapčių.

Vokietijoje, kiek galima spręsti iš didžiųjų dienraščių apžvalgos, karo su Sovietų Sąjunga pradžia yra dar menkiau pastebima – galbūt dėl galutinio triuškinančio pralaimėjimo, o gal ir dėl sudėtingo santykio su pirmųjų karo mėnesių sėkme, kurią sunku atsieti nuo pasibaisėtinų karo nusikaltimų ir genocido.

Perspėjimai, kuriais niekas netikėjo

Rusijos dienraštis „Komsomolskaja Pravda“ birželio 22 dienos išvakarėse eilinį kartą aiškinosi, kodėl Stalinas iki pat karo pradžios netikėjo daugybe žvalgų pranešimų apie vokiečių Vermachto rengiamą puolimą.

Leidinio pakalbintas karo istorikas Arsenas Martirosianas nurodė, kad Maskvą pirmieji pranešimai apie hitlerinės Vokietijos ketinimus kada nors ateityje pulti Sovietų Sąjungą pasiekė dar 1935 metais, o jau 1936-aisiais buvo žinoma, kad Vokietijos strategai parengė pirmąjį galimo puolimo planą, kukliai pavadintą „Rytų kampanija“.

Perspėjimų srautas nenutrūko ir po to, kai buvo pasirašytas liūdnai pagarsėjęs Molotovo–Ribentropo paktas, numatęs Europos padalijimą ir faktiškai nulėmęs Antrojo pasaulinio karo pradžią. Pats Hitleris netiesiogiai nurodė galimą puolimo datą 1941 metų gegužės mėnesio laiške Stalinui, kuriame perspėjo šį apie planus birželio 15–20 dienomis pradėti didelio masto kariuomenės perdislokavimo operaciją, neva siekiant dalį jų permesti į Vakarus.

Svarbiausia, A. Martirosiano teigimu, buvo tai, kad per pusantros savaitės iki karo pradžios sovietų žvalgai net 47 kartus informavo vadovybę apie numatomą įsiveržimo datą ir net 26 kartus tai padarė visiškai tiksliai.

Turint galvoje, kad patys Vokietijos lyderiai raštu apie sprendimą pradėti puolimą birželio 22 dienos rytą pranešė tik birželio 10 dieną, didesnio operatyvumo iš sovietinės žvalgybos nebuvo galima tikėtis.

A. Martirosiano teigimu, pagrindinė priežastis, kodėl Stalinas nepatikėjo žvalgų pranešimais, buvo baimė pakliūti į Hitlerio paspęstus spąstus. Daugiausia įtarimų neva kėlė tai, kad apie karo pradžią birželio 22 dieną iš anksto žinojo daugybė žemo rango dezertyravusių vokiečių kareivių, perbėgusių į sovietų pusę. Jie galėjo būti specialiai siųsti, kad skleistų dezinformaciją.

Būtent dėl to birželio 18 dieną buvo imtasi žvalgybos iš oro, kuri tik dar kartą patvirtino, kad prie sienos su Sovietų Sąjunga hitlerinė Vokietija pritraukė didžiules pajėgas. Kodėl Stalinas ir po to, kai gavo šiuos pranešimus, susilaikė nuo ryžtingesnių veiksmų, išlieka viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių.

Tiesa, A. Martirosianas užsiminė ir apie paslaptingą, iki šiol nerastą birželio 18 dienos direktyvą, kuri esą nurodė prie sienos sutelktoms Raudonosios armijos pajėgoms rengtis kariniams veiksmams, tačiau dėl neaiškių priežasčių taip ir nebuvo įgyvendinta.

Esą būtent dėl to ir įvyko didžioji sovietinės kariuomenės tragedija – per pirmąsias karo savaites ir mėnesius buvo patirti milžiniški gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostoliai, prarasta didžiulė teritorija ir gamybiniai pajėgumai.

Alternatyvios istorikų versijos apie tai, kad Stalinas netikėjo Vokietijos įsiveržimu, nes žinojo apie prastą Vermachto pasirengimą ir pats rengėsi netrukus pradėti puolimą vakarų kryptimi, su „Gazprom“, taigi ir valdančiuoju režimu, susijusios „Komsomolskaja Pravda“ puslapiuose, kaip ir galima tikėtis, nėra paliečiamos.

Pražudytų raudonarmiečių paslaptis

Nuostolių klausimui ypatingą dėmesį skyrė rusų interneto leidinys Gazeta.ru, bandęs išsiaiškinti, kiek iš tiesų per karą su Vokietija žuvo Raudonosios armijos karių.

„SSRS netekčių per Didįjį Tėvynės karą klausimas išlieka vienas iš mokslininkų neatsakytų klausimų. Oficiali statistika – 26,6 mln. žuvusių, iš jų 8,7 mln. kariškių – sumažina nuostolius tarp tų, kurie buvo fronte. Priešingai negu įprasta manyti, didžiąją dalį žuvusiųjų (iki 13,6 mln.) sudarė būtent kariškiai, o ne civiliai Sovietų Sąjungos gyventojai“, – rašo Gazeta.ru, remdamasi kelių istorikų diskusija šiuo klausimu.

Borisas Sokolovas užėmė radikaliausią poziciją, teigdamas, kad karo metais žuvo net 27 mln. Raudonosios armijos (RA) karių. Tai gerokai daugiau negu Rytų fronte žuvusių vokiečių ir jų sąjungininkų karių, kurių skaičius paprastai svyruoja apie 5 mln. Nepaisant visų kalbų apie tai, kad sovietų maršalai ir generolai nebrangino savo kareivių gyvybių, toks didelis skirtumas atrodo labai sunkiai įtikimas.

Aleksejus Isajevas paneigė B. Sokolovo teiginius, pasitelkęs turimus duomenis apie mobilizaciją Sovietų Sąjungoje. Jo teigimu, iš viso į RA karo metais buvo pašaukta „vos“ 34,5 mln. vyrų, o iš jų 1945 metų liepos 1 dieną, pasibaigus karui, bet prieš demobilizaciją, buvo likę 12,8 mln. karių, iš jų daugiau nei 1 mln. buvo gydomi ligoninėse.

Turint galvoje, kad nemažai RA kareivių dar vykstant karui turėjo būti paleisti iš tarnybos dėl rimtų sužeidimų, o nemažai vyrų taip niekada ir nebuvo mobilizuoti, nes turėjo dirbti ginkluotės gamyklose, B. Sokolovo teiginiai apie 27 mln. žuvusių karių atrodo niekaip nepagrindžiami. Netgi 21,6 mln. žuvusių kariškių skaičius, apie kurį kalba A. Isajevas, atrodo pernelyg didelis.

Kirilo Aleksandrovo teigimu, tiksliausiai žuvusių kariškių skaičių parodo Centrinio gynybos ministerijos archyvo kartotekos peržiūra. Esą pagal turimas korteles galima daryti išvadą, kad prie „nesugrąžinamų nuostolių“ karo metais buvo priskirta daugiau nei 13,6 mln. raudonarmiečių, kurių daugelis, ko gero, krito mūšio lauke.

Kartu su žuvusiais raudonaisiais partizanais ir kitais „neapskaitytais“ kariais šis skaičius esą galėtų siekti 16–17 mln. žmonių – sveiku protu sunkiai suvokiamą ribą.

Galima pastebėti, kad daugybės žuvusių karių palaikai niekada nebuvo surinkti ir palaidoti – taip ir liko išbarstyti bekraštėse buvusios sovietų imperijos platybėse.

Didvyriai neteisingame kare?

Vokietijos leidiniai pralaimėto karo temai, kaip įprasta, skyrė mažiau dėmesio. Dienraštis „Die Welt“ buvo vienas nedaugelio, paruošusių išsamesnę medžiagą. Leidinys pasirinko apie karą pasakoti iš vieno konkretaus Vermachto junginio bei jo karių pozicijų.

Straipsnyje „Hitlerio 7-osios pėstininkų divizijos mirties maršas“ pasakojama apie tai, kaip 17 tūkst. karių leidosi į žygį nuo Bugo pakrančių Lenkijoje Maskvos link, tikėdamasi lengvos pergalės, tačiau galiausiai buvo sustabdyti ir Kalėdų išvakarėse „žudė dėl kelių sušalusių bulvių“.

Galima išskirti keletą įdomių šio pasakojimo detalių – viena vertus, pabrėžiamas prastas Vermachto pasirengimas ir motorizuotų transporto priemonių trūkumas, taip pat ir sovietinės technikos, visų pirma garsiojo tanko T-34, pranašumas mūšio lauke.

Remiantis archyvine medžiaga, vaizdingai aprašomos rudeniop kintančios oro sąlygos, pasmerkusios prastai aprengtus Vermachto karius didelėms ir didėjančioms kančioms.

Kita vertus, kaip įprasta Vokietijos žiniasklaidoje, ir ko paprastai tenka su žiburiu ieškoti Rusijos leidinių pasakojimuose apie „Didįjį Tėvynės“ karą, nepamirštama paminėti karo nusikaltimų. Tiesa, šįkart tai daugiausiai apsiriboja keliomis žudomų žydų ir sugriautų pastatų nuotraukomis bei bendru klausimo, kas stūmė 7-osios divizijos karius į priekį, aptarimu.

„Die Welt“ atmeta versiją, kad visi arba bent dauguma paprastų Vermachto karių buvo indoktrinuoti rasistine nacionalsocialistų ideologija.

„Elitiniam junginiui, tokiam kaip 7-oji pėstininkų divizija, toks paprastas paaiškinimas netinka. Jų atveju, kaip 2010 metais išleistoje didžiojoje studijoje „Vermachtas Rytų kare“ teigia istorikas Christianas Hartmannas, lemtingas mišinys, leidęs suformuoti išskirtinai kovingą, profesionalią, tačiau ir nepaprastai imlią kančioms grupę, susidarė iš tradicinių karinių vertybių, kareiviškos bendrystės, narsos ir patriotizmo“, – rašo „Die Welt“.

Tai neblogai iliustruoja pastaruoju metu Vokietijoje palengva atgimstantį atsargų žavėjimąsi Vermachto kovinėmis savybėmis, tačiau ne tikslais, dėl kurių buvo kovojama.

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Bir 2011 00:40

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Dabar, kada nebėra nei vieno iš tų dviejų agresorių, galime pasakyti: ir gerai, kad nebėra.
Matyt, kitaip jie negalėjo išnykti - iš pradžių turėjo vienas kitą numūčinti, o likęs turėjo žlugti, nes ekonomika toje sistemoje buvo netinkamai tvarkoma.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: