Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1927 metų birželio 7 dieną Varšuvos gel. stotyje nušautas SSRS pasiuntinys Lenkijoje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1927 metų birželio 7 dieną Varšuvos gel. stotyje nušautas SSRS pasiuntinys Lenkijoje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1927 metų birželio 7 dieną Varšuvos gel. stotyje nušautas SSRS pasiuntinys Lenkijoje

Parašytas: 11 Bir 2011 12:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

Keršytojas iš Vilniaus

http://www.lzinios.lt/lt/2011-06-10/ist ... niaus.html

LIETUVOS ŽINIOS > Nr. 134 (12961), 2011 birželio 10 d. > Istorija > Keršytojas iš Vilniaus

Aras LUKŠAS

1927 metų birželio 7 dieną Varšuvos geležinkelio stoties perone nuaidėję šeši revolverio šūviai pakirto SSRS pasiuntinį Lenkijoje Piotrą Voikovą.

Pasikėsinimą organizavo ir įvykdė vilnietis Borisas Koverda. Kas buvo šis žmogus - nusikaltėlis, kovotojas, keršytojas? Ir kas buvo pasikėsinimo auka - diplomatas ar budelis?

Ankstų birželio 7-osios rytą naujintelaičiu sovietų ambasados mersedesu pasiuntinys P.Voikovas išsiruošė į Varšuvos centrinę geležinkelio stotį. Ten jo laukė susitikimas su buvusiu SSRS reikalų patikėtiniu Londone Arkadijumi Rozenholcu, kuris ką tik buvo išprašytas iš šios šalies ir per Lenkijos sostinę vyko į Maskvą. Pagal tvarkaraštį Varšuvos stotyje traukinys turėjo stovėti valandą. Taigi P.Voikovas nutarė panaudoti šį laiką kažin kokiam svarbiam pokalbiui.

Abu sovietų diplomatai, išgėrę stoties bufete po puodelį kavos, ramiai vaikštinėjo perone ir šnekėjosi, kai netikėtai nepažįstamas jaunas vyras išsitraukė revolverį ir paleido į P.Voikovą šešis šūvius. Sovietų pasiuntinys, kuriam į krūtinę jau buvo susmigusios trys kulkos, dar sugebėjo išsitraukti iš kišenės savo ginklą ir tris kartus iššauti į užpuoliką. Tačiau nepataikė. Sunkiai sužeistas P.Voikovas buvo skubiai nuvežtas į ligoninę ir operuotas, bet 10 val. 45 min., praėjus valandai po pasikėsinimo, mirė.

Tuo metu užpuoliką jau apklausė policija. Vaikinas, paleidęs mirtinus šūvius, dar mėgino pabėgti, bet buvo sučiuptas. Sulaikytasis prisistatė esąs vilnietis B.Koverda.

Bolševikų teroro liudytojas

Praėjus daugeliui metų B.Koverda šias akimirkas prisimins taip: "Mano susitikimas su Voikovu Varšuvos stotyje, nors ir ieškojau jo, buvo grynas atsitiktinumas. Tarsi kažkoks likimo pirštas. Jei Rozenholcas būtų važiavęs per Varšuvą nors viena diena vėliau, pasikėsinimo nebūtų įvykę. Man baigėsi pinigai. Kad nusipirkčiau perono bilietą, išleidau paskutinius dvidešimt grošų." Kita vertus, pasikėsinimo idėją jaunuolis puoselėjo turėdamas tam svarių priežasčių. Netrukus tai paaiškėjo teisme. O kol kas grįžkime prie šio įvykio ištakų ir keliais sakiniais prisiminkime ankstyvuosius jo metus gimtajame Vilniuje.

B.Koverda gimė 1907 metų rugpjūčio 21 dieną baltarusio mokytojo Sofrono Koverdos šeimoje. 1915-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo frontui priartėjus prie Lietuvos, berniukas drauge su motina atsidūrė Samaros mieste, Rusijoje. Čia jam teko praleisti penkerius metus ir po 1917-ųjų perversmo savo akimis išvysti visą bolševikinio teroro siaubą. Tai tarsi neišdylantis antspaudas paženklino B.Koverdos savimonę, pažiūras ir galiausiai likimą. Beje, būtent paauglystėje matytus bolševikų žiaurumus kaip svarbiausią argumentą kaltinamojo naudai vėliau pasitelkė ir jo advokatai.

1920 metais Koverdų šeima sugrįžo į lenkų okupuotą Vilnių. Čia Borisas iš pradžių mokėsi baltarusių, paskui - rusų gimnazijoje, o vėliau dirbo korektoriumi ir ekspeditoriumi antibolševikinės pakraipos laikraštyje "Belorusskoje slovo". Ar to pakako, kad B.Koverdos galvoje subręstų planas vykti į Varšuvą ir likviduoti sovietų pasiuntinį? Ir kodėl būtent P.Voikovą devyniolikmetis jaunuolis pasirinko savo taikiniu?

Į pirmąjį klausimą B.Koverda pats atsakė tik 1984 metais parašytame straipsnyje, jau jausdamas artėjantį gyvenimo saulėlydį. Iš šio rašinio sužinojome, kad būtent pažintis su "Belorusskoje slovo" leidėju daktaru Arsenijumi Pauliukevičiumi ir Rusijos pilietinio karo dalyviu bei leidinio "Novaja Rossija" redaktoriumi Michailu Jakovlevu ir lėmė šį devyniolikmečio žingsnį. Tiek su vienu, tiek su kitu vyresniuoju bičiuliu B.Koverda ne kartą svarstė, kad būtina atnaujinti ginkluotą kovą su bolševizmu ir tęsti ją bet kokiomis priemonėmis. Reikia pažymėti, jog šių pokalbių turinys gerai atspindėjo didelės dalies antibolševikinės emigracijos nuotaikas.

Galimas dalykas, kad asmeniškai B.Koverdai šios kalbos ir būtų pasibaigusios tik kalbomis, jei ne viena aplinkybė: SSRS pasiuntiniu Varšuvoje buvo paskirtas P.Voikovas. Tas pats garsusis bolševikas, kuris 1917 metais užplombuotuose traukinio vagonuose drauge su Vladimiru Leninu per Vokietiją atvyko į Petrogradą rengti Spalio perversmo. Tas pats raudonojo teroro organizatorius, kurio asmenišką dalyvavimą sušaudant caro Nikolajus II šeimą šiandien teigia daugelis šaltinių. Tomis dienomis apie šiuos P.Voikovo gyvenimo puslapius nemažai rašė ir lenkų spauda. Prie jų šiek tiek vėliau sugrįšime ir mes, bet dabar pereikime prie B.Koverdos istorijos.

Sumanymas brendo Vilniuje

"Mintis apie pasikėsinimo į Voikovą galimybę mano pokalbiuose nuskambėdavo vis dažniau ir dažniau, kol galų gale 1927 metų pradžioje pareiškiau norą įvykdyti šį pasikėsinimą. Pauliukevičius sutiko skirti tam reikalingų lėšų, o Jakovlevas turėjo paremti pasikėsinimo organizavimą", - vėliau pasakojo B.Koverda.

Taigi, turėdamas kišenėje A.Paliukevičiaus duotus 200 zlotų ir M.Jakovlevo įteiktą seną mauzerį su šoviniais, Borisas išvyko į Varšuvą ir ėmė ieškoti susitikimo su sovietų pasiuntiniu. Reikia paminėti, kad apie rimtą rengimąsi pasikėsinti, žvalgybą, P.Voikovo įpročių ir kasdienių maršrutų nustatymą dėl pinigų stygiaus negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, sužinoti ką nors apie galimybes priartėti prie sovietų pasiuntinio kiek anksčiau buvo pavesta į Varšuvą dirbti išvykstančiam A.Paliukevičiaus ir M.Jakovlevo bičiuliui Konstantinui Šipinskiui, tačiau jam taip ir nepavyko nieko padaryti. "Buvau nusivylęs matydamas, kad nieko nenuveikta, ir, prisipažinsiu, man kilo abejonių dėl galimybės sutikti Voikovą, nes turimų pinigų gyventi Varšuvoje galėjo užtekti tik 10-12 dienų. Be to, aš apskritai negalėjau būti ilgam išvykęs, nes mano šeima neturėjo supratimo, kur esu", - savo užrašuose prisiminė B.Koverda.

Taigi pasikėsinimo vykdytojui teko skubėti ir improvizuoti. Nematydamas kitos galimybės sutikti P.Voikovą, jis nutarė rasti pretekstą patekti į sovietų pasiuntinybę arba konsulatą. Įgyvendinti šį sumanymą pasirodė ne taip ir sunku - pasakęs prie įėjimo sėdinčiam darbuotojui, kad nori gauti SSRS vizą, jaunuolis be jokių klausimų buvo įleistas į įstaigos priimamąjį.

Po keturių apsilankymų, per kuriuos B.Koverda stengdavosi užtrukti konsulate kiek galima ilgiau ir stebėti jo aplinką, vaikinui galiausiai buvo grąžintos užpildytos anketos ir pasakyta, kad vizos į Sovietų Sąjungą nei mokymosi, nei darbo tikslais jis negaus. Nuo tos akimirkos nebeliko jokios galimybės lankytis sovietų atstovybėje.

Vis dėlto šie vizitai nepraėjo veltui. Kartą, kai B.Koverda sėdėjo prie stalo ir apsimetė, kad kruopščiai pildo anketą, konsulato priimamajame pasirodė pats pasiuntinys. Jis nužvelgė lankytojus ir pasikvietė į vidų ten buvusį sovietų valdininką. "Kaip Voikovas atrodo, žinojau iš nuotraukų lenkiškuose laikraščiuose ir žurnaluose. Tai, jog pasiuntinys akimirkai pasirodė priimamojo tarpduryje, man buvo visiškas netikėtumas, todėl negalėjo būti nė kalbos, kad spėčiau atsistoti, išeiti iš už stalo ir priartėti prie jo", - aiškino B.Koverda. Tačiau nuo to laiko pasikėsinimo vykdytojui nebeliko jokių abejonių, kad šis žmogus - tikrai jo taikinys. Tad Varšuvos geležinkelio stotyje vaikinas jau galėjo veikti greitai ir tiksliai.

Bet iki tol Borisą ne kartą aplankė mintis, kad likti Varšuvoje nebėra prasmės. Iki tos akimirkos, kai jis, jau svarstydamas apie kelionę namo, laikraščio "Kurjer Czervony" birželio 2 dienos numeryje aptiko žinutę, informuojančią, kad sovietų pasiuntinys P.Voikovas vyksta į Maskvą. "Man pasidarė aišku: jei Voikovas išvažiuoja į Maskvą, tai bus paskutinis ir vienintelis mano šansas jį sutikti", - rašė B.Koverda. Jaunuolis tuoj pat nuskubėjo į geležinkelio stotį ir sužinojo, kad traukinys į SSRS sostinę išvyksta kasdien 9 val. 55 minutės.

Nuo birželio 4-osios B.Koverda kiekvieną rytą leido Varšuvos centrinės stoties perone, vaikštinėdamas palei traukinį, važiuojantį į Maskvą. Taip praėjo keturios dienos. Birželio 7-ąją Boriso kišenėje buvo likę tik 20 grošų - lygiai tiek, kiek užteko dar vienam, paskutiniam, perono bilietui. Ir jis pasirodė esąs laimingas. Tą rytą, likus maždaug 50 min. iki traukinio išvykimo, B.Koverda netikėtai pamatė P.Voikovą. Jaunuolio nuostabai pasiuntinys neskubėjo į traukinį, priešingai, lydimas kažin kokio nepažįstamo vyro ėjo nuo perono stoties pastato link. Jis tik vėliau sužinojo, jog nepažįstamasis - ne kas kitas, o iš Londono išvarytas sovietų atstovas A.Rozenholcas. Po kurio laiko paaiškėjo ir tai, kad laikraščio pranešimas apie P.Voikovo išvykimą į Maskvą buvo klaida. Tačiau lemtinga. Po kelių akimirkų perone nuaidėjo šeši revolverio šūviai.

Žaibiškas teismas

Tolesni įvykiai klostėsi žaibo greitumu. Lenkijos valdžia darė viską, kad incidentas nesugadintų Varšuvos ir Maskvos santykių, nors šios reakcija į pasikėsinimą iš pradžių buvo gana santūri. Sovietai dėl nusikaltimo organizavimo iš karto kažin kodėl apkaltino Didžiąją Britaniją, o Lenkijos valdžiai tik papriekaištavo, kad ji toleruoja savo teritorijoje Rusijos baltagvardiečių organizacijas. Beje, to pakako - netrukus Lenkijoje prasidėjo monarchistų areštai. Tačiau svarbiausia - Varšuva padarė viską, kad B.Koverdos bylos tyrimas būtų baigtas per keletą dienų; jo procesas prasidėjo praėjus vos savaitei po pasikėsinimo.

Liepos 13 dieną įtariamasis buvo atvežtas į apygardos teismą. Jo pirmininkas įteikė B.Koverdai kaltinamąjį aktą ir pranešė, kad byla bus nagrinėjama ypatingos skubos tvarka. Mat Lenkijoje kaip tik tuo metu buvo įsigaliojęs dekretas, leidžiantis greičiau narplioti kai kuriuos nusikaltimus, įvykdytus prieš valstybės tarnautojus. Tiesa, P.Voikovas, nebūdamas Lenkijoje akredituotas diplomatas, formaliai negalėjo būti laikomas valstybės pareigūnu. Vis dėlto teisminė valdžia turėjo teisę taikyti šią taisyklę ir kitais ypatingais atvejais, dažniausiai vadovaudamasi vyriausybės nurodymais. Taigi jaunuolio bylą buvo nuspręsta perduoti ypatingajam teismui.

Pats B.Koverda vėliau savo prisiminimuose teigė, jog bylos tyrimą nutarta paspartinti ne vien dėl to, kad šito norėjo Lenkijos valdžia. Tiesiog tuo klausimu būta neviešo Varšuvos ir Maskvos susitarimo. "Abiejų šalių vyriausybės norėjo, kad šis "incidentas" būtų kuo greičiau išspręstas. Todėl procesas buvo suveltas ir truko tik vieną dieną. Daug klausimų nutylėta. Tai atsispindi oficialiame teismo posėdžio protokole. Laikraščių reportažuose iš proceso galima rasti daug daugiau negu teismo sekretoriaus užrašuose", - tvirtino pasikėsinimo vykdytojas.

Budelis tapo auka

Iš tiesų šykščiose protokolo eilutėse mažai kalbama apie pasikėsinimo taikinį P.Voikovą. Jau 1903-iaisiais, vos sulaukęs penkiolikos metų, būsimas pasiuntinys Lenkijoje (kurio tikrasis vardas, kai kurių vėlesnių antisemitinių šaltinių teigimu, buvo Pinchusas Vaineris) įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. Labai greitai P.Voikovas tapo profesionaliu teroristu: 1906 metų vasarą jis prisidėjo prie RSDDP kovinio būrio ir organizavo pasikėsinimą į Jaltos merą generolą I.Dumbadzę. Išpuolis nepavyko, generolas atsipirko tik lengva kontūzija. 1907 metais P.Voikovas emigravo į Šveicariją ir įstojo į Ženevos universitetą. Būtent šiame mieste būsimas pasiuntinys susipažino su V.Leninu, nors vienminčiais juodu netapo iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos: iki to laiko jis priklausė menševikams. 1917-aisiais, po Vasario revoliucijos, P.Voikovas grįžo į Rusiją ir, deleguotas laikinosios vyriausybės, tapo darbų saugos inspektoriumi Jekaterinburge.

Tačiau didžiausios galimybės P.Voikovui atsivėrė po Spalio perversmo. Tuo metu jis, jau kai vietos karinio revoliucinio komiteto narys, kreipėsi į visas Uralo tarybas, ragindamas "imti valdžią į savo rankas ir bet kokį pasipriešinimą malšinti ginklu". Būtent P.Voikovas pradėjo negailestingas produktų rekvizicijas iš regiono valstiečių, būtent jis žiauriomis represijomis malšino žmonių nepasitenkinimą, būtent jam buvo patikėta represuoti nacionalizuojamų Uralo įmonių savininkus.

Tačiau šio personažo biografiją "puošė" dar vienas nusikaltimas, kuris iš esmės nulėmė ir jo likimą. P.Voikovas aktyviai pasisakė už nuverstojo caro Nikolajus II bei jo šeimos sušaudymą ir entuziastingai jame dalyvavo. Vėliau ne vienas autorius įrodinės, kad P.Voikovas - vienas iš tų, kurio rankose buvo į monarchą ir jo vaikus nukreiptas ginklas. Šiaip ar taip, archyviniuose dokumentuose išlikęs vienas neginčijamas faktas - būtent šis bolševikų teroro veikėjas pasirašė dokumentus skirti didelį kiekį sieros rūgšties nužudytųjų kūnams sunaikinti. Neginčijamas faktas yra ir tai, kad jis drauge su kitais bolševikų veikėjais organizavo imperatoriaus šeimos brangenybių pardavimą užsienyje.

Nenuostabu, kad 1922 metais P.Voikovas, paskirtas sovietinės Rusijos pasiuntiniu Kanadoje, negavo šios šalies sutikimo jį akredituoti. Svarbiausia atsisakymo priežastis - jo dalyvavimas nužudant caro šeimą. 1924 metais P.Voikovą, kaip SSRS pasiuntinį, sutiko priimti Lenkija. Čia jis ir sulaukė atpildo už savo piktadarybes.

Šias aplinkybes birželio 15 dieną vykusiame teismo posėdyje pabrėžė ir pats teisiamasis, ir jo advokatai. Tačiau teismas nepaisė to ir nesiėmė gilintis į detales - jo posėdis truko itin trumpai ir labiau priminė liūdnai pagarsėjusių sovietinių "troikų" susidorojimą su sistemai neįtikusiais žmonėmis nei vakarietiškos valstybės teisingumą. Posėdis prasidėjo birželio 15-ąją 10 val. 45 min., o nuosprendis buvo paskelbtas po 14 valandų, be penkiolikos minučių pirmą nakties. Galutinį sprendimą teisėjai priėmė per 50 minučių.

Teisme B.Koverda tvirtino, kad savo ketinimus įvykdė vedamas grynai politinių priežasčių ir kad turėjo vienintelį tikslą - kovoti su bolševikais ir su bolševizmu. Teismui paskelbus kaltinamąją išvadą ir teismo pirmininkui paklausus, ar kaltinamasis pripažįsta savo kaltę, šis atsakė, jog prisipažįsta nužudęs P.Voikovą, tačiau neprisipažįsta esąs kaltas, nes pasielgė taip atsakydamas į viską, ką bolševikai padarė Rusijoje.

Nepaisydamas nei kaltinamojo, nei advokatų, nei gynybos liudytojų argumentų, teismas priėmė itin griežtą sprendimą: nuteisė B.Koverdą kalėti iki gyvos galvos. Jis išėjo į laisvę po 11 metų, kai Lenkijos prezidentas paskelbė amnestiją.

Taigi B.Koverdos teismas Lenkijoje netapo politiniu procesu prieš bolševizmą, kaip nutiko Šveicarijoje, kurioje buvo teisiamas buvęs baltagvardietis Morisas Konradi, 1923 metų gegužės 10 dieną Lozanos restorane nušovęs sovietų diplomatą Vaclavą Vorovskį ir du jo padėjėjus. Tuomet procesas truko dešimt dienų, o prisiekusieji, nepaisydami prokuroro įtikinėjimų, kad net tirono nužudymas yra nusikaltimas, nutarė M.Konradi išteisinti, pavadindami jo poelgį teisėto atpildo už komunistinio režimo nusikaltimus aktu.

Kaip matome, B.Koverdos istorija baigėsi kitaip. Lenkijos valdžia, norėdama įtikti SSRS valdžiai, ne tik per 14 valandų nuteisė į sovietų pasiuntinį pasikėsinusį jaunuolį, bet ir surengė P.Voikovui iškilmingą palydų ceremoniją. Perone į Maskvą vežamą karstą su jo palaikus išlydėjo garbės sargybos kuopa ir kariuomenės orkestras. Iki pat sienos traukinį lydėjo lenkų kariai. O tą patį rytą, kai sąstatas 8 val. 45 min. pajudėjo Maskvos link, saugumo kalėjime - liūdnai pagarsėjusioje Lubiankoje - čekistai šūviais į pakaušį nužudė 20 Rusijos aristokratų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusių kalėjime arba suimtų jau po pasikėsinimo į P.Voikovą. Ši be tardymo ir teismo įvykdyta žmogžudystė netrukus virto dar vienos teroro bangos pradžia.

Komentarai
http://www.lzinios.lt/lt/2011-06-10/ist ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai » Propagandiniai istoriniai mitai ir juos paneigiantys faktai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: