Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 28 Bal 2024 03:46

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 22 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 05 Geg 2011 23:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Žydai ir antisemitizmas


http://www.balsas.lt/naujiena/536524/zy ... semitizmas
http://www.balsas.lt/News/print/536524

Autorius:Avraham Burg 2011.05.03 04:11
Avrahamas Burgas - buvęs Kneseto pirmininkas

      Ar Izraelis painioja teisėtą savo politikos kritiką su antisemitizmu, taip siekdamas išvengti sudėtingų egzistencinių sprendimų? Klausimai iš tiesų sunkūs – tačiau atsakymai dar sunkesni.

      Mėnuo tarp Purimo ir Pesach švenčių yra tinkamas metas apsvarstyti žydų ir antisemitizmo ryšius. Tai trapių ir sudėtingų santykių kompleksas, kupinas įvairių klišių ir negailestingų panikos riksmų, tačiau ten stebėtinai trūksta įžvalgų.

      Du rašytojai, Jeanas Paulas Sartreʼas ir Abrahamas Yehoshua, buvo vieni iš nedaugelio, kurie išdrįso paliesti šios problemos įkaitusią šerdį. J. P. Sartre'as gvildeno šią temą kūrinyje „Antisemitas ir žydas“ (1946). Nepaisant jo nuoseklios kovos su antisemitizmu, jis laikė žydus ne daugiau nei įdėmaus antisemitinio žvilgsnio produktais. Iš esmės nežinodamas, ką teigiamo galima pasakyti apie žydus, jis kandžiai tvirtino, kad būtent antisemitas nustato, kas yra žydas, o kas – ne.

      Po daugelio metų „Tėvynės valdžioje“ (2008) A. Yehoshua parašė: „Tam tikra tragiška prasme antisemitizmas tapo natūraliausiu komponentu kristalizuojant žydų tapatumą, tad daugeliui jų antisemitizmo nebuvimas atrodo įtartinas ir nenatūralus.“

      Atėjo laikas žengti kitą žingsnį ir paklausti, ar išties galime egzistuoti be išorinio priešo, be antisemitizmo? Ar mes turime drąsos užginčyti nepatogias ir absurdiškas šių abiejų rašytojų išvadas, pagal kurias mums reikalingas antisemitizmas, kad apibrėžtume save?

      Neįmanoma žengti panašiu keliu be prielaidos, kad antisemitizmas išties yra. Egzistuoja labai sudėtingos sąrangos neapykanta žydams. Iš dalies ji istoriška. Ji sukelia „nekaltą“ tikėjimą, kad žydai atsakingi už Jėzaus nužudymą. Kai kurie antisemitai nekenčia žydų abstrakčiai, kaip ir kai kurie iš mūsų abstrakčiai nekenčia Amaleko giminės (Amalekitai – gentis, su kuria žydai kariavo bibliniais laikais. – balsas.lt)

      Tai yra religinio DNR dalis, kuri nuolatos gyva visų religijų ritualuose ir ceremonijose, įskaitant ir mūsiškę. Ši pirminė egzistencinė neapykanta susijungia su einamaisiais įvykiais per įtampą ir priešiškumą, kylančius ir kunkuliuojančius Artimuosiuose Rytuose,

      Daugelis tų, kurie Izraelio kritiką už neteisingą politiką sieja su priešiškumu žydams vien dėl to, kad jie žydai,  iš tiesų „atliepia“ oficialiam Izraeliui, kuris nuo pat savo atsiradimo teigia, jog yra istorinės žydų tautos paveldėtojas ir valios reiškėjas. Jei, Izraelio vyriausybės požiūriu, nėra skirtumo tarp žydų įstorijos ir Izraelio istorijos, kodėl turėtų matyti skirtumą antisemitiški ir antiizraeliški blogio kurstytojai ?

• • •

      Laimei, šiandieninis antisemitizmas yra labai silpnas, palyginus su ankstesniais laikais ir galbūt jo būsimu potencialu. Prieš kelis metus didelės antraštės skelbė, jog „antisemitizmo apraiškų pagausėjo 300 procentų“. Paaiškėjo, jog taip norima pasakyti, kad vienoje Europos šalyje neapykantos žydams aktų pagausėjo nuo 19 iki 59.

      Tai menkas derlius lyginant su rasistinės, nacionalistinės neapykantos apraiškomis tarp naujakurių žydų ir arabų Kiryat Arba arba Yitzhar'o vietovėse, kur tai nutinka kasdien; tai nereikšmingas skaičius, jei lyginsime su tuo, ką labai ortodoksalūs žydai, vadinamieji Heredim, rašo apie žydus pasauliečius ir atvirkščiai; ir apskritai – tai neskaitlinga aibė palyginus su neapykantos ir rasizmo pasireiškimais, kuriais mes čia svaidome vieni į kitus. Pripažinę akivaizdžius dalykus, galime judėti toliau.

      Visada taip buvo. Tokia apskaita - sionizmas už antisemitizmą - nėra nauja.

       Didesnioji sionizmo idėjos dalis remiasi į Herzl'io patirtį per Dreyfus'o bylą. Norėdamas išspręsti žydų klausimą ir iškraustyti iš Europos jos žydus, Herzl'is užmezgė sionistinę idėją. Ahad'as Ha'am'as (Asher'as Ginsberg'as) iškart atkirto: „Antisemitizmas pradėjo Herzl'į, Herzl'is pradėjo žydų valstybę ir sionizmą, ir sionizmas pradėjo sionistų kongresą. Todėl antisemitizmas yra viso šio judėjimo priežasčių priežastis“.

       Bet niekas jo tada neklausė. Ahad'o Ha'am'o vardu buvo pavadinta dar viena ankšta gatvė Tel Avive, ir antisemitizmas įsitvirtino kaip viena iš šiuolaikinių žydų tapatybės sudėtinių dalių. Sionizmo užkulisiuose daug kartų girdėjau džiaugsmą, reiškiamą dėl to, kad augant antisemitizmui  galimai padidės imigracija į Izraelį. Nedidelis atisemitizmo lygis Vakaruose visuomet yra pakankamas įrodymas, kad sionizmo kelias teisingas, jeigu žiūrėsime per „katastrofiško sionizmo“ prizmę kaip pačią geriausią.

       Pastaraisiais metais situacija tapo daug aštresnė. Visą kritiką sau – ir pagrįstą, ir nepagrįstą – Izraelis sušluoja po tuo pačiu antisemitizmo kilimėliu. Būtent mes nuolatos painiojame deramą Izraelio kritiką su antisemitizmu. Priežastis yra siekimas bet kokia kaina išvengti tam tikrų situacijų ir sunkių egzistencinių sprendimų, susijusių su okupacija, neteisingumu, nežydų mažumos diskriminacija ir persekiojimu mūsų krašte. Kol „jie“ jaučiasi antisemitais, mes jaučiamės švarūs ir teisūs savo pačių akyse.

       Iki šiol užtekdavo gyventi, laikantis prieš visą pasaulį povyzos, kuri remiasi įprasta ir tuo pat metu klaidinga paradigma, jog „visas pasaulis prieš mus“. Ši mutacija pateisino save per daugybę amžių, ir nėra jokio tikro stimulo dabar liautis. Tai istorinė, moralinė ir emocinė „einamoji sąskaita“, kurią alina pertempimas – prieita sąskaitos uždarymo ribą.

       Išskyrus Izraelį, nėra kitos šalies Vakarų pasaulyje, su kurios valstybinės prievartos aktais tarptautinė bendruomenė buvo linkusi taikstytis penkis dešimtmečius. Nėra kitos šalies, kuriai pasaulio bendruomenė leido turėti didelį nekontroliuojamą branduolinį arsenalą – tik Izraelis. Ir nėra pasaulyje likę kitų kolonialistų, išskyrus Izraelį, „vienintelę demokratiją Artimuosiuose Rytuose“. Pasaulis vis dar sutinka su tuo, bet tai negali ilgai trukti, netrukus viskas bus baigta.

• • •

       Labai greitai nebegalėsime ignoruoti tam tikrų klausimų: ar vis dar gebame jausti mūsų egzistavimą be neapykantos kitiems? Ar mums iš tiesų reikia išorinio antisemitizmo, kaip priemonės apibrėžti mūsų vidinį tapatumą? Akimirką pagalvokite apie pasaulį, kuriame žydai nėra nekenčiami; apie taikos Artimuosiuose Rytuose utopiją, apie brolybę visur, kur gyvena mūsų broliai. Neįmanoma? Tikrai ne! Kas prieš šimtą metų tikėjo, kad galima egzistencinė transformacija, kuri dabar vyksta mūsų akyse? Tik nedaugelis.

       Prieš šimtą metų Europoje liejosi kraujas, tai truko tūkstantmečius, tačiau dabar tai yra taikus kontinentas. Tik prieš kelis mėnesius Artimieji Rytai buvo viena iš didžiausių pasaulyje sankaupų, kurioje tarpo bjaurios, keistos diktatūros, tačiau šiandien mes esame ant regimai teigiamų istorinių permainų slenksčio. Ar pasaulyje, kuris iškart ar po kurio laiko pereis į tokią būseną, žydų tauta galės išgyventi be išorės priešo? Tai nėra tikra.

       Parodėme būdus, kaip galima pasipriešinti persekiojimams, neapykantai ir pogromams. Bet vis dar neturime sprendimo rakto ir patirties, kada kalbama apie atvirumą, žydų priėmimą ir visišką žydų lygybę. Ši perspektyva gąsdina mus iki pačių gelmių ir kelia klausimų apie mūsų – „žmonių, kurie gyvena vieni, ir kitos tautos su jais nesiskaito“ – tautinį egzistavimą. Kadangi taip yra, esame linkę grįžti prie liguistos, patologinės formos, kuri mums visiems gerai žinoma: neapykantos narkomanai, mes izoliuojame save nuo mūsų neapkenčiančiųjų – realių ar įsivaizduojamų. Tarsi blogis, kurį pažįstame, yra geriau už potencialų, bet grėsmingą gėrį.

       Izraelio valstybės įkūrimas ne tik nepajėgė išspręsti problemos, dėl kurios ji buvo įsteigta, bet, priešingai, pablogino padėtį. Izraelis yra didžiausias getas pasaulio istorijoje. Vienas didelis miestas, aplink kurį izoliacijos ir pasipiktinimo sienos auga kiekvieną dieną, atskirdamos jį nuo aplinkinio pasaulio. Visi kartu tęsiame patologiškus istorinius ryšius tarp žydų ir nežydų. Nežydas – vis dar gąsdinanti, bet būtina būtybė, nes kas būsime be J. P. Sartreʼo nežydų, kurie mus apibrėžia?

       Izraelyje mes padarėme labai mažai, kad sukurtume vidinį nacionalinės tapatybės modelį, kuris nepriklausytų nuo išorės persekiotojų apibrėžimo. Tai patogu, bet nemalonu perduoti atsakomybę už mūsų tapatybę į priešo rankas. Lai Hitleris nusprendžia, kas yra žydas. Jeigu Hitleris išnyks – lai kažin kokie hitleriukai kaip Yasser'as Arafat'as ar Ahmadinejad'as. Kiekvienai kartai – jos faraonas, kiekvienai erai – jos piktasis Hamanas.

• • •

       Ar yra kitas būdas suprasti tikrovę ir joje gyventi? Akivaizdu. Neapykanta egzistuoja pasaulyje, bet mes neturime tam monopolijos. Anksčiau antisemitizmui buvo skiriamas pagrindinis dėmesys, svarstant apie neapykantą Vakaruose. Nes Pirmojo pasaulio – krikščioniškojo – šerdyje mes buvome ypatingai svetimi, atskirti dviejose pagrindinėse veiklos srityse, kurios apibrėžia visuomenę ir bendruomenę – tai yra mityba ir dauginimasis. Svetimieji yra tie, kurie gyvena tarp mūsų, bet su kuriais mes nevalgome, ir nesituokiame. Ir tūkstančius metų „mes“ ir „jie“ atsisakydavo dalytis tą patį guolį, tą patį stalą.

       Dabartinis krikščionių pasaulis yra visai kitokio plauko. Pirmojo pasaulio visuomenė yra prisotinta imigrantų, naujų „kitų“: musulmonų ir žmonių iš Rytų, darbo migrantų ir prašančių politinio prieglobsčio, turkų ir korėjiečių, žydų ir kinų, pagonių ir induistų. Europos atsakymai yra įspūdingi. Kai kurie išreiškia stebėtiną atvirumą, dalinai kylantį iš pamokančios žiaurios nesėkmės, nutikusios prieš 70 metų su „kitais“ – žydais. Kiti atspindi izoliacianistinį nepralaidumą, sukeliantį islamofobiją, ksenofobiją ir kitas paniško rasizmo apraiškas, nuo kurių nesame apsaugoti.

      Taip, Vakarų pasaulis dar kartą tokiomis priemonėmis kaip neapykantą ir segregaciją bando įveikti problemas, susijusias su „kitais“. Bet šįkart mes ne sąrašo pradžioje. Mes tik vienas įrašas ten. Daugelis iš mūsų, ypač premjeras B. Netanyahu, linkę teigti, kad mes turime monopoliją  neapykantai. Mūsų nekentė labiau nei kitų, neapykanta žydams yra daugiau kokybinė, ir bet kuriuo atveju, nereikėtų painioti žydų specifikos su kitų rūšių neapykanta. Mes stengiamės sukurti getą gete – neapykantą žydams, kuri yra išskirtinė tarp visų kitų neapykantų svetimiesiems. Tai rimta klaida. Bet yra puiki galimybė apsivalyti. Kaip didžiausios aukos istorijoje mes pareikalavome keisti požiūrį ir samprata.

      Yra vidinė žydų esmė, nepriklausoma nuo išorinių aplinkybių. Ji palaidota giliai po istorinių traumų sluoksniais. Bet jos širdis dar plaka kaip humanizmas, atsakomybė už pasaulio taiką, kaip universalizmas be ribų. Izraelio sukūrimas turėtų leisti šiam potencialui pasireikšti. Pavyzdžiui, valstybė tų, kurie buvo atstumti, gali padaryti viską, kas jos galioje, kad padėtų šiandieniniams atstumtiesiems, užėmusiems ankstesniųjų vietą. Ji gali būti partnere kuriant pasaulio koaliciją prieš neapykantą. Būtent dėl savo atminties.

      Vergijos Egipte ir Amaleko traumos atmintis yra mūsų nacionalinio atminties rezervuaro pamatas, ir ta atmintis niekada nebuvo ištrinta. Bet jeigu mes nesiliausime iš naujo gyvai kūrę praeitį, užuot ją vien prisiminę, ateitis bus niūri. Izraelyje ir tarp didelės žydų diasporos Šiaurės Amerikoje yra energingų, jaudinančių srovių, kurios maitina dvasią. Mes turime naująją žydų muzika, kiną, tradicinių Beit Midrash mokyklų pasaulietinių pavidalų, poezijos ir literatūros hebrajiškai ir kitomis žydų kalbomis. Visos šios formos savo ištakomis yra labai žydiškos, tačiau jos leidžiasi į atvirą dialogą ir autentiškai atskleidžia savo visuotinį žmogiškumą. Be apologetikos, su kuklumu, bet nenuolaidžiaujant. Pokalbis tarp lygių – žydų ir nežydų. Nėra emocinės prievartos ir ašarų. Tai žydija, kuri atranda savyje nežydiškus, bendražmogiškus elementus, atvirai atiduoda ir gauna.

      Taikant šį metodą, mes privalome pasirengti „dienai po nežydo“, pasirengti poantisemitinei erai mūsų gyvenime. Tai dienai, kada mūsų vaikai paklaus mūsų, kodėl jie ir toliau turi būti žydais, o mes turėsime atsaką, kylantį iš vidaus. Mes ne tiktai įpareigoti pasirengti tokiai dienai, mes tai gebame.

• • •

Avrahamas Burgas – buvęs Kneseto pirmininkas, buvęs Izraelio žydų agentūros vadovas.

Šis jo straipsnis balandžio pradžioje publikuotas laikraščio „Haaretz“ tinklalapyje.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/536524/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Geg 2011 14:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Eugenijus Misiūnas. Kodėl klausant Lietuvos himno norisi žiovauti
http://www.anarchija.lt/politika/33554- ... vauti.html

Rio
7 Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 09:12

Kudirka antisemitas


     Anot Kudirkos, žydai yra tarsi „vorai, tiesiantys savo tinklą“, „erkės ant svieto kūno“.

     Jo retorikoje randame ir rasinio antisemitizmo motyvų ir „žydo-amžino krikščionių (arijų) priešo“ bei „žydo-kenkėjo“ – „semitiškos hidros“ ______________________________________________________________________

P.S. Man nusispjaut ant Lietuvos himno.

Rio - Satanyzmui
Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 13:12


Pritariu - viską vadinkime savo vardais.
_________________________________________________

     Pusė pasaulio karalių/kunigaikščių - pedofilai.

     Jahova - greičiau nacionalistas nei rasistas,...

     Dr.Vincas Kudirka - antisemitas.

Žygeivis
Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 15:21

     Priežastys - štai esmė


     Vinco Kudirkos laikais visi lietuviai buvo antisemitai, o tiksliau - antilitvakai (tuo metu Lietuvoje tikrai nebuvo nei vieno arabo... :)

      Ir priežastys buvo visiškai objektyvios - ekonominės ir socialinės (kokios - skaitykite to meto spaudą, tame tarpe ir pačių žydų), dalinai - ir religinės.

Žygeivis
10 Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 20:22

Pavyzdys


XVI–XVII a. Raseinių krašte pradėjo kurtis žydai.

1848 m. Raseinių krašte siautėjo choleros epidemija. Jos metu mirė 877 miesto gyventojai (160 rusų armijos kareivių, 700 žydų, 17 lietuvių).

1851 m. įsteigta žydų valdinė pradžios mokykla.

1852 m. Raseiniuose atidaryta miesto ligoninė. Tais pačiais metais atidaryta žydų ligoninė.

1857 m. mieste buvo 8 516 gyventojų (iš jų 5 000 žydų), 494 gyvenamieji namai (iš jų 42 mūriniai).

Daugelis žydų tautybės žmonių vertėsi prekyba, dirbo kredito paslaugų srityje, užsiėmė kitais verslais.

Raseiniuose veikė 3 sinagogos.

1860 m. Raseiniuose buvo 12 754 gyventojai.

1921 m. rugpjūčio 1 d. Raseiniuose pradėjo veikti žydų gimnazija (oficiali mokyklos įkūrimo data – 1922 m. rugpjūčio 15 d.). 1922 m. ją lankė 75 mokiniai, 1924 m. – 152.

1923 m. Raseiniuose buvo 5 270 gyventojų; iš jų 2 777 lietuviai, 2 035 žydai, 353 vokiečiai, 177 lenkai, 109 rusai.

1941 m. vasarą Raseinių krašte prasidėjo žydų genocidas. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo sunaikinta žydų bendruomenė, jų materialinė ir dvasinė kultūra.

Žygeivis
11 Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 20:29

Kitas pavyzdys


Pirmosios žinios apie Anykščių žydus aptinkamos 1567 metų dokumentuose. Juose užfiksuotas žydo Joachimo Šajos kaltinimas Anykščių valsčiaus vaitui dėl galimo jo brolių ir žento nužudymo. Žmogžudystė įvykdyta Joachimo Šajos karčemoje – tai pirma žinia apie žydui priklausiusį verslą. Bylos baigtis taip ir nėra aiški: nors kaltininkai buvo rasti, tačiau Joachimas Šaja į teismą neatvyko (2).

Iš 1655 metų dokumentų žinoma, jog žydų jau gyventa mieste, jų vaikams leista mokytis kartu su krikščionimis (3).

1699 metų bažnyčios jurisdikoje užfiksuoti joje gyvenantys anykštėnai – tarp jų ir žydai. Bažnyčios jurisdikai priklausančios sodybos stovėjo Vilniaus ir Šventosios gatvėse. Jursdikoje daugiausiai gyveno žemdirbiai, bet buvo ir amatininkų: siuvėjas, puodžių, krautuvininkas. Iš šaltinių žinoma, kad Anykščių žydai už savas kapines mokėjo 6 timpų mokestį (4). Atskirų žydų kapinių Anykščiuose buvimas leidžia manyti, jog XVII a. pabaigoje jau egzistavo žydų bendruomenė.

1725 metų bažnyčios jurisdikoje buvo dvi žydo Maušos krautuvės ir žydo S.Šmajos svirnelis, stovintys turgavietėje, už kuriuos bažnyčia rinko mokesčius (5).

Iš 1765 metų surašymo žinoma, jog mieste iš 101 dūmo (ūkio) 47 dūmai priklausė žydams, juose gyveno 309 gyventojai. Žydai, gyvenantys bažnyčios jursdikoje, mokėdavo jai mokesčius už žemės nuomą, kiti mokėjo Didžiojo kunigaikščio vietininkui. Atskirai buvo mokami mokesčiai kahalui, šie pinigai būdavo panaudojami bendruomenės reikmėms (pavyzdžiui, sinagogų statybai) (6).

Žydų skaičius Anykščių mieste po truputį augo, todėl plėtėsi ir prekyba. Iš žydų krautuvėlių, karčemų, malūno buvo surenkamas nemažas – beveik 6000 auksinų – mokestis, be to, minima, kad atskirą mokestį mokėjo rabinas (7).

XVIII amžiaus pabaigoje jau yra žinių ir apie sinagogos egzistavimą. 1780 metų inventoriuje minima žydų sinagoga, pastatyta kahalo lėšomis, špitolė ir kiti žydų kahalo pastatai, stovėję prie Naujosios žydų gatvės, netoli dabartinės Šaltupio g. (8) Taip pat surašyti sklypų savininkų verslai ir pavardės. Žydų pavardės, būdingos ir kitiems LDK miestams, gana paplitusios: Icikovičius, Moizešovičius, Eljaševičius, Chaimovičius, Izraelavičius, Abramavičius, Kopelovičius, Lazarovičius, Leibovičius, Jurelavičius, Zelikovičius, Vulfovičius, Boruchovičius, Gabrielovičius, Šavelovičius. Inventoriuje prekybininkai neįvardinti, tačiau manoma, jog visi prie aikštės gyvenę žydai vertėsi amatais ir prekyba.

Paminėta, jog 14 žydų laikė bravorus.

1789 metų Anykščių seniūnijos dūmų liustracijos metu buvo surašyta, kad Anykščių mieste žydų karčemų – keturi dūmai, daržininkų – 56 dūmai, grytelninkų – 6 dūmų, iš viso 76 žydų dūmai. Juose gyveno 243 žydai, iš kurių septyni buvo pirkliai, keturi smulkesni prekiautojai, penki siuvėjai, keturi kailiadirbiai, odos apdirbimo meistras batsiuvys, skardininkas, stiklius ir auksakalys.

Vėlesni dokumentai, tokie kaip 1838 metų inventorius, jau nurodo, kad Anykščiuose buvo aikštė, vadinama Žydų turgaus aikšte, joje buvo išsidėsčiusios net 36 žydų parduotuvėlės. Žydų namų ūkiai labiausiai paplitę Didžiojoje, Skiemonių, Įvažiavimo, Kalamiesčio ir Žydų gatvėse. Žinoma, jog Anykščių žydų bendruomenei 1847 metais jau priklausė 1556 žmonės (9).

1897 metais žydams priklausė 260 sodybų, minimi trys maldos namai (10). 1899 metais miestelyje buvo dvi sinagogos, gyveno trys trečiosios gildijos pirkliai žydai, buvo 59 krautuvės, iš kurių tik dvi priklausė lietuviams, taigi prekybą kontroliavo žydai. Išlikę XIX a. dokumentai rodo, kad lietuviai ir žydai palaikė prekybinius santykius, prekiavo ne tik kasdienėmis prekėmis (11), bet ir nekilnojamuoju turtu (12), tačiau pasitaikydavo ir konfliktų: teismams teko spręsti ne tik su verslais ir ūkine veikla susijusias, bet ir už įžeidimus, pasityčiojimą iškeltas bylas (13).

1853 metais pirmą kartą sudarytas Anykščių miesto planas. Jame pažymėtos dvi sinagogos, abi esančios kahalo kieme, prie Žydų gatvės, į pietus nuo pagrindinės miesto aikštės. Tankiausiai gyvenama buvo prie aikštės ir pagrindinės gatvės, ten pastebėtini maži tarpai tarp pastatų, sklypai siauri ir maži, namai stovėjo galu į gatvę. Miesto pakraščiuose apstatymas daug retesnis, sklypai didesni. Centrinės miesto dalies pastatų tankumas rodo, jog čia gyveno daug prekyba ir amatais besivertusių gyventojų, kurių daugumą sudarė žydai.

Iki sukilimo jokių didesnių konfliktų tarp lietuvių ir žydų neužfiksuota, nors, kaip minėta, pasitaikydavo bylų dėl nuoskaudos ar įžeidimo. Spėjama, kad paprastai santykiai buvo kaimyniški ir pragmatiški.

1861-1863 metų sukilimo laikotarpiu Anykščių miestelyje lietuvių ir žydų santykiai tapo labiau konfliktiški.

1861 metais pasirodė anonimiškas “žydiškai” (jidiš?) rašytas skundas, kuriame informuojama apie Anykščių klebono ir vikaro antivyriausybinę veiklą, jie kaltinami kurstymu prieš caro valdžią. Klebonas apkaltintas dar ir tuo, jog nešiojasi ginklą, vaikšto į ginkluotų vyrų susirinkimus (14). Spėjama, kad miestelio žydų nepasitenkinimas klebono veikla gali būti siejamas ir su jo propaguojamomis blaivybės idėjomis. Jis aktyviai agitavo prieš girtuokliavimą, dėl to Anykščių smuklininkai, kurių dauguma buvo žydai, patyrė daug nuostolių. Klebonas į blaivybę paklydusius parapijiečius atversti mėgino savitais būdais: girtaujantys miestiečiai būdavo surakinami grandinėmis ir laikomi prie bažnyčios, kitiems degutu tepė galvas, burnas ir kitas kūno dalis (15).

Taip pat yra išlikę žinių apie 1905 metų neramumus, per kuriuos žydų jaunimas rengė demonstracijas prieš caro valdžią, agitavo valstiečius (16). Keli žydai už šią veiklą buvo areštuoti, o su jais solidarizuodamiesi kiti miestelio žydai paskelbė streiką, uždarė parduotuves ir kitas verslo įstaigas (17).

Neramumų kildavo ne tik dėl besikeičiančių prekybinių santykių. Anykščiuose XIX a. antroje pusėje dažnai vykdavo gaisrai, per kuriuos nukentėjo didelė dalis žydų. Istoriografiniuose šaltiniuose minima, kad per 1891 metų gaisrą sudegė apie pusė tūkstančio žydų namų, 2 sinagogos ir 3 maldos namai (iki gaisro jų būta 5) (18).

Dėl dažnų gaisrų, per kuriuos labiausiai ir gausiausiai nukentėdavo žydų šeimos, sklandė gandai, kad žydai apsidraudę savo namus, patys juos padegdavo, „o gavę draudimo pinigus pasistatydavo dar gražesnius namus ir dar pinigų likdavę“ (19). Tokie konfliktai rodo, kad XIX a. pab. Anykščiuose atsirado pirmosios, dar visiškai buitinio lygmens, „žydų sąmokslo“ teorijos.

XX amžiaus pradžioje Anykščiai buvo vienas didžiausių Utenos apskrities miestelių. Per Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietijos kariuomenei artinantis prie Anykščių, rusų valdininkams, šventikams ir žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą (20).

+ Žygeiviui?
Pirmadienis, 09 Gegužė 2011 22:27


     Copy-paste'as įdomus, tačiau lieku nesupratęs, ką jis turėtų įrodyti ir kas juo norėta pasakyti.

Žygeivis
Antradienis, 10 Gegužė 2011 12:52


      Paaiškinimas

      Pateikta statistika ir kiti faktai labai aiškiai parodo, jog bet kokia tautinė mažuma, kada ji prisidaugina ir išplinta, ima kelti realią grėsmę Tautai.

      Ir Tauta imasi atsakomųjų priemonių.

      P.S. Šiuo metu Lietuvių Tautos Valstybėje tokia pati problema su vadinamaisiais "lenkais", o iš tikro su nutautėjusiais lietuviais, tai yra šūdlenkiais.

Galima padaryti išvadą, remiantis istoriniais pavyzdžiais (ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio valstybių įvairiais istoriniais laikotarpiais), kad šis konfliktas bus išspręstas lygiai taip, kaip tokie konfliktai buvo sprendžiami visais laikais visose tautose.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 12 Geg 2011 18:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Štai labai aiškiai išdėstytos ekonominės ir politinės antižydizmo priežastys:

    Iš interneto http://ru.delfi.lt/abroad/belorussia/ar ... &com=1&s=1 :

    Франц Лист (венгерский пианист и композитор, 1811-1886 гг.):

    «Еврей продолжает монополизировать деньги и высвобождает горло государства или удушает его высвобождением или натяжением его финансовых струн. Он оснастил себя механизмом прессы, используемым, чтобы разрушать основания общества.

     Он у корня всякого предприятия, которое будет крушить прежде всего троны, потом алтари и, наконец, гражданский порядок.

     В час опасности для страны, еврей, открывая или закрывая свою мошну, способен или её поддержать или содействовать её поражению.

     Настанет день, когда для всех народов, среди которых живут жиды, вопрос об их поголовном изгнании, станет вопросом жизни или смерти, здоровья или хронической болезни, мирного жития или же вечной социальной лихорадки».

     Бенджамин Франклин (американский физик и политик, 1706-1790 гг.):

     «Во всех странах, где евреи поселились в большом количестве, они понизили их нравственный уровень, коммерческую честность, изолируют себя и не поддаются ассимиляции. Они осмеивали и пытались подорвать христианскую религию.

      Они учредили государство в государстве и в случае оппозиции к ним, стремятся смертельно задушить страну в финансовом отношении.

      Если мы, путём Конституции, не исключим их (из Соединённых Штатов), то менее чем через двести лет они ринутся в большом количестве, возьмут верх, проглотят страну и изменят форму нашего правления.

      Если вы не исключите их, то менее чем через двести лет наши потомки будут работать на их полях, чтобы снабжать их пропитанием, в то время, как евреи будут потирать себе руки в меняльных конторах. Я вас предупреждаю, господа, что если вы не исключите евреев навсегда, ваши дети будут проклинать вас в ваших гробах».

     (из выступления при обсуждении Конституции США в 1787 году)

     Гельмут фон Мольтке (немецкий генерал, 1800-1891 гг.):

     «Евреи образуют своё общество и, подчиняясь собственным законам, умеют обходить законы страны, их приютившей. При расследовании краж, редко еврей не бывает замешан или как сообщник, или как укрыватель краденого.

     Для накопления богатства для них все средства хороши. В войне 1812 года евреи были шпионами у обеих сторон, предавая при этом каждую из них».



Iš interneto:

BENDŽAMINAS FRANKLINAS (1706 – 1790) JAV fizikas ir politinis veikėjas.

Ištrauka iš jo kalbos svarstant JAV Konstituciją 1787 metais.


„Visose šalyse, kuriose žydai gausiai apsigyveno, jie sumažino moralinius standartus, komercijos sąžiningumą, izoliuoja save nuo visuomenės, nepasiduoda asimiliacijai.

Jie išjuokia ir bando diskredituoti krikščionybę.

Jie įsteigė valstybę valstybėje ir jiems oponuojant stengiasi mirtinai pasmaugti šalį finansiškai.

Jeigu mes, Konstituciniu būdu, jų ne eliminuosim, tai jie mažiau nei per 200 metų užtvindys šalį, paims viršų, prarys šalį ir pakeis mūsų valdymo formą.

Jeigu jūs jų neeliminuosit, tai mažiau nei po 200 metų mūsų palikuonys dirbs jų laukuose, kad aprūpintu juos viskuo, tuo tarpu žydai trins rankas skolindami pinigus už procentus.

Aš jus įspėju, ponai, jeigu jūs neeliminuosit žydų visam laikui, jūsų vaikai prakeiks jus jūsų karstuose“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Bir 2011 14:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Linas V.Medelis: Kodėl nesu antisemitas?


2009.03.24 09:06
http://www.balsas.lt/naujiena/244601/li ... evisuomene

Kalbos, jog žydų nesutarimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kompensacijų gali paskatinti buitinį antisemitizmą, man, tiesą sakant, sukelia ironišką ir kiek atlaidžią šypseną. Kuo stebėtis – žydams nesvetimas turto troškimas. Kaip ir lietuviams:

Grumtynės dėl žydų turto
Autorius: Tomas Čyvas
2009.03.16 10:59
http://www.balsas.lt/naujiena/243279/gr ... a-politika

Tačiau nuolatinės antisemitizmo paieškos pradeda skaudinti galvą. Manau, ne man vienam. Šimtai komentarų, internete pasirodžius net ir nedideliam straipsneliui, susijusiam su žydais, vis dėl to rodo, kad klausimas aktualus. Ar egzistuoja „žydų klausimas“ šiandien?

Daugumas jaunesnių žmonių tikro žydo tikriausiai net nėra matę. Mano su Leonidu Brežnevu, t.y. "brandžiais, jau bepūvančiais" sovietiniais, laikais buitinis kasdienis antisemitizmas jei ir buvo, tai buvo kažkur giliai paslėptas.Valstybinė (kitaip – kompartinė) propaganda sionizmą tapatino su rasizmu. Man dėl to buvo nei šilta, nei šalta, tačiau vienaip, ar kitaip, visi man pažįstami žydai išvyko. Vieni į Izraelį, kiti – kas kur, į Vakarus... Šių metų sausio pirmą dieną pagal statistiką Lietuvoje gyveno 3,3 tūkstančio žydų. Tiek pat, kiek vokiečių, keliais šimtais daugiau nei latvių arba romų.

Antisemitizmo problema atsirado kartu su šalies nepriklausomybe. Pamenu, kaip Izraelio ambasadorius bei vėliau Kneseto pirmininkas kalbėdami iš Seimo tribūnos pavadino mus žydšaudžių tauta ir valstybe, kurios žemė permerkta žydų kraujo. Susimąsčiau ir nesupratau, kaip nesuprantu iki šiol: oficialūs šalies atstovai įžeidžia mane ir mano tautą; kaltina mane ir mano artimuosius kruvinais, šlykščiais nusikaltimais... Kodėl? Ar oficialūs Izraelio įgaliotieji į kitą valstybę siunčiami (be abejo, su gerų ketinimų ir santykių vėliava) asmenys yra (pardon) kokie pusgalviai, nesuvokiantys ką, kam ir kur kalba, ar tokiu būdu pabrėžia oficialią savo valstybės poziciją?

Tiek vienu, tiek kitu atveju, negalėčiau sakyti, jog pajutau jiems palankumą... Neabejoju, kad kai mūsų Prezidento atsiprašymas dėl lietuvių indėlio į holokaustą Izraelio knesete buvo „įvertintas“ trypimu bei švilpesiu, Lietuvoje galėjo pradėti virsti antkapiai apleistose žydų kapinėse...

Susimąsčiau. Iš kur gi tas lietuviškasis antisemitizmas, jei 600 metų, kaip kalba istorikai, žydai ir lietuviai, kaip ir kitos tautos Lietuvoje sugyveno visai taikiai, bent jau tokios priešpriešos kaip gretimose šalyse tarp jų tikrai nebuvo. Jeigu antisemitizmas Lietuvoje yra, tai kodėl?

Net paviršutiniškai gilinantis į pasaulio žydų istoriją tas „kodėl“ gerokai išsiplečia. Kodėl žydai taip persekiojami jau du tūkstančius metų, klausiau žinomo istoriko Liudo Truskos prieš porą metų vykusiame kelių dienų seminare apie holokaustą. Ne du, o mažiausiai penkis tūkstančius metų, pataisė jis mane. Tik tiek.

Toliau domėtis žydų ir lietuvių santykiais skatino pats gyvenimas. Tarkim tokia paskata buvo bene prieš pusmetį išsakyta žinomo publicisto, eseisto, patikimiausio filosofo (2007-ji) profesoriaus Leonido Donskio nuomonė apie mano gerbiamo rašytojo Jono Mikelinsko kūrinį: „Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė „Mes ir jie“, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Goebbelso propagandos perlai?

Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant baltu išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad Holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?“

Šio esė nebuvau skaitęs. Puoliau ieškoti. Nėra tokio esė! J.Mikelinsko straipsnis vadinasi “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“. Labai įdomu pastebėti, kaip keičiasi ir loginis, ir emocinis akcentai nuo pilno pavadinimo pereinant į L.Donskio sutrumpinimą.

Profesorius pasirenka antrą, mažiau reikšmingą straipsnio pavadinimo dalį (skirtuko „arba“ funkcija turėtų būti suprantama net pirmakursiui) ir atmeta pirmąją, kuria autorius tarytum sakosi nesąs beapeliaciškai teisus, kategoriškas, tik turintis tokią TEISĘ kaip ir kiekvienas žmogus... Profesoriaus sutrumpina pavadinimą iki maksimalios priešpriešos – „Mes ir jie“. Tokiu trumpinimu patikimiausias 2007 metų filosofas (taip rašo Vikipedia) atmeta ir savotišką dviejų informacinių blokų artimą ir neišskiriamą sugretinimą – Mes ir jie (lietuviai ir žydai), Jie ir mes (žydai ir lietuviai).

Straipsnis pirmąkart paskelbtas „Metų“ žurnale 1996 metais. Dvylikai metų praėjus, L.Donskis 87 metų rašytojui sviedžia: savo opuse (sic!) šis dėstąs žydiškos komunizmo kilmės teorijas, naudojąsis Goebbelso propagandos perlais, skleidžiąs geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamas idėjas...

Sunku patikėti. Nebent profesorius J.Mikelinsko „opuso“ yra neskaitęs. O jeigu skaitęs?

Tada būtų atkreipęs dėmesį, kad visų pirma, kalbėdamas apie holokaustą ir lietuvių-žydų santykius, rašytojas klausia: KODĖL TAI ATSITIKO? Beje, straipsnių rinkinį (Vilnius, Mintis, 2004), kuriame radau šį esė, jis vėliau taip ir pavadino „Kada kodėl taps todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.

Kažkodėl Leonidas Donskis nedrįsta ar nenori atsakyti nė į vieną atsargiai, švelniai, stengiantis neįskaudinti ir neužgauti, J.Mikelinsko knygoje keliamų klausimų:

ar tikrai 1935 -1936 metais iš Sovietų sąjungos kompartijos CK 59 narių 56 buvo žydai;

ar paneigtini žymaus Lietuvos rašytojo Jokūbo Josadės prisiminimai, kuriuose jis sako: „Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK (Lietuvos kompartijos, 1940 m.- aut.) ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba“;

ar aktyvus žydų dalyvavimas tremiant lietuvius į Sibirą negalėjo sukelti antisemitizmo?;

ar tikrai Izraelio teisingumas nė piršto nepajudino, kad būtų patraukti atsakomybėn lietuvių budeliai žydai Dušanskis, Slavinas ir kiti?;

arba, pavyzdžiui, kiek teisinga yra amerikiečio dramaturgo Arthuro Millerio frazė, jog kiekvienas nežydas jau iš prigimties yra antisemitas arba kad kai kuriais atžvilgiais žydų tikėjimas lygintinas su rasizmu...


Visa J.Mikelinsko knyga persunkta nuoširdaus noro kalbėtis ir aiškintis. Tačiau, jeigu net toks intelektualas, filosofas kaip L.Donskis renkasi ne bendravimą, diskusiją, aiškinimąsi, o provokatorišką mėtymą purvu, antisemitizmo šaknys nebus sunaikintos niekada, nes niekada nebus atsakyta į klausimą – kodėl?

Vis dėlto bent vieną moksliškai pagrįstą hipotezę „todėl“ galima pateikti.

Rusų mokslininkas, istorikas etnologas, dukart mokslų daktaras – istorijos ir geografijos, poetas (poetų N.Gumiliovo ir A.Achmatovos sūnus), vertėjas Levas Gumiliovas (Lev Nikolajevič Gumiliov), teigia jog tautų gyvenimas vienoje valstybėje teoriškai gali vystytis trimis kryptimis: į etnosų susiliejimą, į asimiliaciją, kai vienas etnosas ištirpdo savyje kitą, ir sugyvenimą:

Труды Льва Гумилёва
http://gumilevica.kulichki.com/debate/Article16.htm

L.Gumiliovas išskiria ir tris tokio sugyvenimo formas – simbiozę, kseniją ir chimerą.

Simbiozė – kai etnosai darniai sugyvena, papildydami, stiprindami vienas kitą, kiekvienas turėdamas savą ekologinę nišą, kraštovaizdį, ir galėdamas visiškai išsaugoti etnografinę savastį.

Kenija – kai vienas etnosas yra „svečias“, tarytum intarpas kitame, gyvuojantis izoliuotai ir nepažeidžiantis „šeimininko“ sistemos (Lietuvoje tokiu pavyzdžiu tikriausiai galėtų būti santykiai su totoriais ar karaimais). Ksenijos nedaro jokios žalos priimančiam etnosui.

Tačiau „svečias“, išeidamas iš izoliacijos, gali virsti chimera – tuo, kas nesuvienijama ir nesujungiama. Chimera atsiranda, kai neigiamo komplimentarumo (kai abipusė antipatija tiesiog neįveikiama; teigiamas komplimentarumas – abipusė simpatija) etnosai įsiskverbia ir susimaišo vienas su kitu. Tada ima veikti siekis pakeisti arba sunaikinti partnerio struktūrą. Ekstremaliais atvejais galimas genocidas, vieno ar abiejų etnosų žūtis, arba lėtas, vieną du amžius trunkantis byrėjimas; neutrali pozicija yra pakantumas, palaikomas abejingumo.

Etninė chimera labai pavojingas reiškinys. Visai kitokios patirties, kitokį gyvenimo kelią nuėjęs, kitokios energetikos etnosas gyvena ne izoliuotai, o kartu su vietiniais. Kitaip tariant, skirtingų elgsenos stereotipų ir nesuderinamų vertybinių sistemų etnosų atstovai gyvena, dirba, mokosi kartu.

Gumiliovo teorija pabrėžia, kad griaunantis chimeros poveikis yra nulemtas ne žmonių skirtumų, kai vienas geras, o kitas blogas, bet gamtos dėsningumų. Tiesiog žmonės skirtingi tiek, kad negali susitarti, susiderinti.

Kiekvienas etnosas turi nepakartojamų kultūrinių tradicijų ir vertybinių sistemų (pagal Gumiliovą etnoso formavimuisi didžiausios įtakos turi kraštovaizdis), tad iš etnoso atėjūno neverta tikėtis, kad jis pripažins, vystys ir gerbs vietinės tautos tradicijas. Chimeros atveju negalima tikėtis ir patriotizmo – atskiri pavyzdžiai to negali paneigti. Atėjūnui paprastai kyla noras pertvarkyti aplinką pagal save.

Beveik įprasta, kad vos prakalbus apie etninius santykius, prisimenami žydai ir „žydų klausimas“. Pagal L.Gumiliovą svarbiausias žydų santykių su kitomis tautomis bruožas – chimeros pobūdžio santykiai, ir tai ne kokių nors neigiamų bruožų, o tiesiog šio „klajojančio superetnoso“ charakterio esmė.

Išblaškytos žydų kolonijos visose šalyse mieliau apsigyvendavo miestuose, ir tai natūralus siekis atsiriboti nuo svetimos gamtos. Tačiau šitaip buvo atsisakoma užimti tam tikrą ekologinę nišą, vadinasi simbiozė su vietiniais buvo iš esmės negalima.

Užtat atsirado taip reikalingas mobilumas, o gyvenimas antropogeniniame kraštovaizdyje (mieste) leido žydams tarytum užkonservuoti savo etninę energiją aukštame lygmenyje. Šio etnoso arealu tapo visa oikumena (visuma, kur gyvena žmonės), o kontaktai su vietiniais gyventojais tapo ne simbiotiniais, netgi ne kseniškais, o chimeriškais.

Tokios aukštos energetikos etnosas kaip žydų negali gyventi izoliuotai, jis neišvengiamai pradeda veikti, ir tai ne kartą įrodyta istorijos. O pradėjęs veikti, jis visiškai natūraliai bando savo poreikiams pritaikyti tautos-šeimininkės etninę sistemą.

Levą Gumiliovą sunku apkaltinti antisemitizmu. Kaip tik chimeriškas žydų santykių su kitomis tautomis pobūdis įrodo visišką samprotavimų apie antisemitizmą, kaip žemų, tamsių instinktų apraišką, nepagrįstumą. Chimera – tiesiog neigiamo komplimentarumo etnosų santykių forma, todėl jei ir verta kalbėti apie „anti“, tai reikia kalbėti ne apie vienašališką, o apie abipusį „anti“.

Ką besakytume, L.Gumiliovo teorija leidžia pakilti aukščiau prietarų, mitų ir fantasmagorijų, o santykius su žydais aiškinti ne vienos ar kitos tautos gerais-blogais bruožais, gerais-blogais kažkieno ketinimais, bet gamtos dėsningumais.

Štai kodėl, nepaisant visokeriopo spaudimo, aš vis dar nesu antisemitas ir į daugelį dalykų galiu pažvelgti su humoru – galiu, juk mano pavardėje tereikia įterpti vieną „n“, kad išvydęs rabiną nepulčiau žegnotis ar slėptis krūmuose.

Argi nekelia šypsenos „opera kvailiams“ – žydų kapinių paieškos dešiniajame Neries krante, prie Mindaugo tilto? Reikalingas politinis sprendimas, sakė dabar jau buvęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas – kapines reikia grąžinti, net jeigu žydai sklypą būtų pardavę dar caro valdžiai. Ar nekelia šypsenos sklypo ribų nustatymo būdas XXI amžiuje – virgulė rabino rankose, ir įsakmus draudimas neliesti, nesuteršti to, kas buvo ar bus surasta ir atkasta...

Mūsų žydų bendruomenės nesutarimai dėl grąžintino turto labai lietuviški, tik įdomu stebėti, kaip jie plūduriuoja pasauliniame lygmenyje.

Pasak vyriausybės konsultanto V.Vinokuro, dabar svarstomą Kompensacijos už žydų bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo projektą šiuo metu yra pasiėmę skaityti JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadoriai.

Ar jų ekscelencijos jau įstojo į žydų bendruomenę? Ar tokio pobūdžio jų veikla tapo prioritetiniu šių valstybių reikalu?


O gal verčiau paspaudus ne mažąja Lietuvą, o didžiąsias Rusiją bei Vokietiją, labiausiai kaltas dėl mūsų žydų, mūsų litvakų, o ne Amerikos, Vokietijos, Britanijos, Prancūzijos judėjų turto nuniokojimo mūsų šalyje?

Išties, vertėtų paskaityti Joną Mikelinską. Gal tada „kodėl“ taps todėl...

Autorius visiškai atsiriboja nuo bet kokio antisemitizmo ir kitų panašaus pobūdžio nuodėmių.

---
Verta paskaityti:

Vytautas Visockas.
Neapginta tautos garbė
http://www.tinklink.lt/neapginta_tautos_garbe

Linas V.Medelis

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/244601

Žygeivis
2009-03-26 14:51:09


-----------------------------------------------------------------
To contra
2009-03-26 11:42:23

Zydas, pagal apibudinima, yra zmogus ispazistantis judaizma, kai kuriom kalbom ta religija-krikscionybes pirmtake, ivardindavo kaip judaizma. Antijudaizmas (pries zydu tikyba) kilo tuomet, kuomet zydai, is kuriu tarpo kilo krikscionybe, nepanoro i krikscionybe pereiti, laikydami ja klaidinga sekta, sudievinusia zmogaus atvaizda. kadangi krikscionybe tapo valdanciaja religija daugelyje saliu, ji persekiojo nenorincius krikstytis zydus, kaip ir eretikus, kaip ir kitamincius. Ypac inirtingai tai dare inkvizicija. Taigi, naciai ir antisemitai yra, tam tikra prasme, inkvizicijos nepakantumo paveldetojai (nors kai kurie ju tai neigtu).
------------------------------------------------------------------

Šį tavo argumentą labai lengva sugriauti.

Kas ir kada persekiojo karaimus, kurie jau 700 metų gyvena ne tik Kryme, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje?

O juk pačių žydų-judaistų teigimu karaimai irgi yra judaizmo išpažintojai, taigi tokie patys žydai.

Tačiau patys karaimai (tiurkai) nelaiko savęs jokias žydais - jie tiurkų kilmės, o ne semitų. Žinoma, be jokios abejonės, jų religija karaitizmas yra judaizmo atšaka - jų protėviai juk buvo "apkrikštyti" judaizmą (jo atšaką - karaizmą) skleidusių žydų misionierių daugiau kaip prieš 1000 metų.

Tačiau net karo metu naciai karaimų (tiurkų) nepersekiojo ir jų žydais nelaikė.

Šis elementarus pavyzdys labai aiškiai įrodo, jog religija čia niekuo dėta. Yra kitos, žymiai svarbesnės, priežastys.

Tačiau šių priežasčių kaip tik ir stengiamasi nevardyti ir nenagrinėti, o pabandžius - tuoj pat esi apšaukiamas antisemitu (kažkodėl pamirštant, kad pati skaitlingiausia semitų tauta pasaulyje yra visai ne žydai, o arabai), naciu, fašistu, ir tave "kviečia" į policiją bei prokuratūrą "aiškintis", kelia bylas ir skiria baudas.

O tarptautinės žydų organizacijos "daro" milžinišką "spaudimą" Lietuvos Valstybės valdžiai: Vyriausybei, Seimui, prokuratūrai, policijai, teismams, žiniasklaidai, netgi konkrečioms įmonėms ir jų vadovams.

vvx
2009-03-26 15:05:01


Peržiūrėjau ir aš tą Genocido centro konferencijos medžiagą:

***********************************************************
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

LIETUVIŲ-ŽYDŲ SANTYKIAI. ISTORINIAI, TEISINIAI IR POLITINIAI ASPEKTAI
http://www.genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm

Stenograma
PRAKTINIS SEMINARAS-DISKUSIJA
1999 m. balandžio 23 d.
************************************************************

Labai gerai pasakęs prof. Genzelis, ir jo žodžiai galėtų būti pradžios taškas diskusijoms, jeigu judėjai norėtų:

"Aš manau apie tai, kad atsakomybė turi būti visapusiška. Arba mes manome, kad tai yra atskiri žmonės, arba, jeigu mes prisiimam už savo tautą - mes, lietuviai prisiimam, - tai žydai taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo tautiečių veiksmus.

Ir tik tada mes galėsime sėstis, diskutuoti labai lengvai, kad iš tikrųjų yra problema.
Bet tada reikia viską labai tiksliai daryti, o ne mėtytis kaltinimais vieni kitiems".

Zygeiviui
2009-03-26 15:59:43


Prie faktu.

Tavo "elementarus pavyzdys" yra perdem klaidingas

Karaimai nera zydai, nes, ispazindami senaji testamenta (sia knyga kaip sventa pripazista ir krikscionybe, o kai kuriuos S. testamento pranasus ir islamas) jie neturi testamenta etikoje, teiseje, bendruomeniniame gyvenime reglamentuojanciu knygu-talmudo (40 tomu).

Ne karaimai, (atsirade tukstantis metu po to, kai viena is judaizmo sektu tapo krikscioniska ir eme vis sekmingiau apastalauti) o zydai sukure krikscionybe ir krikscionys (is pradziu tai buvo kiti zydai) konfliktavo su juos pagimdziusia religija. Todel ir atsirado krikscioniskasis antijudaizmas, grynai religiniu pagrindu.

XIX amziaus antroje puseje antijudaizmas buvo pradetas naudoti populistines politikos tikslais, pasitelkiant ir rasizma ir nacionalizma, taip eme formuotis antisemitizmas, kartais naudojantis ir senovinius antijudaistinius prietarus bei nusistatymus.

Karaimai gyveno negausiai, kulturai, politikai ir ekonomikai itakos neturejo, todel ir neapsimokejo eksploatuoti ju klausimo tam, kad susikrautum politini kapitala.

Naciu antisemitizmas buvo rasistinis - todel tiurku ir nepersekiojo. Taciau naciu propaganda panaudodavo, ten, kur mane tai esdant efektyvu, ir religinius-antijudaistinius prietarus (mitas apie krauja macams).

Taip kad religija cia "deta" ir net labai, todel ir prireike 1964 Vatikano susitinkimo Nostra Aetatis sprendimu, atsizvelgiant i ilgaamzi baznycios nepakantuma, -- o tai viena is idejiniu Holokausto prielaidu Europoje -- draudzianciu kunigams kolektyviai kaltinti zydus. Sia baznytine politika aktyviai tese Jonas Paulius II ir tesia dabartinis popiezius.

Taip, arabai taip pat yra semitai, bet antisemitizmas nera susijes su rase (beje, tarp zydu, istoriskai, yra visokiu rasiu atstovu, siais laikais yra ir etniniu lietuviu, perejusiu i judaizma).

Tai politine pakraipa, viena is nacizmo (bet ne italu fasizmo, nes nera duomenu, kad Musolinis butu antisemitas) istaku.

Naujieji Lietuvos istatymai yra taikomi prie ES ir kt. vakarietisku istatymu, persekiojanciu uz antisemitizma, kuris paliko kruvina pedsaka naujausioje Europos istorijoje, taip kad nesistebek, jei uz tai kviecia i prokuratura. Rusijoje arba kokiam nors Jemene tau del to butu maziau nepatogumu.

Uz nacizma (antisemitizmas yra viena jo sudedamuju daliu) Europoje bausti butina. Kaimynines salys i Vakarus nuo musu daro ta pati.

Dekoju uz dalyvavima pamokoje.

Žygeivis
2009-03-26 16:45:26

----------------------------------------------------------------
Zygeiviui
2009-03-26 15:59:43

Prie faktu.

Tavo "elementarus pavyzdys" yra perdem klaidingas
Karaimai nera zydai,
------------------------------------------------------------------

Jei taip teigi, vadinasi nesi žydas-judaistas, blogai susipažinęs su dabartine padėtimi netgi Izraelyje bei oficialiu judaizmo požiūriu į karaimus.

Pasiskaityk, ką rašo pačių žydų enciklopedija (jei moki rusiškai):

**************************************************************
Источник - Энциклопедия Кругосвет
http://www.krugosvet.ru/articles/52/100 ... 5267a1.htm

КАРАИМЫ, еврейская секта, основанная в 8 в. в Персии Ананом бен Давидом. Его последователи сначала именовались ананитами; название «караимы» происходит от еврейского слова «кара» («читать»), связанного со Священным Писанием («Микра»), и вошло в употребление в 9 в.

Главная особенность секты состоит в строгом, буквальном соблюдении ее приверженцами библейских предписаний и в полном неприятии талмудической и раввинистической традиции.

Караимская практика гораздо строже раввинистической, например, в части библейских установлений, касающихся субботы и законов о ритуальной чистоте левитов.

Из среды караимов вышли видные ученые и писатели, например Авраам Фиркович (1786–1874).

Караимы распространились от Вавилонии и Палестины до Египта, Сирии и Константинополя, их общины возникли в Крыму, Литве, Испании и Польше. Начиная с 10 в. их численность пошла на убыль; в 1932 насчитывалось около 12 тыс. караимов. В России они не подпадали под ограничения, которые устанавливало царское правительство на евреев в 19 и 20 вв.
**************************************************************

Tai tik vienas šaltinis, tačiau tokių yra daugybė - oficialiai judaizmo teoretikai laiko, kad karaimai yra judėjai, nors patys karaimai (tiurkai) to nepripažįsta.

Taigi, nėra reikalo sureikšminti religinį faktorių dėl šimtmečius besitęsiančio antižydiškumo.

O tikrąją antižydiškumo priežastį tu pats jau labai tiksliai ir įvardijai:

"Karaimai gyveno negausiai, kultūrai, politikai ir ekonomikai įtakos neturėjo, ...." - kaip tik todėl niekas niekada karaimų ir nepuolė, ir niekada niekur nebuvo ir nėra antikaraimiškų nuotaikų.

O būtent žydų didžiulė kultūrinė, politinė, ekonominė ir finansinė įtaka visada ir iššaukdavo antižydiškumą - niekas nemėgo, nemėgsta ir nepamėgs aršių ir galingų konkurentų, ypač viduje savos valstybės.

To zygeivis
2009-03-26 17:24:49


Is kur paemei, kad as tureciau buti "zydas judaistas", judaizmo ispazinejas ar apskritai zydas?

Palikim tai tavo vaizduotei.

Antra, del karaimu. Lietuviskas dokumentas. Vilniaus Zydu teologu ir istoriku, grupe, sudaryta naciu, pateikti pazymai apie karaimus, pateike pazyma, kad karaimai nera zydai.

Karaimai taip pat teige, kad nera zydai. Galbut tuomet jie tai teige is bailumo.

Taciau karaimams taip pat nebuvo taikomi caru diskriminaciniai apribojimai, kurie buvo taikomi zydams, tai reiskia kad caru ekspertai taip pat ju nelaike zydais.

Taciau rimciausias argumentas yra tas, kad judaizmo tradicijos karaimai netesia ta prasme, kaip tai daroma zydu dvasinese seminarijose (jesibotuose). Tikintys zydai yra tie, kurie laikosi daugybes (virs sesiu simtu) talmudo istatymu, reglamentuojanciu mano anksciau minetas sritis. Ir tie, prie mokytesniu, kurie tesia rasytine ir zodine talmudo komentaru ir interpretacijos tradicija ir ta tradicija papildo-todel ir judaizmas kaip "-izmas", nera vystoma skaraimu. Karaimai, kiek zinau, netgi neturi rabinu.

Lygiai taip pat zydais pagal judaizmo apibrezima, nera tie, nebutinai karaimai, kurie nesilaiko siu radiciju, nors ir galetu buti zydais pagal etnine kilme.

"Niekas nemego arsiu ir galingu konkurentu viduje savos valstybes."

Islindo yla is maiso. Laikaisi nacionalistinio ir archajisko vienai etnikai priklausancios valstybes modelio. Tuomet zinoma tau kitu tautu pilieciai - nebutinai zydai - visados bus konkurentai. O tu noretum pilieciu diskriminacijos? Tos kulturines politines tautos, kuriu dalimi buvo zydai, turejo didzius zydu kilmes austrus - Froidas, vokiecius - Einsteinas, britus - lordas Disraeli, karal. Viktorijos laiku D. Britanijos premjeras ir rasytojas ir pan.

O tos tautos, kurios skirste savo salies piliecius pagal religine ir etnine kilme, ir atsiribojo nuo ju, noredamos "grynos" tautines valstybes, neturejo tokiu pajegumu. Nacistine Vokietija neteko eiles Nobelio laureatu geriausiu profesoriu, kurie pasitrauke i JAV ir praturtino JAV moksla. Prieskario Kaune buvo juristas Robinzonas, kuris buvo Lietuvos delegacijos deryboms del Klaipedos krasto su naciu Vokietija narys. Vokieciai ikalbinejo lietuvius ji pasalinti is delegacijos, nes negaledavo jo iveikti prie derybu stalo. Vokieciai zinojo, kad be Robinzono Lietuvos delegacija bus daug silpnesne. (Emigracijoje jis dirbo Niurnbergo tribunole ir JT).

Prierasas: O "stipriu konkurentu" apskritai, nemegsta tik nevykeliai, nepasitikintys savo jegomis - nes stiprus konkurentai pakelia bendra konkurencijos lygi, ir galu gale laimi vartotojas.

Žygeivis - "To zygeivis"
2009-03-26 18:03:47


Kaip matau, rusiškai mano pateiktą tekstą neperskaitei.

Tavo žiniai karaimų sektos narių (žydų) yra nemažai Izraelyje ir jie ten laikomi pačiais tikriausiais žydais - judaistais. Tai pripažįsta net įvairūs žydų (judėjų) fundamentalistai.

Ne kartą esu su jais diskutavęs ir jie "apsiputoję" tvirtino, kad visi karaimai yra judėjai. Netiki - pats susisiek su jais Izraelio judėjų saituose.

Dėl mano nurodytų priežasčių - tai iškart "užsivedei", kada aš nurodžiau realias priežastis (kurių egzistavimą tu ne tik kad nepaneigei, o tik patvirtinai). Šios ekonominės-politinės priežastys ir yra tikroji esmė, o ne visokios išgalvotos apie religinius skirtumus ar kažkokią atskirą "žydų-judėjų" rasę (puikiai žinai, kad tokios nėra).

Beje, Lietuvos totorių-sunitų (musulmonų) nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Baltarusijoje, nei Rusijoje irgi niekas niekada nepersekiojo. Nors jų religija, kaip žinai, taip pat kilusi iš judaizmo ir krikščionybės, ir yra visai kitokia nei katalikybė ar pravoslavija.

Nepersekiojo dėl tos pačios priežasties - jie niekada nebuvo gausiai paplitę, turtingi ir įtakingi.

Tačiau dabar visoje Vakarų Europoje kyla galinga antiislamiška banga. Priežastis ta pati - musulmonai jau tapo gausiais, įtakingais ir galingais vietinių gyventojų konkurentais.

Lygiai taip pat Indonezijoje ir Pietryčių Azijoje yra nemėgstami kinai. Nes jie yra ekonomiškai ir politiškai įtakinga ir gana gausi etninė mažuma to regiono valstybėse. O visai ne dėl jų religinių pažiūrų.

To zygeivis
2009-03-26 19:14:26


As neneigiu jokiu priezasciu, o tik iskeliu tavo ignoruojama. Istoriskai taip ir klostesi, nuo antijudaizmo prie antisemitizmo. Tu neigi vienas priespriesos priezastis (antijudaizma), o tvirtini esant kitas (antisemitizma).

Negi nezinai, kad zydai kartu su eretikais budavo deginami ant lauzu. ju kvartalai niokojami per kryziuociu pogromus. nesi girdejes apie rusu pogromus juodasimtininku su religiniais kaltinimais (tariama kolektyvine kalte uz Kristaus nukryziavima ir tariamas kraujo vartojimas mazams-Beilio procesas, 1916, pralaimetas kaltintoju, tarpo kuriu, beje, buvo ir lietuviu kunigas Pranaitis) Tai antijudaizmo, religiskai motyvuoto, pavyzdziai.

Bet istorijoje yra ir viena ir kita, naujausioje istorijoje daugiau politinio antisemitizmo, nors atsilikusiuose krastuose ir atsilikusiuose gyventoju sluoksniuose cirkuliuoja ir antijudaistiniai (religinio pobudzio) stereotipai.

Del antros priezasties. (Politine ir kulturine itaka.)

Tai akivaizdi tiesa, nacizmo ir Holokausto prielaidos Vakaruose yra detaliai istyrinetos, kad etniniams ivairiu tautu nacionalistams zydai, kurie dalyvavo lygiomis teisemis demokratinese visuomenese su kitais pilieciais valdyme, kulturoje, menuose atrodydavo pavojingi. Tokiais atvejais nacionalistai budavo antisemitiskai nusiteike.

Rasau butajam laike, nes Vakaruose si nacionalizmo forma beveik isgyvendinta. Dabar antisemitizmas dazniau kyla del isoriniu veiksniu, kolektyviskai kaltinant zydu bendruomenes del Izraelio veiksmu-bet cia aktyviausi Europos arabai imigrantai, kaip rodo ispuoliai pries sinagogas ir zydu mokyklas Prancuzijoje.

Siaip desinieji Europoje nera antisemitai, jie greiciau noretu sajungos su zydais, kaip kad olandu desinieji, konfliktuojantys su islamistais.

Rusiskai skaitau, bet man tai -- paauglystes laikotarpis. Rusai politines minties srityje yra konceptualiai riboti arba pasene, griztantys prie caristiniu teiginiu.

Manau, kad paneigciau teze, kad karaimai yra zydai gince su bet kuriuo zydu-karaimai nevysto judaizmo, tai sustingusio mokymo sekta. Tuo tarpu judaistinio mokymo tesimas ortodokso akimis yra pagrindinis zydo pozymis (tokio turetu buti ir motina zyde). Taciau net ir klausimas, kas yra laikomas zydu siais laikais diskutuotinas, ir apie tai yra diskutuojama Izraelyje.

Žygeivis - "To zygeivis"
2009-03-26 22:27:05


Aš juk neatmetu religinį faktorių, tačiau tvirtinu, kad jis yra tik antrinis (iš esmės jis visada būdavo skirtas liaudies masių propagandai) . Ir toks jo "vaidmuo" buvo taip pat ir viduramžiais.

Labai aiškiai tai įrodo mano pateikti pavyzdžiai (karaimai, totoriai-musulmonai ir kiti) - jiems dėl jų skirtingos religijos niekas pogromų nerengė, jų turto nekonfiskavo, o jų pačių netrėmė iš daugybės valstybių, kaip kad trėmė žydus viduramžiais iš Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos ir t.t.

Beje, musulmonai turkai persekiojo krikščionis armėnus irgi ne dėl jų tikėjimo (nors tai irgi buvo įvardijama kaip priežastis), o dėl to, jog būtent armėnai Osmanų imperijoje vaidino tą patį vaidmenį, kaip ir žydai Europoje: buvo pirkliai, prekybininkai, amatininkai, sudarė turtingų bei įtakingų asmenų sluoksnį.

Būtent todėl krikščionis armėnus musulmonai turkai ir kurdai persekiojo ypač žiauriai (daugumą tiesiog išžudė), o krikščionims graikams leido persikelti į Graikiją.

Lygiai taip pat naciai buvo sumąstę "rasinio grynumo" teoriją, tačiau tikroji priežastis buvo ta pati - labai žymi ekonominė ir finansinė, politinė bei kultūrinė žydų įtaka Vokietijoje.

**************************************************************

"kas yra laikomas zydu
2009-03-26 19:53:50

siais laikais diskutuotinas, ir apie tai yra diskutuojama Izraelyje".

Tai žydai yra, ar jų nėra?
------------------------------------------------------------

Jei moki rusiškai, tai pasiskaityk, ką apie tai rašo patys žydai:

Kas yra žydas?
viewtopic.php?t=2636

nijole
2009-03-27 16:31:09


Lankiausi Izraelyje ne viena karta, labai gerus jausmus patiriu zydu valstybeje. Bet giliau susipazinusi su ten visiskai legaliai esancia tvarka, turiu padaryti keistas isvadas.

Tarkim, jei i salies kariuomene saukiami VISI pilieciai, tai zuvus uz tevyne, garbingose tam tycia skirtose kapinese gali buti palaidotas tik ZYDES MOTINOS vaikas. Misrunams - paprastos kapines.

Mano pazystamos tikros zydu seimos dukrai santuokos leidimas buvo gautas tik po metu, mat, mamos vardas slaviskas, tai slaptosios tarnybos rinko duomenis net salyje, is kurios pries 25 metus ji emigravo - tikrino kraujo grynuma. Misrunai cia tuoktis neturi teises.

Bjaurus klausimas, bet kyla labai naturaliai - kas tai, jeigu ne nacizmas?

Nacionalizmas tik menkas tokios tvarkos seselis.

Ar galima isivaizduoti, kad tokia tvarka butu toleruojama kitoje valstybeje? Ir kas is ko nacizmo mokesi? Turiu omeny vokiecius.

nijolei
2009-03-27 20:59:49


ar lietuvius Lietuvoj laidoja zydu kapinese ir atvirksciai? Jus pazistamos dokumentus slaptos tarnybostikrino? Nejuokinkit svieto - Izraelyje santuoka galima tik rabinate, kai abu santuokiniai yra zydai - tam reikia gimimi liudijimo.

Kadangi 25% is atvykusiu is TSRS yra ne zydai, tai jie dazniausiai turi problemu tokius liudijimus pateikt. Tokie zmones registruoja santuokas keliose atstovybese.

Siaip, jei nepatinka ta salis, gal daugiau ten nebevaziuokit, dar palaidos jus, lietuve, ne misriose, o zydu kapinese...

nijole
2009-03-27 22:47:50


Kapines, apie kurias kalbejau, skirtos tik kovojusiems ir zuvusiems uz Izraelio valstybe.

Vargu ar dar yra kur pasaulyje salis, kur gyvybe uz ja atidave zmones separuojami pagal tautybe. Kas tai, jei ne nacizmas?

Apie koki pakantuma gali samprotauti zmones, kuriu vastybeje galima tik vienos tautybes zmoniu santuoka, o kitatauciai niekinami, verciami vaziuoti tuoktis i uzsieni?

Tai ne kaltinimas, tai keista zydu valstybes gyvenimo tiesa. Gal de to tiesmuki ir negudrus lietuviai turi stai tokia bendrabuvio patirti: zydas musa, zydas rekia.

Žygeivis
2009-03-29 13:38:45


Dėl mito apie "dievo išrinktuosius" realių "šaknų".

Jei įdėmiai perskaitysite pirminį šaltinį, tai yra Senąjį testamentą, tai pamatysite, jog visos kalbos apie "dievo išrinktuosius" yra propaganda. Tiesa, jau labai seniai sukurpta.

Iš tikrųjų, tai skaitant Senąjį testamentą visiškai aiškiai matyti, jog ne Dievas ("vienintelis ir nepakartojamas") išsirinko žydus, o patys žydai pasirinko vieną, jiems labiausiai patikusį, dievą Jahvę iš daugybės tuo metu semitų genčių garbintų dievų.

O po to netgi sudarė raštišką oficialią sutartį, tai yra sandėrį, kurį dabar lietuviškai padorumo dėlei vadina Sandora.

Beje, sutartis tarp žydų pasirinkto dievo Jahvės ir žydų tautos sudaryta pagal visas to meto prekybinių sandėrių sudarymo taisykles. Žinoma, kaip ir priklauso - dviem egzemplioriais. Abu šiuos sutarties egzempliorius ir nešiodavo taip vadinamoje Sandoros skrynioje, kurią teisingiau reiktų vadinti Sandėrio sutarties saugojimo skrynia.

Šioje sutartyje labai aiškiai surašyta, kokios kiekvienos, sutartį sudariusios, pusės pareigos bei teisės.

Pvz., žydai įsipareigoja, jog nuo sutarties pasirašymo dienos garbins tik šį vieną dievą, o kitus negarbins ir nešlovins, aukų jiems nebeaukos. O pasirinktasis dievas savo ruožtu apsiima ginti žydus ir jiems padėti.

Tiesą sakant ir lietuviai, kad ir dabar, galėtų sudaryti panašią sutartį su kokiu nors savo dievu, pavyzdžiui Perkūnu, Patulu arba Patrimpu (čia jau matyt, reiktų surengti referendumą, kurį būtent dievą mums derėtų pasirinkti - mano nuomone aiškų tokį, kuris duotų didesnes nuolaidas bei garantijas).

Sutartį (abu egzempliorius - Lietuvių Tautos ir Dievo) galėtų pasirašyti naujai išrinktas prezidentas, o pasirinkto dievo vardu, sakykim, Romuvos vyriausias krivis Jonas Trinkūnas.

O sutartį po to iškilmingo pasirašymo, manau, reikėtų saugoti naujai pastatytuose Valdovų rūmuose, centrinėje salėje - po neperšaunamu stiklu.

Ir, žinoma, informuoti visą pasaulį, kad nuo šiol ir lietuviai yra Dievo išrinktoji Tauta. Tik, žinoma, nebūtina visiems aiškinti, kokio būtent dievo.


Irena Tumavičiūtė. Berniukas iš Varšuvos geto ir lietuviškas ”Požiūris”

2011-06-07

http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... s-poziuris

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Žydai ir antisemitizmas
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Žydų valstybės rėmėjų gretas blaško antisemitizmo isterija


http://www.lrytas.lt/?data=20130202&id= ... =99&view=2

Jolita VENCKUTĖ Specialiai LR, Berlynas
2013-02-02

Iki kokio lygio galima kritikuoti Izraelį norint išvengti antisemito ar rasisto etiketės? O gal bet kokia Izraelio kritika yra antisemitizmas?

Apie tai dabar diskutuoja Vokietijos intelektualų visuomenė.

Kas labiausiai nusipelnė antisemito vardo?

Didžiausia pasaulio žydų žmogaus teisių organizacija, Los Andžele įsikūręs Simono Wiesenthalio centras (SWC), praėjusių metų pabaigoje paskelbė didžiausių pasaulio antisemitinių įžeidimų dešimtuką.

Didžioji dalis sąraše paskelbtų pavardžių nestebina. Pirmojoje vietoje – Egipto Musulmonų brolija. Kai kurie jos nariai neigia holokaustą ir vis dar svaidosi pareiškimais apie būtinybę sunaikinti žydų valstybę.

Antrojoje – Irano režimas ir „nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus” raginęs šalies prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas.

Ketvirtojoje – Vakarų Europos futbolo aistruoliai, ypač anglai – tie, kurie įžeidžiais šūkiais nuolat puola Londono Totenhamo „Hotspur” klubą, besivadinantį „jidais.”

Penktojoje – Ukrainos „Laisvės” partija ir jos lyderis Olehas Tiahnibokas, ukrainiečių kilmės JAV aktorę Milą Kunis iš tribūnos pavadinęs „žydelka.” Šeštojoje, septintojoje ir aštuntojoje vietose – graikų ir vengrų dešiniojo sparno ekstremistinės partijos bei norvegų mokslininkas.

Tačiau vokiečiai gerokai nustebo pamatę, kas įrašytas 9-ojoje sąrašo vietoje: Jakobas Augsteinas, savaitinio laikraščio „Der Freitag” leidėjas ir savaitraščio „Der Spiegel” elektroninės versijos apžvalgininkas.

Už ką jam teko negarbė papulti į tokią antisemitų kompaniją?

Į sąrašą – už nuomonę


„Gaza – tai vieta, kur baigiasi žmoniškumas. 1,7 milijono žmonių, susigrūdę 360 kvadratiniuose kilometruose. Gaza yra kalėjimas. Lageris. Izraelis ten auginasi sau priešininkus”, – rašė J.Augsteinas viename komentarų žurnale „Spiegel”.

J.Augsteinas taip pat teigė, jog JAV prezidentai „turi užsitikrinti žydų lobistų grupių paramą,” o „Benjamino Netanyahu vyriausybė vedžioja visą pasaulį už virvutės”.

Be to, esą „žydai irgi turi savo fundamentalistų, ultraortodoksų”, kurie „nulipdyti iš to paties molio kaip jų oponentai, islamo fundamentalistai”.

Tokių išrankiotų citatų užteko, kad SWC apžvalgininką įtrauktų į negarbingą sąrašą.

Kritika S.Wiesenthalio centrui


Vokiečiai tuo iš pradžių negalėjo patikėti. Vienas įtakingiausių šalies publicistų – antisemitas? Žmogus ta pačia pavarde kaip ir savaitraščio „Der Spiegel” įkūrėjas Rudolfas Augsteinas – prie gėdos stulpo? Skandalas.

Vos pamatę šią pavardę sąraše J.Augsteino kolegos žurnalistai, apimti solidarumo reflekso, Žurnalistų sąjunga ir netgi Vokietijos žydų centrinės tarybos vicepirmininkas Solomonas Kornas paskubėjo užtikrinti: „Ne, tikrai ne. Negali būti.”

Nors paprastai piktų kalbų apie jį netrūksta, daugiausia kritikos strėlių skriejo SWC adresu.

„Tai, kad J.Augsteinas atsidūrė devintojoje didžiausių pasaulio antisemitų dešimtuko vietoje yra rimta Simono Wiesenthalio centro mąstymo ir strateginė klaida”, – tvirtino įtakingas konservatyvus Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

J.Augsteiną bandė apginti ir kraštutinių kairiųjų partijos lyderis Gregoras Gysi bei Angelos Merkel Krikščionių demokratų partijos vicepirmininkė Julia Klockner.

Tačiau jau netrukus Vokietijoje užvirė diskusija: kas tada yra antisemitizmas? Ir iki kokio lygio galima kritikuoti Izraelį norint išvengti antisemito arba rasisto etiketės?

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija daug nuveikė, kad nusiplautų dėmę, kurią šaliai užtėškė nacistai, masiškai išžudę šalies žydus.

Pastaruosius dešimtmečius Vokietija be išlygų palaikė Izraelį.

Tačiau pastaruoju metu vis daugiau vokiečių – ypač vidurio kairiųjų pažiūrų, ėmė rodyti simpatijas palestiniečiams.


Iš savų paskatų juos remia ir kai kurie vyresni intelektualai.

Osvencimo moralinė kuoka


Daugelis vokiečių, ir ne tik jų, dar prisimena šurmulį praėjusių metų balandžio mėnesį, kurį sukėlė rašytojas, Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas.

Jo eilėraštį apie Izraelio atominę politiką dauguma Vokietijos intelektualų sumalė į dulkes.

Tik J.Augsteinas ėmėsi viešai ginti G.Grassą: atominė Izraelio valstybė kelia grėsmę ir taip jau trapiai taikai pasaulyje?

Šis G.Grasso sakinys esą išjudino visus.

„Nes jis teisingas. Ir dėl to, kad jį ištarė vokietis”, – teigė J.Augsteinas.

Beveik prieš 15 metų, 1998 metų rudenį, kitas gerbiamas Vokietijos rašytojas Martinas Walseris pasakė įsimintiną kalbą Frankfurto Šv.Pauliaus bažnyčioje.

Jis teigė, jog holokaustas Vokietijoje „instrumentalizuojamas”.

Esą kai kurie žmonės kelia nacių nusikaltimų temą, nes taip jaučiasi esantys aukštesnės moralės už kitus.

Tačiau Aušvicas esą neturėtų tapti moraline kuoka – būtent dėl savo didžiulės reikšmės.

Aušvicas – vokiškas Osvencimo pavadinimas. Šalia šio miesto Lenkijoje nacių laikais buvo įrengta didžiausia koncentracijos stovykla, tapusi holokausto simboliu. Ne veltui žydai žodį „holokaustas” visuomet rašo iš didžiosios raidės.

1200 klausytojų plojo M.Walseriui stovėdami.

Tik vienas renginio dalyvis liko sėdėti, o vėliau rašytojo kalbą pavadino dvasiniu padegimu: Ignatzas Bubisas, tuometis Vokietijos žydų centrinės tarybos pirmininkas.

Ilgus mėnesius jis su savo kritika buvo vienišas karys: vokiečiams labiau patiko M.Walserio argumentai. Dabar audringi plojimai skamba J.Augsteinui.

Pikantiška šios istorijos detalė lieka paraštėje: J.Augsteinas, kuriam pagal įstatymą priklauso 24 procentai leidyklos „Der Spiegel” akcijų, – šio savaitraščio įkūrėjo R.Augsteino ir vertėjos Marios Carlsson įsūnis. Jo tikrasis tėvas – M.Walseris.

Tai J.Augsteinas sužinojo paklausęs savo motinos po R.Augsteino mirties 2002 metais. 2009 metų lapkritį jis paskelbė naujieną viešai.

Įskundė buvęs kolega?


Pats J.Augsteinas ne itin patenkintas devintąja vieta SWC sąraše.

„Citatos pateikiamos ištrauktos iš konteksto, bet kritika vis tiek mane labai įžeidė ir nuliūdino, nes aš pasijutau įstumtas į kampą”, – prisipažino leidėjas ir apžvalgininkas.

Už paminėjimą SWC sąraše J.Augsteinas greičiausiai turėtų būti „dėkingas” kitam Vokietijos žurnalistui, buvusiam „Der Spiegel”, o dabar konservatyvaus dienraščio „Die Welt” apžvalgininkui Henrykui M.Broderiui, kuris noriai polemizuoja antisemitizmo tema.

Užsimindamas apie A.Hitlerio propagandininką Julių Streicherį, H.M.Broderis yra pavadinęs J.Augsteiną mažuoju Streicheriu ir grynu antisemitu.

O kartą diskusijos įkarštyje jis netgi mestelėjo, jog J.Augsteinas „praleido progą padaryti gestapininko karjerą tik todėl, kad gimė jau po karo”.

Po poros dienų atsiprašęs kolegos už neapgalvotus žodžius, jis netrukus vėl šliūkštelėjo žibalo į polemikos ugnį.

Pasak jo, J.Augsteinas „šneka nesąmones naudodamasis visais įmanomais antisemitiniais stereotipais”.

Esą J.Augsteinas ir nenori, ir negali suorganizuoti „antrojo galutinio žydų klausimo sprendimo”, bet jis skelbia Izraelį esant agresorių, o Iraną – potencialia auka ir taip „akompanuoja M.Ahmadinejado svajonėms apie šios šalies sunaikinimą”.

Neseniai paskelbtame atvirame laiške H.M.Broderis pavadino J.Augsteiną savo mėgstamiausiu antisemitu. Neva kolegos tekstai – tipiškas pavyzdys, kaip veikia naujasis – vidurio antisemitizmas.

Kodėl, klausia H.M.Broderis, vokiečiai taip aistringai keikia Izraelį – valstybę, apsuptą priešų? Kodėl jie neliečia teroristinių judėjimų – „Hamas”, „Hezbollah” arba Irano vyriausybės?

„Izraelio kritika palengvina sąžinę: kuo bjauriau elgiasi izraeliečiai (o jie dažnokai elgiasi tikrai bjauriai), tuo labiau palengvėja vokiečiams”, – šaiposi H.M.Broderis.

Apžvalgininko teigimu, būdas, kaip Izraelis virsta atpirkimo ožiu, – toks pat kaip nacistinės propagandos leidinio „Der Sturmer” laikais: nacių laikraščio karikatūrose buvo vaizduojamas žydas finansininkas, dabar – visuomenė Artimuosiuose Rytuose.

„Šios šalies intelektualai, kurie seka laiko dvasią, laikosi įsikibę senos ir apdulkėjusios antisemitizmo sąvokos, kurią būtų galima palyginti nebent su mechanine rašomąja mašinėle, kokiomis buvo rašoma XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Jie nenori suprasti, kad antisemitizmas irgi žengia koja kojon su laiku, kad jis – dinamiškas, o ne statiškas, kad jis nuolat keičiasi”, – rašo H.M.Broderis.

Antisemitizmas irgi keičiasi


„Jeigu būtų kitaip, būtų visiškai aišku, ką bendra turi Musulmonų brolijos šalininkai, Irano režimas ir Vokietijos laikraščio leidėjas: ir Egipto prezidentas Mohamedas Morsi, ir M.Ahmadinejadas, ir J.Augsteinas pasirinko Izraelį savo puolimo tašku ir puola judėdami žnyplėmis”, – antrina politologas Matthias Kuntzelis. Pasak jo, viename tų žnyplių gale – islamistai, kurie veržiasi sunaikinti Izraelio valstybę ir jau šiandien prognozuoja, jog po dešimties metų jos nebeliks pasaulio žemėlapyje.

Kitame gale – Vakarų intelektualai, tokie kaip J.Augsteinas, kurie dengia islamistų ketinimus ir įkarštį Vakarų visuomenėse demonizuodami Izraelį ir gindami jo mirtinus priešus.

Kaip tai vyksta? Kaip pavyzdį politologas pateikė J.Augsteino pasirodymą Güntherio Jaucho pokalbių šou 2012 metų balandžio 12 d.

Pokalbių tema – „Skardinis būgnelis – apie G.Grasso Izraelio kritiką”.

„Taikai pasauliui Izraelis kelia didesnę grėsmę negu Iranas”, – ta proga šūktelėjo J.Augsteinas publikos link ir patikino, jog Teheranas niekada negrasino sunaikinti Izraelio – šis tvirtinimas esąs vertimo klaida.

Politologai jau buvo patvirtinę, jog vertimo klaidos nebuvo, bet J.Augsteinas laidos metu sulaukė daugiausia plojimų.

Stereotipai lieka tie patys


2008 metais per vieną apklausą 36 procentai apklaustųjų Vokietijoje pritarė tvirtinimui: „Žvelgdamas į politiką, kurios laikosi Izraelis, gerai suprantu, kodėl nemėgstami žydai.”

J.Augsteino komentarai prisideda prie to, kad šiam teiginiui pritariančių žmonių skaičius didėtų, ypač tarp intelektualų.

Tuo yra įsitikinęs politologas M.Kuntzelis.

„Jis vaizduoja Izraelį pilną stereotipų, pavyzdžiui, kai rašydamas apie Izraelio politiką net keturis kartus užsimena apie „keršto įstatymą”, kai tvirtina, jog Izraelio karinės pajėgos tikslingai žudo vaikus („Teigiama, kad 13 metų palestiniečių berniukas, žaidžiantis futbolą, buvo nužudytas iš izraeliečių sraigtasparnio.”) arba kai lygina Gazos ruožą su koncentracijos stovykla”, – analizuoja jis.

Plunksna piešiamos paralelės suprantamos ir jauniems, ir seniems.

Katalikams, tiesiog kūnu pajutusiems Biblijos skaitymus. Patyrusiems karo baisumus ir jau gimusiems po karo, bet perskaičiusiems krūvas knygų apie nacizmą.

Būtent tai M.Kuntzeliui ir kelia nerimą.

„Izraelį tikrai galima kritikuoti – izraeliečiai ir patys tai daro, ir vokiečiai kritikuoja, visi kritikuoja, nes kritika yra visai kas kita negu antisemitizmas”, – teigia politologas.

Kad ir kaip būtų, SWC nesiruošia atsiimti savo „apdovanojimo.” Jam vokiečių žurnalistas – vienas pavojingiausių antisemitizmo kurstytojų.

„Vien dėl to, kad jis žurnalistas, mes neduodame ponui Augsteinui leidimo sakyti ką nori ir slėptis už žurnalisto munduro”, – agentūrai DPA tvirtino SWC lyderis rabinas Abrahamas Cooperis.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?data=20130202&id= ... 202&view=7

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Žydai ir antisemitizmas
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Kokių vaikų kraują geria žydai?


http://www.balsas.lt/naujiena/700376/ko ... eria-zydai?

2012.11.20 22:06

Prokuratūra „Akistatai“ įrodė, kad XXI amžiaus Lietuvoje kaltinti žydus ritualinėmis žmogžudystėmis bei kitatikių kraujo vartojimu maistui – ne nusikaltimas ir net ne pažeidimas

-------------------------------------------------------

„Žydas – smarvė, žydas – sukčius, makliorius, žydai – ne krikščionys, pagonys netikėliai, Kristų nukankino. Žydai ir po šiai dienai katalikų vaikus grobsto, užbadę kraują vartoja, geria. Žydai – išnaudotojai, siurbėlės.“

Nurimkite – taip baisiai pareiškė ne koks radikalus pretendentas į Seimą, o mūsų klasikė Žemaitė – savo apsakyme „Žydai“. Šį rašydama 1916 metais ji pacitavo, ką tuomet „išsižioję šaukia mūsų lietuviai, labiau tautininkai, klerikalai“.

Praėjo ištisas šimtmetis, o ar daug pasikeitėme, ar tapome daug kultūringesni?

„Aš taip 1972 [metais] vos nepatekau į žydų macas, – prieš keletą savaičių pačiame populiariausiame žinių portale parašė komentarą vienas neprisistatęs asmuo. – Mokiausi Vievio mokyklos 1 klasėje. Grįžau is mokyklos Vilniaus–Kauno autostrada. Prie manęs sustojo juoda „Volga“ (tais laikais labai retas modelis), du juodų plaukų garbanuoti vyrai ėmė mane kalbinti ir siūlyti pavežti namo. Paaiškinau, kad mano namai čia pat. Tuomet jie iššoko iš mašinos, ėmė mane vytis – vos pabėgau... Tėvas taip pat pasakojo, kad tik gudrumu išvengė ritualinio nužudymo (...). Kad ir praėjo virš 40 metų, bet važiuodamas ties ta autostrados vieta pasijaučiu kraupiai – lig šiol išliko atmintyje judėjų degančios akys ir kreivos nosys.“

Advokatė mato šmeižtą


Perskaičiusi šį tekstą, viena garsiausių Šiaulių advokatų Eugenija Povilaitienė iš pradžių negalėjo patikėti, kad tokie tamsuoliai ir šmeižikai dar gyvena XXI amžiuje šalia mūsų. Ji nedvejodama pareiškė, kad tokio komentaro autorius nusipelno bausmės.

Pastrauoju metu dviejų sužvėrėjusių gimnazisčių nužudytos ir išmėsinėtos bendramokslės tėvams teisme atstovaujanti advokatė išsakė ir argumentus. Komentaro autorius žydus ne tik įžeidinėja, bet ir sąmoningai šmeižia, taigi kaltina sunkiu nusikaltimu – pasikėsinimu nužudyti vykdant judėjišką religinį ritualą. Tokie kaltinimai žydams, žinoma, kursto tautinę nesantaiką.

E. Povilaitienė pridūrė, kad Lietuvos įstatymai toleruoja tik įvairias nuomones, kurių negalima patikrinti taikant tiesos–netiesos kriterijus. Pavyzdžiui, kad kas nors gražu, neskanu, atgrasu ir t. t.

Na o minėtame komentare išdėstytas aplinkybes – kad vaiką konkrečioje vietoje neva „judėjai“ vijęsi, kad atseit nužudytų, o kraują panaudotų paplotėliams – juk lengvai galima patikrinti. Vadinasi, tai – ne nuomonė, tai jau teiginiai, kaltinimai, o juos reiktų įrodyti arba už juos atsakyti. Generalinės prokuratūros pareigūnai, išgirdę tokią nuomonę, paprašė atsiųsti nuorodą į to komentaro tinklalapį ir prašymą ištirti įvykį.

Ar gyvatė turi kojas?


Netrukus „Akistata“ gavo paštu pranešimą, jog prašymas ištirti komentarą perduotas Kauno rajono apylinkės prokuratūrai, o iš pastarosios – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų transporte skyriui – mat komentaro autorių atseit žydai pasikėsinę nudaigoti ir nuleisti kraują šio komisariato teritorijoje.

Susidarė įspūdis, kad žydų šmeižikas netrukus bus išvilktas į dienos šviesą, nes piktų internetinių komentarų rašinėtojus mūsų šalies teisėsauga aktyviai persekioja.

Pavyzdžiui, šio straipsnio autorius ne taip seniai tame pačiame žinių portale perskaitė apie įtakingo valdininko motiną, įtariamą vogus invalidų pinigus. Vos žurnalistas parašė komentarą: „Jei tiesa, pakart už kojų gyvatę!“, tuoj sulaukė kvietimo prisistatyti į Telšių policiją.

Mat įtariamoji, nusprendusi esanti gyvatė, nedelsdama suraitė pareiškimą policijai. Šio straipsnio autoriui vien už nuomonę buvo iškelta baudžiamoji byla ir pareikšti oficialūs įtarimai. Tad už atvirą žydų šmeižtą ir nesantaikos kurstymą, logiška, turėtų būti...

Neapykanta – nuo senovės


Kol vyksta tyrimas, išsiaiškinkime – iš kur tas antisemitizmas ir tas idiotiškas mitas, atseit žydai vykdantys ritualines žmogžudystes ir vartojantys kitatikių kraują?

Viena paguoda, kad antisemitiniai prietarai gimė gerokai anksčiau negu susikūrė Lietuva – ir ne jos teritorijoje.

Už tai, kad yra kitokie, kad išpažįsta kiek kitokią religiją, kad visada laikosi savo bendruomenės, kitų tautybių tamsuoliams žydai užkliūdavo nuo žilos senovės – nuo pat antikos laikų.

Du dešimtmečius už Kristų vyresnis graikų rašytojas Apionas parašė apie žydų neva vykdomas ritualines kitatikių žmogžudystes, ir šis kvailas mitas gajus iki šiol.

1096 metais buvo surengtas pirmasis kryžiaus žygis, kuriuo siekta „išvaduoti Kristaus karstą ir žemę nuo kitatikių“, prasidėjo žydų bendruomenių skerdimu daugybėje Europos miestų. Ir tai buvo toli gražu ne pirmieji išpuoliai prieš žydus.

Vėliau, viduramžiais, žydai Europoje varyti gyventi į getus, žymėti įvairiais ženklais. Inkvizicija kankino ir laužuose degino irgi ne tik krikščionių eretikus, bet ir kitatikius. Tad žydai traukė į Rytų Europą, bet ir čia susidūrė su bėdomis.

Diskriminavo ir carai


Caras Ivanas Rūstusis, gujęs žydus iš Rusijos, 1545 metais įsakė sudeginti žydų pirklių, atvykusių į Maskvą iš Lietuvos, prekes.

Caras Aleksejus Michailovičius Tylusis (1629–1676), net laikinai užėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės miestus, liepdavo žydams, jei gyvybė brangi, skubiai nešdintis.

Vėliau carinėje Rusijoje, kuriai pusantro amžiaus priklausė ir mūsų Lietuva, žydams buvo įvestas sėslumo cenzas – leista apsigyventi tik kai kuriose vakarinėse gubernijose, drausta turėti nuosavos žemės.

Tik naujaisiais laikais, pagaliau susiformavus objektyviems teismams, antisemitizmas ėmė užleisti vietą įstatymams ir tvarkai, nors irgi tik per daugybę sudėtingų teismo procesų. Bene garsiausia byla, kuria demaskuotas aklas antisemitizmas – Prancūzijos artilerijos karininko Alfredo Dreifuso byla.

Netvarka štabe


1894 metais kilo viešas skandalas – išaiškėjus, kad Prancūzijos karo štabe yra išdavikas, Vokietijos ambasadai perduodantis slaptus dokumentus. Nuspręsta, kad tas šnipas esąs 35 metų kapitonas žydas A. Dreifusas, tad jam surengė teismą. Būtent nuspręsta, nes įrodymų nebuvo, o įtariamasis kaltę kategoriškai neigė.

Štabo „patriotams“ sufabrikavus bylą ir melagingai paliudijus, 1894-ųjų Kalėdų išvakarėse A. Dreifusas buvo nuteistas už išdavystę, viešoje rikiuotėje neteko laipsnio ir buvo ištremtas kalėti iki numirs į Prancūzijos koloniją Pietų Amerikoje – Gvianą.

Ilgainiui išaiškėjo ir tikrasis išdavikas – karininkas Ferdinandas Esterhazis. Negana to, prisipažinęs, kad „Prancūzijos labui“ suklastojo įrodymus, kalėjime persipjovė gerklę pulkininkas leitenantas Hubertas J. Henris.

Vis dėlto 1898 metais įvykęs antras nešvarus teismas nuosprendžio A. Dreifusui nepakeitė, o F. Esterhazį akivaizdžiai išsuko ir išteisino. Šis vėliau gėdingai paspruko iš tėvynės.

Dvi priešų stovyklos


Visu tuo pasipiktinęs garsus rašytojas Emilis Zolia (1840–1902) nedelsdamas spaudoje išplatino savo garsųjį Prancūzijos prezidentui skirtą viešą laišką – „Kaltinu“. Juo apkaltino Gynybos ministeriją bei Generalinį štabą amoralumu ir sąmoningu klastojimu.

Už tai E. Zolia irgi buvo nuteistas, o A. Dreifuso byla susilaukė visuotinio prancūzų visuomenės dėmesio. Prancūzija suskilo į dvi stovyklas – „dreifusarų“ ir „antidreifusarų“.

Visuomenės mažuma – inteligentai, labiau išprusę žmonės – laikėsi nuomonės, kad negalima svaidytis kaltinimais be įrodymų. Na o antisemitams ir miniai karingų rėksnių nė nereikėjo objektyvių įrodymų – užteko pareiškimų ir nuomonių, kad „tikras prancūzas taip nepadarytų“, žinoma, pridedant paistalų apie tariamą žydų dviveidiškumą, suktumą, amoralumą ir visas kitas jų atseit daromas pasaulio nuodėmes.

Garsiausias procesas


Lygiai kaip ir Lietuvoje po dar nesibaigusių Garliavos įvykių, to meto Prancūzijoje užstalės pobūviai, vos užvedus kalbą apie „įtartiną žydą“ A. Dreifusą, baigdavosi geriausiu atveju rietenomis, blogiausiu – muštynėmis.

Galiausiai 1906 metais Prancūzijos aukščiausiasis apeliacinis teismas A. Dreifusą išteisino, reabilitavo ir sugrąžino į tarnybą. Nuo to laiko Prancūzijoje bent jau valstybės įstaigose išsivaduota nuo buko antisemitizmo.

Tačiau – tik Prancūzijoje ir tik jos įstaigose. O kitose šalyse paskui dar ne kartą žydams kurpti dar ne tokie amoralūs procesai.

Bene garsiausia byla, kuria demaskuotas šmeižikiškas pramanas, jog atseit žydai gerią kitatikių kraują, vyko 1913 metais carinėje Rusijos imperijoje.

Tų metų rudenį Ukrainos žydas Menachemas Mendelis Beilisas (1874–1934) Kijeve buvo teisiamas kaltinant ritualine vaiko žmogžudyste.


Beje, šiame per visą pasaulį nuskambėjusiame teisme būta ir ryškaus lietuviško pėdsako.

Berniuko žmogžudystė


1911-ųjų kovo 12-ąją Kijevo priemiesčio parko oloje rastas yla užbadyto 12 metų Andrejaus Juščinskio lavonas.

Paskutinę savo gyvenimo dieną papusryčiavęs vaikas išėjo į dvasinę akademiją prie Kijevo Sofijos soboro, kur mokėsi paruošiamojoje klasėje. Po to gyvo jo niekas nematė.

Nustačius, kad policija ant A. Juščinskio kūno suskaičiavo net 47 dūrius, padarytus batsiuvio yla, pasklido kalbos, atseit tą šeštadienį, kaip tik žydų Velykų (Pesacho) išvakarėse, vaiką nužudę religingi judėjai, kuriems, girdi, ritualiniams macams ruošti esąs būtinas kitatikio kraujas.

Tai buvo toli gražu ne pirma byla to meto Rusijoje, kurioje žydai kaltinti ritualinėmis žmogžudystėmis. Nors nė vienoje jų žydų kaltė nebuvo įrodyta, antisemitų tai nedomino. Taigi per A. Juščinskio laidotuves jie sukėlė dar vieną antisemitinę isteriją ir paragino žydams „keršyti“ negailestingais pogromais.

Neobjektyvus tyrimas


Pradėjus tirti A. Juščinskio žmogžudystę, iš karto ėmė lįsti rimti įtarimai, kad tą berniuką galbūt nužudė gauja iš prekeivės vogtu turtu Veros Čeberiak landynės, kurioje jis lankydavosi.

Vis dėlto, Kijeve tvyrant antisemitiškai atmosferai, antisemitiškai nusiteikusiems pareigūnams tokia banali versija buvo neparanki. Užuot ją tyrę, caro valdžios kriminalistai suėmė niekuo dėtą 37 metų žydą M. M. Beilisą.

Prokurorų neglumino aplinkybė, kad M. M. Beilisas buvo neteistas, doras, labai darbštus žmogus, negana to, visiškai nereligingas – dirbdavo net šeštadieniais. Tačiau, savo nelaimei, M. M. Beilisas buvo tamsaus gymio žydas, tądien dirbo netoliese – to ir užteko.

Ekspertas – lietuvių kunigas


Kadangi jokių įrodymų nebuvo, M. M. Beiliso teismas virto tikru advokatų ir antisemitų žodžių mūšiu.

Galiausiai antisemitai į teismą pakvietė ir lietuvių kunigą Justiną Bonaventūrą Pranaitį (1961–1917), kuris tuo metu tarnavo misionieriumi tolimame Rusijos imperijos užkampyje – Turkestane.

Mat J. B. Pranaitis, studijuodamas Sankt Peterburgo dvasinės akademijos Katalikų fakultete, gilinosi į judaizmą, šia tema rašė disertaciją ir lotynų kalba išleido knygą „Krikščionis žydų Talmude“, kuri vėliau buvo išversta į visas pagrindines Vakarų Europos kalbas.

Kultūringas, bet kategoriškas antisemitas J. B. Pranaitis, kaip dalyko žinovas, teisme prisiekęs pasakė, atseit judėjai nekenčią visų ne žydų ir vykdą kitatikių ritualines žmogžudystes. Suprantama, teisiamojo advokatų remiamas prie sienos, jis pripažino negalįs savo žodžių pagrįsti įrodymais.

Taigi kad ir kaip stengėsi šališki kaltintojai, dvylika prisiekusiųjų pripažino, kad visoje toje teisme pasakytų kalbų jūroje M. M. Beiliso kaltės įrodymų jie taip ir neišgirdo, todėl teismas jį išteisino.

Bijodamas susidorojimo, netrukus M. M. Beilisas suskubo su šeima iš Rusijos emigruoti ir niekada negrįžo.

Statinė su vinimis?


M. M. Beiliso teismo procesas visoje Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu priklausė Lietuva, karingų antisemitų, žinoma, neperauklėjo. To meto didesnioji lietuvių dalis buvo beraščiai ar mažaraščiai, todėl imlūs gandams.

„Nereikia nė caro laikų. Mane patį vaikystėje gąsdino neiti iš kiemo, antraip žydai mane pagaus, – prisipažino buvęs Šiaulių kriminalinės policijos vadovas, o dabar – advokatas Algirdas Milašauskas. – Aš buvau įtikintas, kad pagrobtą vaiką žydai įkiša į statinę, prikalinėtą aštrių vinių, uždaro dangtį ir paleidžia riedėti nuo kalvos. Vinių užbadytas vaiko kūnas išmetamas, o išbėgęs kraujas atseit panaudojamas jų velykiniams paplotėliams macams kepti. Tik užaugęs supratau, jog tai tikriausia nesąmonė.“

Išprusę dabarties antisemitai platina „sumodernintą mitą“.

Šiais laikais žydai, girdi, vaikų nebegaudantys ir nebežudys, vis dėlto į macus įmaišantys... džiovinto kraujo miltelių, kurių, girdi, rasi dažno žydo vaistinėlėje...

Istorija kartojasi...


Atrodytų, antisemitiškų paistalų ir šmeižtų nepagrįstumas galutinai įrodytas per Antrąjį pasaulinį karą. Liguistu antisemitizmu tiesiog sirgusio Adolfo Hitlerio pakalikai, pagrindinių Vakarų pasaulio bėdų kaltininkais apšaukę žydus, vykdė negailestingą jų naikinimą – holokaustą. Daugelyje Europos vietų (tarp jų – Lietuvoje) beveik visi žydai buvo išnaikinti...

Tik po to gyvenimas nė kiek nepagerėjo, politinės ir ekonominės problemos liko kokios ir buvusios. Pasirodėme lyg akmens amžiaus laukiniai, netekome daugybės protingų ir gerų žmonių – štai ir visas holokausto pasiekimas.

Tačiau vos užaugo karo nemačiusi karta, ir Lietuvoje vėl ėmė plisti tie patys nuvalkioti gandai apie žydų neva vykdomas ritualines žmogžudystes.

Kodėl tie viduramžiški paistalai plinta, tuoj suprasime iš oficialaus atsakymo, kurį „Akistata“ gavo iš teisėsaugos pareigūnų.

Šmeižti – ne nusikaltimas?


Ogi straipsnio pradžioje cituoto komentaro autorius, pasirodo, tiesiog „pasidalino savo prisiminimais, jis „(...) neplatino jokių dalykų, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma smurtauti prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl rasės, tautybės, kilmės, religijos (...). Teksto autorius viešai nesityčioja, neniekina, neskatina neapykantos žydų tautai, jis tik prisimena du vyriškius juodais garbanotais plaukais, kurie buvo panašūs į žydų tautybės asmenis, apie kuriuos jam taip pat buvo pasakojęs ir tėvelis, todėl nusikalstama veika (...) nepadaryta“, – parašė tyrėjas Tomas Maksimovas ir jo viršininkas Sigitas Cibulskas, atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą.

Paklaustas, ką apie tai mano, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas atsiduso ir ramiai paaiškino, kad Lietuvos žydai esantys įpratę prie antisemitinių prietarų, išpuolių ir užgauliojimų.

Pasak B. Šteino, apsiskaitę žmonės žino, jog macai kepami vien tik iš miltų ir vandens – net be mielių, riebalų, druskos ar bet kokių kitų priedų.

Žydų centre tuo metu buvusi moteris pridūrė, kad iš smalsumo paragauti macų jos ne kartą prašę pažįstami katalikai. Ir ji visiems norintiems jų davusi.

Na o minėtasis komentaras apie sovietmečio vaiką, prie Vievio atseit persekiotą žydų, kad nuleistų jam kraują, iki šiol tebėra interneto svetainėje.

TIK FAKTAI


Macai – velykiniai judėjų paplotėliai. Jie kepami iš nekildintos tešlos, užmaišytos vien iš miltų su vandeniu, ir žydų valgomi visą Velykų šventės savaitę.

Paveikslėlis

Macų kepimas

Macai žydams reiškia solidarumą su protėviais, kurie, senų senovėje išvaromi iš Egipto, kelionei tegalėjo paskubomis išsikepti tik tokios nekildintos tešlos duonos.

Antisemitai teigia, neva žydai į macus įlašinantys kitatikių kraujo.

Savo ruožtu tikintys žydai nuolat kantriai aiškina, jog religija jiems draudžia vartoti bet kokius net gyvulių kraujo turinčius produktus, o į macus negalima įmaišyti netgi mielių ar prieskonių.

Ortodoksai žydai pagal košerinius reikalavimus macų miltus saugo nuo sąlyčio su vandeniu tam tikroje ne viešoje vietoje, macus ten pat kepa užsidarę, patys sekdami laiką, kad tai netruktų ilgiau kaip 18 minučių. Galbūt dar ir todėl macų ruošimą antisemitai yra apauginę gandais.

Sigitas STASAITIS

Šaltinis: Akistata

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/kokiu-v ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:23 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Ianas Buruma: klaidingi Izraelio draugai


http://www.balsas.lt/naujiena/520789/ia ... io-draugai
http://www.balsas.lt/komentarai/520789/ ... io-draugai

2011.01.15 21:32

Izraelis kurį laiką priėmė gana specifinius lankytojus.

Olandų populistas Geertas Wildersas yra mėgėjas jį palaikančiai auditorijai teigti, kad Izraelis yra Vakarų karo prieš islamą fronto priekyje.

O gruodžio mėnesį Europos kraštutiniai dešinieji politikai važinėjo po žydų gyvenvietes okupuotame Vakariniame krante, tikindami šeimininkus, kad tai buvo „žydų žemė“.

Kai kurie iš šių „Izraelio draugų“ atstovauja politinėms partijoms, kurių rėmėjai, švelniai tariant, tradiciškai nepasižymi broliškais jausmais žydams.

Heinz–Christian Strache, pavyzdžiui, vadovauja Laisvės partijai Austrijoje, kurios įkūrėjas ir lyderis Jörgas Haideris pataikavo buvusiems naciams. Vienas iš partijos rinkiminių šūkių „Daugiau stiprybės mūsų Vienos kraujui“ – tai tipiškas Ch. Strache'io tonas. Jo kolega iš Belgijos Filipas Dewinteris atstovauja flamandų nacionalinei partijai, suteptai krauju po karinio bendradarbiavimo su naciais.

Šiais laikais Europoje tik dešinieji politikai vengia atvirai demonstruoti antisemitines pažiūras. G. Wildersas, pavyzdžiui, yra filosemitas ir visi Naujieji Dešiniosios partijos nariai mėgsta pabrėžti „Žydų–krikščionių vertybių“ svarbą, kuri gali padėti apsiginti nuo „Islamofašizmo“.

Kairieji ir liberalūs Izraelio politikai mėgsta pabrėžti, kad antisionizmas nėra tas pats, kas antisemitizmas, o būti Izraelio draugu, nereiškia tą patį, ką ir būti žydų draugu.

Richardas Nixonas, pavyzdžiui, apie žydus sakė, kad „negalima pasitikėti šunsnukiais“, bet tuo pačiu buvo didelis Izraelio gerbėjas. Ir žinoma pastarieji 2000 metų parodė, kad antisemitizmas buvo tobulai suderinamas su žydo garbinimu, vadinamu Nazareto Jėzumi.

Beje, Jungtinėse Valstijose didžiausi sionizmo gynėjai – Evangelijos krikščionys – tvirtai tiki, kad žydai, kurie atsisako pereiti į krikščionybę, vieną dieną susilauks baisaus atpildo.

Kartais klaidingi draugai gali būti naudingi.

Kai Theodoras Herzlas 19 amžiaus pabaigoje siekė Europoje gauti paramą ir palaikymą žydų valstybės įkūrimui, iš turtingų ir galingų žydų didikų, traktavusių T. Herzlą kaip tvarkos pažeidėją, dažniausiai jis gaudavo atkirtį. Vietoj to šalininkų jis surado tarp religingų protestantų, kuriems atrodė, kad žydams priklauso būti savo šventoje žemėje, o ne Europoje.

Kai tik buvo įkurta žydų valstybė, anksčiausiai žydų draugais Europoje tapo kairiojo sparno atstovai, kurie žavėjosi kolektyviniu gyvenimu pagal kibucus ir traktavo Izraelį kaip socialistų eksperimentą, kurį atliko tokie seni išmintingi kairieji idealistai, kaip, pavyzdžiui, Davidas Benas–Gurionas.

Po 1967–ųjų Šešių dienų karo viskas pasikeitė. Gal tie pokyčiai buvo dar ryškesni po 1973 „Yomo Kippuro“ karo, kai tapo aišku, kad Izraelis neketina grąžinti Palestinos teritorijų, kurias užkariavo. Vėliau, kai Izraelis pradėjo kurti gyvenvietes okupuotose teritorijose, Europos kairiųjų susižavėjimas Izraeliu virto į aktyvų priešiškumą.

Daugeliui dešiniojo sparno atstovų tie dalykai, už kuriuos Izraelį smerkė Europos kairieji, tapo priežastimi juo žavėtis. Šie naujieji draugai pateisino negailestingą jėgą, etninį nacionalizmą ir tolimesnį palestiniečių žeminimą.

Trokštantys atgaivinti karingą nacionalizmo formą savo šalyse, tokie politikai kaip Ch. Strache, G. Wildersas ir F. Dewinteris, brėžė paralelę tarp Izraelio ir diskredituotų Europoje fašizmo ir nacizmo.

Kairieji antisionistai dažnai bando diskredituoti Izraelį, lygindami jo veiksmus Gazos ruože su nacių žiaurumais Vakarų pakrantėje. Tai yra pigus triukas, kurio tikslas – maksimaliai įžeisti. Nobelio premijos laimėtojas rašytojas Jose Saramago kartą yra pasakęs priešingai, kad Izraelio armijos atakos Gazos ruože jokiais būdais negali būti lyginamos su Aušvicu. Tačiau naujieji Izraelio draugai iš dešiniojo sparno sudaro vaizdą, kad Izraelis kariauja prieš islamo fašizmą, o tai yra absoliučiai melaginga.

Lyginti islamą – ir ne tik islamo teroristus – su fašizmu, ką sėkmingai daro dešinieji populistai, ir tvirtinti, kad Europa susiduria su grėsme, baisesne nei nacizmas, yra ne tik negailestinga, bet ir pavojinga. Jei tai ir būtų tiesa, tai visos priemonės prieš musulmonus būtų pateisintos, o Izraelis būtų fronto linijos valstybe, besipriešinančia „islamofašizmui“ tam, kad neleistų atsirasti naujam Aušvicui. Taip daugelis Izraelio dešiniųjų politikų viską paaiškina. Ir tarp Europos reakcinių politinių jėgų jie visada suranda aktyvių papūgų.

Toks situacijos traktavimas parodo, kad izraeliečių ir palestiniečių konflikto taikus sprendimas yra beveik neįmanomas.

Kuo ilgiau Izraelis, drąsinamas klaidingų draugų Europoje, tęs palestiniečių žeminimus ir užims naujas žemes, tuo labiau tikėtina, kad smurtas ir neapykanta pastos kelią kompromisui, be kurio taika neįmanoma.

Neteisinga analogija su praeitimi sumenkina istoriją. Jei izraeliečiai arba palestiniečiai panašėja į nacius, tuomet tikrasis nacizmo žiaurumas yra labai stipriai sumenkintas.

Bet istorijos eksploatacija, siekiant pateisinti esamą smurtą, negali tęstis amžinai. Kai tik žmonės nustos manyti, kad Izraelis gina Vakarus nuo fašizmo, Izraelis bus apkaltintas smurtavimu Viduriniuose Rytuose. Trumpai tariant, klaidingi Izraelio draugai yra blogiausi žydų draugai.

Ianas Buruma – Bardo Demokratijos ir žmogaus teisių kolegijos dėstytojas, išleidęs knygą „Dievų prijaukinimas: religija ir demokratija trijuose žemynuose“.

http://www.project–syndicate.org

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/520789/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-01-16 13:15:05


Kaip ir kiekviena kita pasaulio tauta, taip ir žydai turi neatimamą prigimtinę teisę į savo nepriklausomą tautinę valstybę savo istorinėje etninėje žemėje, į kurią turėtų sugrįžti visi viso pasaulio žydai (tai, beje, ir yra sionizmo ideologijos, tai yra žydų tautiškumo, esmė).

Arabai taip pat turi tokią pačią neatimamą prigimtinę teisę sukurti ir turėti savo tautinę valstybę - ir taip pat būtent savo istorinėje etninėje žemėje, tai yra Arabijos pusiasalyje, bet visai ne tose teritorijose, kurias jie užgrobė ir atėmė 7-10 amžiuose iš kitų tautų.

P.S. Beje, tas pats dėsnis galioja ir slavų užgrobtoms baltų žemėms. :)

Ir visoms kitoms analogiškoms situacijoms.

Žygeiviui
2011-01-17 00:23:19


Žydai nėra tauta.

Google: jewish languages
http://en.wikipedia.org/wiki/Jewish_languages

Tauta negali turėti šitiek kalbų.

Žygeivis
2011-01-17 01:33:35


Deja, tai tik rodo tavo žinių ribotumą...

Pvz., ar žinai kiek kalbų kalba, pvz., čigonai?

Arba škotai?

Arba airiai?

Tai tik tie pavyzdžiai, kuriuos žino lietuviška publika. O pasaulyje yra keliolika tūkstančių pačių įvairiausių tautų su labai įvairiom kalbom.

Teko skaityti net apie tokią tautą, kur vyrai kalba viena kalba, moterys - kita, o tarpusavyje kalbasi trečia kalba. :) Vaikai augdami kalba motinų kalba ir "bendrąja", vėliau, kai juos priima į vyrus - išmoksta "vyrų" kalbą. :)

Daugybės pasaulio tautų tyrimai jau seniai parodė, kad kiekvienos tautos pagrindas, bendras visoms tautoms, yra tik vienas - bendra tautinė savimonė.

P.S. Beje, oficiali žydų kalba Izraelyje yra tik viena - ivritas. Visi atvažiavę į Izraelį privalo ją išmokti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Ar žydams Europoje nėra ateities?


http://www.alfa.lt/straipsnis/10435127/ ... 1-05_18-03

2011-01-05 18:03
Irena Tumavičiūtė | „Lietuvos žinios“

Garsaus Nyderlandų politiko Fritso Bolkesteino pasiūlymas žydams verčiau emigruoti iš šalies sukėlė didelį rezonansą visoje Europoje. Vėl imta svarstyti, ar toks likimas iš tiesų laukia šios nuolat persekiojamos tautos.

77 metų F.Bolkesteinas, gražiai pražilęs vyras, gali didžiuotis puikia politiko karjera. Jis - buvęs Nyderlandų prekybos ir gynybos ministras, 1999-2004 metais atsakingas už vidaus rinką, mokesčius ir muitų sąjungą Europos Sąjungos (ES) komisaras.

Tačiau ir sulaukęs 77-erių F.Bolkesteinas nenori trauktis iš politikos. Nuo gruodžio 6 dienos jo vardas nuolat skamba Vakarų žiniasklaidoje.

Šis nestandartiniais posakiais garsėjantis Nyderlandų dešiniųjų liberalų atstovas pasakė, jog žydai turi suprasti, kad jiems Nyderlanduose nėra ateities, todėl jie turi patarti savo vaikams vykti į Ameriką ar Izraelį.

Kilus skandalui pasirodė pranešimų, kad Nyderlandų parlamentas numato surengti posėdį F.Bolkesteino pasakytai frazei aptarti, kartu apsvarstant ir pagarsėjusio islamo kritiko Geerto Wilderso pareiškimus.

O pats F.Bolkesteinas dienraščiui „De Pers“ bandė aiškinti, kad jis neteisingai cituojamas, kad jis turėjęs galvoje tik „sąmoninguosius žydus“, t. y. žydus, kurie atpažįstami pagal šukuoseną ir apsirengimą, nes tokiems iš tiesų reikėtų susirūpinti dėl savo ateities Nyderlanduose.

Nevienareikšmė reakcija


Kalbėdamas per televiziją F.Bolkesteiną bandė teisinti Amsterdamo rabinas Menno ten Brinkas. Jis aiškino, jog šis politikas iškėlė didelę problemą, kurios jau nebegalima neigti, tik jis pasiūlęs netinkamą sprendimą. Neliko nuošalyje ir Amsterdamo mečetes vienijančios organizacijos atstovas Khalilas Aitblalas. Šis pareiškė, jog minėtą problemą privalo spręsti visa visuomenė.

Šveicarijoje F.Bolkesteiną palaikė ir žinomas šalies žurnalistas Thomas Widmeris, apie jį parašęs ne vieną straipsnį. T.Widmeris mano, kad olandų politikas pesimistiškai vertina ligšiolinius kovos su antisemitizmu planus, todėl pataria žydams emigruoti, nes Palestinos ir Izraelio konfliktas tik stiprės. „Nematau greito sprendimo, o ir antisemitizmas neišnyks“, - teigė žurnalistas.

Nyderlanduose į kilusią diskusiją įsitraukė ir visoje Europoje pagarsėjęs islamo kritikas G.Wildersas (dažnai lyginamas su vokiečiu Thilo Sarrazinu), kurį F.Bolkesteinas pasikvietė į savo frakciją prieš 20 metų, kol šis dar nebuvo sukūręs savo Laisvės partijos.

G.Wildersas nepritarė ES ekskomisaro mintims. Jis aiškino, kad iš Nyderlandų turi emigruoti marokiečiai, kurie kalti dėl kilusio antisemitizmo, kartu nepagailėdamas kritikos ir islamui.

Tačiau kairiųjų žaliųjų frakcijos pirmininkė Femke Halsema viešai paklausė, ar F.Bolkesteinas kartais nekuoktelėjo, o jos partijos kolegė Cora van Nieuwenhuizen pareiškė: „Suprantu jo susirūpinimą, bet mes negalime sėdėti rankas sudėję ir nieko nedaryti.“

Ar turime aukoms patarti bėgti?


Suformulavęs tokį klausimą, šveicarų žurnalistas T.Widmeris ėmė svarstyti, ar Nyderlanduose žydams iš tiesų nesaugu. „Pernelyg didelę neapykantą jiems jaučia arabai ir marokiečiai, o arabų satelitinė televizija dar labiau ją kursto“, - aiškino jis, siūlydamas imtis priemonių prieš neapykantos kurstytojus, o ne raginti aukas bėgti.

Jau seniai kritikavęs musulmonus T.Widmeris plačiau supažindino tautiečius su F.Bolkesteino, politikų ir teisininkų giminės palikuonio, biografija bei veikla.

Šis politikas turi kelis aukštojo mokslo diplomus, yra studijavęs matematiką, fiziką, filosofiją, senąją graikų kalbą ir filologiją, teisę, politikos mokslus (būdamas Europos Parlamento narys Eugenijus Gentvilas politika besidominčius lietuvius yra supažindinęs su F.Bolkesteino paslaugų direktyva - aut.).

Jis papasakojo, kaip kartą tuometiniam ES komisarui viešint Šiaurės Prancūzijoje, kur jo šeima turi namą, vietos elektrinė išjungė jam šviesą, taip „trumpam nubausdama“ F.Bolkesteiną už tai, kad jis kritikavo Prancūziją, kuri bijodama konkurencijos neįsileido pigios elektros energijos iš Rytų Europos.

F.Bolkesteinas pasisakė ir prieš Turkijos priėmimą į ES, nes, jo nuomone, islame yra vertybių, kurios nesuderinamos su europietiškomis.

Jau prieš keliolika metų šis politikas teigė, jog Nyderlandai pernelyg tolerantiškai elgiasi su musulmonais. Jam užkliuvo Konstitucijos straipsnis, religinėms bendruomenėms suteikiantis teisę turėti savo mokyklas. Politikas aiškino, jog tai sukurs getų praktiką.

F.Bolkesteinas buvo koneveikiamas kaip rasistas ir dešinysis ekstremistas. Tačiau šveicarų žurnalistas teigia, kad būtų buvę geriau, jeigu į šio politiko kritiškas mintis būtų atsižvelgta anksčiau.

Šiandien Nyderlanduose gyvena 16 mln. žmonių, iš jų - 800 tūkst. musulmonų. Miestuose yra kvartalų, kur tvarkomasi pagal šariato įstatymus, nes toną juose duoda islamo fundamentalistai.

Tokiuose miestuose rinkimus laimi islamo nekenčiantys kandidatai. T.Widmerio teigimu, F.Bolkesteinas anksčiau nei kiti suprato, kaip viskas klostysis. „Kas per stipriai lenkia šaką, rizikuoja, kad ji visu smarkumu tvos atgal“, - rašo jis, stebėdamasis F.Bolkesteino ateities įžvalga. „Bet kai dėl žodžių, kad dabar Olandijos žydams reikėtų išvykti, tai jie skamba keistai“, - mano žurnalistas.

Izraelio nuomonė


Ronnie Naftaniel, Izraelio informacijos ir dokumentacijos centro CIDI atstovė, taip pat nesmerkė F.Bolkesteino, nes jis jau prieš pusantrų metų dėstė tokias mintis vienoje jų centro išleistoje knygoje. R.Naftaniel nuomone, F.Bolkesteino žodžius reikėtų vertinti kaip kreipimąsi į politikus, kaip perspėjimą, nes jis sako: „Pagaliau ką nors darykite!“ CIDI atstovė nesureikšmina ir raginimo žydams išvykti, o jo perspėjimu labai džiaugiasi.

CIDI duomenimis, 2009 metais antisemitinių išpuolių Nyderlanduose padaugėjo 55 proc., nes sustiprėjo konfliktas Artimuosiuose Rytuose.

Ypač kenčia žydai ortodoksai, gyvenantys imigrantų kvartaluose vakariniame Amsterdame. Beje, ten užaugo ir islamą kritikavusio režisieriaus Theo van Gogho žudikas.

Šiuose kvartaluose dykinėjantys marokiečių paaugliai ir chuliganai dažnai iškoneveikia ir apspjaudo pro šalį einančius žydus ortodoksus. Kad chuliganus būtų galima sulaikyti nusikaltimo vietoje, jau šiais metais Amsterdame ketinama panaudoti „persirengėlį žydą“.

Taip daryti pasiūlė vieno tokio mikrorajono meras Ahmedas Marcouchas, pats imigrantas, šiuo metu dar ir atstovaujantis socialdemokratams Hagoje.

A.Marcouchas ne kartą šiurpo klausydamas žydų pasakojimų apie patyčias, kurias jie patiria eidami į sinagogą. Vieni sutiktieji juos pamatę iškelia ranką, sušukdami „Heil Hitler!“, kiti žydus palydi šiurpiais žodžiais: „Hitleris keliolika dar pamiršo“.

Kartais pavymui metama moneta, taip pabrėžiant tariamą žydų godumą pinigams. Tai žinodamas, meras mano, jog „persirengėlis žydas“ padėtų policininkams sulaikyti taip besielgiančius asmenis.

Be to, yra ir paslėpto antisemitizmo, kuris pastebimas elektroninėse žinutėse ir laiškuose. CIDI centro užsakymu atlikus tyrimą paaiškėjo, kad gerą pusę antisemitinės neapykantos kupinų žinučių parašė pagyvenę Nyderlandų senbuviai.

Tačiau Izraelyje yra ir kitaip manančiųjų. Portalas heute-in-israel (“šiandien Izraelyje“) neslepia paniekos F.Bolkesteinui. Jame įdėtas nepasirašytas straipsnis, pavadintas „Was ist Frits Bolkestein?“ (“was“ vokiškai reiškia tai, kas anglams „what, o rusams - „čto“ - aut.).

Jame padarytos keturios išvados:

1. F.Bolkesteinas turi galvoje apskritai visus žydus. Žydo lauktų mirties nuosprendis net ir tada, jei imigrantų iš Maroko kvartale jis pasirodytų vilkėdamas olandų policininko uniformą.

2. Tai, kad žodžiai apie žydų išvarymą buvo ištarti Nyderlanduose, šalyje, kuri dar neseniai buvo rodoma tautų sutarimo pavyzdžiu, turi didžiulę simbolinę reikšmę.

3. Liaudies partija už laisvę ir demokratiją, kuriai priklauso F.Bolkesteinas, nėra skustagalvių ar islamistų sambūris. Tai klasikinė liberali konservatorių partija, kas rodo, kad visuomenė palaiko tokį žydams duotą patarimą.

4. Politikas paragino žydus išvykti iš šalies susirūpinęs, kad jau artimiausioje ateityje Nyderlandų valstybė nepajėgs apsaugoti savo piliečių nuo antisemitinių islamistų išpuolių - „tai oficiali demokratinės konstitucinės valstybės kapituliacija prieš islamą“.

Pasak straipsnio autoriaus, F.Bolkesteinas nėra nei žydų priešas, nei draugas. Jis - puikiausias eurabiško Dhimmi pavyzdys (Dhimmi - nemusulmonai, kurie nuo VIII amžiaus turėdavo pasirašyti sutartį su užkariautojais musulmonais - aut.), norintis išspręsti islamo problemą spręsdamas žydų klausimą, be to, manantis, jog išvykus žydams musulmonai bus labiau patenkinti, o olandai gyvens saugiau.

Autorius diplomatiškai teigia, kad F.Bolkesteino pasiūlymas Nyderlandams nepadės ir kad politikas nepasvarstė, kur turės bėgti olandai, kai iš šalies bus pabėgę visi žydai.

Straipsnis baigiamas žiauriu konstatavimu: „Pritariame ponui Bolkesteinui tik dėl galutinės išvados, nes ir mes ne kartą esame sakę, kad dėl minėtųjų tendencijų žydai Vokietijoje bei Europoje, deja, neturi ateities. Bet, priešingai nei 1933-iaisiais, dabartinė katastrofa labiau paliestų Europą nei žydus“.

Lietuvos žinios

Komentarai Alfa.lt
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Tylenis rašė:
JAV patvirtinta Antisemitizmo aktų visuotinė apskaita (apskaitos įstatymas?)


Antisemitizmo aktų visuotinė apskaita (apskaitos įstatymas?)


Šaltiniai:

http://www.state.gov/g/drl/rls/40258.htm ;
http://2001-2009.state.gov/g/drl/rls/79640.htm ;
http://www.truthtellers.org/alerts/depa ... mitsm.html ;
http://www.justice.gov/oip/foiapost/2003foiapost4.htm ;
http://www.state.gov/g/drl/rls/102406.htm#_Toc174854656 ;
http://www.law.cornell.edu/uscode/22/2731.html ;
http://www.state.gov/documents/organization/139391.pdf ;
http://www.jewishvirtuallibrary.org/jso ... mtext.html ;

Pagal išaiškinimą: http://www.truthtellers.org/alerts/depa ... mitsm.html : “They then can be prosecuted under Homeland Security laws” ja yra įteisintas JAV piliečių persekiojimas.

Be to, šita apskaita (įstatymas?) suteikia teisę JAV valstybiniam departamentui persekioti ne tik JAV piliečius, bet ir tuos, kurie bus apkaltinti pagal apskaitos (įstatymo?) kurį nors iš antisemitizmo apibrėžimų, kitose valstybėse, t.y. kitų valstybių piliečius.

Įrankis: Antisemitizmo stebėjimo bei kovos prieš jį biuras prie valstybinio departamento. http://www.law.cornell.edu/uscode/22/2731.html

(Purpose of Office Upon establishment, the Office shall assume the primary responsibility for — (1) monitoring and combating acts of anti-Semitism and anti-Semitic incitement that occur in foreign countries;)
kitur: http://www.jewishvirtuallibrary.org/jso ... mtext.html

Taigi, antisemitizmas yra
( http://www.state.gov/g/drl/rls/40258.htm
http://www.truthtellers.org/alerts/depa ... mitsm.html ) :

1. Bet koks tvirtinimas, kad žydai kontroliuoja vyriausybę, masinės informacijos priemones, tarptautinį verslą ir pasaulinius finansus;

2. Tvirti antiizraeliški įsitikinimai;

3. Griežta Izraelio vadovybės (dabartinės ar bet kada prieš tai buvusios) kritika; svastikos naudojimas karikatūrose, kur vaizduojami sionistiniai vadovai;

4. Judaizmo, religinių vadovų, religinės literatūros, visų pirma Talmudo ir Kabalos knygų, kritika;

5. JAV vyriausybės ir kongreso kritika - tvirtinimas, kad šitos institucijos yra labai įtakojamos žydų;

6. Kaltinimai sionistinėms jėgoms dėl globalizmo propagandos ir globalizmo (Naujosios Pasaulio Tvarkos) tvirtinimo pasaulyje;

7. Kaltinimai žydų vadovams ir jų pasekėjams dėl sukurstymo nukryžiuoti Jėzų Kristų;

8. Abejojimas, kad per Holokaustą žydų buvo nužudyta 6 mln. ir šito skaičiaus mažinimas;

9. Teigimas, kad Izraelis yra rasistinė valstybė;

10. Teigimas, kad egzistuoja sionistinis sąmokslas;

11. Teigimas, kad žydai ir jų vadai įvykdė 1917 m. Bolševikinį perversmą;

12. Bet kokie įžeidžiantys pasisakymai žydų adresu;

13. Žydų teisės į Palestinos teritorines žemes nepripažinimas;

14. Teigimas, kad 2001 m. Rugsėjo 11 d. teroro aktuose dalyvavo Izraelio žvalgyba;

Patvirtinta JAV senato 2004 m. spalio 10 d., pasirašyta JAV prezidento 2004 m. spalio 16 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Jurijus Sliozkinas „Žydų šimtmetis“

Atvirkštinė „Mein Kampf“ pakeliui į lietuviškas smegenis


Šaltinis - http://www.balsas.lt/print/509013
http://www.balsas.lt/naujiena/509013/at ... genis-foto

Arūnas Brazauskas
2010.11.02 07:00

Jurijaus Sliozkino „Žydų šimtmetis“ pagaliau pasiekė Lietuvos skaitytojus. Taip – tai šedevras. Autorius – galbūt genijus. Ir tikrai žydas.

Paveikslėlis

Yuri Slezkine http://en.wikipedia.org/wiki/Yuri_Slezkine – Юрий Слёзкин http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0% ... 0%D1%84%29 – Jurijus Sliozkinas

Jis yra Kalifornijos universiteto Berklyje (Berkeley) Rusijos istorijos profesorius. J. Sliozkinas gimė 1956 m. Rusijoje. Maskvos universitete įgijo vertėjo iš portugalų kalbos specialybę. Vertėjavo Mozambike, Portugalijoje. 1983 m. emigravo į JAV. 2004 metais pasirodęs „Žydų šimtmetis“ („The Jewish Century“) tapo bestseleriu.

Paveikslėlis

Yuri Slezkine. ŽYDŲ ŠIMTMETIS. ŽYDAI ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE.

Tyto alba, 2010.

Vertė Laimantas Jonušys

Du dideli skirtumai – «две большие разницы»


Rusiškai rašantis Nikolajus Slavianskis pavadino J. Sliozkino knygą atvirkštine „Mein Kampf“ – „Mein Kampf“ наоборот http://magazines.russ.ru/oz/2005/2/2005_2_25.html .

Aš irgi sutinku, kad J. Sliozkinas yra „išvirkščias“ Adolfas Hitleris.

Sliozkinas – šmaikštus ir vingrus, Hitleris – nuobodokas. Sliozkino intelektas vis dėlto moksliškas – faktai iliustruoja tam tikrą teoriją; Hitlerio intelektas – dogmiškas, faktai jam reikalingi pagrįsti tikėjimą apie rasių kovą. Sliozkinas – rašytojas, Hitleris – kalbėtojas („Mein Kampf“ užrašė Rudolfas Hessas). Sliozkinas interpretuoja, Hitleris žeria, kas įsirėžė jo mechaniškoje atmintyje.

„Mein Kampf“ http://web.archive.org/web/200701230139 ... E/putx.txt – vokiečių įsitvirtinimo Europoje ir pasaulyje programa. „Žydų šimtmetis“ – jau įvykusios visuotinės žydų pergalės konstatacija.

Taigi autorius Sliozkinas ir autorius Hitleris – „du dideli skirtumai“, «две большие разницы», kaip sakoma Odesoje.

Kodėl žydai groja smuikais ir lošia šachmatais?


Žurnalistas ir leidėjas Sergejus Parchomenka http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D0% ... 0%B8%D1%87 , Rusijos žydų kongreso narys, (tiklažmogis cook) savo bloge http://cook.livejournal.com/14582.html rašė, kad J. Sliozkinas „ryžtasi rimtai, iš esmės, pasiremdamas kolosalia istorine, demografine, etnografine, statistine, ekonomine medžiaga, apmąstyti pačius „nepadoriausius“ tradiciškai antisemitinius klausimus – ir duoti išsamius, argumentuotus, labiausiai pagrįstus atsakymus“.

S. Parchomenka išsako tuos „nepadoriausius“ klausimus:

Kodėl žydai čia susišlavė visus pinigus?

Kodėl žydai viskam vadovauja?

Kodėl žydų tiek mažai, o jie visur, kur bepažvelgsi?

Kodėl žydai visuomet groja smuikais ir lošia šachmatais?

Kodėl žydai taip norėjo savo Izraelio, o dabar neišsinešdina tenai visi?

Kodėl žydai visada rengia suokalbius, sąmokslus ir perversmus?

Kodėl žydai visada padeda vieni kitiems?

Kodėl žydai taip mėgsta kalbėti, jog jie – žydai, tačiau tuo pat metu visada tai slepia?

Kodėl žydai keičia pavardes ir naudoja pseudonimus?

Kodėl žydai kalba svetimomis kalbomis, tačiau išsaugo savąją?

Kodėl žydai valgo košerinį maistą, tačiau iš tiesų mėgsta kiaulieną?

Kodėl žydai Rusijoje organizavo revoliuciją?

Kodėl žydai sudarė daugumą bolševikų partijos vadovybėje ir Lenino vyriausybėje?

Kodėl žydai pradžioje organizavo represijas ir labai žiauriai jas vykdė, o paskui patys labiausiai nuo jų nukentėjo

Kodėl jie visada mus, nežydus, aplošia?

Kodėl žydai viską iš mūsų, nežydų, atima?

Kodėl jie taip lengvai mus apgauna?

Kodėl jie garsiau už kitus rėkia apie genocidą?

Kodėl nuo jų dvokia česnaku?

Kodėl jie veda mūsų merginas?

Kodėl jų moterys pačios gražiausios?

Kodėl jie visi tokie atstumiantys?

Kodėl aš jų taip nekenčiu?

Kiek dar reikės juos pakęsti?

Vienas iš komentatorių parašė, kad dėl česnako S. Parchomenka persistengė. Iš tiesų, nepamenu, kad J. Sliozkinas kur nors teigtų arba neigtų, kad nuo žydų trenkia česnaku. Gal neįdėmiai skaičiau.

Cituoti klausimai yra tam tikra J. Sliozkino teiginių interpretacija. Jis pats klausimų taip neformuluoja. O interpretacijas verta pasitikrinti pagal pradinį šaltinį.

Ta proga paminėsiu pamokomą pavyzdį. Leonidas Donskis, vertindamas Jono Mikelinsko publicistiką, rašo:

„Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė „Mes ir jie“, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Goebbelso propagandos perlai? Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant baltu išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad Holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?

L. Donskis necituoja J. Mikelinsko, o tiktai perpasakoja jį. Taip ir S. Parchomenka užuodžia česnako temą J. Sliozkino knygoje. Ar ten yra česnako, galima sužinoti tiktai perkrimtus „Žydų šimtmetį“. J. Mikelinsko mintis irgi patartina rekonstruoti ne pagal L. Donskį, o pagal originalą – knygą „Kada KODĖL taps TODĖL?“ http://www.manoknyga.lt/knyga/kada-kode ... todel.html

Merkurininkai ir apolonininkai


„Žydų šimtmečio“ vertimas į rusų kalbą vadinasi „Merkurijaus era“ («Эра Меркурия»). Nežinia, kodėl leidėjai pasirinko tokį pavadinimą. Gal nuogąstauta, kad knygą su žodžiu „žydas“ antraštėje skaitytojai palaikys dar vienu specifiškai žydišku leidiniu – greta žydų kulinarijos, žydiškų anekdotų ir pan. O gal norėta išryškinti J. Sliozkino veikalo teorinius pamatus.

„Žydų šimtmetį“ sudaro įžanga ir keturi skyriai:

1. „Merkurijaus sandalai. Žydai ir kiti klajokliai“. (Skyrius apie teorines prielaidas.)

2. „Svano nosis. Žydai ir kiti modernybės žmonės“.

3. „Babelio pirmoji meilė. Žydai ir Rusijos revoliucija“.

4. „Hodėlės pasirinkimas. Žydai ir trys pažadėtosios žemės“. (Skyrius apie žydų likimus Sovietų Sąjungoje, Amerikoje ir Izraelyje.)

Manau, kad visas veikalas, kurį puikiai išvertė Laimantas Jonušys, įkandamas raštingam žmogui, nors teorinė dalis gal labiau suprantama antropologijos ir sociologijos ragavusiems humanitarams.

Pirmajame skyriuje J. Sliozkinas dėlioja teorinius pamatus. Jis priešpastato Apolono ir Merkurijaus tautas. Apolonininkai – sėslūs žmonės, užsiimantys žemės ūkiu jų ginamose teritorijose. O merkurininkų tautos klajoja po pasaulį ir verčiasi veiklomis, kurias apolonininkai laiko pavojingomis, gėdingomis, keistomis – pavyzdžiui, finansinėmis operacijomis, prekybiniu ir politiniu tarpininkavimu, kalvyste, gydymu, burtininkavimu.

Merkurininkais tampa etnosai arba jų dalys. J. Sliozkinas vardija klajoklius: čigonai, armėnai, į Rytų Afriką atklydę Indijos gyventojai, po pasaulį pasklidę kinai. Apolonininkų teritorijose merkurininkai yra prašalaičiai. Apolonininkai juos laiko gudriais, klastingais, godžiais, suktais, bailiais. Merkurininkai irgi atsilygina antipatija. Apolonininkai jiems yra kvaili, neišprusę, agresyvūs. Norėdami prasigyventi, merkurininkai turi būti lankstūs, išradingi, verslūs. Žydus J. Sliozkinas laiko dvigubais merkurininkais, kadangi jie yra knygiai.

Europos civilizacijai ėmus dominuoti pasaulyje, žydai tapo merkurininkų etalonu. Kinai vadinami „Azijos žydais“, bet žydų niekas nevadina „pasaulio kinais“.

Apie jo nagrinėjamą laikotarpį J. Sliozkinas rašo:

„Modernioji epocha yra žydų epocha, o ypač dvidešimtas amžius yra žydų šimtmetis. Modernizacijai būdinga masinė urbanizacija, mobilumas, raštingumas, intelektualinis sudėtingumas, fizinis lepumas ir profesinis lankstumas. Jai būdinga puoselėti žmones ir simbolius, o ne laukus ir bandas. Būdingas ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai. Jai būdinga tai, kad valstiečiai ir didikai virsta prekybininkais ir dvasininkais, taip paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas, išardžius luomus iškyla individai, branduolinės šeimos ir knygas skaitančios gentys (tautos). Kitaip sakant, modernizacijoje visi tampa žydais.

(...)

Pagrindinė moderniosios epochos religija yra nacionalizmas – tikėjimas, naują visuomenę vaizduojantis kaip seną bendruomenę ir leidžiantis ką tik urbanizuotiems didikams bei valstiečiams svetimoje vietoje jaustis kaip namie. Kiekviena valstybė turi būti gentis, kiekviena gentis turi turėti savo valstybę. Kiekviena žemė yra pažadėtoji, kiekviena kalba – Adomo, kiekviena sostinė – Jeruzalė ir kiekviena tauta – išrinktoji (ir labai sena). Kitaip sakant, nacionalizmo epochai būdinga tai, kad visos tautos tampa žydų tautomis“.

Toks mintijimas man visiškai priimtinas, tik nereikia pamiršti, kaip J. Sliozkinas vartoja sąvokas ir tyčia jų nepainioti.

Drįstu manyti, kad „Pragiedruliai“, kuriuos Vaižgantas vadina „vaizdais kovos dėl kultūros“, yra „vaizdai lietuvių įsiliejimo į žydiją“. Tik „žydai“ šiuo atveju nėra etniniai žydai, judėjai ir pan., o judrūs, valyvi, raštingi, šnekūs, vingraus proto, amato požiūriu lankstūs miestelėnai, kurie puoselėja žmones ir simbolius, o ne laukus ir kaimenes – t. y. merkurininkai pagal J.Sliozkiną.

„Goebbelso propagandos perlai“


Pamenu, sovietmečiu, kada bet kokios rūšies erotiniai tekstai ir vaizdiniai buvo sunkiai prieinami, paaugliai pradėdavo pažintį su kai kuriais rimtosios literatūros tekstais nuo ypatingų vietų. Pavyzdžiui, Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpas“ buvo vertinamas dėl scenų miegmaišyje.

Spėju, kad „Žydų šimtmečio“ tam tikri fragmentai dėl jų turinio bus skaitomos ir kopijuojamos dažniau už kitus. Ne dėl erotikos, o todėl, kad autorius tarsi peržengia tam tikrus ideologinius tabu.

Pateikiu labai paviršutinišką tokių vietų sąrašą. Nurodytas „Žydų šimtmečio“ lietuviško leidimo puslapis, prie to pridėta kokia nors J. Sliozkino citata. Norint įsigilinti į reikalo esmę reikėtų atsiversti knygą ir perskaityti ilgesnes ištraukas.

62. „1908 – 1911 m. visoje Vokietijoje žydai sudarė 0,95 proc. gyventojų ir 31 proc. turtingiausių šeimų“.

64. „Nepriklausoma tapusioje Lietuvoje 1922 m. žydai sudarė 31,5 proc. Kauno universiteto studentų (tačiau dėl valdžios tautinės politikos tai neilgai truko)“.

65. „XIX–XX a. sandūroje Vienoje 62 proc. advokatų, pusė gydytojų ir stomatologų, 45 proc. medicinos dėstytojų ir ketvirtadalis visų dėstytojų buvo žydai, jie sudarė ir 51,5–63,2 proc. žurnalistų“.

103. „Lenkijoje „etniniai“ žydai sudarė pirmosios komunistų vadovybės daugumą (7 iš maždaug 10). XX a. ketvirtame dešimtmetyje jie sudarė nuo 22 iki 26 proc. visų partijos narių, 51 proc. komunistinio jaunimo organizacijos (1930), 75 proc. partijos propagandos aparato (...) ir daugumą Centro komiteto narių. Tuo pačiu laikotarpiu Jungtinėse Valstijose žydai (daugiausiai imigrantai iš Rytų Europos) sudarė apie 40–50 proc. Komunistų partijos narių...“

133. „1851 m. žydai sudarė 70 proc. visų Kuržemės pirklių, 75 – Kauno..."

134. „Keli žydų finansininkai iš Varšuvos ir Lodzės įsteigė pirmuosius Rusijos akcinius bankus...“

137. „ 1887 m. Odesoje žydams priklausė 35 proc. fabrikų, gaminančių 57 proc. visų fabrikų produkcijos...“

165. „...bent 99 (62,3 proc.) iš 159 politinių emigrantų, 1917 m. sugrįžusių į Rusiją per Vokietiją „plombuotais traukiniais“, buvo žydai...“

188. „1917 m. spalio 23 d. bolševikų Centro komiteto pasitarime, nubalsavusiame pradėti ginkluotą sukilimą, 5 iš 12 dalyvaujančių narių buvo žydai. Trys iš septynių politbiuro narių, įpareigotų vadovauti Spalio sukilimui, buvo žydai... Visos Rusijos centriniame vykdomajame komitete (VCIK), išrinktame antrajame Tarybų suvažiavime (kuris ratifikavo bolševikų valdžios paėmimą, priėmė dekretus dėl žemės ir taikos ir sudarė Liaudies komisarų tarybą, vadovaujamą Lenino), buvo 62 bolševikai (iš 101 nario). Tarp jų -23 žydai, 20 rusų, 5 ukrainiečiai, 5 lenkai, 4 „pabaltijiečiai“, 3 gruzinai ir 2 armėnai. Kaip teigė Naumas Rafalkesas-Niras, atstovavęs Poalei-Cion partijai, visi 15 pranešėjų, savo partijų vardu pasisakiusių apie valdžios paėmimą, buvo žydai (iš tikrųjų turbūt 14)“.

232. „1926 m. žydai sudarė 1,8 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų ir 20 proc. privačių prekybininkų (Ukrainoje – 66 proc., Baltarusijoe – 90 proc.). Petrograde (1923) verslininkų, samdančių darbo jėgą, dalis tarp žydų buvo 5,8 karto didesnė negu tarp kitų gyventojų. 1924 m. žydų „nepmanams“ priklausė 75,4 proc. vaistinių, 54,6 proc. audinių parduotuvių...“

235. „Kai NEPui atėjo galas, ir visi išlikę verslininkai – tarp jų gausiai atstovaujami žydų „tėvai“ – buvo ujami, apiplėšiami, areštuojami ir metami iš namų, dauguma šiai operacijai vadovaujančių OGPU pareigūnų patys buvo žydai... 1934 m., kai OGPU buvo pertvarkyta į NKVD, tarp „vadovaujančių kadrų“ žydai „pagal tautybę“ sudarė didžiausią grupę (37 žydai, 30 rusų, 7 latviai, 5 ukrainiečiai, 4 lenkai, 3 gruzinai, 3 baltarusiai, 2 vokiečiai ir 5 įvairūs kiti). Dvylikai svarbiausių NKVD skyrių ir valdybų, tarp jų policijos (darbininkų ir valstiečių milicijos), darbo lagerių (GULAG), kontržvalgybos, „išorinio stebėjimo“ ir ekonominio sabotažo, vadovavo žydai – visi jie, išskyrus du, buvo atvykėliai iš buvusios Sėslumo zonos“.

285. „Žydai, kurių tarp neelitinių aukų nebuvo gausu, apskritai per Didįjį terorą nukentėjo santykinai nedaug. 1937–1938 m. už politinius nusikaltimus buvo areštuota apie 1 proc. sovietinių žydų, o štai lenkų – 16 proc., latvių – 30 proc. 1939 m. pradžioje žydų dalis GULAGe buvo apie 15,7 proc. mažesnė negu jų dalis tarp Sovietų Sąjungos gyventojų. Tai lėmė faktas, kad žydai nebuvo persekiojami kaip tautinė grupė“.

312. „Kas gi buvo marksizmo-leninizmo globėjai? 1949 m. žydai „pagal pasą“ sudarė 19,8 proc. sovietinių marksizmo-leninizmo profesorių, 25 proc. marksizmo-leninizmo dėstytojų Maskvos, Leningrado, Kijevo, Charkovo, Rostovo, Saratovo, Kazanės ir Sverdlovsko aukštosiose mokyklose...“

328. „Amerikos žydai... 1969 m. žydai (mažiau kaip 3 proc. gyventojų) sudarė 27 proc. teisės dėstytojų, 23 proc. medicinos dėstytojų ir 22 proc. biochemijos profesorių. Septyniolikoje prestižiškiausių JAV universitetų jie sudarė 36 proc. teisės profesorių, 34 proc. sociologų, 28 proc. ekonomistų, 26 proc. fizikų, 24 proc. politologų, 22 proc. istorikų, 20 proc. filosofų ir 20 proc. matematikų. 1949 m. Jeilio universitete buvo vienas profesorius žydas, 1970 m. 18 proc. Jeilio profesorių buvo žydai. Žydų laimėjimais Jungtinės Valstijos ėmė vytis Sovietų Sąjungą kaip tik tada, kai Kremlius pasišovė užgniaužti žydų laimėjimus Sovietų Sąjungoje“.

372. „Iš septynių didžiausių „oligarchų“, kurie Sovietų Sąjungos griuvėsiuose sukūrė milžiniškas finansines imperijas ir Jelcino laikais dominavo Rusijos ekonomikoje bei žiniasklaidoje, vienas (Vladimiras Potaninas) yra aukšto rango sovietinio užsienio prekybos sferos valdininko sūnus, kiti šeši (Piotras Avenas, Borisas Berezovskis, Michailas Fridmanas, Vladimiras Gusinskis, Michailas Chodorkovskis ir Aleksandras Smolenskis) – žydai, susikrovę turtus „iš oro“...“

378. 1994 m. Vanity Fair pristatė dvidešimt tris informacijos sklaidos magnatus, kurie, pasak žurnalo, sudaro „naująjį elitą“: „vyrai ir moterys iš pramogų, komunikacijų ir kompiuterių verslo, kurių užmojai ir įtaka pavertė Ameriką tikra Informacijos epochos supergalybe“. Vienuolika iš jų (48 proc.) buvo žydai“.

373. „Tokių neteisėtų sampratų kaip „Vokietija vokiečiams“ ir „Didžioji Serbija“ izraelietiškas atitikmuo – „žydų valstybė“ – laikomas savaime suprantamu ir Izraelyje, ir kitur.“

***

S. Parchomenka, bandantis įtikinti save, jog J. Sliozkino knygoje jisai ras atsakymus į rūpimus klausimus („Kodėl žydai organizavo Rusijoje revoliuciją?“ ir t. t.), guodžiasi http://cook.livejournal.com/14582.html :

„Štai dabar, kada prie manęs pristos su kuriuo nors iš tų klausimų dar viena didžiavalstybinė padugnė su Tautų draugystės ir Spalio revoliucijos ordinais, aš atsakydamas paklausiu: „O jūs kodėl man šį klausimą užduodate? Vien tam, kad parodytumėte savo neapykantą ir panieką? Tada prasmekite po velnių. O jeigu jums iš tiesų norisi kažką svarbaus sužinoti – tada štai kas: eikite (...) nusipirkite Jurijaus Sliozkino knygelę (...) ir skaitykite. Ir tenai rasite atsakymus į tuos klausimus, kurie pusę gyvenimo neduoda jums nei ramiai miegoti, nei ėsti savo malonumui“.

Toks įspūdis, kad iki J. Sliozkino veikalo pasirodymo inteligentiškas žydas neturėjo ką atsakyti „didžiavalstybinei padugnei“, kada ši erzindavo jį faktais apie žydų įsigalėjimą.

O ką keičia J. Sliozkino „Žydų šimtmetis“? Ar ten yra tie atsakymai? Knygoje „didžiavalstybinė padugnė“ perskaitys tai, kas vienu ar kitu pavidalu seniai žinoma iš antisemitine laikomos literatūros.

Hipotezę apie galimai žydišką A. Eichmano kilmę galima dėti greta faktų apie tai, kad žydai iš NKVD tardė žydus „nepmanus“.

Dėl žydų įsigalėjimo JAV ir pasaulio finansuose kažkada graudenosi „automobilių karalius“ Henry's Fordas.

Henry'o Fordo http://en.wikipedia.org/wiki/Henry_Ford knyga „Tarptautinė žydija“ http://en.wikipedia.org/wiki/The_International_Jew buvo išleista nacistinėje Vokietijoje.

Paveikslėlis

1938 m. liepą Vokietijos konsulas įteikė H. Fordui Vokietijos erelio didįjį kryžių – aukščiausią nacistinės Vokietijos apdovanojimą, kurį galėjo gauti užsienietis.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Įdomu, kiek J. Sliozkino pateiktų faktų kažkada mirgėjo tarp Goebbelso propagandos perlų? J. Sliozkinas sviedžia tuos faktus atgal, apipindamas juos sociologinėmis interpretacijomis, pavienių asmenų istorijomis. Daro tai su didžiule įtaiga.

Nežydas iš provincijos, kuris kiekvienam KODĖL? bandė atrasti TODĖL, atrodo lyg pilkas akmenėlis šalia kelio, kuriuo prašvilpė tviskantis J. Sliozkino limuzinas.

Vis dėlto, KODĖL?


Perkošus J. Sliozkino knygą, lieka įspūdis, kad visi „todėl“, aiškinantys žydų sėkmę, sutelpa į kelis sakinius. Žydų vyrai mažiausiai porą tūkstančių metų yra 100 proc. raštingi.

Kitas žydų reikalų ekspertas Andrejus Burovskis http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D1% ... 0%B8%D1%87 knygoje „Žydai, kurių nebuvo“ pažymi, jog švietimo rungtyje antrąją vietą užimantys japonų vyrai šimtaprocentinį raštingumą pasiekė tiktai XVI a.

Žydukas pradeda mokytis skaityti beveik tuo pat metu, kada atsistoja ant kojų. Biblinių ir talmudistinių abstrakcijų gliaudymas matyt suteikia pranašumų kremtant gojų mokslus.

Žydai ilgokai buvo raštingiausia Rusijos, paskui Sovietų Sąjungos tauta. Žydų sėkmę komunistinėje Rusijoje lėmė tai, kad senasis elitas buvo sunaikintas, o merkurininkai žydai dėl savo išprusimo labai tiko tapti naujosios valdžios kadrais.

Yra dalykų, kurių J. Sliozkinas neliečia. Dar vienas TODĖL – tai liaudyje paplitusi nuomonė, kad santuokos tarp mažos bendruomenės narių veda prie kraujomaišos, dėl ko gausėja apsigimėlių ir labai gabių žmonių.

Aišku, tokia „rasinė teorija“ įgauna svorio tiktai tada, kada apie tai parašo „The New York Times“ http://www.nytimes.com/2005/06/03/scien ... .html?_r=1 .

Genetikos tyrinėtojai iš Jutos (Utah) universiteto Henry's Harpendingas ir Gregory's Cochranas populiarią nuomonę pagrindė tyrimais: aškenazių (iš Europos kilusių žydų) intelektinis pranašumas, kurį rodo psichologiniai testai, yra genetinė anomalija. Minėti mokslininkai nėra žydų kilmės, Juta – mormonų tėvonija.

H. Harpendingas ir G. Cochranas parašė veikalą http://en.wikipedia.org/wiki/The_10,000_Year_Explosion , kurį gyvai aptarinėja žydų spauda http://www.evreimir.com/article.php?id=25233 .

Kai kurie svarstymai tiktų prie J. Sliozkino cituojamų anekdotų. Atseit H. Harpendingo ir G. Cochrano teoriją apie žydų genialumą pagrindžia ir Nobelio premijos laureatų ukrainiečių sąrašas: 1952 m. – Selmanas Waksmanas; 1966 m. – Shmuelis Yosefas Agnonas; 1971 m. – Simonas Kuznetsas; 1981 m. – Roaldas Hoffmannas; 1992 – Georgesas Charpakas. Tai lyg ir patvirtina priežodį: „Kur praėjo ukrainietis, žydui nėra ką veikti“.

Mes nugalėjome!


Bet J. Sliozkinas nelinkęs leistis į svarstymus apie genetiką. Nelinkęs jis per daug kapstyti ir klausimo „Kas kaltas?“ Tačiau jis sąžiningai konstatuoja, kas ką sako ir ko nesako:

„Daugumoje nacionalistinių žydų pasakojimų Sovietų Sąjungos istorinė atmintis nukreipta į tai, kaip žydus persekiojo baltieji, naciai ukrainiečių nacionalistai ir pokarinė sovietinė valstybė, bet neprisimenama žydų revoliucija prieš žydiškumą, žydų tapatinimasis su bolševizmu ir neprilygstama žydų sėkmė trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sovietinėje aukštuomenėje.

Antra vertus, kai kurie rusų nacionalistų pasakojimai bolševizmą prilygina žydiškumui, siekiant pavaizduoti Rusijos revoliuciją kaip daugiau ar mažiau sąmoningą svetimųjų puolimą prieš rusų tautą ir kultūrą. Man tai rašant, Solženicynas paragino žydus prisiimti „moralinę atsakomybę“ už tuos savo gentainius, kurie buvo „geležinėje bolševikų vadovybėje, ir dar daugiau – prisidėjo didžiulę šalį vedant blogu keliu“.

Remdamasis tuo, kad Vokietija pripažino „moralinę ir materialinę“ atsakomybę už holokaustą, ir atgaivindamas Vasilijaus Šulgino argumentus apie žydų „kolektyvinę kaltę“ dėl įvykusios revoliucijos, jis ragina žydus „atgailauti“ dėl „savo dalies ČK sušaudymuose, baržų skandinime su pasmerktaisiais Baltojoje ir Kaspijos jūrose, dėl savo dalies kolektyvizacijoje, Ukrainos bade, visose sovietinio valdymo niekšybėse“.

Kaip ir dauguma bandymų krikščionišką asmeninės nuodėmės sampratą pritaikyti nacionalistiniams reikalavimams pripažinti paveldimą gentinę atsakomybę, Solženicyno kreipimasis nenumato galutinio nuodėmių atleidimo, konkuruojančių pretenzijų moralinio arbitražo procedūros ir neragina savo tautiečių prisiimti neribotos atsakomybės dėl veiksmų, kuriuos įvairūs kitataučiai – arba jų apsišaukę atstovai – gali laikyti niekšiškais ir specifiškai rusiškais“. (370 p.)

N. Slavianskis, kritikuojantis J. Sliozkiną iš krikščionio pozicijų http://magazines.russ.ru/oz/2005/2/2005_2_25.html , bando įžvelgti gilumines autoriaus užmačias:

„Tiesą sakant, Sliozkino knyga man atrodo daugeliu vietų provokacinė, ji – savotiška atvirkštinė „Mein Kampf“. Apolonininkų tiesai priešpastatoma merkurininkų tiesa. Kadangi pasaulis greitai taps visiškai merkuriškas, tai valdys jį prigimtiniai merkurininkai, t.y. merkurininkai kvadrate. Ši Sliozkino išvada, be abejonės, prisidės prie visokiausių aistrų kurstymo ir knygos komercinės sėkmės, tačiau vargu ar sukels tikrai akademinę polemiką.

Terminologinis maskavimas nieko neapgaus, o provokacinė esmė išliks. Ta esmė – pasitikint savimi padarytas pareiškimas: mes nugalėjome, ir toksai istorijos dėsnis“.

Kurių tautų geriau neliesti


J. Sliozkino knyga Rusijoje nesukurstė valstybinio masto aistrų. Gal žydai ir rusai yra tiek įpratę prie tarpusavio santykių aiškinimosi, kad dar vienos skandalingos knygos pasirodymas nesukėlė rimto skandalo.

Tačiau leisti knygas Rusijoje nėra nepavojinga. Šįmet Rusijoje gana triukšmingai aptarinėta vadinamoji Aleksandro Vdovino ir Aleksandro Barsenkovo byla http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0% ... 0%B2%D0%B0 .

Du profesoriai turėjo nemalonumų dėl jų rašyto istorijos vadovėlio trečiosios laidos. Reikalas buvo svarstoma Rusijos visuomenės rūmuose (Общественная палата) knygos spausdinimas sustabdytas, autoriams grėsė bylos dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo.

Šįkart skandalo variklis buvo Čečėnijos įgaliotinis žmogaus teisių klausimais. Jam užkliuvo vadovėlio teiginys http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pa ... -57-114436 , kad 63 proc. čečėnų vyrų, pašauktų į armiją Antrojo pasaulinio karo metais, „pažeidė priesaiką ir dezertyravo; mobilizaciją Čečėnijos teritorijoje teko nutraukti“.

Autoriai buvo kritikuojami ir dėl kitų vadovėlio fragmentų.

Štai viena „politiškai nekorektiška“ citata http://www.apn.ru/publications/article23149.htm :

„Tam tikrais aspektais „sovietinis imperializmas“ duodavo „jaunesniems“ partneriams netgi daugiau galimybių negu vakarų modeliai. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, indą – Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką, vietnamietį – Prancūzijos Respublikos prezidentą. Reikšmingą dalį Sovietų Sąjungos 70 metų istorijos sudaro valdymo laikotarpiai, kada šalies lyderiai buvo nerusų tautybės asmenys“.

Mano paryškinta vieta prikišama autoriams kaip didžiarusiško šovinizmo apraiška, nors iš konteksto matyti, kad tuo sakiniu norėta pabrėžti sovietinės sistemos pranašumą lyginant su Vakarų demokratijomis.

Tinkle nepavyko aptikti, jog kas nors rimtai kaltintų J. Sliozkiną dėl antisemitizmo. Tačiau atrodo, kad jį retkarčiais dėl šio bei to paauklėja.

2005 m. gruodžio pranešimas http://www.aen.ru/index.php?page=brief& ... 349mg75kr2 :

„Po susitikimo su Izraelio istorikais, jis ėmė geriau suprasti tikrąją padėtį Izraelyje ir holokausto reikšmę žydų tautai ir visam pasauliui“.

***

P. S. Kadangi visi tampa žydais ne pagal kraują, o pagal Sliozkiną, manęs per daug nejaudina prasta mano kilmė. Nė vienas iš mano keturių senelių nebuvo išvežtas į nacių konclagerį (tiesa, vienas paskui pateko į GULAGą). Prie nacių jie gyveno ne žydu getuose, turėjo kažkokius Ausweis'us ir vertėsi kaip santykinai laisvi žmonės – kas mokytojavo, kas ūkininkavo, o kas vienu metu netgi dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės miestelio administracijoje, kol tos vyriausybės neišvaikė.

Nemerkuriška genetika netrukdo man prijausti žydiškoms revoliucinėms nuotaikoms – ypač, kada paliečiamas atlyginimo klausimas.

Mane veža žydiškas „Bedarbių maršas“. Vienąkart jau buvo šiame tinklaraštyje
http://www.youtube.com/watch?v=ZKMc_Ngz ... r_embedded

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/509013/ ... i-apacioje

Žygeivis
2010-11-02 13:14:13


1. Manau, kad dabar Arūnui teks atlaikyti rimtą "ataką". :)

2. Įdomiausias skyrius (ir klausimas) "Vis dėlto, KODĖL?"

Prie šiame skyriuje išvardintų priežasčių aš pridursiu ir tokį mano pastebėjimą:

http://www.balsas.lt/print/382833

"Deja, bet realiame gyvenime būna ir pakankamai daug atvejų, kada konkretus žmogus dėl įvairių priežasčių taip ir nesugeba susiformuoti savo vienareikšmišką tautinę savimonę.

Taip pat gana dažnai būdavo ir dabar yra labai tragiškų atvejų, kada pats žmogus savo tautinę savimonę turi susiformavęs labai aiškiai, tačiau aplinkinė visuomenė (arba bent jau dalis tos visuomenės) jį tokiu nelaiko - dėl įvairių priežasčių, priklausomai nuo konkrečios tautos tradicijų (religinių, tėvo ar motinos kilmės, turimos pavardės, vardo, ir kt.).

Kaip tik tokie (abiejų aukščiau apibūdintų kategorijų) žmonės dažniausiai ir sukelia įvairias problemas visuomenėje, kurioje jie gyvena, kadangi jie prie tos visuomenės negali prisitaikyti, ir todėl bando pakeisti tą visuomenę taip, kad visa visuomenė prisitaikytų prie jų.

Pvz., kaip tik todėl būtent žydų tarpe buvo ir dabar dar yra labai daug įvairių "revoliucionierių". Kadangi žydų tautiškumas istoriškai labai glaudžiai susijęs su religija - judaizmu, tačiau jau nuo viduramžių laikų žydų šeimose išaugusiųjų tarpe buvo nemažai tokių, kurie religinių dogmų nepripažino ir jų nesilaikė. Kita labai rimta priežastis - pagal žydų tradiciją žydu yra laikomas tik tas, kurio motina yra žydė - tai, kad tėvas žydas, nieko nereiškė.

Tačiau aplinkinė visuomenė juos vis tiek laikė žydais ir nepriimdavo į savo tarpą. Taigi, tokiems žydams išvada buvo akivaizdi - pačią visuomenę reikia transformuoti.

Tą jie (ir kiti panašaus likimo asmenys) ir bandė daryti - pradedant JAV Konstitucija ir Prancūzijos revoliucija, ir baigiant Rusijos bolševikine revoliucija bei šiuolaikinėmis kosmopolitizmo ir libertarizmo ideologijomis."

Žygeivis
2010-11-02 13:36:05


Atsakymo į klausimus "Kodėl" papildymas.

Kodėl žydai valdo pasaulio finansus?

Žydai, kaip ir kitos Viduržemio jūros pakrančių semitų tautos (visų pirma finikiečiai, o vėliau ir arabai) buvo prekybininkai jau nuo laikų prieš Kristų. Taigi, šis amatas, kaip ir pinigų skolinimas už procentus (lupikavimas) buvo labai paplitęs žydų tarpe dar prieš romėnams ištremiant juos iš Izraelio.

Tačiau vėliau, ypač viduramžiais, kada žydams, kaip ne krikščionims, buvo uždrausta valdyti pagrindinį to meto turtą - žemę, jie iš tikrųjų tapo būsimojo kapitalizmo pradininkais. Kaupė kapitalą, kūrė bankų prototipus, užsiiminėjo įvairiais amatais ir prekyba, tai yra būtent ta veikla, kuri (kaip paaiškėjo vėliau) tapo ekonomikos pagrindu ir varomąja jėga.

Žydams buvo uždrausta turėti žemės, ūkininkauti ir užsiimti kai kuriais amatais. Ko gi tada stebėtis, jog žydai ėmėsi prekybos, bankinės veiklos, ir ilgainiui sutelkė ją į savo rankas?

Tiesą sakant, būtent krikščionybė (ir islamas) dėka savo religinio netolerantiškumo, nors to visai nesiekė, sukūrė dabartinę pasaulio finansus ir ekonomiką valdančią tautą - žydus.

Kodėl 19-20 amžiaus revoliucionierių tarpe tiek daug žydų?

19 amžiaus gale ir 20 amžiaus pradžioje didelė dalis, o dažnai ir dauguma eilinių darbininkų, ir JAV, ir Anglijoje, ir ypač Vokietijos imperijoje, ir Austro-Vengrijos imperijoje, ir net Rusijos imperijos "sėslumo" zonoje kaip tik ir buvo žydai.

Taip susiklostė istoriškai - vietinių tautų valstiečiai dirbo žemę, o žydams (dėl jų skirtingos nuo krikščionybės religijos) nuo pat viduramžių visame krikščioniškame pasaulyje buvo uždrausta turėti ir dirbti žemę - kaip pagrindinį turtą feodalinėje visuomenėje.

Todėl kaip tik neturtingi žydai ir sudarė daugumą pirmųjų įvairių fabrikų darbininkų.

Gal tik Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje po airių, škotų, anglų ir velsiečių valstiečių nuvarymo nuo lendlordų žemių (kada tapo naudingiau auginti avis, o ne grūdus) susiformavo vietinių darbininkų sluoksnis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Malmės meras: antisemitizmas ir sionizmas yra vienodas blogis


http://www.balsas.lt/naujiena/372470/ma ... das-blogis

2010.01.29 14:40

Švedijos miesto Malmės meras šokiravo visuomenę pareikšdamas, kad tiek antisemitizmas, tiek sionizmas yra „nepriimtino ekstremizmo“ formos. Jis paragino vietos žydus atsiriboti nuo Izraelio kariuomenės veiksmų Gazos ruože.

„Nes nepriimame tiek sionizmo, tiek antisemitizmo. Tai yra kraštutinumai, vieną grupę iškeliantys aukščiau kitos ir taip pažeminantys kitą“ - per Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną trečiadienį kalbėjo Ilmaras Reepalu, vadovaujantis trečiam pagal dydį Švedijos miestui.

„Aš norėčiau, kad žydų bendruomenė atsiribotų nuo Izraelio vykdomų civilių Gazos ruožo gyventojų teisių pažeidimų. Aš taip pat norėčiau, kad Malmės musulmonai aiškiai pasakytų, kad Malmės žydų nebando įpainioti į Izraelio bei Palestinos konfliktą“ - kalbėjo meras.

Malmės žydai ne kartą skundėsi tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų ekstremistų grasinimais. Tačiau daugiausiai grasinimų jie susilaukia būtent iš mieste gyvenančių musulmonų, kurie sudaro apie 15 proc. gyventojų. Iš viso Malmėje gyvena 250 tūkst. žmonių.

Haaretz ir Balsas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/372470/ ... das-blogis

Žygeivis
2010-01-29 18:06:14


Bemoksliui Malmės merui reiktų pasidomėti ir sužinoti, kad pati gausiausia semitų tauta pasaulyje yra ne bet kas, o būtent arabai - virš 100 milijonų žmonių.

O arabų aršiausi priešai - žydai, yra labai artimi tų pačių arabų giminaičiai (kaip, pvz. rusai ir lenkai, kurie irgi nelabai tarpusavyje draugauja :)).


Žydai, žinoma, irgi yra semitai, bet jų dabar pasaulyje yra daug mažiau, nei arabų - apie 20 milijonų.

Semitais yra ir dar geros dvi dešimtys tautų, o senovėje jų buvo dar daug daugiau.

Taigi, reikia kalbėti aiškiai ir tiksliai: apie antižydizmą ir antiarabizmą, o ne apie kažkokį neaišku kam taikomą antisemitizmą.

Beje, ir sionizmas čia ne prie ko.

Sionizmo ideologijos esmė - viso pasaulio žydai privalo grįžti gyventi į istorinę žydų tėvynę - šalia Siono kalno, nuo kurio pavadinimo ir kilo sionizmo ideologijos pavadinimas.

Taigi, prieštaraudamas sionizmui, Malmės meras tuo pačiu nesutinka, kad žydai sugrįžtų į savo istorinę tėvynę, iš kurios juos išvijo romėnai II amžiuje po Kr., po eilinio žydų sukilimo.

Žygeivis - įvairiems kritikams
2010-01-30 23:39:39


1. Prašome nepainioti tautų genetinės kilmės ir kalbų kilmės.

Terminu "semitai" yra vadinamos visos tautos, kalbančios semitų kalbomis. Jei Europa viduramžiais žinojo tik vieną semitų tautą - žydus, tai dabar jau laikas žinoti, kad tų tautų yra ne viena dešimtis.

Genetinė žydų kilmė yra, žinoma, labai sudėtinga. Tačiau, jei manote, kad dabartinių lietuvių genetinė kilmė labai aiški ir paprasta, tai labai apsirinkate :).

2. Dėl sionizmo ideologijos - nepainiokite Teodoro Herclio 19 amžiaus gale sukurtą sionizmo sampratą su įvairiausiomis vėlesnėmis "modifikacijomis", ypač paremtomis Senuoju Testamentu (čia paaiškinu tiems, kas kalba apie žydų tautos "išskirtinumą").

Beje, visi krikščionys ir netgi musulmonai kažkodėl tai Senąjį testamentą laiko šventa knyga (kas nežino, tai juk yra ir krikščionių Biblijos pirma dalis bei sudėtinė Korano dalis), o juk būtent ten ir parašyta apie žydams dievo Jahvės-Elohimo suteiktą teisę valdyti kitas tautas, nes tokį sandėrį pasirašė Mozė su Jahve-Elohimu. :)

Visos šios pasakos neturi nieko bendro su sionizmo ideologija, sukurta Teodoro Herclio. Jo esminė idėja buvo labai aiški ir paprasta - visi žydai turi grįžti gyventi į savo istorinę tėvynę šalia šventojo Siono kalno.

Ir čia aš jam visapusiškai pritariu.

Tik žymiai vėliau terminas "sionizmas" apaugo visokiais išsigalvojimais. Ir ypač pasistengė sovietinė propaganda, nors būtent SSSR buvo pagrindinė jėga po WW2 palaikiusi Izraelio įkūrimą, o Didžioji Britanija tam aršiai prieštaravo :).

Tik vėliau, kada Izraelis suartėjo su JAV, Stalino ir, žinoma, SSSR Politbiuro nuomonė kardinaliai pasikeitė. O 1953 m. jau buvo suplanuotas ir pradėtas aktyviai rengti visų SSSR žydų išvežimas į Birobidžano Žydų autonominę sritį.

Tik Stalino mirtis sustabdė šio plano įgyvendinimą, kadangi Berija nutarė iš esmės keisti visą SSSR politiką ir ją "vakarizuoti" (planavo net Lietuvai suteikti nepriklausomybę). Berijai įgyvendinti jo planus sutrukdė Chruščiovas su Žukovu, Malenkovu ir kitais.

---------------------------------------------------------

Plačiau apie sionizmo idėjos sukūrėją Teodorą Herclį ir jo pažiūras žiūr čia (rusiškai):

Герцль, Теодор
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%BE%D1%80

Angliškai čia:
Theodor Herzl
http://en.wikipedia.org/wiki/Theodor_Herzl

Apie sionizmą čia:

Sionizmas
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sionizmas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Siūlau lietuvių kalboje vartoti teisingus ir tikslius lietuviškus žodžius.


Pvz., žodis "antisemitizmas" yra visiška nesąmonė, kadangi faktiškai jis taikomas tik žydų atžvilgiu, o juk pati gausiausia pasaulio semitų tauta yra visai ne žydai, o arabai.

Todėl žymiai tikslesnis (ir be to lietuviškas) žodis būtų "priešžydizmas".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Mirusio rašytojo nuomonė.
„Karštas komentaras“

Globalizmas


Vytautas Petkevičius

Mūsų karta pergyveno patį žiauriausią, patį žmogžudiškiausią antrąjį pasaulinį karą, kuriame grūmėsi dvi globalistinės ideologijos: komunizmas ir nacionalsocializmas. Ir kaip bebūtų keista, tos pačios jėgos dabar vėl eskaluoja neva atjaunėjusias globalistines idėjas. Noras užvaldyti pasaulį – labai sena idėja. Ne vienas valdovas ir ne viena imperija tai stengėsi įvykdyti, bet niekas iš to neišėjo.

Aiškiausiai ir labai suprantamai tą tikslą nusakė ir Dievo vardu savo šventajame rašte (Talmude) įrašė žydai:

Ir pastatysiu tave virš kitų tautų.

Ta antžmogiška arijų, išrinktųjų, pateptųjų, Dievo pašauktųjų ideologija iki šios dienos labai plačiai ir tikslingai naudojasi sionistai, nors, teisybę pasakius, jie jos niekada ir nebuvo atsisakę. Išrinktoji tauta… ir viskas: karas po karo, revoliucija po revoliucijos – vyksta kruvinas tos sionistų inspiruotos idėjos eskalavimas.

Vakar Marksas, šiandien Sorosas.


Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, atsiradus Izraelio valstybei, žydų klausimas, atrodė, išsisprendė savaime ir visiems laikams. Daugelis tautų, jausdamos nemažą kaltę dėl masinio žydų naikinimo, visokiais būdais stengėsi užglostyti tą žaizdą. Pasipylė nemažai diplomatinių atsiprašymų, materialinių ir moralinių kompensacijų. Antisemitizmas grimzdo į užmarštį. Užgaulioti šitaip baisiai nukentėjusius ir per stebuklą išlikusius žydus tapo amoralu.

Antisemitizmo atgimimas


Tačiau laikas palengva ėmė keisti susidariusią padėtį. Žydai iš labiausiai nuskriaustos tapo agresyviausia tauta arabų pasaulyje. Šiai labai sunkiai, Izraelio piliečiams nepakeliamai karo naštai ėmė vadovauti pasaulinis sionizmas ir palengva atstatė kai kurias jau beveik užmirštas žydų vertinimo kategorijas. Sionistų agresyvumas palietė ne tik arabus, atsirado jų organizuojamas globalizmas, kuris savaime gimdo didelių ir mažų tautų pasipriešinimą. Kaip priešnuodis žydų įsigalėjimui vėl iš numirusių pakilo nacionalizmas, fašizmas ir šovinizmas. Atsirado tam dvasiniam iškrypimui pritariančios organizacijos.. Ir viskas prasidėjo iš naujo. Atgimsta žydų iš Egipto išvarymo legendos, Torkvemados siutas, carizmo laikų pogromų tikslingumas ir Hitlerio svaičiojimai, kurie nusėda gyvenimo nemačiusių paauglių smegenyse.

Tačiau kaltinti vien tiktai tuos išsišokėlius negalima. Tai ne priežastis, o daugeliu atvejų tik neteisingos tautinės politikos pasekmės. Giliau žvilgtelėjus į šią problemą, atsiranda net paprasta akimi įžiūrimas pačių žydų noras, kad būtų taip, o ne kitaip. Žydai vėl į savo rankas ima antisemitizmo išlikimo problemų. Atsirado labai gausi antisemitinė literatūra. Ir kas keisčiausia, apie 80 proc. tos literatūros autoriai yra patys žydai. Semitais vadinami ne vien tik žydai, bet ir jų biblijiniai pusbroliai arabai, finikiečiai, aramėjai ir dalinai gruzinai. Juos riša bendras kalbų panašumas, kaip mus, latvius ir prūsus, riša baltų kalbų panašumas. Tame vertinime nėra jokio politinio arba religinio prieskonio. Tai lingvistų bendras požiūris.

Remiantis tiktai politiniu požiūriu, išeitų, kad patys žydai yra didžiausi antisemitai, kurie jau geras šimtmetis naikina savo pusbrolius arabus. Antisemitizmas yra žydų egzistencijos ideologija. Jeigu nebūtų antisemitizmo, išnyktų ir žydus vienijantis pradas. Niekieno nepastebimi, nebarami ir nepersekiojami žydai greitai asimiliuotųsi ir išnyktų didelių tautų terpėje. Jų pačių kurstomas antisemitizmas verčia juos organizuotis, vienytis ir gyventi uždarų kanalų gyvenimą. Ne veltui Maksimas Gorkis rašė: „Kiekvienas žydas tam ir gimsta, kad tarp kitataučių kurstytų antisemitizmą“.

Galų gale reikia skirti semitizmą nuo sionizmo. Sionizmas tolygus fašizmui. Tai ideologija išaukštinanti tik žydų tautą ir niekinanti kitas tautas. Tik atsikratėm žydų suorganizuoto pasaulinio komunizmo, kaip tučtuojau atsirado sionistų organizuojamas globalizmas. Tai viena ir ta pati arijų ideologija, pretenduojanti diktuoti savo valią visam pasauliui. Jeigu netikite manimi, pasiskaitykite įdėmiau Talmudą.

Ką reiškia dievo išrinktoji tauta?


Tai tie patys arijai nacistai, ibermenšiai, supermenai, pašaukti valdyti kitus. Kodėl aš turiu priimti judėjų katalikams primestą elgesio normą – gavęs nuo jų per dešinę ausį, tučtuojau atkišti kairę? Tegul tokios vergiškos ideologijos išradėjai kitiems atkiša nors užpakalį padoriam spyriui į sėdynę. Kas Rusijoje paruošė ir pravedė revoliuciją? Pirmoje V.Lenino sukurtoje vyriausybėje iš 47 komisarų 42 buvo žydai, lenkas F.Dzeržinskis, latvis Berzinis, lietuvis Smilga ir pora gruzinų. Savo valdžios apogėjuje Leiba Troškis rašė: „Mes privalome Rusiją paversti dykuma, apgyvendintą baltais negrais, kuriems duosime tokią tironiją, kurios niekad nesapnavo patys baisiausi Rytų despotai. Skirtumas bus tik tas, kad tironija bus ne iš dešiniųjų, o ši kairiųjų pusės, ir ne baltoji, o raudonoji. Mes praliesime tokias kraujo upes, prieš kurias pakraups visos žmogiškosios netektys kapitalistiniuose karuose. Stambiausi bankininkai už okeano dirbs su mumis (irgi žydai) glaudžiausiai kontaktuodami. Jei mes laimėsime revoliuciją, palaušime Rusiją, o ant jos antkapių lūženų įtvirtinsime sionizmo valdžią, tapsime tokia jėga, prieš kurią suklups visas pasaulis“.

Bet viso pasaulio neprireikė, atsirado J.Stalinas, todėl truputėlį sugrįžkime į praeitį.

Izraelio sukūrimas


Paskaitykite sionistų pasirašytus dokumentus su hitlerininkais. Izraelį praktiškai sukūrė žydų persekiojimai Europoje, tik A.Hitleris gerokai persistengė. Tai patvirtina turtingųjų žydų išvykimas iš Vengrijos karo metu. Sionistų sumanyto holokausto skaičiai taip pat gerokai padidinti, bet ir vėl tik tam, kad būtų galima pateisinti sionizmo politiką.

Žydų valstybės atkūrimo idėja kilo dar 1917 metais, kai sionizmo vadas Trebičius-Linkolnas žydas Mozė Pinkelė perskaitė Anglijos užsienio reikalų ministro (irgi žydo) Balfuro paskelbtą deklaraciją. Tai buvo viso labo ministro laiškas savo bičiuliui milijonieriui Rotšildui. Tame dokumente jis viską labai supaprastino: girdi, anglai Palestinoje duoda žemę, sionistai tenai siunčia savo žmones, o multimilijonierius juos finansuoja ir visi kartu atstato tėvynę, kurioje turėtų sutilpti visi žydai. Tokiu būdu, ir žydai, ir kitos tautos atgautų ramybę.

Tačiau žydai sionistai centrui nepakluso ir į žadėtąją žemę nevažiavo. Jie pabandė sukurti žydų Kurto Eisnerio arba Kosmonovskio ir Eugeno Levinė-Nyseno vadovaujamą Bavarijos tarybų respubliką. Tos nesąmonės, kurias jie pridarė Miunchene, vėliau atvedė valdžion Hitlerį. Rusijoje atsirado Birobidžanas. Todėl sionizmo vadovai ėmė ieškoti būdų, kaip „paspausti“ savo tautiečius ir priversti juos važiuoti į Palestiną. Tik prasiveržus A.Hitleriui į valdžią, tokia galimybė atsirado. Sionistų lyderis Mozė Pinkelė susitiko su fiureriu, davė jam 300.000 markių nusipirkti laikraštį „Volkische Beobachter“ ir asmeniškai paprašė „gerokai spustelėti“ Vokietijos žydus, o paskui dūrė į fiurerį pirštu ir pasakė:

- Iš antisemitizmo gali kas nors išeiti, jeigu šį reikalą į savo rankas perims patys žydai.

Hitleris labai nesibrangino, o ką tik nupirkto nacių partinio laikraščio laužinį apsiėmė tvarkyti Vengrijos žydas Halošis, dar vadinamas Olandu Palošiu. Po ta slapyvarde slėpėsi tikrų tikriausias rabino sūnus ir senas žydo Alfredo Rozenbergo draugas. Hitleriui nebuvo kur dėtis, nes rašydamas „Mein Kampf“, jis pats pasisiūlė tokiam vaidmeniui. Jis pūtėsi: „Aš tikiu, kad šiandien įkūniju visagalio kūrėjo sumanymą: atsikratydamas žydų, kovoju už Viešpaties reikalą“. Dievas Dievu, bet sionistų pinigai irgi buvo ne iš šulinio pasemti ir paskirti „Žadėtajai žemei“ įsisavinti.

Žydų klestėjimas Vokietijoje


Kuo rėmėsi tokia keista sutartis? 1933 metų išvakarėse žydai sudarė vieną procentą Vokietijos gyventojų. Tačiau spaudos leidiniuose, kine ir bankininkystėje jų dalis pranoko 50 proc. Berlyne 55 proc. advokatų ir 52 proc. gydytojų buvo žydai. 15 žydų turėjo 718 postų firmų stebėtojų tarybose. Žodžiu, jie gyveno kaip inkstai taukuose ir į kažkokį nežinomą pasvietį belstis net ir nesvajojo. Be to, kliudė ir religiniai motyvai, nes Vokietijoje gyveno didžiulė dauguma žydų perkrikštų. Tada „Jewsch World“ („Žydų pasaulis“) paskelbė tokias sionistų nuostatas: „Žydas išlieka žydu netgi pakeitęs religiją. Krikščionis, kuris priima judėjų tikėjimą, žydu netampa, nes žydas - ne religinė, o rasinė sąvoka, tad laisvamanis žydas ir netgi žydas ateistas išlieka toks pat žydas kaip ir koks nors rabinas“.

Hitleriui įsakius, prasidėjo Reinharto Heidricho vadovaujamo gestapo ir žydų savigynos organizacijos Palestinoje „Hagana“ suartėjimas, peraugęs į glaudų bendradarbiavimą. Jis nebūtų buvęs toks sėkmingas, jeigu A.Eichmanas nebūtų atskleidęs antisemitams savos informacijos šaltinių. Savo pranešime jis rašė: „Viso pasaulio sionistų organizacija, jungianti įvairias partijas ir sąjungas, yra valdoma iš žvalgybos bei kontrolės centro, kuris politiniame žydų gyvenime atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį. Šis centras vadinamas „Hagana“, o tai reiškia „Savigyna“.

Vienas iš sionistų, kuris vedė intensyvias derybas Berlyne, buvo pavarde Školnik. Ja dangstėsi būsimasis Izraelio premjeras Levis Eškolas (Eschkol). 1965 m. vasarą jis žurnalui „Spiegei“ prisipažino: „Aš buvau su jais tiktai tam tikrą laiką, per pradinį Hitlerio režimo laikotarpį“.

Šios žydų savigynos organizacijos vadovas Feivelis Polkė (Polkes), gimęs Lenkijoje, karinis laipsnis – „Haganos“ vadas ir SD hauptšarfiureris. Adolfas Eichmanas pirmąkart su juo susitiko Berlyne 1937 m. vasario mėnesį. Abu žydai sutvirtino savo brolišką sąjungą restorane „Trauke“ prie zoologijos sodo.

Žydų emigracija į Palestiną


Eichmanas žydų pogrindžio kovotojui įteikė raštišką pasižadėjimą: „Reiche žydų atstovybei Vokietijoje bus daromas spaudimas, kad ji iš Vokietijos emigruojančius žydus verstų vykti tik į Palestiną, o ne į kurią nors kitą šalį. Ši priemonė visiškai atitinka vokiečių interesus, tad gestapas pasiruošęs imtis tokių priemonių.“

Feivelis Polkė savo naująjį bičiulį Eichmaną pasikvietė apsilankyti jo senojoje tėvynėje, taigi 1937 m. spalio 2 d. Haifoje iš garlaivio „Rumunija“ trapu nulipo toks vienas rašytojas, laikraščio “Berliner Tagblatt“ korespondentas, kaip tada buvo pasivadinęs Eichmanas. Jis susitiko su įvairiais reikalingais žmonėmis, o grįžęs atraportavo: „Radikalia vokiečių politika nacionalistiniuose žydų sluoksniuose labai džiaugiamasi, nes dėl jos žydų Palestinoje tiek padaugėjo, kad artimiausioje ateityje čia bus daugiau žydų negu arabų.“

Sukaupęs patirties ir paaukštintas tarnyboje, SS karininkas Adolfas Eichmanas po Austrijos anšliuso persikraustė į Rotšildų rūmus Vienoje. Drauge su bendrininkais žydais jis organizavo „Žydų emigrantų centrą“, tad veikiai iš 200.000 Austrijos žydų beliko tik saujelė. Kuo toliau, tuo darėsi gražiau. Po Sudetų srities, o po pusmečio ir visos Čekoslovakijos okupacijos, šitas emigracijos klausimų specialistas jau persikraustė į Izraelitų religinių bendruomenių tarybos pastatą Prahoje, įsteigė ten 32 skyrių biurą ir pavadino jį „Centrine taryba žydų klausimams Čekijoje ir Moravijoje spręsti“. Čia irgi darbavosi beveik vieni žydai. Eichmanas savo pavaldiniams davė užduotį – 300 žydų išvykstančių per dieną, be to, savame aišku, emigrantai privalo patys pasimokėti savo kelionę.

Hitleris, žinodamas sionizmo planus, pasiuntė savo patikėtinį Šachtą (irgi žydą) į Londoną. Jis turėjo aptarti kai kurias detales ir tolimesnį antisemitizmo finansavimą su banku „Samuel Co Samuel“. Lordas Brystedas, buvęs Markas Samuelis, išgirdęs apie tokį keistą planą, paprašė keleto dienų pasiūlymui apsvarstyti ir pasitarti su pasaulio sionistų kongreso pirmininku Chaimu Veicmanu.

- Mešuge, - nusikeikė sionistų vadas, išgirdęs jo abejones. – Ir kas gi, klausiu, kas tada važiuos į Palestiną? Aš jau geriau regėsiu kaip žūsta Vokietijos žydai, o ne kaip žūsta žydų valstybė Izraelis.

Žydui Reinhartui Heidrichui pasiūlymą, kad žydai privalo nešioti geltoną žvaigždę, nuolat jiems primenančią tikrąją tėvynę, davė taip pat žydiškai graikiškos kilmės abvero ir špionažo užsienyje vadas admirolas Kanaris.

Žydai Vengrijoje


Prieš karo pradžią Vengrijoje buvo apie 400.000 žydų, o 1944 m. jų skaičius viršijo milijoną. Tuo metu kovo mėnesį į Budapeštą atvyko Eichmanas. Jis iš karto užmezgė kontaktus su „Vadach“, viena iš žydų pabėgėlių pagalbos organizacijų, kuri išsiųsdavo žydus iš Vengrijos su netikrais dokumentais. Iš trijų šios pogrindinės organizacijos vadovų, inžinieriaus Komelio, publicisto Kostnerio ir trikotažo gaminių pirklio Jonelio Brando, Eichmanas pasirinko pastarąjį, nes SS jį žinojo iš senų laikų, mat 1933 m. jis buvo suimtas Berlyne po Reichstago padegimo ir susitarus paleistas.

- Aš galiu jums parduoti Vengrijos žydus, - pasisiūlė Eichmanas ir pasigyrė, iš kiek daug šalių jau yra juos išvaręs.

Jonelis Brandas per Eichmano procesą Jeruzalėje 1961 m. gegužės 29 d. prisiminė:

- Jis pasikvietė mane ir pasiūlė sandėrį. Jis buvo pasiruošęs man parduoti milijoną žydų, prekė mainais už kraują, kaip tada pasakė. Klausdamas jis padarė kalbos klaidą, kuri iki šiol skamba mano ausyse. Jis paklausė: “Ko norite, vyrų, sugebančių gaminti? (Užuot pasakęs „sugebančių apvaisinti“), vaikų, senių? Pasakykite“. Aš pasielgiu nelabai diplomatiškai, nes po tokio pasiūlymo buvau visiškai išmuštas iš vėžių. Pasakiau, kad ne man spręsti, kas turi likti gyvas, o kas ne. Aš norėčiau išgelbėti visus. Tada Eichmanas pasakė: „Taigi, kam tu teiki pirmenybę – prekei ar kraujui? Daugiau kaip milijoną aš kol kas parduoti negaliu, galbūt vėliau“.

Žydų planas prieš baltuosius


Aš nenoriu vertinti čia aprašytų žydų veiksmų. Dievas jų teisėjas, bet taip pat negaliu ir nutylėti, kad tie baisūs eksperimentai su savo tauta, tas kraujo biznis vardan žydų valstybingumo pačiame Izraelyje nėra smerkiamas. Jis visokiais būdais net bandomas pateisinti. Galų gale, tai pačių žydų reikalas, tačiau ir mes, lietuviai, visame pasaulyje jų kaltinami, kaip žydšaudžių tauta, privalome tiksliai žinoti, kiek toje fašistinėje bakchanalijoje nusikalto mūsų tėvai ir kiek abipusiai organizuotame holokauste nusikalto jie patys.

Lenkijos žydas Dovydas Griunas, pasivadinęs Benugurinu ir tapęs šios po dviejų tūkstančių metų atsikūrusios valstybės vadovu, labai keistai pabandė užversti paskutinį Izraelio kūrimo istorijos puslapį ir pareiškė:

„Žydas, kuris negyvena Izraelyje, gyvena nuodėmėje!“

Žodžiu, aš esu Viešpats tavo Dievas, kursai išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų… Pirma, neturėk kitų dievų tik mane vieną…

Ir tas vienintelis jų dievulis labai sąžiningai išsivedė juos į Žadėtąją Žemę, bet tik po to, kai egiptiečiai visus išvarė, kaip Egipto valstybingumo griovėjus. Pasimokę namuose ir vėl pasiblaškę po visą pasaulį, dabar jie vėl ruošiasi valdyti tą visą pasaulį. Taip kelis kartus įvyko Palestinoje, Europoje. Kažkas panašaus vyksta ir šiandien, nors praktiškai ta beprotiška globalizmo teorija jų tarpe neišnyko niekada.

1952 m., kai pasaulio tautos vėl buvo terorizuojamos šaltuoju karu, kai virš žmonijos pakilo atominio karo šmėkla, Budapešte įvyko rabinų suvažiavimas. Vienas iš jo organizatorių rabinas Emanuelis Rabinovičius pareiškė: „Mes turime suprasti, kad pats stipriausias mūsų ginklas yra rasistiniai prieštaravimai. Ilgą laiką įtikinėdami tamsiaodes rases, kad jos ilgus amžius kentė baltojo žmogaus prievartą ir išnaudojimą, mes pajėgsime jiems primesti savo rasinę sampratą. Amerikoje mes tikimės laimėti ypatingu būdu. Kurstydami negrus prieš baltuosius, mes tuo pačiu metu pabandysime įskiepyti baltiesiems kaltės kompleksą už negrų išnaudojimą ir kančias. Paskui mes padėsime negrams siekti pažangos visose gyvenimo srityse, kiekvienoje profesijoje, sporto ir pasilinksminimo pasaulyje. Turėdami tokį prestižą, negrai laisvai galės vesti baltąsias moteris ir padės pamatus kitam procesui, kuris galutinai mums leis pasiekti Amerikoje pagrindinį mūsų tikslą.

Todėl jau šiandien galiu jums pareikšti, kad dabar gimsta paskutinė baltųjų vaikų karta. Mūsų organizaciniai komitetai vardan taikos ir rasinės įtampos sumažinimo uždraus baltųjų žmonių santykiavimą tik su baltaisiais. Tokiu būdu baltoji rasė išnyks, nes juodojo ir baltojo kraujomaiša nulems baltojo žmogaus išnykimą, ir pats pavojingiausias mūsų priešas išliks tik atmintyje. Tada ateis dešimties tūkstančių mūsų eros metų, taikos ir pertekliaus metų, judėjų taikos (Pax Judaic), ir mūsų rasė besąlygiškai valdys visą pasaulį. Mūsų viršesnis intelektas leis mums viešpatauti ir valdyti visą pasaulį, apgyventą mažiau išsilavinusių žmonių“.

Štai kas yra tikrasis, biblijinis sionizmas, štai kodėl kitų tautų laisvės medis taip dažnai laistomas tironų ir patriotų krauju.

Iš kur terorizmas?


Iš tokių beprotiškų teorijų būtų galima pasišaipyti, bet 2001 m. spalio 3 d. ją dalinai patvirtino Izraelio premjeras Arielis Šaronas. Savo kabineto užklaustas apie tolimesnį JAV ir Izraelio karinį bendravimą beijo perspektyvas, jis pareiškė: „Neužmirškite, kad žydų tauta valdo Ameriką, ir amerikiečiai apie tai puikai žino“. Štai iš kur atsirado „Pasaulinio terorizmo“ idėja, leidžianti amerikiečiams ir izraelitams išdarinėti su arabais ką tik jie nori bei draudžianti arabams gintis nuo tų užpuolikų visomis jų turimomis priemonėmis. Rugsėjo 11 diena - tai naujausia „Luizitanijos“, Perl Harboro tipo provokacija, leidžianti bet kam paskelbti karą.

Hitleris, pradėjęs nuo Gleivico, irgi tokiu pat būdu statė savo tūkstantmetį reichą. Kas iš to išėjo, mano karta dar nepamiršo. Izraelio žmonės irgi turėtų suprasti, kad amžinai kariauti su arabais jiems nėra jokios prasmės, anksčiau ar vėliau arabai susijungs ir jokios amerikos jiems tada nebepadės…

Realiame gyvenime egzistuoja dar viena skaudi taisyklė:“ kiekviena tikra ar išprovokuota tragedija turi labai nemalonų pašalinį efektą. Ji atima iš liaudies galimybę racionaliai mąstyti. Po rugsėjo 11 dienos visų amerikiečių galvose atsirado tik viena mintis – atkeršyti! Provokatoriai tai puikiai supranta ir tokį vienodą visų piliečių nusiteikimą vadina patriotizmu. Nesvarbu kam, nesvarbu kokiu būdu, tačiau visiems patriotams staiga prireikia kraujo, nesvarbu, kad pirmoji karo auka tampa TIESA, kuri dundant patrankoms pakeičiama šlykščiausia propaganda, o ji savo ruožtu sveiką protą paverčia niekais. Nuo to prasideda visos žmonių nelaimės, nes valdžia juos priverčia atsisakyti dalies savo laisvių, kad galėtų atkeršyti už tai, ko niekada neturėjo įvykti. Kada pagaliau mes suprasim, kad atsisakyti laisvės vardan laisvės yra didžiausias absurdas? Tai rodo Lietuvos pavyzdys. Kodėl reikia keršyti rusams, o ne stalinams ir Hitleriams? Juk jie nuo stalinizmo nukentėjo ne mažiau negu mes. Bet, pasirodo, kad kerštas yra labai universalus. Jis labiausiai tinka besiveržiantiems į valdžią diletantams, kurie, įgavę šiokią tokią galią, vadovaujasi tik viena taisykle: kas ne su mumis, tas prieš mus.

Todėl nesikarščiuokim ir šaltai pamąstykim, kokiu būdu klestinti valstybė, izoliuota nuo likusio pasaulio dviem okeanais, sugebėjo kažkam tiek pakenkti ir įkyrėti, kad sukeltų tokią siaubingą kitų tautų reakciją? Todėl, kad smūgis lygus atosmūgiui. Kodėl Šveicarijos, kuri yra Europos centre, nepuldinėja jokie teroristai? Todėl, kad ji nesikiša į svetimus reikalus.

Amerikiečiai patys turi uždrausti savo lyderiams bet kokius teroro aktus prieš kitų tautų taikius gyventojus ir savo piliečius, kad neišprovokuotų naujų teroristinių atsakymų, kurie šiandien labiau panašūs į savigyną. Jie turi rasti būdą, kaip tarp kitų šalių sumažinti tokią užtarnautą neapykantą Amerikai. Vien patriotizmas čia nieko nepadės. Visi amerikiečiai pagaliau turi suprasti, kad be laisvės ir sveiko proto negali būti jokios kalbos apie jokį patriotizmą, nes patriotizmas, privestas iki absurdo, yra savo namuose gaminamas fašizmas.

Kaip rašo Kleras Volfas: „Amerika šiandien gyvena tokiam nepatogiam etape, kad vėlu pravesti kokį nors taikų darbą dabartinės sistemos rėmuose, bet dar labai anksti, kad būtų galima iššaudyti visus išgamas, sukūrusius tą sistemą“. Ta taisyklė jau galioja ir mums.

O lietuviai vis dar keršija ne Stalinui, bet rusams ir šaudo į juos tuščiais, pamazgų pripildytais patriotiniais šoviniais, atseit, ruskeliams po nosimi leidžia tautinius fejerverkus. Bepyškindami prarado milijonus už tranzitą, dvigubai primoka lenkams už naftą, žlugdo verslininkus, dirbančius su Rusija, o ant to mėšlyno besikapstantis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas vis dar kakariekuoja:

- Mano gyvenimo tikslas - pripratinti Rusiją prie demokratijos.

Tas kaimo Jurgis, diplomatijos mokęsis pas vietinį kleboną, labiau panašus į čigoną negu į ministrą. Jis su Lietuva eksperimentuoja, kaip čigonas su savo arkliu: atpratino jį nuo avižų, šieno, vandens, o paskui ir nuo gyvenimo.

Ką dievas baudžia, tam sumaišo protą. O jei protelio nėra? Tada pilnos kišenės prisipildo amerikoniškų dolerių…

Girdėjau, kad rusai paruošė didžiulį kompensacijos reikalavimą už 150 metų okupacijos žalą Gedimino ir Vytauto laikais…

„Karštas komentaras“

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Izraelis - 51-oji JAV valstija?


Rima Krupenkaitė, "Lietuvos žinios"
2008 gegužės mėn. 3 d.

Kalbėti apie Amerikos žydų elitą ir įtakingas jų organizacijas itin keblu. Galima pagarsėti antisemitizmu, kaip knygos „Izraelio lobizmas" autoriai, kurie tik ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl JAV pradėjo karą Irake.

Apie neįvardytas Irako karo priežastis kalbama Vašingtono užkulisiuose, universitetų auditorijose ir internete. Klausimas, ar invazijos į Iraką labiausiai norėjo įtakingi Izraelį remiantys Amerikos žydai, toks opus, kad net panašus į sąmokslą. Ar iš tiesų žydų lobizmas toks galingas, kad lemia JAV Artimųjų Rytų politiką?

Klausimas sukėlė audrą


Kai profesoriai Stephenas Waltas ir Johnas Mearsheimeris šį klausimą iškėlė savo esė "Izraelio lobizmas", kilo tikra audra. Izraelio ambasadorius jų teiginius pavadino "šiukšlių krūva", o Harvardo universiteto profesorius Alanas Dershowitzas - "neonacių propaganda". Kelis mėnesius buvo karštai diskutuojama, pasirodė daugybė straipsnių ir jų komentarų. Autoriai negalėjo atsistebėti kilusia isterija ir įniršiu. Audrai rimstant, abu nutarė parašyti knygą.

"Izraelio lobizmas" - 500 puslapių veikalas, kuriame rašoma, kaip proizraeliški lobistai daro įtaką Artimųjų Rytų politikai, užgniaužia bet kokią Izraelio kritiką ir išduoda Amerikos interesus. Knyga provokacinė, vienpusė ir politiškai nekorektiška. Bet ar ji antisemitinė?

J.Mearsheimeris komentuoja: "Nenustebome, kai mus apšaukė antisemitais. Tokia purvina kampanija mūsų priešininkai siekia užgniaužti bet kokią diskusiją." Knygos pasirodymo dieną į rinką buvo mestas priešiškas leidinys - Abrahamo Foxmano "Mirtiniausias melas", paskui atšaukti jos autorių pranešimai Niujorko universitete ir Čikagos pasaulio reikalų taryboje. "Ne bėda. Tai naudinga reklamai. Knyga gyvuoja dėl kontroversijų", - pareiškė J.Mearscheimeris.

S.Waltas ir J.Mearsheimeris, ko gero, pirmieji mokslininkai rimtai ėmęsi šios temos, nes jie neturi nieko bendro su teoretikais, platinančiais legendą apie pasaulinį žydų sąmokslą. S.Waltas yra Harvardo "Kennedy valdymo mokyklos" tarptautinės politikos profesorius, o J.Mearsheimeris - Čikagos universiteto politikos profesorius. Abu laikomi realiosios politikos šalininkais. Tik pelnę autoritetą jie išdrįso rizikuoti, nors ir ilgai svarstė, jautė "žengiantys į minų lauką".

"Debatai vyksta 200 metų trunkančio antisemitizmo kontekste, - aiškina S.Waltas. - Pridėkite sąmokslo teoriją bei holokaustą ir paaiškės, kodėl dauguma Amerikos žydų reaguoja taip jautriai. JAV diskutuojama kiekviena tema - pradedant abortais ir baigiant teisę turėti ginklą, tik viena uždrausta: besąlygiškas Izraelio rėmimas. Tačiau kas nors juk turi pradėti."

Kosher Nostra


Vis dėlto šių autorių teiginiai šiek tiek kvepia "Kosher Nostra", visaapimančia žydų galia Amerikoje. Jų teigimu, JAV kongresas ir senatas besąlygiškai pasiduoda proizraeliškų lobistų grupių spaudimui, pirmiausia - Amerikos Izraelio visuomenės ryšių komitetui (AIPAC). Tai kelia pavojų ne tik Artimųjų Rytų taikos procesui, bet ir JAV nacionaliniam saugumui, tačiau bet kokį politinį diskursą stabdo proizraeliškos organizacijos.

Labiausiai ginčytina tezė - artimi George'ui W.Bushui žydai Richardas Perle'as, Paulas Wolfowitzas, Davidas Wurmseris ir Douglasas Feithas yra atsakingi už invaziją į Iraką, nes jiems rūpėjo ne nafta, ne Artimųjų Rytų demokratizavimas ir ne Sadamo Husseino masinio naikinimo ginklai, o Izraelio saugumas.

Į šį teiginį iš karto reagavo vienos įtakingiausių JAV žydų organizacijos - Didžiausių Amerikos žydų organizacijų prezidentų konferencijos - pirmininkas Malcolmas Hoenleinas. "Nėra jokio žydų lobizmo. Yra žmonių lobistiškai traktuojančių Amerikos ir Izraelio santykius, bet tai Amerikos sistemos dalis. Melas, kad manipuliuojama Amerikos politika", - tikino jis, teigdamas, kad S.Walto ir J.Mearsheimerio knyga tik "nuodija klimatą", keldama neracionalias, faktais nepagrįstas diskusijas.

M.Hoenleinas priminė, kad ir Jungtinėje Karalystėje kuriamos naujos sąmokslo teorijos, panašios į 1932 metais platintas Vokietijos reiche. "Ši į nacizmą panaši ideologija kelia pasaulinę grėsmę. Hitleris, norėdamas pateisinti rasizmą, irgi kreipėsi į akademikus ir mokslininkus", - pareiškė jis.

Tačiau pats M.Hoenleinas įkūnija Izraelio lobizmą. Kai jo organizacija kviečia į demonstraciją, atsiliepia tūkstančiai, nes 6 mln. amerikiečių - 2 proc. visų gyventojų - išpažįsta žydų tikėjimą. Tačiau didžioji dauguma žydų laiko save liberalais, tradiciškai pasisako už demokratus, Palestinos valstybę ir Izraelio pasitraukimą iš užimtų teritorijų, taip pat prieš Irako karą. Tačiau realiai jie į politiką nesikiša, nors ir siekia stipraus Izraelio, silpnos Palestinos ir spaudimo Izraeliui nedarančios Amerikos.

Šiek tiek istorijos


JAV ir Izraelio santykiai ne visada buvo tokie draugiški. 6 dešimtmetyje prezidentas D.Eisenhoweris reikalavo, kad Izraelis išvarytų savo tankus iš Sueco teritorijos. Tik 1967-aisiais, prasidėjus Šešių dienų karui, amerikiečiai iš draugiškų sąjungininkų virto geriausiais draugais.

Arabų vadai ketino Izraelio tautą įstumti į jūrą. Tai buvo panašu į holokaustą, todėl Vašingtonas suteikė Izraeliui moralinę, karinę ir ekonominę paramą. Izraelis virto Artimųjų Rytų bastionu JAV interesams ginti. Vykstant šaltajam karui, nesutarimų kildavo retai. Izraelio ir jo rėmėjų Kapitolijuje pasipriešinimą sukėlė tik R.Reagano vyriausybės sprendimas parduoti Saudo Arabijai "Awacs" lėktuvų ir 1991 metais įvykęs George'o Busho vyresniojo susirėmimas su lobistais. Prezidentas reikalavo, kad Izraelis pažadėtų už 10 mlrd. dolerių kreditą nestatyti naujų gyvenviečių Vakarų Jordanijos Gazos ruože.

Dabar nei demokratai, nei respublikonai, atsidūrę Baltuosiuose rūmuose, Izraelio nekritikuoja. Nesiryžta to daryti ir nei vienas kandidatas į prezidentus, bijodamas, kad negautų pylos nuo savo paties partijos. Taip prieš ketverius metus nutiko Howardui Deanui, pareikalavusiam, kad JAV laikytųsi neutralumo vykstant Izraelio ir Palestinos konfliktui.

Nuo 1976 metų per JAV Kongresą kalbėjo 6 Izraelio vyriausybės vadovai, daugiau nei iš bet kurios kitos šalies. Kyla klausimas, kodėl klestinčiai valstybei reikia 3 mlrd. dolerių Vašingtono paramos, t. y. 500 dolerių kiekvienam Izraelio piliečiui. Tai sudaro šeštadalį visos JAV užsienio pagalbos?

Kodėl Jungtinių Tautų saugumo taryboje JAV net 42 kartus pareiškė veto, kai Izraelis buvo kritikuojamas dėl žmogaus teisių pažeidimo?

AIPAC lobistų įtaka


Netoli Kapitolijaus esančio Izraelio politikos forumo biuro vadovas M.J.Rosenbergas dažnai rašo straipsnius kritikuodamas Izraelį ir G.W.Busho vyriausybę. M.J.Rosenbergas - savotiška M.Hoenleino priešingybė. Jau 20 metų jis dirba Vašingtone, kelerius iš jų - AIPAC, su kuriuo jau senokai nutraukė santykius. "Waltas ir Mearsheimeris daugeliu atvejų teisūs. Net iškėlę savo teoriją apie Irako karą. Už uždarų durų daug kas pritartų jų tezėms, bet atvirai - niekas. Čia viešpatauja baimės atmosfera", - teigė M.J.Rosenbergas.

Jis apgailestavo, kad Izraelio kritika iš karto prilyginama antisemitizmui, o pinigai lemia politiką - nuo 1990 metų proizraeliškos grupės partijoms ir kandidatams remti išleista daugiau nei 60 mln. dolerių. "Norinčiam kandidatuoti į Kongresą reikia milijonų. Šie žmonės (AIPAC - red.) duoda pinigų ir reikalauja nedaug. Tik kartais balsuoti už proizraelišką ir antiarabišką rezoliuciją. Jie pareiškia: nori nemalonumų? Jei nenori, remk mus", - aiškina M.J.Rosenbergas.

AIPAC turi 260 darbuotojų, 100 000 narių. Ši organizacija iš principo užsiima tik ginklų bei naftos prekyba ir prieš F.Castro nukreiptu lobizmu, tačiau, anot AIPAC spaudos atstovo, Amerika jaučiasi atsakinga už šį mažylį, nes Izraelį supa šimtai milijonų priešų. Todėl per AIPAC metines konferencijas dalyvauja žymiausi JAV politikai, kalbą sako prezidentas, pasirodo daugybė senatorių ir kongreso narių. Visa tai laikoma gero tono ženklu. AIPAC atstovai - patys įtakingiausi. Anot Billo Clintono, geresni už visus kitus lobistus.

Kai nebeužtenka tik pinigų, imamasi ir kitokių priemonių. Kadangi akademiniame pasaulyje galioja kitos taisyklės, o AIPAC įtaka universitetuose nedidelė, prieš 5 metus buvo įkurta "Studentų miestelių priežiūra", raginanti studentus pranešti apie Izraelį kritikuojančius profesorius. "Mes stebime profesorių veiklą. Jei profesoriai kalba neteisingai, turi būti vieta, kur galėtų kreiptis studentai", - neslepia šios organizacijos įkūrėjas Danielis Pipesas. Jo teigimu, antisemitizmas iš dešiniojo fenomeno virto kairiuoju, o universitetai tapo kairuoliško mąstymo bastionais, todėl su tuo reikia kovoti.

Kovojama ir su Niujorko universiteto profesoriumi Tony Judtu, kuris pažėrė kritinių pastabų žydų lobistams. Kai jis pamėgino ginti J.Mearheimerį ir S.Waltą, pasipylė grasinimai išžudyti jo šeimą. Net Lenkijos konsulatas, pasikvietęs istoriką T.Judtą skaityti paskaitą apie žydų lobizmą, buvo priverstas atšaukti kvietimą likus dviem valandoms iki paskaitos pradžios.

Tačiau T.Judtas - pats žydas. Jis gimė Didžiojoje Britanijoje, o jo tėvas išgyveno holokaustą. Dabar istorikas teigia esąs dėkingas J.Mersheimeriui ir S.Waltui, kad jie sulaužė tylos įžadus - "prieš dešimt metų tokia diskusija būtų neįsivaizduojama".

Jo nuomone, knygos autoriai klysta tik dėl vieno: svarbiausia Irako karo priežastis nebuvo siekis paremti Izraelį, "tai daug sudėtingiau". Izraelio lobistai neragino pradėti karo. D.Cheney ir D.Rumsfeldas labiau domėjosi Irako naftos atsargomis ir strategine padėtimi. Svarbiausia buvo ne žydai, o proizraeliškas žydų ir krikščionių sionistų lobizmas. Tačiau ir T.Judtas daro tą pačią išvadą: be įtakingų žydų įsikišimo, karo Irake nebūtų buvę.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:47 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
A.Spraunius: Pasaulis vis dar tikrinamas antisemitizmu


Arūnas Spraunius, „Dvi pusės“, „Žinių radijas“
2007 rugsėjo mėn. 14 d.

Tai tema, reikalaujanti nemenko diplomatinio talento, mat ji iškyla nuolat ir neretai – netikėtomis aplinkybėmis. Tarkime, kalbant apie statybas, kaip Vilniuje, prie Karaliaus Mindaugo tilto, vykstančių statybų atveju.

Nustačius, kad namai statomi buvusių žydų kapinių vietoje, jau dirba komisijos, diskutuoja publicistai, ir visai neaišku, kuo viskas baigsis. Ministro pirmininko Gedimino Kirkilo sudarytos darbo grupės pirmininko pavaduotojas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas viename interviu net išsitarė, kad tiesos klausimas jau nebeaktualus: esą žydų įtaka gana didelė, oficiali Amerikos pozicija šiuo atveju jau yra Lietuvai labai nepalanki, ir mes turime kaip nors į tai reaguoti.

Būtent – kalbame apie santykių su žydais peripetijas ir svarstymus antisemitizmo tema. Antrojo pasaulinio karo įvykius žydai vadina Katastrofa ir skausmingai išgyvena bet kokias abejones ar tuo labiau neigiamo požiūrio į juos apraiškas. O šiuolaikinis pasaulis margas ir greitas, jame nutinka visko, neretai susiklosto netikėti santykiai arba paradoksaliai susiduria, atrodytų, nesuderinami požiūriai. Pagaliau konjunktūriniai sumetimai kaip buvo, taip ir lieka ištikimi visuomenės palydovai. Dramatiškas 20 a. paliko daugybę istorinių vilkduobių, be to, ir dabarties vienareikšmiškai niekaip neįvertinsi, tad antisemitizmo tema ir keistos jos variacijos iš viešosios erdvės nesitraukia. Pamėginkime kartu su užsienio spauda į antisemitizmo posūkius pažvelgti ir mes.

Pirmoji pusė – straipsnis „Naujasis antisemitizmas“ iš „The Washington Post“


„Neapykanta žydams vėl pakėlė galvą Europoje, taip pat daugelyje vietų į pietus ir rytus nuo Senojo žemyno. Pernai pirmininkavau autoritetingai britų Parlamento komisijai, kuri nagrinėjo antisemitizmo problemą Didžiojoje Britanijoje. Mūsų parengtame pranešime sakoma, kad viena, nors palyginti nedidelė, mūsų šalies visuomenės grupė (Didžiojoje Britanijoje gyvena apie 300 tūkst. žydų, iš kurių maždaug trečdalis religingi) gyvena nuolat persekiojama baimės, o tai nepriimtina šiuolaikinės demokratijos sąlygomis. Sinagogos puolamos. Žydų moksleivius muša visuomeniniame transporte. Sumuša ar net sužaloja ir rabinus.

Universitetuose agresyviai prieš žydus nusiteikę islamistinių ar kairuoliškų pažiūrų studentai stengiasi neleisti bendramoksliams žydams išdėstyti savo požiūrio. Dar didesnį nerimą kelia tai, ką pavadintume antižydišku diskursu, – tai tam tikras prieš žydus nukreiptas kalbėjimo tonas žiniasklaidoje, universitetuose, tarp liberaliojo elito, net aukštuomenės pietų pokalbiuose. Bet kas, pasisakantis už Izraelio palaikymą ir šios šalies teisę gyvuoti, susiduria su pasmerkimu, o kai kada – net panieka.

Didžiosios Britanijos Vyriausybę šios išvados šokiravo. Britanijos garbei, jos Vyriausybė reagavo ryžtingai, nurodydama policijai ištirti antisemitinius išpuolius, o universitetus ragindama atsisakyti antižydiškos ideologijos. Šalies Užsienio reikalų ministerijai nurodyta pareikšti protestą toms arabų šalims, kurių radijas ir televizija transliuoja antisemitinę propagandą. Savo pranešime mes aiškiai pasakėme, kad Izraelio politikų veiksmų kritika nėra nepriimtina. Priešingai – pažymėjome, kad griežčiausią Izraelio politikos kritiką dažnai išsako Izraelio universitetai, šios šalies žurnalistai, politiniai aktyvistai ir kitose šalyse gyvenantys žydai intelektualai.

Dabartinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas neseniai Londone pareiškė, kad jis buvo su Izraeliu tiek gerais, tiek blogais laikais. Šalį valdantys leiboristai nuosekliai palaiko Izraelį ir kovoja su antisemitizmu.

Kitose Europos šalyse reikalai prastesni. Lenkų politikas Maciejus Marianas Giertychas neseniai išleido brošiūrą, kurioje esama išpuolių prieš žydus. Jokių priemonių prieš brošiūros autorių nebuvo imtasi. Prancūzijoje ir Vokietijoje irgi užregistruota antisemitizmo atvejų. To, ką kartais apie žydus rašo Lietuvos spauda, geriau išvis neversti.

Europoje bunda senieji demonai, tiesa, kiek besiskiriantys nuo ankstesniųjų. Senasis antisemitizmas ir antisionizmas dabar įgyja naujų, pavojingesnių bruožų. Šiandieninis antisemitizmas – tai oficialiai įteisinta valstybinė ideologija, jos tikslas – išguiti žydiškumą iš regiono, kuriame jis gimė. Taip pat susilpninti ir išnaikinti tas vertybes, už kurias visada pasisakė žydai, – įstatymo viršenybę, toleranciją ir pagarbą žodžio laisvei bei kitoms žmogaus teisėms.

Demokratijai visada reikia laiko, kai kada – daug laiko, kad ji pažintų ir tinkamai reaguotų į totalitarizmo pavojų. Ikikarinėje Europoje konservatoriai ramiai vertino kraštutines dešiniąsias ideologijas, laikydami jas priemone kovojant su komunizmu ir darbininkų judėjimu. Pokarinėje Europoje socialistai ramiai vertino Sovietų Sąjungą, nes komunistai kovojo su kapitalizmu ir imperializmu. Šiandien matome: pasaulis iki šiol nepripažino naujojo antisemitizmo ideologijos universalumo. Ši ideologija įtakinga, ji skverbiasi į pasąmonę Vakarų žmogaus, nelabai mėgstančio žydus ir nepalaikančio Izraelio gynimosi būdų.

Tiesa, Europoje imtasi atsako priemonių. Europos Taryba ėmėsi tirti ir ieškoti ilgalaikių kovos su antisemitizmu Europoje priemonių. ES išleido direktyvą, kurioje nacionalinės nesantaikos propaganda internete iškeliama už įstatymo ribų. Mūsų laukia ilga intelektinė ir ideologinė kova. Kalbama ne apie žydus ir Izraelį, o apie tai, dėl ko visada kovojo demokratai, – tiesą, laisvą nuo baimių ir nepriklausomą nuo politinių ar religinių įsitikinimų. Naujasis antisemitizmas grasina žmonijai. Žydų nekenčiantys neturi laimėti“.

Antroji pusė – straipsnis „Efraimo Zuroffo karas prieš Estiją“ iš „Eesti Paevaleht"


„Estai visada labai palankiai vertino žydus, bet reikalai gali pablogėti, jei Simono Wiesenthalio centras tęs išpuolius prieš mūsų teisinę valstybę. Mums gaila, kad žydus masiškai naikino dviejų okupacinių režimų valdžia: NKVD deportavo apie 400, o nacistai sunaikino maždaug tūkstantį Estijos žydų, vėliau vežė į mūsų šalį naikinti žydus iš kitur. Bet aš nemačiau S. Wiesenthalio centro vadovo gailesčio ir užuojautos kitoms tautoms, kurias masiškai naikino Josifas Stalinas.

Kaip negalima visų estų laikyti kaltais dėl Aino Ervino Merės, Aleksandro Laako, Ervino Vikso ir kitų padarytų nusikaltimų, taip visi žydai negali atsakyti dėl žvėriškumų, kuriuos naudojo baudžiamieji batalionai, vadovaujami Michailo Pasternako.

S. Wiesenthalio centro vardu nuolat užsipuldamas Estiją, Efraimas Zuroffas, atrodo, tebetiki kolektyvine kalte. Jis reikalauja, kad mūsų teismų sistema remtųsi ne konkrečiais įrodymais, o tik prielaidomis. Susidaro įspūdis, kad jis nori Estijoje tokios tvarkos, kuri būtų panaši ir į sovietų valdžią, kurios kalėjimuose teko kalėti pačiam S. Wiesentaliui, ir į nacizmą, kuris būsimojo centro kūrėją išvežė į koncentracijos stovyklą. Kitaip tariant, nori valdžios, kurios teismams nereikia įrodymų.

Estija seniai laukia iš pono E. Zuroffo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti Harrio Miannilos ir Michailo Gorškovo kaltę dėl nacių padarytų nusikaltimų. Kol tų įrodymų nėra, šiuos žmones galima teisti už darbą okupacinės administracijos struktūrose, bet ne už nusikaltimus žmoniškumui.

Iš tiesų ir mes, ir S. Wiesentalio centras iš tiesų kovojame dėl to paties. Visi siekiame, kad jokia valdžia negalėtų nieko sunaikinti dėl religinių pažiūrų ar nacionalinės priklausomybės. Suprantama, E. Zuroffo įstaiga rūpinasi pirmiausia žydų likimais, o štai mūsų valdžiai tenka galvoti ne tik apie žydų, bet ir estų, čigonų, rusų ir atbėgusių čia suomių apverktiną likimą.

E. Zuroffas galėtų nukreipti savo žvilgsnį į rytus. Nacių okupacinė propaganda stengėsi paskleisti tarp estų nepasitikėjimą, vadindama kiekvieną komunistą žydu. Šiandien panašus požiūris skleidžiamas Rusijoje, kai visą kaltę dėl J. Stalino nusikaltimų irgi stengiamasi suversti žydams. Kai kuriuose interneto puslapiuose visi NKVD vadai vadinami žydais. Bet per 1940 m. prasidėjusį terorą Estijoje dauguma žmogžudžių buvo rusai, o dalis – patys estai.

Adolfas Hitleris naikino žydus dėl to, kad jie žydai. J. Stalinas naikino žydus dėl kitų priežasčių: kad buvo „buržujai“, dalyvavo nacionalistinių organizacijų veikloje, kad buvo gimę Lenkijoje ar kitur užsienyje, ir pagaliau už tai, kad nelaikė jų lojaliais valdžiai.

Susikoncentravęs ties žydų likimais, S. Wiesentalio centras gali galvoti, kad A. Hitleris užmušė daugiau jo tautiečių nei J. Stalinas, bet negali tvirtinti, kad J. Stalinas nedarė prieš žydus nukreiptų nusikaltimų. Tokiame kontekste aš nesuprantu, kodėl S. Wiesentalio centras pavasarį puolė ginti stalininio Bronzinio kario“.

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ ... &com=1&s=1

Kas valdo JAV, 2007 09 14 16:58

Visi mes girdėjome sakant – Ameriką valdo žydai.

Ar tikrai JAV valstybei vadovauja ne amerikiečiai, bet žydų tautybės politikai, biznieriai, ekonomistai, teisininkai, rašytojai, žurnalistai? Spręskite patys.

1. Alanas Grinspanas (Alan Greenspan). Jis – žydas ir vadovauja JAV rezerviniam fondui. Jam šiandien 74 metai. 2002 metais per pirmą pusmetį JAV užsidarė net 653 tūkst. vidutinio dydžio kompanijų. Tačiau žydas A.Grinspanas optimistas. Jis teigia, kad po kelių dekadų JAV ekonomika atsigaus.

2. Rūt Beider Ginzburg (Ruth Bader Ginsburg). Ji teisėja ir darbuojasi JAV Aukščiausiajame teisme.

3. Geraldas Levinas (Gerald Levin). Jis užimą antrą vietą pagal svarbumą kompanijoje AOL Time Warner, būtent jis kontroliuoja televizijos laidas, knygų leidybą ir internetą. Jo rankose – didžioji dalis JAV pramonės.

4. Senatorius Žozefas Libermanas (Senator Joseph Lieberman). Jis iš Konektikuto valstijos. Jis labai nepatenkintas Holivudo veikla, nes yra ypatingai religingas.

5. Stivenas Spilbergas (Steven Spielberg). Tai įtakingas Holivudo režisierius, jo animaciniai ir moksliniai filmai (“Juros periodo parkas”) atnešė milijoninį pelną. Jis kūrė ir filmą apie Holokaustą – “Šindlerio sąrašas”.

6. Džuli Vainer (Julie Wiener). Žydų telegrafo agentūros viena iš vedančiųjų žurnalisčių. Būtent ji duoda toną, ką ir kaip rašyti apie JAV žydų problemas.

7. Ari Fleišeras (Ari Fleischer). Kai JAV valdė Bilas Klintonas, šis žydas Baltuosiuose rūmuose dirbo spaudos sekretoriumi – visuomenei perduodavo JAV prezidento požiūrį į svarbiausius pasaulio įvykius. Pasitraukus B.Klintonui, šis žydas tapo reikalingas ir prezidentui Dž.V.Bušui. Jis teigia, kad žydų religija moko žmones atsakomybės, moko rūpintis į save panašiais…

8. Maiklas Blumbergas (Michael Bloomberg). Šis žydas sukūrė finansinę – informacinę kompaniją, kuriai davė savo vardą. Ši kompanija padeda JAV specialiosioms tarnyboms kovoti su kompiuterių hakeriais. Šis 59 metų žydas – vienas turtingiausių pasaulio žmonių. Jo turtai – tai 4 milijardai JAV dolerių. Neseniai jis Džono Hopkinso universitetui išskyrė 100 milijonų dolerių.

9. Rabinas Hermanas Njubergeras (Rabbi Herman Neuberger). Daugiau kaip 50 metų šis žydas eina vykdomojo direktoriaus pareigas žydų rabinų koledže Ner Baltimorės mieste. Jis – žydų ortodoksų lyderis.

10. Stivas Ballmeras (Steve Ballmer). Jis dirbo vykdomuoju direktoriumi Bilo Geitso kompanijoje “Maikrosoft”. Šis žydas kuria milžiniškas kompiuterių programas. Balmer turtingiausių pasaulio žmonių sąraše užima 13-ąją vietą. Jo asmeninės santaupos skaičiuojamos 16,6 milijardais dolerių.

11. Rabinai Nossonas Šermanas ir Meiras Zlotovičius (Rabbis Nosson Scherman and Meir Zlotowitz). 1976 metais jie išleido knygą “Books of Esther”. Dabar, praėjus 25 metams, jie vadovauja vienam įtakingiausių žydų leidybos namų pasaulyje – Artscroll Publications.

12. Bredas Turelas (Brad Turell). Jis valdo dešimtis įtakingų JAV televizijos kanalų ir programų.

13. Rebecinas Miriamas Feldman (Rebbetzin Miriam Feldman). Ši žydė – įtakingo žydų rabino Beito Džakobo žmona. Pagrindinė jos veikla – žydiškų mergaičių mokyklų steigimas JAV pietuose.

14. Mortimeras Cukermanas (Mortimer Zuckerman). Vadovauja vienai iš įtakingų JAV žydų bendruomenių. Jis valdo kelis įtakingus JAV leidinius, jį rėmė Izraelio premjerai Echudas Barakas ir Benjaminas Netanjachu.

15. Abrachamas Foksmanas (Abraham Foxman). Jis pagrindinis JAV žydas, kuris vadovauja kovai su antisemitizmu.

16. Rabinas Bendžaminas Blečas (Rabbi Benjamin Blech). Mokslininkas, rašytojas, sinagogos Niujorke vadovas, judaizmo tyrinėtojas.

17. Rabinas Šmuel Boteaxas (Rabbi Shmuley Boteach). Vienas įtakingiausių JAV rabinų. Jis draugauja ir su Maiklu Džeksonu, yra pakliuvęs į keletą garsių skandalų, tačiau vis tiek išlieka gerbiamas ir įtakingas.

18. Daktarė Laura Šlezinger (Laura Schlessinger). Ji turi asmeninę radijo stotį, kuri propaguoja žydiškas tradicijas ir gyvenimo būdą.

19. Džonas Stiuartas (Jon Stewart). 38 m

JAV zydu kolonija, 2007 09 14 17:00

Baltųjų Rūmų administracija, Prezidento Klintono administracija:

1.Madaleina Olbrait-valstybės sekretorė,žydė
2.Karenas Adleris-prez.ryšiai su žydų bendr.,žydas
3.Džeinas Aleksanderis-meno finansavimas,žydas
4.Rodžeris Oltmanas-finansų ministro pav.,žydas
5.Samiuelis Bergeris-patarėjas nac.saugumui,žydas
6.Robertas Burstinas-pat. sveikatos apsaugai,žydas
7.Keitas Boikinas-komunikacijų priemonės,žydas
8.Viljamas Koenas-gynybos ministras,žydas
9.Stiuartas Aizenštatas-valst.sekr.pad.saug .,žydas
10.Tomas Epšteinas-specialusis prez.padėj.,žydas
11.Stenlis Grinburgas-prez.padėjėj.rinkima ms-žydas
12.Alanas Grinspanas-Federalinio Rezervo vad.,žydas
13.Mendi Griunvaldas-padėjėjas preskonferenc.,žydas
14.Filipas Heimanas-general.prokuroro pav.,žydas
15.Miki kantoras-JAV prekybos atstovas,žydas
16.Ronas Kleinas-3-asis Baltųjų Rūmų konsulas,žydas
17.Madfleinas Kuninas-švietimo minitro pav.,žydas
18.Entonis Leikas-vyr.nacionalinio saug.pat.-žydas
19.Ira Megeziner-pagr.prezidento patarėja-žydė
20.Dovydas Miksneris-ryšiai gėjais ir lesbėm-žydas
21.Bernardas Nusbaumas-Baltųjų Rūmų konsulas-žydas
22.Styvenas Oksmanas-valst.sekr.pad.Europai -žydas
23.Robertas Šapiro-patarėjas ekonomikai-žydas
24.Robertas Rubinas-finansų ministras-žydas
25.Ričardas Šifteris-JAV ambasad.Izraelyje-žydas

Iš viso Klintono administraciją sudarė 56 proc. žydų, nors jie tesudarė 2,9 proc JAV gyventojų.

Paskutinius 50 metų JAV prezidento administraciją sudarė ne mažiau kaip 50 proc. žydų, kas daro JAV Izraelio kolonija.


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Vas 2013 19:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... 8617&com=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... s=2&no=100

dada, 2008 03 20 21:16


Žinote, šiandien ieškojau informacijos apie bolševikų vado Lenino pirmuosius dekretus paėmus valdžią Rusijoje, kurių buvo 4. Ir ką? Ogi nieko nėra.

Betgi vyresnė karta, kuriai teko gyventi sovietmečiu bent ligi brandos atestato, puikiai žino, jog tų dekretų buvo trys. I - dėl taikos, II - dėl žemės, III - dėl moterų nėštumo (net jauniklės dar šiandien kažkodėl "eina dekretinių atostogų").

O IV dekretas skambėjo taip: " dekret o samom ugnetionnom narode v mire". Pagal tą dekretą bet koks žydas galėjo iš bet kokio buto Maskvoje išmesti bet kokį žmogų, be jokių ten komensacijų. Žydas, kuris buvo pavadintas žydu, privalėjo tuoj pat pranešti į ČK (kur išvykdavo "skriaudėjas", galite nesunkiai įsivaizduoti).

Ten dar daugiau įdomybių esama, bet nenoriu plėstis. Galiu tik pasakyti, kad visus dokumentus dar galite rasti Minsko revoliucijos muziejuje. Paskubėkite, istorikai, kol dar nepradingo dokumentai, kaip KGB bylos apie tautos išrinktuosius.


*************************************************************

Šaltinis - Donskio blogas. Kur toji riba?
http://blog.delfi.lt/donskis/8040/#comments

abejojantis / Evaldui
Ketvirtadienis
2010-11-25 10:03


.... kaip vertinate bolševikinį cirkuliarą apie antisemitinės propagandos uzdraudimą ("Izvestijos", 1918-04-28), liepos mėnesį Lenino pasirašytą dekretą, kuriame nepaklusnieji siunčiami už įstatymo ribų ("Izvestijos", 1918-07-27) ?

Jeigu teisingai suprantu, tai reiškia sušaudymą?

Beje, čia 1918 m., t.y. iki hitlerių bei visokių kitokių dar bėgti ir bėgti…

*************************************************************

Ketvirtas dekretas - "Apie pačią engiamiausią tautą pasaulyje" (Декрет о самом угнетенном народе в мире).

Prieš tai buvo išleistas bolševikinis cirkuliaras apie antisemitinės propagandos uždraudimą ("Izvestijos", 1918-04-28).

O 1918 m. liepos mėnesį Leninas pasirašė dekretą, kuriame nepaklusnieji siunčiami už įstatymo ribų (kitaip sakant sušaudomi) ("Izvestijos", 1918-07-27).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 17 Vas 2013 21:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Gal ir mes žydus vadinkime "jievrėjais"? - pasekime Jekaterinos II ir bolševikų parodytu pavyzdžiu... :smile100:


http://ru.wikipedia.org/wiki/Жид
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%96%D0%B8%D0%B4

В 1787 году при посещении Екатериной II города Шклов во время поездки на юг по протекции князя Потёмкина ею был принят Иошуа Цейтлин с прошением от шкловских иудеев о прекращении употребления в официальных документах унизительного для них слова «жиды».

Екатерина дала согласие на это, предписав использовать в официальных бумагах Российской империи только слово евреи”.

"В СССР в 1920—1930-е гг. в рамках инициированной большевиками кампании борьбы с антисемитизмом употребление слова жид и его производных было криминализировано и каралось тюремным заключением (по закону об антисемитской и погромной деятельности, принятому в 1918 году)."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Lie 2013 19:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Blogeris Zeppelinus pasidalino Boruch Gorin nuotrauka: Antisemitus mes šaudome. Stalino atsakymas Žydų Telegrafo Agentūrai


https://www.facebook.com/blogeris.zeppe ... ts&fref=ts

Birželio 27 d.

Antisemitus mes šaudome. Stalino atsakymas Žydų Telegrafo Agentūrai

Įdomus istorinis dokumentas.

Žydų telegrafo agentūra 1931 m. užklausė SSSR vadovybės dėl jų oficialios pozicijos įprastinai tos tautybės atstovus dominančiu klausimu:

- O kokia padėtis SSSR su antisemitizmu? Ir kokia yra oficiali bolševikų vadovybės pozicija tuo klausimu?

Atsakymą susirūpinusiems žydams rengė ne bile kas, o asmeniškai pats Stalinas. Kaip tik tuo metu tapęs vienvaldžiu bolševikų partijos lyderiu ir vienasmenišku SSSR vadovu.

Paveikslėlis

Įdedu viena pastraipa sutrumpintą to oficialaus atsakymo vertimą:

------------------------------

Žydų telegrafo agentūrai

Atsakau į jūsų užklausą. [....]

Antisemitizmas, kaip kraštutinė rasinio šovinizmo forma, yra labiausiai pavojinga kanibalizmo atgyvena.

Antisemitizmas naudingas eksploatatoriams, kaip žaibolaidis, nukreipiantis nuo jų dirbančiųjų smūgį.

Antisemitizmas pavojingas dirbantiesiems, kaip klaidingas takelis, nuvedantis nuo teisingo kelio ir vedantis juos tiesiai į džiungles.

Todėl komunistai, kaip nuoseklūs internacionalistai negali nebūti nesutaikomi ir prisiekę antisemitizmo priešai.

SSSR antisemitizmas yra griežčiausiai persekiojamas, kaip reiškinys, iš esmės priešiškas sovietinei santvarkai. Aktyvūs antisemitai pagal SSSR įstatymus yra baudžiami mirties bausme.

J.Stalin'as, 1931 m. sausio 12 d.

Pirmą kartą publikuota SSSR oficiozo dienraštyje «Pravda» № 329, 1936 m. lapkričio 30 d.
-------------------------------

Tokią Stalino ir bolševikų partijos prieškario poziciją žydų klausimu sužino tie, kas skaito dokumentus.

O tokią - tie, kas skaito Lietuvos Rytą: "...žydai buvo tokie pat priešai ir naciams, ir komunistams."

Paskui mes stebimės - iš kur pas mus tiek naivuolių, kurių galvos prikimštos kvailiausios mitologijos ir keisčiausių netolimos istorinės praeities vaizdinių.

Juolab, kad viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta tolerantiškų veikėjų raginimai bei viešųjų intelektualų lūkesčiai dėl elgsenos su tais, ką jie savo subjektyvia nuožiūra įvardina antisemitais, įtartinai primenantys draugo Stalino atsakymo pabaigoje deklaruotą komunistinę nuostatą.

Turint omenyje, kad manipuliacinė antisemitizmo sąvoka yra daugiareikšmė ir turint noro ją galima pritaikyti bet kam, tokie lūkesčiai demokratinės visuomenės požiūriu yra ganėtinai pavojingas reiškinys.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Geg 2014 17:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Ананасы и фрикадельки против евреев


http://lenta.ru/articles/2014/05/06/antisemits/

12:50, 7 мая 2014

Почему европейские ультраправые стали сторонниками Израиля, а ультралевые — антисемитами

3 мая брюссельская полиция водометами разогнала участников конференции Европейского конгресса диссидентов. Поводом для этого стали жалобы еврейских организаций, назвавших мероприятие «антисемитским фестивалем ненависти». Между тем участники конгресса совсем не похожи на классических нацистов: организовал его политик, придерживающийся левых взглядов, а главной звездой конференции должен был стать чернокожий комик.

Выступления ультраправых в Европе — явление не такое уж и редкое. Даже в Германии со всей ее политикой денацификации сторонники идеологии Третьего рейха периодически устраивают шествия. А уж о маршах ветеранов легионов СС и их молодых поклонников в странах Балтии слышал каждый, кто хоть чуть-чуть интересуется происходящим в мире. «Антисемитский съезд», как уже успели его окрестить в прессе, который должен был пройти в Брюсселе 3 мая, мог бы стать очередным звеном в цепи подобных мероприятий. И на первый взгляд, ничем особенным от них не отличался.

Однако есть несколько деталей, совершенно не укладывающихся в привычный шаблон. Например, вместо бритоголовых молодчиков у места проведения конференции собрались взрослые, приличного вида люди. Многие из них пришли семьями, вместе с детьми. И уж совсем не вяжется с типичной картиной нацистского шабаша то, что гвоздем программы должно было стать выступление чернокожего комика, приглашенного из Франции.

Зовут этого артиста Дьедонне Мбала Мбала. Внимательный российский зритель мог запомнить его по роли Кайюса Соплюса в фильме «Астерикс и Обеликс: Миссия "Клеопатра"». Однако у себя на родине Дьедонне в последнее время ассоциируется не с кинематографом, а со скандалами с расовой подоплекой. Так, в начале этого года его шоу было запрещено высшей административной инстанцией — Государственным советом Франции. А поводом для этого решения стали обвинения комика в антисемитизме.

Между тем свою карьеру Дьедонне начинал, выступая в паре с другим актером — евреем Эли Симоном. В своих скетчах они поднимали на смех различные расовые предрассудки. Успел Дьдонне поучаствовать и в политике, выступая против правого Национального фронта, который критиковал за расизм.

Но об этом сейчас мало кто вспоминает. Гораздо больше внимания привлекает тот факт, что именно Дьедонне придумал жест «кенель» (la quenelle — по-французски «фрикаделька»). Его еще называют «обратной зигой» — распрямленная правая рука опущена, а левая кисть касается плеча. Именно этот жест продемонстрировал поклонник Дьедонне чернокожий футболист Николя Анелька, вызвав тем самым скандал, стоивший ему контракта с английским футбольным клубом «Вест Бромвич Альбион».

А еще Дьедонне принадлежит авторство песни «Шоа-нанас» (Shoah-Nanas). На иврите «шоа» означает холокост. В этой композиции комик высмеивает то, что у антисемитов принято называть «шоа-бизнес», то есть эксплуатацию евреями чувства вины, которое испытывают перед ними немцы. Неудивительно, что именно ананасы были в руках у участников несостоявшегося Европейского конгресса диссидентов.

Не менее интересна и личность организатора конференции — бельгийского депутата Лорана Луи. На скинхеда этот молодой политик тоже не слишком похож. Даже Википедия характеризует его политические взгляды, как левые. И действительно, провозглашаемые Луи идеалы — прямая демократия, борьба с коррупцией, партократией и засильем американской культуры — характерны скорее для леваков-антиглобалистов, чем для нацистов.

Дьедонне и Луи вообще во многом похожи. Например, как и за Дьедонне, за Луи тянется шлейф скандалов. У себя на родине он прославился как борец с педофилами, к числу которых причислил ряд известных политиков, включая премьер-министра Элио Ди Рупо.

Но гораздо важнее другое: и Дьедонне, и Луи возмущаются, когда их называют юдофобами.

Оба настаивают на том, что являются антисионистами, а не антисемитами. Иначе говоря, недолюбливают не евреев, как нацию, а государство Израиль и крупные капиталистические структуры.

Причем их позиция не уникальна. Как бы странно это ни звучало, но схожих взглядов придерживаются многие европейские левые.

Например, в прошлом году Роджер Уотерс (бывший участник группы Pink Floyd) на своем концерте в Берлине в качестве оформления сцены использовал огромную надувную свинью, на которой были изображены логотипы крупных международных компаний и могендовид (звезда Давида). По мнению музыканта, подобный перформанс служит прекрасной аллегорией бесчеловечного международного капитала.

Хорошим тоном в среде европейских левых считается сочувствие палестинцам и, соответственно, неприятие политики Израиля. Наиболее радикальные из них даже утверждают, что сегодня израильское руководство ведет себя по отношению к палестинцам так же, как нацисты по отношению к самим евреям во времена Третьего рейха.

Эти заявления приходятся особенно по вкусу живущим в Евросоюзе выходцам из арабских стран, которые уже никакого различия между антисионизмом и антисемитизмом не делают. В результате в странах с крупными арабскими общинами, например во Франции, евреи регулярно становятся жертвами нападений со стороны молодых арабов.

В то же время европейские ультраправые постепенно отходят от антисемитизма. В условиях увеличения численности мусульманских коммун и роста напряжения между мигрантами и коренным населением для праворадикалов борьба с «еврейскими заговорами» становится неактуальной.

Напротив, многие ультраправые солидаризируются с израильтянами, считая, что все арабы-мусульмане по определению дикари и террористы, и, стало быть, диалог с ними можно вести только на языке силы.

Герт Вилдерс, лидер голландской партии «Свобода», хорошо известной своей антиисламской риторикой, в интервью еврейской газете «Едиот Ахронот» прямо заявил: «Израиль сражается на нашей войне».

Сегодня политологи не устают повторять: мир изменился и никогда уже не будет прежним.

Это общее правило распространяется и на частный случай — отношение ультралевых и ультраправых к «еврейскому вопросу».


Скорее всего, «изменение полярности» продолжится и дальше. А это означает, что для современных правых движений антисемитизм вскоре окончательно утратит былую актуальность, в то время как левые, напротив, станут все чаще прибегать к антисионистской риторике, а жест «кенель» будет становиться все популярнее.

Артем Кобзев

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 08 Lie 2014 20:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
***************************************************************

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =540#53235

Мих Ан rašė:
Гражданин Жигяйвис, что касается доводов о евреях в СССР, то в отношении них не было специальной цели уничтожения (то есть чтобы уничтожить всех евреев).


Для сравнеия - у Гитлера тоже не было цели уничтожения всех евреев - и документов об этом хватает, в том числе и разных соглашений о выкупе некоторых групп евреев, и реальных дел - в том числе нелегальной пересылке их в Палестину (переселили около 60 000 евреев вместе с их имуществом), и так далее...

Об этом уже давно опубликованны документы, например в книге Едвина Блека http://en.wikipedia.org/wiki/Edwin_Black

Как то всегда забывают упомянуть, что именно МИД Германии по распоряжению Гитлера официально обратилось к правительству Великобритании с просьбой разрешить переселение всех евреев Германии в Палестину. А правительство Великобритании наотрез отказалось.

Сам Гитлер имел очень близкие финансовые и дружественные связи с разными евреями, например, с австрийским банкиром A.M. Rothschild. Когда гестапо его арестовало, то по личному приказу Гитлера его сразу же отпустили. А сам Гимлер руководил переправкой богатсв Ротшильдов в Швейцарию.

Мих Ан rašė:
К тому же в руководстве СССР разных уровней было и сохранялось значительное число евреев...


В руководящих должностях гитлеровской Германии тоже было немало евреев - и это тоже прекрасно известно, но замалчивается.

Например A.Rosenberg (еврей из Латвии), Wilhelm Franz Canaris (еврей из Греции), Adolf Eichman, Heinrich Himmler и Joseph Goebbels (их отцы евреи), Rudolf Hess (мать еврейка), Julius Streicher (настоящая фамилия Abraam Goldberg) - издатель нацистского официоза „Der Sturmer“, Hermann Goering был женат на еврейке,...

И так далее...

Гитлер сам лично подтвердил список 77 высокопоставленных евреев Рейха (генералов, адмиралов и так далее), которые по специальному указу были признаны "немцами" - среди них и фельдмаршал авиации Erhard Milch http://en.wikipedia.org/wiki/Erhard_Milch

А всего в вермахте служили примерно 150 000 евреев, и многие были награждены самыми высокими орденами Рейха (для служивших в Вермахте евреев тоже было издано специальное постановление "не считать их евреями" :)).

Мих Ан rašė:
Под репрессии попадали разные национальности, не только евреи. И сидели в лагерях вместе.


Под репрессии в гитлеровской Германии тоже попадало множество национальностей - и сидели они в лагерях тоже вместе...

Мих Ан rašė:
Я лично не считаю себя антисемитом, хотя, сионистов не уважаю, мягко говоря. Но не каждый еврей сионист.


А я наоборот - уважаю именно сионистов, то есть тех евреев, которые не только теоретически, но и практически возвратились на свою историческую родину - в Израиль ("к горе Сион").

Сионизм - это самый настоящий еврейский национализм. И мы - националисты разных этносов - сионистов поддерживаем, как и истинных националистов всех других этносов, считающих, что каждый народ должен жить на своей историко-этнической родине, а не шастать по миру в поисках лучшей жизни или захватывать историко-этнические земли других народов.

И поэтому боремся с космополитами и великодержавными имперцами - не зависимо от того, к каким этносам они принадлежат.

Добавлю, что термин "антисемит", применяя его к евреям, вообще нонсенс, так как самый многочисленный семитский этнос в мире - это арабы, а не евреи. :)

****************************************************************

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =540#53277

Мих Ан rašė:
Термин "антисемитизм" придуман не нами. Насчёт родственности арабов и евреев известно, согласен.


Этот термин появился в Европе, когда тут никаких семитов арабов не было - только семиты евреи.

А сейчас этот термин уже полный анахронизм, так как уже и в Европе арабов намного больше чем евреев.


**************************************************************

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =540#53274

Мих Ан rašė:
В Германии в период 3-го рейха евреи сидели изолированно, как в гетто в городах, так и в отдельных бараках или блоках в лагерях смерти.

При Иосифе евреи, отбывавшие срок, были со всеми остальными национальностями.



В гитлеровских концлагерных бараках разные "враги народа" сидели в разных бараках (и то не всегда), но в тех же лагерях.

А у Иосифа в его концлагерных бараках перемешивали "врагов народа" (хотя "особо опасных", например иностранцев, тоже держали отдельно от остальных).

Вот и вся разница в концлагерной системе двух соперничавших социалистов...
:)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 23 Rgp 2015 23:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina
Когда то в Европе исторически сложившийся термин "антисемитизм" я не использую, так как он в современной Европе звучит неправильно и даже глупо - ведь самый большой семитский народ в мире - это арабы, а сейчас именно они уже составляют немалый процент иммигрантов в Западной Европе.

Поэтому термин антисемитизм сегодня корректно можно использовать только когда говорят о ненависти ко всем семитским народам (не только к евреям и арабам, но и к множеству других семитских народов).

Семитские языки

Семи́тские языки́ — группа языков, одна из ветвей афразийской, или семито-хамитской, макросемьи языков, распространённых на Ближнем Востоке, в Северной и в Восточной Африке, которая объединяет несколько крупных языковых семей, связанных отношениями более или менее близкого родства.

Из современных семитских языков наиболее широко распространены:

арабский язык (родной для приблизительно 240 млн человек, общее число говорящих около 300 млн человек),

следом за ним по численности носителей идут:

амхарский (25 млн),
тигринья (9 млн)
иврит (8 млн)
ассирийский новоарамейский (1-2 млн)
мальтийский язык (371900)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 21 Bal 2020 21:07 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/v_sochi ... nt=1453561

№294 Рейн Урвас → Марк Козыренко, 21.04.2020 19:10

Евреям таких своих субчиков бы унять чтобы народ свой не позорили, а то из-за таких и страдает весь еврейский народ, который все "нахлобучивают" со времен фараонов до героических бойцов 1-ой Конной Армии и Гитлера со Сталиным.

№298 Марк Козыренко → Рейн Урвас, 21.04.2020 19:16

С евреями вам, нацистским говнюкам, уже никто ничего сделать не позволит, слава Богу! Дернетесь - вас тут же раздавят. Что тоже - слава Богу! Сидите и не чирикайте, ибо всё равно ничего человеческого промычать не можете. Ещё угрожать смеет, зараза нацистская...

№302 Kęstutis Čeponis → Марк Козыренко, 21.04.2020 19:34

Марк, не говори "оп" пока не перепрыгнул... :)

У нас в Балтийских странах евреев никто трогать не будет - просто потому, что их у нас практически нет, и они никакой существенной роли у нас не играют ни в финансовом секторе, ни в экономике, ни в медиа, ни в политике, да и ярых исламистов у нас пока что нет...

А вот в Западной Европе евреев уже очень часто разные исламисты мочат, и этот процесс там все расширяется...

И в РФ происходят те же процессы...

Да и в русской глубинке волна антисемитизма поднимается нешуточная - в полной аналогии с процессами в Германии после WW1.

Ведь достаточно взглянуть в любое ТВ РФ и посмотреть, кто там ведущие и вечные участники разных шоу....

А затем взглянуть в список богатейших людей России, в Думу РФ, в высших чиновников РФ...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 22 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007